Gintaras Bleizgys. Benedikto Januševičiaus nuotrauka












                     *

 

       realumas realybė ir visos kitos

       fikcijos paukščiukas kuris

       gulėjo prie namo negyvas po žiemos

       gležnas mažojo princo kūnelis

       virtęs nuolankumu paskui

       aš vis dėlto sutaisiau savo

       lėktuvą ir išskridau ir patį

 

       juodžiausią žvaigžduočiausią

       dangų regėjau paukšteli broli

       gulintis negyvas po žiemos

 

 

 

                     sentimentalus arba

                     monologas horacijui

 

                                   Non omnis moriar

                                                       Horatio

 

       o paskui bus lietus bus naktis

       žalias gedulas supsis laukuos

       jokio gedulo nieks negedės

       aš išeisiu manęs nebebus

 

       o paskui vyturys ir žvaigždė

       užsimerkus ant kalno pušis

       jokio ženklo jokios pušies

       negalėsiu paimt

 

       o paskui nieko įprasto nieko

       ką galėčiau dabar užrašyt

       ketureiliai trupės ir byrės

       šiam pasauly tikrai nebeliks

       net menkiausios mano dalies

 

       taip horacijau eilės primins

       bet tikiuosi tu puikiai žinai

       kad gyventi yra daug daugiau

       negu būt eilėmis

 

       negu žūt eilėmis

 

       aš gyvensiu kitur ir beje

       ne tik eilės – dar nuotraukos ir

       balso įrašai liks apie tai

       tu dar nieko neišmanei

 

       gali būt kad dar liks dnr

       rnr šūdaer ar kitokie daiktai

       ritmai graikų romėnų kiniški

       keiks mane arba girs bet horacijau

 

       kam visa tai

 

       aš gyventi einu o ne būt eilėmis – –

 

       ir tada bus lietus bus naktis

       ir orfėjas kops baisiai ilgai

       tas kas mirė anksčiau

       nei atėjo mirtis

 

       kas užmiršo eiles ir save

       ir bet kokias savo dalis

       šiam pasauly horacijau tas

       gali kopt

 

       neatsigręžt

 

       ir išlįst – –

 

 

                     *

 

       vyto nuvyto žiedai

       ir žydėjo ir vėl žydės tarytum

       niekad anksčiau nebūtų žydėję tarytum

       nebūtų buvę to

 

       ką išgyvenai per savo trisdešimt penkerius

       metus per šešiasdešimt tėvas o

       mamos tai jau net ir palygint su kuo nebėra

       laikas sustojo jai

 

       laikas neegzistuoja

       tokia fikcija yra visa tai

       kur dabar gyveni

       vienas didelis atsivėdėjimas

 

       jokio vieno jokių žiedų čia tie

       patys žiedai kurių nebėra kurie

       praėjo čia tas pats tėvas kuris yra

       kurio nebėra

 

       čia tie patys laukai tos pačios

       obelys nugenėtos kurios niekad

       nebuvo genėtos čia esi tu

       kuris kas sekundę išaugi

 

       pats iš savęs išnyksti štai

       gyvenimas kurio nėra štai

       dairykis žiūrėk nes viskas

       tik vaidenasi viskas

 

       yra apreiškimas

       kurį kažin ar suprasi ar

       nebijosi išaiškint čia

       tik prasmės užuomazga – –

 

       kol būsi prikeltas iš griuvenų

       iš pelenų iš to

       ko nėra – –

 

 

                     *

 

       nėra pabaigos žolei debesys

       plaukia ir plaukia

 

       yra daugiau negu atrodo

       nuolatinį derlių atneša upė

 

       viskas auga

       yra suvalgoma auga

 

       ir gyvybė

 

       yra daug giliau negu

       visas šis skaidymasis

       prieaugis lapų skleidimasis

 

       daug giliau yra gyvybė negu

       akys

 

       už viso mano supratimo yra

       ji

 

       už upės

 

 

 

                     ramunei

                     plaunančiai langus

                     žydintį gegužės vidudienį

 

       ji nežino kad išeinu

 

       aš nežinau kad išeinu ir

 

       nežinau kad ji išeina

 

       – – – – – – – – – – – –

       kada susitiksime mes

 

       po kiek šviesmečių

 

       ar tu vėl būsi mano žmona

       ar būsiu aš tavo vyras

 

       tu kuri plauni langus

 

       kuri dabar žiūri į mane

       iš kitos pusės

 

       norėčiau nuplauti kelią

 

       kuriuo turėsime eiti

 

       iš paprasčiausio molio esu

 

       trumpas tas laikas – –


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)