tekstai.lt

Petras Palilionis. Tautos šauklio aidai

Bernardas Brazdžionis Žadeikiuose, 1991 m. Jono Jakimavičiaus nuotrauka iš puslapio http://www.vilniausmuziejai.lt/brazdzionis/index.htm
Bernardas Brazdžionis Žadeikiuose, 1991 m. Jono Jakimavičiaus nuotrauka iš puslapio http://www.vilniausmuziejai.lt/brazdzionis/index.htm



                                    „Bernardai, ko čia atėjai?“ – paklausė žemė;

                                    „Bernardai, ko čia atėjai?“ – dangus paklausė;

                                    Į žilą samaną pasižiūrėt, kol nesutemę,

                                    Ir Viešpaties didžiuos darbuos paliaupsint.


       Taip 1943 metais, tarsi nujausdamas savo dramatišką lemtį, šventajam bendravardžiui, neturtėliui ir atgailautojui skirtame eilėraštyje rašė Bernardas Brazdžionis.

       Poetas Bern. Brazdžionis (1907–2002) – iškili, legendinė mūsų kultūros asmenybė. Už beatodairišką atsidavimą Lietuvai, laisvei ir nepriklausomybei jis vadintas Atgimimo pranašu, Tautos šaukliu, už didelės vertės literatūrinę kūrybą suaugusiems ir vaikams dar gyvas tituluotas klasiku. Pats šviesios atminties kūrėjas pirmiausia save laikė poetu ir pageidavo, kad jį tokiu laikytų ir kiti.

       Bern. Brazdžionio gyvenimas prasidėjo carinės Rusijos pavergtos Lietuvos mažažemių šiaudiniuose Stebeikėliuose, buvo blaškomas karo nusiaubtoje Vakarų Europoje ir nutrūko XXI a. pasakiško grožio civilizacijos megapolyje Los Andžele. Tačiau nei geografiniai, nei politiniai atstumai, nei pasaulį į dvi priešiškas sto-vyklas padalijusi geležinė uždanga pasišventėliui netapo neįveikiama kliūtis. Sunaikinimo grėsmės priverstas „mylėti Lietuvą iš tolo“, poetas dieną naktį budėjo prie aritmiškai plakusios tautos širdies.

       Talentingas neoromantikas, pirmajame kūrybos etape akcentavęs abstrakčias Dievo meilės, gėrio ir grožio vertybes, per karą ir pokariu iškilus mirtinam pavojui, mintimis ir darbais likęs su gimtuoju kraštu, ragino „lietuvį burtis prie lietuvio“. Toliaregiškai numatydamas, kad tokioje sumaištyje tikriausiai visko bus, „balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų“ įsakmiai įspėjo nekeršyti, „kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų!..“ Ne paslaptis, jog tais tremčių ir žudynių, nevilties ir pakrikimo laikais brazdžioniškasis „Šaukiu aš tautą“ nuskambėjo atliepiau nei ginklas.... Ir tauta išgirdo, patikėjo. „Šaukiu aš tautą“, „Per pasaulį keliauja žmogus“, kitos to meto draustos ir persekiotos poeto knygos – dvasiniai mūsų tikėjimo ir vilties metraščiai.

       Pro laiko ir įvykių sangrūdas, epochų ir civilizacijų dulkes poeto žodis (jaunystėje maištaudamas, senatvėje nusižeminęs) veržėsi prie Nežinomybės, Absoliuto, Dievo. Nenustygdamas „šiapus ir anapus mūsų laiko“, jis visomis žmogiškomis galiomis stengėsi suvokti, „kas šviečia virš galaktikų visų“.

       Ilgas, turiningas, taurus Bern. Brazdžionio gyvenimas kupinas reikšmingų knygų, atsakingų pareigų. Talentingas poetas, principingas publicistas, įžvalgus kritikas, neprilygstamas oratorius, epistolinio žanro meistras, išrankus vertėjas, „Ateities spindulių“, „Lietuvos studento“, „Pradalgių“, „Dienovidžio“, „Lietuvių dienų“ redaktorius, pirmasis Maironio muziejaus direktorius, Lietuvių rašytojų draugijos vadovas, istorinių įvykių dalyvis ir liudytojas, nūnai pats – istorija. Geriausios Bern. Brazdžionio (Vytės Nemunėlio) poezijos knygos, mėgstamos seno ir jauno, sėkmingai tęsia jų autoriaus žemiškąją misiją.

       Okupacijos laikais poetas gyveno daugelio mūsų mintyse.

       Sąjūdžio, atgimimo laikais gyveno visų mūsų širdyse ir lūpose.

       Dabar, globojamas dėkingos tautos atminties, visiems laikams apsigyveno lietuvių literatūroje.



Ir tikėk, žmogau, dokumentais


       Palaimintas būki žmogaus nežinojime / Nei savo gimimo, nei savo mirties… Kažin kaip ištvertume savo trumpus gyvenimus, jeigu ne tas nežinojimas, Vinco Mykolaičio-Putino poezijos spindulėliu žybtelėjęs būties belangėje…

       Poetui jo gimimo data tikrai buvo svarbi. Ne tik šių etiudų autoriui jis ne kartą įsakmiai tvirtino esąs gimęs per 1907-ųjų Grabnyčias, t. y. vasario 2 dieną. 1996 m. laiške Kaziui Bradūnui rašė: „Dėl mano gimimo ir mėnesio bei dienos datų tie „tarybiniai“ biografai man jau baigia fobiją įvaryti. Jie būtinai nori, kad aš būčiau gimęs ne tada, kada mane mama pagimdė – per grabnyčias, o tada, kada jie sugalvojo.“

       Poetas gerokai susierzindavo literatūros, biografiniuose ar spaudos leidiniuose užtikęs kitą savo atėjimo į pasaulį datą. Kas kaltas, kaip atsitiko, kad tų gimtadienių, tikrų ar tariamų, per ilgą poeto gyvenimą užsiveisė… net ketvertas? Trys vasario mėnesį (1, 2, 14 d. – naujuoju stilium), vienas sausio (2 d.)! Kad ir ką atsiverstum: du informatyvius Lietuvių rašytojų sąvadus, storą Lietuvių egzodo literatūros tomą, arbitro togą vilkinčią Lietuvių literatūros enciklopediją, net daugiausia vilčių teikiančią, galinčią ir turinčią būti objektyviausią – naują Visuotinę lietuvių enciklopediją, kiekviena traukia savo giesmelę… Tarsi poeto biografijon būtų įsimetęs kažkoks nūnai madingo kompiuterinio viruso pirmuonis…

       Emocijas pakeiskime dokumentais. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, priglaudusiame didžiulį Bern. Brazdžionio memorialinį archyvą, saugomi šeši poeto pasai. Pirmame pase, išduotame Tiubingene 1946 m. liepos 30-ąją, teigiama, kad „vedęs, apvalaus veido, mėlynos akių spalvos be ypatingų žymių rašytojas“ yra gimęs „1907.II.1 Stebeikiuose Lithuanie“, turi tris vaikus: Algį (1935.II.6), Dalių (1937.XII.17) ir Saulę (1943.VI.7). Gyvenamoji vieta – Ravensburg. Grafose, kuriose turėtų būti duomenys apie žmoną, kažkodėl tuščia, nors, kaip minėjau, nurodyta, kad paso savininkas vedęs.

       1949 m. pavasarį Brazdžionių šeima apsigyvena JAV. Pasuose, kuriuos gavo 1978 ir 1982 anapus Atlanto, pakartota ta pati, atsivežtoji iš Vokietijos, gimimo data –1907 m. vasario 1 diena. Regis, čia būtų galima sustoti. Bet palūkėkim.

       Bėga laikas. Aštuoniasdešimtmetis poetas įsigyja ketvirtą pasą. Padeda svarbiausių dokumentų stalčiun. Kai reikalų spiriamas išsitraukia, susiima už galvos: naujame pase jis pasendintas visu mėnesiu! UNITED STATES OF AMERICA PASSPORT P032852566 teigiama, kad BRAZDZIONIS BERNARDAS gimęs 02 JAN / JAN O7, t. y. 1907 m. sausio 2-ąją. Authority/Autorite PASSPORT AGENCY LOS ANGELES.

       Kas nutiko? Manykim, jog Amerikos pasų tarnybos biurokratai paprasčiausiai apsižioplino, skaičių versdami žodžiu ir sukeisdami vietomis: vienetu žymima diena tapo pirmu – sausio mėnesiu (JAN/JAN), o antras, vasario mėnuo, gimimo diena – 02. Bet vėlgi… Toks visose valstybėse svarbus dokumentas, naujas pasas, išduotas, be abejonės, remiantis senuoju. O pastarajame gimimo diena ir metai deklaruojami mums jau gerai žinomais 01 ir 07 skaičiais, mėnuo angliškąja ir prancūziškąja santrumpa FEB/FET. Apmaudu, kad klaida pakartota dar dviejuose pasuose: 1993 m. Pasvalio pasų poskyrio ir 1998 m. – JAV.

       Pabandykim apibendrinti. Gimimo metai abejonių nekelia. Mėnuo, atmetus akivaizdžią klaidą, taip pat. Daugiausia painiavos su gimimo diena: pirma, antra ar keturiolikta vasario? Kieno per blogą valią ar linksmą nesusipratimą poetas gimęs tris kartus?

       Paieškas tęskime Pumpėnuose, Vilniuje ir Kaune. Išraše iš Pumpėnų katalikų bažnyčios metrikų knygos teigiama, kad „Bernardas Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 1 d.“.

       1934-aisiais 27 metų studentas Bern. Brazdžionis Kauno šv. Antano parapijos bažnyčioje amžinos moterystės ryšiais susaistomas su penkeriais metais jaunesne valdininke Aldona Irena Stanionyte. Jaunojo gimtadienis – vėl vasario 1-oji.

       1940 m. bolševikinė SSSR okupuoja Lietuvą, penkiasdešimčiai metų įsigali tarybų valdžia. Dėl duonos kąsnio, saugumo ar dar kokiais nors kitais sumetimais 1941 m. vasario 6 d. Bern. Brazdžionis įsidarbina LTSR valstybinėje leidykloje. Savo ranka pildydamas pagal to meto reikalavimus „Anketą“ ir „Žinių lapą darbo knygelėms surašyti“, nurodo jau ne kartą minėtą savo atėjimą pasaulin – 1907.II.1. Vasario pirmoji užfiksuota dar viename, itin svarbiame oficialiame dokumente – Bern. Brazdžionio, Lietuvos muziejaus Kaune direktoriaus, „Darbo pažymėjime“ („Arbeitscheinigung“), dviem kalbom išduotame vokiečių okupacijos metais. Turint omeny pirmųjų okupantų patologišką, antrųjų – biurokratišką įtarumą, bet koks netikslumas galėjo būti traktuojamas kaip dokumento klastojimas su nesunkiai nuspėjamom pasekmėm…

       Tai iš kur ir kaip atsirado kitas gimtadienis, vėliau poeto pamėgta vasario 2-oji?

       Užsukame į Maironio literatūros muziejų. Jo paslaugios mokslinės darbuotojos parodo ir Pumpėnų bažnyčios metrikų knygos išrašą, ir Bern. Brazdžionio komentarą. Štai kaip skamba pastarojo dalis: „Dokumente rašoma, kad žmogus gimė vasario 1 d., o aš gimiau (motinos pasakojimu) per pačias Grabnyčias, t. y. vasario 2 d.“.

       Poetas nelinkęs taikstytis su kitomis to „dokumento“ (kabutės Bern. B. – aut.) klaidomis. „Kūdikio tėvas ne Bernardas, bet Jonas (Kūdikis Bernardas; Morta Vaimužytė ne duktė Jokūbo, bet Bernardo (tėvas Jonas Jokūbo sūnus). Nežinau, ar dažnai taip pasitaiko, bet, matot, šiuo atveju „pasitaikė“. Ir tikėk tu, žmogau, dokumentais!“

       Įdomu, kodėl poetas, tiek metų delsęs, bažnytinių dokumentų pradėjo ieškoti ir savo gimimo datą panūdo tikslinti tiktai 1997-aisiais, prabėgus beveik dešimtmečiui po pirmo atvykimo į Lietuvą… Kodėl jis visur fiksuotą vasario pirmąją ėmė neigti, o vasario antrąją – teigti?.. Ar tik ne dėl Grabnyčių, pastovios kasmetinės religinės šventės, dar vadinamos Švč. Marijos Mergelės įvestuvėmis? Jeigu dar mūsų pagoniški protėviai tą linksmų pūgų ir ilganosių varveklių dieną nepraleisdavo progos nuolankiai pagarbinti ir užkalbėti rūstųjį Perkūną, tai ką ir kalbėti apie naujus laikus, tikrus katalikus… Vienas jų buvo Bern. Brazdžionis. Nusilenkime poeto ir jo gimdytojos valiai.



Ir pasitikėk, žmogau, autoriais


        „Pirmą eilėraščių rinkinį spaudai parengiau 1925 metais. Siunčiau kelioms leidykloms, mandagiai atsisakė leisti. 1926 metais parengiau antrą. Niekam nebesiunčiau. Pavadinau „Tarp dangaus ir žemės“ ir laikiau pas save, kol baigsiu gimnaziją ir pats nuvažiuosiu į Kauną (buvau VI klasėje). Tada su klasės draugu irgi mėginusiu plunksną Kaziu Aukštikalniu kažkaip juokais sutarėm išleisti „knygą“, parašytą per vieną dieną. Taip ir padariau – savo eiles parašiau vieną dieną per atostogas. Bespausdinant kai ką pakeičiau, kai ką naujo pridėjau. To rinkinio vardas „Baltosios dienos“. Susilaukėme ir kritikos. Vienas recenzentas (Petras Juodelis) kai kurias eiles net pagyrė. Gėda dabar į tą rinkinį pasižiūrėti. <…> Tikru pirmuoju poezijos rinkiniu laikau „Amžiną žydą“, išleistą 1931 metais“, – teigė savo pirmąjį jubiliejų JAV švęsdamas Bern. Brazdžionis.

       Kodėl klasikas taip lengvai išsižadėjo savo literatūrinio pirmagimio? Ar tikrai jaunasis Biržų gimnazistas visus eilėraščius parašė per vieną auksinio rudens dieną? Kodėl 1943 m. leisdamas pirmąją rinktinę „Per pasaulį keliauja žmogus“, plačiai pripažintas, Valstybės premija pagerbtas poetas paprašė, „kad spaudai, scenai ir gyvenimui toliau būtų imami tik šios redakcijos eilėraščiai“? Tai gerbdami poeto valią ilgus šešis dešimtmečius paklusnūs jo talento gerbėjai nedvejodami ir vykdė… Pirmiausia – kartotinių rinktinių sudarinėtojai ir leidėjai, net po autoriaus mirties, nei mintyse, nei literatūrologiniuose komentaruose nedrįsę nusižengti tai intriguojančiai nuostatai...

       Ne vien smalsumo genamas pasiblaškai po bibliotekas, muziejus, kamantinėji pažįstamus bibliofilus, pagaliau gauni „Baltąsias dienas“. Pasirodo, buvusios net trys jų laidos: 1926 m. Biržuose, 1944 m. Kaune ir 1970 m. Los Andžele. Sunkiausiai, bet vis dėlto susirandi pirmąjį, biržietišką, leidinį. Nuo jo ir pradedi. Jaudindamasis atsiskleidi bibliografinę retenybę – kuklutę sąsiuvinio tipo knygelę, kolekcininkų sapną atviromis akimis. Juk būtent čia tas grynas, gaivus šaltinėlis, davęs pradžią nuožmių okupacijų nenuslopintai, aršiausių kritikų nenuneigtai brazdžioniškajai poezijos versmei…

        „Bernardas Brazdžionis ir Kazys Aukštikalnis. Baltosios Dienos. Biržai, 1926 m.“

       Turinio nėra. Tenka versti puslapį po puslapio ir, kaip senosios Lietuvos kaimo gaspadinei papurgalvius viščiukus, ant pirštų skaičiuoti dviejų pradedančiųjų autorių kūrinėlius.

       3–13 puslapiai: Bernardas Brazdžionis „Baltosios dienos“.

       10–16 puslapiai: Kazys Aukštikalnis „Baltos gulbės – baltos dienos“.

       Pirmojo autoriaus 12, antrojo du kartus mažiau – 6 eilėraščiai. Visas leidinukas – vos 18 puslapių… Pradedi skaityti ir netenki amo: terra incognito! Geras pluoštas niekur kitur niekados daugiau nepublikuotų jaunojo Bern. Brazdžionio eiliavimų! „Baltosios dienos“, „Ant matematikos laktų“, „Eilėraštis be vardo“, „Prisikėlimas“, „Pabučiavimas“, „Dėl visų“ ir kitų, 1924–1926 m. parašytų Biržuose ir Žadeikiuose. Tikra nežinoma žemė, poetinių bandymų pratybos, kur jaunatviškas noras, nieko nepaisant, net springstant kalbėti, aiškiai klupdamas, grumiasi su klastingais poetinės raiškos spąstais, kilnus troškimas mylėti – su dar gerokai miglotu kilniausio jausmo objektu. Gerbdamas minėtą autoriaus tabu, pagundą vertinti kaip parašyta, aukoji turiniui – kas parašyta, tikėdamasis bent kiek prisiliesti prie baltųjų jaunojo kūrėjo dienų. Jau pirmaisiais džiūgaujančiais posmais pranešama, kad autorius žino „slaptybių tolimą šalelę, / Kur tik svajos mūsų tenuskristi gali <...> Kur ugnim liepsnoja nemari jaunysta / Ir į saulių vaišes nuplasnoti kviečia. Kai krūtinėj gimė auksavarsė galė“; „Ir dabar ar vėtros, vėjai žiaurūs gaudžia – / Aukso kanklės virpa – dainužėlę audžia“ („Baltosios dienos“). Netrukus po tokio aukšto dvasios pakylėjimo savajam žemiškajam alter ego suformuluojama pirmoji egzistencinė maksima ir pirmoji užduotis: „Tu pasveikinki tostu nemarybės / Sąrašą dienų, / Ir į amžinąjį akmenį įkalki: / Aš gyvensiu, bet ne gyvenu“ („Amžinoji mintis“). Susižavi: kaip anksti, kaip teisingai, tarsi adresuojant kitam, išsipranašauta sau pačiam… Per tirštą, iš to meto lietuvių poezijos pasiskolintą simboliką suskamba būsimoji, pagrindinė visos Bern. Brazdžionio kūrybos gaida: „Žydi žemės burtai. / Žydi saulių gėlės. / Tai žmogus ir Dievas / Milijonams kėlės!“ („Prisikėlimas“). Regis, ir kiti eilėraščiai turėtų tęsti taip sėkmingai pradėtą prisikėlimų temą… Bet ne, gyvenimas vėl nubloškia į prieštaringą kasdienybę, o joje „visos gatvės peno laukia / Kam dar šliūbo… moterysčių“. Nebesusivaldai: kaip šiuolaikiška! Nieko kito nebelieka, kaip drauge su autorium ironiškai užjausti iki mūsų dienų nepakitusį ne jo, apskritai dažną lyrinį herojų: „Vargas tam, kurs įkvėpimo / Jaunas nepardavinėja“ („A-lo“).

       Žadeikių dvaro alėjas nuspalvina pirmieji krintantys lapai. Dviejų savaičių atostogų kaip nebūta... Jau susikaupė pluoštelis eilėraščių, bet dar ne tiek, kad užtektų pirmajam rinkiniui. Atrodo, atkando dantį ir bendraautoris Kazys – iš žadėtos pusės dar neturi net pusės! Vėl Biržų gimnazijoje Bernardas užgula popierių. Vienu užmoju parašo patį drąsiausią ir drastiškiausią, sakytume, stačiai janonišką „Eilėraštį be vardo“. Pamaldusis, paklusnusis devyniolikmetis gimnazistas čia užsimoja ne tik prieš lietuviškąjį olimpą: „Jakštai, Putinai, Maironi, / Jeigu geras jūsų dievas, / Ko neduoda jausti laimės / Prie mužikiškosios Ievos?..“ Nesunku įsivaizduoti kreivas gimnazijos cicilikų šypsenas, parapijos ganytojo surauktus antakius, dievotosios Bernardo motinos ašaras, triuškinančią autoritetingojo Adomo Jakšto-Dambrausko rūstybę… Neapsirikime. Praktikuojantis katalikas, koks buvo ir kokiu laiškuose Jonui Šimkui save įvardijo dar labai jaunas Bern. Brazdžionis, abejoja ne apskritai Dievo, o tik minėtų poetų dievo gerumu, gal net su gimnazistiškomis aliuzijomis į kurio nors pasiturintį gyvenimą. Todėl jo dievas – mažąja raide. Na, dėl Maironio ir Putino dievo gal ir galima diskutuoti, tačiau dėl Jakšto… Pastarajam, teologui ir literatui, net po rinkinio „Amžinas žydas“ (beje, paties Bern. Brazdžionio laikyto tikru pirmuoju poezijos rinkiniu) ir po „Krintančių žvaigždžių“, taigi po dviejų draugų ir nedraugų pripažintų lyrikos knygų, mūsų autorius tebebuvo modernus poetpalaikis. (Triuškindamas Petro Babicko eilėraščių rinkinį „Žmogaus remontas“ taip savo laiške į Paryžių garsiajai mūsų teatro ir kino artistei Unei Babickaitei-Graičiūnienei iš peties pliekė Adomas Jakštas – Aleksandras Dambrauskas.) Už neregėtą įžūlumą iš senojo teologo ir poeto Bernardas su kaupu atsiims vėliau, po eilėraščio „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“… Kas dabar nustatys, atsitiktinai ar ne, prabėgus dešimčiai metų, 1936-aisiais, Vytės Nemunėlio lūpomis Brazdžionis naivokai bandys išpirkti savo jaunystės kaltę: „Mūs tėvynės vyrai, / Mūs didieji žmonės – / Daukantas, Valančius, / Jakštas ir Maironis“ (Vytė Nemunėlis, „Kiškio kopūstai“).

       Dar dėl terminų. Galėjo ar ne improvizatoriaus talentu garsėjęs poetas pamiršti, kad jo „Baltųjų dienų“ eilėraščiai radosi ne vienu prisėdimu? Toli gražu, datos tvirtina ką kita. Du eilėraščiai parašyti 1924 m., kiti – įvairiomis 1926 m. dienomis. Kūrybiškiausia, atrodo, buvusi jau minėta 1926 m. rugsėjo 12-oji. Tos dienos derlius, matyt, azartiškai lenktyniaujant su bendraklasiu ir bendraautorium K. Aukštikalniu, skubant rankraštį parengti spaudai, – šeši skirtingi eilėraščiai. Nesunku suprasti, kas buvo leidinuko spiritus movens. Po daugelio metų labai atvirai poetas pagrįs tą karštligišką, kokybei pakenkusią kūrybinę karštinę: „Pavydėjau Tysliavai, Santvarui, kurie būdami Kaune, buvo išleisti, mano manymu, nedaug stipresni.“

       Dabar sugretinkim 1926 m. biržietiškas „Baltąsias dienas“ su 1970 m. losanželiškėmis. Leidinio pavadinimas toks pat, bet eilėraščiai – visai kiti. Nepalyginamai įdomesni, brandesni, perkelti iš rinktinių „Per pasaulį keliauja žmogus“ ir „Poezijos pilnatis“.

       Sakysit, ko čia gilintis į tai, dėl ko pačiam Bern. Brazdžioniui buvo gėda? Ko pats vėliau neįtraukė nė į vieną savo rinktinę ir kitiems nepatarė to daryti? (Jeigu neklystu, vienintelė išimtis – 1943 m. rinktinė. Joje – vėliau niekur nebekartotas eilėraštis „Amžinoji mintis“.) Sakyčiau, ir taip, ir ne. Akcentuočiau ne, nes pirmoji knyga dažnam autoriui – neretai kaip pirmoji meilė, kaip fizikų metaforizuojamas Didysis Sprogimas, iš kurio, teigiama, radosi Visata, visa, kas gyva ir negyva... Niekas nepaneigs brazdžioniškojo talento pirmojo sprogimo dalelių ar antidalelių gyvybingos įtakos jam pačiam, mūsų literatūrai, dažno protui ar širdžiai. Nors vėliau, perleisdamas „Baltąsias dienas“, klasikas, eliminuodamas silpnokus pirmagimius, negailestingai nuskriaudė savo 1926 m. rinkinį, palikdamas tiktai simbolinį pavadinimą, leidinio pirminis pavidalas buvo ir lieka Bern. Brazdžionio poezijos pradžiamokslis, didelės kūrybinės biografijos nepakeičiamas faktas.



Prie bendro stalo


       Pats metas papasakoti, kaip ilgai ir sunkiai, dairydamasis ir abejodamas, prie tada Lietuvos ir išeivijos rašytojams labai aktualaus bendro stalo artėjo išdidus, mirtinai įskaudintas (ar įsiskaudinęs) klasikas. Keistokai skamba, tačiau, prisimindamas pirmuosius vizitus, ne vienus metus užsitęsusias įtarias jo žvalgytuves, sklaidydamas nūnai į rankas patekusią gausią ir įvairią archyvinę medžiagą, kitaip šios temos formuluoti negaliu.

       Po 1989-ųjų poeto kelionės į Lietuvą tapo reguliarios. Visada laukdavome, jaudindavomės. Stengdamiesi įvykdyti visus jo norus ir pageidavimus, sutikdavome su džiaugsmu, palydėdavome su liūdesiu. Tai nebuvo nei paprasta, nei lengva: dar Los Andžele Bern. Brazdžionio kruopščiai apgalvotiems, pagal valandinį grafiką susiplanuotiems susitikimams su visur jo kaip manos iš dangaus laukusiais Lietuvos žmonėmis neretai reikėdavo išvykų palydovo, samdomo transporto, lėšų. Kaip bažnyčios pelė vegetuojančioje Rašytojų sąjungoje, jos valdyboje pasigirdo ir irzlių gaidelių, kad per ilgai savo žmogų tebeglobojame lyg svečią…

       Sunku atseit pasakyti, kaip garbusis išeivis vertina nesavanaudiškas Lietuvos rašytojų pastangas ir paslaugas. Jeigu kaip nesibaigiantį atsiprašymą už nepelnytą jo skriaudą, tai argi mes, dauguma – nuožmaus karo ir dar nuožmesnio alkano pokario augintinių, ne vienas ir ne du taip pat įvairiais būdais nuskriausti, pažeminti, persekioti, – galime būti dėl tos jėga primestos praeities kalti? Jeigu poetas iš tiesų priima mūsų broliškai ištiestą ranką visiems iššvietintos Lietuvos kūrėjams, kodėl pats nestoja ir kitų neparagina į Maskvos jungą nusimetusią Lietuvos rašytojų sąjungą? Ar dar neįtikino pirmieji jo sugrįžimai į Lietuvą? Fantastiški priėmimai? Argi nepatikėjo mūsų kalbomis, LRS valdybos deklaracija, už kurią mes, jos nariai, kaip vienas balsavom – už Nepriklausomybės laikų Lietuvių rašytojų draugijos tikslų ir darbų tęstinumą? Nejaugi suabejojo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pareiškimu, tragiškąją Sausio 13-osios naktį atkalentu portatyvine rašomąja mašinėle, suderintu su visais valdybos nariais, vieningai visų pasirašytu?


       Jei TSRS karinės jėgos brutalia prievarta nutrauktų teisėtai išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos veiklą ir bandytų sukurti bei primesti kolaboruojančias valdymo struktūras, Lietuvos rašytojų sąjunga laikysis tokios pozicijos:

       Lietuvos rašytojų sąjungą gali paleisti tik jos suvažiavimas. Bet koks kitas jos reorganizavimas arba likvidavimas bus neteisėtas.

       Lietuvos rašytojų sąjungos nariai lieka ištikimi Lietuvos nepriklausomybei ir nebendradarbiauja su jos priešais.

       Lietuvos rašytojų sąjunga orientuojasi į lietuvių kultūrinės ir dorovinės rezistencijos tradicijas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys jas tęsia laisvai apsispręsdamas.

       Okupacinę valdžios įsteigtą rašytojų sąjungą ar draugiją laikysim organizacija, išdavusia lietuvių tautą.


                                                                                    1991 m. sausio 14 d.

                                                                                    Vilnius


       Keista, aistringasis Nepriklausomybės šauklys liko kurčias tam tada gerokai rizikingam Vytauto Martinkaus, Sigito Gedos, Petro Dirgėlos, Alberto Zalatoriaus, Valentino Sventicko, Vytauto Rubavičiaus, Antano Gailiaus, Juozo Apučio, Marcelijaus Martinaičio, Jono Avyžiaus, Algimanto Mikutos, Rimanto Černiausko, Aleksandro Krasnovo, Jono Mikelinsko, Viktorijos Daujotytės, Kornelijaus Platelio ir šių eilučių autoriaus apsisprendimui… Neretai padiskutuodavome, kodėl poetas nenori girdėti šiapus ir anapus Atlanto vis stiprėjusių balsų, kad lietuvių literatūra turėtų būti vieninga.

       Dabar žinome: tikrai girdėjo. 1992 m. rudenį tuomečiai LRS vadovai V. Martinkus ir V. Sventickas, spaudžiami nekantresnių kolegų, ryžtasi oficialiai, laišku, pakviesti Bern. Brazdžionį stoti į Lietuvos rašytojų sąjungą.

       Praeina spalis, lapkritis, artėja Naujieji metai. Vienokio ar kitokio atsakymo kaip nėra, taip nėra…

       Ne todėl, kad poetas nebūtų jo parašęs. Bern. Brazdžionis, paruošęs principingą trijų puslapių atsakymą LRS valdybai ir jos vedliams, susvyruoja. Savo laiško kopiją, dėl visa pikta, nusprendžia parodyti „šviežiai galvai“ – Santa Monikoje gyvenusiam bičiuliui, išeivijos politikui ir publicistui Juozui Kojeliui. „Nežinau, ką daugiau jie yra kvietę, bet manau, kad ne mane vieną. Tai gražus jų gestas ir galbūt geranoriškas, – 1992 m. lapkričio 20 d. J. Kojeliui rašo Brazdžionis. – Bet matau kai kurių kliūčių. Prieš siųsdamas atsakymą, noriu pasitarti su kolega, kaip Jums visas tas reikalas atrodo. Ar verta išvardyti visi minimi argumentai, ar baigti laišką žodžiais „manyčiau dar palaukti“? O gal būtų galima tą atsakymą net išeivijos spaudoje paskelbti, kadangi tai liečia visą išeiviją, apkaltintą ir prakeiktą, ne vien rašytojus, manančius grįžti į tėvynę.“

       J. Kojelis labai atidžiai perskaito laišką ir nedelsdamas parašo atsakymą. „Bernardai, rašau, kad paraginai. Šiaip jau su patarimais Tau į akis nelįsčiau. Perskaičius tą atsakymą, man tarsi norėtųsi kažkokios nuorodos į galimą suartėjimą, į esančios sienos sugriovimą. Antra mintis: pareikštą solidarumą Krėvei, Vydūnui ir kitiems paminėtiems išplėsti.“ Pasiūlo Bern. Brazdžioniui atsakyman inkorporuoti tokių minčių. Cituoju: „Aš asmeniškai nejaučiu kokio tai pykčio. Su dėkingumu priimu atsiprašymo žodį už viešus ir asmeniškus įžeidimus, kai pirmą kartą 1989 po daugelio Vakarų tremties metų grįžau Tėvynėn ir su kolegomis rašytojais susitikau Rašytojų namuose Vilniuje. Bet pagalvokime kartu, ar būtų sąžininga lyg slapukui grįžti ir dalyvauti organizacijos veikloje, lyg per 50 metų niekur nieko nebūtų įvykę.“ Pasiūlęs įvardyti tuos, kurių jau atsiprašyti nebegalima, t. y. tremtyje mirusius, Lietuvoje žuvusius ar nužudytus rašytojus, J. Kojelis, norėdamas, kad poetas būtų suprastas teisingai, matyt, pats negalvoja ir Bern. Brazdžioniui nesiūlo sakyti, „kad Lietuvoje likę rašytojai atnešė tautai kančias ir paminėtiem, ir nepaminėtiem rašytojam skriaudas. Bet ar nepasvarstytina, kad reiktų LRD [emigracinės Lietuvių rašytojų draugijos – P. P.] (vien Lietuvos ar visų rašytojų) vardu kokio manifesto, kuriame būtų ne tik klaidų pripažinimas, bet ir kalčių prisipažinimas“. Išdėstęs tokius pasiūlymus, išeivijos politikas atsakingai ir taktiškai suredaguoja galimą poeto atsakymą. Kai ką siūlo trumpinti, kai kurias vietas visai praleisti. Skelbti ar ne išeivijos spaudoje, palieka be savo patarimo: adresatas pats turi susivokti, ką toks paskelbimas reikštų…

        (Poeto viso rankraščio, net dabar, prabėgus tiek metų ir įvykių, nekyla ranka skelbti žodis žodin… Ką kalbėti apie anuos, įtarumo ir susipriešinimo, lipnių politinių voratinklių nugliaumėtus metus, netikrus priešus, bet tikrus jų varovus, azartiškas gainiones, painiones, įnirtingas medžiokles…) 

        „Malonūs kolegos, – labai ramiai pradeda būsimą laišką Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai – V. Martinkui, pirmininkui, ir V. Sventickui, sekretoriui, Bern. Brazdžionis, – gavau Jūsų pasirašytą Lietuvos rašytojų sąjungos gražų raštą, apibūdinantį dabartinę sąjungos padėtį ir susirūpinimą jos veikla bei nariais po Lietuvos įjungimo į Sovietų sąjungą iš Lietuvos pasitraukusiais į Vakarus. 

       Rašytojų sąjungos „1989 m. išsiveržimą iš priverstinio pavaldumo Maskvai“, kaip rašote, galima tik sveikinti. Sveikinu ir įsipareigojimą tęsti „prieškarinės Lietuvos“ (suprantu: Nepriklausomos Lietuvos) Lietuvių rašytojų draugijos veiklą „bei rūpinimąsi narystės tęstinumu“. Po tiek metų nebe daug anos draugijos narių bėra likę gyvų, priklausančių išeivijoje veikiančiai Lietuvių rašytojų draugijai. Manau, kad tie gyvieji, buvę draugijos nariai, Jūsų pastangoms pritars, priimdami kaip gražų kolegiškumo gestą.

       Už visa tai Jus sveikindamas aš pats pastarųjų dienų įvykių akivaizdoje manyčiau dar palaukti. Neaišku, kokių persitvarkymų sąjungai dar gali tekti imtis. Nenorėčiau į visa tai įsivelti ir senų pažiūrų nariams sudaryti nemalonumų.“

        (Paredagavęs pastarąją pastraipą, J. Kojelis nukreipia ją laiško pabaigon. Kitą dalį, apie Algirdo Brazausko ir Mykolo Burokevičiaus partijas, publicistas siūlo praleisti, nieko įdomaus, taip padarykim ir mes.)

        „Ar iš rašytojų sąjungos, atsiskyrusios nuo Maskvos centro, ištikimieji jos (Sovietų sąjungos) trubadūrai kas nors pabėgo, ar iš rašytojų sąjungos išstojo, ar partijos bilietus į šiukšlyną išmetė, Lenino premijas, nusipelniusio sovietinės kultūros darbuotojo pagyrimą, kaip neteisėtai užtarnautą, medalį kartu su Lenino statula ir kitais reliktais į garažą padėjo, neteko girdėti..“

        (Manyčiau, to meto LRS vadovai ar valdybos nariai vargu bau būtų įstengę atsakyti… Neteko girdėti apie kokią nors atsižadėjimų statistiką, atsivertėlių sąrašus. Jų nebuvo ir negalėjo būti.)

        „Gal kai kam, kurie pasitraukusius į Vakarus šunimis išvadino, parafrazuodami eilėraštį „Baltas baltas kaip vyšnios viršūnė“:


                                   Ir ne baltas, kaip vyšnios viršūnė,

                                   Ir ne žydras, kaip žydras dangus,

                                   Bet labiau panašus gal į šunį

                                   Per pasaulį keliauja žmogus,


tų „šunų“ grįžimas į sąjungos narius būtų nepageidautinas.

       Savo senuose užrašuose atradau citatą iš poemos apie fašistinį terorą, prie kurio prisidėję ir pabėgusieji nuo komunizmo teisingos rankos“, – cituodamas Lietuvos vieno talentingo kūrėjo garsios poemos ištrauką, lyg tarp kitko, primena Bern. Brazdžionis. Tiek pirmos, tiek antros ištraukos garsius mūsų autorius poetas taktiškai nutyli…

       Toliau – vienas už kitą svaresni Bern. Brazdžionio atsisakymo argumentai.

       Pirmas:

        „Kaltinusiam išeiviją ne tik deginus Lietuvos miestus ir įvairias vietoves, šaudžiusius ir deginusius žmones, ne tik žydus, bet ir Montvilą, ir Vincą Grybą, gali būt labai nesmagu būti vienoj sąjungoj su tokiu žmogžudžiu ir prakeiktuoju.“

       Antras:

        „Ir man nejauku būtų grįžti į tokią sąjungą, kurioje niekad nebuvo nei Krėvės, nei Vydūno, nei Biržiškų, nei Šeiniaus, nei Savickio, nei Aisčio, o tebėra aršūs komunistų partijos skribai, net stribai (neminint pavardžių).“

       Jokių vilčių nepaliekanti išvada:

        „Tikiuosi, mane suprasit ir mano žodžių nepalaikysit Jūsų geroms intencijoms nepritarimu.

       Su kolegiškais linkėjimais.“

       Laiško projekto apačioje J. Kojelio pastaba: „Petras Keidošius, grįžęs iš Amerikos, rodos, „Pergalėje“ atspausdino eilėraštį apie susitikimą su jaunystės draugu Čikagoje prie Mičigano ežero ir eilėraštį baigė žodžiais: „Noriu spjaut tau į veidą.“

       J. Kojelis ne tik paredagavo, bet ir pasiūlė Bern. Brazdžioniui laišką papildyti kitais, dar labiau akcentuotais motyvais, „kad galėtume vieni kitiems be įtarimų į akis žiūrėti“.

       Netikėta vėsa galėjo padvelkti dar vienas atsakymas. Taip pat iš Santa Monikos. „Manau, kad visiems nebūtų galima nustatyti taisykles – įstoti ar neįstoti nariais į jų sąjungą, – 1992 m. lapkričio 22 d. Alė Rūta rašė Bern. Brazdžioniui, – gal ir kolegos įvairiai apsispręstų <…>. Bet vienaip ar antraip, ar dar kitaip, mes vis tiek liksime su Lietuva. Ar gali kas mums išplėšt iš širdžių Tėvynę? Vis tiek apie ją galvosime, jai rašysime – kursime, ją mėginsime aplankyti, jai padėti. Taigi, reikėtų mums visiems likti su Lietuva, kad ir apsipykus, kad ir apsiverkus.“ Ir ryžtingas, sakytum, ne moteriškas, juolab – ne „satelitiškas“ klasiko kūrybos žinovės bei vertintojos ryžtas: „Aš linkusi būti ir su Lietuvos rašytojų sąjunga; manęs nėra jie įžeidę asmeniškai; bendroji jų „stribų“– gal ir stribų padaryta žala Lietuvai, žinoma, liečia ir mus visus, ypač išeivius – rašytojus ir nerašytojus. Bet kada bus pabaiga kerštavimų ir atsiteisimų? Ar ne geriau veikti tautą (kad ir per rašytojus, per spaudą?)  g e r u m u  [išretinta autorės – P. P.], atlaidumu ir kilniųjų jausmų bei darbų pavyzdžiu?“ Patikinusi V. Martinkaus ir V. Sventicko geranoriškumu, manydama, kad nereikėtų jų ignoruoti, išeivijos rašytoja tyčia ar netyčia paliečia bene jautriausią kolegos vietą, dvasinį Achilo kulną: „Gera valia, krikščioniškas atsinešimas – visus kiek paveikia.“

       Ar žinojo Bern. Brazdžionis, kad laiško autorė, ištikima ir patikima jo gerbėja, išaukštinusi jį apysakoje „Margu rašto keliu“, dar tų pačių metų vasaros pradžioje tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare? Nesislapstydama, bet ir su niekuo, išskyrus savo sąžinę, net su tuomečiu išeivijos rašytojų vadovu Paulium Jurkum nepasitarusi, nesuderinusi?

       Toliaregiškas A. Rūtos laiškas, atsidūręs ant poeto stalo, nedelsiant buvo išvagotas pieštuku ir tušinuku, šauktukais ir klaustukais: „Ar mano nepritarimas jiems tai „kerštavimas“? Aš nenoriu, kad jie manęs atsiprašinėtų... Išjuokė, iškeikė, padarė sau gero, ir tegu... Geriau man su jais nieko bendro neturėti...“ (Brazdžioniškieji jie, bandysiu advokatauti, be abejo, pokario Rašytojų sąjunga.)

       Laimė ar nelaimė, tuo metu neprognozuotinų pasekmių Bern. Brazdžionio atsakymas dingo kaip į vandenį… (Skelbiamų dokumentų citatos – iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus, J. Kojelio ir autoriaus archyvų.) Sumaišties, įtarinėjimų neatsikratome ligi šiol. Ką kalbėti apie anuos, stabų griovimo, tabu viešinimo, daugelio gyvenimo vertybių perkainojimo laikus? Gal ir gerai… Naivu tikėtis, kad „kaltieji“, „nusipurtę raudonas“ ar kitokias sovietmečio bei nemažiau lipnias postsovietmečio „dulkes“, pasibarstę galvas pelenais, vienas paskui kitą būtų puolę kryžiumi po „nekaltųjų“ kojomis. Jeigu net nūnai, dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais niekaip nesusitariama, kas iš tikrųjų buvo tie, o kas ne tie.

       Bėgo laikas, gijo, randėjo okupacijų paliktos žaizdos. Rašytojų sąjungon grįžo asmeniškais ar visuomeniniais politiniais sumetimais anksčiau iš jos pasitraukę Romualdas Granauskas, Almis Grybauskas, Romualdas Zaikauskas, Romualdas Narečionis. Jeigu neklystu, Romualdas Lankauskas vienintelis iki šiol nebepakeitė savo principingo nusistatymo: nebegrįžo.                      

       Per dažną LRS valdybos posėdį vienbalsiai būdavo tenkinami išeivijos rašytojų norai tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariais. Džiaugėmės palengva ilgėjančiuose sąrašuose regėdami Eglės Juodvalkės, Alės Rūtos, Birutės Pūkelevičiūtės, Kazio Bradūno, Algirdo Landsbergio, Vytauto Volerto, Violetos Kelertienės, Broniaus Vaškelio, Rimvydo Šilbajorio, Algirdo Titaus Antanaičio, kitų iškilių išeivijos kūrėjų ir kritikų pavardes.

       Bern. Brazdžionį tebekankino abejonės. Grįžkime į 1992-uosius, jau anksčiau aprašytus „lietuviškųjų pagundų“ metus. Laikydamas abi rankas ant išeivijos ir Lietuvos spaudos pulso, poetas reaguoja į menkiausią jos krustelėjimą. „Gal teko pastebėti, kad buvusieji populiarūs tarybiniai trubadūrai dabar skundžiasi neturį ką rašyti, nežiną, kaip rašyti“, – kalėdiniame laiške K. Bradūnui ironizuoja satyrinę Vytauto Rudoko publikaciją „Švyturio“ žurnale. „Ką darysim, niekų tiek pripaistę, / Vėl viliosim bekvapėm rožėm! / Kaipgi žmogų reikės išaiškint, / Pajuškaitint arba subložint“? – šaiposi V. Rudokas. Bern. Brazdžionis kerta dar stipriau, iš peties:


Atpenč*


                                   Dieną naktį kad Nemunas žilas,

                                   Taip neverktų jo srovei patvinus,

                                   Pagaliau Kremliaus dainiams nutilus,

                                   Tegu nuskamba naujas dainynas.

                                   Kai susėsim prie bendro stalo,

                                   Nebe pogrindy tiesai tūnint,

                                   Gal poeziją, vietoje melo,

                                   Teks brazdžionint arba bradūnint.


       ___________________

       * priešingai, atvirkščiai.


       Tebekankinamas dvejonių ir abejonių, gandų ir negandų, Bern. Brazdžionis neskuba prie „bendro stalo“. Įsisenėjusi nuoskauda diktuoja žodžius, nejučiom suplakančius krūvon juoda su balta, būta su nebūta. „Galvoju aš (o gal ir kiti), kodėl partiniai rašytojai, liaudies numylėtiniai laikosi atokiai nuo tautos ir jos reikalų – džiaugsmų ir skausmų; verkia, kad neteko privilegijų, kad maži honorarai, kad nebėra daugybės fondų, juos rėmusių…“ – 1993 m. rašo J. Kojeliui. Vieno seimūno lakią fantaziją priimdamas už gryną pinigą, pliekia, pasak jo, „Sąjūdžio įkūrėją ir šauklį Vytautą Petkevičių“ už laikraštyje perskaitytą idėją: „įkurti paralelią rašytojų sąjungą, kuri įgyvendindama savo tikslus skatina sąveiką tarp visuomenės ir valstybės veiklos institucijų literatūros kūrėjų gyvenimo sąlygoms gerinti. Būdas, anot rašeivos korespondento, „prisisiurbti prie valstybės kišenės“. Naujasis fondas, pagal įstatus, vėl aprūpins rašytojus neprocentinėm paskolom, stipendijom, kelialapiais, poilsiavietėm ir premijom“. Visai kaip anais gerais laikais. Daug kam nėra pinigų, bet rašytojams, remiantiems LDDP, bus <...>. Bus įdomu sekti, kas į tą „paralelią“ rašytojų sąjungą stos. Bus labai įdomu. Be abejo, visas „Pozicijos“ štabas su kun. Matulioniu priešaky. Užsiminiau apie kun. M. Jis nepaprastai puikus, geras, paslaugus žmogus, bet, deja, nesusigaudo, kaip ir ne vienas kitas kunigas a la mons. Vasiliauskas, kuris išsireiškė: „Vorkutoje man buvo geriau negu dabar Lietuvoje.“ Kaip suprasti tą dabar? Ar kiaurai nuo 1990 metų, ar tik prie Brazausko. Ir kuriuo atžvilgiu?“

       Nepamenu, kad LRS valdyba, ar vadovybė, tais ar kitais metais nors puse lūpų būtų svarsčiusi „paralelios“ sąjungos arba kokią kitą, dar absurdiškesnę idėją… Poetas gąsdinosi baubu, kurio tikrovėje net šešėlio nebuvo. 

       Atrodytų, vienu metu Brazdžioniai jau buvo nusiteikę visam laikui grįžti į Lietuvą. „Ar mums krautis „bagažus“, ar dar palaukti ir toliau mylėti lietuvius (ne Lietuvą) iš tolo?“ – klausia J. Kojelio. Bet ne, nes nedelsdamas pats sau atsako: „Kad Lietuvą šiuo metu lengviau mylėti iš toli, bet mylėti reikia“, – rašo toksai Rimvydas Valatka „Lietuvos ryte“ (1993. III. 26), bet aš manau, kad jam, kaip visiem kitiem, svarbu, kad atiduotum jai savo dolerius, o tada galėsi bėgiot po krūmus, anot Kašausko. Tas vyras galėtų iš krūmų ir neišlįsti, bet tokie geras akis turi.“

       Kiekviena mūsų demokratėjančio gyvenimo polemika, neatsargus, neapgalvotas politikų žingsnis ar žodis nedelsiant susilaukia kategoriškų Bern. Brazdžionio vertinimų. Poetui imponuoja po JAV keliaujantys ir su išeivijos bendruomenėmis susitikinėjantys Nepriklausomybės Akto signatarai Laima Andrikienė, Gediminas Vagnorius. Jis negailestingas parlamentarui S. K., priimtam kaip mielam svečiui, o grįžus namo „Atgimime“ pasišaipiusiam iš kai kurių išeivijos nuostatų, kuriam atseit „sovietinė moralė leidžia drėbti mėšlą į puodą, iš kurio labai nori srėbti“. Bern. Brazdžioniui, jautria širdim išgyvenančiam dėl Lietuvos ateities, „iš tolo atrodo, kad dešiniuosius smaugia kairieji, o iš arti pačiam teko pamatyti, kad tie patys dešinieji sau kenkia nesusikalbėdami, nesutardami dėl neišmanymo ar dėl senatvės. Nereikia, kad juos Dievas baustų, jie patys save skaudžiau baudžia“.

       Nuo lietuviškos spaudos „net galva sukasi ir nebežinai žmogus nė ką galvoti, kas ten darosi“. Sunku nurimti, rasti sau vietą, kai nesusikalba „politikai – buvę, nebuvę, nebesą ir esą, bet nesutaria ir rašytojai. Puola vieni kitus. Bet daugiausia anonimiškai <...>. Skaičiau (Š. Atėnuose) ir Paties [K. Bradūno – P. P.] atsiliepimą ir T. Leonardo [Andriekaus – P. P.] pasisakymus apie išeivijos rašytojų nesutarimus, gal net kovas ir muštynes. Nebeatsimenu, kas ten su juo kalbėjosi, bet yra pokalbininkų, kurie mėgsta provokacijas ir tavo (ar vieno kito) atsakymus savaip interpretuoja. Ne kartą aš dantis sukandęs nutylėjau, kad neįsivelčiau į bereikalingus ginčus. (O toksai Pakalniškis labai mėgsta provokacinius klausimus ir, pvz., su Anglickiu ir Šilbajoriu visokių nesąmonių yra paskleidęs. A. [turbūt Anglickis, – P. P.] visada jautėsi „nesuprastas“, „neįvertintas“, „skriaudžiamas“, bet dabar jis panoro su visais „atsiskaityti“, galvą pakelti. Ko nepatenkintas T. Leonardas, nežinau, jis visada buvo ir vertinamas, ir („Aiduose“) turėjo progos savęs nenuskriausti… Gi, kad vyko „kartų kovos“, nieko nepaprasta ir nieko nenormalaus. „Lit. lankose“ „kovą“ pradėjo Maceina, skindamas kelią Jasmantui. Visada ir visais buvo nepatenkintas dar vienas kitas „ne patriotas“. 

       Apsidžiaugtum poeto pragiedruliu buvo, praėjo. Ir – gana, jeigu ne nauji nepelnyti priekaištai kolegoms Lietuvoje, ne alternatyvų paieškos. „Susikalbėkim išeiviai bent šiandieną, nes jau kyla tendencija vėl mus nurašyti, vėl „mes – viskas“, jūs – niekas.“ Ir tai – 1994-aisiais, kai Lietuva tebegyvena Bern. Brazdžioniu, jo vizitais, tarsi iš gausybės rago pasipylusiomis jo knygomis: „Poezijos pilnatis“ (1989), „Pavasario kelionė“, „Tarp žemės ir dangaus“, „Tysiąnc obrazow“ (visos trys – 1992).

       Poetą jaudina lėtas Lietuvos demokratėjimas, valstybę alinanti partijų kova, kairiųjų įsišaknijimas, dešiniųjų silpnumas. Primiršęs, nuo ko prasidėjo Sąjūdis, autoritetingiausių savo kolegų neabejotiną įnašą, dažnai pasigenda politiškai angažuoto Lietuvos rašytojų balso. Patriotinio eilėraščio meistrą erzina kalbos, kad „patriotikos“ laikai praėjo. Jis negailestingas punskiečiui Sigitui Birgeliui, 1993 m. „Poezijos pavasario“ almanache išdrįsusiam pareikšti, kad neprivalo „poetas rašyti eilėraščių apie tėvynę“.

        „O gal realybė ir nėra tokia bloga, kaip susidaro įspūdis iš spaudos, kaip ir tas velnias (kaip matę?) tvirtina, jog nėra toks baisus, kaip papaišytas“, – kartais ima ir prasprūsta Bern. Brazdžionio abejonė.

       Lietuva vis tvirčiau apglėbia savo Sūnų. Kone pamečiui Bern. Brazdžionis pagerbiamas vis svaresniais titulais: Pasvalio miesto Garbės piliečio (1991), Vytauto Didžiojo universiteto literatūrologijos Garbės daktaro (1994), Kauno miesto Garbės piliečio (1995). Savo svarų žodį taria svetimųjų jungą nusikračiusi Lietuvos valstybė. Bern. Brazdžionis apdovanojamas LDK Gedimino III ir I laipsnio ordinais. Nuo pirmojo, menkesnio apdovanojimo, išsisukinėja. Viešumoje diplomatiškai: „aš to medalio nenusipelniau. Tokio, kokį duodat, nenusipelniau.“ Privačiai – su kartėliu: „kodėl trečio laipsnio? Ar aš trečiarūšis poetas?“ Antrąjį, LDK Gedimino I laipsnio ordiną, pasididžiuodamas priima iš Lietuvos ambasadoriaus JAV Stasio Sakalausko rankų 1998 m. pavasarį šv. Kazimiero parapijos salėje Los Andžele.

       Į Rašytojų sąjungą tebešnairuoja. Ir kaip nešnairuos, jeigu jam vis tebeatrodo, kad „jie tik savos klikos knygas temato, teaptaria ir tepagiria. Daugiau jiem nieko nėr“. Už „Kapsuko ir kitų tautos išsigimėlių minėjimo ir įstatinėjimo į tą ar kitą neva istoriškai priklausančią vietą“ kliūva ne vienam Vytautui Kubiliui, už „Poezijos pavasario“ almanacho sutaršymą „Kauno dienoje“ – Kęstučiui Navakui: „Įdomu, kodėl seniai taip nusileido jaunikliams, kuriems duoda tokią valią, kad jie visai palaidais apivarais pradėjo šėliotis?“ – 1996 m. klausia K. Bradūno.

       Priešingų argumentų arba nenorėdavo, arba nebegalėdavo girdėti. Nors jų po kiekvienų Lietuvos laisvėjimo ir savarankiškėjimo metų, po kiekvienos poeto kelionės į gimtąjį kraštą rasdavos vis daugiau ir daugiau.

       Prabėgo dar treji metai. Išėjo dar šešios mažiesiems ir suaugusiems Bern. Brazdžionio knygos. Poeto devyniasdešimtojo jubiliejaus proga Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido šiapus ir anapus Atlanto palankiai sutiktą rinkinį „Šiapus ir anapus mūsų laiko“. Naujų eilėraščių knygą Bern. Brazdžionis pradeda programiniais Czesłovo Miłoszo žodžiais: „Eilėraščius rašau ne tam, kad rašyčiau, o tam, kad pasakyčiau, kas man atrodo svarbu ir prasminga.“

       Atitirpo, suvešėjo, naujais metūgiais pasipuošė pradžioje šaltoki, oficialūs mudviejų santykiai. Teko būti ne vienos klasiko kelionės po Lietuvą organizatorium ir palydovu, vienokių ar kitokių buities reikalų tvarkytoju, netikėtos šampaniaus taurės sugėrovu. Kartą, labai skubant į literatūros vakarą, net pasirūpinti jo scenine išvaizda…

       Mes, Kauno rašytojai, prie poeto viešnagių ir jo paties taip pripratom, kad nebesukom galvos, LRS narys jis ar ne… Mūsų buveinėje Putvinskio gatvėje visada buvo laukiamas svečias. (Tačiau ne jis, kaip rašoma viename leidinyje, inspiravo kolektyvinius susitikimus, o mes patys, jo gerbėjai. Teigti antraip, manyčiau, – nelabai brazdžioniška.) Lietuvos rašytojų sąjungos vadovybė buvo kitos nuomonės. Po dešimtmečio įvairiapusio, intensyvaus bendravimo su garbiuoju kūrėju buvo dar kartą ryžtasi oficialiam žingsniui. 

       – Ar negalėtum valdybos vardu Bern. Brazdžionio pakviesti į mūsų Rašytojų sąjungą? – trumpai drūtai kartą įpareigojo V. Sventickas. – Atrodo, poetas tavim pasitiki. Gal sutiks…

       Pasitiki ar ne, tenka vykdyti pirmininko direktyvą, tai, į ką anksčiau poetas atsakydavo mįslinga tyla, žaisminga šypsenėle arba tiesiog tarsi nekreipdavo dėmesio. (Nūnai viešinamų nuotaikų nei įtariau, nei žinojau.)   

       Šiltą, lietaus ir liepžiedžių nulytą 1999 m. Joninių popietę sučirškė telefonas – ką veikiat? – ir mudu jo namelyje Kaune vėl susėdom nei galo, nei krašto nežinojusiems pašnekesiams, įsidrąsinau ir išklojau LRS pirmininko pasiūlymą. Susigūžiau laukdamas neigiamos reakcijos.

       – Turėtumėt mane suprasti, – atlaidžiai, tarsi bijodamas užgauti, prabilo poetas. – Aš nekaltas, kad, vengdamas sunaikinimo, turėjau pasitraukti iš tėvynės… Kad apšmeižtą, prakeiktą pašalino iš Rašytojų draugijos, iš bibliotekų, vadovėlių… Jaučiaus reikalingas Lietuvoje, buvau ne paskutinis Lietuvių rašytojų draugijos narys, išeivijoje keletą kartų jai pirmininkavau… Kaip aš galiu prašyti… Jeigu tikrai esu toks reikalingas, patys manęs paprašykit.

       – Dabar? – man to tereikėjo.

       – Galit ir dabar, – žaismingai blykstelėjo poeto akiniai.

       – Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos vardu siūlau Jums tapti LRS nariu, – išsitraukiau iš anksto ant oficialaus blanko pasiruoštą tekstą.      

       – Mielai, – per visą puslapio apačią nuvingiavo firminis Bern. Brazdžionio parašas.

       Po keturių dienų LRS valdybos posėdyje tokios formos vienintelis, kompromisinis, abiejų pusių – kviečiančiosios ir sutinkančiosios – savigarbą tausojantis pageidavimas buvo vienbalsiai patenkintas.

       1999 m. birželio 29-ąją, prabėgus visam dešimtmečiui po pirmos viešnagės į Lietuvą, Bern. Brazdžionis tapo keturiasdešimt devintuoju LRS Kauno skyriaus nariu. Greta jau senokai su mumis kartu buvusiais vyriausiosios kartos be kaltės kaltais, teistais ir kalintais, skaudaus politinio botago persekiotais, nūnai šviesios atminties kūrėjais – poetu Juozu Žlabiu-Ženge, prozininkais Kaziu Jankausku, Viktoru Katilium, Jonu Lauce, vertėju Edvardu Viskanta.


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)