Alden Nowlan. Nuotrauka iš puslapio http://www.lib.unb.ca/Texts/QWERTY/Qweb/qwerte/nowlan/       Aldenas Nowlanas (1933–1983) gimė Naujojoje Škotijoje (nedidelė provincija Kanados pietryčiuose), itin skurdžioje šeimoje. Motina pagimdė jį sulaukusi vos keturiolikos ir netrukus paliko jį ir jo jaunesnę seserį Henrietą. Būsimasis poetas baigė tik keturias klases, nes šeima mokymąsi laikė laiko švaistymu. Nuo keturiolikos metų Aldenas dirbo lentpjūvėje. Būdamas šešiolikos „atrado“ miestelio biblioteką. Kiekvieną savaitgalį jis nueidavo po trisdešimt kilometrų iki miestelio pasiimti knygų. Savamokslis Aldenas dirbo įvairius atsitiktinius darbus, kol gavo reporterio vietą laikraštyje. 1966 m. poetui buvo diagnozuotas gerklės vėžys, su kuriuo jis kovojo iki mirties.

       A. Nowlanas laikomas vienu populiariausių XX a. Kanados poetų. 1967 m. už poezijos rinkinį „Duona, vynas ir druska“ jis pelnė pagrindinę – Generalgubernatoriaus – Kanados literatūrinę premiją. Daugelyje poezijos knygų A. Nowlanas kalba apie paprastus žmones, darbininkus, atkampių provincijų gyventojus, vaizduoja juos su užuojauta ir humoru.



              Stouni Ridžo šokių salė


       Jiems nepatinka svetimi.

       Taigi, šypsokis atsargiai.

       Aštuonios kartos

       Hangerfordų, Makgardų ir Steisių

       gyveno šiuos kalnuos

       tarsi kraujomaišos karaliai.

       Jų kraujas toks tyras,

       kad nė nekreša.

       Tai vienintelė šalis,

       kurią jie žino.

       Yra čia vyrų,

       kurie apie Kanadą nė negirdėję.

       Kai jiems pabosta šokti,

       jie keliu žemyn nusileidžia

       ir geria baltą žaibą

       tiesiai iš statinės

       volės.

       Ir jie niekada nepamiršta

       prisirišti kastetų,

       kuriuos pasidarė iš alaus butelių

       kamštelių ir odos,

       o jų rusvi miškakirčių batai

       aštriais smaigais nusagstyti.



              Kaip gerai, kad aš čia


       Pakliuvau į bėdą, ji tarė

       jam. Tai buvo pirmas

       kartas gyvenime, kai kas nors

       apie mane prakalbo.


       Ėjo 1932-ieji, ir jai

       buvo vos keturiolika,

       o tokie vyrai kaip jis

       dirbdavo visą dieną

       už sušvinkusį dolerį.


       Galima chininu, tarė ji.

       Nešnekėk nesąmonių, atsakė jis.


       Tada ji pravirko, o vėliau

       ilgą laiką nė vienas

       nepratarė nė žodžio, dar vėliau

       jų balsai vis kilo, kol

       jie pradėjo šaukti vienas ant kito,

       o tada vėl buvo ilga tyla, po to

       jie ėmė labai tyliai kalbėtis ir galiausiai jis pasakė

       na, ką gi, turbūt teks su tuo susitaikyt.


       Kol aš gulėjau susirietęs,

       besidaužančia širdimi,

       tamsoje, jos viduje.



              Socialinės darbuotojos eilėraštis


        „Tu geriau juos pažįsti“, tarė mergina,

       o jos veidas, kalbant apie vargšus, švytėjo

       gerais norais, lyg riebia kosmetika.

        „Papasakok man ką nors, kas padėtų.“

       Ji ketino dirbti socialine darbuotoja lūšnynuose.

       Dirbk tai, lyg duotum kyšį Dievui, atsakiau.

       Dirbk tai, nes nekenti

       silpnapročių ir nešvarių apatinių. Dirbk tai, nes

       esi iš tų, kurie pajutę valdžią

       įkvepia giliau ir iškvepia triukšmingai,

       tarsi deguonimi alsuotų. Daryk tai, kad išsigydytum

       arba patenkintum savo neaiškų lytinį iškrypimą.


       Tačiau svarbiausia, pasakiau jai, nedirbk

       iš troškimo būti mylima. Nereikalauk

       tokio didžiulio atlygio už savo paslaugas.

       Tapsi tokia tulžinga kaip ir krautuvininkas,

       per daug dalijęs skolon ir bankrutavęs.


       Ir atsimink, panele, tavieji patarimai

       atrodys jiems tokie įkyrūs,

       kaip tau – manieji.


       Patikėk manim. Jie žmonės.

       Ir dauguma tavęs nekęs.



              Parašyta laukiant dar vieno krūtinės rentgeno


       Nenoriu mirti.

       Skamba taip, lyg tai būtų pasakęs

       vienas iš kvailesnių

       XIX amžiaus karalių, koks Maksimilianas ar Ferdinandas,

       kuris jaunystėje dievino Baironą

       ir mėgo krimstelt į ausytę

       dailesniam pasiuntinukui, o sulaukęs vidutinio amžiaus,

       perėjo prie brendžio ir priimdavo Komuniją

       kiekvieną mielą dieną,

       nežmoniškai nutuko ir,

       suėjus šeštai dešimčiai,

       pasikvietė kardinolą, tarė, Jūsų Eminencija,

       nenoriu mirti, pasirūpinkit

       tuo reikalu,

                           ir, tai atlikęs,

       nuėjo šaudyt jerubių

       ir nugalabijo daugiau nei šimtą,

       turėjo taiklią akį.



              Apgaulinga išorė


       Nuostabu,

       kad taip lengva

       apmulkinti juos –

       sveiko proto šunsnukius.


       Galiu kalbėti

       apie orą, valgyt,

       vadovaut tėvų

       susirinkimams.

       O jie nežino.


       Aš svetimas tarsi marsietis.

       Su trečiąja akim kaktoje!

       Todėl savo plaukus šukuojuos

       taip gudriai, kad nė nesimato


       gal tik truputį

       šiek tiek, kai papučia vėjas.



              Giesmė Dionisui


       Visa gudrybė – paleisti

                              lokį

                                   tačiau tvirtai laikyt

       grandinę,

                        vargas,

                                     kai lokys

       pagriebia

                        už grandžių

                                             ir žmogus ima šokti.

             

              Naktis 1938-aisiais ir kita naktis


       Kai pirmąkart pamačiau elektros

       šviesą, pasirodė

       Dangaus karalienė. Ta šviesa

       nebuvo skirta matymui, ja pačia

       reikėjo gėrėtis. Visą

       vakarą sėdėjome, tiek suaugusieji,

       tiek ir vaikai, toje

       šviesoje ir nieko

       daugiau. Kitą dieną laukėme

       Dėdės, šeimos galvos,

       kad nuspręstų, ar jau

       metas atėjo vėl ją

       įjungti. Jam patraukus

       grandinėlę, sulaikiau kvapą,

       tačiau Dangaus karalienė

       nebesugrįžo. Netrukus

       suaugusieji pasiėmė

       kortas. Ak,

       kaip juos už tai

       niekinau. O tada pamačiau,

       kad šešėliai pradingo

       ir vietos, kuriose galėdavau

       susiriesti į kamuoliuką, klūpėti

       ar stovėt tylutėliai ir tapti nematomas.

       Dažnai taip darydavau

       ir klausydavausi. Kartais

       išslysdavau iš šešėlių,

       kai nieks nematydavo,

       ir pakeisdavau jiems kortas. Sunku

       buvo susilaikyt nesijuokus.

       O dabar, kad ir koks mažas,

       tylus ar greitas aš būčiau,

       niekada nebeturėsiu šios galios.

       Niekada daugiau

       nepasiversiu nematomu.


       Ko tu verki?

       paklausė Dėdė manęs.

              Iš anglų k. vertė Marius Burokas

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)