tekstai.lt

Miguel de Unamuno. Gerasis šventas Manuelis, kankinys
Miguel de Unamuno. Nuotrauka iš puslapio http://es.wikipedia.org/wiki/Miguel_de_Unamuno
Miguel de Unamuno. Nuotrauka iš puslapio http://es.wikipedia.org/wiki/Miguel_de_Unamuno






       Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.

                                                                                    Šv. Paulius, I Kor, XV, 19


       Dabar, kai Renados (1) vyskupijos, kuriai priklauso mano mylima Valverde de Liucerna (2) gyvenvietė, vyskupas rūpinasi, kaip sakoma, Don Manuelio, arba geriau – Gerojo švento Manuelio (3), buvusio parapijos kunigo, paskelbimu šventuoju, noriu atlikti tam tikrą išpažintį, sulauksiančią, vienas Dievas žino, kokio likimo, viską, ką žinau ir prisimenu apie matriarchalinį vyrą, giliai paveikusį dvasinį mano sielos gyvenimą. Šis žmogus buvo mano tikrasis dvasinis tėvas, mano, Angelos (4) Carbaljino.

       Savo kūniškąjį ir laikinąjį tėvą menkai pažinojau, nes jis mirė, kai dar buvau vaikas. Žinau, kad buvo atvykęs iš užsienio į Valverde de Liucerną, kad čia apsistojo susituokęs su mano motina. Atsivežė šiek tiek knygų: „Don Kichotą“, klasikinio teatro kūrinių, keletą romanų, istorijų, „Bertoldą“ (5), – viskas buvo sumaišyta, ir šias knygas, bene vieninteles gyvenvietėje, godžiai perskaičiau dar visai maža. Mano geroji motina beveik nieko nepasakojo apie tėvą, jo poelgius ir posakius. Prisiminimai apie Don Manuelį turbūt ištrynė prisiminimus apie mano tėvą. kaip ir visas miestelis, motina buvo įsimylėjusi Don Manuelį – aišku, kad skaisčiai. Motina kiekvieną dieną už sutuoktinį karštai sukalbėdavo rožinį ir prašydavo jam Dievo malonės.

       Mūsų Don Manuelį prisimenu taip, tarsi viskas vyko tik vakar, kai buvau dešimtmetė mergaitė, prieš išvykimą į Religinę mokyklą katedraliniame Renados mieste. Tuomet jam, mūsų šventajam, buvo kokie trisdešimt septyneri metai. Aukštas, lieknas, tiesus, galvą laikydavo taip, kaip kalnas laiko savo viršūnę, o jo akyse tilpdavo visa mūsų ežero mėlio gilybė. Jis patraukdavo daugelio žvilgsnius, o per juos – ir širdis. Kai jis žiūrėdavo, atrodė, kad jo žvilgsnis veria kiaurai kūną ir įsistebeilija tiesiai į širdį. Visi jį mylėjome, bet labiausiai – vaikai. Ko tik jis mums nepasakojo! Tai buvo tikros įdomybės, o ne paprasti žodžiai. Miestelis padvelkė jo šventumu, visur jautėsi tas aromatas.

       Tai nutiko kaip tik tuomet, kai mano brolis Lazaras (6), gyvenantis Amerikoje, iš kurios mums nuolat siųsdavo pinigus, leidžiančius gyventi padoriai ir nevaržomai, liepė motinai mane išsiųsti į Religinę mokyklą. Reikėjo mane išmokslinti už miestelio ribų, kad būčiau visiškai išsilavinusi. Ir visa tai vyko nepaisant to, kad Lazarui vienuolės nekėlė jokio pasitikėjimo. „Bet kadangi tenai, rašė jis mums, kiek man žinoma, iki šiol nėra pasaulietiškų ir progresyvių mokyklų, o juo labiau – merginoms, reikia susitaikyti su tuo, kas yra. Svarbiausia, kad Angelita išprustų ir nesisukiotų tarp tų netašytų kaimiečių.“ Taigi įstojau į mokyklą, galvodama, jog tapsiu mokytoja, bet vėliau ta pedagogika man įstrigo gerklėje.

       Mokykloje susipažinau su mergaitėmis iš miesto ir su kai kuriomis artimai susidraugavome. Bet vis tiek sekiau miestelio įvykius, iš miestelėnų dažnai sulaukdavau naujienų, o retkarčiais – ir vizitų. Ir net mokyklą pasiekė garsas apie mūsų žymųjį parapijietį, apie kurį pradėta kalbėti vyskupijos mieste. Vienuolės nieko daugiau neveikė, tik ir klausinėjo manęs apie Don Manuelį.

       Nuo pat mažumės maitinausi nežinau kuo: smalsybėmis, rūpesčiais ir nerimais. Iš dalies sukeltais tos šūsnies tėvo paliktų knygų; ir mokykloje bendraujant su viena klasioke visa tai dar labiau sustiprėjo. Ji mane įpratino prie besaikių postringavimų ir retkarčiais net siūlydavo stoti į tą patį vienuolyną, prisiekiant amžiną seserystę, pasirašant priesaiką savo krauju; kitais kartais prisimerkusi man pasakodavo apie vaikinus ir visokius vedybinius nuotykius. Iš tiesų nuo to laiko, kai mokiausi mokykloje, nieko nežinau nei apie ją, nei apie jos likimą. Ir tuomet, kai buvo kalbama apie mūsų Don Manuelį, arba, kai mano mama ką nors apie jį rašydavo laiškuose, o taip nutikdavo beveik visada, kuriuos aš skaitydavau savo draugei, ši ekstatiškai sušukdavo: „Kokia sėkmė, bičiule, galėti gyventi šalia tokio šventojo, šalia gyvo švento žmogaus, ir galėti pabučiuoti jam ranką! Kai tik sugrįši miestelin, rašyk ir rašyk man, papasakok apie jį kuo daugiau.“

       Mokykloje praleidau kokius penkerius metus, kurie dabar pranyksta kaip ankstyvo ryto sapnas prisiminimų tolumoj. Būdama penkiolikos grįžau į savo Valverde de Liucerną. Jau tuomet visas miestelis buvo Don Manuelis; Don Manuelis su ežeru ir kalnais. Atvykau ištroškusi jį pažinti, tapti jo globotine, eiti jo nurodytu gyvenimo keliu.

       Buvo kalbama, kad Don Manuelis įstojo į Seminariją, norėdamas tapti dvasininku tam, kad išlaikytų savo neseniai našle tapusios sesers vaikus, tarnauti jiems kaip tėvas; kad Seminarijoje jis pasižymėjo savo aštriu protu ir talentu, kad atsisakė puikios ekleziastinės karjeros pasiūlymų, nes nemylėjo nieko daugiau, tik savo Valverde de Liucerną, savo miestelį, kuris kaip segė pasimetęs tarp ežero ir kalnų.

       Ir kaip jis mylėjo savuosius! Jo visas gyvenimas buvo gelbėti yrančias santuokas, grąžinti tėvams neklusnius vaikus ir grąžinti vaikams tėvus, o labiausiai – paguosti nusivylusius ir netekusius vilties bei padėti visiems gražiai numirti.

       Be kitų dalykų, dar prisimenu, kad miestelin grįžus nelaimingajai tetos Rabonos dukteriai, sutrikusiai ir vienišai bei nusivylusiai, su kūdikiu ant rankų, Don Manuelis nenurimo, kol nepasiekė, kad jos buvęs vaikinas Perotė ją vestų ir pripažintų jos atsineštą būtybėlę savu. Don Manuelis sakydavo Perotei:

       – Žiūrėk, būk tėvas šiam nelaimingam kūdikiui, nieko daugiau neturinčiam, tik dangiškąjį Tėvą.

       – Bet, Don Manueli, juk tai ne mano kaltė!..

       – Kas čia žino, sūnau, kas čia žino!.. Ir iš viso čia nekalbama apie jokią kaltę.

       Ir šiandien nelaimingas Perotė, invalidas, paralyžiuotas, kaip vienintelį ramstį ir gyvenimo paguodą turi tą vaiką, kurį, paveiktas Don Manuelio šventumo, pripažino savu, nors ir nebūdamas jo biologiniu tėvu.

       Švento Jono naktį, pačią trumpiausią metų naktį, apsilankydavo ir iki šiol lankosi prie mūsų ežero visos vargšės bobos ir nemažai vyriūkščių, kurie mano, kad esą apsėsti demonų, kurie, atrodo, tėra isterikai, retkarčiais – ir epileptikai. Don Manuelis nusprendė šalia ežero įrengti tvenkinį ir palengvinti jų gyvenimą bei, jei tai būtų įmanoma, išgydyti juos. Jo buvimas ir žvilgsniai, jo saldus žodžių autoritetingumas, bet labiausiai jo balsas – koks stebuklingas jo balsas! – taip visus paveikė, kad net keletas nelaimėlių nuostabiai išgijo. Dėl to nepaprastai išaugo jo populiarumas, traukiantis prie mūsų ežero visus apylinkių ligonius. Vieną kartą atvyko motina ir paprašė, kad jis išgelbėtų jos vaiką, tikėdamasi stebuklo. Į prašymą Don Manuelis atsakė liūdnai šypsodamasis:

       – Neturiu pono vyskupo leidimo daryti stebuklus.

       Labiausiai jis rūpinosi, kad visi vaikščiotų švarūs. Jei kas nors dėvėdavo skylėtą drabužį, sakydavo jam: „Nueik pas zakristijoną, kad užsiūtų tą skylę.“ Zakristijonas buvo siuvėjas. Ir kai pirmąją metų dieną eidavo jo sveikinti su vardadieniu – jo šventas globėjas buvo pats Jėzus, mūsų Viešpats – Don Manuelis norėdavo, kad visi pas jį ateitų apsirengę naujais marškiniais, o tiems, kurie tokių neturėjo, jis padovanodavo.

       Visiems jis rodė vienodą švelnumą, o jei kuriuos labiau išskirdavo, tai – pačius nelaimingiausius ar maištingiausius. Kadangi miestelyje gyveno vienas vargšas idiotas iš prigimties, kvailelis Blasiljas, kaip tik jam rodė daugiausia švelnumo ir netgi sugebėjo išmokyti jį tokių dalykų, kurie atrodė kaip tikras stebuklas. Nes tie menki proto likučiai įsižiebdavo tarsi žarijos tuomet, kai jis, kaip vargšė beždžionė, pamėgdžiodavo Don Manuelį.

       Žavingiausias buvo Don Manuelio balsas, dieviškas balsas, verčiantis pravirkti. Kai aukodamas didžiąsias ar giedotines mišias giedojo prefaciją (7), visa bažnyčia suvirpėdavo ir visi jį girdintieji susijaudindavo iki pat sielos gelmių. Jo giesmė, sklindanti iš šventovės, užsnūsdavo virš ežero ir kalnų papėdėje. Kai per Didžiojo Penktadienio pamokslą protestuodamas sušukdavo: „Dieve mano, Dieve mano! Kodėl mane apleidai?“ – per miestelį, kaip per ežero vandenis, nuvilnydavo bangos, panašiai kaip tomis dienomis, kai pūsdavo šiaurės vėjas. Ir atrodydavo, tarsi miestelėnai girdėtų patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tarsi balsas sklistų iš to seno nukryžiuotojo, po kurio kojomis tiek motinų kartų paliko savo kančias. Sykį motina, paties Don Manuelio motina, girdėdama jį negalėjo susilaikyti ir klūpėdama ant šventyklos grindų sukliko: „mano sūnau!“ Visi verkė, tarsi tikras ašarų lietus lijo, galvodami, kad motiniškas šūksnis sklido iš Dolorosos (Sopulingosios) (8), stovinčios vienoje iš šventovės koplyčių, septyniais kalavijais perverta širdimi, pusiau pravertos burnos. Po to kvailelis Blasiljas vaikščiodamas gatvelėmis patetišku tonu vis kartodavo: „Dieve mano, Dieve mano! Kodėl mane apleidai?“, jo balsas skambėdavo kaip aidas ir visi, išgirdę jį, išvydę mažytį kvailio džiaugsmą, pravirkdavo.

       Don Manuelis su žmonėmis elgdavosi taip nuoširdžiai, kad niekas neišdrįsdavo jam meluoti ir visi, net neidami prie klausyklos, išpažindavo jam savo nuodėmes. Viskas baigėsi tuo, kad, vieną kartą netolimame vienkiemyje įvykus prieštaringai vertinamam nusikaltimui, priekvailis teisėjas, gerai nepažįstantis Don Manuelio, pasikvietė jį ir tarė:

       – Nagi, Don Manueli, padarykite taip, kad nusikaltėlis išklotų visą tiesą.

       – O už ką tuomet jis bus baudžiamas? – atsakė šventas vyras. – Ne, pone teisėjau, ne, iš nieko nereikalauju tiesos, galinčios lemti mirtį. Tenai tarp jo ir Dievo viskas išsispręs... Žmogiškasis teisingumas manęs nedomina. „Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami“, – pasakė mūsų Viešpats.

       – Bet aš, pone kunige...

       – Supratau, pone teisėjau, „kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.

       O išėjęs, atidžiai žiūrėdamas į įtariamąjį, tarė jam:

       – Gerai žiūrėk, ar Dievas tau atleido, nes tai vienintelis svarbus dalykas.

       Visas miestelis dalyvaudavo mišiose, kad paklausytų ar pamatytų Don Manuelį prie altoriaus, prie kurio jo veidas persimainydavo, tarsi užsidegdavo. Tai buvo šventa pareiga, visuotinis pagarbinimas, nes visi susirinkdavome šventykloje, vyrai ir moterys, seniai ir vaikai, koks tūkstantis žmonių, visi vieningai, vienu balsu kartodavome: „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją...“ ir kas dera po to. Tai nebuvo choras, tai buvo vienas balsas, paprastas ir vieningas balsas, visų balsai susilieję į vieną, statantys kaip kokį kalną, kurio viršūnė, kartais paskendusi debesyse, būdavo Don Manuelis. Priėjus iki „tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą“ Don Manuelio balsas kaip į ežerą panirdavo į miestelio balsą ir nutildavo. Ir aš girdėdavau varpo dūžius... Varpo, panirusio, kaip čia sakoma, ežero dugnan, varpo dūžius, kurie girdisi ir švento Jono naktį. Tai būdavo nugrimzdusio į dvasinį ežerą mūsų miestelio varpo dūžiai, girdėdavau mūsų mirusiųjų, prisikeldavusių šventoje komunijoje, balsus. Vėliau, jau pažinusi mūsų šventojo paslaptį, supratau, kad tai buvo kaip karavanas, keliaujantis po dykumą, nusilpus vedliui, priartėjus galutiniam jo kelionės tikslui, vedliui, kurį ant pečių paėmė savieji tam, kad nugabentų jo kūną į Pažadėtąją žemę.

       Visi mirdami norėjo laikytis jo rankos kaip inkaro.

       Don Manuelis per savo pamokslus niekados nekalbėdavo prieš bedievius, masonus, liberalus ar eretikus. Kam, jeigu jų miestelyje nebuvo? Netgi prieš blogą spaudą netardavo nė žodžio. O viena dažniausių jo pamokslų temų – pasisakymai prieš piktus liežuvius. Jis atleisdavo visiems ir viską. Nenorėjo tikėti niekieno blogais ketinimais.

       – Pavydą, – jam patikdavo kartoti, – jaučia tie, kurie mano, kad jiems kažkas pavydi, ir persekiojimai dažniausiai yra daugiau persekiojimo manija, o ne tikrasis persekiojimas.

       – Bet, žiūrėkit, Don Manueli, ką man norėjo pasakyti...

       O jis:

       – Mums neturi rūpėti, ką kas nors nori pasakyti, svarbiau tai, ką pasako nenorėdamas...

       Jo gyvenimas buvo išoriškai aktyvus, o ne kontempliatyvus. Kai tik galėdavo, vaduodavosi nuo neveiklumo. Kai girdėdavo, kad tinginystė yra visų ydų motina, atsakydavo: „O blogiausia yra ydingai mąstyti.“ Ir kai aš vieną kartą jo paklausiau, ką jis turėjo omeny šitai sakydamas, jis atsakė: „Ydingai mąstyti – tai mąstyti ir nesiimti jokių veiksmų, arba per daug galvoti apie tai, kas jau padaryta, o ne apie tai, ką reikia padaryti.“ Kas padaryta, tas padaryta, nėra nieko blogesnio, kaip sąžinės graužatis be galimybės pasitaisyti.“ Veikti! Veikti! Jau tuomet gerai supratau, kad Don Manuelis bėgo nuo slegiančių vienatvės apmąstymų, kad jį persekiojo kažkokia įkyri mintis.

       Taigi jis visada būdavo užsiėmęs, neretai ir išsigalvotais darbais. Sau rašė labai mažai, todėl beveik nieko nepaliko: jokių raštų nei užrašų, o už kitus nuolat rašydavo, padėdavo motinoms, taisydamas jų laiškus išvykusiems vaikams.

       Taip pat dirbo žemę, savo rankomis prisidėdamas prie kai kurių miestelio žemės darbų. Grūdų kūlimo laikotarpiu eidavo į laukus ir padėdavo kulti bei sijoti grūdus, mokydavo ir prablaškydavo dirbančiuosius. Kartais nudirbdavo darbus už kokį ligonį. Vieną giliausios žiemos dieną Don Manuelis susitiko vaiką, mirtinai šąlantį, tėvo pasiųstą parginti gyvulių bandos iš tolimų kalnų.

       – Žiūrėk, – tarė jis vaikui, – grįžk namo, pasišildyk ir pasakyk tėvui, kad aš atliksiu šį darbą.

       Grįžęs su gyvuliais, sutiko visai sumišusį tėvą, einantį link jo. Žiemą Don Manuelis vargšams dalydavo malkas. Kai nudžiūvo riešutmedis – tas matriarchalinis riešutmedis, kaip kiti jį vadindavo, kurio pavėsyje žaisdavo būdamas vaikas ir jo riešutais džiaugėsi daugelį metų, paprašė kamieno, parsinešė jį namo ir išpjovė šešias lentas, kurias saugojo savo lovos kojūgaly, iš likusios medienos priskaldė malkų neturtėliams.

       Taip pat gamindavo kamuolius, kad vaikinai turėtų su kuo pažaisti, ir siūdavo nemažai žaislų vaikams.

       Dažniausiai lydėdavo einančius pas gydytoją ir pabrėžtinai liepdavo laikytis paskirtų receptų. Labiausiai jis domėdavosi nėštumais ir vaikų auginimu. Vieni didžiausių piktžodžiavimų jam buvo teiginiai: „Su motinos pienu – dangus!“ ir „Angeliukai – į dangų“. Jį giliai sukrėsdavo vaikų mirtys.

       – Kūdikis, kuris gimsta miręs arba kuris miršta ką tik gimęs bei savižudybė, – pasakė man vieną kartą, – man yra vienos iš baisiausių paslapčių: kūdikis ant kryžiaus!

       Ir kai kartą vieno savižudžio tėvas jo paklausė, ar suteiks mirusiajam šventą žemę, atsakė:

       – Tikriausiai, nes paskutiniu momentu, antruoju agonijos momentu, jis, be jokios abejonės, pasigailėjo to, ką padarė.

       Taip pat dažnai eidavo į mokyklą padėti mokytojui, mokyti kartu su juo ne tik katekizmo. Visą laiką bėgo nuo tuščio laiko švaistymo ir vienatvės. Stengdavosi pabūti su miesteliu, ypač su jaunimu ir mažutėliais, eidavo į šokius. Ir daugiau nei pora kartų tenai ėmėsi groti būgneliu, kad vaikinai ir merginos pašoktų, ir visa tai, kas atliekama kito kunigo būtų pasirodę groteskiška kunigystės profanacija, jo rankose atrodė šventa. Jo muzika sukurdavo šventumo įspūdį, atrodė, tarsi atlieka kažkokį religinį ritualą. Suskambėjus „Angelus“, padėdavo būgnelį ir lazdelę, pasiruošdavo ir visi kartu su juo melsdavosi: „Viešpaties angelas apreiškė Marijai: Sveika Marija...“ O paskui Don Manuelis tardavo: „O dabar – ilsėtis.“

       – Pirmiausia, – sakydavo, – reikia, kad miestelis džiaugtųsi, kad visi džiaugtųsi tuo, kad gyvena. gyvenimo džiaugsmas yra pirmiau visko. Niekas neturi norėti mirti iki tol, kol to nepanorės Dievas.

       – Na, o aš taip... – kartą tarė neseniai našle tapusi moteris, – aš noriu sekti paskui savo vyrą...

       – O kam? – atsakė jis. – Pasilik čia, patikėk jo sielą Dievui.

       Per vienas vestuves Don Manuelis pasakė: „O, jei galėčiau visą mūsų ežero vandenį pakeisti vynu, tokiu vyneliu, kurio kad ir kiek gertum, visada būtum linksmas, bet nepasigertum... arba kad nors tai būtų linksmos išgertuvės!“

       Vieną kartą per miestelį keliavo vargana lėlininkų trupė. Jos vadovas, atvykęs su sunkiai sergančia nėščia žmona, o kartu dar trys vaikai, padedantys tėvams, vaidino pajacą. Kol jis miestelio aikštėje juokino vaikus ir net suaugusius, žmona staiga pasijuto blogai, turėjo pasišalinti lydima skausmingo pajaco žvilgsnio. O miestelio vaikai tuo metu nevaldomai, gaivališkai kvatojosi. Don Manuelis palydėjo moterį ir vėliau užeigos arklidės kampe padėjo jai gražiai numirti. Kai pasibaigus šventei miestelis bei pajacas išgirdo apie ištikusią nelaimę, visi sugužėjo į užeigos namus ir vargšas vyras balsiai raudodamas tarė: „Gerai sakoma, pone kunige, kad esate tikras šventasis“, prisiartino prie jo, norėdamas pasilenkti ir pabučiuoti ranką, bet Don Manuelis atsitolino, paėmė pajaco ranką ir visų akivaizdoje pasakė: „Tai tu esi šventasis, garbingasis pajace, mačiau tave dirbantį ir tu dirbai ne tik dėl duonos kąsnio vaikams, bet norėdamas suteikti džiaugsmo kitiems. Aš tau sakau, kad tavo žmona, tavo vaikų motina, kurią palydėjau dievop, kol tu dirbai ir linksminai kitus, ilsisi Viešpaties ramybėje ir kad susitiksi su ja ten, danguje, kur tau atsidėkos besišypsantys angelai.“

       Ir visi, vaikai ir suaugusieji, verkė ir verkė tiek iš skausmo, tiek iš paslaptingo džiaugsmo, malšinusio skausmą. O vėliau, prisimindama tą didingą valandą, supratau, kad tas šaltakraujis Don Manuelio džiaugsmas buvo laikinas ir žemiškas pavidalas begalinio ir amžino liūdesio, kurį herojiškai pasiaukodamas slėpė nuo pašalinių akių.

       Nuolat užimtas, nuolat įsitraukęs į veiklą, linksmindamas kitus, rodėsi, kad norėjo pabėgti nuo savęs, norėjo pabėgti nuo vienatvės. „Bijau vienatvės“, – kartodavo. Nepaisant to, kartais vienas eidavo prie ežero pakrantės, arčiau senos abatijos griuvėsių, kur, atrodo, vis dar ilsisi pamaldžiųjų cistersų (9), kuriuos istorija palaidojo užmarštyje, sielos. Tenai yra vadinamojo Tėvo Kapitono celė ir, sakoma, kad ant jos sienų išliko kraujo žymių, užtiškusių jam kankinantis. Ką ten mąstydavo mūsų Don Manuelis? Viena gerai prisimenu, kaip kartą, kalbantis abatijoje, paklausiau jo, kodėl jam nė karto neatėjo į galvą stoti į vienuolyną, o jis man atsakė:

       – Ne dėl to, kad turėčiau tai, ką dabar turiu, ir ne dėl to, kad išlaikyčiau savo našlę seserį ir sūnėnus, tegu Dievas padeda jiems varguose, o tik todėl, kad nesu pašauktas būti vienuoliu, atsiskyrėliu; vienatvė nužudytų mano sielą. Mano vienuolynas yra Valverde de Liucerna. Aš negaliu gyventi vienas, aš negaliu mirti vienas. Turiu gyventi dėl savo miestelio ir mirti dėl jo. Kaip išsigelbėčiau pats, negelbėdamas kitų?

       – Bet yra buvę šventų vienuolių, atsiskyrėlių... – pasakiau jam.

       – Taip, Viešpats jiems suteikė vienatvės malonę, kurios man nedavė, ir turiu su tuo susitaikyti. Tokį mane sukūrė Dievas. Negalėčiau iškęsti dykumos gundymų. Aš nepajėgčiau vienas nešti gyvenimo kryžiaus.

       Šiais prisiminimais, kuriais gyvas mano tikėjimas, norėjau nupiešti mūsų Don Manuelį tokį, koks jis buvo, kai sulaukiau kokių šešiolikos metų, ką tik grįžusi iš religinės Renados mokyklos į mūsų Valverde de Liucerną vienuolyną. Grįžau suklupti prie kojų mūsų abatui.

       – Sveika, Simonos dukterie! – pasakė mane išvydęs, – jau visa panelė pasidarei, ir prancūziškai mokanti, ir siuvinėti, ir pianinu skambinti, ir dar net nebežinau ką! Nagi, o dabar ruoškis mums sukurti dar vieną šeimą. O kada grįžta tavo brolis Lazaras? Vis dar Naujajame pasaulyje, ar ne taip?

       – Taip, pone, vis dar Amerikoje...

       – Naujasis pasaulis! O mes Senajame. Na, gerai, kai jam rašysi, perduok nuo manęs, nuo kunigo, kad trokštu žinoti, kada grįšiąs iš Naujojo pasaulio į šį Senąjį, kada atveš mums naujienų. Ir pasakyk, kad ras ežerą ir kalnus tokius, kokius paliko.

       Kai ėjau pas jį išpažinties, jaučiausi tokia sumišusi, kad nesugebėjau išlementi nė žodžio. Sukalbėjau „Aš nusidėjėlė“ murmėdama po nosimi, burbtelėjau beveik mikčiodama. Ir jis, tai pastebėjęs, tarė man:

       – Bet kas tau darosi, avele? Ko bijaisi? Kodėl dabar nedrebi dėl savo nuodėmių svorio ar iš Dievo baimės, ne, tu drebi dėl manęs, ar ne taip?

       Prapliupau verkti.

       – Bet ką tau apie mane pripasakojo? Kokios čia legendos? Gal kartais tavo mama? Nagi, nagi nurimk ir suprask, kad kalbiesi su savo broliu…

       Aš nudžiugau ir pradėjau jam išpažinti mane kamuojančius dalykus, savo dvejones ir liūdesį.

       – Oho, o! Ir kurgi prisiskaitei šito, išmintingoji? Visa tai literatūra. Nepasiduok per daug jai, netgi šventai Teresei (10). O jei nori prasiblaškyti, paskaityk ,,Bertoldą“, kurį skaitė tavo tėvas.

       Išėjau po tos pirmosios savo išpažinties šventam žmogui iš tiesų paguosta. Ir toji mano pirminė baimė, ta pagarba baimei, su kuria aš prisiartinau prie Don Manuelio, pavirto giliu gailesčiu. Tuomet jau buvau prakutusi mergiotė, nors dar vaikas, bet pradėjau jaustis moterimi, jaučiau savo viduriuose motinystės syvus ir, prie klausyklos sutikusi šventą vyrą, jaučiau, kaip tyli jo išpažintis sklando sumišusiame šnabždesyje. Tuomet prisiminiau, kai jam bažnyčioje sušukus Jėzaus Kristaus žodžius: „Dieve mano, Dieve mano! Kodėl mane apleidai?“, jo motina, Don Manuelio motina, atsiliepė nuo grindų: „Sūnau mano!“ Aš vėl ir vėl ėjau pas jį išpažinties, kad nusiraminčiau.

       Kartą, kai klausykloje išdėsčiau vieną tų savo dvejonių, jis man atsakė:

       – Tą jau žinai iš Katekizmo: „Šito manęs neklauskite, nes neišmanau; Šventoji Motina Bažnyčia turi daktarų (11), kurie mokės atsakyti.“

       – Bet kad daktaras čia esate jūs, Don Manueli!..

       – Aš daktaras? Daktaras aš? Ką tu! Aš daktariūkštis, nesu niekas daugiau kaip vargšas užkampio gyvenvietės kunigas. O šitie klausimai… kas tau juos įkvepia? Na turbūt… Demonas!

       Ir tuomet įsidrąsinusi jam tiesiai į veidą rėžiau:

       – O jeigu tuos klausimus užduotų jums, Don Manueli?

       – Kam? Man? Demonas? Ne, mes nepažįstami, dukra, mes nepažįstami.

       – O jeigu užduotų?

       – Nekreipčiau į jį dėmesio. Ir viskas. Užbaikime, skirstykimės, nes manęs laukia tikri ligoniai.

       Aš pasišalinau, svarstydama, kad mūsų Don Manuelis, toks žinomas apsėdimų gydytojas, kažkodėl netikėjo Demonu. Ir eidama namų link susidūriau su kvaileliu Blasilju, kuris atsitiktinai sukinėjosi aplink šventovę. Pamatęs mane ir norėdamas pamaloninti pakartojo – ir kokiu būdu pakartojo, tą „Dieve mano, Dieve mano! Kodėl mane apleidai?“. Grįžau namo prislėgta ir užsidariau savo kambaryje paverkti, kol grįžo mama.

       – Man atrodo, Angelita, kad tos išpažintys padarys tave vienuole.

       – Nebijok, mama, – atsakiau jai, – per akis turiu ką daryti čia, miestelyje, kuris ir yra mano vienuolynas.

       – Iki kol ištekėsi.

       – Net negalvoju apie tai, – atšoviau jai.

       Ir kitą kartą, kai susitikau Don Manuelį, paklausiau jo, žiūrėdama jam tiesiai į akis:

       – Bet juk yra pragaras, Don Manueli?

       O jis visai nesutrikęs:

       – Tau, dukra? Ne.

       – O kitiems? Jiems yra?

       – O tau koks skirtumas, jei nesiruoši ten eiti?

       – Man svarbu dėl kitų. Jiems yra?

       – Tikėk dangumi, dangumi, kurį regime. Pažiūrėk – ir parodė man virš kalnų ir žemyn, į ežero atspindį.

       – Bet reikia tikėti pragaru, kaip ir dangumi, – atšoviau jam.

       – Taip, reikia tikėti viskuo, kuo tiki ir ko moko Šventoji Motina, Katalikų, Apaštalų ir Romos Bažnyčia. Ir viskas!

       Jo mėlynose kaip ežero vandenys akyse įžvelgiau nežinia kokį gilų liūdesį.

       Tie metai prabėgo kaip sapnas. Don Manuelio vaizdinys manyje augo nesąmoningai. Vis dėlto jis buvo toks paprastas žmogus, toks kaip kasdienė mūsų duona, kurios prašome maldoje „Tėve mūsų“. Aš kiek galėdama jam padėdavau įvairiuose reikaluose, lankiau jo ligonius, mūsų ligonius, mokyklos mergaites, taisiau bažnytinius rūbus, tarnavau jam, kaip jis pats mane vadino, diakone. Kelioms dienoms, pakviesta vienos mokyklos draugės, nuvykau į miestą ir turėjau grįžti, nes mieste dusau, man kažko trūko, troškau regėti ežero vandenis, alkau uolų reginio. Bet labiausiai stigo Don Manuelio, tarsi jo trūkumas mane kviestų, tarsi toli be manęs jam kažkas grėstų, tarsi jam manęs reikėtų. Ėmiau jausti tam tikrą motinišką prisirišimą prie savo dvasinio tėvo, norėjau jam palengvinti gyvenimo kryžiaus naštą.

       Taip prisigyvenau iki savo dvidešimt ketverių metų, kai iš Amerikos su nemažomis santaupomis grįžo mano brolis Lazaras. Atvyko į Valverde de Liucerną, norėdamas mane ir mūsų mamą išsivežti miestan, galbūt į Madridą.

       – Miestelyje, – sakydavo, – žmogus sukvailėja, tampa bemintis ir nuskursta. – Ir pridurdavo: – Civilizacija yra priešinga ruralizacijai (12): ne kaimietiškumui! Neverčiau tavęs vykti į mokyklą vien tam, kad paskui supūtum tarp nemokytų tamsuolių.

       Aš tylėdavau, pasiruošusi susitaikyti su išvykimu, bet mūsų motina, kuriai jau buvo per šešiasdešimt, iškart pasipriešino. „Mano amžiuje kažkur kraustytis, keisti vandenis“, sakė iš pradžių, o vėliau aiškiai davė suprasti, kad ji negalėtų gyventi neregėdama savo ežero, savo kalnų ir svarbiausia – savo Don Manuelio.

       – Jūs kaip katės, kurios prilimpa prie namų! – kartodavo mano brolis.

       Kai susivokė, kokią įtaką visam miesteliui, o ypač mums, mano mamai ir man, darė šventas evangeliškas vyras, baisiai susierzino ir pasipiktino juo. Broliui tai pasirodė pavyzdys tamsiosios teokratijos, kurioje manė skendint visą Ispaniją. Ir jis ėmėsi nepailsdamas taukšti visokias senas nuvalkiotas, antiklerikalines tiesas ir netgi priėjo iki antireliginių bei progresyvių idėjų, parsivežtų iš Naujojo pasaulio.

       Šioje vyrų po moters padu valdomoje Ispanijoje, sakydavo, kunigai valdo moteris, o moterys valdo vyrus... o tiktai kaimas! kaimas! Šitas feodalinis kaimas...

       Jam „feodalinis“ buvo bauginantis terminas, feodalinis ir viduramžiškas buvo du apibūdinimai, kuriais piktnaudžiaudavo, kai norėdavo ką nors pasmerkti. Jį ypač erzino tai, kad šie jo įžeidinėjimai mūsų niekaip neveikė ir beveik nesulaukė jokio atgarsio miestelyje, kur jo išklausydavo pagarbiai abejingai. „Šitų kaimiečių niekas nejaudina“, – sakydavo brolis. Pasitikėdamas savo protu, greitai suvokė, kokio masto imperiją Don Manuelis buvo sukūręs miestelyje, greitai perprato parapijos miestelio kunigo darbus.

       – Ne, jis nėra toks kaip kiti – jis yra šventasis!

       – Bet ar tu žinai, kokie būna kiti kunigai? – sakydavau jam aš, o jis man:

       – Aš įsivaizduoju.

       Jis nei eidavo į bažnyčią, nei liovėsi visur reikšti savo skepticizmą ir tikėjimo stoką. Ir miestelyje pamažu imta viltis ir laukti tam tikros rūšies dvikovos tarp Don Manuelio ir mano brolio, o gal labiau pastarojo atsivertimo. Niekas nedvejojo, kad parapijos kunigas patrauks jį savo pusėn. Pats Lazaras degė troškimu, taip man sakė vėliau, klausyti Don Manuelio, pamatyti ir išgirsti jį bažnyčioje, prisiartinti prie jo ir pasikalbėti, pažinti jo dvasinę sielos didybės paslaptį. Jis to labai giliai troško, kol galiausiai iš smalsumo, kaip pats sakė, nuėjo jo paklausyti.

       – Taip, tai yra nepaprastas dalykas, – pasakė vėliau, po to, kai jį išgirdo, – jis nėra toks kaip kiti, bet manęs jis neveikia, jis per daug protingas, kad tikėtų viskuo, ko turi išmokyti.

       – Nejaugi tu jį laikai veidmainiu? – pasakiau jam.

       – Veidmainiu... ne! Bet tai užsiėmimas, iš kurio jis turi pragyventi.

       Iš manęs brolis reikalaudavo, kad perskaityčiau knygas, kurias jis atvežė, bei kitas, kurias ragindavo nusipirkti.

       – Ko tavo brolis Lazaras, – sakydavo man Don Manuelis, – reikalauja, kad skaitytum? Na, skaityk, dukra mano, skaityk ir nudžiugink jį. Žinau, kad neskaitysi nieko kito, tik gerus dalykus, skaityk, nors tai būtų ir romanai. Istorijos, kurias vadina tikromis, nėra geresnės. Verčiau skaitytum, negu maitintumeisi miestelyje sklandančiais juokeliais ir gandais. Bet svarbiausia – skaityk maloningas knygas, kurios tau suteiktų gyvenimo džiaugsmą, ramų ir tylų džiaugsmą.

       Ar Don Manuelis jautė gyvenimo džiaugsmą?

       Tuomet mirtinai susirgo ir pasimirė mūsų motina. Ir paskutinėmis dienomis ji troško, kad Don Manuelis virstų Lazaru, kada nors tikėjosi jį išvysti danguje, žvaigždžių kampe, iš kurio matytųsi Valverde de Liucernos ežeras ir kalnai. Ji jau buvo beišeinanti susitikti su Dievu.

       – Jūs neišeinate, – sakydavo jai Don Manuelis, – jūs pasiliekate. Jūsų kūnas čia, šioje žemėje, ir jūsų siela taip pat čia, šiuose namuose, matanti ir girdinti savo vaikus, nors šie jūsų nei matytų, nei girdėtų.

       – Bet aš, tėve, – atsakė, – einu pamatyti Dievo.

       – Dievas, dukra mano, yra čia, kaip ir visur kitur, ir pamatys jus iš čia, iš čia. Ir visus mus Jame, ir Jį mumyse.

       – Kad Dievas jums atlygintų, – pasakiau jam.

       – Džiaugsmas, su kuriuo jis mirs, – pasakė, – bus jos amžinasis gyvenimas.

       Ir gręždamasis į mano brolį Lazarą:

       – Dangus jai reiškia matyti tave. Dabar yra tas momentas, kai reikia ją gelbėti. Pasakyk jai, kad melsies už ją.

       – Bet...

       – Bet?.. Pasakyk jai, kad melsies už ją, savo motiną, kuriai esi skolingas savo gyvenimą, ir žinau, kad, kartą pažadėjęs, melsiesi, ir žinau, kad paskui melsdamasis įtikėsi.

       Mano brolis, artindamasis pasruvusiomis nuo ašarų akimis prie mirštančios motinos, jai iškilmingai pažadėjo melstis.

       – Ir aš danguje už tave, už jus, – atsakė mano motina ir bučiuodama Nukryžiuotąjį, nukreipusi akis į Don Manuelį, atidavė savo sielą Dievui.

       – „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo sielą“, – meldėsi šventas vyras.

       Mes su broliu namuose pasilikom vieni. Tai, kas nutiko motinos mirties valandą, užmezgė ryšį tarp Lazaro ir Don Manuelio, kuris, rodėsi, truputį apleido savo pacientus, kitus varguolius tam, kad skirtų daugiau dėmesio mano broliui. Pavakariais eidavo pasivaikščioti ežero pakrante arba link senosios cistersų abatijos griuvėsių, apsigaubusių gebenėmis.

       – Tai nuostabus žmogus, – sakydavo man Lazaras. – Žinai, kalbama, jog šio ežero dugne yra paskendęs kaimas ir kad švento Jono naktį, dvyliktą valandą, girdisi jo bažnyčios varpų skambesys.

       – Taip, – atsakiau jam, – feodalinis ir viduramžiškas kaimas...

       – Ir manau, – pridūrė jis, – kad mūsų Don Manuelio sielos dugne taip pat yra nuskendęs, uždusintas kaimas ir retkarčiais girdisi jo varpų skambesys.

       – Taip, – atsakiau jam, – šitas Don Manuelio sieloje paskendęs kaimas, o tavo sieloje argi nepaskendęs kaimas? Tai mūsų senelių sielų kapinynas, tų iš Valverde de Liucernos... feodalinio ir viduramžiško kaimo!

       Viskas baigėsi tuo, kad brolis visada eidavo į mišias pasiklausyti Don Manuelio ir kai pasakė, kad susitaikys su parapija ir eis komunijos kartu su visais, per visą miestelį nuvilnijo ypatingas džiaugsmas.

       Bet tas džiaugsmas buvo toks nepaprastas, toks švarus, kad Lazaras nesijautė nei nugalėtas, nei sumenkintas.

       Ir atėjo brolio komunijos diena, prieš visą miestelį, kartu su visu miesteliu. Kai atėjo mano brolio eilė, mačiau, kaip Don Manuelis, išblyškęs kaip sausio sniegas kalnuose ir visas drebantis kaip vilnijantis ežeras, kai jį čaižo šiaurys vėjas, prisiartino prie jo su šventa ostija rankoje. Don Manuelio ranka taip drebėjo artėdama prie Lazaro burnos, kad ostija jam iškrito ir Don Manuelis pajuto galvos svaigulį. Mano brolis pats pakėlė ostiją ir įsidėjo sau į burną. O miestelis, išvydęs verkiantį Don Manuelį, taip pat apsiverkė tardamas: „Kaip jį myli!“ (13) Ir tada, kadangi buvo paryčiai, užgiedojo gaidys (14).

       Grįžus namo ir užsidarius su savo broliu, uždėjau rankas jam ant kaklo ir bučiuodama tariau:

       – O, Lazarai, kiek džiaugsmo suteikei mums visiems visiems, visam miesteliui, gyviems ir mirusiems, o svarbiausia – mamai, mūsų motinai. Matei? Vargšas Don Manuelis verkė iš džiaugsmo. Kiek džiaugsmo suteikei mums visiems!

       – Dėl to ir padariau tai, – atsakė man.

       – Dėl to? Kad mus pradžiugintum? Turbūt būsi padaręs tai visų pirma dėl savęs, dėl atsivertimo.

       Ir tuomet Lazaras, mano brolis, toks pat išblyškęs ir drebantis, kaip ir Don Manuelis, kai šis jam suteikė komuniją, pasodino mane tame pačiame fotelyje, kur sėdėdavo mūsų motina, įkvėpė ir paskui, kaip per išpažintį namuose ir šeimoje, tarė:

       – Žiūrėk, Angela, išmušė valanda, kai turiu pasakyti tau tiesą, visą tiesą, ir pasakysiu ją tau, nes turiu pasakyti, nes tau negaliu jos nutylėti ir todėl, kad pati anksčiau ar vėliau būtum įtarus ar kažką nujautus.

       Ir tuomet ramiai ir nejudėdamas pusbalsiu man papasakojo vieną istoriją, kuri mane panardino į liūdesio ežerą. Kaip Don Manuelis jį buvo įtikinęs, ypač per tuos pasivaikščiojimus į senąją cistersų abatiją, kad Lazaras nekeltų jokių skandalų, rodytų gerą pavyzdį ir įsitrauktų į religinį miestelio gyvenimą, kad apsimestų tikinčiu, nors ir netiki, kad slėptų savo progresyvias idėjas. Don Manuelis net nebandė jo katekizuoti ar atversti į krikščionybę kokiu nors kitu būdu.

       – Bet argi tai įmanoma! – sušukau sukrėsta.

       – Ir taip įmanoma, sese, ir taip įmanoma! Ir kai aš jam sakiau: „Bet jūs, jūs, kunigas, patariate man apsimetinėti?“, jis murmėdamas atsakė: „Apsimetinėti? Apsimetinėti, ne! Tai nėra apsimetinėjimas! Paimk švęstą vandenį ir įtikėsi, kaip kažkas pasakė (15). Ir kai aš, žiūrėdamas jam į akis, pasakiau: „O jūs laikydamas mišias įtikėjote?“, jis nuleido žvilgsnį į ežerą ir jo akys pasruvo ašaromis. Štai kaip aš išplėšiau Don Manuelio paslaptį.

       – Lazarai! – surikau.

       O tuo metu gatve praėjo kvailelis Blasiljas murmėdamas savo: „Dieve mano, Dieve mano! Kodėl apleidai mane?“ Ir Lazaras sudrebėjo, manydamas išgirdęs Don Manuelio balsą, o galbūt net paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.

       – Tada, – tęsė mano brolis, – supratau, kas jį slėgė, supratau jo šventumą, nes jis yra šventasis, sese, tikras šventasis. Nenorėjo manęs palenkti dėl šventos priežasties – nes tai yra šventa priežastis. Jis tai padarė dėl taikos, dėl laimės, dėl iliuzijos, jei nori, tų, kurie jam yra pavesti kaip parapijiečiai. Supratau, kad jei juos taip apgauna, – nes tai yra apgaulė, – taip nedaro dėl savo padėties gerinimo. Aš pasidaviau jo argumentams ir štai – mano atsivertimas. Niekados neužmiršiu tos dienos, kai sakydamas jam: „Bet, Don Manueli, tiesa, tiesa pirmiau visko“, jis drebėdamas man sušnibždėjo į ausį, nors buvome vienudu lauko vidury: „Tiesa? Tiesa, Lazarai, turbūt yra kažkas baisaus, kažkas netoleruotino, kažkas mirtino, paprasti žmonės negalėtų su ja gyventi.“ „Ir kodėl man ją leidžiate išvysti? Dabar čia, kaip per išpažintį?“ – pasakiau jam. O jis: „Nes jeigu nepasakyčiau, tai mane tiek draskytų, taip draskytų, kad baigčiau rėkdamas aikštės vidury, o tai niekad niekad niekad negali įvykti. Aš esu čia tam, kad gyventų mano parapijiečių sielos, kad padaryčiau juos laimingus, kad priversčiau juos svajoti apie nemirtingumą, o ne tam, kad nužudyčiau juos. Būtina, kad jie gyventų sveikai, proto vienybėje ir su savo tiesa. Su mano tiesa jie neišgyventų. Reikia, kad parapijiečiai gyventų. Ir tai daro Bažnyčia, verčia juos gyventi. Tikroji religija? Visos religijos yra tikros tiek, kiek verčia jas išpažįstančias tautas gyventi, kiek paguodžia, nuramina juos dėl to, jog gimė vien tik tam, kad mirtų. Kiekvienai tautai tikriausia religija yra jų religija, kuri juos sukūrė. O manoji? Manoji yra paguosti save guodžiant kitus, nors paguoda, kurią jiems teikiu, nėra manoji“ (16). Niekada neužmiršiu šių jo žodžių.

       – Bet toji tavo komunija buvo šventvagystė! – užsiminiau įsidrąsinusi, bet jau gailėdamasi dėl savo poelgio.

       – Šventvagystė? Ir jis, kuris man ją davė? Ir jo mišios?

       – Kokia kankinystė! – sušukau.

       – O dabar, – pridūrė mano brolis, – yra dar kai kas, dėl ko reikia paguosti miestelį.

       – Apgauti jį? – paklausiau.

       – Apgauti jį – ne, – atsakė man, – bet paremti miestelio tikėjimą.

       – O jis, miestelis, – pasakiau, – iš tiesų tiki?

       – Iš kur aš žinau! Tiki nenorėdami, iš įpročio, iš tradicijos. Ir nereikia pabudinti miestelio žmonių. Ir tegyvena jie sau jausmų skurde, kad nekentėtų prabangos kančių, per daug rafinuoto žinojimo kančių. Palaiminti, turintys vargdienio dvasią! (17)

       – Šito, mano broli, išmokai iš Don Manuelio. O dabar pasakyk man, ar išpildei tai, ką buvai pažadėjęs mūsų mirštančiai motinai, kad melsiesi už ją?

       – Kaip galėjau to neišpildyti! Bet kuo tu mane laikai, sese? Laikai mane galinčiu nesilaikyti savo žodžio, iškilmingo pažado, pažado, duoto mirties patale gulinčiai motinai?

       – Ką aš žinau!.. Galėjai apgauti ją, kad mirtų nurimusi.

       – Jei nebūčiau išpildęs to pažado, neturėčiau ramybės.

       – Taigi?

       – Išpildžiau pažadą ir nesilioviau meldęsis už ją nė vienos dienos.

       – Tik už ją?

       – Na, o už ką dar?

       – Už save patį! O nuo dabar ir už Don Manuelį.

       Išsivaikščiojom po savo kambarius. Aš visą naktį verkiau, meldžiausi už savo brolio Lazaro atsivertimą ir už Don Manuelį. Lazaras meldėsi, nežinau už ką.

       Po tos dienos drebėjau iš baimės viena sutikti Don Manuelį. Padėjau jam ir toliau gailestinguose, kasdieniuose darbuose. O jis, atrodo, suprato mano vidinę būseną ir atspėjo priežastį. Ir kai galiausiai prisiartinau prie jo atgailos tribunole – kas buvo teisėjas ir kas kaltinamasis? – abu, jis ir aš, nulenkėme tyloje galvą ir prapliupome verkti. Ir jis, Don Manuelis, sulaužė siaubingą tylą prabildamas į mane balsu, kuris, atrodė, sklido iš kapo duobės:

       – Bet tu, Angelita, tu tiki taip, kaip būdama dešimties? Argi ne taip? Tu tiki?

       – Taip, tikiu, tėve.

       – Na, ir toliau tikėk. Ir jei tau kils dvejonių, nutylėk jas pati sau. Reikia gyventi…

       Įsidrąsinau ir visa drebėdama jam pasakiau:

       – Bet jūs, tėve, jūs tikite?

       Akimirką sudvejojo ir susitvardydamas man atsakė:

       – Tikiu!

       – Bet kuo jūs tikite, tėve, kuo? Tikite kitu gyvenimu? Tikite, kad mirdami nemirštame visiškai? Tikite, kad vėl pasimatysime, mylėsime vieni kitus būsimame pasaulyje? Tikite kitu gyvenimu?

       Vargšas šventasis sunkiai kvėpavo.

       – Žiūrėk, dukra, palikim šitai!

       Ir dabar, rašydama šiuos prisiminimus, sakau sau: Kodėl neapgavo manęs? Kodėl tuomet manęs neapgavo, kaip apgaudinėjo visus kitus? Kodėl taip sunerimo? Kodėl negalėjo apgauti savęs, kodėl negalėjo apgauti manęs? Ir noriu tikėti, kad sunerimo, nes negalėjo apgauti savęs, kad apgautų mane.

       – O dabar, – pridūrė, – melskis už mane, už brolį, už save, už visus. Reikia gyventi. Reikia kitiems įkvėpti gyvastį. – Ir po pauzės: – O kodėl tu neteki, Angelina?

       – Jūs jau žinote, tėve mano, kodėl.

       – Bet ne, ne, turi ištekėti. Lazaras ir aš tau paieškosime jaunikio. Nes tau būtų patartina ištekėti, kad išgytum nuo šių rūpesčių.

       – Rūpesčių, Don Manueli?

       – Gerai žinau, ką sakau. Dėl kitų per daug neliūdėk, kiekvienas turi atsakyti už save.

       – Ir jūs, Don Manueli, man tai sakote! Ir jūs man patariate, kad ištekėčiau ir atsakyčiau sau į mane kamuojančius klausimus ir kad nesirūpinčiau dėl kitų! Negaliu patikėti, kad Jūs taip sakote!

       – Tu teisi, Angelina, jau net nebežinau, ką sakąs. Nebežinau, ką sakąs nuo tada, kai einu tau išpažinties. Taip, taip, reikia gyventi, reikia gyventi.

       Ir kai norėdama išeiti iš šventovės ruošiausi atsikelti, jis man pasakė:

       – O dabar, Angelina, viso miestelio vardu atleidi man nuodėmes?

       Jaučiausi kaip perverta paslaptingos kunigystės jausmo ir jam atsakiau:

       – Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu atleidžiu jums, tėve.

       Išėjome iš bažnyčios. Išėjus man jo taip pagailo, kažkur manyje vėl suvirpėjo motiniški jausmai.

       Mano brolis, visiškai įsitraukęs į Don Manuelio darbus, buvo ištikimiausias jo bendrininkas ir kompanionas. Be to, juos siejo bendra paslaptis. Lydėjo jį vizituose pas ligonius, į mokyklas, net skolindavo savo pinigus švento vyro reikmėms. Mažai trūko, kad būtų išmokęs pagelbėti jam per mišias. Ir kiekvieną kartą vis labiau ir labiau smelkėsi į begalinę Don Manuelio sielą.

       – Koks žmogus! – sakydavo man. – Žiūrėk, vakar vaikštant ežero pakrante pasakė man: „Štai mano didžiausia pagunda.“ Ir kai žvilgsniu jo paklausiau, kas tai yra, pridūrė: „Mano vargšas tėvas, miręs beveik devyniasdešimties, praleido gyvenimą, kaip pats man prisipažino, kankinamas savižudybės pagundos, kildavusios pats neatsimena nuo kada, nuo gimimo, sakydavo ir vis gindavosi nuo jos. Ir ta gynyba buvo jo gyvenimas. O kad nepasiduotų tai pagundai, prisižiūrėdavo su ypatinga atida. Man papasakojo siaubingų scenų, atrodančių kaip kokia didžiausia kvailystė. Ir aš tai paveldėjau. Kaip mane šaukia tas vanduo, ramiai srovenantis žemai – kaip jis atspindi dangų! Mano gyvenimas, Lazarai, yra tam tikra užsitęsusios savižudybės forma, kova prieš savižudybę, kuri prilygsta rūpesčiui, kad tik mūsiškiai gyventų!“ O paskui pridūrė: „Čia upė įteka į ežerą, toliau, leisdamasi plokštikalne, ūmiai krinta kaskadomis, šuoliais ir srovėmis per kalnų sąsiaurius ir išgraužas, šalia miesto, taip įteka gyvenimas čia, miestelin. Bet savižudybės pagunda yra didžiausia štai čia, prie intako, naktį atspindinčio žvaigždes, o ne prie kaskadų, keliančių baimę. Žiūrėk, Lazarai, lankiau vargšus kaimiečius, neišmanėlius, beraščius, kurie niekad nebuvo išvykę iš miestelio, ir iš jų lūpų supratau, o kartais ir neatspėdavau tikrosios jų ligos ir mirties priežasties. Galėjau matyti tenai, jų mirties patalo galvūgaly, visą gyvenimo nuobodulio bedugnės juodybę. Tai tūkstantį kartų blogiau už badą! Tęskime, Lazarai, žudydamiesi mūsų darbuose ir mūsų miestelyje, kad miestelis sapnuotų savo gyvenimą, kaip ežeras sapnuoja dangų.“

       – Kitą kartą, – taip pat man pasakojo brolis, – grįžtant čia, viena mergaitė ožkaganė, stirksanti kalnų šlaito viršukalnėje, ežero peizaže, dainavo gaivesniu už ežero vandenis balsu. Don Manuelis mane sulaikė ir rodydamas tarė: „Žiūrėk, atrodo, tarsi laikas būtų sustojęs, tarsi ši mergaitė čia būtų buvus visada tokia, kokia yra, ir dainavusi taip, kaip dainuoja, ir, atrodo, tarsi visada čia liks, kaip ir buvo, tuomet, kai užgimė mano sąmonė, ir tokia liks tuomet, kai mano sąmonė užges. Ši mergaitė su uolomis, debesimis, medžiais, vandenimis yra gamtos, o ne istorijos dalis.“ Kaip jaučia gamtą Don Manuelis! Kaip gamta jį įkvepia! Niekad neužmiršiu tos snieguotos dienos, kai man pasakė: „Ar matei, Lazarai, didžiąją paslaptį, kai sningant miršta sniegas ir sniegas uždengia kalnus kaip apdangalas vienuolės galvą?“

       Don Manuelis turėjo sulaikyti mano brolį nuo per didelio užsidegimo ir naujatikio nepatirties. Žinodamas, kad brolis pasisakydavo prieš tam tikrus prietarus, perspėjo jį:

       – Palik juos ramybėje! Yra taip sudėtinga priversti žmones suprasti, kur baigiasi ortodoksinis tikėjimas, o kur prasideda prietarai! O juo labiau mums. Palik juos ramybėje, kol randa sau paguodą, tegu. Jau verčiau tuo viskuo tikėtų, nors ir kontroversiškais dalykais, negu kad niekuo netikėtų. Tai, kad tas, kuris per daug viskuo tiki, baigia niekuo netikėdamas, yra protestantų mintis. Neprotestuokim. Protestas nužudo džiaugsmą.

       Vieną pilnaties naktį, – tai man taip pat pasakojo brolis, – jiedviem grįžtant miestelin ežero pakrante, vandens paviršiuje alsavo lengvas kalnų brizas, bangose raibuliavo pilnaties šviesuliai, Don Manuelis pasakė Lazarui:

       – Žiūrėk, vanduo kalba litaniją ir dabar sako: ianua caeli, ora pro nobis, dangaus vartai, melskit už mus! (18)

       Ir nukrito nuo jo virpančių blakstienų žolėn ant žemės dvi pabėgėlės ašaros, kuriose, taip pat kaip ir rasoje, išsimaudė virpanti pilno mėnulio šviesa.

       Taip bėgo laikas. Pastebėjome, kad Don Manuelio jėgos silpsta, kad nebesugeba sulaikyti savo gilaus griaunančio liūdesio, galbūt kokia nors liga išdavikė paslapčiomis griovė, ardė jo kūną ir sielą. Lazaras, norėdamas jį prablaškyti, pasiūlė bažnyčioje įkurti katalikišką žemdirbių sindikatą.

       – Sindikatą? – liūdnai atsakė Don Manuelis. – Sindikatą? Kas čia tokio? Aš nežinau jokio kito sindikato – tik Bažnyčią, o tu jau pats žinai šitą: „Mano karalystė yra ne iš šio pasaulio“ (19). Mūsų karalystė, Lazarai, nėra iš šio pasaulio...

       – O iš kito?

       Don Manuelis nuleido galvą:

       – Kitas, Lazarai, taip pat yra čia, nes šiame pasaulyje yra dvi karalystės. Arba geriau, kitas pasaulis... Na, bet nebežinau, ką jau ir pats sakau. O dėl sindikato, turi blogą įprotį nuo savo progresyvių idėjų laikų. Ne, Lazarai, ne: religija nėra skirta ekonominiams ar politiniams šio pasaulio konfliktams spręsti, kuriuos Dievas suteikė žmogui svarstyti. Tegul žmonės elgiasi ir dirba taip, kaip jiems sako protas, tegul pasiguodžia tuo, kad gimė. Reikia, kad žmonės gyventų kuo didesnėje iliuzijoje, – kad visa tai, ką jie daro, turi tikslą. Aš neatėjau tam, kad neturtinguosius paversčiau turtingais, nei tam, kad šiuos mokyčiau, kaip pavergti anuos. Rezignacija ir meilė visuose ir visiems. Todėl, kad turčius taip pat turi rezignuoti apie savo turtingumą ir gyvenimą. Taip pat ir vargšas privalo turėti užuojautos turčiui. Socialinis klausimas? Palik tai, čia ne mūsų reikalas. Kad būtų sukurta nauja visuomenė, kurioje neliktų nei turtingųjų, nei vargšų, kurioje po lygiai išdalytas turtas ir kad viskas priklausytų visiems. Ir ką? Ar nemanai, kad iš po bendrosios gerovės stipriai prasiverš gyvenimo nuobodulys? Taip, jau žinau, kad vienas iš tų vadeivų, visa tai vadinančių socialine revoliucija, teigė, kad religija yra liaudies opijus. Opijus... opijus... Taip, opijus. Duokime jiems opijaus, kad miegotų ir sapnuotų. Aš pats per savo šitą kvailą veiklą daliju opijų. Ir nesugebu gerai miegoti, o juo labiau gerai sapnuoti. Šitas siaubingas košmaras! Ir aš taip pat galiu sakyti su Dieviškuoju Maestro: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (20). Ne, Lazarai, ne, iš mūsų pusės negali būti jokių sindikatų. Jeigu jie patys įkurs jį, man atrodo, gerai, nes taip prasiblaškys. Tegul žaidžia sindikatą, jei tai juos tenkina.

       Visas miestelis stebėjo, kaip senka Don Manuelio jėgos, kaip jis pavargsta. Jo balsas, tas balsas, stebuklingas balsas, įgijo tam tikrą intymų virpesį. Ašaros pasirodydavo be priežasties. O ypač tuomet, kai pasakodavo miesteliui apie kitą pasaulį, apie kitą gyvenimą, turėdavo susilaikyti kartkartėmis užmerkdamas akis. „Jis mato tą kitą pasaulį“, – sakydavo. Ir tais momentais kvailelis Blasiljas verkdavo kartu. Nes Blasiljas apskritai daugiau verkdavo, nei juokdavosi, ir net jo šypsenoje skambėdavo verksmų aidas.

       Atėjus Didžiajai Savaitei (21), kurią kartu su mumis mūsų pasaulyje, mūsų kaimelyje šventė Don Manuelis, visas miestelis nujautė liūdnos baigties artumą. O kaip suskambėjo tuomet tas: „Dieve mano, Dieve mano! Kodėl apleidai mane?“ paskutinė frazė, kurią viešai atsidūsėdamas ištarė Don Manuelis! Ir kai pasakė tą – „visi banditai yra geri“, kaip sakydavo mūsų Don Manuelis: „Rytoj būsi su manimi Rojuje“ (22). paskutinė bendra komunija, kurią dalijo mūsų šventasis! Kai atėjo eilė duoti ją mano broliui, šį kartą tvirta ranka, po liturginio: „...in vitam aeternam“ (23) pasilenkė prie ausies ir tarė: „Nėra amžinesnio gyvenimo nei šis... kad jį sapnuotų amžinu... amžina susidaro iš kelerių metų.“ O kai komuniją davė man, tarė: „Melskis, dukra mano, melskis už mus.“ Paskui balsu ištarė kažką ypatinga, ką nešiojuosi širdyje kaip didžiausią paslaptį, tarsi iš kito pasaulio: „...ir melskis už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų...“

       Pakilau bejėgė, kaip lunatikė. Ir visa aplinkui man pasirodė kaip sapnas. Tuomet pagalvojau: „Taip pat reikės melstis už ežerą ir už kalnus.“ O po to: „O gal aš kartais esu apsėsta?“ Jau namuose paėmiau Nukryžiuotąjį ir žvelgdama į jį pro ašaras bei prisimindama tą „Dieve mano, Dieve mano! Kodėl apleidai mane?“ mūsų dviejų Kristų (24), šios žemės ir šio miestelio, meldžiausi: iš pradžių – „Padaryk taip, kad žemėje būtų kaip danguje“, o paskui – „Neleisk mūsų gundyti, amen“. Po to atsigręžiau į Sopulingosios atvaizdą su septyniais kardais persmeigta širdimi. Ji buvo sopulingiausia mano vargšės motinos paguoda ir meldžiausi: ,,Šventoji Marija, Dievo motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą, amen.“ Ir buvau vos pradėjusi melstis, kai pasakiau sau: „Nusidėjėlius? Mes – nusidėjėliai? O kokia yra mūsų nuodėmė? Kokia?“ Ir visą dieną vaikščiojau kankinama šio klausimo.

       Kitą dieną apsilankiau pas Don Manuelį, kuris buvo beįgaunąs religinio saulėlydžio ištaigingumo, ir jam pasakiau:

       – Atsimenate, tėve mano, kaip prieš daugelį metų, kai uždaviau jums klausimą, man atsakėte: „Šito manęs neklauskite, aš esu neišmanėlis, Šventoji Motina Bažnyčia turi religinių dvasios mokytojų, kurie mokės jums atsakyti.“

       – Ar aš  atsimenu!.. Ir dar atsimenu, kad pasakiau tau, jog tokius klausimus tau diktuoja Demonas.

       – Na, gerai, tėve, šiandien aš, apsėstoji, vėl iš naujo užduodu jums klausimą, kurį man diktuoja Demonas sargas.

       – Klausk.

       – Vakar, duodamas man komuniją, prašėte, kad melsčiausi už mus visus ir netgi už...

       – Gerai, nutylėk tai ir tęsk.

       – Grįžau namo ir ėmiau melstis, o priėjusi iki to „Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą“, vidinis balsas man pasakė: „Nusidėjėlius? Nusidėjėliai – mes? Kokia yra mūsų nuodėmė?“ Kokia yra mūsų nuodėmė, tėve?

       – Kokia? – perklausė manęs. – Tai jau pasakė didysis Katalikiškos Apaštališkos ispanų Bažnyčios daktaras, tai jau pasakė didysis „Gyvenimas – tai sapnas“ (25) daktaras, jau pasakė, kad „didžiausias žmogaus nusikaltimas yra gimimas“. Tai ir yra, dukra, mūsų nuodėmė: būti gimusiam.

       – O nuo to pagyjama, tėve?

       – Eik ir vėl melskis! Vėl melskis už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą… Taip, galiausiai pasveikstama nuo sapno… galiausiai pasveikstama nuo gyvenimo… galiausiai pasibaigia gimimo kryžius… Ir kaip pasakė Calderonas (26), sugebėjimas daryti gera ir gerai apgaudinėti net ir sapnuose niekur nedingsta…

       Galiausiai atėjo jo mirties valanda. Visas miestelis regėjo ją artinantis. Tai buvo pati didžiausia jo pamoka gyviesiems. Nepanoro mirti vienas, nieko neveikdamas. Mirė laikydamas miesteliui mišias šventykloje. Pirmiausia, prieš paliepdamas, kad jį nuneštų, kadangi jau nebegalėjo judėti dėl paralyžiaus, pasišaukė į savo namus Lazarą ir mane. Ir tenai mums esant trise pasakė:

       – Klausykite: rūpinkitės šitomis vargšėmis avelėmis, kad nusiramintų gyvendami, kad tikėtų tuo, kuo aš negalėjau tikėti. O tu, Lazarai, kai būsi prie mirties, numirk kaip aš, kaip mirs mūsų Angela, ant Šventosios Katalikų Apaštališkosios Romos Motinos krūtinės, Šventojoje Motinos Valverde de Liucernos Bažnyčioje. Niekad daugiau nieko neišvysti, nes baigiasi šis gyvenimo sapnas...

       – Tėve, tėve! – sušukau aš.

       – Nesikankink, Angela, ir toliau melskis už visus nusidėjėlius, už visus gimusiuosius. Kad jie svajotų, kad svajotų. Koks mane suėmė miegas, noriu miegoti, miegoti be galo, miegoti visą amžinybę ir be sapnų! Kai mane palaidos, tegul karstas būna padarytas iš to seno riešutmedžo, vargšas medelis, padirbtų šešių lentų, kurio pavėsyje žaidžiau būdamas vaikas, kai pradėjau svajoti… Ir tuomet taip tikėjau amžinu gyvenimu! Kitaip tariant, dabar įsivaizduoju, kuo tada tikėjau. Vaikui tikėti yra ne kas kita, kaip sapnuoti. Ir miesteliui taip pat. Tas šešias lentas, kurias pats išpjoviau savo rankomis, rasite šalia mano lovos.

       Jam užėmė kvapą, atsigavęs tęsė:

       – Prisiminsite, kad kai melsdavomės visi drauge, dvasinėje vienybėje, susivieniję su miesteliu, ,,Tikiu į Dievą Tėvą“, priėjus iki pabaigos aš nutildavau. Izraelitams baigiant savo piligrimystę dykumoje, Viešpats pasakė Aaronui ir Mozei, – už tai, kad Mozė ir Aaronas netikėjo Viešpačiu, nenuves jų tautos į Pažadėtąją žemę, ir liepė jiems užkopti į Horo kalną, kur Mozė privertė nusirengti Aaroną, kur jis ir mirė, o paskui pakilo iš Moabo lygumų į Nebo kalną, į Fasgo viršūnę, priešais Jerichą, ir Viešpats parodė jam ir visai jo tautai Pažadėtąją žemę, sakydamas: ,,Neįeisite ten!“ Ir ten mirė Mozė, ir niekas nesužinojo, kur jo kapas. Ir paliko vadu Jošua (Jozuė). Būk tu, Lazarai, mano Jošua ir jei gali sulaikyti saulę – sulaikyk. Kaip Mozė pažinau Viešpatį, mūsų didžiausią sapną, veidu į veidą, ir jau žinai, kaip sakoma Rašte, kad tas, kuris pamato Dievo veidą, kuris pamato sapne akis, kuriomis į mus žiūri Viešpats, miršta neišsigelbėjęs ir visiems laikams (27). Kad nepamatytų Dievo veido mūsų miestelis, kol gyvena, paskui, po mirties, kai nebeliks prižiūrėtojų, paskui nematys nieko...

       – Tėve, tėve, tėve! – vėl suklikau.

       O jis:

       – Tu, Angela, melskis visada, toliau melskis, kad visi nusidėjėliai svajotų iki mirties apie kūno prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą...

       Aš tikėjausi, kad jis ištars „ir kas žino?...“, kai Don Manueliui vėl atėmė kvapą.

       – O dabar, – pridūrė, – mano mirties valandą, atėjo laikas mane nunešti su šituo foteliu į bažnyčią, kad atsisveikinčiau su miesteliu, kuris manęs laukia.

       Jį nunešė į bažnyčią ir padėjo fotelį presbiterijoje, šalia altoriaus. Rankose Don Manuelis turėjo Nukryžiuotąjį. Mes su broliu atsisėdome šalia jo, bet staiga prisiartino kvailelis ir norėjo paimti Don Manuelio ranką ir ją pabučiuoti. Kai kurie parapijiečiai jau mėgino prieštarauti, tačiau Don Manuelis juos sudrausmino sakydamas:

       – Leiskite jiems, kad prisiartintų prie manęs (28). Ateik, Blasiljau, duok man ranką.

       Kvailelis verkė iš džiaugsmo. Po to Don Manuelis pasakė:

       – Vos keletą žodžių, vaikai mano, nes jaučiuosi turintis jėgų tik numirti. Ir nieko nauja neturiu jums pasakyti. Jau viską jums pasakiau. Gyvenkit taikoje ir ramybėje, patenkinti ir vildamiesi, kad vėl visi susitiksime vieną dieną Valverde de Liucernoje, kuri yra tenai, tarp nakties žvaigždžių, atsispindinčių ežere, virš kalnų. Ir melskitės, melskitės Švenčiausiajai Marijai, melskitės mūsų Viešpačiui. Būkite geri, ir to užtenka. Atleiskit man už visą blogį, kurio jums pridariau to nenorėdamas ar nežinodamas. O dabar, kai suteiksiu jums palaiminimą, melskitės visi kartu „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Sveika, Karaliene“ ir galiausiai ‚,Tikiu į Dievą Tėvą“.

       Paskui, laikydamas Nukryžiuotąjį vienoje rankoje, palaimino miestelį, verkiančias moteris ir vaikus bei nemažai vyrų, ir tuojau pat prasidėjo maldos, kurių Don Manuelis klausėsi tyloje, paimtas už rankos kvailelio Blasiljo, užmigusio nuo maldos garsų. Iš pradžių „Tėve mūsų“ su „Tebūnie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“, paskui – „Šventoji Marija“ su „Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą“, po to „Sveika, Karaliene“ su „Verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje“, ir galiausiai „Tikiu į Dievą Tėvą“. O priėjus iki „kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą“ visas miestelis pajuto, kad jų šventasis atidavė sielą Dievui. Jam nereikėjo užmerkti akių, nes jis mirė užmerktomis. Nuėję žadinti kvailelio Blasiljo, mes aptikome jį taip pat užmigusį amžiams. Taigi teko laidoti du kūnus.

       Visas miestelis tuojau pat nuėjo į šventojo namus paimti relikvijų, pasidalyti likusių jo apdarų (29), išsinešdami viską, kas tik įmanoma, kaip palaimintojo kankinio prisiminimą. Mano brolis išsaugojo jo brevijorių, tarp kurio puslapių aptiko išdžiovintą kaip iš herbariumo varpelį, priklijuotą prie popieriaus, o šiame – kryžių ir kažkokią datą (30).

       Niekas miestelyje nenorėjo tikėti Don Manuelio mirtimi, visi kasdien tikėjosi išvysią jį, retkarčiais ir matydavo einantį išilgai ežero, atsispindintį jame ar boluojantį kalnų fone, visi ir toliau girdėdavo jo balsą, visi lankydavo jo kapą, garbindavo jį gėlėmis. Apsėstosios dabar ateidavo paliesti riešutmedžio kryžiaus, padaryto jo rankomis iš to paties medžio, iš kurio pagamintame karste ir buvo palaidotas. O labiausiai tuo, kad jis yra miręs, nenorėjome tikėti mudu su broliu.

       Jis, Lazaras, tęsė šventojo tradiciją ir ėmėsi redaguoti užrašus apie tai, ką buvo iš jo girdėjęs, užrašus, kuriais aš pasinaudojau rašydama šiuos prisiminimus.

       – Jis iš manęs sukūrė naują žmogų, tikrąjį Lazarą, prisikėlusįjį (31), – sakydavo man. – Jis man suteikė tikėjimą.

       – Tikėjimą? – pertraukdavau aš.

       – Taip, tikėjimą, tikėjimą gyvenimo paguoda, tikėjimą gyvenimo džiaugsmu. Jis mane išgydė nuo progresyvių idėjų. Nes yra, Angela, dvi piktavalių ir kenksmingų žmonių rūšys: tie, kurie įsitikinę pomirtiniu gyvenimu, kūno prisikėlimu, kankina kaip inkvizitoriai kitus, nevertinantys šio praeinančio gyvenimo, kovoja dėl kito, kiti – netiki niekuo kitu, tik šiuo gyvenimu...

       – Kaip tikriausiai tu, – pasakiau jam.

       – Taip, ir kaip Don Manuelis. Bet netikintys niekuo kitu, tik šiuo gyvenimu, laukia, nežinau kokios ateities visuomenės ir stengiasi atimti iš žmonių paguodą tikėti kitu gyvenimu...

       – Todėl...

       – Todėl reikia priversti juos gyventi iliuzijoje.

       Vargšas kunigas, atvykęs pakeisti Don Manuelio kurijoje, atvyko į Valverde de Liucerną apibertas prisiminimais apie šventąjį ir paprašė mudviejų su broliu, kad padėtume jam susiorientuoti. Nenorėjo nieko daugiau, tik sekti šventojo pėdsakais. Mano brolis jam sakydavo: „Mažai teologijos, ar ne? Mažai teologijos; religija, religija.“ O aš klausydama jo šypsojausi, galvodama, ar tai, ką darome mes, taip pat nėra teologija.

       Ir tuomet pradėjau bijotis dėl savo vargšo brolio. Nuo tada, kai pasimirė Don Manuelis, liežuvis nesivertė sakyti, kad brolis gyveno. Kasdien lankydavo jo kapą ir leido ištisas valandas kontempliuodamas ežerą. Jautė tikrosios ramybės ilgesį.

       – Nežiūrėk tiek į ežerą, – sakydavau jam.

       – Ne, sese, nebijok. Mane šaukia kitas ežeras, kiti kalnai. Negaliu be jo gyventi.

       – O gyvenimo džiaugsmas, Lazarai, gyvenimo džiaugsmas?

       – Šitai – kitiems nusidėjėliams, ne mums, mačiusiems Dievo veidą, į kuriuos žiūrėjo savo akimis gyvenimo sapnas.

       – Negi ruošiesi eiti pažiūrėti Don Manuelio?

       – Ne, sese, ne, dabar ir čia namuose, esant mudviem vieniems, visa tiesa, kad ir kokia karti ji būtų, karti kaip jūra, kurioje sustos šio gėlo ežero vandenys, visa tiesa tau, kuri tvirtai laikaisi prieš ją...

       – Ne, ne, Lazarai, tai nėra tiesa!

       – Manoji, taip.

       – Tavoji, bet?..

       – Taip pat ir jo.

       – Dabar ne, Lazarai, dabar ne! Dabar tikėk kokiu nors kitu dalyku, dabar tikėk...

       – Klausyk, Angela, kartą Don Manueliui pasakius, kad yra dalykų, kuriuos pats sau nors ir pasakai, bet kitiems turi nutylėti, atsakiau jam, kad Don Manuelis šitai pasakė todėl, kad išsakytų jam pačiam kažkada perduotą mintį, o galiausiai prisipažino, kad manė, jog daugiau nė vienas iš didžiųjų šventųjų, gal net vyriausiasis, buvo mirę netikėdami pomirtiniu gyvenimu.

       – Ar tai įmanoma?

       – Ir dar kaip! O dabar, sese, rūpinkis, kad čia, miestelyje, niekas nesuprastų mūsų paslapties...

       – Suprastų? – pasakiau jam. – Net jei bandyčiau iš kvailumo paaiškinti jiems kažką panašaus, jie nieko nesuprastų. Miestelis nesupranta žodžių, miestelis nesupranta nieko daugiau, tik jūsų darbus. Išaiškinti jiems šitai būtų tas pat, kaip aštuonmečiams skaityti švento Tomo Akviniečio ištraukas... lotyniškai.

       – Gerai, kai jau būsiu išėjęs, melskis už mane ir už jį, ir už visus.

       Ir galiausiai išmušė jo valanda. Liga, graužusi jo tvirtą, galingą kūną, atrodė, sustiprėjo po Don Manuelio mirties.

       – Neliūdžiu dėl to, kad turiu mirti, – sakydavo man paskutinėmis dienomis, – liūdžiu dėl to, kad su manimi numirs kita Don Manuelio sielos dalelytė. Bet Don Manuelio siela gyvens su tavimi. Kol vieną dieną visi numirsim, net ir mirusieji.

       Jam mirštant, kaip buvo įprasta mūsų apylinkėse, mirštančiojo atėjo pažiūrėti miestelėnai. Miestelis patikėjo brolio sielą Don Manueliui, Gerajam Šventam Manueliui, kankiniui. Mano brolis jiems nepasakė nieko, aš taip pat neturėjau ką jiems sakyti, jiems jau lieka pasakyta viskas, kas turėjo būti pasakyta. Tai buvo kita jungtis tarp dviejų Valverde de Lucernų, tos iš ežero dugno ir tos, į kurios priešakinį veidą žiūrima, Don Manuelis buvo vienas iš gyvenimo mirusiųjų, vienas tam tikru būdu tapusių šventuoju...

       Likau priblokšta, bet savo miestelyje ir su savo miesteliu. O dabar, praradusi savo šventą Manuelį, savo sielos tėvą, ir savo Lazarą, savo labiau dvasinį nei kūnišką brolį, dabar aš suprantu, kad pasenau ir kad paseno kiti. Bet ar aš juos praradau? Ar aš pasenau? Ar aš artinuosi prie savo mirties?

       Reikia gyventi! Ir jis mane išmokė gyventi, jis mus išmokė gyventi, jausti gyvenimą, jausti gyvenimo džiaugsmą, paskęsti kalnų dvasioje, ežero, miestelio, vienkiemio dvasioje, ištirpti juose, kad išliktume amžiams. Jis savo gyvenimu mane išmokė ištirpti miestelio žmonių gyvenimuose ir aš daugiau nejaučiau slenkančių valandų, dienų ir metų, kaip nejaučiau tekančio ežero vandens. Man atrodė, kad mano gyvenimas visuomet buvo vienodas. Nesijaučiau senstanti. Jau nebegyvenau savyje, bet gyvenau miestelio žmonėse, o mano miestelis gyveno manyje (32). Aš norėdavau sakyti tai, ką jie, manieji, sakydavo nenorėdami. Išeidavau į kelią ir, kadangi pažindavau visus, gyvenau juose, tuomet užmiršdavau ir apie save. O Madride, kur vienąkart buvau su savo broliu, nepažinau nieko ir jaučiausi siaubingai vieniša, kankinama tiekos nepažįstamųjų.

       O dabar, rašydama šiuos memuarus, šią asmeninę išpažintį apie patirtą kito žmogaus šventumą, manau, kad Gerasis Don Manuelis, kad mano šventas Manuelis ir mano brolis Lazaras mirė tikėdami, kad netiki Dievu, tai mus labiausiai ir domina. Bet jie mirė netikėdami, kad tiki ir tikėdami rezignuojančia ir aktyvia neviltimi (33).

       Bet kodėl – klausiau savęs daug kartų – Don Manuelis nesistengė atversti mano brolio, pasitelkdamas kokią nors apgaulę, melą, pats apsimesdamas tikinčiu, nors toks ir nebuvo? Aš suvokiau, kad taip buvo todėl, kad Don Manuelis suprato neapgausiąs jo, kad jam apgavystė kenktų. Tik tiesa, sava tiesa jį atvertė į tikėjimą. Don Manuelis nebūtų nieko pasiekęs, jei būtų suvaidinęs mano broliui komediją, tiksliau sakant, tragediją – tą, kurią vaidino norėdamas išgelbėti miestelį. Taip brolį paveikė iš tikrųjų, religingą apsimetėlį įveikė kalbėdamas tiesą apie mirtį ir gyvenimą. Taip įveikė ir mane, neleidusia niekam kitam perprasti jo dieviško, švento žaidimo. Ir aš maniau, ir tebemanau, kad Mūsų Viešpats Dievas, nežinau kokių paskatų vedinas, juos privertė manyti esant netikinčiais. Ir galbūt jų mirties valandą nukrito tas raištis, laikęs juos surištus visą gyvenimą. O aš tikiu?

       Ir parašius tai dabar (34) čia, savo sename gimtame name, būdama penkiasdešimties, kai mano prisiminimai ima baltuoti kaip ir mano galva, sninga, sninga ant ežero, sninga virš kalnų, sninga ant prisiminimų apie mano tėvą, svetimšalį, apie mano motiną, apie mano brolį Lazarą, apie mano miestelį, apie mano šventą Manuelį ir taip pat ant prisiminimų apie vargšą kvailelį Blasilją, apie mano Blasilją, tesaugo jis mane iš dangaus. Ir šis sniegas slepia pakampes ir šešėlius, nes iki nakties sutemų sniegas švyti. Ir aš nežinau, kas yra tiesa ir kas yra melas, nei ką mačiau ar sapnavau – arba geriau, ką sapnavau ir ką tik mačiau – nei ką žinojau, nei kuo tikėjau (35). Nežinau, ar skverbiuosi į tokį baltą kaip sniegas šį popieriaus lapą, mano sąmonė liks jame, o aš išeisiu. Ir kam reikia turėti sąmonę?

       Ar žinau ką nors? Ar tikiu kuo nors? Ar tai, ką čia pasakoju, iš tiesų vyko ir vyko taip, kaip aš pasakoju? Ar gali vykti tokie dalykai? Ar visa tai nėra sapnas, susapnuotas kitame sapne? Ar aš, Angela Karbaljino, šiandien penkiasdešimtmetė, būsiu vienintelis žmogus miestelyje, kamuojamas tokių keistų minčių? O šie, kiti, kurie mane supa, ar tiki? Ką reiškia tikėti? Ir dabar tiki Geruoju šventu Manueliu, kankiniu, kuris nelaukdamas nemirtingumo išlaikė juos, savo parapijiečius, tikinčius nemirtingumu.

       Atrodo, kad jo ekscelencija ponas vyskupas, kuris paskatino mūsų Valverde de Liucernos šventojo beatifikacijos procesą, ketina aprašyti jo gyvenimą tam tikro pobūdžio vadovėlyje apie idealų parapijos kunigą ir tam renka įvairaus pobūdžio medžiagą. Manęs jis primygtinai prašė, kalbėjosi su manimi, jam daug papasakojau, bet visuomet nutylėjau tragišką Don Manuelio ir mano brolio paslaptį. Įdomu tai, kad jis to net neįtarė. Ir prisiekiu, kad jo žinion nepateks tai, ką pavedu šiems prisiminimams. Bijausi žemiškosios valdžios, laikinosios valdžios, nors ji būtų ir bažnytinė.

       Bet tegu čia pasilieka visa, kad ir kas tai būtų, tegu jam sekasi, kad ir koks būtų jo likimas.

       Kaip mano rankose atsidūrė ir užsiliko šis dokumentas, šie Angelos Karbaljino prisiminimai? (36) Čia kaip tik ir yra tai, skaitytojau, ką turiu išlaikyti paslaptyje. Tau juos perteikiu tokius, kokie pateko pas mane, nedaug pataisyti, tik kelios redakcinės smulkmenos. Atrodo, labai panašu į daugelį kitų dalykų, kuriuos esu parašęs? Tai neįrodo romano objektyvumo, jo originalumo. Žinau, bet ar aš, peržengęs savo mirtingumo ribas, nesukūriau gyvų, įtikinančių paveikslų? Ką aš žinau, ar tas Augustas Peresas, tas iš mano romano „Migla“, nebuvo teisus, norėdamas tapti realesnis, objektyvesnis nei aš pats, kuris manėsi jį sukūręs? Dėl šito Gerojo švento Manuelio, kankinio, tokio, apie kokį man papasakojo jo mokinė ir dvasinė duktė Angela Karbaljino, realumo man net nekyla minčių abejoti. Tikiu ja labiau, nei tikėjo pats šventasis, tikiu ja labiau negu savo paties realumu.

       O dabar, prieš užbaigdamas šį epilogą, skaitytojau, noriu priminti tau devintąją eilutę iš užmirštojo apaštalo švento Judo laiško – ir ką padaro vardas! – kur mums sakoma, kaip mano dangiškasis globėjas, šventas Mykolas arkangelas, – Mykolas, kurio vardas reiškia „kas yra kaip Dievas“ – ir arkangelas, vyriausiasis pasiuntinys, ginčijosi su Velniu („velnias“ reiškia patikėtinis, įgaliotinis, ieškovas) dėl Mozės kūno ir neleido, kad jį nusineštų į prakeikimo teismą. Arkangelas Mykolas pasakė Velniui: „Tesudraudžia tave Viešpats!“ (37) Ir tie, kas nori suprasti, tegu supranta (38).

       Taip pat noriu, kadangi Angela Karbaljino pasakojime įmaišė ir savo jausmų, ir nebežinau, kas ten dar sugebėtų pakomentuoti tai, ką ji pasakė. Ji teigė, kad jei Don Manuelis ir jo mokinys Lazaras būtų miesteliui atskleidę savo tikėjimą, miestelis nebūtų supratęs. Net miestiečiai nebūtų patikėję tuo, dar pridedu aš. Būtų tikėję tik jų darbais, o ne žodžiais, nes žodžiai neparemia darbų, užtenka vien darbų. Tokiam miesteliui kaip Valverde de Liucerna nėra kitos išpažinties kaip tik elgesys. Nei miestelis žino, nei jiems svarbu, kas iš tiesų yra tikėjimas.

       Gerai žinau, kad tai, kas pasakojama šioje istorijoje, jei norit – romane, ir yra pati asmeniškiausia istorija, pati tikriausia. Aš nesuprantu, kodėl yra pykstančių dėl to, kad Evangeliją vadina romanu (39). Tai, kad Evangelija yra romanas, o ne eilinė kronikėlė, ją tiktai iškelia į aukštesnį meninį lygį.

       Gerai žinau, kad tai, kas pasakojama šioje istorijoje, iš tiesų nevyksta, bet norėčiau, kad taip vyktų iš tiesų, nes pasakojime viskas pasilieka, kaip pasilieka ežerai ir kalnai, ir šventos bei paprastos sielos, įsikūrusios toliau nei tikėjimas ir neviltis, kad juose, ežeruose ir kalnuose, už istorijos ribų, dieviškame romane tos sielos surado prieglobstį.

       Salamanka, 1930-ųjų lapkritis


       Iš ispanų k. vertė Akvilė Šimėnienė


________________________________________

       (1) Vyskupijos pavadinimas Renada ispanų kalboje turi sąsajų su žodžiu „atgimęs“ („renato“). (Čia ir toliau – vertėjos paaiškinimai.)

       (2) Liucerna (isp. Lucerna) – Liucernos kantono Šveicarijoje miestas, lankomas daugybės turistų dėl netoliese esančio Keturių kantonų ežero. M. de Unamunas kuria fiktyvią kūrinio veiksmo vietą (Valverde de Liucerną), esančią šalia ežero. Tai aiški sąsaja su realiomis vietovėmis (Liucerna Šveicarijoje), šalia kurios yra Keturių kantonų ežeras. Skaitytojas nuolat „klaidinamas“: lyg ir pasakojama fiktyvi istorija, tačiau tokie akivaizdūs sutapimai trikdo skaitytoją, priklauso M. de Unamuno autoriaus – kūrėjo ir teksto – skaitytojo sąveikų teorijai.

       (3) Manuel – ispanų kultūroje šiuo vardu dažnai vadinti žydai, atsivertę į Krikščionybę. Ši tradicija susiklostė dar ankstyvaisiais viduramžiais, kai dabartinės Ispanijos teritorijoje sugyveno arabų kalifatai, krikščionių karalystės ir judėjų bendruomenės. Daugelis žydų, nenorėdami palikti savo namų ir turto, persikrikštijo ir tapo krikščionimis katalikais, daugelio jų krikščioniškieji vardai būdavo Manuel (iš lotynų kalbos kilęs vardas, reiškiantis „Dievas su jumis“).

       (4) Pasakotojos vardas Angela yra kilęs iš graikų kalbos žodžio ir reiškia „Dievo pasiuntinė, žinių nešėja“. Angelos papasakota istorija gali būti suvokiama kaip „Dievo žinia“.

       (5) „Bertoldas“ – ispaniškas italų rašytojo Giulio Cesare’s della Croce’s romano „Bertoldo gyvenimo ir subtilių nuotykių istorija“ vertimas.

       (6) Lietuviškas šio vardo atitikmuo – Lozorius (hebr. k. – „Dievas padėjo“). Tai biblinis personažas, Mortos ir Marijos brolis, kurį Jėzus Kristus prikėlė iš numirusiųjų, vėliau tapęs Larnakos vyskupu.

        (7) Prefacija – įžangos giesmė, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies prefacija, einanti prieš mišių kanoną, šiandien aukojama visose katechumenų mišiose.

        (8) Dolorosa – Sopulingoji – Švč. Mergelės Marijos įvaizdis iš Evangelijos, pasakojančios apie Marijos skausmą Kalvarijose stovint prie kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus.

       (9) Cistersai – 1098 m. šv. Bernardo Klerviečio įkurta vienuolija, neturto sąjūdis. Cistersų vienuoliams svarbiausia laikytis Benedikto regulos – siekiama grįžti prie pamatų. Neturtas yra svarbiausias įžadas. Cistersai kuriasi kalnuose, nekultivuotose vietovėse ir imasi rankų darbo, atsisako paramos, taip išvengdami bet kokios įtakos.

       (10) Šventoji Teresė Avilietė – XVI a. Ispanijoje (Avilos mieste) gyvenusi karmelitų ordino vienuolė, parašiusi mistinės literatūros, laikoma viena iš svarbiausių viduramžių moterų rašytojų figūrų.

(11) Bažnyčios mokytojų titulas, kuriuo dažnai buvo tituluojami šventieji, išmanę doktriną ir gynę religiją ankstyvaisiais viduramžiais.

(12) Kaimų atsiradimas.

(13) Šiuos žodžius ištarė žydai, pamatę dėl Lozoriaus mirties verkiantį Kristų, iš Evangelijos pagal Joną 11, 35–37: „Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ M. de Unamuno knygoje žodžiai pakeisti iš būtojo laiko į esamąjį (ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998).

(14) Šioje teksto vietoje vertėtų prisiminti šventą Petrą tris kartus išsigynusį Jėzaus prieš gaidžiui užgiedant. Evangelija pagal Matą: „Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko“ (Mt 26, 74–75).

(15) Šis sakinys nurodo į B. Pascalio knygą „Mintys“, kurioje išsakyta analogiška mintis.

(16) Pats M. de Unamunas savo religiją 1907 m. apibrėžė taip: „Mano religija yra ieškoti tiesos gyvenime ir gyvenimo tiesoje, nors ir žinant, kad nerasiu jų, kol gyvensiu, mano religija yra intensyviai ir nepaliaujant kovoti su paslaptimi“ (Unamuno M. de. Salamanca, 6 de noviembre de 1907 / Mi religión y otros ensayos breves. – Madrid: Espasa Calpe, 1986. – P. 98).

(17) Evangelija pagal Matą, Kalno pamokslas: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3).

(18) Eilutė iš Loreto Švč. Mergelės Marijos litanijos.

(19) Žodžiai, kuriuos pasakė Jėzus Pontijui Pilotui: „Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Evangelija pagal Joną, Kančios istorija, Jn 18, 36).

(20) Evangelija pagal Matą, Jėzaus Kristaus kančia ir prisikėlimas: „Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“ (Mt 26, 38).

(21) Didžiosios Savaitės dalys: Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas.

(22) Evangelija pagal Luką, Gerasis nusikaltėlis: „Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

(23) Šv. Atanazo tikėjimo išpažinimo fragmentas (lot.): „...in vitam aeternam“ („į amžinąjį gyvenimą“).

(24) Turimas omeny Don Manuelis ir kvailelis Blasiljas.

(25) XVI a. ispanų rašytojo Pedro Calderóno de la Barcos kūrinys „Gyvenimas – tai sapnas“ (I diena, antra scena).

(26) Pedro Calderóno de la Barcos „Gyvenimas – tai sapnas“ (II diena, IV dalis).

(27) Išėjimo knyga: „Bet, – jis tarė, – mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas“ (Iš 33, 20).

(28) Evangelija pagal Matą: „Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“ (Mt 19, 14).

(29) Evangelija pagal Matą: „Prikalė prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą“   (Mt 27, 35).

(30) Data galėtų būti diena, nuo kurios Don Manuelis prarado tikėjimą.

(31) Evangelija pagal Joną: „Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“ (Jn 11, 1–45).

(32) Laiškas galatams: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20).

(33) Originale ši mintis tokia pat paini. Tai būdingas M. de Unamuno stiliaus bruožas.

(34) Nuo pat romano pradžios kartojama laiko nuoroda „dabar“. Tai neaiški ir netiksli laiko nuoroda: kada yra tas „dabar“? Romanas nevyksta konkrečiu istoriniu momentu. „Dabar“ gali būti „vakar“, „šiandien“ arba „rytoj“: tai M. de Unamuno sukurta transistorinio laiko samprata.

(35) Angela dvejoja savimi. Tokiu būdu M. de Unamunas sutrikdo skaitytoją, nes verčia suabejoti to, kas buvo papasakota knygoje, tikrumu. Šie pasakotojos klausimai (nereikia užmiršti, kad ji – fikcinis personažas) primena Augusto klausimus iš kito M. de Unamuno romano „Migla“, kai jis taip pat klausia, kodėl jis nesąs realus personažas, ir galiausiai savo dvejones pateikia pačiam rašytojui M. de Unamunui bei skaitytojams.

(36) Po Angelos epilogo eina paties rašytojo epilogas, dabar jis perima žodį. Dėmesys atkreiptinas į tai, kad M. de Unamunas nekonkretizuoja, kaip jam į rankas pateko šis dokumentas. Šis naratyvinis metodas, vadinamasis „rastas rankraštis“, buvo viena svarbiausių pasakojimo technikos priemonių Miguelio de Cervanteso romane „Don Kichotas lamančietis“ bei Jorge’o Luiso Borgeso „Smėlio knygos“ pirmam apsakyme – „Nemirtingasis“. Romanas užbaigiamas dviem epilogais: personažės pasakotojos ir paties kūrėjo M. de Unamuno. Kūrinį užbaigia tiek fikcinė veikėja, tiek pats rašytojas. Toks M. de Unamuno pasirinkimas skatina kūrinio skaitytoją „pasirašyti“ dar vieną epilogą: apie tai, ar jis pats tiki, ar nedvejoja.

(37) Judo laiškas: „Kai archangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško pasmerkimo, bet pasakė: „Tesudraudžia tave Viešpats!“ (Jud 1, 9).

(38) Mozės figūra yra viena centrinių šiame romane. Biblijoje nenurodoma, kur yra Mozės kūnas. Pagal tradiciją tikima, kad žydų tauta jo kūną nusinešė į Pažadėtąją žemę. Pomirtiniame kūrinyje „Viešpaties žengimas dangun“ pasakojama, kad Dievo arkangelas neleido Šėtonui pasilikti žydų vedlio kūno. M. de Unamunas šiais bibliniais neaiškumais dėl Mozės išganymo pasinaudoja, norėdamas pasiūlyti Don Manuelio išsigelbėjimo viziją.

(39) Lygiai kaip Evangelija yra romanas, taip ir romanas, kurį parašė M. de Unamunas, yra evangelija, Šventojo Manuelio evangelija.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)