tekstai.lt

Vytautas Almanis. Užmirštoji ekologija

BJ nuotrauka
BJ nuotrauka
       Šienaudamas pirmaisiais metais aš negalėjau turėti jokių pašalinių minčių. Jeigu mano mintys netyčia nuklysdavo kur nors į šoną nuo žolėse augančių ąžuoliukų ar vyšnaičių, tik šmaukšt aštriu dalgiu per ploną jų liemenį ir po sodinuko!

       Dabar jau esu dalgio virtuozas. Kaip koks rusų bajanistas, kuris gali vienu metu groti, dainuoti ir šokti pritūpdamas, taip ir aš šnioju žolę, dalgiu neužkliudydamas medelių, ir kartu mintiju apie ką tik noriu. Mano pradalgės ilgos, tad vienoje pradalgėje mąstau apie ką nors vieną, kitoje – ateina kitos mintys, kiti vaizdiniai.

 

 

Balsai iš praeities

 

       Pro šalį eina baltas žvyrkelis. Keliukas yra nevažinėjamas, čia per visą dieną nepamatysi nė vienos mašinos, tad jis mums atrodo kaip netikras, o nupieštas ir įrėmintas didelis paveikslas – tarp Lietuvos pusėje negyvenamų, bekraščių, lygių laukų ir plačių sodybų su senoviškom liepom Latvijoje. Valstybinė siena – čia vadinama Latvijos rubežiumi – eina per patį paveikslo vidurį, kur apačioje, Lietuvoje, vyrauja tik ruda, aitriai ir riebiai kvepiančio didelio rapsų lauko, spalva, be medžių, be sodybų, be nieko. Viršuje, Latvijoje, matyti miškeliai, už neaukštų kalvų kyšo sodybų stogai, ąžuolų ir liepų kupetos. Sutemus iš Latvijos miškų ima rangytis sausa migla ir joje pasirodo stirnų būrelis. Jos ilgai žiūri į mus ir vėl ramiai sau ganosi. Loja šunys, girdėti žmonių balsai, ilgesingai mūkia karvės. Ir staiga atgyja lietuviška pusė, miręs Viešučių kaimas. Aš galbūt balsus girdžiu, nes noriu juos girdėti, bet vaikai taip pat girdi senojo kaimo garsus: svirčių girgždėjimą, pasišūkavimus, aidą, atsimušantį nuo daržinių, paleisto po darbo besivoliojančio arklio prunkštimą, pieno čiurkšlės skambčiojimą į kibirą. Rūkas sustingo vietoje kartu su nejudančiomis stirnomis, per šviesų nakties lauką plačiašakės Latvijos liepos tarsi artinasi prie mūsų, balsai iš abiejų rubežiaus pusių liejasi į vieną. Daugiau netemsta, mes stovime ant žvyruoto kelio ir kažko vis laukiame.

 

 

Paskendusio kaimo sakmės

 

       Paskendęs Čičinsko dvaras, Kitežo miestas ežero dugne, slapti požeminiai takai, vedantys į pusiau legendinę Baltųjų Vandenų Šalį Altajuje ar į Šambalą Himalajuose. Visa tai yra toli, beveik nepasiekiama, gal tik dingęs Čičinsko dvaras būtų arčiau, bet visa tai panašu į pasaką, į kurią mums patekti, deja, nebeteks…

       Nors mūsų norai gali ir išsipildyti, tereikia pasukti į žvyrkelį Žagarė–Kruopiai rytų link. Kadaise čia būta pusiau pelkių, pusiau raistų, o aukštumėlėse stovėjo didelės Sėliškių kaimo trobos. Stebina tų laikų žmonių platūs gyvenimo užmojai. Dažnai gali užtikti per trisdešimt metrų ilgio akmeninius namo pamatus. Didžiuliai tvartai, daržinė, kiti ūkiniai trobesiai nebuvo susigrūdę į vieną vietą, o išsimėtę plačiai, kartais nutolę vienas nuo kito 200–300 didelių žingsnių. Prie namų po hektarą ar dar didesni sodai, derantys iki šiol, ir jų obuolių skoniui negali prilygti jokie kiti atvežtiniai ar kultūriniai saviškiai vaisiai. Ajerų prižėlusios kūdros. Gluosniai, liepos, ąžuolai. Deja, tų žmonių buities, mąstysenos, gyvenimo būdo aprašymo nerasime beveik niekur. Daugiausia žinome apie senąjį kaimą – sodžius, sugrūstus į vieną vietą, žydiškos kultūros miestelius, kumetynus, dvarus, karčemas ir bažnyčias. Apie vienkiemius galingu potėpiu brūkštelėjo nepaprastai talentingas M. Katiliškis, tik jis turėjo kitų tikslų, savų sumanymų ir pasakė, kiek norėjo pasakyti.

       Sėliškiai – giliai raistuose ir beveik nepraeinamų krūmų brūzgynuose užsislėpęs ir paskui visų užmirštas viensėdijų kaimas, kuriame jau seniai niekas nebegyvena. Visai netoliese esančios kolūkinės gyvenvietės žmonės nebežino ir jo pavadinimo.

       Kiti laukų vienkiemiai, kurie pakliuvo į melioracijos visa naikinančią stichiją, buvo giliai pakišti po žeme su trobesiais, šuliniais, žydinčiais sodais ir tyliais alyvų krūmais. Du trys buldozeriai vienu metu raudavo ąžuolus, besikeikiant vyrams ir lūžtant stalinecams (traktoriams), trupino stiprių tvartų sienas bei namų pamatus.

       Pokario skrebai ir enkavėdistai degino vienkiemius, trėmė jų gyventojus į Sibirą, bet galutinė pergalė buvo pasiekta tik pasitelkus melioraciją. Po to nebeliko lietuviško kaimo ir jo dvasios.

       Taip jau yra, kad mes dabar esame smulkiau ištyrę ir geriau pažįstame Grenlandijos eskimų gyvenimą, negu greta mūsų buvusias viensėdijas. Tų viensėdijų ir jų žmonių gyvenimas buvo daug kam nepažįstamas, savotiškas, slaptingas ir visai nepanašus į tai, ką mes žinojome ar skaitėme iš knygų. Tik nebežinome, kaip ten patekti, neliko paženklintų takų, kokių nors paliktų žymių, tad kartais mums lengviau ir paprasčiau yra keliauti į Himalajus ar Altajų, negu nueiti kelis kilometrus nuo gero kelio į pranykusį Sėliškių kaimą…

 

Senoviškas ruduo

 

       Patinka ar ne, bet mes jau beveik įpratome prie agropramoninių, stepinių rudens mėnesių vaizdų. Kaip blogų skerdikų ilgai pjaunamo paršo žviegesys dieną naktį pietryčių skaudus vėjas traukia kiaurai per visa, kas gyva – žmones, susikūprinusius galvijus, plikuose krūmynuose pasislėpusius žvėris.

       Tik praėjusį rudenį pirmą kartą po daugelio metų ant lygių laukų nusileido rūkai, išsiskleidė miglos, nuo žolės lig žolės išlinko drėgme apsunkę voratinkliai, kur ne kur galėjai regėti rudeninį bevardės žolės žiedą, jau vietomis tarsi akys atsirado vandens klanai metų metus svilintoje žemėje.

       Toks senoviškas ruduo neišnyko kaip koks regėjimas, o laikėsi savaitę, dvi, net ištisus mėnesius. Kažkas nesuprantama, nepaaiškinama, neregima atsitiko žemei, augalams, dirvai, požeminiams vandenims, kurie tartum po ilgų dešimtmečių išsiskyrimo susitiko, susiliejo į vieną visumą, kad vėl viską pradėtų iš pradžių.

 

 

Liūdnas peizažas

 

       Nuo Jučių, kur mūsų istorijos priešaušryje gyveno lybiai, į visas keturias puses plyti vėjo perpučiami tyrai – be žmonių, medžių ir sodybų. Per lauko vidurį eina kanalas, anksčiau buvęs upelis Kirgus (lybių kalba – Juodasis Garnys). Tik šiaurės link, už Vadakstės, per visą horizontą tęsiasi mėlyna ir slėpininga miškų juosta.

       Važiuojame per sušalusią žemę kilometras po kilometro tiesiai lauku ir vienas bendrakeleivis sako: „Štai čia buvo aštuonmetė mokykla. Ir visa vienuolikos klasių vidurinė.“ Mokykla šioje dykroje! Vargiai galiu įsivaizduoti, kad čia gyventa žmonių. Kad iš visų pakraščių – tarpkrūmių, laukymių, miško aikštelių, lygumų kaimo keliukais, minkštais papieviais, griovkraščiais, pievų takais vaikai ėjo į mokyklą, netgi suaugusieji joje susirinkdavo. Seniau čia po liepom, storais ąžuolais laikėsi stiprios sodybos. Prie kiekvienos – kūdra ir žemaitiški gluosniai. Rudens vakarais didesnėje ūkininko troboje iki pat aušros nuo šokėjų pasispardymo dundėdavo storų lentų grindys, o nuo balsingo vyrų dainavimo geso žibalinės lempos.

       Vėliau dėl niekingo „bliekinio“ medaliūkščio viršininkai, kaip suvis nuprotėję, vertė naikinti sodybas, kirsti ąžuolus, užversti žemėmis kūdras ir upelius, netgi nukasti smėlėtą piliakalnį (Alsiai), kad neliktų šio krašto sielos. Nors kolūkiniuose miesteliuose pastatė didingus kultūros namus, bet juose daugiausia šokdavo ir dainuodavo suvaryti kontoros darbuotojai. O likę žmonės sielos tuštumą ėmė pildyti nesibaigiančiu degtinės bei pilstuko srautu. Ir iki šiol tą tuštumą pildo, tik niekaip pripildyti negali.

       Buvo karai, trėmimai, bet žmonės, nors jau ir ne visi, grįždavo į gimtąsias vietas, vėl kūrėsi, statėsi, pradėdavo gyvenimą iš naujo. Dabar gyvenimo iš naujo tikrai nebus, nes visai nebeliko šaknų: nei žmoniškų, nei sodybų medžiams. Žmogus jau liovėsi sapnuose matęs gimtąją sodybą, gandralizdį, šulinį, vyšnių sodą po trobos langais. Vaikai nebežino savo tėvų kaimo pavadinimo, užtat anūkėliai puikiai žino, kur kaimynas laiko dujų balioną, kad galėtų jį pavogti ir pragerti.

       Didelėje baltų plytų gyvenvietėje jau šiemet bus uždaryta dar kelių vaikų lankoma pradžios mokyklėlė.

       Stoviu didelio lauko vidury tarp kupetos stirksinčių sausų žolynų, vėjo gūsiuose kartais girdėdamas tarsi muziką, sklindančią kažkur iš toli, gal iš praeities. Tai vėl pasigirsta vaikų balsai ir nenoriu pakelti galvos, kad gerai apsižvalgyčiau aplinkui.

 

 

Basos vaikystės privalumai

 

       Sunku klausytis, kaip koks nors dabar sočiai ir riebiai gyvenąs pilietis su „snargliais ir ašarom“ virkauja, kokia jo buvusi skurdi vaikystė. Koks prastas buvęs naminis maistas, kaip avėjęs naginėmis, vilkėjęs mamos austais ir siūtais vilnoniais drabužiais, kaip tėvas nepirkęs dviračio – vaikščiojęs pėsčias.

       Aš savo anūkams pasakoju, kaip valgiau naminę ruginę duoną, miežinį saldų ragaišį su morkom, kaip tėvas speiguotą žiemos rytą parnešdavo šiene paslėptų obuolių. Pavasarį, prieš Velykas, būdavo baigiami audimai ir man iš to audinio išeidavo graži vilnonė su drūželėm „barva“ (kostiumas) aukštais, vatos prikimštais, pečiais. Geriausia avalynė – vaikščioti basam. Klumpės, naginės, mieste pirkti „kamašai“ – kankynė prie visiškos laisvės pripratusioms kojoms. Tad į mokyklą eidavome basi tol, kol iškrisdavo pirmas sniegas ir dar kurį laiką. Dabar basą žmogų, kuris apsisiautęs kailiniais nors trumpai patrypčioja sniege, rodo per televiziją.

       O Velykų pyragas! Eidami iš mokyklos jau nuo kalniuko už gero puskilometrio pajusdavome kepamo Velykų pyrago kvapą. Ne dėl to, kad būtume taip jau išalkę, ne, tik Velykų pyragas iš tiesų nepaprastai kvepėdavo. Dabar, jeigu kas nori, gali atlikti tokį bandymą. Šiuolaikinį parduotuvės pyragą, plytą, šiaudų gniūžtę tegu kuo nors uždengia ir liepia atspėti, kas kur guli paslėptas. Žmogus tikrai neatspės. Ką ten žmogus, manyčiau, net šuo neatskirtų pagal kvapą, kur guli pyragas, o kur – šiaudai…

       Anūkėliai gyvena gerai. Visko turi ir niekuo lyg ir nesiskundžia, tik juodai pavydi mano vaikystės – tolimo kelio į mokyklą per pusnis ir krūmynus, jaujos su ten gyvenusiais velniukais, naktigonių, važiavimo arkliniu vežimu, iki pat žiemos pradžios gulėjimo daržinėje ant šieno…

 

 

Arijai

 

       Kai tėvai išeidavo į kolūkiečių susirinkimą (žinojome, kad ten jie užtruks iki pačių išnaktų), mūsų, paauglių, žvilgsniai smigte susmigdavo į ąžuolinę statinę, kurioje kaip koks gyvas padaras „gyvendavo“ alus. Visiems smarkiai parūpdavo paragauti to dar pusiau saldaus gėrimo. Tik bėda, reikėjo stiprių rankų, kad išjudintum statinės volę ir ją nulaikytum. (Volė – vietine tarme prapis. Reikia kirčiuoti pirmą skiemenį.) Kitaip, jei sudrebės ranka ar turėsi silpnus raumenis, būsi stiprios srovės nublokštas į šalį.

 

                                                                              Lašai puikieji išsunkti

                                                                              Šuoliuoja jau tiesos keliu,

                                                                              Kaip liepia apeigų tvarka…

                                                                                                   (A. Poškos vertimas)

 

       Taip apie alų, arba sanskrito kalba somą, jau prieš keletą tūkstančių metų rašė senosios Indijos Vedos. Nors apie jokias Vedas ir panašius dalykus ir sapnuoti nesapnuodavome, bet mumyse buvo gyva protėvių arijų dvasia, tad, pasilikę vieni namuose, šauniai truktelėdavome iš statinės gerą puskibirį somos – alaus.

       Kartą A. Poškos namuose šeimininkas rodė nuotraukas iš savo kelionių, kai ieškojo mūsų protėvių arijų tėvynės. Žiūriu – vienoje mano tėvų ilgo molinio, baltai dažyto namo atvaizdas. „Nuotrauka daryta Irane, netoli Kaspijos jūros“, – aiškina A. Poška. Še tau, o man pasirodė, kad tai tikrų tikriausias tėvų namas.

       Videvatoje pasakojama, – kai kuldavo javus, tai tarp jų stena ir vaitoja įsitaisęs nelabasis. Kiek tokių pasakojimų girdėjau vaikystėje, kai kaimiečiai tvatindavo šonus tarp pėdų įsitaisiusiam kipšui. Vėliau kipšo vietoje tarp javų pėdų pasislėpdavo ponas, norėdamas pasekti, kaip triūsia jo baudžiauninkai.

       Štai ką rašo prancūzų tyrinėtojas A. Tenantas (Tennant), žmogus iš pašalės: „Iš tiesų stulbinantis yra sanskrito kalbos panašumas į lietuvių kalbą. Ištisus garsiai perskaitytus, sanskritu parašytus sakinius, nesunkiai gali suprasti lietuvis valstietis, gyvenantis kur nors prie Nemuno.“

       Prieš pašaudami į krosnį duonos kepalą, ant jo viršaus nubrėždavo kryžių, kuris dalijo kepalą į keturias dalis. Taip darydavo arijai. Aš ir neįsivaizduodavau, kad duoną galima kepti kitaip. Kanapių pienas, ropės, kopūstai – įprasti arijų valgiai. Kaip ir pas mus jie (arijai) turėjo koštuvių alaus paprotį.

       Nugrimzdo į praeitį, lyg kokiose ūkanose pasislėpė mūsų papročiai, mūsų valgiai, mūsų alus. Nors jo dabar būtų milijonai „bambalių“, tik juose negyvas, sintetinis gėralas. Kur mūsų tikroji kalba? Ima viršų televizinė ir laikraštinė nususinta puskalbė, kaip, pavyzdžiui, nuolat vartojami nuo didelio politiko iki mažo turgaus prekeivio didžiai parazitiniai žodžiai: tipo, ta prasme, principe. (Principe aš siūlyčiau už tokių žodžių vartojimą bausti. Tipo nupjauti liežuvį. Ta prasme, kad kiti bijotų…)

       Tikrieji mūsų namai jau kadais palaidoti po žeme ir laukia prisikėlimo. Giliu miegu vis dar miega arijų palikuonys ir kada atsibus – nežinia…

 

 

Paleistuviai

 

       Minkių kaime (buv. Žagarės vlsč.) gyveno toks ūkininkas Klemensas Galkus. Jo sūnaus vardas buvo Klemas, o anūko – Klemiukas. Senolis Klemensas kietai laikė savo šeimyną. Penkiasdešimtmetį sūnų vis dar pabardavo, degtinėlės gaudavo paragauti tik pačią mažumą. (Užtat gėrimo normą su nemažu jos viršijimu sūnus atsiėmė po tėvo mirties.) Anūkams – dvyniams broliui ir seseriai – senelis įtaisė nedidelį dalgį, mažesnį grėblį, paskyrė rugių plotą, kurį jiems reikėjo nukirsti ir pėdas dailiai sudėti į gubas. Malkos pastogėje būdavo sukraunamos lygutėliai, kaip stalo paviršius. Neduok Dieve, jeigu Klemensas pamatydavo kieme numestą šiaudą, neuždarytus vartelius ar mergą, kuri virš tvarto kraudama šieną, netyčia šakės kotu palietė šiaudinį stogą. Nuo senolio žvilgsnio neprasprūsdavo ir mažiausia netvarka. Tada užtekdavo pumpėjimo visai dienai ir kitos dienos gerai daliai. Kas per daiktas yra kolūkiai, senasis Galkus nežinojo (o gal nenorėjo žinoti?) ir galvojo, kad gyvena, kaip nuo seno gyvenęs. Žmogus negalėjo pakęsti neteisingos šnekos. Kartą kaimynų vaikas atnešė balnelį ir sako:

       – Štai, dėde, sadulką, kurią skolinote, atnešiau.

       – Ne sadulka, o balnelis, – pataisė jį Klemensas Galkus ir gerą valandą mokė nekantriai trypčiojantį vaiką, kaip reikia kalbėti teisingai lietuviškai.

       Pijokus, tinginius, vagišius, apsileidėlius jis vadindavo paleistuviais ir jiems tai sakydavo tiesiai į akis:

       – Tu esi paleistuvis!

       Tokie tad buvo tie kaimo paleistuviai. Vaikas, nusiskynęs obuolį iš svetimo sodo, kaimynas, nerandąs laiko paremontuoti pasvirusios tvoros, piemuo, nusispjovęs į griovį pilną vandens ar vietoj balnelio tariąs – sadulka.

       Dabartiniams kalbos darkytojams, naudotų padangų degintojams, vandens teršėjams, miškų teriotojams apibūdinti Klemenso Galkaus žodyne nėra tokio žodžio. Tai jau būtų ne šiaip paprasti paleistuviai, o dideli ištvirkėliai.

 

 

Aido sugrįžimas

 

       Plaku dalgį ir už savęs, kalvos šlaite, taip pat girdžiu dalgio plakimą. „Tai aidas!“ – didžiai nustembu, nes jo jau negirdėjau nuo pat vaikystės – piemenystės dienų. Šūkteliu – atsiliepia. Ir vėl! Dar kartą! Čia nuošalė, svetimi žmonės nevaikšto ir nevažinėja, tai galiu šūkaloti kiek tinkamas. Kodėl aš iki šiol ištisus dešimtmečius negirdėjau aido, kur jis buvo dingęs? O juk, būdavo, tik šūktelėk, tuoj iš visų pusių – nuo lauko daržinių, kalvų šlaitų, miškelių, miglotų pievų atsiliepia aidas. Matyt, negali aidas gyventi mūrinėje gyvenvietėje, tarp traktorių ir automobilių, lygiame ir melioruotame lauke, nulygintoje kalvoje. O gal oras nebe toks? Juk kyla iš žemės visa bjaurastis, garuoja pesticidai, herbicidai, trąšos, karšta lyg Karakumų saulė išdžiovina dirvą ir neleidžia skleistis rytmetinėms migloms.

       Ir še tau, į mano renovuotą, reanimuotą, remelioruotą, trumpiau, atgaivintą lauką vėl iš kažkur grįžo aidas.

 

 

Atgimimas

 

       Mūsuose vis kokia nors proga yra gana piktai pašiepiami miestiečiai, kurie vis dar neparduoda tėvų žemės ar gabalėlio miško. Aplinkui vyksta intensyvi, smarkiai chemizuota žemės ūkio gamyba, o čia kokiame 5–10 hektarų plotelyje auga netręštos žolės, suka lizdus paukščiai, skraido kamanės, randa prieglobstį kiškiai, stirnos, visa kita laukų smulkmė, kuri taip pat nori gyventi. Laukinė žolė – tai didžiausias agrarininkų keiksmažodis. Tos žolės šeimininkas, pasak jų, – didelis žaladarys, kurį reikia bausti piniginėmis baudomis arba atimti iš jo žemę.

       Jau kelerius metus savo žemėje septynis hektarus tvarkau pagal vadinamąją kraštovaizdžio programą. Kadaise tai buvo gausiai tręšiamas monokultūrinis laukas, kur augo tik vieno dviejų pavadinimų kultūrinės žolės arba kviečiai. Taip metai iš metų. Dabar šioje buvusioje nykynėje jau gali suskaičiuoti per keturiasdešimt žolių pavadinimų. Tai vienoje, tai kitoje vietoje užtinku laukinių žemuogių pievelę. Tik būdamas ilgus mėnesius vienoje vietoje matai, kaip nenuodijamas ir traktoriaus ratų netraiškomas sliekas ar vabalas purena dirvą, taisosi jaukius namus kamanės, greta savęs beria sėklą būsimai šeimynai valerijonas ar kraujažolė. Jauti po kojomis prieš kelis dešimtmečius mirusio, o dabar vėl prisikeliančio požeminio upelio srovę.

       Dabikinės aukštupys jau seniai yra iškastas, ištiesintas ir paverstas pačiu proziškiausiu kanalu. Visa laimė, kad bebrų šeimyna pasirinko vietą savo užtvankai mano miškelyje. Dabar keli šimtai metrų kanalizuoto Dabikinės upelio vėl atrodo kaip senovėje, kai juo būdavo plukdomi sieliai iš Latvijos miškų. Upelis palengva randa savo buvusią vagą, gilesnėse vietose įsiveisė žuvų, o tarp pakrantės meldų slepiasi baublys.

       Taip iš lėto, prašalaičio akiai beveik nepastebimas, vyksta mūsų žemės atgimimas.

 

 

„Mušk bebrą, gelbėk Lietuvą!“

 

       Spaudoje gana dažnai pasirodo programiniai (pogrominiai) straipsniai apie bebrų daromą žalą ir kad juos reikia naikinti („Valstiečių laikraštis“ – „ES saugomi bebrai tvindo Lietuvos laukus ir miškus“). Kai nuo krašto lig krašto matai sausus laukus, tuščius kanalus, senkančias upes, seniai užverstus žemėmis tvenkinius bei šulinius, kai daug metų mūsuose nuo pat ankstyvo pavasario iki vidurvasario neiškrito nė lašo lietaus, toks bebrų sukeltas laukų užtvindymas būtų tikra palaima ir stebuklas. Deja, viskas yra atvirkščiai.

       Važiuojame lauko keliuku Stalmokų, Tarbūčių, Dilbinų kaimų kalvotais laukais. Vienoje vietoje matau – būta upelio. Kaip patvirtino mano bendrakeleivis, kaip tik čia kadaise sukinėjosi trumpas, gal trijų kilometrų ilgio, Katmilžio upeliukas. Vandens jame netrūkdavo ir vasarom, o per polaidį, prieš įtekėdamas į Švėtę, netgi brastoje apsemdavo visą arklinį vežimą. Dabar toje vietoje – negyvas molis, ruda žolė, kviečiai ir miežiai, per „gvaltą“ girdomi beicais, pesticidais, sočiai tręšiami atrodo tamsžaliai, drūti. Tik tas jų žalumas iš arčiau pasižiūrėjus yra toks nesveikas ir netikras.

       Bebrai kiek įmanydami stengiasi atitaisyti žmogaus padarytas lemtingas ir kvailas klaidas, agropramoninėje dykumoje atgaivindami mirštančius upelius. Tad, užuot jiems pagelbėję, kai kas siūlo protingus mūsų mažuosius brolius gaudyti ir valgyti (ėsti).

 

 

Žolinė

 

       Nors seniau ūkininkas žinojo kiekvieną savo lauko pėdą, bet prieš žolinę lauką apeidavo iš naujo. Tarytum iš šalies žvelgdavo į savo nuveiktą darbą, mąstydavo, kur ir ką sės rudenį bei pavasarį. Kartu einanti ūkininko pati iš javų, žolių rinkdavo po vieną ar kelis stiebelius į vieną puokštę ir Žolinės dieną sėsdavo į lengvą vežimaitį ir rankoje suspaudusi lauko gėles važiuodavo į bažnyčią.

       Dabar tokie dalykai yra tik etnografinis prisiminimas. Koks šiuolaikinis ūkininkas ar jo pati vežtų rugių varpų puokštę į bažnyčią – ir kam? Kad derlius būtų didesnis? Jis ir taip yra didelis, chemijos „pašventintas“, kai grūdų nebėra kur dėti, ir jie pilami į krosnį, nes esą labai kaitrūs.

       Per Sekmines karvėms ant ragų būdavo užmaunami vainikai. Prisimenu, kaip storapilvės karvės, teliuškuodamos tešmenim ir išsprogusiom akim lakstydavo po ganyklą, kol nusimesdavo žolių vainiką nuo ragų. Piemenukas tą karvę, kuri vyresnė už jį patį, šaukdavo pagarbiai – tamsta, o jaunesnes už save – tu. Ar verta prisiminti tuos kreipinius – dabar karvės ir vardo neturi, o tik numerį, kaip kokiame koncentracijos lageryje. Šeimininkas prižiūrėtojas po metų kitų, kai karvė pradeda bent litru mažiau duoti pieno, tuoj išveža ją į skerdyklą.

       O vis tiek Žolinės dvasia sklando virš mūsų dirbamų ir nedirbamų laukų. Ir jie laukia mūsų rankų prisilietimo, ne vien tik traktorių ar kombainų. Mes po ilgų kelionių, užmaršties, ne ten buvimo ir ne to darymo vėl viską prisimename iš naujo. Prisimename net tuos dalykus, kurių ir nežinojome.

       Anūkė Agnė prie kaimiškų darbų buvo nepripratinta ir jų nemokėjo dirbti. Vėliau kurį laiką gyveno svetur, Ispanijoje. Nusivežiau ją į savo laukus, man nebuvo laiko mokyti šienapjūtės darbų, įdaviau į rankas grėblį, šakes ir liepiau grėbti bei krauti šieną į kupetas. Tolėliau ant kalniuko šienauju ir kartais pasižiūriu, kaip jai sekasi. Ogi visai gerai. Moka gražiai grėbti ir visiškai dailiai krauna šieną į kupetas, kad jų vidurys būtų aukštesnis, o kraštai žemesni. Taip šienui nebaisūs lietūs ir jį iš tokių kupetų galima vežti namo nors ir vėlų rudenį.

 

 

Rusų, šveicarų ir kitų tautų išminčių dideli atradimai

 

       Rusas, nevykėlis verslininkas, o dabar rašytojas Vladimiras Megre „atrado“ vienkiemį ir apie tai rašo knygose, bandydamas stebinti pasaulį. Jas leidžia net vokiečiai, kuriose yra mokomi gyventi vienkiemiuose, sodinti medžius, veisti sodus ir kaip darbuotis viename žemės hektare. Pagal V. Megre vienas nuosavos žemės hektaras yra tiesiog „rusiškas stebuklas“ ir jį autorius nori įpiršti visam kitam pasauliui. Apie lietuvius, latvius ir kt., kurie jau nuo neatmenamų laikų buvo tikri viensėdijų gyventojai, žemės arėjai, sodo ir daržo sodintojai, karvių ir kitų gyvulių laikytojai, V. Megre nieko negirdėjęs.

       Beje, net ir to vargano hektaro, kaip tikros nuosavybės, rusas dar neturi ir iš savo sodžiaus, gyvenvietės, kur namas stovi prisispaudęs prie namo, be medžio, daržo, žalumos, visai nenori keltis į kažkokį jam visai svetimą vienkiemį.

       Mėšlas – šveicarų atradimas. Šveicaras Verneris Šerdegeris rašo: „Po to, kai visi bandymai šioje žemėje gauti pakenčiamą javų derlių buvo bevaisiai, oficialus patarėjas Paulius Fogelis pasakė: „Čia tik mėšlas pagelbės.“ Ir toliau pamokė: „Ūkininko gudrybė – mėšlas.“

       Lietuvos kaimiečiui tokie oficialių ir neoficialių patarėjų nurodymai yra kaip pataikymas pirštu į dangų.

       Seniau mėšlo mėžimas Lietuvos kaime būdavo kaip ir šventė. Kaimietis, nors ir nepasižymėdamas ypatinga švara, mėšlavežio dieną vilkdavosi baltus, švarius marškinius, o vakare, po darbo, kieme vykdavo tikros siautynės, kai vieni kitus laistydavo vandeniu.

       Koks turi būti mėšlas, kada jį vežti į dirvą, kur, kiek, kada užarti – čia kiekvieno kaimiečio tvartas galėjo būti lyg ir koks šiandieninis mokslo tiriamasis institutas, o pats šeimininkas – profesorius.

 

 

Pašnekesiai naktį

 

       Nors visa šeimyna jau miegodavo, bet tėvai pusbalsiu vis tardavosi ir tardavosi, kur šiemet, kur kitais metais ką sės, sodins. Tada dar laukas nebuvo panašus į lygų blyną, o atrodė įvairių įvairiausias. Tarp kalvų telkšodavo mažyčiai, kelių žingsnių didumo, raisteliai, iš kurio nors vieno sroveno nedidelis upelis, ant kalniuko – molis, lomose – juodžemis, pievose, pačioje apačioje – neapsakoma žolių įvairovė, derlingi papieviai, prie pat daržo per pavasario potvynius nusėsdavo juodo dumblo sluoksnis.

       Visą tą įvairovę kaip koks smakas sumaurojo, sumaigė sunkieji melioratorių traktoriai, sumaišydami viršų su apačia, kairėje esančius augalus nustumdami į dešinę.

       Tada tėvų žemėje buvo gal 20–30 atskirų laukelių, kur linams, avižoms, bulvėms, kviečiams po ilgų išvedžiojimų ir ginčų parinkdavo pačią tinkamiausią vietą.

       Dobilai – tankūs, vešlūs žydėdavo ant aukščiausio raudono molio kalniuko viršūnės, išlaikydami ant savęs ir numestą kepurę. Žemai buvo suartas nedidelis gabaliukas tikro durpžemio ir ten užaugo galybė geltonų, didelių ir labai saldžių ropių – jų užtekdavo mūsų karvėms visai žiemai. Ropes taip pat kepdavome jaujos krosnies žarijose. Kaip pasakojo suaugusieji, ropes labai mėgo velniukai, kurie per speiguotą žiemos naktį glausdavosi jaujoje. Velniukų aš nė kiek nebijojau, jie buvo tarytum kokie geri pažįstami ar draugai.

       Parinkęs tinkamą žemės plotelį, tėvas ant jo privežė iš kūdros dumblo, suarė ir pasėjo kviečius. Tokį derlių dabar ūkininkai gauna supylę į dirvą modernios ir brangios chemijos.

       Labai ilgai tėvai tarėsi, kur sėti linus. Prisiminė visų metų linų pasėlius, kur ir kaip jie užaugo. Ir pagaliau išrinktame žemės gabalėlyje linai užaugo aukšti, stipraus pluošto, bet ir man prie jų rovimo teko gerai paplušėti.

       Tėvų žemėje liko senojo sodžiaus pastatų liekanos – akmenų pamatai, kiemuose suplūktas molis, kur sunku buvo ką nors užauginti. Tad toje vietoje puikiausiai derėjo savaime užaugusios geltonosios slyvos, nežinoma liaudies veislė, saldžios kaip „dešimt medų“. Tokių slyvų dabar retai kur užtiksi – jos beveik sunyko. Taip pat sodybvietėse gerai augo kanapės, pasiekiančios nedidelio medelio aukštį.

       Net ir ežia, skirianti kaimynų žemes, atnešdavo naudos. Ten augo kriaušė, irgi be pavadinimo, tik saldi, labai derli, vasaros gale į jos vaisius įsigrauždavo širšės, didelės saldumynų mėgėjos. Vaikai, nemažesni saldumynų mėgėjai, kartais per neapsižiūrėjimą atsikąsdavo kriaušės kartu su širše…

       Nuošalėje, nederlingame raiste, augo alksniai ir karklai. Jie tiko malkoms ir pakuroms, o skurdžią aikštelių žolę – sidabrinės spalvos, mažais lapeliais ir poros sprindžių aukštumo, nuo kurios suko snukius į šoną arkliai ir karvės, – labai mėgo avys. Joms tai buvo pagrindinis ir skaniausias pašaras.

 

 

Tervetės nektaras

 

       Visi kažką girdėjo apie dangiškąjį nektarą, kuris esąs nepaprasto skonio, tik ar yra toks gėrimas – niekas gerai nežino. Pasirodo, yra. Tai – Altajaus karvių pienas, kurios ganosi kalnų šlaituose tarp žydinčių žolynų. Ten jos renkasi pačius naudingiausius, vaistingiausius ir saldžiausius augalus. Kai pasisotina, nebenori ėsti nei žolės, nei jos stiebų – skainioja tik pinavijų žiedus. Tad ir pienas esti nepaprastai skanus, saldus ir vaistingas. Tą gali patvirtinti keliavę po Altajų ir gėrę tenykščių karvių pieną.

       Tai – tolimasis Altajus. Toks pat pienas būdavo ir Lietuvoje, kai pievose augo ne vieno dviejų pavadinimų žolės, o visas šimtas. Mūsų kaimo pievos buvo vadinamos tervete, nes iš čia prasidėjo Latvijos upė Tervetė. Tos tervetės žolės pienas buvo didžiai sveikatingas, nepaprastai skanus. Tada karvės nežinojo surūgusio siloso, trąšomis apibarstytos žolės, jokių chemiškai apdorotų pašarų (maisto papildų). Dabar tuos papildus kaimiečiai nuolat perka ir yra įsitikinę, kad be jų negalima išsiversti.

       Ne taip seniai patys laikėme karvę. Ji ganydavosi toli, kol už miestelio dar buvo niekieno žemių, tarp žydinčių žolynų, pririšta ant dvigubai sudurstytos grandinės. Ėdė tik žolę – kiek ir kokios tik norėjo. Rudenį vedu karvę namo, ji tokia išplatėjusi, kailis blizga, ne eina, o tiesiog plaukia. Sutiktas kaimynas ir sako:

       – Matyt, vien „kombikormu“ ją šėrei?

       – Vien tik žole, daugiau niekuo.

       – Tik nesakyk, – pyktelėjo kaimynas, – karvė eidama tiesiog liumpsi, o jis sako, kad vien žole šėręs…

       Panorėję ir šiandien atgaivintume pievas, nektaro upelius, bet niekas to nedarys, nes kiti taip nedaro.

       Dabar pažangiu ūkininku laikomas tas, kuris karves visus metus laiko tvarte, daro viską, net pasitelkdamas kompiuterius, kad jos duotų (per metus) iki 10 tūkst. litrų pieno ir jei nors kiek sumažėja tas baltas upelis, tai ir 3–4 metų karvutė tuoj išvežama į skerdyklą. Koks turi būti tokių belaisvių pienas, kiek jis mums yra naudingas?

       Beje, faraonai valgydavo tik savo rankomis užsiaugintas daržoves. Jie manė, kad vergų užaugintos daržovės yra nenaudingos ir kenksmingos sveikatai.

 

 

Kaimiškoji selekcija

 

       Sėjame sėklą svetimą, – lenkišką, olandišką, kartais iš Pietų Amerikos atvežtą. Paskui dar stebimės, kad iš žemės, nors purenome, laistėme, tręšėme, išlenda toks sunykęs geltonas daigelis, o vasaros gale vaisius kabo susiraukšlėjęs, neišvaizdus, kažkuo nepatenkintas ir be laiko pasenęs.

       Iš visų pusių ūkininkai, ypač ekologinių ūkių, spaudžiami, kad sėklą pirktų iš toli, atvežtą, nesavą. Tik tokia sėkla, medelis, sodinukas bus pripažinti tinkami, sertifikuoti.

       Seniau beveik kiekviena kaimo moterėlė buvo gera selekcininkė. Išvesdavo tik savo daržui tinkančias tokias agurkų veisles, kad sėkla dygo, augo, mezgė atviroje dirvoje kaip išprotėjusi. Agurkų niekaip nebesuvalgydavo šeimynykščiai, miesto turgūs būdavo užversti (ir pakelės grioviai, kai nepavykdavo parduoti), triauškė sočiai gražius, šviežius agurkus ir savo kiemo paršai.

       Pamenu, kartą tėvas gavo iš kaimyno latvio pusę maišo kviečių. Kelerius metus jis tuos kviečius sėjo tai į vieną, tai į kitą vietą, vis pasilikdamas sėklai geriausius grūdus, kol ta veislė ėmė duoti didžiulį derlių.

       Labai geros veislės paršai, karvės, arkliai, metų metus juos atrenkant, būdavo užauginami savame ūkyje. Turėjome tokią avių bandą, kokios tikrai niekas neturėjo toli aplinkui. Avys didelės, sunkios, vilna minkšta kaip šilkas. Banda sunyko per kolektyvizaciją.

       Žemaitukų veislės kumelaitė Mycė bėgdavo greitai – kojos švytruodavo kaip dviračio tekinio stipinai. Tėvas žinojo jos genealogiją geriau, negu savo protėvių. Mycė taip pat dingo per kolektyvizaciją.

       Mama užaugindavo pašarinius didelius, dailius burokus. Jų daigų, užaugintų „rasadnike“, ateidavo kaimynės, prašydavo atvežti ir Žagarės miestelio moterys. Paršavedes turėjo bene kiekvienas ūkininkas, bet mūsų paršiukų iš anksto užsisakydavo tolimų apylinkių gyventojai.

 

 

Zyzekliai

 

       Stambesnieji ūkininkai zyzė, zyzė, kol išzyzė, kad leistų pievas pagal kraštovaizdžio programą šienauti nuo liepos 15 dienos. Jiems labai nepatiko, kai iki šiol buvo leidžiama šienapjūtę pradėti tik nuo rugpjūčio vidurio. Tada žolė jau visai sumedėdavo, beveik niekam nebetikdavo. Tikra teisybė: tokia jau yra to vėlyvo šienavimo žolė, tik niekas ir nesakė, kad tokį stagarinį šieną galės ėsti veršeliai. Ne veltui už vėlyvą šienavimą moka po 200 litų už hektarą. Yra laisvas pasirinkimas: guldyk ankstyvą, minkštą, žolę nors ir gegužės mėnesį, bet negausi 200 litų. Kitas pasirinkimas – leisti paukščiams, kitai gyvūnijai ramiai išperėti ir paauginti kiek vaikus, kad per ankstyvą šienavimą ūkininkai jiems nenupjautų kojų. Nors šieno kaip ir nebus, bet už tą nebuvimą mokės pinigus. Ir vėl negerai. geriausiai būtų viskas iš karto – ir gero šieno, ir pinigų gauti. Ak, tiesa, tie paukščiai ir jų nevikrūs jaunikliai, kuriems per ankstyvą šienavimą nurėš kojas. Ką gi…

       Aplinkos ministerija ankstyvą šienapjūtę zyzekliams leido.

       …Sėdžiu ant akmens prie keliuko ir ilsiuosi. Matau, kaip griežlių pora, kurios pagal ornitologus yra labai baugščios ir beveik nepastebimos, kaip kokie nerūpestingi miesto pensininkai vaikšto čia pat pirmyn ir atgal. Nueina gabaliuką keliuku, staiga apsisuka ir vėl grįžta. Aš jiems kaip kokia šios aplinkos dalis, tad į mane, nors ramiai nesėdžiu, visai nekreipia dėmesio.

       Ką jau kalbėti apie putpeles, kurapkas, kurios beveik painiojasi po kojom, taip ir žiūrėk, kad kokios neužkabintum. Šienauju dalgiu, tad matau viską: kabantį paukščio lizdą tarp stambių žolių, dar gerai neišmokytą bėgioti jauniklį, retą augalą. Visa tai apeinu dalgiu ir, žiūrėk, po metų kitų jau tų retų vaistingų žolių, ypač valerijonų, daugėja ir daugėja. Nors pagal įvairių tikrintojų reikalavimus darau negerai. Jų nuomone, viską reikia nupjauti, nieko nepalikti, ar tai būtų usnis, ar vaistinis valerijonas. Kad neliktų jokios žolės.

       Žiemą mano sukrautuose žaiginiuose gyvena kurapkos, šiene randa šiltus ir jaukius namus mažieji pievų bei laukų gyventojai, įsitaisė saugų prieglobstį po sutrešusia žole kamanės, kurių iki šiol čia ir nebuvo.

 

 

Kiekvienai daržovei – savas laikas

 

       Atsimenu, vos grįžus iš Altajaus, mus Beržėnų girininkijoje aplankė pora daktarų (gydytojų) – vyras su žmona. Buvo ankstyvas pavasaris, nešame ant stalo, ką turime, ir vis aimanuojame, kad nėra šviežių pomidorų. Gydytoja neiškentusi klausia: „O kam dabar, ankstyvą pavasarį, reikia tų pomidorų?“

       Nors vėliau perskaičiau daugybę knygų apie sveiką maistą, vegetarizmą ir panašius dalykus, viskas susimaišė į viena, nutolo kaip kokios miglos, tik geriausiai atsimenu, ką tuomet dėstė gydytoja. Daržovė, vaisius, uoga naudingiausi žmogui tada, kai jiems ateina brandos laikas, sunoksta, prisirpsta. Miškinę žemuogę, braškę reikia valgyti vasaros pradžioje ir nebūtina jų ieškoti sausį. Skaniausia ir vertingiausia vyšnios uoga bus liepą. Kam kiltų mintis valgyti raugintus kopūstus vidurvasarį? O juk žiemą nėra geresnio ir sveikesnio dalyko už raugintus kopūstus. Kas gali būti skaniau už pirmą žemuogę, anksti pavasarį pasirodžiusią rūgštynę ar švelnų svogūno laišką… Lauki nesulauki vyšnių prisirpimo, obuolių prinokimo. Su kuo galima palyginti pirmo mažyčio agurkėlio gaivų skonį? Svaigsta galva nuo prisirpusių aviečių kvapo…

       Žiema – raugintų kopūstų metas. Tad valgykime juos ir nesukime sau galvos, kaip nusipirkti šaldytuvuose tapusių beskonių ir bekvapių braškių ar vyšnių. Beje, už tokias vadinamąsias uogas dar ir mokėti reikia…

 

 

Laukimas

 

       Kaip sniego griūtis kalnuose, kaip koks cunamis rūpesčiai ir neišspręsti klausimai vis didėdami, plėsdamiesi be paliovos spaudžia žmogų. Ir nematyti tiems rūpesčiams galo, ir nežinai, kaip jų atsikratyti, kartais jau manai, kad ateina pasaulio pabaiga, bent jau tavo gyvenimo galas.

       Ir atsiduri plikam lauke, drengiant darganai, merkiant vis šaltėjančiam rudenio lietui, kai vos kilnoji kojas, sunkiu moliu aplipusias, kai neištiesi per visą dieną permerktos nugaros. Taigi prie visų tų rūpesčių dar turėtų prisidėti orų, pažliugusio ir tolimo kelio, darbo sunkumai. Tačiau čia, kur šlapi ir juodi debesys kliudo molkalnio viršūnę, kažkur pradingsta rūpesčiai, neišspręstos problemos, gyvenimas be ateities.

       Kuo daugiau ir sunkiau dirbi, tuo mintys šviesesnės, vos įžiūrimus rudoje žolėje iš dirvos išsikalusius ąžuoliukus matai jau ūgtelėjusius, tarp jų iš žemės prasiveržusį mirusį šaltinį, girdi pirmąsias krintančias giles, sotų šernų kriuksėjimą…

       Paskutiniai pilvoti debesys nuo Rygos įlankos pračiuožia virš galvos, retėja lietaus lašai ir lauki, kol ateis nušvitimas.

 

 

Proto užknisimas

 

       Esu prisiekęs šeimos ūkių šalininkas ir tūkstančio hektarų ūkis man yra tas pat, kaip ir buvęs kolūkis. Bet visą laiką iš visų pusių girdėdamas stambių ūkininkų kalbas, kad Lietuvos kaimo ateitis – stambūs ūkiai, kartais pradedu savimi abejoti. O gal klystu, gal tie stambūs ūkiai – kolūkiai – išties yra gerai?

       Vasaros metu varau pradalgę nuo kalniuko į apačią ir matau, kaip nuo vakarų pusės atvažiuoja traktorių ir kitokios technikos vilkstinė. Už mano sodo ir pievų žemę nupirko ūkininkas, kurio dabartinės valdos yra išsimėčiusios kone pusėje Lietuvos – nuo Užvenčio iki Joniškio. Traktorininkai murzini, alyvuoti, gerokai įkaušę. Tikri kolūkiečiai, ir kokiam nors anų laikų pasiilgusiam piliečiui, žiūrint į juos, būtų tikra sielos atgaiva. Be to, šeimininkas toli, beveik kitam Lietuvos pakrašty, tad jo bernai, truputį paburzginę traktorius, išsuko iš arimų ir su visa technika nurūko ieškoti gėralo. Tą dieną, beveik nepradėti, darbai buvo baigti. Kitą dieną vyrai skambino mobiliaisiais telefonais, ieškodami, kam parduoti dyzeliną. Dabar į traktoriaus baką sutelpa visa kiaulė – tiek kainuoja dyzelinas.

       Seniau kolūkio valdžia – nuo pirmininko, partsekretoriaus iki brigadininko – nuo aušros lig sutemų maldavosi be poilsio kolūkio keliukais ir akylai stebėdavo dirbančius kolūkiečius. Bardavo juos, bausdavo, neretai ir smagiai sušerdavo per sprandą, tada darbai, nors ir girgždėdami, bet stūmėsi į priekį.

       Nematyčiau nuo savo kalniuko, kuris yra Lielupės ir Ventos upių baseinų takoskyroje, tos didelio ūkio panoramos, gal ir man protą užknistų įvairiais sapaliojimais apie šiuolaikinį ūkį. Be to, dar nesu visai praradęs atminties. Gerai, kad yra toks kalniukas, nuo kurio viskas aiškiai ir teisingai matosi.

 

 

Paralyžius

 

       Milijonas ir geras gyvenimas yra čia pat, tereikia ranką ištiesti. Belieka nusipirkti laimingą loterijos bilietą, įstoti į tinkamą partiją, laiku nupirkti ir laiku parduoti, pavogti ir neprisipažinti, kad esi vagis. Tiesa, dar nesunkiai gali tapti milijonieriumi, jei prekiauji druska, kaip teigia Bradauskas, Uspaskichas ir kiti. Turbūt galėtume praturtėti taupydami degtukus ir avėdami batus be kojinių… Tad dažnas pilietis yra tarytum apsvaigęs nuo ore plaukiojančių milijonų, užtat nieko nebesodina net savo penkių arų daržiuke, parduoda karvę ir paskerdžia vienintelį paršelį.

       Ūkininkas yra kaip paralyžiuotas, viskas krinta iš rankų. Vien pagalvojimas apie darbą – šienavimą ar karvės melžimą – sukelia sunkios formos depresiją. Beje, vaikai jau ir nebežino, iš kurio šono reikia melžti karvę, o apie dalgį ir šakes net neužsimink. Jiems tai yra grynai etnografinis dalykas ir tuos darbus vadina baudžiava.

       Aišku, tie milijonai, turtai, žemės sklypai ir vertingos akcijos kol kas yra nepasiekiamos. Tik paralyžiuotas lietuvis vis tiek nieko nedirba ir kantriai laukia milijono.

 

 

Naivumas

 

       Yra tokia anglų patarlė (o gal rusų?) – „mano liežuvis, mano priešas“. Vasarą matau, kaip vaikai iš daugiabučių namų eina mūsų gatvele ir nusiskina vyšnią ar obuolį, kuriuos čionykščiai gyventojai augina už savo sklypo tvorų, prie pat gatvės. Ir staiga (matyt, laukė) iššoka kokia nors drūta moteriškė ar senyvas vyras su basliu rankoje ir ima „išvirkščiu“ balsu rėkti:

       – Plėšia!!!

       Nutariau savo ekologinio sodo vyšnias, obuolius, slyvas veltui atiduoti tiems vaikams, kurie neturi sodo. Ir tokiais ketinimais pasidalijau su tikrintojais iš įvairių sodo, žemės, pievų organizacijų. Matyt, būsiu pasakęs tai, ką geriau nutylėti, nes nėra tokio punkto, paragrafo, akto, leidžiančio veltui dalyti savo sodo vaisius. Privalau tik parduoti ir atsiskaityti kvitais, važtaraščiais ir kitais griežtos atskaitomybės popieriais. Kitaip negausiu nei europinių, nei lietuviškų pinigėlių.

       Štai kur gali nuvesti toks naivumas!

       Mes savo ūkio išlaidas ir pajamas turime labai tiksliai ir gerai apskaičiuoti, kad skaičių eilutės iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę ir dar įstrižai sutaptų centas į centą. Tad kaip čia išeina, kad pasaulio bankai, visokie fordai taip smarkiai apsiskaičiavo, kad galas su galu jiems niekaip nebesusieina?

 

 

Apie literatūrą

 

       Jeigu ant labai prašmatnaus brangios knygos viršelio parašyta, kad šis kūrinys išleistas 100 milijonų egzempliorių tiražu, autorius gavo 100 milijonų dolerių, išverstas į 100 kalbų, tai žinokite, jog tai bus paskutinis niekalas, paistalas ir trečiarūšis skaitalas. Turinys tiek nykus, kad, skaitydamas ir bežiovaudamas, gali išsinarinti žandikaulį.

       Jei nori užauginti daržovę pardavimui, sodo vaisius, kokį paršą, į turgų nuvežti sūrį ar varškės, tai iki tol, kol tą savo gerą galėsi siūlyti pirkėjui, produkciją tikrins bent dešimt labai svarbių tikrintojų. Sėkla, dirva, veršelis, karvė turi atitikti griežtus agrotechnikos reikalavimus ir nustatytus standartus. Paršas ir tas negali voliotis (o gal jam patinka?) srutose, reikia po šonais pamesti gerą glėbį sausų šiaudų.

       Tik literatūrai nėra jokių kokybinių taisyklių. Knygose, mene, muzikoje visokie „pesticidai“ ir kitokie žmogaus smegenis nuodijantys teršalai šimteriopai viršija leistinas normas. Ir nėra jokio, nors ir menkiausio inspektorėlio ar tikrintojo. Pamėgintų kokį nors niekalą uždrausti, tuoj kūrėjai imtų vienu balsu klykti – cenzūra!

 

 

Saulės spindulių slėptuvė

 

       Kaimietis pardavė žemę. Pirkėjas patikrino popierius, sumokėjo pinigus ir ruošiasi išvažiuoti. „Tai ar nežiūrėsi žemės, – teiraujasi kaimietis, – kokia ji, derlinga ar ne, kas joje galėtų augti?“ – „O kam, – sėdasi į mašinėlę pirkėjas, – svarbu, kad būtų žemės plotas, o derliaus gausime, kiek mums reikės…“

       …Šiame dirvos plotelio paviršiuje atkeliavęs per beribius visatos tolius saulės spindulys baigia savo kelionę. Jis niekur nedingsta, o pavirsta puria dirva, augalu, požeminio upelio pradžia, iš čia jis vasariškom miglom kyla į viršų, subėga į debesis ir šiltu lietumi palaiko gyvybę žemėje.

       Ir jeigu supratingai įsižiūrėtum, įsiklausytum, jeigu turėtum laiko bei noro, tai pamatytum, kad kiekviena dirvos pėda, žingsnis skiriasi vienas nuo kito, augalai yra nepanašūs tarpusavyje. Štai tamsžalis, sulig žmogaus ūgiu, netręštas ir nelaistytas bujoja dagys. Toliau tirštai bitėmis aplipusi baltųjų dobiliukų pievelė, už žingsnio ji staiga baigiasi, nes toliau dirva visakeriopai padeda augti išsikerojusiai kraujažolei.

       …Ir ateis laikas, kai nebereikės traktorių, trąšų fabrikų, jokių nuodų dirvai, žmogus su kastuvu rankose ilgai stoviniuos ant lauko, rinkdamas tinkamą vietą medeliui, augalui, daržovei. Jis žinos, kaip surasti ir panaudoti dirvoje paslėptus saulės spindulius, kad jie padėtų jo sodiniams augti, tarpti, brandinti gerą ir sveiką derlių.

 

 

Rūpestis

 

       Taip gerai prasidėjęs pavasaris, kaip praėjusiais, užpraėjusiais ir ankstesniais pavasariais, išvirto į sausrą. Mano ąžuoliukai, obelaitės, vyšnios gerai prigijo, o vėliau jų žali lapai be drėgmės pradėjo blykšti, gelsti, kol visai susiraitė. Jeigu dar iškristų nors lašas lietaus, tai medeliai gal ir atsigautų, bet beveik du mėnesius nesimatė danguje nė debesėlio. Pirmomis sausros savaitėmis dar gelbėjo rasa, o vėliau žolė sumenko, ėmė lūžinėti po kojomis. Nešu ir nešu iš greitai senkančio tvenkinio vandenį ir laistau medelius. Iš pradžių gelbėjau netoliese augančias vyšneles, bet sunku praeiti ir pro kitus medelius.

       Beveik netikiu paranormaliais reiškiniais, bet tikrai girdžiu, kai einu pro šalį pilnais kibirais vandens, kaip sodiniai prašo, maldauja, lyg ir tyliai inkščia, kad pagirdyčiau ir juos. Kur čia visus, o jų yra tūkstančių tūkstančiai, palaistysi. Kiekvienam iš karto reikia bent kibiro vandens ir tą reikia daryti ne vieną, ne keletą kartų, o per visą sausrą. Kiti džiūstantys medeliai tiesiog kimba šakom už drabužių, lyg prašydami sustoti, duoti vandens.

       Negana to, kažkur dingo – ar nusibaigė, ar išsislapstė varlės. Perkarę, liūdnom akim gandrai, kai mosuoju dalgiu, sliūkina beveik lipdami man ant kulnų. Jie, badmiriai, tikisi, kad iš sausos ir kietos žolės iššoks kokia nors sulysusi varliūkštė.

       Rūpi maži ąžuoliukai, kuriems jau visai susiraitė lapai, rūpi po kojomis traškantys žolynai, nykstantis daržas, alkani gandrai. Vis pasižiūriu rytų link, kur, pasak radijo ir TV pranešėjų, lyja. O Vokietijoje ar Vengrijoje, sako, ir upės iš krantų išsiliejo, net žmonės skęsta. Yra dar laimingų vietų mūsų Žemėje!

 

 

Suoliukas

 

       Yra toks medinis suoliukas prie Naujosios Akmenės turgaus. Kartais ant jo, pasidėjęs krepšį su pirkiniais, atsisėda koks nors pavargęs pilietis. Ir tas pilietis staiga pasijunta apsuptas nemažo būrio vyrų bei moterų. Visi jie vienu metu rėkia:

       – Gal turi parduoti sūrio? Gal varškės? Pieno? Sviesto?

       Vienas pieno produktų mėgėjas pamato atvirame žmogelio krepšyje sūrį ir tiesia rankas jį paimti. Sūrio savininkas užgula savo krepšį ir aiškina, kad sūrį pirkęs kitur, toli nuo čia, kad jis tikrai neprekiauja sūriu, nei varške, nei kitais pieno produktais.

       Paniurnėję ir nepatenkinti potencialūs pieniškų gėrybių pirkėjai išsiskirsto.

       Visai greta stovi įvairiausių ir įmantriausių dirbinių iš karklo vytelių pardavėjas. Per visą šaltą ir drėgną dieną prie jo neprieina nė vienas pirkėjas. Visais įmanomais būdais Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai ir kitos labai svarbios įstaigos kaimo gyventojus skatina, vilioja, prašo, kad jie pintų visokius dirbinius iš vytelių, pieštų, siuvinėtų, užsiimtų kitokių niekam nereikalingų niekniekių gamyba, kad tik kaimietis nelaikytų karvės.

       Paskutinis mados klyksmas, arba psichozė, tai atsisakymas laikyti karvę. Darbingos ir gausios šeimos, kur nuo pat jų namo slenksčio prasideda žolių jūra, be jokios priežasties staiga parduoda karvę ir pieno pirkti eina į parduotuvę. Tuo pačiu metu stena ir skundžiasi, kad neturi pinigų.

       Kas labai ilgisi anų, sovietinių, laikų, gali ten atsidurti atsistojęs į eilę, kai visoje plačioje apylinkėje likęs vienintelis karvės šeimininkas atveža parduoti pieną į miestą. Į eilę reikia stoti auštant (dar ne iš vakaro). Ši taip smarkiai susispaudusi, kaip kokiame erotiniame filme, kad tarp kūnų ir peilio ašmens neįkištum. Vis tiek atsiranda koks nors gudruolis, kuris tyko gauti pieno be eilės. Tada visi ant jo rėkia:

       – Kad tu nusprogtum!

       Aprėktasis nelieka skolingas:

       – Eikit jūs visi na…

       Karvės šeimininkas gąsdina pirkėjus ir sakosi karvės nebelaikysiąs. Stovėtojai keikia valdžią ir Lietuvą.

 

Evangelija pagal NMA

 

                                                                             Gimiau, bo norėjai, Dieve,

                                                                             Gyvenau, bo liepei, Dieve,

                                                                             Išgelbėk, bo gali, Dieve…

       Tokį užrašą, iškaltą ant paminklinio akmens devyniolikto amžiaus viduryje, teko skaityti senose Vegerių kaimo kapinaitėse. Užrašas panašus į derybas su Dievu, į lengvą šantažą – jei, Dieve, norėjai, kad gimčiau ir liepei gyventi, tai paskutinę gyvenimo valandą privalai ir išgelbėti.

       Su Dievu reikalų turėti yra paprasčiau. Gali ko nors jo prašyti, pasitarti, o kartais ir pareikalauti. Žiūrėk, net Šventajame Rašte kartais vienas kitas žodis yra pakeičiamas.

       Tik negalima ginčytis, prašyti, skųstis, negalima pataisyti nė vienos raidelės ar skaičiaus, kai turi reikalų su NMA – nacionaline mokėjimo agentūra, su žemėtvarka ir kitom valdžios įstaigom. Gali būti dešimt kartų teisus, bet jei tikrintojai parašys nors ir dešimt kartų neteisingai, tai privalo būti pagal juos ir niekas tau nepagelbės.

       Kartą Lietuvoje atsitiko neeilinis įvykis. Ūkininkas, senas agronomas, išmatavo savo 37 arų didumo laukelį. Tikrintojas vietoj 37 arų išmatavo 15. Agronomas per stebuklą išsireikalavo permatuoti. Tada išėjo jau 20 arų. Žmogus nenurimo tol, kol jo laukelio neišmatavo trečią kartą! Tada tikrintojas ir rado tuos 37 arus, kurie, pasirodo, niekur nebuvo dingę.

       Dideli viršininkai labai barė tikrintoją. Ne už neteisingą matavimą, o už tai, kam šis sutiko matuoti dar sykį. NMA taisyklės neleidžia matuoti antrą kartą, o juo labiau – trečią.

       Kad kaimietis neapgaudinėtų valdžios, žemės plotai ir pasėliai yra tikrinami ne vien ant žemės, bet ir iš kosmoso. Niekas nelieka nepastebėta. Akmuo, takas, medis, peliaujantis katinas ar už krūmo pritūpęs lauko šeimininkas iš dangaus aukštybių matosi kaip ant delno, ir vargas užsinorėjusiam dykų Europos pinigų, kas akmenį ar medį priskaičiavo į deklaruojamos žemės plotą.

       Nevykėlės žvalgybos, kurios iki šiol niekaip negali pagauti Ben Ladeno, tegu prašo lietuvių valdininkų pagalbos. Šie kaipmat tą didįjį teroristą išvilks į dienos šviesą, nes, gaudydami savuosius ūkininkus, sukaupė didelę patirtį.

       Dabar ūkininko spintoje popierių yra žymiai daugiau, negu kokioje nors praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio kolūkio kontoroje. Todėl silpnesnių nervų ūkininkai spjauna į popierius, į gaunamas išmokas ir vėl pradeda dirbti senoviškai.

 

 

Seno sodo paslaptis

 

       Stori debesys kaip tankus avikailis šildo vėlyvo rudens žemę. Tai šen, tai ten pasimato miglos, voratinkliai, jaučiamas šiltas pūvančių lapų kvapas. Jei ne azijietiškų stepių peizažas, jau atrodytų panašu į lietuvišką rudenį.

       Sėdime pamiškėje buvusiame Senlaukio kaime. Mano palydovai broliai Vaupšai – Česlovas ir Julius. Ką tik grįžome iš seno Andrejaus Kalendros sodo. Vaupšams tas senas sodas labai patiko ir jie norėtų čia gyventi. Beje, Česlovas metė mokytojo darbą mieste ir nusipirko nedidelį namelį Juodeikių kaime (Joniškio r.), šalia savo tėvų žemės. Seniau tokių žmonių, atsisakančių valdiško darbo, buvo apsčiai, dabar panašių atsiskyrėlių yra tik vienas kitas, ne daugiau kaip pirmųjų apaštalų.

       …Nevažinėjamą miško keliuką aukšti medžiai spaudžia iš abiejų šonų, ir staiga prieš mus atsiveria miško aikštelė su dideliu senu sodu. Gali čia vaikščioti valandų valandas, ištisą dieną ar dar daugiau, – vėl ir vėl užtiksi neatrastų slėpiningų sodo kampelių. Kam tada mums tibetai ir amazonės, kitos egzotiškos Žemės vietos, kai niekaip negali įminti iki galo savo lietuviško seno sodo paslapties.

       Gal trisdešimt kilometrų spinduliu dviračiu esu apvažiavęs visas miško aikšteles, buvusias sodybvietes, kažkaip likusias po melioracijos maro, kur dar randu senų sodų likučių. Ir šimtus, tūkstančius nežinomų veislių obelų, kokių nerasi jokiame pomologiniame atlase. Kiekvienas kaimietis turėjo savo išvestos obels, kriaušės veislę, kokios nėra pas kaimyną. Jau iš tolo, važiuojant miško keliuku, pajunti obuolių kvapą, senutėlės, niekada netręštos ir negenėtos obelys gausiai dera iki šiol, jų obuoliai atrodo kaip tyčia parinkti – sveikutėliai, lygūs, išvaizdūs, nesukirmiję.

       Iš visų tų sodų po šakelę, po sėklą, po atžalą renku ir tempiu į savo ekologinį senoviškų veislių sodą. Man nepaprastai pavyko, kad galėjau savo sodą kurti iš paties parinktų veislių. Dabartiniai sodininkai gali sodinti tik griežtai nurodytas veisles iš tam reikalui parinktų medelynų.

       …Kai tolstame miško keliuku, mus vis dar pasiekia nepakartojamas Adomo ir Ievos rojaus sodų kvapas.

 

Vyšnių žydėjimas

 

       Prie Luokavos piliakalnio iki šiol yra išlikusios kelios senoviškos obelys, sulaukėjusi vyšnia ir apsamanoję, vešliais alyvų krūmais apaugę namų pamatų akmenys.

       Čia gyveno iš caro kariuomenės grįžęs kareivis po 25 metų karinės tarnybos. Jis kaip pensiją gavo vieną hektarą kalvotos žemės, išsikasė pusiau žeminę ir apsodino visą kalniuką vyšniomis. Ilgus metus žygiuodamas Centrinės Azijos karštais ir bevandeniais smėlynais, jis visur ir visada matė savo žaliąją tėviškę, vis labiau ir labiau norėjo atsisėsti po obelim ar nusnūsti vyšnių paunksnėje.

       Po ilgų, sunkių tarnybos metų, kruvinų kautynių Azijos tyruose ir Balkanų kalnuose kareivis laimingai grįžo namo ir išpildė savo svajonę – pasodino vyšnių sodą. Taip ramiai ir nugyveno savo amžių tarp žydinčių vyšnių.

       Turiu visą knygų lentyną apie ekologinį ūkį. Sklaidyk nesklaidęs tų knygų puslapius, bet nerasi tikrų, gerų patarimų. Ten daug kalbama apie išaugintų ekologinių produktų naudą (šventa teisybė!), apie jų pardavimą, kooperaciją. Ir vis dažniau užsimenama apie tręšimą. Iš pradžių nedrąsiai, o dabar vis garsiau teigiama, kad, be organinių trąšų, reikia pabarstyti ir mineralinių. Tik kiek? Pradžiai „šiūpelę“, o toliau dvi, tris ir t. t. Jau firmos, firmelės siūlo „ekologiškas“ mineralines trąšas ir kainą nurodo. Dirvą reikia arti, akėti, purenti, niekad jos nepaliekant ramybėje. Taip kalba mokslininkai – ekologai. Su jais nepasiginčysi.

       O vyšnių (ypač žagarvyšnių) augintojai žino, kad žemės apie jas judinti nevalia. Seniau taip ir darydavo, tad vyšnios nesirgo jokiomis ligomis. Vyšnynas mėgo „keliauti“, kasmet pasislinkdamas po žingsnį, po du į pietų pusę. Dar ilgai po karo, trėmimų likę be jokios priežiūros vyšnynai per žydėjimą apsigaubdavo balta žiedų drobule ir šakos lūžo nuo tamsiai raudonų, beveik juodai prisirpusių uogų.

       Ar yra toks gudruolis, kuriam vyšnia, obelis ar koks pomidoras būtų pasipasakojęs, kaip jis nori augti? Ar jam yra gerai plika žemė, o gal jis nori, kad kaimynas būtų dilgėlė ar kitoks augalas? Gal šiam vaisiui (daržovei) patinka koks nors išsprogtakis kirminas? Ne, žmogus pats nusprendė, kad viską aplinkui reikia išrauti, iškasti, išnuodyti, o plikame lauke styrotų vieniša obelis ar pomidoras.

 

 

Chuliganas dryžuota nugara

 

       Ant Dabikinės kranto, nieko nematydamas ir negirdėdamas, kuičiasi jaunas barsukas. Negirdi, kaip atvažiavau dviračiu ir nemato, kaip pasilenkęs jį stebiu. Jaunikliui taip patinka užsiėmimas, kad jis iš pasitenkinimo dar kartais ir žvygčioja kaip koks paršelis.

       Kai nusibodo jį stebėti, paklausiau:

       – Ei, ką tu čia veiki?

       Barsukas pakėlė galvą, ilgai žiūrėjo mažom apžlibusiom akutėm ir, ko visai nesitikėjau, puolė mane. Aš tarp žvėries ir savęs pastačiau dviratį. Tada jis apibėgo aplink, stengdamasis nučiupti man už kojos. Taip barsukas gal dešimt kartų mėgino pulti. Aš jau nusižiūrėjau gerą šaką, kad išvanočiau jo dryžuotą nugarą, bet barsukas pagaliau liovėsi mane puldinėjęs ir, kažką piktai niurnėdamas, pasislėpė žolėse.

       Dabar aš pasijutau kaip ir nereikalingas šiose žemėse. Elniai nekreipia dėmesio ir brozdina jaunus medelius mano akyse, stirnos daro ką nori, neūžauga barsukas, jausdamasis tikru šeimininku, ir tas puola „muštis“. Ateityje, kai apdirbsiu didžiuosius darbus ir bus kiek laisvesnio laiko, reikės čionykščiams aborigenams parodyti, kas čia yra tikrasis šeimininkas, o dabar pagal jų „reitingus“ užimu paskutinę vietą.

 

 

Lauko laukas

 

                                                                                 Dykumos: vizijos;

                                                                                 Tropikai: dvasių valdymas;

                                                                                 Miškai: alchemija;

                                                                                 Kalnai: asketizmas.

 

       Taip daoistai apibūdina vietoves. Tik kažkodėl niekas nekalba apie lygų lauką. Dabar ne tik inteligentai, bet ir eiliniai žmogeliai, mažų miestelių čiabuviai, švelniai tariant, eina iš proto dėl tų laukų. Ne pievų ar arimų, – o medžio, akmens, kaimyno, kambario ar naminio katino lauko, bėga ir glaudžiasi prie ąžuolo, delnais glosto akmenį, stenėdami tampo lovą iš vieno kambario kampo į kitą, bijo sutikti pažįstamą, kurio esąs blogas laukas. Vis ieško ir ieško gero lauko. Tik lauko ieškoti nereikia, jis čia pat, už kaimo, gyvenvietės, miesto, miško. Šiemet žolynai užaugo sulig žmogaus ūgiu, o vietomis dar aukštesni, banguoja nuo vėjo žaliomis vilnimis, o saldus žiedynų kvapas lipdo lūpas ir lengvai svaigina galvą. Iš visų pusių esi apsuptas žolynų paukščių – griežlių, putpelių, kurapkų. Čia sumina takus elniai ir stirnos, palaimingai varto prieš saulę sakuotus šonus šernai. Netoliese kramsnoja dobilo galvutę kiškis, pakanalėje rausia baltą smėlį riebus barsukas. O jau žolių įvairovė! Žalio vėjo nešami jų kvapai maišosi tarpusavyje, glosto veidą, ramina. Nutolsta negalavimai ir visokie nemalonumai. Tik jauti, kaip giliai po suplūkta dirva ieško išėjimo į saulės šviesą palaidotas, bet dar gyvas šaltinis. Tad eikime ieškoti savo lauko į tikrą lauką.

       …Seniau mūsų kaimo gyventojai nevadino savęs kaimiečiais ar sodiečiais, o laukiniečiais.

 

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)