1. Lietuvoje knygų daugėja, skaitytojų mažėja. Taip pat mažėja ir kritikų pajėgos, skaitančioji visuomenė vis labiau pasigenda orientyrų. Ką reiškia tokia disproporcija? Saviraiškos laisvę, kūrybinę drąsą, galimybes naujiems talentams ar tiesiog literatūros devalvaciją ir jos nuosmukį?

       2. Vis reikšmingesnė darosi emigracijos literatūra, iš svetur į Lietuvą sugrįžtančios mūsų žmonių patirtys, atspindinčios ne tik kitas kultūras, bet ir „užsienio veidrodyje“ reflektuojančios lietuviškąją tapatybę. Kokia šios literatūros reikšmė ir ateitis?

       3. Kurie autoriai nustebino ir kurie galbūt nuvylė? Kokia šiandien yra kūrėjų kartų demografinė situacija? Kiek jums reikšmingi „senieji“ vardai ir kiek – „naujieji“?

       4. Šių klausimų sudarytojas pastebėjo leidyklų tendenciją perleisti senas knygas (pirmiausia užsienio, bet ir lietuvių autorių) ir tuo džiaugsmingai naudojosi, Vilniaus knygų mugėje prisipirkdamas senos geros grožinės literatūros. Gal tai sentimentalus atsilikimas nuo laiko dvasios, o gal grįžimas prie to, kas tikra?

       1. Knygų daugėjimą ir skaitytojų mažėjimą siečiau su bendromis mūsų kultūros tendencijomis: besaikiu noru tiražuoti save, prarastu gebėjimu įsiklausyti, suprasti kitokią, nei tavoji, patirtį. Regis, žmogus taip siekia „pratęsti“ save, kad už išspausdintų knygų kartais jau net nebėra autorių. Lieka tik triukšmas, fonas. Literatūra atsiduria gyvenimo periferijoje, bet gal tai nėra blogai – neformalūs pakraščio reiškiniai dažnai man yra gražesni už reklamuojamus įvykius. Mano galva, šiandienos literatūros kritiko užduotis: padėti skaitytojui susiorientuoti tarp pigaus komercinio, bet labai reklamuojamo, skaitalo ir kiek vertesnės literatūros. Susiklostė labai netoleruotinas reiškinys – literatai puikiai supranta, kuri knyga verta dėmesio, tačiau viešus vertinimus lemia „klanų“ politika. Pastaruosius galima klasifikuoti į tokias grupes: miesto, kuriame gyvena autorius; akademinės grupės simpatijos ar antipatijos ir kt. Tinkamiausias tokio posūkio mūsų literatūrologijoje pavyzdys – Dovilės Zelčiūtės romano „Gastrolės“ ignoravimas. Būtų recenzijų, kuriose atvirai pasakyta: „Na, kam poetei tas romanas?!“ Apie kokią saviraiškos laisvę galime kalbėti, kai autorius priskiriamas konkrečiai literatūros „lentynėlei“ ir išsiveržti iš jos jau neturi jokių galimybių... Šalia D. Zelčiūtės pagal naujausių knygų likimą ryškiausiai matau Vytautą Bložę su poezijos rinkiniu „Aš ir kt. dykaduoniai“. Ne ta leidykla, ne tame mieste išleido. Prisidėjo ir antireklama kultūrinėje spaudoje. Leidėjų vadyba, o ne saviraiška čia svarbi. Apskritai Lietuvoje egzistuoja toks reiškinys: autorius vadinamas arba vilniškiu, arba kauniškiu, arba klaipėdiškiu. Visa kita – be svarstymų nurašyti kūrėjai, provincialūs mėgėjai. Tačiau ne apie kaimo poetus čia noriu kalbėti. Kur kas didesnė problema ta, kad vilniškiai jau nelabai težino, ką rašo Kauno ar Klaipėdos autoriai. Na, nebent gyventų Klaipėdoje, o knygas leistų Vilniaus leidyklose – tuomet literatūra iškart tampa verta daugiau. Aišku, tai – jau „cecho“ ypatumai, tačiau ir jie lemia knygos kelią pas skaitytoją. Kol niekas nesikeis, pirkėjui knygynuose beliks pirkti tai, kas pažymėta Nobelio ar Gonkūrų premijomis, nes tik tada įsigyta knyga turės geresnės kokybės ženklą. Lietuvių literatūroje tokia etiketė yra tik Nacionalinė kultūros ir meno premija. Kita vertus, manau, kad lietuvių literatūra ir rašomos knygos dėl to nesuprastėja – geros knygos turbūt kuriamos pirmiausia sau. Tačiau komunikacijos su skaitytoju problema lieka. Ne iš teorinių pozicijų žinau, kad teisininkai ar fizikai elementariai nežino šio to vertų lietuvių autorių knygų. Situacija primena šiuolaikinio meno muziejų, kuriame lankytis vienam nėra jokio reikalo – vis tiek nieko nesuprasi. Su savimi reikia vestis kiek daugiau išmanantį žmogų. Įdomus eksperimentas būtų samdyti knygynų konsultantus, renkantis iš literatūros studijas baigusių specialistų, kurie gebėtų per kelias minutes perprasti pirkėjo poreikius ir durti pirštu į rekomenduojamą knygą. Bet tai – iš svajonių srities, kuri nesiriboja su komercijos ir kitokių siaurų interesų plotais. Knygų ir skaitančiosios visuomenės ryšiai ne visada yra nulemti literatūros kokybės. Jie, kaip ir visa kita, daugialypiai reiškiniai, tačiau prisiminti užribio autorius tikrai verta.

       2. Išeivės Aušros Matulevičiūtės romanas „Ilgesio kojos“ man buvo praėjusio rudens įvykis. Supratau, kaip dažniausiai debiutuojama mūsų literatūroje: knygos pradžia, regis, silpnoka, o pabaiga jau labai stipri. Autorė „įsirašo“, pajunta frazės svorį ir galią. Visos siužeto ir stiliaus gijos finale susimezga į įspūdingą sapno kulminaciją. Reikšmingai papildytas sapno poetikos lietuvių literatūroje arsenalas. A. Matulevičiūtė – ne pirma iš jaunųjų autorių, kuriems reikia penkiasdešimties puslapių, kad pajustų rašymą. Ir tik perskaitęs knygą pastebi, kad A. Matulevičiūtė reklamuojama kaip „naujas vardas“. Įdomu palyginti tokią leidėjų iniciatyvą su pačios autorės komentaru dienraščiui bernardinai.lt. Čia A. Matulevičiūtė suabejoja, ar toliau rašys, sugriauna leidyklos užmačias savintis būsimąjį „grobį“ – naujas knygas.

       Emigracijoje parašytos knygos labiausiai traukia kitokiu lietuvių kalbos jutimu, randasi naujų stilistinių galimybių, plečiasi kalbinė tikrovė. Dabartinės išeivijos literatūrą prasminga lyginti su pokario emigracijos knygomis. Situacija kardinaliai kitokia: lietuvybės išsaugojimo poreikį pakeitė būtinybė perprasti ir prarasti lietuviškumą. Dabarties lietuvių egzodo rašytojui jau rūpi prisitaikymo naujoje tikrovėje klausimai, o ne sekmadieninės mokyklos lietuvių vaikams... Andriaus Užkalnio romanai yra projekcijos atvejis: nauja patirtimi bandoma sudominti likusiuosius Tėvynėje. Tik čia atmintin ateina Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Dabarties uždavinys yra sudominti pasaulį Lietuva.“ Kaip gali sudominti tuo, kas tau pačiam neįdomu? Pokario emigracijoje išleistos knygos reiškė artėjimą prie paliktos Lietuvos. Dabar užsienyje gyvenančių autorių kūriniai yra žingsniai nueinant.

       3. Apie tuos, kurie nuvylė, nekalbėsiu (išskyrus tuos, kurie anksčiau buvo sužavėję). Taigi – nuo vyriausiųjų. Vytauto Martinkaus „Žemaičio garlėkys“ aiškiai yra autoriaus gyvenimo knyga, atsiradusi iš vidinės būtinybės. Joje glūdi pati literatūros užduotis – ne pramoga ar pokštas, o tekstas kaip literatūrinis skaitytojo sąžinės išbandymas. Nelengvai skaitoma, bet tikra. Iš kiek jaunesnių autorių – Rolandas Rastauskas (elgiuosi kaip tas tūlas teisininkas, išskiriantis tik Nacionalinės premijos laureatus ar nominantus) su „Privačia teritorija“. Įdomesnis joje yra ne žanrinis indėlis, už kurį autorius pagerbtas, o patirties interpretavimo būdas. Skleidžiasi egzistencinės atvertys: esi toks, kokį pasaulį matai ir kaip jį supranti. Paprasta, bet nepaprasta. Dar jaunesni – Laura Sintija Černiauskaitė ir Sigitas Parulskis. Čia jau įžvelgiu akivaizdžią priešpriešą. „Benedikto slenksčiai“ – augimo romanas, kurį sau žymiuosi kaip teigiamą pavyzdį. Dvelkia populiariąja literatūra, bet, kaip ir Šatrijos Raganos proza, išsprūsta iš „popso“ schemos, nes tekstas įtraukia autentiškumu, pasakotojo įsikūnijimu į Kitą. S. Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“ bent man vienareikšmiai yra pigi populiarioji literatūra, dvelkianti cinizmu ir chuliganizmu pačia prasčiausia šio žodžio reikšme. Knyga vis dėlto yra kai kas daugiau, nei reguliarių komentarų interneto portaluose rinkinys (beje, S. Parulskio komentarai dažnai yra tos pačios stilistikos, kaip ir daugelio interneto komentatorių).

       4. Atsiminti turbūt yra svarbu. Ypač tada, kai praūžė kelios praeities devalvavimo manijos – sovietinės literatūros, poezijos ir kt. Kitas kontekstas, kuriame svarbi klasika, susijęs su mano pamėgtu Jonu Meku, kuris dažnai ištaria: „Su vyresniais nei keturiasdešimtmečiai jau nebendrauju.“ Esama žmonių gyvenime tos ribos, už kurios interesai ima siaurėti, požiūriai – vienodėti, atmintis – bukti. Klasika tada tampa itin aktuali, nes, kol prisimeni, kad iki tavęs buvo kiti, tol turbūt ir esi jaunas. Ne visais atvejais, bet dažnai... Klasika yra ideali išeitis ne literatui, nežinančiam, ką pirkti, bet nenorinčiam suklysti – perki tai, ką skaito tavo kiek paaugę vaikai, ir nušauni du zuikius: perskaitai geros literatūros, taip taisydamas nerūpestingos vaikystės apsileidimus, ir užmezgi gyvą ryšį su savo vaikais, kalbėdamas su jais apie skaitytas knygas.