tekstai.lt

Romas Sadauskas. Demeniškių paveikslėliai

Romas Sadauskas
Romas Sadauskas
Skiedros

       Mišką kerta – skiedros laksto. O ką ten miškas, vieno vienintelio medžio be skiedrų nenuversi. Nukirstas medis nustoja būti medžiu. Jis apgenėjamas ir išgabenamas kur nors – į lentpjūvę arba namo sienojams, arba sudeginti židinyje. neretai paprasčiausiai supūdomas.

       Visai panašiai atsitinka ir knygą leidžiant. Ne viskas į ją pakliūva, kas būna tai knygai sukurta, parašyta. Antai į „Gyvenimą prie vieškeliuko“ koks trečdalis, gal ir daugiau parašyto nepateko. Dėl įvairių priežasčių. dabar, romanui išėjus ir pasklidus po žmones, tos priežastys gal visai nesvarbios.

       O tada, kai knyga buvo parengta, palaiminta ir iškeliavo į spaustuvę, staiga nei iš šio, nei iš to pagailo tų nubyrėjusių skiedrų. Kurgi jas dėti? Nejau ta į knygą nepatekusi romano dalis taip ir liks nežinoma, dings lyg nebuvus? Juk ir tose draskose yra šis bei tas svarbaus realiam gyvenimui, kuris šioje knygoje aprašytas. Širdžiai pasaldinti autorius sumanė tokį žaidimą. Jis sukimšo tas skiedras – atlikusius puslapius – į didelį stiklainį, uždengė jį sandariai ir pakasė sode po visų seniausia obelim. Idant liktų viltis, jog kada nors, kai čia, mieloje sodyboje, gyvens kiti, mus pakeisiantys žmonės, – jie būtinai panūs nukaršusį sodą atjauninti. Vieną dieną imsis iškasti tą obelį – aišku, jau sausą – ir jos šaknyse suras...

       Kai grįžau po tų pakasynų trobon ir plaudamasis rankas papasakojau senelei Irutei, ką padariau, ji tik liūdnai nusišypsojo:

       – Bene tu užmiršai, kad aš visą knygos rankraštį atspausdinau. Tas skiedras taip pat.

       – Tai kas?

       – Ogi tas, kad viskas liko kompiuteryje. Ištrinti?

       Pasvarstęs atsakiau, kad nereikia. O gal kada nors prireiks. Gal kada nors išnyks tos priežastys ir „Gyvenimas prie vieškeliuko“ pasieks skaitytojus ne tik su apgenėtu kamienu, o ir su draskomis. Ar maža kas gali nutikti, net ir be knygos skiedros gali praversti, pavyzdžiui, vieną niūrų rudens vakarą kuriant krosnį.

       Skiedros, skiedrelės, draskos, draskelės, šipulėliai, pagalėliai, žievelės, rievelės... Be jų nei doros ugnelės, nei židinio neįkursi. Jos turi drūtgalius, storas pliauskas sušildyti, įkaitinti, uždegti, o pačios virsti žarijėlėmis, pelenais, kurie sumiš su kitomis medžio liekanomis, sykiu bus išpiltos į sodą, geriausia po vyšniom ir slyvom, arba kitais kaulavaisiais, ir padės duoti vaisių naujam sodui.



Dzūkiškai


       Ar tik nebūsiu vienas vienutukas dzūkiškai šnekantis demeniškis? Vis pagalvodavau, kaipgi šitie žmoneliai, tūlas ir kojos nekėlęs už savo krašto ribų, – kaipgi jie sugebėjo praterioti savo motinos šnektą bei tėvo prošnektę?

       Kaip kitąsyk pasitaiko, atsakymas toptelėjo staiga ir netikėtai, sėdint prieš veidrodį nepalyginamos Seirijų kirpėjos Irmos kėdėje.

       Ponios Irmos kirpyklėlė – ne tik higienos ir grožio įstaiga, kur miestelio gyventojai, gimnazijos mokytojai ir mokiniai, o antradieniais ir penktadieniais dar ir turgaus prekeiviai gauna kvalifikuotas gražumo paslaugas; ponia Irma – puiki savo amato meistrė, jaunystėje dirbusi Vilniuje, bene Karoliniškėse, ir, sako, turėjusi daug nuolatinių klientų. Ponios Irmos kirpyklėlė – taip pat ir savotiškas Seirijų miestelio kultūros židinukas. Čia gali paskaityti šviežius laikraščius, išgirsti vietos naujienas, net ir pakankamai intymias: kas su kuo ar be ko ir t. t. Lyg ir garbės reikalas vietos ponioms čia užsukti, ką nors nuklausyti ir ką nors papasakoti. Ką ne ką – tik į ausį poniai Irmai. Aš čia lankausi bent kartą per mėnesį, taigi šešis sykius per metus – per vasaros gyvenimą Demeniškiuose, kur tikro kirpėjo nėra. Vyrus čia apkerpa Valdukas, vadinamas seneliu, o moterys traukia į miestelius, daugiausia į tuos pačius Seirijus.

       Sėdėdamas prieš veidrodį, kuriame atsispindi ne tik nykus rašytojo atvaizdėlis, o ir visa kirpyklėlės erdvė su žmonėm – taigi kirpdamasis netrukau įsidėmėti, kad čia kalbama savotišku, šiaip jau aplinkui neregėtu stiliumi, netgi kitokiu balsu. Ponios viena į kitą kreipiasi tik taip: „Drauge mano...“ Labai tankiai vartojamas miestuose jau nusivalkiojęs ir užmirštas įterpinys: „Aš sakau jam, tipo, tu daugiau, tipo, pas mane nelakstyk!“

       Klausydamasis spėliojau: kur visa tai girdėta? Kad jau girdėta, tai jau tikrai, bet kur? Ak, taigi „Dviračio šou“! Visai taip šnekasi tos dvi visiems pažįstamos aktorės, apsimetusios blondinėmis!

       Kaimo žmonės – dar imlesni televizoriaus mokiniai. Ką jau ten prigimtinė tėvų kalba, juoba motina net voveruškas vadino lepeškom. Tiesa, kaimynė Ona taria dar inteligentiškiau: voveruška.

       Sykiu su prigimtine kalba nuo žmogaus pasitraukia kiti dalykai. Tarsi dantys išbyra iš burnos. Tuo įsitikinau, kai pabandžiau surinkti ir surašyti vietų vardus. Juk nebuvo bevardė ši žemė, kaip nors vadinosi kožnas kalnelis, lomelė, giraitė, balaitė ir t. t.

       Tačiau žmonių lūpos jau nebylios. Jie atsimena buvusio kolchozo pavadinimą, pirmininkų ir brigadininkų pavardes, kuris laukas kuriai brigadai priklausė, tačiau kaip šaukė tėvai tą ar kitą daiktą, jų pačių vaikystėje išlakstytas vietas, – na ką jūs... Net visa žinanti Ona, čia gimusi, augusi ir senatvės sulaukusi, po ilgų mislijimų teištarė:

       – Ana tą balą palei Bestraigiškę vadino (vadino, o ne vadina! – R. S.) Žilvityne...

       – O gal Žilvicine?

       – Uhu.

       ...Širdis apsąla žinant, kad net vidurnaktį pabudintas galiu iššnabždėti vaikystės ganyklų vietas ties Petroškų kaimu, amžiną atilsį motinos tėviškėle: Dubaklonis, Zapsinė, Juodaraistis, Pievelės, Skersamiškės, Skardelis, Eglinė, Jodukės kalnas, Bonelės, Skynimas, Mažoja, Epušinė... Tiesą sakant, nedaug, bet šis tas.



Kas!


       Tuolaik svarbesnis ir skaudesnis buvo kitas klausimas: „Už ką?“ Už ką jūs mane pastatėt prieš šautuvo vamzdį? Už ką mane tremiate iš Tėvynės į nežinomus kraštus? Už ką sunaikinote mano namus, atėmėte tėvų žemę, palikote be nieko?

       Daugybių daugybė mūsų tėvų ir senolių naiviai kartojo šiuos klausimus, į kuriuos dabar tik poetas gali atsakyti: „Jų nekaltumas buvo jų kaltė…“

       Ilgainiui linksniuotė pasikeitė, kaip ir nėra kam klausti, už ką, be to, ir neliko prasmės. Kitoms kartoms iškyla kankinantis vardininkas: kas?

       …Kiekvienąsyk, kai tik, klajodamas pamiškėm ir palaukėm, atsiduriu čia, prie šio metalinio kryželio vėjų pagairėje, tas vardininkas sugelia nei kokia angis. Lentelėje prie kryžiaus parašyta: „Čia gyveno ir buvo išžudyta 1947 metų gruodžio 25 dieną Andrulionių šeima.“ Žmonės tikslina – tai įvyko Kūčių naktį, galbūt dar nespėjus pakilti nuo stalo. Jadvygos Andrulionytės knygelėje „Demeniškiai – brangiausias Dzūkijos kampelis“ yra šitos egzekucijos detalių: „Petras buvo ženotas su Aneli Saveikonyti iš Pasarnykų. Jie sugyveno tris vaikus: Bronių, Monikų, Onų. Petrų miškiniai už Morkevičių trobų nušovė. Tadu sugrįžį nušovė ir motulį Ievų. Vaikus paėmį nuvežė prie Karpavičiaus trobos durų ir išmetė. Tadu trobas sudegino. O tai buvo pirma dziena Kalėdų, vakaras ar nakcis.“

       Čia į vardininko klausimą jau atsakyta. Miškiniai! Taip Demeniškių žmonės mano ir dabar. Į Sibirus vežė, kalėjimuose pūdė, ant grindinio guldė stribai. Naktimis šaudė miškiniai, kitaip – banditai.

       Nenuneigsi, kad buvo nuo partizanų rankos nukentėjusių žmonių. Sušaudytų taip pat. Kaltai ir nekaltai. Ypač paskutiniais partizaninio pasipriešinimo metais, kai išdavystės tapo daugumos žūčių priežastimi, o partizanai, nei miško žvėrys medžiojami, patys sužvėrėjo. Ne naujiena, kai teisėtai ar neteisėtai įskųsdamas miškiniams tūlas tokiu būdu suvesdavo sąskaitas su kaimynu ar šiaip niekuo dėtu žmogum. Patikrinti pranešimų miško kovotojai neturėjo galimybių, nors išlikę dokumentai liudytų, kad skundais pasikliaudavo atsargiai, o įtariamąjį perspėdavo, mirtimi bausdavo kraštutiniu atveju. Juoba 1947 metais, kai pasipriešinimas okupantams buvo pasiekęs viršūnę ir neatrodė beviltiškas. Kuriam galui buvo tokiais kraują stingdančiais žiaurumais priešinti save su žmonėmis?

       Šventą Išganytojo gimimo naktį...

       Beje, ta naktis nekaltu krauju buvo apšlakstyta ne tik Demeniškiuose.

       Tą pačią naktį panašiai išžudyta keturių žmonių šeima, pavarde Plytnikai, Palivarke, už kelių dešimčių kilometrų nuo Andrulionių. Lygiai tą pačią naktį žuvo ir Kryžiokų šeima Padveisiejkuose (liko gyvi tik maži vaikai), maždaug už penkiolikos kilometrų nuo Palivarko. Irgi tą pačią naktį visai netoliese, Petroškų sodžiuje, buvo žiauriai nukankintos motina ir dukra Jurčiukonytės; visai mažytis jaunesniosios sūnelis užtiktas gyvas, kraujuose prie motinos ir senelės lavonų...

       Visa tai, primenu, dėjosi tą pačią šventą naktį tame pačiame rajone. Nėra žinoma, kad išžudytieji, visi paprasti kaimo varguoliai, būtų ką nors išdavę ar kitaip prasikaltę miškui.

       Apie vieną niekšybę, kai buvo nužudytos Petroškų kaimo moterys, teko išgirsti jau kitą dieną, nes pirmoji, kuri užėjusi išvydo nužudytąsias, buvo mano senelė Antanina Radzevičienė. Pakeliui į Veisiejų bažnyčią ji užsuko pas Jurčiukonytes atiduoti pinigų už paršiukus, prieš kelias dienas maiše parsineštus iš jų, ir pravėrusi duris užtiko...

       Po pusmečio nuo tų Kalėdų mūsų namuose buvo šermenys – visai dar jauna nuo plaučių džiovos mirė Benė Radzevičiūtė, mano motinos sesuo. Budynėse dalyvavo kone visas kaimas, atsisveikinti su linksmuole Petroškų dainininke atėjo visas vietos jaunimas. Buvo pavasaris, velionė gulėjo ant lentos tarp vainikų ir žiedų.

       Net giedotojai nuščiuvo, kai prie karsto priėjo trys, tarsi iš žemės išdygę, ginkluoti vyrai. Visiems buvo aišku, kas jie tokie, o pas mus jie buvo lankęsi ir anksčiau, velionė partizanams ne sykį nešė į mišką keptų bulvių, dar šio to. Seklyčioje įsivyravo mirtina tyla, o partizanai nusiėmė kepures, persižegnojo ir atsiklaupę prie karsto papoteriavo. Paskui atsistoję apsidairė ir vienas partizanas, matyt, vyresnysis, garsiai paklausė:

       – Žmonės, ko jūs taip išsigandote? Bene nepažįstate mūsų?

       Seklyčioje tvyrojo tyla, tik po kurio laiko pasigirdo nesavas močiutės Antaninos balsas:

       – Kaip jūsų, vaikeliai, nebijosi? Taip baisiai pasielgėt su Jurčiukonkom...

       Tas pats, kuris klausė, atsigręžė į močiutę, peržvelgė visus aplinkui ir tepasakė:

       – Žmonės, tai visai ne partizanų darbas. Gal kada sužinosite teisybę, bet mūsų tada jau nebus.

       Ir išėjo visi trys savo keliais.

       Nebuvo panašu, kad žmonės partizanais patikėjo, kas gi daugiau šaudė naktimis? Ne kitaip Petroškuose manoma ir dabar.

       Visa tai prisiminiau skaitydamas atvertus archyvų dokumentus, tarp kurių yra garsaus majoro Sokolovo, suprantama, rusiškai rašytas raportas: „...nuo 1947 m. lapkričio 13 d. iki 1948 m. sausio 21 d. su operatyvine grupe vykdžiau spec. užduotį Lazdijų apskrityje. Grupė bazavosi Leipalingyje, užduotis atlikta.“

       Kas?

       Tokie klausimai nelieka neatsakyti.



Geniali mintis


       Mūsų kaimiškoji buveinė erdvi, apie 100 kvadratinių metrų, todėl senelė Irutė bei senelis R. nevengia miegoti atskiruose kambariuose. Senelė Irutė atsigulus skaito kokią nors priešmiegę knygą. O senelis R., kol užmiega, kaip čia pasakius, – gal mąsto.

       Mingant į omenį kartais, o gal ir labai dažnai, užklysta geniali mintis, kurią senelis R. mėgina nedelsdamas pasidalyti su senele Irute.

       Tada jis keliasi iš lovos, sliūkina į senelės Irutės pusę ir ten išdėsto dingtelėjusį dalyką. Būna, jog senelė Irutė pripažįsta, kad priešmiegė mintis yra nepaika. O būna, kad ir nepripažįsta. Antras atvejis dažnesnis.

       Tada senelis R., it musę kandęs, grįžta į lovą ir mąsto toliau. Kai ateina kita geniali mintis, jis vėl keliasi. Taip tęsiasi, kol nuslinkęs randa senelę Irutę užmigusią. Arba mąstydamas užminga pats.

       Ne toks jau retas ir trečias atvejis, kai, einant iš vieno kambario į kitą, mintis iš omenio dingsta kaip nebuvus. Tada senelis R. atsidūsta ir apsisukęs pėdina atgal į lovą.

       Kaip tik šį vakarą ir atsitiko panašiai. Į omenį šovė tokia išmintinga mintis, kad seneliui R. atrodė būtina ja pasidalyti ne tik su senele Irute, bet ir su tavim, malonus skaitytojau. Ir štai tos minties nėra. Ir nebus. Nes nebuvo taip, kad iš omens išgaravusi geniali mintis atgal į omenį sugrįžtų.

       Koks vis dėlto nepatikimas yra tas žmogaus omenis. Tai dar gerai, kad ši geniali mintis neišgaravo, reikės ją saugoti ir visada turėti omeny. O tau, malonus skaitytojau, tebus skirtas šis genialus priešmiegis klausimėlis: ar žinai, kur yra tavo omenis?



Grybaučių daiktai


       – Kad tu prasmegtum tuose savo kemsynuose, – negerai atsiduso senelė Irutė, užmetusi akį į pilną pilniausią krepšį, man grįžus iš grybautės.

       – Neprasmegsiu! – taip pat atsidusau, bet tik iš nuovargio, o ne iš pykčio.

       – Kiti žmonės čia augo, amžių nugyveno, žino grybavimo vietas, o grįžta pustuščiai. Gal tave koks nelabas už nosies vedžioja...

       – Todėl ir neranda, kad žino vietas, – bandžiau pasamprotauti, bet įsikišo avižieniškė viešnia:

       – Cikra ciesa. Tuosa daiktuosa, kur piemenaudama grybus sėmiau neaciciesdama, dartės visai nedzygsta. Nieko o nieko nėra.

       Kad nieko nebūtų, taip nebūna, tačiau avižieniškė turėjo kitką galvoje, ko senelei Irutei netgi išaiškinti nepavyktų. Ji net nenutuokia, jog daiktu moteriškė vadino grybavimo vietą. Tas žodis – bent jau pas mus – reiškia kone viską, destis, kaip jį ištarsi, apie ką šnekėdamas paminėsi.

       Kurią čia dieną kitas viešnys, išėjus iš šnekos, pasiguodė ar pasigyrė:

       – Sasuva nutekėjo in Pasarnykus, o aš likau ant daikto...

       Galimas daiktas, žmogus žadėjo dar kažką pridurti, bet tik užsivertė ir išgėrė.

       – Tai kas? – paraginau savaip.

       – O tas, kad acivertė čėsai, ir mano sasuva pasėmė pusį daikto vaikų prispirta. Tai ir likau an pusės, kokis ca daiktas. Žamė prieg upės, tai vaikai savo dalių pardavė nepigiai. Acikėlė tokis pinigų meitėlys, apsistatė, apsitvėrė. Tai iš buvusio savo daikto girdzu cik vilkinių lojimą...

       Nekas tam žmogui, nekas, bet ką čia gali padėti, grįžkim verčiau prie grybautės daiktų. Prie jų papamiškiniai žmonės taip prijunksta, kad jiems nė motais, jog miškas keičiasi, auga, bręsta, sensta sykiu su mumis arba pavirsta kirtimų plyne. Aišku, mainosi ir tie grybaučių daiktai; tik mes, mūsų įpročiai, gyvenimo bei pasaulio suvokimas lieka beveik toks pat, liekam ištikimi vaikystės potyriams ir vaizdiniams.

       Dievaž, nors visa tai ir žinau, grybams dygstant užklydęs į Pazapsių ar Petroškų miškus, aš pirmu daiktu apvaikščioju piemenavimo dienų grybynus. Suprantama, nieko nerandu. Bet argi grybai gyvenime svarbiausia. Kai dygsta, visur jų būna ir visiems užtenka. O kad ir ne, – baisus čia daiktas grįžti su nepilnu krepšiu. Senelė Irutė net pagirtų, nes pats rinkėjas grybų nedarinėja, neoru, matai.



Antaniniai

(Iš dienoraščio)


       Obuoliai nuo antaninių birte byra. Be jokio vėjo. Medžiai aukšti, išsikeroję, jų vaisiai krisdami pataiko vienas į kitą arba į šakas ir susižaloja. Tokių obuolių nėra kur dėti. Laikraščiai pilni skelbimų, kad superka, bet kainos tokios menkos, jog nuvežus benzinas neatsipirktų. Veltui atiduotume mokyklų arba vaikų namų valgyklėlėms, o ir ligoninėms, senelių prieglaudoms tokie vaisiai praverstų, bet niekas tuo badaru neužsiima. Ir turguose antaninių obuolių – užsimušdamas nerasi, tik atvežti iš svetur, chemizuoti, poliruoti, išskyrus žmogų, jų jokie parazitai neragauja. Kaimo žmonės lietuviškais vaisiais gyvulius šeria, kad tik neprapultų. Mes obuolius džioviname, sultis spaudžiame, bet kiek tu žmogus pridžiovinsi, prispaudysi, kai dar pernykštės sultys neišgertos. Nei sultys, nei tie džiūvėsiai tikro, kvepiančio, traškančio tarp dantų, tyškančio iš burnos antaninio nebeatstos, bet kiekgi tu jų gali suvalgyti? – vieną, du, tris per dieną, nes obuolys – sulig katino Mikio galva, dar didesnių pasitaiko, laimė, turim du rūsius, vieną viduj, o kitą kieme, tai krauname į karstus ir laidojame tose akmeninėse katakombose, kad užtektų ir mums, ir pelėms, ir žiurkėms, juos teks vežiotis į Vilnių, o ten radiatoriai viską išdžiovina, atima skonį, be to, vienas važiavimas ten ir atgal – vis arti 100 litų. Žodžiu, geriau, kai turi, ir lengviau, kai neturi, tą lengvumą privers mus pajusti tolydžio gilėjanti senatvė – mažiau ir mažiau gali. Pakeliu obuolį iš žolės, vaškinės spalvos antaninį, išsižioju bedante burna ir spoksau į jį nei Adomas, išvaromas iš rojaus.



Sudzievuliu


       Nelyginant branktu į pakaušį... Driokst! Per radiją išgirsta žinia: „Kučiūnų kapinėse, Lazdijų rajone, siautėję vandalai sudaužė, sulaužė, arba kitaip išniekino, šimtą dvidešimt šešis kapus...“

       Ar gali būti jų tiek daug, visų pirma pagalvojau, tose senose mažytėse kapinaitėse? O vėlgi senokai tenai buvau, gal kapinės prasiplėtė, nors ir nebūtų labai iš ko: aplinkui net mirti neliko žmonelių...

       Yra ir daugiau ten palaidotų giminaičių, pažįstamų, bendraamžių – iš Pazapsių, Brinių, Klepočių, Kažanių arba pačių Kučiūnų. Bet šitas kapas – kas kita, išgirdus žinią pirmiausia toptelėjo: negi ir jį vandalai suniokojo? Ir ką ten niokoti, prie kapelio rymojo senas medinis kryžius, jau kryptelėjęs į priekį, su bandančiu pakilti paukšteliu ant viršutinės kryžmos. Ir kryžių, ir paukštį Juozalis pats sau už gyvos galvos nusidrožė, tas žymiausias šio krašto kryždirbys...

       Reikės paieškoti, kažkuriame sename albume turėtų būti išlikusi nuotrauka, daryta šviesaus atminimo fotografo Algimanto Žižiūno; ar tik ne senajam „Gimtajam kraštui“. Ten mes stovime su pazapsiškiu Juozu Šerkšnu, kuris Juozalį 1951 metų žiemą savo lopeta užkasė ir supylė kapelį, bei Antanu Rasiuliu, ilgai šį kapą prižiūrėjusiu, kol pagalėjo. Mudu su Juozu Šerkšnu dar gal ir gyvi, o Rasiulis palaidotas ten pat.

       Niekur nepasidėsi, reiks viską papasakoti nuo pradžių, kodėl tas vienintelis kapas man taip rūpi, apeina labiau nei visi kiti.

       Visi kiti, tariant antkapiuose iškaltus ar išrašytus vardus, neiškyla taip prieš akis ir nežadina tiek prisiminimų, kiek Juozalis... dzievadirbys, geradarys, Pazapsių filosofas, šviesus žmogus.

       Daviau sau žodį parašyti knygelę apie šį auksarankį šventą Dzūkijos vyrą, pačių dzūkų beveik visiškai užmirštą. Per keturiasdešimt metų rinkau apie jį žinias, Juozalio darbus, net nuotrauka po vienos televizijos laidos pas giminaičius Klaipėdoje atsirado: buvo manoma, jog dzievadirbio atvaizdo neišliko. Taigi žadu apie jį parašyti, tik vis neprisirengiu imtis šio jaudinančio darbo. O viską, ką surinkau, padovanojau Lazdijų krašto muziejui; padėkojo ir nukišo kažkur, jau kelinti metai žadėtos Antano Sorokos ekspozicijos nėra...

       Nuolat savęs klausiu, kodėl tas pažadas apie jį parašyti tik pažadu ir lieka, o va tik dabar, šią akimirką, pamaniau: ogi nežinau, nuo ko pradėti... Visi epizodai, kurie beldžiasi į atmintį, yra tokie skaudūs, kad niekas iš jų netinka pasakojimo pradžiai. Nebent tai, kaip Juozalis mums atnešė duonos kepalą; irgi skaudu, bet sykiu ir juokinga. Nebent?

       Pazapsiuose visi žinojo, kaip mes baisiai gyvenome, kiti net stebėjosi, kad esame dar gyvi. Juk nusidėjo taip, kad, vos nutolus frontui ir enkavėdistams išvedus tėtį, mama paliko viena su mumis, trim vienas už kitą mažesniais vaikais, iš kurių vienas, rašantis šiuos žodžius, perdėm sudarkytas granatos, o kitas, visų mažiausias, apdraskytas lopšy alkanos katės. Dukart šitai negreitai šeimynai palikus namus teko bėgti nuo trėmimo. Apie eilinį vežimą Sibiran mamai per kareivėlį pranešdavo viena „zastavo“ karininkienė, pirkdavusi iš mūsų pieną. Juokaudavome, jog nuo Sibiro mus išgelbėjo karvutė, vardu Vieversys. Tik jau niekas negelbėjo nuo stribų; abudu kartus, kai grįždavome į namus, rasdavome dar tuštesnius kampus, net paklodes nuo lovų nutraukydavo...

       Visų sunkiausia buvo pirmoji žiema, kuriai nespėjome pasiruošti – tėtį išvedė liepos pradžioje, nieko nuo lauko dar nenuėmus. O ir ką ten galėjo ruoštis viena moteriškė su trimis mažamečiais.

       Bepigu buvo sustirti namie iš šalčio ir bado. Mama daužėsi kaip žuvis ant ledo, ėjo per žmones, vieni sušelpdavo, kiti tik šaipėsi už akių.

       Kaip tik vieną tokią alkaną dieną duris pravėrė Juozalis – kaime jį tik taip vadino, kad skirtų nuo kitų pazapsiškių Sorokų. Pravardė tiko ir dėl mažo jo ūgio bei tylaus balselio. Kaip dabar matau, jis pravėrė duris iš priemenės ir apsidairė, toks tylus ir dar mažesnis, nes buvo su maišu per petį. Pagarbinęs Dievą, svečias padėjo maišą ant grindų ir tas staiga sutabalavo, išleido kažkokį įtartinai girdėtą garsą. Juozalis pasilenkė, atrišo maišą ir ištraukė mažytį baltą paršiuką, kuris apsidairė ir ėmė strikinėti aplinkui. Iš to paties maišo Juozalis dar išėmė ir padėjo ant stalo didelį apvalų duonos kepalą...

       – Duona bus tam kartui, o paršelį užsiauginkit. Bukio Marei ratelį padariau, tai ji šitom gėrybėm atsilygino.

       – Bet kaip mes jums atsidėkosime? – mama net apsiašarojo ir siekė bučiuoti rankos. Ji apsidairė ir, nieko daugiau neužmačiusi, padavė geradariui didelį albumą „Vytautas Didysis“, kažkieno padovanotą tėveliui.

       – Ot šitą tai pavartysiu, – neatsisakė Juozalis. – O kai suvalgysite duoną, atbėkite, šito gero dar turiu. Sudzievuliu!

       Kodėl jis taip išskubėjo, gal negalėjo į mus, tokius sunykusius, žiūrėti? Mama įpylė pieno, ir mes visi puolėme prie duonelės, bet vos prariekus pasirodė, jog kepalas... tuščiaviduris, pelės jo minkštime gyventa. Tačiau ir pluta – ne badas.

       Nekas išėjo ir su paršeliu, kitą dieną jis ėmė negaluoti, griuvo ant šono ir targojo kojytes, mama vos spėjo jam po kaklu suvaryti peilį. Paskui visą atvirė su kopūstais, o kojytės, auselės ir uodegėlė tiko šaltienai.

       Juozalis mumiem dar ne kartą tuo nelemtu metu vienaip ar kitaip padėjo. Pasirodydavo vis taip pat netikėtai, – ar su duonos lusteliu, ar kruopų terbele, sykį, neužmiršta, net medaus atnešė. Ir pabūdavo vis taip trumpai, ir atsisveikindavo vis tuo pačiu žodžiu: „Sudzievuliu.“

       Gal atsirastų dar kam ir be manęs apie Antaną Soroką – Juozalį papasakoti. Nes ir kitiems jis vienaip ar kitaip yra padėjęs. Neatsiras, tai neatsiras, bet, šiaip ar taip, Juozalis nenusipelnė, kad sudūlėtų užmesti jo mediniai stebuklai. O ir pati Juozalio išmintis: daryk žmonėms gera, kviesk juos prie Dievo, ir pasaulis bus dar gražesnis, – argi ji mūsų dėmesio neverta?

       Tiesa, dėl kapelio, tai, negalėdamas nuvažiuoti ir savo akimis įsitikinti, bandžiau telefonu Kučiūnų seniūnijoje teirautis. Ir išgirdau:

       – Kas, kas? Juozalis ar Soroka? Žmoguli, pas mus pilnos kapinės Sorokų!

       Žodžiu, nebekvaršink galvos, žmoguli... Išnyko Juozalis iš bažnyčių, šventorių, kryžkelių, pakelių bei sodybų, – neliks paskutinio pėdsako ir kapinėse. Ir ne per kokius narsius bedievius ar okupantus, o tik per tamsumą, aklą mūsų tamsumą...

       Sudzievuliu.



Pasaka be galo


       Kitą kartą...

       Kaip ten toliau pasakoje būna? Ogi gyveno karalius ir karalienė. Gal ne vieni gyveno, nes paprastai vyras ir moteris, gyvenantys kartu, turi nors vieną gandro atneštą, arba po kopūsto lapu rastą, vaiką.

       Turi tai turi, bet ar karalių su karaliene vadina vyru ir pačia? Ogi ir karaliaus vaikai vaikais nesivadina, nes karaliaus vaikai – karalaičiai, princai arba princesės.

       Tegu jį kur, tą karalių gyvenimą, ar ne? Bala žino, kodėl paprastų paprasčiausi žmoneliai, gyvenę dūminėse šiaudastogėse lūšnelėse, o ne rūmuose ar pilyse, – kūrė ir sekė pasakas ne apie savo būstus, ne apie savo dorą ir paprastą gyvenimą, – kūrė ir sekė pasakas apie karalius, karaliūnus, karalienes, princus ir princeses, jų rūmus ir pilis aukštais kuorais, sodus su juose giedančiais stebuklingais paukščiais... Vaje, koks ilgas sakinys, rašant net kvapo pritrūko.

       Ogi ne viskas dar pasakyta, mes dar nieko nesužinojome, kas toje pasakoje buvo, kas nutiko karaliui ir karalienei, jų vaikams, jų pasiuntiniams ir tarnams. Panašu, kad nesužinojome, ar ši pasaka taip ir neprasidės, o jeigu neprasidės, tai ir nesibaigs. Juk pasitaiko pasakų be galo, pažinojau vieną močiutėlę, labai seną, žodžiu, senut senutėlę senelę, kuri akis užmerkė pasaką sekdama ir nusinešė amžinybėn viską, kas turėjo būti pasakoje toliau.

       Kitą kartą...



Lapės Jonas ir dviratis


       Pasak jo paties, tą dviratį Lapės Jonas turėjo nuo pratkų svieto. O kas ten žino, gal ir dar nuo anksčiau. Štai kepurė ant Lapės Jono galvos likusi nuo tėvo.

       Mašinėlės Lapės Jonas niekada neturėjo, arklio irgi seniai atsisakė, tai dviratis buvo vienintelė susisiekimo priemonė, aišku, neskaitant kojų surūdijusiais sąnariais.

       Tuo dviračiu Lapės Jonas yra pasiekęs ne tik vieną ar kitą Demeniškių galą, o ir Avižienius, Veisiejus, Seirijus, Lazdijus, gal net Alytų ar kitus savo krašto miestus. Tai buvo ne vakar, juoba ne šiandien. Ant nugaros sunkėjant metų kuprai, vis nenoriau sukosi dviračio pedalai, o vairas tolydžio vislab krypavo į šonus.

       Atėjo ir toks laikas, kai Lapės Jonas dviratį pastatė kluonan, šalia vežimo, seniai nepatyrusio traukiamosios jėgos ir nejudėjusio nuo klojimo. Kartkartėm Lapės Jonas atlapodavo abejas kluono duris, dūsaudamas pasėdėdavo vežime, pavarinėdavo dviratį iki peludės ir atgal, tačiau didesniems žygiams nesiryždavo. Negi pats į vežimą kinkysies. O nuo dviračio kritusį – argi kas užjaus? Apjuoks, daugiau nieko.

       Vieną dieną pravėręs kluono duris, Lapės Jonas dviračio pasigedo. Tai buvo galvojimo žmogui: gal perstatė kur kitur? Gal tik pasivaideno, kad dviračio nėra? Lapės Jonas keldavosi naktį iš miego, sekamas katino, pridurmui su liktarna kiūtindavo į klojimą; bet dviračio ten kaip nebuvo, taip nebuvo.

       Viskas ilgainiui užsimiršta, o jeigu ir ne, tai tenka susitaikyti su pragaištimi. Būtų ir Lapės Jonui toks laikas atėjęs, bet vieną kartą pas jį užsuko ne toks jau tolimas kito kaimo kaimynas, ir Lapės Jonas nepatikėjo savo akimis: taip, jo dviračiu tas atvažiavo. Dviratis perdažytas, bet vis tiek jo. Savo dviratį Lapės Jonas pamena iki paskutinio varžtelio.

       – Čia mano dviratis, – lyg pats sau ištarė Lapės Jonas.

       – Ne, čia mano dviratis, – paaiškino viešnys.

       – Tai tu pavogei mano dviratį? – nustebo Lapės Jonas.

       – Pasakyk šitą dar sykį! – vyras ėmė artėti prie Lapės Jono kartu su dviračiu. – Kaulų nesurinksi...

       Tuščia jo, pagalvojo Jonas, tuščia jo, to dviračio. Kas pašers katę, jeigu manęs nebus. Tik jiedu, daugiau jokio gyvo pavidalo šiuose Žilionių namuose neliko. Neskaitant vienos kitos pelės, nes, kai kampai tušti, ir tų retai pasitaiko.



Ugnės giesmelė


       Nelauktai viskas susigrūdo į vieną rūškaną rudenio dieną bei po jos sutemusį vakarą, gal jau ir naktį, bet ryšį tarp tų nutikimų kažin ar surastum...

       Tą dieną pas mus, į Demeniškių sodybėlę, dejuojant vėjui medžių šakose, valandėlei užsuko smuikininkė Ugnė: vykome į Lazdijus, kur turėjome susitikimą su tenykštės viešosios bibliotekos skaitytojais.

       Aš skaičiau savo vasaros eiles, o Ugnelė tuo pat metu improvizavo smuikeliu. Griežė tik jai vienai žinomus akordus. Vienas smuikavo, kitas skaitė; vienas skaitė, kitas smuikavo.

       Ir staiga Ugnelė uždainavo. Visi sukluso, kas tai per daina, tik žodžių, nors ji tuos žodžius tarė, niekaip nebuvo galima pagauti. Niekaip!

       Ir tik topt omenin, kad tavo gyvenime šitaip ar panašiai vieną sykį jau buvo. Kažkada, gal prieš šimtą ar tūkstantį, o gal ir daugiau metų. Močiutė Antanina verpė mindama ratelio pakojį, o ranka pašydama lino kuodelį, kuris pamažu ritei sukantis virto siūlu ir vyniojosi apie špūlę. Dar visai mazgas, bet jau daugiau vaikštantis ir bėgiojantis, negu šliaužiojantis po aslą, smarkiai mėgau stebėti iš apačios tą vyksmą – pakulos virtimą siūlu. Ar tik nebus tai pati pirmoji atminties žiežirbėlė, neužgesusi iki senų dienų. Juk nieko ankstesnio nepamenu...

       Sykiu su tuo siūlo gimimo stebuklu išliko močiutės niūniavimas ar dainavimas verpiant, jos susikaupęs veidas po žibinčiuje degančia balana. Gražu ir gera būtų prisiminti nors vieną tos tolimos verpimo dainos žodelį, tik jo atminty nėra, o gal ir nebuvo. Iš tikrųjų visai kaip Ugnė su smuikeliu...

       Praeityje žmogaus dainuota kitaip, nei dabar, kai dainuojančiam reikia klausovų, žiūrovų, plojimų, nors jie pasigirstų, tik jei koks laidos vedėjas paragintų, palieptų. Jau seniai taip nėra, kad dainuotum tada, kai širdis dainuoja, o širdžiai verkiant, imtum labai raudoti. Žmonės dainavo kaip paukščiai, net darbą dirbdami – šienaudami, ardami, verpdami ar ausdami. Nieko čia tokio, prisipažinsiu, kad mudu su broliu Danielium, vėliau išėjusiu į didelių scenų dainininkus, – ganydami gyvulėlius visas Petroškų pamiškes išdainavome. Andai vienas senukas, buvęs Veisiejų stribas, papasakojo, kaip jie, tykodami partizanų Skersamiškių pagiryje, mūsų ankstyvą vasaros rytą klausėsi. Ogi dainavome tai daugiausia partizaniškas, kitokių dainų tuolaik kaip ir nebuvo...

       O ką ir apie ką gi dainavo Ugnė, pati sau smuikeliu pritardama? Jeigu neišgirdau, tai ir neklausiu. Svarbu, kad jos negudri ir visai negarsi giesmelė pažadino atmintį – tolimą, tolimą, tolimą... brangią, brangią...

       Gera ji buvo, ta rūškana rudenio diena.



Stalino anūkai


       Kai suklydusiam ar puolusiam žmogui pasiseka atsikelti, jis sako: „Gyveni ir mokaisi.“ Ir tikisi, kad daugiau nieko panašaus neatsitiks, nuo šiol bus protingesnis ir atsargesnis.

       O vis tiek būna. Žiūrėk – ir vėl atsitinka. Jeigu žmonija mokytųsi iš savo klaidų, – gyvenimas Žemėje būtų visai kitoks. Nebūtų buvę neronų nei stalinų, nei hitlerių, nei sadatų. Ar jie paskutiniai žmonijos kraugeriai?

       – Nėra tvarkos, Stalino verkiant reikia! – kelintą sykį girdžiu iš kaimyno Antano lūpų. Jis ką tik grįžo iš Lazdijų, tenai kažkokius reikalus tvarkė ir nerado teisybės.

       – Nėra tvarkos, reikia šlubo vokietuko! – sakydavo žmonės, kurie dar įmanė prisiminti griežtą vokietmečio tvarką.

       Kaimynas Antanas gimė „už ruso“ (1948), jis su savo bendraamžiais pradžios mokykloje turėjo plėšti:

                                                 Aš esu spaliukas,

                                                 Stalino anūkas.

       Bet aš tai gimiau „už anos Lietuvos“ (1938), spaliuko amžiaus būdami mes dar giedojome Kudirkos „Tautišką giesmę“, o pamokas pradėdavome ryto malda.

       Kai laidojo Staliną, verkiau kruvinom ašarom kartu su klasės draugais, mokytojais ir visa liaudimi. Tai buvo 1953 metų kovo 6 dienos rytą: ūkė traukiniai, kaukė gaisrininkų sirenos, sustojo gatvėse mašinos. Atrodė, va tuojau saulė danguje aptems... Koks gali būti gyvenimas Stalinui mirus? (Menka pastaba: tuo metu mano tėvas, Stalino teismo už nieką vos nesušaudytas, žinią apie kraugerio mirtį sutiko netoli Čiukčių jūros, šachtoje giliai po žeme...)

       Visa tai sumečiau ir sudėjau į krūvą skaitydamas Alfonsą Nyką-Niliūną, kuris už mane 20 metų vyresnis. Baigiantis Antrajam karui jis pabėgo į laisvą pasaulį, gyvena Baltimorėje, ilgai dirbo didžiausioje pasaulyje JAV Kongreso bibliotekoje; laikomas ne tik poetu, o ir mąstytoju.

       Tai va A. Nyka-Niliūnas savo garsiuosiuose „Dienoraščiuose“ visai nejuokaudamas teigia, kad kada nors Vilniuje gal stovės paminklas Stalinui, nes be jo sprendimo 1939 metais Vilniaus būtume niekada neturėję. O kokia Lietuva be sostinės Vilniaus?

       Pamąstykime apie tai ir apsipilkime padėkos ašaromis... Pridurkime: jeigu ne Stalinas, gal ir Klaipėdą, ne tik Vilnių, Lietuva būtų regėjusi kaip savo ausis. Kas per Lietuva būtų!

       Ar įmanoma dar labiau nusigalvoti? Kad ir Alfonsas Čipkus, ir Antanas Dzemyda yra savaip teisūs. Abudu šaukiasi Stalino, vienas Vašingtone, kitas Demeniškiuose; abudu yra lietuviai, broliai mano ir tavo, malonus skaitytojau, ar ne? Ko šauksimės, to ir prisišauksime, sako senelė Irutė. O A. Nyka-Niliūnas priduria: „Labai lengva protingai šnekėti. Visi kvailiai protingai šneka.“



Visiems laikams


       Taip ir nepavyko atrinkti, kas iš čia pasakytino atsitiko man pačiam, o kas – sūnui, kurio vaikystę, suprantama, irgi teko – nors iš dalies – patirti. Atsirinkite patys, jei tai pasirodys svarbu.

       Visai palei mūsų namą prasidėjo statyba. Tai sekmadieniais mes, kiemo vaikiščiai, ten siautėm tarp kibirų su skiediniu, vielos ritinių, plytų ir geležinių vamzdžių. Gana greitai iškilo pirmas aukštas, paskui ir antras. Mes žaidėme jau ne ant pamūrės, o viršuje, antrame aukšte. Apačioje pūpsojo smėlio krūva. Lyg ir tiksliai prisimenu, mūsų buvo trejetas. Mes stovėjome ant betoninio kyšulio, ateityje turėjusio laikyti balkoną, ir įnirtingai ginčijomės, ar pavyktų nušokti žemyn ant to smėlio. Ginčas tolydžio darėsi vis rimtesnis. Jeigu nušokčiau, be abejo, tapčiau trijulės lyderiu, kaip ir komančų vadu. Gaučiau teisę visiems laikams vadovauti šiai genčiai. Taip pat ir rūkyti taikos pypkę su kito kiemo genties vadu. Tačiau betono kyšulys vis dėlto buvo aukštai, antrame aukšte, iš ten smėlio krūvelė atrodė visai menka.

       Be to, smėlis šaltyje sukietėjo, kažin ar jis galėtų po kojomis pabirti. Žodžiu, aš ilgai dvejojau. Viltis „visiems laikams“ tapti vadu iš apačios man mojo ranka, ir buvo šalta, gal nuo to visas drebėjau. Draugeliai juokėsi už nugaros: „Bailys! Šoksi ar nešoksi?“ Tie balsai man skambėjo ausyse, jeigu nešoksi, visiems laikams prilips ta bailio pravardė, ir aš sustingau, tarsi suakmenėjau, nebuvo jėgų pajudėti iš vietos, iš to mirties ar gyvybės taško, žengti žingsnį pirmyn ar atgal, ir tada sukandau dantis, užsimerkiau ir puoliau tuštumon...

       Atsimerkiau ligoninėje, mama sėdėjo ant lovos krašto ir verkė. Niekada iki tol neregėjau, kad ji taip gražiai verktų. Ašarėlės byrėjo po vieną, kaip pasakose, kurias ji man skaitė prieš miegą, ir vienoje buvo pasakyta: „...jis sirgo, bet taip gražiai, lyg nuplaukdamas kaži kur, vis toliau ir toliau nuo vienos savo kūno dalies.“ Tiek to grožio, „visiems laikams“ galėjau likti nevaikštantis, bet to neatsitiko, o baimę vis dėlto nugalėjau...

       Kuo čia, paklausite, dėtas sūnus? Ogi tuo, kad prisiminiau tą septyniasdešimties metų senumo atsitikimą kaip tik dabar, kai sūnus, mano paprašytas, užsiropštė klibančiomis kopėčiomis ant stogo pritvirtinti atsiknojusią skardą, kurią vis baladoja vėjas, grasindamas ją visai nuplėšti ir vis neduodamas ramybės. Kodėl negali įvykis pasikartoti, sūnui dar tik keturiasdešimt metų, ir jo motina dar gyva, tik jau atverkusi savo – reanimacijos palatoje prie lovos, kurioje su mirtimi galynėjosi jos vienintelis vaikas.



Kiškio likimas


       Kurią čia dieną senelė Irutė gyrėsi, neva ji, važiuodama į Avižienius, pirma savęs varėsi didelį pilką zuikį. Jis vis stengėsi tiesiame kelyje nuo pežuko ištrūkti, bet ir vėl iššokdavo iš pakelės ir tik ties melioracijos grioviu pagaliau nuliuoksėjo į lanką.

       Nėra ko netikėti, tą seną, tikrai stambų pilkąjį kiškį aš pažįstu jau kokius ketverius metus, ne sykį mūsų keliai susikirto pademenio karklynuose, tik šią vasarą nepasitaikė vienam su kitu susidurti, todėl buvau ėmęs manyti, gal tas žvairakis žuvo ar neatlaikė nuožmios praėjusios žiemos. Išeitų, kad jis gyvas ir sveikas, ir dar yra vilties mudviem pasimatyti.

       Su zuikių gimine mano santykiai apskritai įdomūs ir labai seni, siekia dar praėjusio šimtmečio vidurį, kai aš, paskatintas patarlės, jog, kiaulių neganęs, ponu nebūsi, bene 1947 metų pavasarį pradėjau piemenio karjerą. Tiesa, ganiau ne kiaules, o karvę, vardu Vieversys, nulaužtu ragu ir dvi aveles romūnes. Mama jas taip šaukė dėl neįsivaizduojamo gyvulėlio romumo...

       Vieną ankstų pirmosios ganiavos rytą – išsivarydavau gyvulėlius maždaug tekant saulei – taigi vieną gražų vasaros rytą, gindamas savo bandelę pro dobilieną, žiūriu, pakeliukėje, vos ne po kojų, guli kniūbsčias didžiulis zuikis... Ne kitaip, miega po naktinių vaišių. Mat už dobilus, ypač ką tik pražydėjusias galvas, kiškiui turbūt didesnio skanėsto nebūna, tai dobilienose jie šmirinėdavo kaip bitės, taip pat mėgusios dobilus dėl jų nektaro pilnų žiedų. Regit, rašau vis būtuoju laiku, nes ir eiliuotai esu tai pasakęs:

                                                 Kur jūs, tie kiškiais krebždantys laukai

                                                 Ir vyturėliais skambanti padangė?

       Vadinasi, miega sau zuikis paežėje, prasikapstęs negilų guolį, ir pučia žvairys į ūsą, tai ar galėjo piemuo abejingas praginti pro šalį? Griuvau aš ant zuikio, pastvėriau į glėbį ir iš visų jėgų prispaudžiau prie krūtinės. O zuikis, taip staigiai pažadintas iš saldaus ryto miego, kad klyktelėjo ar subliuvo, net nežinia, kaip tą garsą įvardyti, drioskė abiem savo letenom savo skriaudėjui per skruostus ir išsiveržęs iš glėbio pradingo žydinčiuose dobiluose...

       Ogi piemuo, palikęs gyvulėlius, bliaudamas lėkė kiek kojos neša atgal į namus. Namiškiai, išvydę vaiką perdėm apdraskytu ir kruvinu veidu, ėmė savo ruožtu vaitoti, o kai pagaliau nelaimėlį iškvotė, kas atsitiko, lengviau atsidusę teištarė:

       – Tai dar gerai, kad akys sveikos...

       Kas iš arčiau yra susidūręs su kiškio letenėle, tas, aišku, pamena, kokia ji švelni: naudojama paveikslų dulkėms, kreidelėms nuo rašomosios lentos nušluostyti ir t. t. Tačiau kiekvienas medžiotojas pasakys, koks stiprus, net lapei mirtinai pavojingas zuikio užpakalinių kojų spyris ir kokie aštrūs priekinių letenų nagai. Tiesą sakant, daugiau galimybių zuikis nuo priešų gintis neturi, gal tik vikrias ir greitas kojas.

       Šiaip ar taip, visą pavasarį vaikščiojau smarkiai pakitusiu veidu, o vos pastebimi pėdsakai liko visam gyvenimėliui.

       Lyg tyčia po tos gražios dobilų vasaros stojo labai snieginga ir nuožmi žiema – tikras rojus pamiškių brakonieriams, nors tokio žodžio tais laikais greičiausiai niekas nežinojo, o pasigauti kurapką, kiškį ar stirną nebuvo nuodėmė ar nusikaltimas. Juolab po karo sotūs niekas nesijautėme.

       Kurapkas gaudėme bučiumi, kitokiais tinkleliais, į juos viliodami grūdais arba duonos trupinėliais. O zuikius – vielinėmis kilpomis, kurias spendėme pamiškėse, skersai takų, kuriuos šie žvėreliai, ieškodami maisto ar šiaip lakstydami palikdavo itin ryškius ir gilius. Kilpiniavau su gerokai vyresniu kaimynų prieaugliu, mano bendrai galėjo girtis kur kas didesniais laimikiais, net stirnų pagaudavo. Bet ir man nėra ko dievulį ūdyti: trylika žvairakių per vieną žiemą! Močiutė Antanina mokėjo nudirti žvėreliams kailius, paskui juos, užtemptus ant kurpalio, džiovindavo ir siūdavo visokias zuikenas: taip pat ir man labai šiltą ir švelnią kepurę.

       Tai šitokios būtų mano gyvenimo sąskaitos su pilkaisiais zuikiais, daugiau vieni kitų nebeskriaudėm ir nežadame skriausti. Juoba, tiesą sakant, ir skriausti nebūtų ko. Išskyrus tą seną vienišių, kurį senelė Irutė varėsi priešais mašiną, Demeniškiuose nematyt, nors zuikinių laukų ir dykviečių – daugiau negu reikia. Net zuikių medžioklės išnyko, nes ir profesionalūs varovai jų neberanda.

       Tai kur jie prapuolė, sakykite, tie amžini mūsų peizažo pilkuoliai puikuoliai, pasakų herojai, vaikiškų dainų ir skaičiuočių burtažodžiai?

       Ogi plėšrėjantis pasaulis, visų pirma žmogus, jiems pražūtį lėmė. Vos spėjęs gimti, zuikelis su tuo pasauliu susiduria. Juos pjausto šienapjovės, traiško kitokia technika, spragina masiškai deginamos žolės gaisrai, žudo visokie cheminiai nuodai. Prie tokių gyvavimo aplinkybių lengviau prisitaikė plėšrūnai, negirdėtai neregėtai priviso lapių, mangutų, kiaunių, žiurkių, net gandras, ir tas smaginasi jauna kiškiena. Tikra pragaištis zuikeliams, kaip ir vieversiukams, kitiems ant žemės perintiems paukšteliams yra valkataujančios katės, daugiausia atvežtos ir išmestos pakelėse pro automobilio langą.

       Sunku pasakyti, kas laukia šitų gyvūnėlių ateityje; veji iš galvos mintį, kad jie išnyks iš mūsų laukų, gyvenimo ir tautosakos. Nebeilgai prieš mirtį, kai jį paliko net šuo, paskutinis ištikimasis, mūsų kampo augintinis poetas Sigitas Geda sušuko: „Grąžinkite žemei girias, žolę, žvėrims grąžinkite jų laisvę, orumą... Nelabieji!“

       Tai – mes? Ogi ne kitaip.



Genė


                                                                                    Mes už laisvę tėviškės išėjom,

                                                                                    Bus giria mums kaip gimti namai.

       Kai ji šiuos žodžius rašė partizanų dainai, sako, mokėsi septintoje Veisiejų gimnazijos klasėje, buvo ryšininkė dviejų brolių ir jų draugų, partizanavusių Petroškų miškuose. Paskui – suėmimas, pusė metų Lukiškių ir kituose rūsiuose, teismas vos sukakus pilnametystei, kelionė iki Magadano, lageris, kur, be kitų bėdų, dar ir prižiūrėtojo išprievartavimas...

       Dabar, kai dainavo – gerą pusdienį – savo kadaise sukurtas partizanų dainas, atrodė gera ir graži žilagalvė močiutė. Padainuodavo, nutildavo, kol prisimindavo kitą, ir vėl pamažu dainuodavo. Tiesa, kartais užsikirsdavo, akyse pasirodydavo ašaros, bet greitai nusiramindavo. Kad tiek dainų parašytų vienas žmogus... Įsiminė pirmoji padainuota – apie girią kaip gimtus namus, – ir paskutinė:

                                                 Prie tos balos, prie tos duobės,

                                                 Prie to durpyno...

       Kiek tikėjimo ir vilties anoje; kiek juodumo ir nevilties paskutinėje.

       Gal po pusmečio ar šiek tiek daugiau vėl užsukome į Veisiejų senelių namus, žadėjome įrašyti autorės ir dainavimą, ir pačias dainas.

       – Jūs pas Genį? – dzūkuodama paklausė budinčioji. Ir patylėjo. – Prieš savaitį pakavojom. Nėra.



Eilėraštis su mėnuliu


       Kažin kada, kai dirbome sykiu dabar jau užmirštame „Mūsų gamtos“ žurnale, su Sigitu kokius septynerius metus sėdėjome stalas stalan. Manding, jam tie metai nebuvo nei blogi, nei tušti. Kaip tik tuo laiku Sigitas rašė „26 rudens ir vasaros giesmes“, pamenu, visa redakcija laistė, kai išėjo nuostabi knygelė sidabro spalvos apdarais. Taip pat intensyviai, net darbo metu, vertė japoniškus trieilius – haiku; iš rusų, latvių ir lenkų kalbų. Būdavo, išverčia ir tuojau pat perskaito:

       – Ar gali taip būti?

       Kitaip pasakius, – ar gerai? Supeikti nedrįsdavau, nes žinojau Sigito būdą, ir tada ničnieko apie haiku nenutuokiau. Dauguma tų akimirkos pasireiškimų vos išgirsti išgaruodavo, o būta tokių, kuriuos ir dabar prisimenu:

                                                 Mane lydi mėnulis.

                                                 Ir kviečia: „Užeik į svečius.“

                                                 Namai palei kelią.

       Sakau, gal tikroji poezija kuriama, kad atsitiktų? Kas vienu žodžiu arba keliomis eilutėmis pasakyta...

       Štai aš einu Demeniškių vieškeliu šviesią vasaros naktį, iš kairės nuo dangaus stačiai akina pilnatis, o iš dešinės – namai, kiemai, sodybų trobesiai, kur miega nuo darbų per ilgą vasaros dieną pailsę gyvuliai ir žmonės. Patys iš savo kūnų semiasi vieko kitai dienai.

       Tik mudu su mėnesiu budime; prieisime mano namus ir pakviesiu mėnesį, kad jis nusileistų nuo savo dangų ir užsuktų.

       Dievuli, argi žinojome tada su poetu, jog kada nors panašiai atsitiks, kad aš turėsiu „namus pas juodą girią“, kuri antai po pilnatim, atrodo, kyla aukštyn, netrukus užklos padangę; mėnuliui vietos, mėnuliui reikia pakilti vietos, idant pasaulis iki aušros nesutemtų, idant vieškelis man po kojų, kol pareisiu, būtų šviesus nei patiestas abrūsas.

 



Užmiršimas


       Laikas išlaižo senus mūsų sopulius ir apmaldo sąžinės graužimą dėl padaryto pikto artimui savo arba pasauliui, kuriame su tuo artimu gyveni. Laikas nelyginant atima atmintį, nors tas pats laikas gali užsnūdusią atmintį pažadinti. Kartais visai netikėtai ir keistai...

       Visi žino, kad Dzemydų Antanas turi šautuvą, bet niekas nėra girdėjęs, kad Dzemydų Antanas iššautų; visi žino, jog Dzemydų Antanas turi armoniką, bet kas girdėjo, kad Dzemydų Antanas užgriežtų; jeigu Dzemydų Antanas moka groti, tai moka ir dainuoti, o kas girdėjo, kad Dzemydų Antanas dainuotų?

       O kas ten pasakė, kad ant sienos kabantis šautuvas vieną kartą būtinai pats sau iššauna, – be kieno nors pastangų iš šalies? To dar nebuvo, bet buvo, kad Dzemydų Antanas uždainavo. Ausis duodu nupjaustyti, idant patikėtumėt: sėdėjo Dzemydų Antanas, sėdėjo už stalo ir užvedė iš niekur nieko:

                                                 Jei nemylėsi tu manį,

                                                 Nusiskandzysiu Demeny-y-y– –

       Niekieno nepalaikytas, Dzemydų Antanas nutilo, kažkas tik paklausė:

       – O kaip toliau?

       – Kad neacimenu, – prisipažino Dzemydų Antanas ir tylėjo kaip užspringęs.

       O gaila! Labai gaila, gal iš tolesnio būtume dar ką nors sužinoję, ne tik tai, kad toks Demenas buvo ir jame demeniškių žmonės, anot tos Antano dainos, skandindavosi, ištikti nelaimingos meilės.

       Kad Demenas buvo, – jau priekaištauta, – daugelis demeniškėnų purto galvą. Tik vienas kitas iš vyresnių, išskyrus Liesionių Antaną, irgi priskirtiną prie bočių, – visi senoliai, kiek čia jų dar esama, ežerą pamena ir patvirtina. Rankeliodamas senojo sodžiaus meistrų rakandus, radau ir daiktinių įrodymų, kad ežeras egzistavo. Kam reikalinga, pavyzdžiui, kultuvė arba žeberklas, – tik prie didesnio vandens gyvenantiems. Juo labiau tinklas, mūsų sodyboje likęs nuo ankstesnių šeimininkų. Ir dar koks, plačiaakis, numegztas didelėms žuvims gaudyti. Beigos gražu įsivaizduoti, kaip pavasariais Demenėlis patvindavo ir į išsiliejusius vandenis pievose plaukdavo neršti lydekos...

       Žodžiu, prapuolusio ežero buvimo jau nereikėtų įrodinėti. Akivaizdu. Bet apie patį jo prapuolimą ką nors patirti nesisekė, niekas nieko nepasakojo, nors pagal amžių turėjo prisiminti. Kaip sau norite, ežero dingimas – ne kasdienis įvykis ar bangas.

       Ir atsitik taip, ko ilgai ieškojau Demeniškiuose,– radau Vilniuje, vartydamas pusės amžiaus senumo popierius, užrašų knygeles. Užmaršumas žilos galvos, užmaršumas...

       Pagal tas sudūlėjusias knygeles tai būta praėjusio šimtmečio bene šešiasdešimt aštuntais metais. Dirbta „Literatūros ir meno“ redakcijoje, rinkta medžiaga tęstinei apybraižai „Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus“.

       Tegu bus po tiek daugelio metų pasigirta: minėtą apybraižą daug kas skaitė; tais šeštadieniais, kai pasirodydavo jos tęsiniai, savaitraštis iš kioskų išnykdavo kaipmat. Ypač populiarus pasidariau Lazdijų rajone, per kurį ėjo kelionės maršrutas, o apybraižą įkandin „Litmenio“ spausdindavo rajono laikraštis. Po kiekvienos dalies ateidavo šūsnis laiškų, skaitytojai siūlė, apie ką turėčiau keliaudamas papasakoti. Atėjęs į darbą, už kabineto durų rasdavau laukiančių žmonių iš Leipalingio, Veisiejų krašto, atvykusių pasipasakoti savo bėdų ir džiaugsmų. Deja, tais laikais toli gražu ne viskas tiko viešajam žodžiui, žinojau, kad vyriausiajam redaktoriui telefonu priekaištaudavo Lazdijų partijos vadas K. Stoncelis: kam nepalankiai rašoma apie vieną ar kitą vietos vaduką, šiaip savą vyrą!

       Vieną dieną už tų pačių kabineto durų radau lūkuriuojantį Stepą Lajauską, Lazdijų gamtos apsaugos inspektorių, su kuriuo jau buvome pažįstami iš bendrų žygių po Dzūkijos ežeryną. Stepas buvo susijaudinęs, girdi, reikia ką nors skubiai daryti, nes Avižienių kolūkio pirmininkas verčia melioratorius nuleisti tenykštį ežerėlį, įveisti ten šienaujamas pievas. Pagal projektą tokie darbai nebuvo numatyti, bet melioratoriai pasidavė spaudimui, gamtos apsaugai liepta tylėti...

       Ką nors kritikuodamas niekada nepasikliaudavau tik kieno nors pasakojimu, stengdavausi viską pamatyti savo akimis. Jei spręsime iš įrašų sename bloknote (1967 07 09), būta komandiruotėje, sykiu su fotokorespondentu lankytasi Avižieniuose, Morkave, kalbėtasi su melioratoriais ir pirmininkais. Taip gimė straipsnis „Ežerėliui būti ar žūti?“ Jis užėmė visą savaitraščio puslapį – sykiu su Leono Teiberio nuotrauka. Kaip tik tą penktadienį budėjau spaustuvėje, pats palydėjau savo rašinį iki cenzoriaus, bet šeštadienį jo laikraštyje... neradau. Nuėjo vėjais visi geri norai ir pastangos Demenėlį išgelbėti. Atrodžiau kaltas ir prieš suvedžiotą Stepą.

       Panašių atvejų taikėsi ir anksčiau, nebuvo priimta juos aiškintis, bet vis dėlto vyriausiojo užklausiau: kas atsitiko? Redaktorius tylėjo lyg nieko nežinąs, ir tik gerokai vėliau iškilo aikštėn, jog minėtasis Lazdijų partijos vadovas siekė ir pasiekė savo. Cenzoriai straipsnio jau laukė.

       Man kaip man, nuėjo niekais komandiruotė, rašymas ir t. t. O Stepui atsirūgo bjauriau. Po kiek laiko, maudantis su rajono valdžia vienoje pirtelėje, dingo jo tarnybinis pistoletas. Ne juokai. Ir dabar ginklą praradus tarnautojo nepaglostytų, o tada gal ir belange kvepėjo. Vis dėlto K. Stoncelis parodė gerą širdį: pasikvietė inspektorių, ištraukė iš stalčiaus pistoletą ir padėjo ant stalo: „Stepuk, bus geriau, jeigu nekiši liežuvio ir nagų, kur nereikia...“

       Stepas po nemažai metų papasakojo apie tai vienoje degalinėje, kur dirbo, regis, sargu. Iš gamtos apsaugos jam teko išeiti, stumdėsi šen, stumdėsi ten, ėmė beprotiškai gerti, ir nebėra Stepono, nors buvo už šių eilučių autorių jaunesnis...

       Nėra nei ežero, kurį bandėme išgelbėti, nei tų pievų, kurias mėginta padaryti. Užaugo kartos, to visko neatsimenančios, o kas galėtų prisiminti, tas mirtinai užmiršo, įskaitant ir šių eilučių autorių. Vargais negalais pavyko šį bei tą atkapstyti, bet kas iš to. Demeno ežerėlio iš mirusių nebeprikelsi. Ir nepanašu, kad žmonės jo pasigestų.



Didžioji nuodėmė


       Gal Visagalis ją bus užmiršęs, kitaip septynių didžiųjų nuodėmių sąrašas būtų vienu nusidėjimu ilgesnis. Jeigu jau melas sunki nuodėmė, tai šmeižtas, anot vyskupo A. Baranausko, yra „trileriopai baisesnė“. Ir jeigu tą nuodėmę man kas atleis, tai tik dėl dviejų aplinkybių: teigdamas aš negalėjau būti kitaip įsitikinęs, o įsitikinęs, kad suklydau, labai atgailauju ir džiūgauju, kad yra ne taip, kaip sakiau.

       Tai jau tikrai, kažkur kažkada esu sakęs, o gal ir raštu užtvirtinęs, neva demeniškėnai, net ir seni, nuo pratkų svieto tįnajus gyvenantys, – kad jie keistu būdu užmiršo vardus, kuriais šaukiami – atleiskite, būdavo šaukiami – jų tėviškės laukai, kalvos, pievos ir pamiškės, paupėliai, paežerėliai bei visas kitas žemės apsireiškimas, įskaitant riedulius, per ledynmečius iš tolimosios šiaurės pas mus atriedėjusius.

       Juk ne kitaip ir būdavo: klausi kokios Marės ar Jono, kaip tas arba tas vadinosi, o jie tik pečiais patrauko. Sakytumei, būtų klausinėjami apie debesį, kurį ką tik užpūtė vėjas viršum galvos, idant toliau nupūstų, o ne apie jų nuo vaikystės pažįstamas, išbėgiotas, išganytas, išuogautas ir išgrybautas vietas...

       Palinguodavau galvą ir aš, o jie, klausinėjami žmonės, negalėjo nepastebėti nuostabos klausinėtojo veide. Ir negalėjo dėl to nepajusti sarmatos, juoba išgirdus, kad dyvijamasi ne juokais.

       Tada žmoneliai patys save privertė prisiminti, kaip tą ar tą vadino jų senoliai, seneliai ir tėvai. Ką paminė, tą ir pasakė, vieni klausinėtoją pasišaukdami, kiti net ir patys tuo reikalu jį aplankydami. Va taip ir gimė ši Demeniškių filologija, kurią čia surašome taip, kaip buvo išgirsta:

       Plentaukos ganiava (pieva ir bala); Graužališkė (pušynas, kvajynas); Burbiškė (buvo laukas, dabar miškas); Dubjukė (pieva); Povaraistis, Raveliai (pavasariniai upokšniai tarp Dzemydų ir Liesionių); Galoraistis, Galo raisto kalnas; Asiūklinė; Žilvicinė; Bendroji (pievos prie Demeno ež.); Sala; Grynukė (ta pati Demeno sala); Dzidzūniškė; Kacucakalnis (kačiukais apėjusi kalva); Baltabalė (už Radijanovo bala); Valkos (už Bružo); Nogažarinės kalnas (už Andrulionynės); Ožagarinė (buvo pelkė, dabar beržynėlis); Kukulnyčios; Pievelės; Kunciškė; Dėlinė (griovys, pavasariais upeliukas); Burliūnai (dabar Vabaliūnai) ir dar toli gražu ne viskas pasakyta, gal ir išgirsta ne viskas.

       Šmeižto nuodėmę testa sumažins ta aplinkybė, kad šie vietovardžiai burtažodžiai užrašyti iš paskutinių lūpų. Bandyta išklausti, gal turi ką nors pridurti savo gyvų senolių, senelių beigi tėvų vaikai ar vaikaičiai; nieko nežino ir nenori žinoti, jų tokia filologija apskritai nedomina. Tai iš tiesų, kuriems galams tuos klonius, kalvas ir balas kaip nors vadinti? Jie net neįtaria, jog kartų kartos šituos laukus, miškus ir papievius tūkstančius sykių pėdavo, apglostė rankomis ir akimis. O juk daugiau nieko panašaus nebus; net ir tuo atveju, jeigu Demeniškių žemė vėl iš dirvonų visa atvirstų į arimus ir pasėlius. Traktoriuje ar kombaine sėdintis žmogus neturi kada apsidairyti.

       Va tik mudviem su Vytautu Leščinsku, taip pat amžinu dzūku, taip pat rašytoju, kai sėdėjome terasoje saulei leidžiantis, mums abiem pasirodė, jog kalvos ties Bestraigiškės giria labai jau primena gundančią moteriškės krūtinę... Tai ir praminėm tas vos ne vos viena kitą liečiančias kalveles Papine, o siaurą ruoželį tarp krūtų – kalvelių, – jį pavadinome Tarpupapiu. Vytautas tuos pavadinimus paskleidė per „Žaliąjį pasaulį“, kai rašė apie Demeniškių gamtą ir kitus dalykus. Ir ką jūs manote, žmonės juos pasigavo, jau ir kaimynė Ona karves riša Papinėje, o Antanas Tarpupapiu traukia miškan. Maža ta mudviejų, Vytautai, nuodėmėlė, tačiau saldi, o ir dėl jos prisipažinome nusidėję, tai gal nedegsime pragaruose.



Paskutinė kriaušė


       Ji kabojo aukštai, beveik pačioje medžio viršūnėje, ant vidinės šakos. Tas medis ne itin aukštas, kažkoks neatsitiesiamai persikreipęs, mat jis auga sodo kampe, o sodą bedieviškai apleidus, šis kriaušiamedis virto pamėkle, buvo tiesiog prapuolęs po kažkokiais apsigimusiais apyniais. Vadavome medį nuo jų, genėjome, visaip prižiūrėjome.

       Ir ką gi? Išvaizda neypatinga, bet vaismedis gyvas ir sveikas. Po to, kai atkuto, pirmą pavasarį tarsi iš džiaugsmo smarkiai pražydo, bet derliui subrandinti spėkų dar neturėjo. Pernai jo vaisių jau paragavome ir įsitikinome, kad išgelbėjome vertingą medį. Vaisiai rojaus sodo verti.

       O šiemet kampinė kriaušė ne tik žydėjo, bet ir gausiai derėjo. Laukinių bičių, širšių, vapsvų ir mūsų džiaugsmui, dūlios prinoko stambios, vaškinės spalvos, persisunkusios medum. Kažkaip iš karto pabiro jau pūvančiais viduriais. Bet tas vidurys, tas stebuklingas puvinėlis ir visa kriaušė – dievams valgyti! Ir valgėme kaip dievai, sykiu su vabzdžiais, kas kiek suspėdami, nepaisydami jokių cukraligių, daktarų patarimų ar skrandžio talpos.

       Tos vaišės tęsėsi neilgai, saldžia našta atsikratyti kriaušei padėjo vėjas ir paties vaisiaus sunkumas. Tačiau atsirado egzempliorių, stačiai įsikibusių į savo gimdytoją, nepaisančių jokių pašalinių veiksnių. Laikėsi ant šakos ir gana, kitos dūlios net ir sudžiūvo saulėje žemės nepasiekusios. Viena tų dūlių, nuo kurios ir pradėjome šią istorijėlę, liko vienut vienutėlė. Švietė iš tolo tarsi auksinis altoriaus varpelis ir, vos užmetus akį, viliojo. Kada pagaliau, kada? Ir tai atsitiko dabar, nelyginant tyčia parinktą bobų vasaros dieną. Saulė ir lengvas vėjelis, – kas gali būti šį metą mieliau?

       Vos tik įsukęs sodan, iš tolo pastebėjau, kad kriaušės viršūnėje nėra. Ne tik ta viršūnės šaka, o ir visas godotojo vaisiaus motininis medis atrodė tuščias, šiurenantis lapais be prasmės.

       Pats vaisius, nė kiek ne menkesnis, negu atrodė iš tolo, – dar patrauklesnis gulėjo ant žemės švieste šviesdamas iš žolės. Pakėliau ją, tą paskutinę šios vasaros kriaušę, ir nereikėjo nė nešti prie nosies, kad jaustum nektaro dvelksmą. Liko tik suvalgyti ją, bet kaip ir kur?

       Gražiausia būtų pasidalyti su senele Irute; katinas Mikis iš sodo gėrybių mėgsta tik gyvius ir tik kai kuriuos. Tačiau panašiai yra ir su jo numylėtąja; senelė Irutė vaisius valgo tik pakeptus, marinuotus arba kaip nors kitaip išniekintus, t. y. apdorotus. Jeigu teikiasi paimti kokį jai itin patikusį obuoliuką, tai nulupa, išdarinėja, supjausto mažytėm skiltelėm, – ar tai obuolys?

       Žodžiu, turėjau teisę saujoje suspaustą dūlią suvalgyti vienas pats. Su niekuo nesidalydamas ir niekieno netrukdomas. Bet kur? Nesu užmiršęs, kaip tai svarbu. Tarsi vaikystėje gavę ką nors nepaprastai skanaus (man tai būdavo ką tik išspirgintas pirmas bulvinis blynas iš mamytės keptuvės), – mes, vaikai, ieškodavom tinkamos vietos tam skanėstui sukirsti?

       Nė pats nepastebėjau, kaip žingsnis po žingsnio atsidūriau prie seno medinio suolo, atremto į daržinės sieną. Vieta kaip tik, ir nėra ko daugiau ieškoti. Kodėl? Pasakysiu tik tiek, kad šį suolą kiemo pašalėje – irgi neaišku dėl ko – pastebi ir pamėgsta svečiai. Ypač panūdę likti vieni. Taigi atsisėdau ant to netašyto suolo, iš neaukšto dangaus saulutė švietė į veidą, ir vėjas visai neužpūtė pasieny. Atsisėdau, atsidusau ir ilgai žiūrėjau į ją, paskutinę šios vasaros dūlią... kas buvo toliau, aš nei moku, nei noriu pasakyti.

       Galiu tik paliudyti ašaras, tikrų tikriausias ašaras seno, šilto ir šalto patyrusio vyro akyse, kai visas gerumas atlėgo. Duodu galvą nukirsti, tos ašaros buvo saldžios, nors šiaip jau mokslas liudija ašarų sūrumą. Tai ko aš verkiau? Sako, žmonės kartais pravirksta iš laimės, bet man ligi šiol to patirti neteko. Anokia čia laimė kriaušę suvalgyti, kai gyveni Demeniškiuose, sode, o ne kur nors tarp dangoraižių ar dykumoje.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)