tekstai.lt

Friederike Mayröcker. Eilėraščiai

Friederike Mayrcker. Nuotrauka iš puslapio http://de.wikipedia.org/wiki/Friederike_Mayr%C3%B6cker
Friederike Mayrcker. Nuotrauka iš puslapio http://de.wikipedia.org/wiki/Friederike_Mayr%C3%B6cker


       Friederike Mayröcker (g. 1924) – žymiausia austrų poetė. Yra parašiusi ir romanų, apsakymų, pjesių, knygų vaikams. Jos bibliografijoje kone devyniasdešimt knygų. 1954 m. ji susipažino su austrų eksperimentinės poezijos korifėjumi Ernstu Jandliu (1925–2000), su kuriuo gyveno iki jo mirties.

       F. Mayröcker tekstai gana hermetiški ir bekompromisiniai, kai kurie eilėraščiai beveik ne-išverčiami. Poetė dažnai naudoja dada koliažo, autofiksacijos principą, jai artima avangardistinė stilistika. Poetė apie save rašo: „Aš gyvenu vaizduose. Viską matau vaizdais, mano visa praeitis, prisiminimai yra vaizdai. Aš vaizdus paverčiu kalba ir visa pasineriu į vaizdą. Pasineriu tiek, kiek leidžia kalba.“ Eilėraščiams būdingos melancholijos, liūdesio, nykimo, rezignacijos nuotaikos.




                     Kartais


       kartais mano ranka atsitiktiniais

       judesiais paliečia tavo ranką tavo krumplius

       arba mano drabužiuos lindintis kūnas tarsi visai to nejausdamas

       mirksniui atsiremia į tavo kūną drabužiuos

       tokie nekalti beveik augališki judesiai

       tavo skersas žvilgsnis ir akys tyčiom klaidžiojančios po tuštumą

       tavo jau pačioj pradžioj gluminantys klausimai ką dabar skaitai

       kur trauksi šią vasarą

       skradžiai veria širdį

       kiaurai gerklę it žvitrus peilis

       o aš išsekus it šulinys kaitrią vasarą




                     Rohrmoos 85


       rasos išprausti

       žali auliniai, mačiau

       svirplį žolėj paryčiais

       sodo žolėj susiglamžęs

       mėnulis sugurintam

       sapne atspindy,

       sapne tirpstantis atspindys

       mėnulio atspindys rugpjūty

       tokį vaiskų rytą –

       akį staiga patraukia lentelės

       su vardais ant sodo vartų,

       abi lentelės ant sodo vartų

       su mūs vardais: išblukusios

       neryškios nuskalbtos lietaus,

       lietaus kurs daužės į nakties

       vartus ir plakės tarsi virš

       kapų... nuo mūs

       kapų numazgoti vardai, bevardžiai

       kapų akmenys, staiga dingteli man, šalia manęs

       tylėjo kitas, greičiausiai galvojo

       taip pat




                     Mano motina


       mano motina išskėstomis rankomis

       kuomet mane sveikino kai pas ją atėjau

       mano motina švelniais žodžiais lūpose

       kuomet paskambinau kad negaliu ateiti

       mano motina persimainiusiu veidu

       kuomet dar norėjo šnekėti bet jau nebegalėjo

       mano motina užspaustomis akimis

       kuomet atėjau per vėlai apkabinti paskutinį kartą




                     Daincendorfas / žaliuojantis montažas

                     arba kur esu jau mačiusi tas išbalusias akis


       esu kuoktelėjusi esu išsukinėtais kaulais

       bet anuomet ant sidabrinių horizonto bėgių

       anuomet per tą beržų šventę per tą

       nuvytusią beržų šventę virš dievo kūno laukų

       virš žaliuojančių laukų vilnijančių laukų

       aš dar buvau vaikas – nesusipratęs / pateptas aliejais

       pateptasis vaikas o mano akys grimzdo į

       dangaus mėlį į flamingų debesį į

       fazanų spiečiaus skrydį berniukiška šukuosena ar carré ir įsibedė

       į glicinijom apėjusį sodo namelį paskui

       dobilai karantys sėklalizdžiai ryto baldakimas –

       kaip antai kūdra nudirtu viršugalviu ir smuikų šėlsmas

       užrūgęs negyvas vanduo pelės siluetas išblyškę

       vilkdalgiai lange mėlynuojantis konsiliumas ar triušiai

       kairėj aky kupli medžio viršūnė

       yra hiacintai atviros angos

       gėlė patogesnė ir šiltesnė už lėlės ranką




                     gyvenimo tarpsnio inventorizacija


       mano kuprinėj

       čiobrelio stiebelis

       dvi monetos

       bukas pieštukas

       nuspurę užrašai

       pyrago trupinys

       žalias skalbinių segtukas

       japonės germanistės vizitinė

       kišeninės išlaužytos šukos

       Dali skruzdės* ant šešėliuoto natų lapo


                                                  Emai Neckamm

       ___________________________

       * Greičiausiai turimas omenyje Luiso Bun~uelio ir Salvadoro Dalķ 1928 m. sukurtas filmas „Andalūzijos šuo“, kuriame tarp gausių neįprastų vaizdų yra ir scena – iš delno lendančios skruzdėlės (vert. past.).




                     Hokusajau, geriau klajoti mintyse


       gulom ant nugaros, arba po spingsule,

       traukti Fudzijamos priekalnių link ir žvelgti aukštyn

       į snieguotą viršūnės smaigą, auliniai

       drėgni ir šalti, apykaklė atkarus.

       Klausykit, kaip pažinti tolius

       nuosavomis kojomis, klausykit, kaip patirti tolybę

       nuosavomis akimis. Kaip suderinti tolių ilgesį

       ir sėslumą. Kaip koją ir akį,

       ašaras ir džiugesį.




                     *


       kaip aš tave vadinu

       kai galvoju apie tave

       o tavęs nėra:


       mano žemuoge

       mano cukrinis drieže

       mano paguodos tūtele

       mano šilkverpi

       mano nerimo išgąsti

       mano Aurelija

       mano sudužusių širdžių klube

       mano snūduro vaike

       mano ryto ranka

       mano juodoji užmarštie

       mano lango kryžiau

       mano mėnulio slapstytojau

       mano sidabrine lazda

       mano vakaro švytėjime

       mano saulės gija

       mano straubliakiški

       mano elnio galva

       mano kiškio letena

       mano varle ant laiptų

       mano šviesos vainike

       mano pavasario vagie

       mano virpantis kuine

       mano sidabro sraige

       mano rašaline

       mano lapino uodega

       mano medžių vartytojau

       mano vėtrų bėgly

       mano meškų sergėtojau

       mano dantų rodytojau

       mano arklio ausie

       mano Praterio medi

       mano riestaragi

       mano krepšy su beždžionės galva

       mano žiemos persilaužime

       mano artišoke

       mano vidurnakti

       mano atbulas skaitikli

        (da capo!*)

       ___________________

       * nuo pradžios (pakartoti kūrinį ar jo dalį; it.).


       Iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)