tekstai.lt

Dušan Mitana. Mano gimtosios kapinės

Dušan Mitana
Dušan Mitana




       Dušanas Mitana gimė 1946 m. Moravske, Lieskovės miestelyje šiaurės vakarų Slovakijoje. Bratislavoje studijavo žurnalistiką, baigė kino ir televizijos dramaturgijos studijas. Nuo 1975 m. – profesionalus rašytojas. Dvylikos prozos knygų, dviejų poezijos rinkinių ir keturių filmų scenarijų autorius. Lietuviškai išleistas jo romanas „Žaidimo galas“ (1990, vertė S. Sabonis).


       Mane pažadino senelio riksmas: „Čia gimiau ir čia mirsiu“, o paskui vėl išgirdau duslaus kosulio priepuolį.

       Jano Maliariko knyga gulėjo atversta prie lovos, prie jos vis dar švietė žibintuvėlis, nors už lango jau buvo šviesi vasaros diena.

       – Jei tik panorėtum rimtai atsikosėti, – atsiliepė mamytė, ir nors įjungė tik pusę savo krūtinės registro, nesunkiai perrėkė senelio krenkštimą. Visai nenuostabu, jei atsiminsime jos šimtą dešimt kilogramų gyvo svorio. Žinojau, dėl ko jie ginčijasi: man visa tai jau seniai buvo įgrisę. Mamytė nuolat mėgino įtikinti senelį, kad senelių namuose labai gera, o senelis atkakliai priešinosi.

       Tai tęsėsi jau gal trylika metų – nuo tada, kai ėmiau suprasti, kas vyksta mūsų ašarų pakalnėje. Dabar man buvo keturiolika, bet manau, kad kai kurių pirmųjų savo gyvenimo metų faktų ir įvykių gerai neprisiminiau. Mea culpa, mea maxima culpa – dabar cituoju mūsų kleboną, kai šis sakykloje prieš aklai ištikimų sirgalių būrį simboliškai barstė galvą pelenais po bokso komandų susitikimo, kurį jo komanda kaip visada pralaimėjo 20:0 – esu kaltas, esu labai kaltas.

       Nurimus širdį draskančiam senelio priepuoliui, dar nugirdau mamytės žodžius, bet jų prasmės nesupratau – vis tiek nebūtų pasakiusi nieko nauja. Atvirai kalbant, mamytė neturėjo jokios savo vizijos. Uždariau langą ir užgesinau žibintuvėlį; jų ritualinis pokalbis galutinai nutilo.

       Iš bažnyčios varpinės du kartus skimbtelėjo varpas. Žvilgtelėjau į Ponduso laikrodį. Buvo dar tik pusė dešimtos – kad spėtume į traukinį, turėjome išsikrapštyti vienuoliktą. Tvyrančiame ore mane apėmė silpnumas: išsigandau, kad vėl užsnūsiu ir duobkasys vienas išvažiuos pasitikti pusseserės. Užsikišau Maliariko knygą už marškinėlių, išsiritau iš lovos, išėjau į balkoną ir riešutmedžio kamienu nusliuogiau ant gimtosios žemės. Pralindau pro skylę tvoroje ir atsidūriau kapinėse.

       Žolė čežėjo šiltame popietės ore. Ji buvo pageltusi, išdžiūvusi, išdeginta saulės ir iš tikrųjų čežėjo. Būdavo ir kiti laikai po lietaus – gaivios, žalios, sultingos, šlamančios žolės laikai. Dabar ji čežėjo ir nepatiko net mūsų ožkai. Ožka Teresė klaidžiojo tarp kapų – sulysusi, šonkauliai styrojo iš purvino balto kailio, subliūškęs tešmuo liūdnai tabalavo, tarsi netyčiomis tilindžiuojantis laidotuvių varpas. Paniekinusi išdžiūvusią žolę, ji skabė lapus nuo žemai nusvirusių gluosnio šakų – tikriausiai nubrido ten ieškodama pavėsio. Nuo paminklų sklido kaitra, ir kapų gėlėms taip pat buvo nelengva, jos buvo apvytusios ir liūdnos – ak, kokios liūdnos buvo.

       Gimiau ne čia, gimiau senelio smuklėje, todėl ir mirti čia nesinorėjo. Mirtis kapinėse – tuščia tautologija, mirtis smuklėje tuo metu man atrodė žymiai garbingesnė ir elegantiškesnė.

       Pažvelgus į namų pusę, man gerklę suspaudė jaudulys, išdidumas ir puikybė dėl savo šeimos. „Išsikrapštėme iš šūdo“, apimtas nostalgijos, vis prisimindavo senelis. Jis pradėjo laidoti žmones žalioje pievoje. O kaip dabar? Ilgas, neaukštas namas nusidriekė palei kapinių tvorą. Senelis pasistatė tik mažytę medinę kamaraitę ir namelį iš plikų plytų. O šiandien? Medinė kamaraitė virto Teresės tvartu, plikų plytų namelyje stovi mūsų automobilis, o mes, visa šeima, gyva galybė žmonių – tai yra aš, mano brolis Servacas, mamytė, duobkasys ir senelis jau turime virtuvę, svetainę, miegamąjį, prausyklą ir dar mansardą su balkonu. Iš balkono matyti nuostabus, didingas vaizdas į visas kapines, o už namo keteros, tarsi pasiruošusi pakilti raketa, kyšo bažnyčia. Mano gimtosios kapinės plytėjo baltutėlės bažnyčios paunksnėje – taip skambėjo pirmoji eilutė iš poemos apie gimtąjį kraštą, kurią pradėjau rašyti trečioje liaudies mokyklos klasėje ir nepabaigiau iki šiol.

       Kapines nuo namų skiria vielinė tvora; į mūsų kapines einama pro plačius vartus – iš kelio pusės. Mes vaikštome trumpesniu keliu – pro skylę tvoroje. Nuo gimimo mane gyvybiškai žeidė kapinių padėtis: gyvename kaimo pakraštyje, lyg būtume kokie atstumtieji. Tiesa, tai priklauso nuo požiūrio taško: atkeliavus iš Nove Mesto, tektų iš pradžių pravažiuoti mūsų kapines – esame tarsi vartai į Viešpaties kaimą. Tačiau jei atvykote iš Moravos pusės, sutiksite mus tik išsiskirdami su mūsų kaimu. Jei pravažiuodami dar apsidairytumėte, jūsų atmintyje visada išliktų paskutinis įspūdis, tarsi šeimyninė nuotrauka su užrašu „Šeimos narių fotografavimo paslaugos“: kapinės baltutėlės bažnyčios paunksnėje ir mūsų duobkasių šeima...

       Niekaip nesupratau, tiesiog galvoje netilpo, kodėl mūsų kapinės negalėjo būti kaimo viduryje, pačiame gyvenimo sūkuryje, ten, kur mokykla, mėsininkas, maisto prekės, vaisiai ir daržovės, įvairios prekės, kirpykla, miesto taryba, kino salė ir kitos trapios amžinybės požiūriu įstaigos.

       Tegu jau bus! Mums tai netrukdo, visada buvome intravertiški, mąslūs žmonės: polinkis filosofuoti būdingas mūsų amatui, sako senelis. O seneliu aš pasitikiu iki šiol. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis apkeliavo nemenką pasaulio dalį, nuo pat Sibiro, per Vladivostoką ir Sueco kanalą, apsistodamas ant Sinajaus kalno, sugrįžo į gimtuosius namus prie Javorinos.

       Jis dažnai man rodydavo savo kelius pageltusiuose žemėlapiuose ir turi dar gyvą liudytoją – senį Fidibusą. Trečias jų draugas, mano bendraklasio Peterio Slaviko senelis, jau buvo iškeliavęs amžinybėn. Miręs. Iš liūdesio: kai, perskaitęs mano romaną „Žaidimo galas“, jis sužinojo, kad Heleną nužudė ne jo marti, jo sūnaus Vladimiro Slaviko žmona, bet jo anūkas Peteris, leidęs už savo nusikaltimą įkalinti savo motiną, jam plyšo širdis lyg velykų margutis. Iš liūdesio ir gėdos. Garbingas buvo žmogus – šlovė jo atminčiai!

       Fidibusas liesas, išdžiūvęs, šlakuotas, gelsvaplaukis. Iš tiesų jo plaukai buvo žili, bet pagelto nuo cigarečių dūmų. Kas vakarą jis iki pat uždarymo sėdėdavo čionykštėje smuklėje ir lošdavo marijošių. Užkietėjęs senas viengungis, jis gyveno su Karolėliu barake anapus kapinių. Senelis, kaimo aiškiaregys, sakydavo, kad Fidibusui kada nors pasimaišys protas. Vis dėlto manau, kad jo lūpomis kalbėjo pavydas: mūsiškiai visą laiką kvaršino jam galvą, minėdami Fidibusą kaip pavyzdį. „Toks pat senas kaip tu, bet moka užsidirbti“, – sakydavo mano tėvas. „Per visą savo gyvenimą jis neuždirbo tiek, kiek aš uždirbdavau per metus, atrėždavo senelis, ne tas pat kasti kapus ir rakinėtis peiliuku.“ Fidibusas iki senatvės dirbo geležinkelyje, bet buvo ir stalius, ir tekintojas, ir grabdirbys – tikras medžio darbų meistras. Ir dar turėjo didžiausią kaime slyvų sodą. Kiekvienais metais jis išvarydavo tiek slyvinės, kad lengvai patenkindavo ne tik savo – šiaip didžiulius – poreikius, bet nemažai sugebėdavo ir parduoti. Nelegaliai, bet tuo pelningiau. Be to, turėjo savo laužyną ir grandininį pjūklą – eidavo su Karolėliu iš namų į namus pjauti medžių; visas kaimas kalbėjo, kad taupomosiose knygutėse „pinigų turi kaip šieno, žmonos neturi, vaikų neturi, kam dabar visa tai paliks?“. Fidibusas buvo fanatiškas sirgalius, atsidavęs Lieskovės „Kibirkšties“ futbolo klubo pirmininkas.

       Jis skalbė aprangą, valė sportbačius, tręšė veją, užkabindavo žvejybinius tinklus ant futbolo vartų ir vaikydavo žąsis bei ožkas, kurias neatsakingi kaimiečiai leisdavo sau ganyti jo ežiuku nušienautame Lieskovės žolyne. Prisimenu, kaip jis mokė mus skatinti žaidėjus: „Kibirkštie, pirmyn žygiuok ir nieko nebijok: juk tai svečiai šakojas, sulaužykit jiems kojas!“ Kai virš aikštės nugriaudėdavo šis šūkis, mūsiškiai sukeldavo tikrą uraganą ir ateidavo galas visiems juokams bei svečių blauzdikauliams: rungtynės visada baigdavosi mažiausiai dviem kaulų lūžiais. Karščiausią Vendelino Fidibuso troškimą žinojo ir iš jo juokėsi visas kaimas: už ilgametį pasiaukojamą klubo šeimininko darbą jis norėjo tik vieno atlygio – jo karstą turėjo nešti futbolo aprangą vilkintys žaidėjai. Karstus jam užsakinėjo tik siauras subtilaus skonio vertintojų ratas, dauguma gyventojų tenkinosi serijiniais gaminiais: šie buvo pigesni ir išvaizdesni, bet senelis pasitikėjo tik Fidibusu, jam reikėjo patikimo karsto, kad būtų tikras, jog nesutrūnys žemėje pirmiau už jį patį. Prieš dvejus metus jis užsisakė karstą, ir nebuvo tokios dienos, kad nebūtų nuėjęs pasižiūrėti, kaip einasi darbas. Mėgdavau klausytis jų pokalbių, prisiminimų apie legioną, apie tuos senus laikus ir tolimus kraštus; kartais senelis taip susijaudindavo, kad praplėšdavo čiužinį ir ilgai blizgindavo sidolu savo skardinių medalių krūvą.

       Bažnyčios bokšto laikrodis jau rodė pusę dešimtos, nusipenėjęs balandis kaip visada nutūpė ant rodyklės ir persuko laiką valanda į priekį, kad paspartintų senosios eros pabaigą. Man buvo nuobodu. Jau dvi savaites atostogavau, dvi savaites nuobodžiavau. Žinoma, nuobodžiaudavau ir mokykloje, bet tai buvo privaloma. Apskritai iki šiol esu įsitikinęs, kad šį keistą įstatymą, verčiantį žmogų prarasti gražiausius gyvenimo metus, vaikštant į mokyklą, būtina panaikinti ar nors pataisyti.

       Kiekviena akimirka be senelio būdavo praleista veltui. Už viską, ką žinau, ir už viską, kas manyje gera, turiu būti dėkingas seneliui. Žinau išties daug. Kiekvienas akmenyje išgremžtas vardas, kiekviena pavardė ant medinio kryžiaus seneliui buvo istorija, ir jis dalijosi šiomis istorijomis su manimi, buvo man tikra Šacherezada, o paminklų ir kryžių vis daugėjo, ir aš žinojau, kas man skirta: kai vargšas senelis pats virs istorija, man teks atgaivinti išgremžtus marmure ir ant kryžių išrašytus vardus. (Apie kiekvieną mirusį kaimyną žinau tokių dalykų, kokių nėra girdėję net jų artimieji. Žinau, bet neišduosiu. Nesibaiminkit. Tylėsiu, kol visi išmirsite. Iki tol viską tik išsigalvosiu.) Ši pareiga atiteks man, nes nei tėvas, nei mano vyresnis brolis nepaveldėjo senelio talento prikelti mirusiuosius. Jei ir galėtų, jie dirbo duobkasio darbą tik laisvu laiku: tėvelis dirbo kooperatyve traktorininku, o Servacas darbavosi lengvojoje pramonėje – čionykščiame batų fabrikėlyje išdidžiu pavadinimu „Rugpjūčio 29-osios įmonė“. Žinote, ką jis ten darė? Nupjaudavo pakraščius. Kokia gėda, tikra dėmė visai šeimai!

       Senelis mane mylėjo labiausiai – ne tik todėl, kad paveldėjau jo literato talentą. Labiausiai jam patiko mano vardas: esu Pankracas. Jis troško susilaukti trijų sūnų, kurių vardai būtų kaip trijų į ledą sušalusių šventųjų. Trijų sūnų jis nesusilaukė, tačiau tai atlyginome mes, anūkai. Pirmoji žmona jam pagimdė tik vieną sūnų, mano tėvelį, kurį pavadino Bonifacu – pradėjo nuo pabaigos. Kodėl jis panoro kaip tik šių vardų ir kodėl pradėjo nuo galo, senelis niekam neišsidavė. Po mano tėvelio antroji žmona pagimdė jam tik dvi dukras, o jis, be abejo, nutarė, kad ji nevaisinga ir dėl to su ja išsiskyrė – tai buvo pirmosios skyrybos mūsų kaimo istorijoje. Paskui ji emigravo su mergaitėmis į Kanadą – nelegaliai perėjo sieną kartu su barzdaskučiu iš gretimo kaimo, – ir daugiau apie jas nieko nežinome. Deja, ir kita žmona neatnešė jam laimės ir neatliko savo užduoties: pasirodė, kad ji negali pagimdyti net dukters. Po dvejų metų ji mirė vienuolyne. „Nėra slovakui laimės“, – po jos laidotuvių įrašė senelis į šeimos Bibliją, nusivylė nepatikima moterų paderme ir ėmė ieškoti užmaršties darbe ir slyvinėje. Mano vyresnį brolį jis pavadino Servacu, ir tik man gimus, išsipildė senelio svajonė: pagaliau turėjo ir trečią sustirėlį. Buvau pakrikštytas Pankracu, bet taip mane vadino tik senelis. Mamytė manė, kad su Pankraco vardu man gyvenime bus nelengva, todėl įgijau du vardus: Pankraco ir Dušano. Seneliui buvau Pankracas, mamytei – Duško, tėvelis klebonas Dominykas vadino mane Duchoslavu, o visi kiti – Basa. Tėvą irgi vadinome ne Bonifacu, bet pagal profesiją – duobkasiu. Mamytę visi vadino mamyte – nenuostabu, jei turėsime galvoje jos šimto dešimties kilogramų svorį.

       Tėvelis duobkasys kapstėsi garaže. Neaiškios markės automobilį nusipirkome prieš penkerius metus iš mėsininko Nehodos. Tai buvo tikras multiautomobilis: Vitiazoslavas Nehoda surinko jį iš begalės dalių, kuriomis jam mokėdavo tie, kurie neturėjo kuo mokėti. Visi piktdžiugiškai iš jo juokėsi (jam nematant ir negirdint), vadino bepročiu, kaupiančiu sandėliuke niekam nereikalingą šlamštą, bet po kelerių metų, kai Nehodos sandėliukas virto  garažu ir iš jo išriedėjo limuzinas, juokai nutilo. Viskas labai paprasta: Vitiazoslavas Nehoda vadovavosi savo vizija, todėl ir tapo limuzino savininku.  Kėbulas buvo juodas, kampuotas ir priminė karstą. Galiausiai todėl ir nusipirkome Katafalką (taip praminėme Nehodos limuziną): dėl reklamos. Didžiausias jo išvystomas greitis buvo trisdešimt kilometrų per valandą. Kai įlipdavo mamytė, greičio rodyklė nukrisdavo iki dešimties kilometrų. Katafalkas nepakeldavo didelio svorio, bet vis dar judėdavo. Palengva toliau nuvažiuosi, sako slovakų patarlė ir mūsų mamytė. Mamytė! Ką ir kalbėti, krūtys kaip bidonai. Maitino mane dar trimetį. Taip ir prisimenu: atsinešdavau kėdutę, atsegdavau lininę mamytės palaidinę ir taip papietaudavau. Mane augindami maniškiai daug sutaupė.

       Priėjau prie garažo. Duobkasys lindėjo po Katafalku, tik užpakalis šventvagiškai kyšojo atgręžtas į dangų. Švelniai plekštelėjau jam per užpakalį.

       – Basa? – dėl visa ko paklausė jis.

       – Kiek valandų? Ant to bažnyčios laikrodžio tupi balandis.

       – Kiek jis rodo?

       – Penkias minutes po pusės dešimtos.

       – Tikriausiai gerai nusipenėjęs. Arba varpininkas neblogai nusilakė. Dabar valanda anksčiau.

       – Kada išvažiuojam?

       – Kaip visada.

       – Ar atpažinsime ją?

       – Pamatysim.

       Nulingavau porą jardų į šiaurę (mankštinau atsainų, linguojantį kaubojaus žingsnį) ir palikau tą flegmatiką vieną ten, po mūsų automobiliu. Varikliai buvo tikra jo aistra. Kai po ranka nebūdavo traktoriaus, jis tyrinėdavo mūsų susisiekimo priemonę. Sakėsi turįs išlaikyti ją geros būklės, nes nė pats nežinojo, kurio pirmo Viešpats pasigailės, atleis likusią bausmę ir pasiims atgal į dangų. Katafalku naudojomės tik išimtiniais atvejais: pavyzdžiui, kai vienas vienkiemio gyventojas atidavė Viešpačiui dvasią ir reikėjo pervežti velionio kūną stačiu šlaitu žemyn į kaimą: net kooperatyvo traktorius nepajėgė ten užvažiuoti. Ir dar vežiojo mus kiekvieną penktadienį į Miestą. Dėl pusseserės. Ir dėl turistų. Duobkasys jau metus buvo įsikalęs į galvą, kad kada nors Mieste būtinai išlips koks nors turistas iš Bratislavos ir mes uždirbsime iš taksi paslaugų.

       Kaip mielai parašyčiau: ilgi, balti senelio plaukai plaikstėsi švelniame popietės ore, seniokiška, šiek tiek gunktelėjusi, bet išdidi jo povyza artėjo prie manęs linguojančiu seno jūros vilko žingsniu... Tačiau tiesa žiauri. Senelio galva buvo plika kaip kulnas ir net jo plikė anaiptol nešvytėjo skaisčioje liepos saulėje: jo galvos oda buvo susiraukšlėjusi, aprūkusi ir dėmėta. Deja, net kakta nebuvo taurios formos: vienos votys. Jis artėjo prie manęs ne linguojančiu seno jūreivio žingsniu: mamytė vežė jį invalido vežimėlyje. Net vežimėlis iš tikrųjų nebuvo vežimėlis: tai buvo paprasčiausias dviratis karutis, su kuriuo eidavome rauti burokų. Senelis buvo paliktas mūsų gerai valiai – paprastai į gryną orą jį išveždavau aš. Ilgai įtikinėjau tėvus, kad senelis nusipelno kokybiškesnės transporto priemonės, tiksliau, tokio vežimėlio, kokį turėjo Sprinteris – vienakojis čigonas, tris kartus krašto jaunimo sporto žaidynių nugalėtojas, dabar supirkinėjęs odas. Sprinteris turėjo specialų vežimą – su svirtimi vietoje vairo ir trimis pavaromis. Jis, buvęs šimto metrų bėgimo čempionas, niekad nepaliaudavo girtis savo keturračiu „rankomis varomu dviračiu“: „Nusišikt man ant jų mokyklų. Kadaise turėjau bėgioti kaip suplukęs gaidys, kad man leistų baigti vidurinę, o dabar man pakanka sėdėti ant subinės ir judinti rankas. Ir dar gerai uždirbu. Pažvelkit į laimingą invalidą. Ačiū viešpačiui Dievuliui, kad tas pjūklas man nupjovė galūnes.“

       Veltui šaukiausi jų sąžinės: mūsiškiai pasitarė ir nusprendė, kad į senelį jau neverta investuoti. „Nupirkčiau jam tą invalido vežimėlį, tegu turi, ne blogesnį už Sprinterio. Tai mūsų nepražudytų“, – aiškino duobkasys. „Jei nors paštą juo vežiotų. Bet juk jam, matote, ir to nesinori, per didelis ponas. Kartą per dieną gali išvažiuoti ir mūsų karučiu. Ir taip brangiai mums kainuoja. O į senelių namus nė už ką nesileidžia išvežamas.“

       Supratau, kad dar vienas karo epizodas baigėsi senelio pergale: senelių namai dar ilgai jo nesulauks. Nusiverkusi mamytė klusniai stūmė karutį, senelis niūniavo „Tarasą Bulbą“ ir tik priešiškai dėbtelėjo į ją pro surauktus antakius, kai jie privažiavo žolėmis apaugusį kupstą:

       – Atsargiai, dukrele, – sušnypštė pro sučiauptas lūpas, kuriose iš paskutiniųjų spaudė pypkę, – Frkačas apsivoš aukštielninkas.

       – Eikit šikt, kaip man būti atsargiai? Kaip man atskirti kupstą nuo seno kapo? Vežiokitės pats arba duokit man žemėlapį.

       – Ten guli Loiza Frkačas, – perspėjau mamytę. Tai buvo klaida – bematant supratau pats, bet jau buvo vėlu. Mamytės veidas sušvito it skraidanti lėkštė.

       – Duško, pavežiok šiek tiek senelį, – maldaujamu balsu pratarė ji.

       Aš neišgirdau.

       Mamytė šiek tiek garsiau pakartojo kitais žodžiais:

       – Basa, paimk tą karutį! Einu šerti kiaulių!

       Taip man ir reikia, nereikėjo išsiduoti, kad pažįstu kapinių žemėlapį. Senelis jame buvo tiksliai nubraižęs kiekvieną kapą su tikslia data, mirties priežastimi ir gauta suma. Mamytę jis gerbė tiesiogiai proporcingai jos priaugtiems kilogramams, bet ji veltui kėsinosi žvilgtelėti į žemėlapį: jis neleido jai pažinti topografijos – nebuvo sava, buvo tik jo marti.

       Neviltingai linktelėjau.

       Mamytė susimąsčiusi pažvelgė į mane, ir jos melsvai balkšvose išsprogusiose akyse įžiūrėjau tokį dėkingumą ir švelnumą, kad man pagailo jos, vargšelės. Senelis tikriausiai jai neblogai įsipyko, ji retai būdavo tokia pažeidžiama.

       – Ką veiksim? – paklausiau senelio.

       – Nuvežk mane pas Fidibusą. Įdomu, kiek jis jau pasistūmėjo su tuo karstu.

       Čiupau už nudilusios geležinės rankenos ir ėmiau stumti senelį tarp kapų apatinio kapinių galo link. Jis sėdėjo cerata išmuštoje sėdynėje, primontuotoje prie karučio dugno, ir dairėsi po apylinkes, lyg žemių savininkas, šeimininkas, tarsi generolas, inspektuojantis savo kariuomenę prieš iškilmingą paradą. Išties jo gyslose vis dar tekėjo seno legionieriaus kraujas. Iš jo krenkštimo supratau, kad jis ramus. Ties apatiniu pakraščiu kapinės siaurėjo, o karutis vis greitėjo.

       – Pankracai, jau regiu viziją! Stabdyk, nes užsimušiu!

       Teko stipriai laikyti karutį, kad neišsprūstų man iš rankų. Paskutinį kartą nesuvaldžiau šios transporto priemonės prieš pusmetį, ir senelis patyrė lengvą smegenų sukrėtimą. Kai sėkmingai įveikėme pavojingą posūkį, vizionierius prabilo:

       – Traktorininkui atrodė, kad geriausia laidoti ten, viršuje. Bet kai kasėme čia, tai kad būtum matęs. Kirtau laužtuvu ir pradėjo tekėti gruntinis vanduo.

       – Seneli, kiek tau metų?

       – Šimtas dvidešimt. O kodėl klausi?

       – Svarstau, kiek metų dar trauks duobkasys...

       – Per dešimt metų visa tai jį pribaigs. Juo labiau kad dar aria kooperatyve. Nežinau, iš kur jis toks godus. Jam ir dešimties algų neužtektų.

       – Įdomu, kokia ta Servaco mergina?

       – Visos bobos vienodos.

       – O po vestuvių gyvens pas mus?

       – Kurgi jiems dar gyventi? Traktorininkas su žmona išsikraustys į svetainę, o juodu įsikurs miegamajame. Prie uosio pasistatys dar vieną kambarį. Servacas ne toks kvailas kaip atrodo.

       – Tik nesugalvok prie jos lįsti.

       – Eik jau, aš gal nė nebegaliu. Jau pamiršau, kaip tai daroma.

       Taip atsidūrėme kapinių pakraštyje. Fidibuso namo galas buvo kapinių pusėje, prie namo stovėjo didelė malkinė, tvartas ir triušidė. Po langais driekėsi ilgos daržo lysvės, jose augo tik piktžolės ir trys slyvų eilės. Daržas baigėsi prie Klanečnicos upelio, kuriame mirkydavome kanapes, kad prisikimštume cigaretes – nebereikėjo svaigintis aguonomis.

       Ant virvių, ištemptų tarp slyvų, džiūvo ką tik išskalbtos futbolininkų aprangos. Karolėlis dėjo ant karučio ką tik nuobliuotą lentą. Fidibusas, matyt, buvo užsivedęs ir dirbo už tris: vienu metu skalbė, obliavo ir gėrė.

       – Kur jis? – paklausė senelis.

       – Cha cha cha, – atsakė Karolėlis. Jis visada buvo nekalbus.

       Visą gyvenimą atsiminsiu Fidibuso malkinę. Prie lango stovėjo darbastalis, prie durų – elektrinis oblius ir grandininis pjūklas. Palei vieną sieną iki pat priebučio ant rąstų buvo sukrautos jau sukapotos malkos. Į vieną rąstą įsmeigtas kirvis, ant kito užmestas dviračio korpusas be ratų. Ant ilgų karčių tarp nutašytų rąstų kabojo gelsvi apibyrėję lauko kukurūzų ryšuliai. Baltų pjuvenų garbanos mirgėjo ant aslos, kvepėjo mediena ir slyvine. Tarp malkinės sienų lentų pluoštais prasiskverbiantys saulės spinduliai nušvietė pusiau nugertą slyvinės butelį ant darbastalio – atrodė, kad jį gaubia aureolė. Dabar man tai primena sauso martinio kokteilį, po kokių penkiolikos metų tapusį mano mėgstamu gėrimu. Luiso Bun~uelio dėka. Taip, Bun~uelis man kadaise buvo Mokytojas, tiesiog pamaldžiai jį garbinau. Nenuostabu, kad jo skonis padarė įtaką mano alkoholiniams kraštutinumams. Niekada nemėgau slyvinės. Ne tik todėl, kad varydavome ją namie (visiškai nelegaliai) ir jos kvapo buvo persigėrusi sunki mano vaikystė: ne, mano antipatiją slyvinei lėmė pasąmoningas polinkis į kosmopolitizmą. Galiausiai, negi to nerodo faktas, kad, užuot gėręs seną gerą tautinę slyvinę, geriu sausą martinį – kokteilį, kurį sudaro džinas ir keli vermuto lašai? Tačiau kodėl apie tai prakalbau?.. Aha! Dėl nekalto prasidėjimo. Tikri žinovai teigia, jog pakanka, kad pro vermuto butelį prasiskverbtų saulės spindulys ir paliestų džino taurę. Sakoma, kad sausas, kokybiškas dry martini yra tarsi nekaltas Švč. Mergelės Marijos prasidėjimas: pasak Tomo Akviniečio, vaisingoji Šventosios Dvasios galia prasiskverbė per Mergelės Marijos mergystės plėvę lyg saulės spindulys, kuris prasiskverbia pro debesį ir jo nesuardo. Nesu toks pamaldus katalikas kaip mano brolis Servacas, bet per mūsų amatą man niekada nebuvo svetimas polinkis į šventus ir eschatologinius dalykus, todėl visiškai natūralu, kad saulės spinduliai, pluoštais prasiskverbę pro medines Fidibuso malkinės sienas ir nušvietę (įšventinę) ant trinkos stovėjusį pusiau nugertą butelį, sukėlė man ką tik minėtas asociacijas. Bematant prisiminiau, ką mano bendraklasiai šnibždėjosi apie Fidibusą: jis kiekvieną dieną išgeriąs litrą slyvinės. Negalėjau patikėti, nes niekada gyvenime nebuvau matęs Fidibuso girto, bet senelis sakydavo, kad aš dar per jaunas tai suprasti. Fidibusas tarsi niekada nebūna girtas, bet iš tiesų nuolat būna girtas.

       Viename malkinės kampe ūžė skalbyklė, šalia jos tylėjo du karstai. Ant vieno karsto dangčio gulėjo trys poros išblizgintų sportbačių, kitas dar buvo be dangčio.

       – Skalbia aprangas, – niekinamai palingavo galvą senelis, kai Karolėlis rankomis pernešė jį per malkinės slenkstį. Mano seneliui kaip tik buvo nevaikščiojimo diena, turėdavome jį nešioti ant rankų. Kartais jis pajėgdavo vaikščioti, kartais nepajėgdavo – sunki negalia visada nenuspėjama. – Veikiausiai Fidibusas iš tikrųjų mano, kad per laidotuves jį neš su tomis aprangomis, avinas nelaimingas, – išsišiepė senelis.

       – Aš tau parodysiu aviną, – iš neuždengto karsto stenėdamas išniro susenęs Fidibuso kūnas.

       – Antikristo gabale, – susinervino senelis. – Ką čia veiki mano karste?

       – Matuoju, ar tau bus kaip tik. Rūpinuosi, kad tavo kojos nekyšotų.

       – Kieno čia karstas? Mano ar tavo?

       – Tavo, – sutiko Fidibusas.

       – Užsakiau jį tau?

       – Užsakei.

       – Sumokėjau?

       – Sumokėjai.

       – Tai ir nesivoliok jame, susikalk savo. Kai taip į tave žiūriu, atrodo, kad gal tau greičiau jo prireiks.

       – Che che che, – nudžiugo Karolėlis. – Gal treniruosies?

       Niekaip nesupratau, kodėl Karolėlį visi taip vadina. Tai buvo visas Karolis: dviejų metrų ūgio ir svėrė už du. Ką žinojau apie Karolėlį? Kad jis truputį trenktas, kad geriausias iš visų grybautojas, kad jo motina sudegė vieną žiemos rytą kurdama krosnį: užpylė ant žagarų benzino, o vakarykštės žarijos dar ruseno, pliūptelėjo ugnis, ir ji liepsnojančiais naktiniais išbėgo į gatvę, tačiau niekur nebuvo nė gyvos dvasios, ir ji sudegė gyva. Tačiau kalbama, kad Karolėlis pamišo ne nuo to: buvo toks nuo gimimo. Nelaimėlė motina nuodėmingai pradėjo jį tose pačiose mūsų kapinėse vieną karštą liepos naktį su atėjūnu, kuris mūsų kino salėje rodė stebuklus ir buvo vardu Jakubas. Jis traukdavęs iš tuščios skrybėlės triušius, balandžius, margaspalves skareles ir kitus gyvus bei negyvus daiktus, visiškai basas laipiojęs kopėčiomis – ne įprastomis medinėmis pakopomis, bet, o siaube, tų kopėčių pakopos buvo išgaląsti plieniniai dalgiai. Daugelis žiūrovų patikrino juos pirštais ir teigė, kad buvo aštrūs lyg skustuvai. Štai kokiomis kopėčiomis tas atvykėlis laipiojo basas ir nė karto neįsipjovė. Tuometis katalikų klebonas mėgino įrodyti parapijiečiams, kad tai – paprasčiausias triukas ir apgaulė, nusiavė batus, net kojines nusimovė ir visiškai nerūpestingai leidosi lipti tomis Jakubo kopėčiomis, tarsi mėgintų patekti į dangų, tačiau toli nenulipo. Jau ant pirmos pakopos persipjovė dešinės kojos pėdą – giliai, iki pat kaulo. Daktaras Krištofikas buvo išvykęs vasaros atostogų, medicinos pagalba atvyko per vėlai, kraujo užkrėtimas, exitus... Per laidotuves kalbėjo pats vyskupas, iškilmės buvo neregėtos – mano senelis, beje, vietos kronikininkas, kruopščiai užrašė jaudinamus vyskupo žodžius: jis kalbėjo apie kažkokius sudžiūvusius kaulus, kurie neva lyg niekur nieko atgijo, apsitraukė oda, užaugo gyslos ir mėsos, ir tada mūsų kapinėse kilo triukšmas ir pasigirdo braškėjimas, tarsi kaulai vėl liestųsi prie kaulų – stebuklų stebuklai! Visi liudytojai baimingai tikina, kad vyskupo kalba nugąsdino tą atėjūną fokusininką, basomis vaikščiojusį išgaląstais dalgiais, ir šis po klebono mirties išgaravo tarsi kamparas, o su juo išgaravo ir keli laikrodžiai bei piniginės, kurių savininkai buvo kadainykščiai mūsų kaimynai. Liko tik Karolėlis – mūsų Karolėlis Jakubas. Jam labiausiai patiko karas, tikriausiai todėl mėgo karbidą. Norėjo būti profesionalus karys – tai buvo didžiausias jo troškimas, svajojo dėvėti uniformą. Mokėjo drožti iš medžio visokius šaunamuosius ginklus, o kai jo nepaėmė į kariuomenę dėl plokščiapėdystės, pusmečiui pradingo, išnyko, niekas jo nematė, gyveno aplinkiniuose miškuose ir maitinosi šaknelėmis, miško uogomis, grybais ir mažais lauko gyvūnėliais, o grįžęs namo į kaimą, sudegino visą savo medinį arsenalą kartu su gimtąja troba ir persikraustė pas Fidibusą – ten ir tebegyvena. Karolėlis kapojo žmonėms malkas, valė tvartus, išvietes, padėdavo statybose – kaip pasitaikydavo. Visi duodavo jam pavalgyti, porą kronų alui ir cigaretėms, ir jis buvo ramus.

       – Pas ką dirbi, Karolėli? – paklausė senelis.

       – Pas malūnininką, – atsakė už jį Fidibusas ir pripylė dvi taures slyvinės. – Išgerk dar taurelę į kelią, – jis padavė Karolėliui sklidiną taurę.

       – Man liepė negerti. Man dabar pertrauka. Trijų mėnesių.

       – Kas tau liepė?

       Karolėlis primerkė kairę akį, ištiesė dešinę ranką sulenktu smiliumi, akimirką taikėsi: „Pfu pfu pfu“, – nuskambėjo kaip švilpiančios koviniuose filmuose kulkos.

       – Aha, policajus, – supratingai linktelėjo senelis.

       – Prikūlė Čučaką, – Fidibusas paaiškino Karolėlio pertrauką.

       Karolėlis pasiėmė po pažastimi paskutinę lentą ir uždėjo ant karučio.

       – Atsimink, šimtas dvidešimt kronų, – priminė jam Fidibusas.

       – Šimtas dvidešimt, – pakartojo Karolėlis.

       – Vis tiek pamirši, – Fidibusas pakėlė nuo aslos susiraičiusią baltą skiedrą, užsidėjo ant nosies akinius ir storu staliaus pieštuku užrašė ant jos: 120. Karolėlis įsikišo ją į išterlioto skiediniu kombinezono kišenę, ir netrukus jau girgžtelėjo varteliai.

       – Tai į sveikatą, – senelis virpančiais pirštais sugniaužė Karolėliui skirtą stikliuką, tvirtai suspaudė delnais, jiedu susidaužė, išgėrė ir abu sudrebėjo, tarsi nukrėsti elektros.

       – Kad jį kur galas, – vulgariai susikeikė mano senelis, o Fidibusas pridūrė:

       – Jau visai subinė, jei net slyvinė nebeskani.

       – Pasiskubink su tuo karstu, – krenkštelėjo senelis Fidibusui. – Tik neapsišik beskubėdamas, – irgi atsikrenkštė Fidibusas. – Kai ateis tavo laikas, bus pabaigtas. Trūksta tik dangčio. Antrasis bus jaunajai Kršakovai.

       – Juk ir Cestarui jau ant nosies, – priminė senelis.

       – Nesibaimink, – atsakė Fidibusas ir nutraukė brezentą nuo medgalių krūvos. Tiksliau, tai aš maniau, kad po brezentu medgalių krūva, o iš tiesų po juo gulėjo dar keturi karstai – žodžiu, Fidibusas buvo tikras profesionalas, visada laikė kelis karstus atsargai.

       Jiedu vėl išlenkė ir sudrebėjo, bet dabar jau gyrė: „Ech, taigi į sveikatą, Venda, tikras dinamitas, į sveikatą, Eliašai, tegu Viešpats mudu saugo...“

       – Seneli, kada tu mirsi? – paklausiau aš.

       – Nesibaimink, Pankracai. Kiekvienas mirsim tada, kai ateis laikas. Į sveikatą.

       – Kapinių filosooofas, – sugriaudėjo Fidibusas.

       – Venda, tu taip neįsijausk, nes vieną kartą visai pasimaišys protas, – visai geraširdiškai susijuokė senelis.

       – Nuo tų tavo fokusų.

       – Treniruosimės?

       – Tik nedaryk man gėdos. Jei dar kartą išsiųsi alaus be stiklainio, užmušiu, – iš rimtųjų pagrasino Fidibusas, ištraukė iš trinkos kirvį ir pridūrė: – Ką tik buvo atėję matuoti.

       – O ką tu?

       – Pasakiau, kad užmušiu visus.

       – Taip nieko jiems nepadarysi.

       Pasigirdo plonytis duobkasio balselis: „Basaaaa“, kapinių tyloje nuaidėjo jo inkštimas.

       – Seneli, eisim namo, ar pasiliksi?

       Senelis atsisuko į Fidibusą:

       – Ką pasakysi, Venda? Atsikemšam dar buteliuką?

       – Juk ar šiaip, ar taip, argi ne? Turiu šiek tiek pasigydyti. Baisiai skauda nugarą.

       – Pankracai, klausyk, bėk, nes traktorininkas prarėks balsą.

       – Tikrai, – sutiko Fidibusas. – Jau perdžia arti subinės. Slovakiškai tai reiškė: „Tuoj supyks.“

       – Nenusilakit, – perspėjau juos ir nuskuodžiau paskui duobkasį namo.

       Katafalkas jau buvo parengtas startui, duobkasys dar spjaudė ant priekinio stiklo ir valė jį savo nosine.

       – Važiuojam, Basa. Pats laikas judėti, – prakalbo beveik taisyklinga slovakų kalba, ir tai buvo tikra tiesa.

       Traukinys turėjo atvykti už valandos, o iki Miesto buvo beveik septyni kilometrai.


       Automobilyje vėl studijavau. Skaičiau „Universalios visos žemės valstybės įvadą“, kuriuo kunigas Maliarikas keliais dešimtmečiais anksčiau nuspėjo mūsų globalizacijos amžių.


       Iš slovakų k. vertė Vytas Dekšnys

 

       Versta iš:

       Dušan Mitana. Môj rodný cintorín.


       Koloman Kertész Bagala, L. C. A. Publishers Group 2000



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)