tekstai.lt

Vaclovas Mikailionis. Grūdzielius

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Romano fragmentas

 

 

 

Šeštadienis

 

       18.20 val.

 


       Laukuose, kai akis apsiprato, nebuvo dar taip ir tamsu. Broliai ėjo keliuku Dubaklonio link. Buvo metas, kai žmonės apsiliuobę pradeda rinktis prie ugnies. Tai šen, tai ten jau žybčiojo žiburiukai. Gamta pereidinėjo iš dienos per vakarą naktin.

       Žiburėliai tarsi žemės akys žvilgčiojo į apniukusį dangų, vis tikėdamiesi išvysti kitas akis – žvaigždeles ir, susimirksėdami su viena kita pro debesų skivytus, pranešti, kaip darniai reikia ir naktį sugyventi su virš žmonių galvų, virš sodybų gaubiančiu skliautu.

       O po laukus lakstę sūkuriai, gerą pusdienį sukę išsaususias žoles, nuščiuvo. Laukų dvasios, naktį įpratusios niekur nekliūdamos skraidyti laisvai, staiga nustėro ir tyliai žvilgčiojo, kas bus toliau. Ir tik nujausdamas šių laukų klajūnų artumą kažin kelintam kieme pradėjo skalyti šuva, lyg apskelbdamas, kad jau baigiasi vakaras ir aplinkui sodybas pradeda suktis viesulai, tad reikėtų jų pasisaugoti, nes, pasigavusios žmogaus kvapą, laukų dvasios įsisuks ir ištraukusios jo sveikatą nuneš nežinia kur, naktį sukeldamos beprotiškus sapnus.

       Bladas ėjo neskubėdamas, bet Alpus kiek atsiliko. Jam gėda buvo sekti Bladą, bet kažin kokis neramumas traukė nepalikt brolio vieno laukuose. Lyg Bladas gali pasiklyst. Lyg jį gali viesulingi nakties pavidalai susukt, pakelt ir nunešt nežinia kur, ir Alpus savo brolio niekada nepamatys.

       Bladas sustojo, atsisuko, norėdamas ką Alpui sakyt ar palaukt, kad tasai prisivytų. Ir, lyg pirmą kartą pamatęs, Bladas paklausė:

       – O tau – ko?

       – Su tavim.

       Bladas vėl nusisuko, ir Alpus pasijuto lyg šuva, ant kurio užriko: „Namo!“

       Alpus net pasibėgėjo ir užlėkė Bladui už akių. Broliai stojos vienas priešais kitą, atrodė, tuoj susimuš.

       – Bladai, uždainuojam?! – staiga šūktelėjo Alpus. Jis nenuleido akių nuo tos vietos, kur turėjo būti Blado veidas. Bladas susiūbavo, apsidairė po laukus, daugiau, kaip Alpui pasirodė, pažiūrėjo vienon pusėn ir, nieko neatsakęs, staiga užmetė broliui ant sprando ranką. Alpus pajuto, kaip stipriai pritraukė vyresnis brolis prie savęs, ir vėl tapo jaunėliu, lyg būtų sugrįžęs tas laikas, kai dar abudu bernavo ir pas mergas lakstė.

       Nesitarę, lyg iš anksto žinodami, ką pradės, užtraukė:

 

                                                 Kooo nutilo daiiinos

                                                 Myylimoj Dzūkijoj,

                                                 Koo liūdiii, lakštute,

                                                 Ši-hi-mtametėj giiirioj.

 

       Ir Alpui iš karto palengvėjo. Baimę lyg kas plėšte suplėšė ir paleido pavėjui skutais.

       Balsai sunkiai kilo per tirštą rudenio vakaro orą, prasimušė pro amsinčio šunio garsą, kažkur už miško ūktelėjo traukinys.

       Blado balsas buvo garsus ant visos apylinkės. Vos šiek tiek nusiklausę, žmonės iškart pasakydavo: „Bladulis koserę paleido.“

 

                                                 Aaar tau nusiboodo

                                                 Šaaaltas rudenėlis,

                                                 Haaar lankyyt nustojo

                                                 Jaunas ber-nužėėlis?

 

       Daina skambėjo liūdnai. Ir nežinia ko liūdnai. Ne taip liūdnai, rodos, ir gyventa. Tačiau daina skundėsi. Ir negalima buvo suprast ko. Ko žmonėms trūksta?!

       O dainavimas, ne tiek dainavimas, kiek rėkimas, kaip tik išneša plaučiai, lyg save perrėkt, peršaukt rudenio laukų nykumą, pergalėt neviltį, vis kilo aukštyn. Viesulai visiškai nuščiuvo, paskui pradėjo suktis, šokti ir vis kilti aukštyn, nešdamiesi su savimi dainą, o kildami vis plačiau ją skleidė po apylinkes, dainą, kuri gaubė vis didesnį žemės ratą. Balsai vis šaukėsi, stiepėsi kažin kur viršun ir niekaip negalėjo prisiekt, nors visai visai jau nebetoli, rodos, ranka sugriebsi. Bet vis negalėjo prisiekt.

       O jėgos tuoj tuoj išsibaigs. Tik ant širdies skaidrėja, lengvėja, paskui temsta akyse, tolsta, gęsta... Ir jau iš paskutinių jėgų broliai užtraukė trečią punktelį:

 

                                                 Maan nenusibodo

                                                 Šaaaltas rudenėlis,

                                                 Tiiik lankyyt nustojo

                                                 Jaunas beeernužėlis...

 

       Ir pakartojo jau visai sunkiai, lyg nuvargę:

 

                                                 Tiik lankyt nustojo

                                                 Jaunas bernužėėė...

 

       Alpus pajuto atsileidusią Blado ranką. Delnas suspaudė jo petį ir atplėšė, tarsi išrovė brolį iš savo širdies. Alpus vėl sunerimo. Jis atšoko, lyg pasirengęs gintis nuo Blado. Ir tik dabar jis atsipotrino, kad abudu stovi Onos kieme.

       – Oon’ – tu? – nustebo Alpus, išvydęs priešais save apšviestą stovylą.

       Tamsoj pasirodė, kad Ona grįžtelėjo į Alpų, bet tuojau vėl atsisuko į Bladą.

       Ona, nieko nepasakius, apsisuko eit. Bladas lėtai nužengė paskui.

       O viesulai, užėmę amą ir sekę laukais žmogystas, dabar vėl atsigavo ir įsisuko į namelio galugalyje augančias tuopas, pradėjo sukioti jų susipynusias šakas, suptis ir traškinti jas, iškilusias virš stogo. Bet pasisupę ir vėl nuščiūdavo, lyg norėdami pažvelgti, ką dabar darys vienas kieme likęs žmogus.

       Alpus taip ir liko stovėt kiemo vidury, kol pagaliau atsikvošėjo, šokosi paskui, bet prilėkęs pro langiokšlį pamatė stovinčius Oną ir Bladą jau kambary prie durų ir lyg nedrįstančius išeit lempos švieson. Jis spoksojo į juos įsitvėręs tvoros ir lyg nepastebėjęs truktelėjo, išsilupo strakolį ir prišoko prie durų. Ir tik tada atsipeikėjo, puolės kiemo vidurin, lyg ruošdamasis įsibėgėt ir vienu šuoliu įlėkt pirkion. Bet, nusviedęs pagalį, dar kartą pažiopsojo pro langiokšlį, ten, rodos, niekas nebuvo pasikeitę, Ona ir Bladas stovėjo prie durų kaip stovėję.

       Blado elgesys šį vakarą Alpui taip uždavė širdį, kad neberado sau vietos. Ko jau ko, bet kad Bladas dainavimu prisišauks Oną, jis nesitikėjo. Jis net nemanė, kad Bladas šiandieną išvis pas Oną užeis. Jis galvojo, kad palydės Bladą iki Dubaklonio, o pats užbėgs pas Oną, juk buvo pakeliui, – tik Bladą išlydi iš Kriūkų, – ir pas Oną. Tai dėl to jam buvo taip gera ir lengva. Kriūkai – Alpaus valdos, jis valdo iki pat Onos nameliuko, kuris kaip tik ir stovi ant dviejų kaimų ribos, ant sienos tarp Dubaklonio ir Kriūkų.

       Jis atsikvošėjo, kad jau lekia tiesiai per arimą kartodamas „užmušiu, užmušiu“, nežinodamas, nei ką užmuš, ir net negirdėdamas savęs. Ir tik po kurio laiko atsipotrinęs, o gal išgirdęs, ką rėkia, sustojo. Betgi jei jis dabar užmuš, tai sudiev visiems. Išgrūs kaip šunį. Antrą kartą jam nedovanos, kaip kad tada per muštynes, kai Pekarskioką peiliais subadė, ir tik todėl, kad niekas neliudijo, jog Alpulis buvo aršiausias, jam davė tik trejus metus...

       Ir taip, rodos, gerai jau klostėsi, ir vėl gimtosna vietosna pargrįžo, ir Ona iš Sibiro parvažiavo, ir taip jam tuos mėnesius gerai ėjos...

       – Kaip šunį... kaip šunį... – ištarė Alpus ir kiek ramėliau pridėjo, jau lyg kam pasiryžęs, – kaip šunį užmušiu, – užbaigė, nežinodamas, nei ką užmuš, nei kaip, ir apsidairė po laukus, norėdamas suprast, kur atsidūrė.

       O viesulai, pasivartę tuopų šakose ir nieko daugiau įdomaus čia neregėdami, jau verpetavo, sukinėjosi viršum Alpaus galvos. Jiems buvo smagu, nes jo įniršis viesulams buvo didžiausias skanėstas. Jie gardžiavosi žmogaus pykčio plyksniais, sukiojosi net veldami Alpaus plaukus, kad dar labiau įsiutintų, kad į erdvę ištrykštų dar daugiau gaivalų, kurių jie tikėjosi iš žmogiškų potroškių, juos čia pat prieš Alpų vertė pajuodusių debesų sūkuriais, atsidėkodami, kad palaiko jų gyvastį, padeda jiems išgyventi. Ir prisisiurbę, prisiriję pykčio žybsnių nuščiūdavo, o po kiek laiko vėl sukiojosi aplinkui žmogų ar vartydamiesi tamsoje iš džiugesio suūkdavo.

       Alpus sustojo lauko vidury ir dabar išgirdo dunkst padunkst mušant būgną. Jis tarsi atliepė jo širdies dunksėjimą, tad pasuko šio dundesio pusėn. Ten jaunimas jau buvo susibūręs šokiuosna.

       Šeštadienio vakaruškos jau buvo prasidėjusios, tad Alpus pasuko jų link, nes vienam būti laukuose pasidarė nejauku. Alpus ėjo tų namų link, kurie vylingai jam mirkčiojo. Tai šokančios poros vis užstodavo ir vėl atskleisdavo lempos šviesą.

 


       18.55 val.

 

       – Albiną parsivežei?

       Bladas sėdėjo stalugaly. Pasiguldęs delną greta ant stalo, žiūrėjo priešais save lentinėn sienon.

       – Par, – šis trumpas atsakymas reiškė, kad Bladas nebenori daugiau apie tai kalbėti.

       – O man – MAN! – kas daryt? Nu, kas?

       Bladas trenkė delnu stalan:

       – Mano reikalas – ne tavo!

       Ona nenuleido akių nuo Blado veido. Jis dar nepasakė jai gero žodžio, o ji nebegali atitraukti žvilgsnio nuo šitos kaktos, karčiais užgriuvusios. Ateis, nusigers, sėdi ir tyli, bet traukia.

       Pirmą kartą ji pamatė Bladą per vakaruškas, kai tik pavasarį grįžo iš Sibiro. Nulėkė su Alpum šokiuosna į Dubaklonį, nes jos, kaip ir Alpaus, Kriūkų jaunimas šalinos. Dubaklony visi linksminas, siunta, dūksta, o Bladas groja ir nors krust. Taip būtų visą vakarą ir pragrojęs, jei kažkas nebūtų armonikos iš jo rankų paėmęs.

       Ona šokdavo kaip pasiutus, net bernai pradėjo prisibijot. Tik Alpus ją ir šokdindavo. Ir Dubaklonin nulydėdavo ir atgal Kriūkuosna abudu. Bet kuo ji dažniau matė Bladą, tuo labiau ją traukė Dubaklonin.

       – Gersi? – paklausė Ona, išvydus, kaip neramiai Bladas apsidairė.

       Jis papurtė galvą. Bladas apsidairė, lyg norėdamas atsipotryt, kur patekęs. Ir įsirėmė akimis į Oną.

       Ona prisislinko suolu prie Blado peties ir prisišliejo. Ji nenorėjo, kad tokią sumišusią ją pamatytų.

       – Reikia eit, – netikėtai ištarė Bladas. Ona atšoko lyg nudegus.

       – Eik, – tyliai ištarė Ona ir beveik sušuko: – Eik, Bladulia, eik! Apie mane nebegalvok. Eik!

       – Ko gi tu lauki?! – jau visai kitokiu balsu suriko Ona. – Lėk pas tą savo!..

       Bet kai Bladas nuleido rankas ir įsikabino suolo pasivaryt stotis, ji tyliai pridėjo:

       – Palauk. Gal jau paskutinį kartą...

       Bladas staigiai atsigręžė. Jo žvilgsnis jai pasirodė kažin kokis labai jau neramus. Ona, rodos, pajuto, kaip Blado akys laksto jos veidu, lyg norėtų jį visą apčiupinėt ir įsimint.

       Ona, pastvėrus kažkokį siūlagalį, pirštais draskė, mėgino nutraukt, suvyt, susukt ir vėl išpint, išdraskyt.

       Bladas atsistojo.

       – Išeik! – ji netvėrė piktumu. Trenkė siūlą. Jos pirštai suvirpėjo, neturėdami ko nusitvert. Ji pašoko nuo stalo ir išlėkė už lentinės pertvaros.

       Kai ji sugrįžo jau ramėlesnė, Bladą rado stovintį toj pačioj vietoj ir gal net ton pačion vieton žiūrintį.

       – Eik, Bladulia, – ištarė švelniai, – laukia. Ji taip ilgai tavęs nematė. Pasiilgo... Ir nepyk ant manęs, durnės...

       Bladas perėjo kambarį. Jis siekė puodelio atsigert, bet taip ir sulaikė ranką, kai išgirdo, kaip Ona sako:

       – Vania Vania... Niekas nežino ir aš nežinojau, bet dabar aiškiai matau – aš! Aš tave pražudžiau. Niekas kitas – o tik aš! Tai aš per daug tave, Vania...

       Bladas atsisuko į Oną, o ji paklausė:

       – Mano būdas turbūt tokis... Ar aš labai bloga?

       Bladas pakratė galvą.

       – Tu gera. Tu man per daug gera, – jo duslus balsas Onos ausiai buvo tokis netikėtas, kad ji net pasiruošė žengt žingsnelį prie jo.

       Ji žiūrėjo, kaip godžiai Bladas geria, rodos, nejausdamas, kad vanduo teka per barzdą, varva ant marškinių. Ji palaukė, kol jis atsisės, prisėdo greta, bet tolėliau. Ji žiūrėjo priešais save kiek pakreipus galvą.

       – Aš visados šitaip. Per daug... O reikia – lengvai. Padurnavojai, pakvailiojai ir gerai. Nei tau, nei man... Bet aš, durnė, kai įsikertu, tai tik peiliu mane atskirsi.

       Bladas netikėtai apėmė ją per pečius. Jo delnas paglostė jai plaukus. Ona susigūžė, net nemanius, kad šita kultuvė galėtų būti tokia švelni ir atsargi.

       – Kas tas Vania? – paklausė Bladas atsilošęs į sieną.

       – Jis buvo linksmas, gėrė. Bet ne per daug. Buvo galima gyvent. Ne, palauk. Aš tau iš pačių pradžių. Man tada buvo aštuoniolika, o jis – tik po armijos. Pats gražumas. O aš graži tada buvau – ne tokia pečialinda kaip dabar...

       Bladas grįžtelėjo nustebęs, kam čia ji taip šneka. Jai pasirodė, kad jis tuojau pat pasakys: „Tu graži. Tu labai graži.“ Bet Bladas nieko nepasakė. Tačiau tas staigus žvilgsnis jai labai patiko. Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis ir jai toptelėjo, kad dar niekados vienas kitam taip į akis nežiūrėjo. Bladas atrodė nustebęs, netgi nusigandęs. Jo akys jau nelakstė veidu, lyg skubėdamos atsižiūrėt ir įsimint.

       – Ko?! Nu ko? – piktai suriko Ona. – Bobos nematei?

       Bladas lyg ir susigėdęs nusuko akis, jis pasidėjo delną ant stalo. Taip jis darydavo, kai ilgiau norėdavo pasėdėt. O žvilgsnį įrėmė priešais save lentinėn pertvaron.

       – Vania lakstė pas mane. Kol galų gale pasijutau... Kokia aš durna. Išsigandau, kad mane, mus abudu, pames. Aš jam ir sakau – jau, dabar nebegaliu. Aš labai išsigandau, kad liksiu viena. Jis mane išdurnino, juokias patenkintas – ne, girdi, mergyte, neišdegs... O aš jam sakau – taip noriu. Aš! Nieko aš nebijojau! Tegu meta... Jis pradėjo daugiau gert, bet aš nerėkiu – negerk! Užsimuš – pats užsimuš. Bet ne – aš vėl ne apie tai, o tau reikia eit.

       – Nepasius, – žiūrėdamas lentinėn pertvaron, pasakė Bladas.

       – Tu – kaip ir aš. Ir man lyg nieko nereikia, – pasakė Ona. Bet vėl pradėjo knibinėt pirštais siūlą ir, tarsi suradus nutrauktą mintį, tęsė: – Abejinga pasidariau. Ne abejinga, bet kažkaip... Tu pats žinai, kokia aš... Aš gal ir nelabai bjauri, bet... Vienu žodžiu, aš juo nesirūpinau – tik savim. O kam aš turiu apie jį galvot? Tegu pats galvoja, – tarytum kas ruoštųsi su ja ginčytis, pasakė Ona. – Ar aš žinau, ko jam iš manęs reikia? Tegu kiekvienas pats apie save... Aš nesirūpinau, kaip kad kitos bobelkos moka: marškinius užadyt, sagas prisiūt, apie jo (ne apie mūsų bendrus, bet tik apie jo vieno!) reikalus išsiklausinėt. Aš taip nemokyta. Kas bendra – tas bendra, ir aš galiu rūpintis ir šeima, ir valgiu, ir kuo tik nori, bet man nerūpi TAVO, tegu tau nerūpi MANO. Aš lyg dvejaip gyvenu. Kartais vienaip, kartais kitaip. O būna – iš karto dvejaip.

       Ona tarsi išsigandusi pažvelgė Blado pusėn, lyg kiekvieną akimirką jis gali atsistot ir išeit. Bet Bladas, tarsi norėdamas ją nuramint, vėl atsilošė į sieną ir vos vos prisimerkė, lyg bandė įsivaizduoti Oną tenai, Sibire.

       – Tai sakai – tau nerūpi? – Bladas dar vis žiūri lentinėn sienelėn, lyg tenai, o ne greta sėdi Ona.

       – Kodėl turėtų rūpėti? Taigi mes vis šaipomės iš vienas kito, durnavojam. O pamatytum, kokia aš tada buvau graži ir sveika. Aš pati grožėdavaus savim. Pati. Lyg iš šono. Matai, kokia aš? – lyg ir nemoteriška. Moteriškė, vos pajautus vaiką, man bent taip atrodo, apkvaišta, apduja ir jau paskui visą gyvenimą daugiau nieko nemato, tik vaikus. Nelieka aiškumo, vaikai išmuša iš... O aš, Bladai, nemėgstu tokių dalykų. Kad niekas man nemaišytų! Vargšas Vania! – staiga beveik sušuko Ona. – Va va čia tikriausiai ir buvo didžiausia... Aš nebijojau, kad liksiu viena, aš tik to apdujimo išsigandau. Ar ne kvaila, Bladai, kad aš tau šitaip šneku? Man rodos, tokios šnekos bobai visai nepritinka. Na, bet tiek to...

       Bladas lyg ką sava galvodamas praburbėjo:

       – Vaikus. Tik apie vaikus ir daugiau nieko...

       Ona nieko nesuprasdama šnairom nužvelgė Bladą, vis dar žvelgiantį lentinėn sienelėn.

       – Vania – žmogus paprastas. Mes smagiai gyvenom. Bet supranti...Taip, taip tikriausiai ir buvo! – sušuko Ona, pati save nutraukdama, lyg jai ant stalo iššoko kažkokie nauji vaizdai, o gal tie patys, bet į juos anksčiau gerai nebuvo įsižiūrėjus. – Taigi sėdim. Aukštai – ant upės kranto – gražu... Kai visąlaik tarp žmonių, vis tiek kažin ko trūksta. Va tokio pasėdėjimo man trūkdavo. Sėdim, o mano mintys nuklysta toli ir tikriausiai tada jis imdavo galvot, kad aš jam... Bet kai mane tokiu laiku nutraukia, visai pasidarau pasiutus. Taip mes ir susipykdavom, taip susidraskydavom... Ir, rodos, iš niekur nieko. Bet palauk palauk! – sušuko Ona. – Matyt, ir jam užeidavo tokia nuotaika, kai geriausia sėdėt vienam ir lyg įsiklausyt... Aš nekreipdavau dėmesio: sėdi sėdi ir lyg prapuola, o paskui sako: einam namo. Pasirodo tokis nesklandus, kad nors vemk... Mane jis tokis labiau sunervuodavo. Ir dar kaip! Vargšas Vania, – staiga liūdnai šyptelėjo Ona, – kaip netoli vienas kito mes buvome ir kaip paskui kvailai... Visi galvoja, kad įvyko paprasčiausia avarija. Ir gerai, kad taip galvoja... Gal taip tik ir buvo... Gerai būtų, kad šitaip! – Ona palingavo galvą. – Bet buvo visai – VISAI! – kitaip. Ar tau įdomu? – staiga lyg nusigandus atsigręžė Ona.

       Bladas lyg užkluptas atsisuko į ją. Jis rodėsi piktas. Suėmė suolą abiem rankom, lyg grasindamas, kad nori pasivaryt stotis.

       Nenuleisdama akių nuo Blado, ji paskubėjo pratęst, lyg bijodama, kad Bladas, nesulaukęs pabaigos, išeis.

       – Mes tą dieną stipriai susiėdėm. Aš nujaučiau, kad turi kažkas įvykt, bet nieko jam nesakiau. Gal nenorėjau menkint jo savo bobiškom spėlionėm ir nuojautom, o gal... – ji kiek pagalvojo, – gal aš tikrai norėjau jo mirties? – ji išsigando ir klausiamai pažvelgė į Bladą. – Ne, – nuramino Bladą, – nenorėjau. Bet man atrodo, kad dėl šito, būtent dėl šito. Kai pykstiesi ir grožiesi, didžiuojiesi, kad tau nenusileidžia.

       Bladas pakartojo:

       – Pykstiesi, o tau nenusileidžia, – jis pakreipė galvą. – Tai sakai – nenorėjai?

       – Pati nežinau, ko tada norėjau. Nors pasiusk ir dabar nežinau. Bet mes tada gal jau per smarkiai... Man tiesiog širdis... Vargšas Vania! Tą dieną jo mašina lakstė kaip padūkus... O jis mokėjo važinėt. Tą rytą aš liepiau saugotis – vaikui tėvo reikės... Bet jis – tyčia! Tai aš kalta, kad jis žuvo, žinoma, aš! – sušuko Ona, lyg tik dabar galutinai save įtikinusi ir todėl net kiek nusiraminus.

       – Tu nekalta, – duslus Blado balsas nuskambėjo lyg iš po žemių. Jis žvilgtelėjo Onos pusėn ir vėl nusuko akis, tik šį kartą į grindis, o ne lentinėn sienelėn, lyg tenai kas sėdėtų ir susigūžęs lauktų, kas bus.

       – Bet tai, Bladai, dar tik visa ko pradžia. Gyvenau be jo. Paskui tėvai pasimirė – pamečiui. Su vaiku man irgi nieko neišėjo. Mirė mano, mūsų, Jonuška nei trečių metukų nesulaukęs... Tada ir pasidariau pikčiurna. Aš anksčiau dar buvau gera, bet matau – kas iš to?! Visi tik ir galvoja, kaip tave... Kam aš tau šitą viską? E, tiek to, – Ona pertraukė ranka per akis, lyg kokį voratinklį nudrėksdama, o paskui pažvelgė į Bladą pikta, netgi nuožmi. – Nežiūrėk, kad einu per kaimą snukį užvertus. Manęs nei pusės jau nebėra. Va Albina, matyt, išsaugojo sveiką širdį, – liūdnai pridėjo Ona, nuleido akis stalan ir lyg gėdydamasi, lyg ko maldaudama paskubom pridūrė: – Ir tik kai tu, Bladai, ateini, aš lyg pasijuntu ta pati Ona. Bet ne! Tu negalvok, kad aš tau viską kalbu, nes noriu... Aš tavęs nelaikau...

       Blado ilgai tylėta.

       – Tu eik, eik. Apie mane negalvok. Aš tau geruoju... Aš – AŠ! – Vanią užmušiau, manęs negalima už tai... Eik, tavęs laukia Albina, ji tiek laiko tavęs nemačius, – su kažkokiu ilgesiu pasakė Ona ir pakartojo: – eik. Nesikamuokim: nei tau, nei man to nereikia...

       Jie ilgai dar sėdėjo greta ant suolo.

       Onai pasirodė, kad vėl sėdi ant aukšto Jenisiejaus kranto, o upė, blykčiodama tarp kedrų, plaukia ramiai, visą nerimastį aplinkui sugerdama ir nunešdama už artimiausio vingio. Lyg ir sėdi greta Vania, paskui išskleidęs rankas šoka nuo aukšto skardžio ir nuskrenda, nuplevena viršum upės vandenų, nutolsta. Ona prisimerkia ir tik tamsų taškelį dar gali įžiūrėti, bet ir tas pagaliau dingsta.

       Bladui irgi rodosi, lyg sėdi nebe ant suolo, bet ant tos pačios uolos greta Onos. Bet staiga kažkas blyksteli, lyg žaibas, plienas ar kardas... Taip švysteli, kad net perveria, perkerta krūtinę įstrižai. Ir skausmas rėžteli iš kairio peties dešinio šono link. Ir skausmo vėl nebėra. Tik keistas vaizdas – apvalus kauburys ant žemės, toks apvalus, lyg gulėtų aukštielninka nėščia moteris, o tas kauburys – jos pilvas. Skausmo kirtį pajutęs Bladas ne tiek nusigando, kiek nustebo. Ką tai galėtų reikšti? Iš proto pradedu eiti? – sunerimo. Todėl staiga nieko aplink nematydamas, netgi Onos, kuri nenuleido nuo jo akių, jau stovinčio, apsisuko ir išėjo laukan į tamsą. Stabtelėjo atsirėmęs delnu sienon, po to pasistūmė ir patraukė iš kiemo, o akyse vis tas kauburys, vis dar nėščios moteriškės, lyg pačios žemės iškilęs pilvas, perkirstas įstrižai, lyg žaibo, o gal kardo?

 


       20.25 val.

 

       Pagaliau Albina užmigdė vaiką. Kristupas išlėkė į šokius, ir namai visai nutilo. Tik pakši paskutiniai nuodėguliai plytoje. Vaikas kvėpuoja gražiai, nešvokščia – sveikas. Rankutes išmetęs, lyg pasiruošęs pult apsikabinti ilgai lauktą mamą. Ji palinko prie jo, bet klausėsi ne jo kvėpavimo, o garsų už lango. Vėjas lyg ir pritildavo, tačiau nieko nesigirdėjo. Kai ant kiemo Liūtas, Albinai – ramiau. Bladas mėgsta kalbėtis su šuniu. Ir kam jis lyg tyčia tą šunį paleido, tada išvis nežinai, ar gyva dūšia kieme yra? Gal kur laukuose ant vėjo dabar stovi Bladas, o gal kluonelyje ant šieno parsitrenkęs miega?

       Dabar būtų pati geriausia proga išsišnekėt, kaip jie čia be jos. O, kaip ji laukė šito vakaro! Bendrabutyje vos užsimerkia, tuojau įsivaizduoja, kaip susės ir taip prašnekučiuos iki vidurnakčio, o paskui atsiguls ir ilgai kalbėsis vienu du. Tačiau pirmas vakaras pasirodė visiškai kitokis. Ji net nedrįso atsargiai išklausinėt mamos, kaip čia Bladas. Bijojo klausinėti, kad nepalaikytų jos kažkokia pikčiurna. O gal daugiau bijojo sužinoti kažką negera? Jai atrodė, kad kol nežinai, tai ir ramu. Anksčiau veterinoriaudamas Bladas irgi kartais vėlai pareidavo, netgi ir namie nenakvodavo, bet jos taip nerimas nekankino: ji žinodavo, kad vis tiek parsitrenks, žinoma, ji paburčydavo, netgi paūždavo, susipykdavo, bet ir vėl susitaikydavo. Ir susitaikydavo ne tik dėl žmonių akių, ne vien dėl šventos ramybės, ne vien dėl sūnaus.

       Jai atrodė, kad suprato Bladą: jis nepakentė ramumos, jam kiekviena diena turėjo būti vis kitokia. O dabar Bladas vengė susikirsti ir netgi jautėsi kaltas, kai Kriūkuose, išlipęs iš mašinos, į ją pasižiūrėjo. Albinai pasidarė visai neramu.

       Motina iš lėto plauna lėkštes, tarsi ko laukdama, įsiklausydama, bet ir lėkštės suplautos, ir šakutės sudėtos... Nebeištveria – ateina prie dukters. Ilgai kamšo vaiką, tvarkinėja. Paskui prisėda. Moterys kalbasi apie šį, apie tą.

       – Kam jis tų šunį palaido? – sako motina, kad tik ką pasakytų, kad tik kalbą pradėtų.

       – Tegu. Nežinai tu, mam, Blado... – ištaria Albina ir tuojau pat paklausia savęs: „O tu žinai? Tu pati žinai, kur jis, ką jis?..“ Ji jau tarėsi žinojus, kokis tai žmogus, bet dabar visiškai sutriko. Negera nuojauta graužė širdį. Jis ne tokis, jis visai ne tokis! – persigando ji. – Dar niekados jis taip baugščiai nežiūrėjo jai akysna ir visai nesijautė kaltas, neatrodė suglumęs. Ir tik dabar jai šmėstelėjo spėjimas – jo žvilgsnyje slypėjo kažkokis įtarimas. Jis lyg ir prisidengė baugštumu, o iš tikrųjų žiūrėjo akylai, netgi labai įdėmiai. Ją net pamalonino, kad taip įdėmiai kaip niekados į ją Bladas žiūri. Bet – ne, jai baisu – Bladas ją tiria. Jis tarytum kiaurai nori ją permatyt. Ir baisu jai, kad jeigu ne taip žengs, ne tą žodį pasakys, ne taip pažiūrės... Ir visai sunerimo, prisiminus, kaip ji pernelyg ramiai pasakė: „Važiuojam.“ O gal jis laukia iš jos kokio ženklo, kokio visai kito, dar negirdėto žodžio, gal jis nori, kad ji pasikeistų, taptų nebe ta Albina, kuri dar buvo prieš šešis mėnesius?

       – Kad tik Kristupas nesudurnavotų. Visi dabartės dėl tų mergų iš proto aina, – atsiduso Žarckuvienė, lyg vien Kristupu susirūpinusi. – Rodos, nei mes tep iš galvos aidavom, nei...

       – Jaunystė, mamu. Jaunystė tik vienąkart gyvenime būna. – Albina pasakė tuos įprastus žodžius, bet šį kartą jie lyg plona adatėlė dūrė širdin. Ir išsigandus ji pagalvojo, kad per tuos šešis mėnesius ji atsisveikino su savo jaunyste. Anksčiau save laikė jauna moteriške, beveik visai dar merga, pilna sveikatos ir smagumo, o dabar pasijuto kaip apsunkusi boba.

       Moterys sėdėjo ir iš reto šnekučiavo, norėdamos nutęsti kalbą, įsiklausyti. Be tik vėtra ūžė topolių viršūnėse, daužėsi apie namo kampus, šniokštė, o durų klemka vis neklanktelėjo... Joms atrodė per daug tylu.

       Virš moterų galvų kabojo pasvirę paveikslai, atsinešti iš ankstesnio gyvenimo, iš senųjų namų, kurie buvo giliau laukuose. Šiame arčiau vieškelio Albinos ir Blado pasistatytame name šie paveikslai vėlgi atrodė teikiantys ramumą. Švenčiausioji Motina Marija rodė į savo spindinčią širdį, ragindama neužmiršti meilės. Taip elgėsi ir jos sūnus – vėlgi su degančia širdimi krūtinėje tarsi primindamas, kad reikia mylėti savo artimą, o ne tik patį save.

       Tame pačiame gerajame pirkios kampe palubėj kabėjo sodas – iš šiaudų suverta dviguba piramidė, kurią per Albinos ir Blado vestuves jaunimas įnešė ir virš stalo pakabino. Pakabino, kad būtų namuose ne tik skalsa, bet ir darna, sugyvenimas. Tobula dviguba piramidė, nukreipta ir į viršų, ir į apačią, išties atliko savo paskirtį: per savo smaigalį iš dangaus plūstantį galios srautą kaupė į išsiplėtusį vidurį, kuris čia, tame vidury, susitikdavo su iš žemės gelmių kylančiu srautu – Dangaus ir Žemės – vyriškos ir moteriškos galios kaupėsi šio sodo viduryje ir iš jo per kampus skleidėsi į visas puses, užliedamos visą pirkią darnos dvasia, skatindamos sugyvenimą, susiklausymą, iškilmingą rimtį. Taigi sodas nebuvo tik gražus pavidalas, ne tik palinkėjimas gražiai sugyventi, bet ir išsipildymas.

       Žinoma, jau niekas nebeišmanė, ką namuose „veikia“ toks sodas, bet iš senolių žinojo, kad taip reikia, kad būtina pakabinti tokį sodą, tokį kristalą, gerajame pirkios kampe. Ir jis spinduliavo palaimingas galias į visus namų kampus ir net užkaborius, išstumdamas iš namų visus erzinančius ir griaunančius darną bei sugyvenimą sūkurius ir viesulus. Niekas, rodos, net nepastebėdavo šio iš šiaudų sunerto kristalo, kaip nekreipdavo dėmesio ir į Jėzulio bei Marijos paveikslėlius. Jau net senieji, įėję pirkion, nepersižegnodavo prieš juos ir nepasakydavo „Garbė Jėzui Kristui“ ir neišgirsdavo atsakymo „Per amžių amžius“, o vis tiek sklido iš ten, iš gerojo kampo, iš piramidės ir iš paveikslų tas atjautos srautas.

       Todėl pirkioj ypač pavakary įsiviešpataudavo tokia geruma ir ramuma. Nors dviem moterims, sėdinčioms ir įsiklausančioms į tai, kas darosi už langų, atrodė netgi per daug tylu.

       Pagaliau Albina atsigulė. Per tuos šešis mėnesius ji pergalvojo visą savo gyvenimą. Visą, kuris buvo ir kuris bus. Tačiau, kad pirmą naktį teks sėdėt vienai, ji niekaip negalėjo įsivaizduot.

       Nėjo jai iš galvos Blado žvilgsnis. Ne dėl sergančios karvės jis atrodė tokis susirūpinęs, netgi piktas. Ji pagalvojo, kad gerai padarė, jo nieko neklausinėjus: būtų tuojau pat susibarę.

       Kai Bladas veterinoriaudamas kartais grįždavo paryčiais, jai bobelkos kušteldavo, kad gal kur nors pas mergas užsibuvo, bet ji neimdavo galvon, o ir Bladas juokais viską nuleisdavo: ar jau pradedi pavydėti ir besiveršiuojančiai karvei?

       Dabar gi, kuo daugiau galvojo, tuo Bladas darėsi vis nebeatpažįstamesnis. Jis rodėsi kitas žmogus. Gal tik dėl to, kad metė veterinorystę? Bet kodėl Bladas metė tokį pinigingą darbą? Kodėl susipjovė su pirmininku? Dabar po kursų ją, be abejo, paaukštins ir jau taip gražiai galėtų gyvent. Ir pinigas, ir apsitvarkymas, ir viskas kaip pas žmones.

       Jai pasirodė, kad vaikas pravirko. Albina pašoko, apkamšė Albinėlį ir vėl atsigulė. Spoksojo tamsiai mėlynan langan. Pro debesų bryzus prasišviesdavo apžilpęs mėnulis. Laukai papalšėjo. Matytis, renkas šalna. Susigūžė, net sušilo įsivaizduodamas, kaip dabar laukuose nyku. Ji susitraukė ir lyg į ką įsitvėrė, stipriai stipriai įsikirto. Kaip kažkada dar vaikystėj, kai Nemune užplaukė ant duobių ir ją įtraukė verpetas. Tada ji suprato, kad tuojau paskęs, nes vanduo pradėjo traukti dugnan. Ir tuomet jai pasimaišė įgriuvusi eglė. Šmėstelėjo apgleimėjusi šaka akyse ir ji įsikirto rankom bei užsimerkė, jau be sąmonės, bet jautė, – jeigu atgniauš pirštus, pražus.

       Ji suspaudė kumščius, tarytum vėl šakon įsikabinus, karštligiškai, netgi nesąmoningai ir sušnabždėjo: „Nepaleisiu.“

       Ji atsimerkė. Mėnulio šviesa blykčiojo lyg atšvaitai nakties vandenyje. Ji pakėlė akis debesysna ir pamažu nuplaukė mėnulio šviesos nuklotais debesimis. Ji, rodės, brido ir brido vienmarškinė dykais debesų plotais ir niekur nerado kietos žemės atsistot. Ji norėjo vėl, kaip būdavo pavasarį, basa per ką tik išakėtą dar garuojančią žemę pereiti, pajusti padais jos purų minkštimą, prisisiurbti kaip medis per šaknis jėgų, bet per debesis, nors ir basa bėgdama, niekur negalėjo tvirčiau atsistoti. Ji brido, klimpo, kojos pynės, o kažin kas tamsus vis vijos ir niekaip ji negalėjo pabėgt.

 


       20.50 val.

 

       Bladas žengė stačiai pirkion. Šokis ką tik buvo pasibaigęs ir bernai siūbtelėjo laukan. Bet Bladas, kaip ėjęs, taip ir ėjo pro išsiskiriančius patamsy į šalis ir tik atsidūręs didžiajame pirkios gale sustojo. Ir nors Bladas dar stovėjo duryse, bet tuojau visi sužiuro jo pusėn. Ir nutilo. Kad šiandien jo čia nebebus, beveik niekas neabejojo. Tik dabar, kai, nors ir pavėlavęs, jis atėjo, ne vienam trenkė galvon, kad kaip tik šįvakar Bladas ir turėjo ateit. Kitaip jis nebūtų Bladas. Daugelis tą trumpą akimirką, kol Bladas pratino akis prie šviesos, įžvelgė kažką nauja, dar nematyta. O Bladas, kaip kad kiekvieną šeštadienio vakarą, perėjo kambarį ir sėdos prie armonikos.

       Bet kai Blado vietą ant slenksčio užėmė Alpus, nuostabą pakeitė susidomėjimas. Ir ne vien todėl, kad tarp Dubaklonio ir Kriūkų tvyrojo pikta įtampa, ir taip pat ne dėl to, kad kiekvienas Alpaus pasirodymas Dubaklony reiškė neregėtą įžūlumą, ir netgi ne todėl, kad Alpus atėjo vienas ir gali kiekvieną akimirką būti primuštas arba patyliukais tamsioj pakampėj peiliais užbadytas, nors tai, kad jis Blado brolis, ir prilaiko ne vieną karštą ranką. Vienas kitas jau susimėtė akim, tarsi ką apsitardami. Bet kai Bladas sėdos prie armonikos, visi lyg ir aprimo. Lyg šokiai turėjo būti tokie patys, kaip ir daugelis kitų vakaruškų. Bladas gros, Alpus šlaistysis pakampėm, ieškos priekabių ir vėl šoks, ir vėl kabinėsis, bet niekas nedrįs jo rimtai paliest.

       Bladas lyg niekur nieko sėdosi prie armonikos. Ir tik Alpus kartkartėm tarp juokų, tarp kalbų apie šį bei tą glestelės į Bladą. Tuos slapčia mėtomus žvilgsnius, lyg Alpus net ton pusėn pasižiūrėt nenorėtų, ir nesąmoningai, prieš savo valią vis žiursteli, ką veikia, ką galvoja daryt Bladas, ne vienas pastebėjo. Bet greitai visi lyg ir užsimiršo, kad Alpus pasikeitęs. Ir netgi niekam neatrodė, kad juokias Alpus garsiau, smagiau, ne tiek smagiau, kiek pasiučiau.

       Bladas, nieko priešais nematydamas, lėtai čiupinėjo armonikos sagutes, lyg tikrino, ar dar visos melodijos savo vietoje po tom dumplėm ir juodo kaulo sagutėm.

       Paskui niekieno neprašytas neragintas truktelėjo iš karto stipriai ir smagiai. Akis nusuko kampan, pakreipė galvą, kad girdėtų, kokie garsai iš armonikos išeina, ir taip susisukęs apmirė, tik rankos plėšia dumples ir stori pirštai mitriai šokinėja guzikėliais.

       Jis įsistebeilijo kampan ir, rodės, visai abejingas varė muziką. Ir tik kai dunkstelėjo lėkštės ir bumbtelėjo būgnas, akis atsuko pažiūrėt, kas muša. Pamatė Petrą Šoferioką, nuo kiekvieno lėkščių džiangtelėjimo strūpčiojantį, lyg jį krėstų elektra. O jis duoda ir duoda, visu kūnu atsišaukdamas, tik retkarčiais paskalambins buožės kotu per lėkštę klan bam bam bam, klan bam bam bam ir vėl džiangsi lėkštė į lėkštę, o būgnas bumsi taip, kad, rodos, kas tau bezmėnu krūtinėn duoda.

       Visiškai netikėtai polka virsta fokstrotu. Be jokio sustojimo, persiorientavimo. Ir jaunimas, braukdamas prakaitus, pereina prie lėtesnio žingsnio. Petras Šoferiokas užtraukia:

 

                                                 Mer-gaaite, papuoške mano kapą

                                                 Baltais akacijų žiedaiiis...

 

       Ir vėl keičiasi muzika. Ir jau Petras Šoferiokas muša valsą: bum džig džig, bum džig džig.

       O Bladas neatitraukia akių nuo tuščios vietos kampe. tik armonika surišus laiko jam rankas, – jei duotų valią, nežinia, kas čia darytųs.

       Rankos suspaudžia dumples ir vėl plačiai atplėšia. Jau jau nebeišturės, perplėš armoniką, bet ir vėl plaštakos suglaudžia, kad kitą akimirką ją visu platumu ištemptų.

       Ir tik Kristupas negali atitraukt akių nuo Blado. Jis ne kartą matė jį grojantį, bet tik dabar įžiūri įsiręžusius Blado raumenis. Ir kažin kokia galinga turi būti jėga, kad jį patį nulaikytų. Kristupas, vos išvydęs pro šokančius Bladą, nebegali atitraukti akių. Jam atrodo, kad Bladas groja visu savo kūnu, atplėšia krūtinės ląstą ir pasipila muzikos garsai. Kažin kokis piktumas negailestingai kankinti save apėmė Bladą ir jis kitaip nebegali.

       Kristupas atsikvošėjo, pamatęs, kad šoka su Marceliote. Jie lėtai stumdosi, šokdami „šliafoksą“, bet kai vėl tarp jaunimo atsiranda tarpas, jis žiūrstelna Blado pusėn. Ir jis nejaučia, kaip stipriai spaudžia Marceliotės alkūnė jo dešinę ranką prie savęs, kaip ji, kai tik kas nors kiek, kryptelia, kad tik proga spustelt jam pirštus ar nežymiai paliest pečiu ar krūtimi Kristupą. Ji ir visai prisiglaustų prie jo, kaip kad miestuose priimta, bet sarmata žmonių. Ji net negalvoja žiūrėti į Kristupą, bet nujaučia kiekvieną jo žingsnelį ir tuojau pat atsiliepia, tik šiek tiek suvėluodama, kad koja užsikabintų už kojos, kad jos veidas buksteltų jo petin.

       Kristupas išpūtęs akis įsižiūri į ją, nusukusią žvilgsnį, ir tik dabar susipranta – pradeda šokt atidžiau. Jis įsižiūri į tiesią nosytę, į nuleistas akis, lyg bėgtų, trauktųsi nuo jo Marceliotė, bet visai netoli, kad jis ją galėtų prisivyt. Stipriau spausdamas jos liemenį, jis jaučia, kaip ji priešinasi, lyg norėtų, kad jis iš toliau geriau įsižiūrėtų į tą atkaklų šviesbruvą veidelį. Kaklo apvalainumą pabrėžia raukšlukė, tarsi kas siūlu būtų pakaklį perrišęs. Kristupas šoka dabar labai atsargiai ir jaučia, kaip sutaria Marceliotė. Ir jam palengvėja, jis tiktai bijo Marceliotę nubaidyt, todėl net atsikvėpt nedrįsta. Ir lyg lengvą pūkelį veda tarp porų šitą stamantrų kūną.

       Bet atsikvošėjęs ir vėl pamato Bladą. Ir neina jam iš galvos, kad Bladas tarsi plėšia nuo savęs gličius muzikos garsus, kurie tarytumei dėlės įsisiurbė ir nebeįmanoma jų atlupt, nenudrėskus odos ir raumenų. Ir tai, rodos, tęsis gosliai ilgai ir gal niekados neužsibaigs. Ir jis pajunta palengvėjimą, kai kažkuris bernų riktelia:

       – Grūdzielius!

       Ir tikrai Bladas tą pat akimirką užgroja pasiutpolkę. Visi atgyja, atbunda, sujuda. Sutrepsi drabnai drabnai ir staiga, lyg nuo grandinių atitrūkę, pasiunta lėkt, suktis, šuoliuot. Atstatę kupras, pradeda grumdytis, prasimušę vienan pirkios galan, tuojau pat susisuka atgal. Kiekviena pora stumia kitas, varo pašaliuosna. Bernas stengiasi išgrūst savai mergai kiek tik galima daugiau vietos. Sukas, lekia, taikyte taikos susidaužt šonais, atsitrenkt nugarom ir vėl lyg nudegę atšokt ir daužtis kituosna pirkios galuosna, kur vėl drabnai patrepsens lyg įsivarydami, ir pasineša skrist taip, kad visi pakeliui kaip pėdai virstų pasieniais. Ir dar maža pasiutimo, dar maža jėgos ir greitumo – tik ir šūkčioja:

       – Arr-šiau! Arrr-šiau!

       O Bladas plėšia iš visos jėgos, lyg pats norėtų visus apglėbt ir suspaust plačiam glėbyje, bet ir vėl atleidžia, ir visi teškias į šalis, tarsi norėdami sienas išnešt ar lubas iškelt.

 

                                                 Kas už kirvio, kas už rato,

                                                 Kas už kaimiško čebato,

 

       rikteli Petras šoferiokas.

       Kristupui muktelėjo nugaron taip, kad net akyse pažaliavo. Jis prisiglaudė prie Marceliotės, bet nugirdęs, kaip ji šnypštelėjo „Ona!“, kaip nusvilęs atšoko ir atsisuko.

       Šmėkštelėjo apytrumpi plaukai. Užsimetė rusvu pluoštu ant veido ir tuojau pat, sukant priešingon pusėn, blykstelėjo akys. Tik akis ir spėjo pagaut – tamsios, šiek tiek liūdnos. Jos pažiūrėjo tiesiai į Kristupą. Matyt, ji   žinojo, kad jis ir yra Kristupas.

       – Arrrr-šiau!

       Švystelėjo pablyškęs veidas ir dingo tarp besigrumdančių porų.

       – Arrr-šiau!

       O tenai, kur praeina Ona, žmonės patys traukiasi. Kristupas spėjo pagaut apyšviesią galvą ir atpažino – Alpus griaunasi. Ona ir Alpus! Ir Alpaus veidas – linksmas, laimingas, pasiryžęs visa kam. Jis nuklotų Onai kelią ne tik grūdzieliuje, bet ir tankiausiam miške pečiais prasilaužtų.

       Kristupas stabtelėjo kampe. Jis sekė Oną ir Alpų, tikriau, tą proskyną, kurią jiems iš tolo paliko. O jie šoko patį smagiausią pasaulyje šokį, kuriame svarbiausias dalykas – jėga, mitrumas, ištvermė. Kristupas net kaklą ištempė, pamatęs, kad ties Bladu jie suka daugėliau, nenori pasitraukt nuo to grindų lopinėlio, tarytum iš toliau jiems bus muzikos per maža, lyg šią akimirką norėtų suimt viską, kas tik įmanoma.

 

       Ona straksi lengvai, vos ne vienu šuoliu aplėkdama ratą, ir jai dabar lengva, kai išsipasakojo Bladui. Bladas jai tarytum atleido ir dabar ji jokių pareigų niekam neturi. Tačiau ir siuto ji ant Blado, kam taip lengvai iš jos išėjo, kai šitaip nuo širdies išsipasakojo... Dėl ko jis taip? Negi dėl Vanios? „Pamesta!“ – pagalvojo ji ir pasileido kitan pirkios galan, atvertus galvą, lyg norėdama apkvaist, užsimiršt, ničnieko nebegalvot.

       Ji straksi ir vaipos prieš Alpų, o tas, dantis išvertęs – patenkintas! Pasiutėlis! Blado kraujo. Smagu su juom šokt. Stiprus kaip velnynas, per liemenį suėmęs tvirtai, bet švelniai. Duok tik ženklą – ant rankų išneš, per laukus, per miškus...

       Ona skrenda ratu ir jai lengva. Ji prisimerkia – visados jausdavosi laiminga, kai šitaip Bladas grodavo, o Alpus ją šokdindavo!

       – Arr-šiau! Arrrr-šiau! – šūkčioja bernai, nors jau, rodos, neįmanoma smagiau. Nebent suolais ir sienom pradėtų eit arba kojom lubas taikytųs prisiekt.

       Bladas groja žiūrėdamas kampan. Ir niekas nenuspės, ką galvoja. Muzika jam tarsi padeda susikaupt. Užėmęs rankas, jis atpalaiduodavo galvą. Jis lėtai atsuka abejingas akis į jaunimą. Tiesiai priešais – sukas Ona. Jis nepakelia galvos – mato, kaip laksto sijonas apie jos stuomenį, kaip straksi kojos...

       Jis pakelia akis ir seka, kaip Alpus, stebeilydamas į Oną, neša ją ratu ir neša. Ir Bladas suglaudžia dumples. Armonika suklykia nesavu balsu ir nutyla.

       Bladas pažiūri į Alpų, tik vieną kartą – į Alpų, ir vėl – į Oną. Ir viskas – jis jau jų nemato. Pastato armoniką ant suolo ir įsitveria rankom uslano krašto. Stipriai įsikabina, lyg norėdamas save su suolu iškelt.

       Alpus tik dabar meta žvilgsnį nuo Onos iki Blado.

       Ona lėtai atitraukė rankas nuo Alpaus. Ji stovi niekur nežiūrėdama. Jaunimas, atrodo, apmirė – lyg laukia, kad tuojau vėl užgros ir vėl visi pulsis šokt.

       Bladas susiūbavo į priekį, žiūrėdamas kažkur tarp Onos ir Alpaus. Rodės, tuojau pašoks ir suolan buvo įsikirtęs tik tam, kad galėtų pasivaryt, atsispirt ir pult.

       O Ona jau eina šalin. Jai užteko pamatyt, kaip Bladas ruošiasi pult. Ir jai nesvarbu kodėl – ją užmušt, Alpų primušt ar broliškai apsikabint. Ji pamatė šitą Blado judesį ir suprato, kaip dabar jam sunku susiturėt. Ir dėl to, kad sunku jam susilaikyt, ir netgi dėl to, kad Bladas pergalėjo save, ji aprimo. Ji lyg vėl atpažino Bladą, jai, ir gal tik jai vienai, žinomą Bladą.

       Ji jau buvo sumanius eit su Alpum prie šulnio atsigert, bet persigalvojo, smuko tarp mergų, atsisėdo ant lovos ir įsirėmė nugara pagalvėsna.

       Jaunimas pradėjo skirstytis, lyg ir užmiršo Bladą, vis dar sėdintį ir uslano įsikabinusį. Jo akių nesimatė, tik uždribę karčiai. Sujudėjo gomurys, lyg Bladas pagaliau nurijo visa, ką buvo pamatęs. Ir vėl pasviro priekin. Pasivarė rankom ir sunkiai svyruodamas išėjo laukan.

       Kristupas tuojau pat atsiprašė Marceliotės ir išnėrė paskui Bladą kieman.

 

 

       21.25 val.

 

       Nakties oras Kristupą atgaivino. Mėnulis kaip tik tuokart žvilgelėjo pro debesų skudurlius kieman. Jo šviesoj buvo galima išskirti kiemą apstojusius medžius.

       Kristupas išgirdo, kaip kažkur takštelėjo, ir suprato, kad kažkam visu delno sunkumu tvojo sprandan. Išvydo apyšviesią Alpaus galvą. Buvo matyt, kad Alpus susvirduliavo, stryktelėjo ir pradėjo talžyt pro dantis švogždamas: „Nus’tilsit, jūs man, rupūžės!.. Nus’tilsit!..“

       Mėnulio šviesoj blykstelėjo peilis. Kristupas susigūžė, jis norėjo riktelt, bet negalėjo, nors gerai žinojo, kad kitą mirksnį iškeltas peilis įsmigs Alpui pečiuosna ar tarp menčių ir Alpus smuks stačia galva žolėn. Tačiau kažin kokis juodas šešėlis pagavo iškeltą ranką, bernas sudejavo ir žnektelėjo kaip maišas sukapotų malkų krūvon. Bladas! – šmėstelėjo Kristupui. Jis net nesumojo, iš kur čia dabar Bladas.

       Vos tiktai Bladas įsikišo, visi tuojau tarsi apmirė. Bladas grįžtelėjo, ir bernai atšoko. Buvo matytis, kaip Bladas atsistojo priešais Alpų. Du broliai vienas priešais kitą – akis akin. Visi lyg laukė – susimuš broliai ar nesusimuš.

       – Eik namo, – išgirdo Kristupas duslų Blado balsą.

       – Kai užsinorėsiu, tttai ir eisiu. Ir tttu man neužginsi, – įžūliai atsikirto Alpus.

       Kristupas suprato, kad Alpus labai susijaudinęs. Ne tiek iš balso, kiek iš mikčiojimo. Tik labai susijaudinus Alpui šiek tiek užkrenta kalba: dar vaiku būdamas persigando – nuo krosnies lipdamas verdančių bulvių puodan buvo įsmukęs, koją nusišutinęs.

       – Eik, sakau, namo, – pakartojo Bladas.

       Alpus nieko neatsakė, tik lėtai atsitraukė ir apsidairė, stengdamasis įsimint visus, kurie prieš jį ranką kėlė. Prie šulinio atsigėrė tiesiai iš kibiro. Plekšėjo ant žvyro laistomas vanduo.

       Kažkas pagrabaliojo žolėj ir susirado peilį. Girdėjos, kaip jis caktelėjo užlenkiamas.

       Kristupas pajuto, kaip atslūgo žadėjęs pratrūkt kažin kokis pasiutimas, kurio visi nekantriai laukė, todėl gyslomis slinko šiurpus nerimas ir norėjosi atsižiūrėt, atsišokt, atsigyvent, nes kiekvieną mirksnį galėjai pakliūt po ranka, galėjai gaut atbulu kuolu galvon. Ar peiliu. Mostels, ir rūku tau viskas apsineš, užges tau šitas pasaulis.

       Net viesulingi vėjo sūkuriai, atrodė, irgi buvo tuokart nuščiuvę. Tarsi ir jie sekė viską, kas darosi, nes buvo čia atlydėję saviškius žmones iš sodybų Dubaklonio vidurin. Už medžių, už trobesių patamsiuose sukinėdamiesi sekė kiekvieną saviškio globojamo žmogaus judesį, o paskui susipynę į poras buvo irgi įsivarę į pasiutišką grūdzielių aplink trobą, sodelį ir tvartą. Dabar ir jie sustojo žvilgčiodami į kiemą. nedrįso šokti į tą kauburį, kuris susidarė dėl šviesos iš langų, bet tolėliau juk buvo jų valdos, todėl susibėgę sukos ir vyniojos verpetais aplinkui. Niekas jų nematė ir negalėjo įžvelgti, tačiau nujautė kažką aplinkui esant. Todėl nugarom lakstė baimingi šiurpuliukai. Dabar tie visi viesulingi gaivalai nuščiuvo norėdami suvokti, ką jų atlydėti žmonės čia daro, ką jaučia, ir skatino nepasiduot, pult, nenusileist. Bet kai visa tai nurimo, jie vėlei atsitraukė į pašalius, kiek susigėdę, kad jų globoj esantys bernai neišdrįso duoti valios jėgai ir įniršiui, o tik susigūžę kaip šunėkai atsitraukė.

       Kristupas matė, kaip Bladas, kiek susvyravęs, net neapsidairęs susisuko eit iš kiemo. Jis jau norėjo vytis jį, bet susilaikė, lyg irgi bijodamas Bladui lįst po ranka.

       Iš pirkios kaip garas vėl pradėjo virst muzika, nors dar niekas ir negalvojo šokt. Kristupas pastebėjo, kaip, eidamas pirkion, Alpus sutiko išlekiančią Oną, stabtelėjo ant slenksčio, tarsi norėdamas jai ką pasakyt, suturėt. Ona, išpuolus kieman, apsidairė, lyg nesuprasdama, kas atsitiko, atsisuko languosna, kur jaunimas vėl šoko, krestelėjo atgal plaukus ir lėtai sugrįžo pirkion.

       Sūkuriuojantys gaivalai atkreipė dėmesį į susikūprinusią žmogystą, žengiančią keliuku per laukus. Jiems smalsu, kokis čia tokis galiūnas, nuo kurio jo globotiniai atšoko.

       Vėjo verpetais jie lakstė apie žmogystą, tai iš nugaros plaukus sutaršydami, tai sukdamiesi iš priekio, tarsi norėdami žvilgtelt į akis ir suprasti, kokios galios trykšta iš jo vidaus. Ir tuojau visi viesuliukai atšoko, nes Bladas grįžtelėjo į pirkią, iš kurios jau skambėjo muzika. O pati pirkia mirksėjo langais, nes jaunimas tai užstodavo, tai vėl atidengdavo šviesą.

       O Bladui nusisukus, visi viesulai išgąstingai išsilakstė. Mat švystelėjo kardas, kuris perkirto kažkokį kauburį. Perkirto tarsi žaibas. Perkirto erdvę ir visi tamsumos tumulais įsisukę viesulai ūkaudami paliko vienišą žmogų stovėti lauko viduryje. Bladas jau antrą kartą pajuto staigų skausmą, kuris vienu mostu nukirto visas painiavas. Bladas dar pagalvojo, kas tai? Mokydamasis veterinarijos, jis ir žmogaus kūną privalėjo studijuoti. Net pagalvojo, kad artėja infarktas. Bet ne. Tai nebuvo skausmas kairėje pusėje.

 


       21.40 val.

 

       Kristupas dar ilgai žiūrėjo ton pusėn, kur nuėjo Bladas, kol pagaliau suprato, kad Marceliotė stovi šalia jo. Lėtai apglėbė jos pečius ir tik priglaudęs prie savęs pajuto, kad ji visa dreba.

       Jis nedrįso paklausti, kas jai. Marceliotė prisiglaudė prie jo peties, tarsi sušalus ir ieškodama užuoglaudos.

       – Kas tau, Marceliuk? – Kristupas net atsišliejo, kad geriau įsižiūrėtų į jos veidą.

       Ji vėl pripuolė, lyg norėdama pasislėpti nuo jo akių. Kristupas glostė jos pečius, o ji vis virpėjo kaip mažas vaikas ir vis glaudės.

       – Peršalsi, – susizgribo Kristupas, nors nenorėjo nė pajudėti.

       Ji papurtė galvą. Kristupas vis glostė Marceliotės pečius ir jam buvo gera kaip niekad. Jis nebuvo drovus. Bendrabutyje su studenčiokėm iki išnaktų prastypsodavo tamsiose laiptų aikštelėse, bet niekados jam nebuvo šitaip gera ir ramu. Ir jis dar švelniau glostė Marceliotės plaukus bei pečius, ir jautė, kaip ji vis labiau rimsta, dar glotniau glaudžiasi prie jo peties.

       Jis atsikvošėjo tik tuomet, kai po šokio jaunimas pradėjo virst laukan atsipūst.

       Marceliotė atšoko susigėdus žmonėms matant glaustytis prie berno. Stryktelėjo per slenkstį ir smuko mergų kampan. Kristupas tespėjo įžiūrėt jos kartūno suknelę. Prisimerkęs tuojau pat pertvarkė jos šukuoseną, pakeitė suknelę, užmovė kitus batelius ir pamatė visai kitą Marceliotę.

       Sėdėdamas kampe ant suolo, jis dar galvojo, ko čia Alpus puolė muštis, ko išėjo Bladas, ir nieko negalėjo suprast.

       Jo mintis nutraukė kažin kokis bernas, nudribęs ant suolo greta jo.

       – Kur Bbbladas? – išgirdo Alpaus balsą.

       Kristupas atsisuko:

       – Išėjo...

       – Kkkur? – atkakliai teiravosi Alpus, pakeldamas ir vėl nuleisdamas galvą.

       – Nežinau, – ir tik dabar Kristupas suprato, kad tikrai nežino ir negali net įsivaizduoti, kur dabar Bladas.

       – Tu matei, kkkap aš juos? Matei? – vis atkakliau klausinėjo jo Alpus. –  Jeigu ne Bbbladas, aš jiems, ggyvatėm, būtau...

       Alpus atrodė įniršęs. Ar tik vėl nesiruošia muštis? – pagalvojo Kristupas.

       – Eik namo, Alpau, – draugiškai pasakė Alpui.

       – Ir ttu?! – staiga įsiuto Alpus. – Ir tu ttą pačią dūdą?.. Bbbaikit! Alpus jums ne vaikas. Alpus žino, kką daro! Ir nepamokysit!

       Kristupui pasidarė nejauku. Alpus, rodės, taip rėkia, kad tuoj visi išgirs. Tačiau jis bijojo ne dėl savęs, o dėl Alpaus. Jau vieną kartą štai taip išgėręs susimušė ir pateko kalėjiman. Kristupui miglotai toptelėjo galvon, kodėl tuomet Alpus susimušė, bet nieko aiškesnio neprisiminė. Už ką Alpus tada galėjo taip įsikarščiuot?

       – Dar negimė tas, kkatras gali Alpų ppamokyt! – toliau dėstė lyg sau, lyg visiems Alpus. Ir pridėjo: – Va kap pas mani!

        „Išdidus, – pagalvojo Kristupas, – nepakenčia, kai kas nori jį pralenkt.“ Jis įsižiūrėjo į Alpaus veidą, į vienan taškan įbestas akis. Taip, tik Bladas jį ir gali nuturėt. Bet, matyt, Alpus ir vyresnio brolio nebesibijo. Kristupui pasirodė, kad Alpaus širdyje kaupiasi kažkokia pasipriešinimo dvasia, noras susikaut su pačiu Bladu, su ta vienintele jėga, kuri jį sulaiko, o gal ir trukdo. Alpus kaip niekad atrodė kažkam pasiryžęs, o ką jau įsikalė galvon, tai taip ir bus. Ir Kristupui vėl šovė mintis: dar vienas jotvingis!

       Alpus ilgai spoksojo vienan taškan, paskui lyg atbudęs grįžtelėjo į Kristupą, bet nieko nepasakė – perėjo kambarį ir išsivedė Oną.

       Kristupas žiūrėjo, kaip jie šoka. Alpus, rodės, nerūpestingai juokauja, vaipos, durniuoja, tačiau Kristupas matė, kad jis visa tai daro tarsi pro sukąstus dantis. Ir dar – įžūliai dairydamasis ieško priekabių. Ona jį bandė ramint, prilaikyt. Ji atrodė linksma ir smagi. Bet kai vieną kartą atsigręžė į Kristupą ir pasižiūrėjo, jam tarsi kas geležiniu šepečiu per stuburą pertraukė. Onos akys buvo piktos, netgi įtūžusios, lyg sakytų: nekišk nosies, kur tavęs neprašo.

       Paskui Ona vėl nusikvatojo, nes Alpus kažką jai į ausį buvo pasakęs, ir abudu įsimaišė tarp jaunimo.

       Kristupas priėjo prie Marceliotės. manė, kad, vos ją palietęs, vėl nusiramins. Tačiau nerimas jį vis graužė.

       – Kas tau, Krisiulia? – jam pasirodė nemaloni ta užuojauta, kuri suskambo Marceliotės balse. Supratęs, kad ji čia niekuo dėta, susivaldė nepasakęs nieko pikta. Baigė šokį ir spruko savan kampan.

       Neramus sėdėjo ant suolo, tik dabar supratęs, kaip jam trūksta Blado. Tereikėdavo žvilgtelt, ką daro Bladas, ir jis jau žinodavo, kas ir kaip. Tačiau dabar Bladas pasitraukė. Negi jis pabėgo? Negi ir jis nebežino, ką toliau daryt? Net Bladas?

       Alpus vėl prisėdo prie jo. Jis jau buvo pagautas tos linksmos nuotaikos, kai nusiseka kokis nors darbas. Alpus plepėjo apie mergas, apie kaimo jaunimą, tačiau Kristupas kalbon nesileido, jis laikėsi atsargiai ir santūriai. jam rodėsi, kad ne prieš gera Alpus taip pasikeitė.

       – Nori išgert? – staiga pasiūlė Alpus ir išsitempė jį kitan pirkios galan.

       Kristupas net apsidžiaugė, galėsiąs ramiau pasėdėt.

       Prie stalo buvo užsirėmę keli bernai. Alpus sėdos prie jų kaip savas. Naminė degtinė Kristupui pasirodė nebloga, kvepėjo rugiu. Išgėręs jis net neužkando, tik pauostė kriaukšlį.

       Alpus užsikniaubė ant stalo, galva nuleista, atrodė, jis nieko negirdi, tik žiūri sau tarp alkūnių. Kristupui toptelėjo, kad jis jau šitaip sėdintį žmogų šiandieną matė. Bladas! Šitaip mašinoj sėdėjo Bladas, o paskui iššoko Kriūkuose. Kristupas tik dabar suprato, kad Alpus Bladui tikras brolis ir kokis jis panašus į Bladą. Šitaip sėdėdamas jis buvo beveik visai kaip Bladas. Bet Alpus nekantriai pakėlė galvą, lyg klausdamas, kas tenai negeria, ir visas panašumas į Bladą dingo.

       Dar važiuodamas mašinoj Kristupas vis labiau stebėjosi. Jis ne tik buvo pasiilgęs savo krašto, bet ir kitaip viską regėjo. Anksčiau jam atrodė, kad tai paprastas kaimas, o dabar suprato, jog tai ypatinga jotvingių šalis, kur viskas kitaip, ne kaip kitur ir ne kaip mieste. Jo bičiuliai studentai – suvažiavę į miestą iš įvairiausių Lietuvos kampų – atrodė baugūs, o čia žmonės nesivaržydami buvo drąsūs arba drąsinosi vienas priešais kitą, netgi bandė vienas kitą užkabinti, lyg įskelti kažkokias kibirkštis, kad neapsnūstų, tarsi sakydami: liaukis miegojęs. Ir vienas kitą pašiepdami, kibirkščiuodami nušviesdavo tą gyvenimo akimirką, kurioje šiuo metu atsidūrė.

       Kristupui atrodė, jog mieste visi baiminasi, kad tik niekas nepastebėtų, koks jis iš tikrųjų, kad praslinktų gatve slapčia ir kad tas kažkas, kuris stebi tave iš viršaus, neišskirtų iš kitų pilkų nugarų. Tad ir stengėsi nepakliūti į akiratį tam iš viršaus. Kristupas prisiminė, kaip motina jį mokė išvykstant: „Neinsikreipk!“ O tai jos žodžiais ir reiškė: neatkreipk dėmesio į save. Nepakliūk po ranka tam iš viršaus, nes tave sugriebs, ištrauks, iškels iš aplinkumos ir tu liksi vienas prieš... Prieš ką? Prieš tą iš viršaus. Jis prisiminė, kaip rytais gatve į paskaitas visi mėgdavo eiti būriu, o ne po vieną.

       O Dubaklony kiekvienas stengėsi nesivaržydamas parodyti: žiūrėk, čia aš. Aš skiriuosi iš jūsų visų, todėl ir šoku kitaip, o jeigu reikės, tai pirmas pulsiu ir muštis, kad mane (MANE!) aiškiau pamatytumėte, suprastumėte, kuo iš visų kitų skiriuosi.

        „Jotvingiai! – pakartojo Kristupas sau. – štai jie – tie jotvingiai!“

       Prisiminė Kristupas ir tai, kaip profesorius per kalbotyros paskaitas, atkreipęs dėmesį į jotvingius, pasakė, kad šią tautą taip vadinti nėra teisinga. Iš tikrųjų tai esą jotviai, arba jotuviai, panašiai kaip lietuviai, arba jatviai – kaip latviai. O kraštą derėtų vadinti Jotuva. Tuomet išaiškėtų tikroji šio krašto prasmė: jotuviai – tai judrieji, jojantieji, kadangi išties dažniausiai senovėje šie vyrai ir sudarydavę raitelių būrius. Kristupas tik dabar suvokė, koks teisus buvo profesorius. Išties judresnių, labiau nenustygstančių vietoje žmonių jam niekur kitur neteko sutikti.

       Ir tada susigėdo, kad buvo įpratęs nuolankiai kaip peliukas mieste smukti gatvėmis ir vaikščioti universiteto koridoriais, lanku išriestais senoviškais skliautais, kaip tikrais pelių urvais.

        „Neinsikreipk!“ – įspėdavo mama. O dabar, gurkštelėjus ruginukės, norėjosi ir jam – insikreipt! Parodyt, kuo jis, Kristupas, skiriasi, kuo ypatingas, išdrąsėt ir nebebijot pasirodyt, kad jis kitokis. Ir kai maktelėjo dar vieną šimtagramę stiklinaitę, pajuto, kaip kiti bernai sužiuro į jį tarsi pritardami ir nustebinti: aha, va kokis tu! O mes manėm, kad čia kažkokis peliūkštis, po pakampes slampinėjantis.

       Kristupui buvo gera sėdėt prie stalo, kur niekas nekreipė į jį dėmesio, juokavo, šaipės vienas iš kito, ragino vienas kitą išgert, bet nė vieno nusigėrusio nebuvo.

       – Nu, kaip? – netikėtai kreipėsi į jį Petras Šoferiokas. – Kaime smagiau?

       Kristupas nespėjo atsakyt, o Petras jau pristūmė šimtagramę degtinės. Ir Kristupas panoro įsiterpti į jų ratą, pasijausti savu, plepėt visokius niekus, užmiršti visas nemalonias mintis, savo mokslus, durnavot. Ir tik vėliau suprato, kodėl jis to nori – Marceliotė!

       – Mergos nepabėgs! – ramino jį Petras Šoferiokas ir dar įpylė. Kristupas vėl išgėrė – truputėlį kvaito galva, pasidarė lengva. dingo niūrios mintys.

       Po kelių minučių jis jau šoko su Marceliote grūdzielių. Ir jautėsi turįs tiek jėgos, kad galėtų taip šokinėt ir daužytis iki pat ryto. Marceliotė lengviau atsiduso: „Pagaliau!“

       Alpus šūkčiojo: „Arršiau!“

       Pasijutęs grūdzieliaus sūkuryje, Kristupas net nustebo, kaip lengvai, kaip švelniai visi šoka. Ir jam nebuvo baisu. O gal visi šoko ne taip smagiai, nes jau buvo išvargę? Nes jau negrojo Bladas?

       Po grūdzieliaus su Marceliote išėjo kieman. Abudu juokavo, laistės prie šulinio, ir Kristupui šovė į galvą mintis, kad viskas bus gerai.

 


       22.30 val.

 

       Kieme ant žvirgžo sušiugždėjo žingsniai. Albina apmirė, net pamanė, kad sapnuoja, bet barkštelėjo klemka, ir Bladas, glostydamas durų šulą, įžengė trobon. Patamsy jis žengė atsargiai, atrodė išvargęs – žingsniai lėti ir sunkūs.

       Prie vaiko lovukės sustojo ir pasilenkęs žiūrėjo, kaip miega Albinėlis. Albina, bijodama išsiduot, kad nemiega ir jo laukia, prisimerkus žiūrėjo jo nugaron. Ji nedrįso sujudėti, bijojo jį nubaidyt, bijojo, kad Bladas supras ją priekaištaujant. Ji net nustebo, kad Bladas atrodė visai negirtas. Be to, jis niekados anksčiau, kad ir vėliausiai sugrįžęs, nežiūrėdavo į sūnų. Jai būdavo skaudu, kad Bladas lyg ir visai nemato Albinėlio. Bet dabar ir vėl džiaugsmą, kad pagaliau pradėjo rūpintis vaiku, kad galbūt susidraugavo su sūnumi, kad pasijuto tėvu, nustelbė kažin kokis nerimas. Bladas nebe tokis. O kokis jis dabar? Kodėl taip vėlai parsirado ir kodėl taip žiūri vaiko?

       Bladas išsirengė ir atsigulė greta. Ir kitą mirksnį jai šilčiau pasidarė, nes pajuto, kaip beveik nesąmoningai Bladas užmetė virš jos galvos ranką ir lėtai apkabinęs prisitraukė prie savo krūtinės. Ji tarytumei nesąmoningai, pro miegus pakliūdama po jo ranka kaip po sparnu, prisiglaudė. Ji buvo beveik laiminga ir dėkinga, kad jis neužmiršo šito jau virtusio įpročiu judesio –-prisitraukti Albinos galvą ir tik po to užmigti. Ji stengėsi pasirodyti mieganti. Ji prisiminė daugybę tokių pat naktų, kai vėlai grįždavo Bladas, ir pasidarė šiek tiek ramiau. Galgi viskas dar bus kaip buvę?

       Nesąmoningai apglėbdamas jis ištiesė jai savo ranką ir ji jau buvo pasiruošus dovanot. Nors širdies šilumoj lyg kirmėlė graužėsi piktuma: šešis mėnesius ją, šeimos nemačiusią, pirmą naktį paliko. Negalėjo iškentėt armonikos nepatampęs! Ir tai, kad ji buvo sulyginta su armonika, ją labai žeidė.

       O gal tai tik pripratimas? Ir tai, kad jo delnas stipriai ją prie savęs priglaudė, taip pat tik įprotis? Galėjo būti tik įprotis? Žmonės sako, kad pripratimas – antras prigimimas, bet tik ne Bladui. Kiek Albina jį pažįsta, Bladui visko mažai. Jis kitokis. Jis, Albina pagalvojo, kokis gi jis? – ir vėl niekaip negalėjo atsakyt sau, kokis yra Bladas. Tik keista mintis jai užėjo galvon: Bladas kiekvieną dieną būdavo kitokis ir tuo pat metu kažin kokis vis tas pats Bladas. Gal dėl to ir veterinorystę metė, kad įgriso, kad nieko nauja šitame darbe neatrado? Ir ji išsigandus pagalvojo apie save, apie šeimą: o jeigu ir čia nieko nauja nebeįžiūrės Bladas? Gal ji ir negerai padarė, stengdamasi stoty atrodyti tokia pat visai nepasikeitusia Albina, lyg tų šešių mėnesių visai nebuvę, o ji tik vakar išvažiavus ir šiandieną štai grįžta. Jai gūdu pasidarė suvokus, kad taip apsiriko. Nors grįžus iš miestiškos maišalynės jai labai norėjosi vėl tapti ta pačia Albina, pasijusti vėl tokia pat, kokia buvo. Ir mieste ji vis lyg priešinosi kažin kokioms jėgoms, ją stumdžiusioms ir tampiusioms į visas puses, ir jos vis nepalikdavo nuojauta, kad kažkas nori išmušt ją iš pusiausvyros ir jai būdavo bjauru išvydus, kaip kiti žmonės jau nebeturi kada net pagalvoti apie save, o tik kaip tie šunes vis lekia ir lekia nepabaigiamų reikalų vejami, patys nebematydami ir nenujausdami, nei kas jie dabar yra, nei kas iš jų liko.

       Albina prisiminė gyvenimą bendrabutyje. Kitos jos kambario draugės išlėkdavo į šokius, girdi, reikia gyventi, kol esi jauna, toliau nuo vaikų ir vyro. Kartais viena ar kita išvis naktį negrįždavo, o rytą pasirodžiusios aiškindavosi, kad „transportas nebėjo“ ir šypteldavo nužvelgusios ją dar lovoj gulinčią lyg nesupratingą vištą perekšlę.

       O Albina, vidurnaktį nubudusi, ilgai žiūrėdavo į bendrabučio kambario lubas, per kurias lakstė gatve pravažiuojančių mašinų atšvaitai, bandydama tuose mirguliuojančiuose pavidaluose įžiūrėti savo gyvenimo vaizdus. Ji ir šią naktį prieš užmigdama bandė žiūrėti į pirkios lubas, bet jose niekas nemirguliavo. Po to įsispoksojusi pro langą, kur retkarčiais mėnulio nušviesti debesys suvirpuliuodavo, primindami tą pusmetį mieste, kai ji vos ne kasnakt laukė šios nakties, įsivaizdavo, kaip jie atsigulę ilgai šnabždėsis, kaip kitados būdavo.

       Ją ir vėl sukaustė baimė.

       Negi Bladas laukė jos pasikeitusios, lyg norėdamas pamatyt, kokia dar ji galėtų būti? Ir gūdžiai pasijuto supratus, kad ji nebegali, nebenori pasikeist, kad tiesiog nepakenčia, jei kas ją stumdo, verčia daryti tą ar kitą. Agronomaudama ji įprato pati nurodinėt, kaip daryt. Dar niekas per tuos darbo metus jai nėra išdrįsęs pasakyti prieš nė pusės žodžio.

       Ji pajuto, kad Bladas iš karto užmigo arba apsimetė miegančiu. Juk reikia po kelionės išvargusios žmonos sveikatą tausot, nevalia žadinti, ir, be abejo, taip pasireiškia meilė, nors... taip gali pasireikšti ir abejingumas, visiškas abejingumas.

       Albina pabandė atsigult aukštielninka ir nustebus pajuto, kaip ranka, atsargiai ją prilaikydama, leido jai pasiverst. Arba Bladas nemiega ir ją seka, arba tai vėlgi senas pripratimas, kad net ir miegodamas jis jaučia kiekvieną jos judesį...

       Pagaliau ji ėmė save raminti, nes kuo toliau galvojo, tuo jai vis baugiau darėsi – niekaip negalėjo atsikratyt abejonių. Ir netgi visas tas abejones atmetus, vis tiek jautė, kaip plona adatėlė duria širdin. Vis giliau ir giliau.

       Ji nutarė nebesikamuot ir stengėsi užmigt. Vėl įsivaizdavo mėnulio šviesa lyg šarma nudrengtus debesis, vėl pabandė brist ir bėgti jais, sugniaužė kumščius, kol pagaliau pasiklydo balsvose lygumose ir kauburiuose. Rodos, krito veidu debesies pusnin ir akis užpylė balsva migla.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)