tekstai.lt

Virginija Kulvinskaitė. Eilėraščiai
Virginija Kulvinskaitė
Virginija Kulvinskaitė





       Virginija Kulvinskaitė gimė Vilniuje 1983 m., mokėsi Vilniaus Mindaugo vidurinėje mokykloje, Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas. Šiuo metu VU magistrantūroje studijuoja intermedialumą. Eilėraščiai publikuoti „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“.




              Baltas triukšmas


       laukimas, jo tamsios eketės:

       dar nieko nematyti

       tik vos juntamas virpėjimas ore –

       vidudienį

       jis visada ateina didelis ir snieginas

       ir blyksi be garso kirviu

       kad žvaigždės naktimis

       matytų šaltus savo veidus –

       jų spazmiški tvinksniai primena meilę




              Diena, skirta rinkti


       diena saulėta ir vėjuota –

       aukšta, tik pradėjusi gelsti žolė

       tylus traškesys

       tarsi vaikščiotum po namus, kuriuose

       greitai mirs

       karšta vasaros popietė

       skirta žemuogėms rinkti:

       aš neturiu

       puodelio nei dubens, tik delną

       aš pernelyg ilgai pasilenkusi

       man svaigsta galva, dabar pats vidurdienis

       aš stebiu, kaip uogos atsiskiria nuo žemės

       kaip kyla stiebeliais aukštyn

       iki pat pabaigos

       kaip pakimba prisirpusios, sustingusios

       laukiančios pirštų

       skirtų rinkti, ir aš renku

       uogas, kurių nenoriu, man jų nereikia

       nesu alkana

       nežinau, ką turėčiau su jomis daryti –

       parsinešti namo – – –

       aš išbarsčiau jas pakeliui

       sutrintas neatsargiais pirštais

       prakvipusiais delnais

       aš grąžinau jas dienai

       saulėtai, vėjuotai ir aukštai




              Oda


       pirštinės guli prie veidrodžio –

       man patinka stebėti jas, liesti

       uosti vos juntamą rūgštų jų kvapą –

       įsivaizduoti kūną –

       tai, kas dabar mano, kažkada buvo jo

       širma

       ji dar prisimena

       veriantį plaukų augimą

       balkšvai gelsvą riebalų blizgesį

       gyslas

       tvinksinčias karščiu ir raudoniu –

       pirštinės visada prieš veidrodį

       visada kviečiančios

       nirti į tamsią

       švarią bekūnę ir svetimą odą




              Eketės lankymas


       kai buvau vaikas,

       ji visą žiemą

       boluodavo apačioje –

       neik ten, sakydavo,

       kai buvau vaikas, bet aš

       vis tiek grįždavau,

       nes šviežios eketės kvapas toks pat

       kaip žaizdos:

       baisus ir saldus žinojimas,

       kad tai gali įvykti,

       kad VYKSTA, DABAR – – –

       tamsa

       ir tyla –

       apsunkę debesys, jų lėtas plaukimas,

       veido atspindys vandenyje –

       tai yra meilė – linkti į save,

       klūpėti stingstančiais keliais ir pirštais –

       o, tai yra meilė –

       kol nepasigirs triukšmas –

       tolima, bet neišvengiama

       grėsmė iš dangaus – viskas drumsčias

       ir virpa –

       riebus, tirštas sniegas

        (namai, garuojantys pietūs, eglutė,

       blizgučiai, blizgučiai, blizgučiai)

       užmérkia tave




              Rytas parke


       šaltas švytėjimas –

       paukščių galvos beveidės

       be garso

       medžiai

       meta tamsą žolėn –

       sparnų

       aštrios linijos

       atsiskiria

       ir

       kiek didesni už plaštaką

       jų kūnai kyla aukštyn

       stingsta –

       akimirka spindi

       gelianti juoda

       o po to grįžta

       atgal

       kaip banga




              Trešnės


       tą popietę sėdėjau virtuvėje

       pro nuleistų žaliuzių tarpus

       liejosi blyški

       šviesa

       ši vasara karšta, todėl

       tą popietę aš uogas valgiau

       juodas iki raudonumo

       tarp dantų traškančias

       uogas

       saldžias saldžias

       šnarančias šnabždančias

       lipančias lauk iš vazos

       krentančias

       ant nugaros –

       plonos kojytės

       virpa ore –

       tą popietę valgiau aš

       juodas trešnes




       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)