tekstai.lt

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai
Nerijus Cibulskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Nerijus Cibulskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka












                     Pro praeitį


       lūžta spindulys: ant poliruoto stalo

       niekaip neatmenamas diktantas

       kuriame kelis kartus aš

       pirmokas netaisyklingai

       užrašau savo vardą

       skrebinu sunkiu rašaliniu

       parkeriu ir jau su ašarom

       su kutenančiu kartėliu

       tik dabar pagalvoju kad pirmąkart

       turėjau galimybę pajusti gėdą

       kūną surakinantį nerimą

       kūno kuriuo nebeteks būti


              2009. XII. 9




                     Kai mane sapnuoja


       atsilikęs bėgu paskui

       nutolstančią savo močiutę, vejuosi

       praeities gatve, šaukiamas vardu

       ir neatsigręždamas, šmėsteli vaikiškas

       kombinezonas, kuriuo vilkiu,

       kurio jau neatsimenu,

       tarsi netyčia reikia įpulti

       į duobę, sklidiną purvo, kapanotis

       iš paskutiniųjų, girdėti kviečiantį balsą,

       nors pagaliau esu šiaip ne taip

       ištrauktas, nešvariais drabužiais, išsprūsta,

       kaip aš toks eisiu į miestą

       štai dar vienas aiškus, tačiau

       betikslis klausimas sapnininkui




                     *


       prie nebeveikiančio kino teatro

       susitikimai daug retesni čia

       nieko bendra su poezija yra

       aiškumas nė su vienu aiškumu

       nepalyginamas bet jį vis matuoju

       atsainiai tuo pačiu savimi

       pamažu aiškėja ir kažkokie

       nežymūs resultant neįsiminti

       taip turėtų prasidėti ir baigtis

       kiekvienas geros praeities seansas


              2009. XI. 20




                     Dar šešios žiemos. Penktas


              Sėdžiu už stiklo, tartum savo paties portretas.

                                                        Tomas Tranströmer


       tik užklydęs skersvėjis praneša,

       kuris tikresnis, yra šitoje pusėje,

       kitaip galbūt nepastebėčiau skirtumo,

       retkarčiais už trapios drobės spėju

       pamatyti, kaip tas kitas sustingęs

       veržiasi, traukia save iš rėmų

       akimis, jau ir taip suradusiomis

       tobulą tašką, bando peržvelgti

       sniego šviesą, sniego tamsą

       nepajudu, nes visas portretas liko

       man vienam, jeigu ištrūkčiau,

       kas žino, ar likčiau toks tikras




                     Dar šešios žiemos. Antras


       Varvekliai, taip ir nepaliesti tylos akordai,

       užpildo griežtas pastogių penklines.

       Tiek turbūt niekada nesugrosi.

       Nes visa kita – įprastas šurmulys,

       užgožiantis tobulą ramybės orkestrą.




                     Persapnavimas Nr. 822


       Greituoju traukiniu –

       į tarpmiestines džiungles. Pro pat nejaučiamą

       grėsmę gaminančius cechus, plytines.

       Pasklinda garsų ratilai, aukšti, vos pagaunami

       signalai. Tai kažkurio keliautojo imtuvas,

       per jį išsiblaškau:

       visai netoliese – audros įsčios.

       Regis, jos praeitą vakarą aklai užsivėrė

       ir dabar visi nenustoja kalbėti apie ramybę?

       Arba atsakymas galėtų būti čia, antrame aukšte,

       iš kur skleidžiasi žvilgsnio rodyklės,

       kryžiuojasi. Vėl: gamykla, viadukas.

       Ir galop – mano sustojimas. Tiesės taškas,

       kurį paliečiu kojomis: įkaitęs grindinys.

       Metalo kevalas išspjauna ir kitus.

       Bet argi mes ne kelių šimtų tylų gylyje,

       panirę tik į savo įsivaizduojamas keliones?

       Aš tai žinau, šis bilietas – amžinas.




                     Kuris vaikščiojo vienas


                                                 Skiriu Šoviniui


       Kas gi lenda į tavo mažą praskeltą galvą,

       kai paryčiais slenki vienodais kiemais arba

       grumiesi su kelią pastojusiomis tvoromis?

       Lyg tas vietinis, tylus aborigenas su savo

       keistais įpročiais, tarp visų šitų svetimkalbių,

       rūškanotų kvartalo gyventojų.

       Nukeptų jie tave bet kurią akimirką.

       Bet kviečia mandagiai, žongliruodami lūpomis,

       slėpdami plytgalį už nugaros.

       Todėl nėra jokios logikos, o jei būtų – net nežinotum,

       kad ją turi. Vien alkio genamas dabar

       spoksai į stiklines duris, medžioji šešėlius už jų.

       Turbūt yra kietas, šaltas tikėjimo daigas

       ir tavyje. Nes jeigu ne, kur sugrįžtum palikęs

       sniego tamsą su joje įsikirtusiom pėdom?




                     Landšaftas


       Ant aštraus palydovo spindulio suverti

       gruoblėti lietaus debesys.

       Po jais tebesirungia stovyklų ugnis,

       aklai šokdama pagal lašų violončeles.

       Muzikiniai intarpai, kurių neišgirsta joks žmogus:

       žolė užtikrintai veržiasi pro žemės odą,

       kol dar sugeba – klausosi šaknų šauksmo.

       Sustingę, akmenuoti paviršiai tartum brailio rašysena,

       visi abejingi ir kietapėdžiais batais peržengia

       kliūtis, sąžiningai suklupdami savo viduje.

       Taip ir nenuvykau prie bokšto,

       kuris nekantriai svyra slėnio pusėn, grumiasi

       su savomis dvasiomis, kurios laksto

       sraigtiniais laiptais. Dūsuoja ir neužmiega.

       Aš pasispiriu toliau nuo viso šio trumparegiškumo.

       Toliau nuo šio nebylaus kraštovaizdžio.

       O vėlų vakarą susapnuoju kadais aprašytą skroblą.

       Jo vaizdinys užantspauduoja neįvykusią kelionę.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)