tekstai.lt

Požiūriai. Kazys SAJA, Markas ZINGERIS
  
        Požiūriai

       1. Globalizacija, migracija, buvimas pasaulio piliečiais, laisvoji rinka – tokios ir panašios sąvokos tapo įprastos mūsų tikrovei ir kasdienybei. Kaip Jūs matote, vertinate Lietuvą, lietuvius šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite Lietuvos ateities perspektyvas, o gal – pavojus?
       2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar net negretintini dalykai. O gal vis dėlto? Ar galima teigti, kad visos knygos dabar gali būti prilygintinos prekėms, o visi kūrėjai – jų gamintojams?
       3. Kaip jūsų, prozininko akimis, atrodo šiuolaikinis prozos pasaulis? Ar vertinamas ir ar vertingas? Koks prozos santykis su poezija, drama, negrožinės literatūros žanrais? Kokie jos skaitytojai? Ir dar – kaip manote, jei būtų bandoma sukurti „sėkmingos“ prozos receptą, koks jis būtų?

       Kazys Saja
       Markas Zingeris


       KAZYS SAJA

 
       Ar kas gaudo kulkas?

       1. Jūsų minimos viliojančios naujovės didžiosioms tautoms ir valstybėms atveria daugiau galimybių pajungti ir suvirškinti mažąsias.
       Norėdamas labai glaustai apžvelgti mūsų tautos istoriją, mokyklose esu kalbėjęs, kad Lietuvą, kaip guvią, iš visų pusių puldinėjamą žuvelę, galiausiai prarijo Lenkų ešerys. Tris šimtmečius savaip virškino, lenkino, tirpdė, o čia dar nauja bėda: tą Lenkų ešerį prarijo suįžūlėjus Rusų imperijos lydeka. Mažai kas begalėjo tikėtis, kad aplenkėjus ir dar visą šimtmetį rusinta Lietuvių žuvelė išplauks, išplustės ir vėl ims nardyti tarp stambesnių Europos grobuonių.
       Dar esu šnekėjęs, kad lietuviai nelaisvėj – kaip suspaustas garas: jie gali kelti pavojų bet kokiam imperijos katilui, tačiau išsiveržę į laisvę pradeda sklaidytis. Kaip migla, kaip rūkas virš laukų ir pievų. Apie tokį rūką būdavo sakoma – zuikiai pirtį užkūrė...
       Besisklaidantis rūkas, krūpčiojantys zuikiai, besidairantys, kur čia ką nugraužus...
       Gal palikdami savo gimtąjį kraštą galėtume šio bei to pasimokyti iš Izraelio tautos? Bet žydai visada visur turėjo savo Knygą, turėjo savo Dievą, tad jie drąsiai galėjo laikyti save Aukščiausiojo globojamais pasaulio piliečiais. O ką išsiveža iš savo tėvynės šimtai tūkstančių gimtąjį kraštą paliekančių lietuvių? Žalsvą paso knygelę vietoj Biblijos? Alkaną pilvą vietoj tikėjimo, nusivylimą korumpuota valstybe?
       Gamta ar pats Kūrėjas, rodos, nemėgsta vienodumo. Visoj Žemėj nerasim dviejų vienodų medžių ar dviejų identiškų lapų ant to paties medžio. Globalizacija greičiausiai būtina, norint išsaugoti Gamtą, bet ar turėtų sunykti tautų, kalbų ir žmonių įvairovė? Kodėl mes taip glėbiais grobstom svetimus papročius, kodėl kaip medų ant savo kasdieninės duonos tepam bet kokį vakarietišką marmalą ir teršiame gimtąją kalbą svetimu slengu? Kodėl šeima ir mokykla lyg ir nebeskiepija patriotizmo? Negi iš nuojautos, kad jo jau greitai nebereiks?
       Vienintelė paguoda – žmogus šaudo, Dievas kulkas gaudo. Futurologai – optimistai ar skeptikai – dažnokai apsirinka.

       2. Kūryba ir konkurencija... O kada ir kur jos nebuvo? Mituose kalbama, kad net Velnias rungėsi su Dievu, kai buvo kuriamas pasaulis.
       Bet kokios knygos išleidimas reikalauja tam tikrų sąnaudų, o leidyklos nenori patirti nuostolių, tad ir niekalą išleidusios stengiasi visaip jį reklamuoti. Yra leidėjų, kurie sąmoningai leidžia knygas ne skaitytojų protui ar sielai, bet paklausiam „kaifui“, nevengdami pačių nešvariausių dalykų. Anksčiau talentu apdovanoti kūrėjai kartais prasitardavo esą tik Dievo instrumentai. Dabar daugelis iš to pasišaipytų arba mielai sutiktų, kad jų ranką pavedžiotų Nelabasis.
       Visi žinom, kad rimtesnių knygų leidybą šiek tiek remia valstybė, Kultūros ministerija, tačiau kur kas didesnes pajamas leidykloms atneša koks nors „Durnių laivas“ ar postmodernizmu vadinamas „pasturgalizmas“.
       Žmogus šaudo, Velnias kulkas gaudo?
       Aš vis dėlto manau, kad žmonija – save reguliuojanti sistema. Po kurio laiko ateis nauja mada, turinti pakankamai priežasčių senajai paneigti. Savo gėdai turiu prisipažinti, kad praėjusio šimtmečio literatūros klasika man kartais atrodė nuobodoka, taigi ir manyje jau brendo dinamiškesnės, skaitymo malonumą teikiančios (galbūt lėkštesnės) literatūros troškulys.

       3. Į šitą gudrų klausimą aš neturiu atsakymo. Nesu tiek pasikaustęs, kad jį komentuočiau.
       Anksčiau puoselėjau tokią naivią svajonę – numiręs dar kurį laiką stebėti, kaip čia gyvenimas toliau vyks be manęs. Kitaip sakant, iš gyvenimo scenos persikelti į žiūrovų „galiorką“. Kai tas spektaklis nusibos, be jokio gailesčio ar graužaties išeiti jau galutinai. Panašiai atsitinka, kai norėdamas užmigti paimi skaityti kokią nors lengvą, nereikšmingą knygą su nuspėjama pabaiga.
       Kartais ne juokais suabejoji – o gal toji svajonė jau yra išsipildžius?
       Kadaise buvau laikomas dramaturgu (primenu tiems, kurie pamiršo, nors ir nemanau, kad tai žinoti būtina). Naujųjų mano pjesių režisieriai, regis, nebeskaito, apsakymais taip pat mažai kas besidomi. Pagirtinas paprotys: apie mirusius arba gerai, arba nieko.
       Kol dar nesuvokiau, kad manęs kuris laikas jau kaip ir nebėr, vis rengiausi kurį nors vakarą užklupti bevaikštinėjantį Vytautą Kubilių. Būčiau paklausęs – mielas ir gerbiamas Vytautai, paaiškinkit man, kaip čia yra, kad taip yra...
       Gerai, kad neužteko ryžto ir drąsos. Perskaitęs „Metuose“ jo „Dienoraščio“ ištraukas, supratau, kaip sunku, kai dar pašėlusiai daug turi ką pasakyti, bet jauti, kad naujoji karta į tave žiūri kaip į kokį apsėstąjį, kuriam seniai jau laikas pasibaigęs.
       Man kur kas lengviau. Stengiuos kuo daugiau skaityti ir kuo mažiau rašyti. Bet iš to, ką perskaičiau, nedaug teprikūliau. Įdomiausia knyga, ko gero, bus B. Brysono „Trumpa istorija beveik apie viską“, davusi peno mano „religijai“, kurios esmė – Paslapties pojūtis.
       Daugelis knygų stebino tuo, kad jos tokios lėkštos ir tuščios, išverstos į daugelį kalbų. Bet už kokias nuodėmes aš turėjau jas pirkti ir skaityti?
       Poezijai – ne kartą jos skaudžiai paskiepytas – turiu įgijęs imunitetą. Kai jis bent kiek apsilpsta, užtenka išgirsti ir pamatyti per TV transliuojamą Poezijos pavasarį.
       Klausiate, koks galėtų būti sėkmingos prozos receptas...
       Labiausiai pasaulyje skaitoma knyga yra Biblija, sukurta dar tais laikais, kai Dievas šaudė, o žmonės kulkas gaudė. Tai irgi trumpa istorija beveik apie viską, su linksma pradžia ir su intriguojančia, nenuspėjama pabaiga.


       MARKAS ZINGERIS

       1. Man atrodo, kad lietuviai, suvokiant juos kaip visumą, yra gerokai sutrikę. Aušrininkų lietuvis – kaip visą tą reiškinį vadina Alfredas Bumblauskas – jau nudainavo, naujasis lietuvis dar neatsirado, nebent naujalietuvis, tačiau pastarasis, kaip ir naujarusis, tėra vietinė homo sovieticus atmaina. Pasakojama viena barzdota sakmė apie tai, kaip vienas toks vargšas žmogelis, gyvenantis Lietuvoje, kelias naktis iš eilės sapnavo, esą kažin kur už rubežiaus, Prahos mieste, po tiltu užkastas puodas pinigų. Ir šis sapnas žmogelį lankė taip dažnai, kad jis nutarė – tai dangaus ženklas. Pardavė žmogelis viską, ką turėjo, nudardėjo į Prahą ir ten, prie tilto per plačią upę, jam kelią užtvėrė sargybinis.
       – Ko, žmogeli, čia landžioji patiltėje? Ką ten nešiesi, ar lopetą? Ar žinai, kuri valanda – padorūs žmonės jau miega.
       – Reikalas, viršininke, toks. Atvykau iš Lietuvos ir, kaip čia pasakyti, padariau tai todėl, kad susapnavau sapną: neva Prahoje po tiltu užkastas puodas pinigų! Praleisk mane, viršininke, po tiltu, ir jeigu čia būta dangaus ženklo, pasidalysime lobį.
       – Tai bent! – išsišiepė sargybinis. – O aš kelias naktis iš eilės sapnavau, kad Lietuvoje, kažkokiame miestelyje, vieno vargšo žydo namuose po krosnimi paslėpta puodynė su aukso taleriais. Negi būčiau toks kvailas, kad mesčiau tarnybą ir išsitrenkčiau į Lietuvą?
       Nepraleistas po tiltu, bet išgirdęs apie sargybinio sapną, žmogelis grįžo į miestelį, išsikasė lobį ir gyveno sau laimingas. Kur slypi šio pasakojimo „moralas“? Ogi: ten, kur tamsta gyveni, ir yra tavo pažadėtoji žemė, bet būtina apkeliauti pasaulį, kad tai suvoktum.
       Kelionė yra natūrali žmogaus būsena, jo egzistencinės padėties metafora. Gyvenimas – kelionė, žmogus – kelionė. Tik keliautojas gali iš tikrųjų suvokti savo tikrąją vietą, įvertinti, ką turėjo ir turi. Manau, kad kūrybingo žmogaus gyvenimas visada yra amžinas sugrįžimas. Žmogus – ne tik globalinė, bet ir kosminė būtybė. Tai žinojo dar senovės graikai, skraidę vaizduotės sparnais, o ne oro laineriais. Antra vertus, galima daug važinėti po pasaulį, kaip kad šiais laikais daugelis ir rieda ar skrajoja, bet viduje likti mažyčiam provincialui, susitraukusiam į milo rankovę. Visa tai priklauso nuo to, kaip ir su kuo augai, ką skaitydavai naktimis, pasišviesdamas žibintuvėliu, jei tėvai užgesindavo šviesą.
       Mane visuomet domindavo ir džiugindavo tarptautinis šurmulys, atviri pasauliui ir dvelkiantys jūros platybėmis uostai, šaligatvių kavinės, pilnos ir čiabuvių, ir keliautojų. Kultūra gyva dėl medžiagų apykaitos su aplinka, beje, kaip ir gamta. Juk lietuviai visados ir keliaudavo, ir migruodavo – užtenka prisiminti kad ir mėlynai geltonus „Baltijos Lloydo“ kelionių draudimo plakatus, kabėjusius tarpukario metais Laikinojoje sostinėje... Nebent Lietuvoje būta tik idiliškų kaimiečių, nežinančių, kad už upės – Vokietija, kaip kartais, kalbėdami apie praeitį, man bando vaizduoti lietuvybės romantikai (iš tiesų ideologiniai tinginiai). O sovietinės okupacijos metais mūsų patirtas uždarumas apskritai priešingas žmogaus prigimčiai, aberacija.
       Visavertėms kelionėms būtina viena keliaujančiojo savybė: tai atviras protas, atvira širdis. Deja, posovietiniai lietuviai tuo, be retų išimčių, nepasižymi. Nors toks atvirumas tikrai buvo būdingas visiems didiesiems senovės atradėjams nuo Marko Polo iki venecijiečių, portugalų, arabų keliautojų. Tačiau juk Lietuva, kad ir nejudėdama iš vietos, keliauja laike. Kinta. Mainosi. Ir po dvidešimties metų ji tikrai bus kitokia: Kryžkalnio degalinėje Achmedas ben Salamas aptarnaus Joną Pupeikį, Šilutėje ant motociklo lakstys Algiukas, kurio oda bus kavos pupelių spalvos... Dažnas lietuvis kalbės angliškai, o to kalbėjimo dailumas priklausys nuo visuomeninės klasės ar tarpsluoksnio, kuriam jis priklausys – taip, kaip anksčiau kalbėta rusiškai; prisimenu, kokia rafinuota rusų kalba prabildavo mūsų komjaunimo darbuotojai, kurie ypač puikiai buvo išmokę pagarbias kreipimosi formas. Ir vis dėlto norėčiau tikėti, kad ir pačiai lietuvių kalbai išaugs lainerio sparnai. Ką čia „norėčiau tikėtis“ – tai būtina sąlyga išgyventi! Mūsiškojo liežuvio išlikimas priklausys nuo lietuviško talento svorio – deja, valstybės politika, dažnai ir šeimos bei visuomenės kultūra nėra orientuota į talentą.
       Priimu globalizaciją kaip neišvengiamą reiškinį, kalbant šiuolaikine kalba – kaip iššūkį, su visais jos trūkumais ir pranašumais. Mano dvasinei būsenai globalizacija nėra kažkas ypatingai nauja – pagaliau juk tai realus, o ne iliuzinis, mitologinis uždaro režimo pasaulis. Globalizacija gali būti ir naudinga – pavyzdžiui, tik dėl to, kad yra internetas, mano apsakymu „Mano močiutė ir Ana Karenina“, praėjus kelioms savaitėms po to, kai buvo išspausdintas „Šiaurės Atėnuose“, susidomėjo Anglijos internetinis literatūros žurnalas, leidžiamas trimis kalbomis, ir jis pasirodys tame žurnale „Transcript“ kaip „Ma grand-mère et Ana Karenine“. Arba štai – elektroniniu paštu atėjo žinia, kad Danijos lietuviai subūrė Knygos klubą ir aptarė mano romaną „Grojimas dviese“, ir to aptarimo metu romano veikėjų peripetijos įgavo netikėtą dimensiją: pasak korespondentų, pusiau žydų, pusiau lietuvių situacija Antrojo pasaulinio karo metais šiuolaikiniams lietuviams emigrantams labai priminė jų pačių patirtis bandant „integruotis“ į danų visuomenę. Globalizacija man taip pat reiškia tai, kad galiu gauti vaizduotę žadinančios informacijos apie visą pasaulį. Nors vis dėlto vienintelė man iš tikrųjų reikalinga informacija – žinios apie tai, kur slypi pasaulio prasmės švytesys, kur glūdi žmogaus gerumas – internetu nepasiekiama...
       Taigi globalizacija išbando mano gebėjimus būti nepriklausomam, autonomiškam, kurti ir skleisti autentišką informaciją, varžantis su kitais jos srautais. Akivaizdu, kad pokomunistiniams lietuviams, ypač konservatyviems, teks praplėsti savimonę ir tapatumo ribas; mane labiau trikdo Lietuvos valstybės politika, nekreipianti dėmesio į žmonių kūrybingumą – čia įžvelgiu tikrąjį pavojų, sunaikinimo grėsmę. Lietuviams pavojinga neturėti dviejų dalykų – valstybės ir talento. Maža tauta turi būti talentinga. Antraip, brolyčiai, šakės.

       2. Konkuruoja kūrybos produktas, o ne pati kūryba. Taip, kūrybos produkto paklausa knygų rinkoje gali turėti ir turi nemažos įtakos kūrybai, tačiau vis dėlto kūrybos procesas iš tikrųjų reikšmingas tiek, kiek jis yra nepriklausomas reiškinys. Kūryba kultūroje yra ir visuomet reiškė konkurenciją, net ir senovės Graikijoje, nebent būtum valstybės ypač globojamas menininkas arba dabartinis Anglijos poetas laureatas. Mano akimis, skaudžiausia ir netgi mūsų autoriams užgauli yra mūsų konkurencija Vakarų rinkoje, susidūrimas su Vakarų rašytojais – ne dėl to, kad jie daugiau ar mažiau talentingi eo ipso, nors talentų ten tikrai netrūksta, netgi, sakyčiau, perteklius, bet dėl to, kad Vakaruose esama daugybės paskatų profesionalo kūrybiniam procesui, o tai veikia ir kūrybos produkto kokybę bei svorį. Nenorėčiau kalbėti apie fundacijas, rimtesnių leidyklų honorarus, Writers in Residence (akademinėse gyvenvietėse reziduojantys rašytojai, turintys dėstytojo statusą) pozicijas arba Creative Writing Courses (kūrybinių tekstų paskaitos) tinklus, profesionaliosios ir masinės žiniasklaidos kultūrinio diskurso lygį – tai jau netgi ne kūrybinio proceso, bet civilizacijos dalykai, kai talentas vystosi pasikraudamas tarsi baterija pats iš savęs ir aplinkos. Deja, viešas lietuviškas kultūrinis diskursas vis dar nepaprastai žemo lygio; tai susiję ir su vadinamąja infrastruktūra. Juk nė viena institucija Lietuvoje nėra pasiryžusi rimtai paremti romano, o visuomenė dar tiek, ko gero, nesubrendusi, kad suprastų, jog romanas gali būti rimta socialinės kritikos forma, kultūrinės ir kitokios pažangos variklis, kad romano personažas gali išlikti žmogaus sieloje ir daryti įtaką visuomenės kultūrai, kad žmonės jį gali mėgdžioti. Kita vertus, romano žanras dabar nupigo – viskas yra „romanas“ ir kartu romanas yra niekas. Man regis, Lietuvos visuomenė bręsta lėtai, palyginti su Vakarais, nors žvelgiant į Rytus matyti, kad ji evoliucionuoja.
       Leidėjų kultūra Lietuvoje taip pat prasto lygio, susijusi su bendruoju kultūros būviu, kuris formuoja paklausą. Dėl daugelio priežasčių Lietuva netinkama vieta reikštis daugelio žmonių talentams ir apskritai gyvenimiškoms jėgoms. Todėl tiek žmonių emigruoja – nesvarbu, ar jie vyresnio amžiaus rašytojai, ar jauni darbininkai. Mario Vargas Llosa neseniai pasakė, kad labai sunku parašyti romaną, kai rašai savaitę, o paskui kelis mėnesius nerašai, nes kuriant romaną autoriui reikia būti visąlaik pasinėrus į vaizduojamą pasaulį, netrukdant jokioms išorinėms aplinkybėms. O Lietuvoje tenka verstis kaip tik taip, ir mano, tarnautojo, dirbančiojo, padėtis šiuo požiūriu nėra palanki romanui rašyti. Profesionaliai dirbti neįmanoma dėl kultūrinių ir ekonominių priežasčių – esi rašytojas-prašytojas, rašinėtojas-prašinėtojas. Ir baisiai skauda užmirštami rašytojo įgūdžiai – tarytum kartu su oda nusiplėštum senąjį kūrybinį gyvenimo būdą, tarytum sielą būtų surietusi podagra.

       3. Klausiate apie madingą prozą? Šiuo metu man tokia proza mažiausiai rūpi, tegu ją sklaido, paseilinę pirštą, grožio salonų lankytojai. Kadaise – beje, kai „Laikinojoje sostinėje“ rengiau skiltį „Savaitės bestseleris“ – skaitydavau ir tokią literatūrą, ir supratau, kad knygos sėkmei Lietuvoje turi reikšmės net ir knygos kaina. Dviem litais mažiau – ir savaitės bestseleris.
       Deja, šiuo metu neturiu laiko lietuviškai prozai skaityti. Neseniai man paskambino bičiulis. Iš rašančiųjų. Ragelis braškėjo nuo triukšmo kitame laido gale. Įsivaizdavau, kad bičiulis – su pižama, pasišiaušęs, įraudusiomis kaip triušio akimis:
       – Markai, aš parašiau apsakymą, ir mano žmona per mano petį kažką jame įskaitė... Dabar ji raunasi plaukus, daužo galvą į sieną... Šaukia, kad aš ją išdaviau... Nuramink ją. Pasakyk, kad tai fikcija. Daiva, imk ragelį.
       – Tai – fikcija, – pasakiau į ragelį.
       – Tai – aš! – sprogdino mano ausų būgnelį nelaimėlė.
       Štai kur sėkmingos prozos receptas.
       Juokauju. Bet ir žodis – „receptas“!
       Paimkite šimtą gramų miltų ir šimtą gramų vanilės...
       Kalbant rimčiau, autoriaus sėkmės paslaptis slypi jo individualybės ir saviraiškos vienovėje tuo metu, kai įtakinguose arba plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose susiformavęs kaip tik tokių idėjų ir tekstų, kokius jis kuria, poreikis. Žodžiu, patenkink zeitgeistą, laiko dvasią. Tačiau žiniasklaidos amžiuje sėkmę galima fabrikuoti, o poreikius – įkalbėti žmogui kaip pepsikolos troškulį. Todėl, manau, įdomiau būtų klausti: sėkmė yra autentiška ar sufabrikuota? Klausti, kiek mus iš tikrųjų veikia Nobelio, Nacionalinių, Rašytojų sąjungos premijų laureatų sukurti personažai, kiek jie tapo bendriniais tipažais, klajojančiais per visuomenes ir laikus kaip Nikolajaus Gogolio, Jonathano Swifto ar Migelio de Cervanteso kūrinių veikėjai, ar tų personažų posakiai tapo lakiomis frazėmis, o apvainikuotieji romanai – bent jau pretekstais kilti nacionaliniams debatams apie vertybes? Sprendžiant pagal tai, sėkmingiausi rašytojai Lietuvoje būtų Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas – juk Ostapas Benderis yra kaip tik ta figūra, kuri ir mūsų visuomenėje tapo įvaizdžiu bei metafora. „Sėkmingiausia“ iš pačių naujausių lietuviškų knygų buvo „Durnių laivas“. Tačiau yra knygos sėkmė ir yra knygos sukeltas atgarsis, arba jos populiarumas, ir tai nėra tas pat.
       Iš tikrųjų grožinės knygos poveikis turėtų būti subtilesnis, ji turėtų veikti kiekvieną skaitytoją asmeniškai, tokią knygą žmonės turėtų laikyti po pagalve, kaip kad mano močiutė – „Aną Kareniną“. Kur dar ieškoti autentiškos sėkmės pavyzdžių? Prieškario Kaune Rabindranath'ą Tagorę skaitydavo net ir gatvinės iš Nemuno gatvės, iš to Laikinosios sostinės Raudonųjų žibintų kvartalo. Argi tai ne pasisekimas? Manau, kad žilabarzdis išminčius būtų laimingas, išgirdęs, kad jį skaito užguitos Kauno moterys. Tačiau kartu jaučiu, kad žodžio „sėkmė“ turinys – slidus dalykas. Man R. Tagorės knygos – neįdomios, šiuolaikinės anglų kalba kuriančios šio regiono rašytojos atrodo įdomesnės. Tikras romano poveikis skaitytojui – giliai asmeniškas ir tam tikru atžvilgiu netgi intymus. Pasakyčiau šitaip: didžioji sėkmės paslaptis – tai nenoras išsiskirti su perskaitytos knygos herojais. Kaip jie gyveno vėliau? Kur jie dingo, amžiams praėjus? Kaip jie baigė savo gyvenimus po knygoje papasakoto laikotarpio? Veikėjai, tebegyvenantys skaitytojo sieloje, – štai koks yra gero ir klasikinio romano didžiausias poveikis. Štai kas yra sėkmė. Ir dar – pirmiausia proza turi atrodyti sėkminga pačiam autoriui kūrybinio darbo metu, patiriant melancholišką praregėjimų džiaugsmą.
       Sėkmingiausias rašytojas – Charlesas Dickensas. Jis buvo iš tikro ir sėkmingas, ir garsus rašytojas tais laikais, kai dar nebuvo nei kompaktinių diskų, nei televizorių. Esu skaitęs JAV kultūros savaitraštyje „The New Republic“, kad 1841-aisiais Niujorko uoste minios apguldavo laivus, kuriais turėjo būti atvežtas eilinis žurnalo, kur buvo spausdinamas Ch. Dickenso romanas, numeris. „Ei, šturmane? Kaip ten vargšė Nelė? Ar ji nemirė?“ – šūkaliojo žmonės nuo krantinės. Beje, sėkmė ir populiarumas Ch. Dickensui nepadėjo pavergti vienos mėgėjiško teatro aktorės širdies, o savo romane „Didieji lūkesčiai“ („Great Expectations“) jis ją pavaizdavo kaip neprieinamąją Stelą. Garsus lietuvių išeivis, istorijos profesorius, man yra sakęs, kad šis romanas buvo įsimintiniausia jo jaunystės knyga.
       Kas yra sėkmė dabartinėje Lietuvoje? Kai pasirašai banke ir tavo parašą kopijuoja sąskaitininkės, pasilikdamos jį kaip autografą? Kai dūlini susimąstęs perėja ir tave pagarbiai praleidžia, sumirksėjęs žibintais, skaitytojo automobilis? Moteriškos giminės skaitytojų susižavėjimas, jaunimo kursiniai darbai tavo prozos temomis? Tai sėkmė? Jeigu taip, Lietuvoje sėkmė kaip gripas – nuo jos tik galvą skauda, o kišenėse vėjai švilpia. Vis dėlto manau, kad baigsiu labai paprastai: sėkmė yra tai, kas autoriui sukelia kūrybinį džiaugsmą ir pasitenkinimą tuo metu, kai jis rašo arba vertina savo kūrinį, o viskas, kas vyksta vėliau – ar tai būtų griausminga tyla, ar spaudos šėlsmas ir žmonių šurmulys – gali būti priimtina tik su išlygomis.
       Ir dar – neskirstau prozos į šiuolaikinę ir nešiuolaikinę, greičiau – į gerą ir prastą. Gera didžioji proza – ir drama, ir poezija, ir netgi negrožiniai žanrai kartu paėmus. Tai – didelis renesansinis pasaulis.