tekstai.lt

Požiūriai. Nerijus Cibulskas

Nerijus Cibulskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Nerijus Cibulskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?




       1. Galbūt ir slūgso tas neapibrėžiamas (kunderiškas, nepakeliamai lengvas?) jaunystės sunkumas ant kažin kokių nematomų, tačiau jautrių žmogaus gyvenimo svarstyklių. Bet kas gi galėtų iš tikrųjų atsakyti, koks yra to „sunku“ svoris? Juk tada įmanoma kruopščiai sverti, matuoti ir dviejų kitų, individui nemažiau svarbių, pamatinių žodžių „būti“ ir „jaunam“ svorį. Kokie nenuginčijamai talpūs yra šie žodžiai, kokios gilios jų margų prasmių amforos, iš kurių semiasi, bet taip ir neiš(si)semia įvairiausių epochų mąstytojai. Bet kuris iš mūsų. Ir naivu būtų tikėti, kad kada nors pagaliau išsemsime. Janas Myrdalis savo romano pavadinimu teigia tik vieną iš to buvimo jaunu galimybių, užrašo tik vieną nugludintą formulę. Gali būti ir sunku, ir lengva. Galima jaunystę pražiopsoti, ją vytis arba jos prieglobstyje įstrigti, įsikurti ir jos nebeapleisti. Nežinau, gal nutinka ir toks skaudus dalykas, kai ji... visai neaplanko, nepažymi savo saldžiai kartoku įdagu asmenybės dvasios? Nes visi žinome: jaunystė – tai jauna siela. Ir skurdokas tas džiaugsmas, jei ji garbinama vien tik kaip kūnas. Kita vertus, tie visi tvirtai sugriebiantys gali, galima bei gal ir yra mūsų visų skirtingumo, gyvenimiško unikalumo vardiklis.

       O gliaudenamas aforizmas mane verčia įtariai suklusti. Tartum aiškiai girdėčiau išsprūdusį mažumėlę pavargusio, nusivylusio žmogaus atodūsį. Bendraamžio, kuriam apkarto studijos? kuris nepritampa prie kitų jaunuolių būrio? kuriam nusibodo būti priklausomam nuo suaugusių? Štai tokie (už)klausimai pirmiausia ateina į galvą. Nes jie irgi tėra bendrinantys arba apibendrinantys. Ir kiekvienas šių klausimų savotiškai būtų teisingas, esmingai svarbus, nors juose tik keli štrichai, jaunuolio brėžiami klaustukai. Kažkam šie klausimai, be jokios abejonės, gali atrodyti mažų mažiausiai absurdiški, juokingi, nereikšmingi, išsprendžiami etc. Bet jei dabar viską apverstume: kaip tada jaunam žmogui nuskambėtų probleminiai suaugusio žmogaus klausimai?

       Todėl ir sakau, kad sunku būti jaunam. Lygiai taip pat sakau, jog tai vienu metu ir nenusakomai lengva. Panašu, kad aukso viduryje retsykiais įsitaiso ir šių dienų apibūdinimas – „normaliai“. Todėl ir kalbu, ir atsakinėju pats sau. Iš padovanoto, tobulo, netikėtumais inkrustuoto, svajonėmis ornamentuoto valandų, minučių ir sekundžių ritinio skaitau visų pirma sau. Iš viso šito ir mažesni ar didesni rašymai prasideda. Ne aksioma, ne plieninė taisyklė, tačiau, mano nuomone, kūryba ir jaunystė bene glaudžiausiai bendrauja. Ir bendradarbiauja. Na o paskui jau paaiškėja, ar šios dvi darnios porininkės neapleido kūrusio žmogaus, sėkmingai nulydėjo jį įprastu keliu: iš praeities, per dabartį, į ateitį. Tik jau truputį kitaip, kūrybiškai.

       Pamažu, bet sveriu ir svarstau(si) pats. Žinoma, ir mylimiausi, artimieji milžiniškai padeda. Kartais jų buvimas, suteikiama pagalba viską palengvina, kartais pasunkina. Juk vis dėlto matuojame, sveriame kiekvienas savaip. Nors svoris ir kiti buvimo čia matai – ne mūsų valioje.


       2. Sutinku, labai artimas, pažįstamas, ir patį prieš kelerius metus savitai persmelkęs, o kartu ir mane perkeitęs, credo. Tik šiek tiek perfrazuotas, ne toks drastiškas, ne taip garsiai rėkiantis, it persikreipęs veidas iš Pink Floyd „The Wall“. Įsivaizduoju tokį trumpametražį filmuką, kur ekrano apačioje vieniša subtitrų eilutė. Minėtasis šūkis. Kadrai verčiasi vieni per kitus, ištraukos iš įvairių grandiozinių koncertų, susibūrimų, vadinamųjų plotų, keisčiausių, nutrūktgalviškų vietinių ir užsienio vudstokų. Tai iliustruotų tą pretenzingą „gyvenk greitai“. Tačiau greitis šiandien įsitvirtina ne vien šitame ugningame jauno individo šūkyje. Greitis yra, rodos, pagrindinis mūsų visuomenės gyvensenos rodiklis, etalonas, matas. Kuo aukštesnius duomenis savo gyvenimo būdo spidometre užfiksuoja socialinis padaras, tuo didesnis yra atlyginimas (visomis prasmėmis). Žinoma, todėl jis dar greičiau ir išleidžiamas. Ir tik subtitrai filme nesikeičia. Jie įkalti vaizde lyg priekaištingas, deginantis manifestas. Kartos keisis, kis ir vaizdinė medžiaga, montažas, galbūt ir filmo eiga, tempas. Bet šūkis liks tarsi vėliava, kuri neplazda, nes ją prilaiko metalinis sietelis.

       Pats prieš kelerius metus buvau įsiliejęs į vieną subkultūrą. O gal ir negalima taip sakyti? Veikiau tik priklausiau, prijaučiau jai. Tada ir rutina buvo juokinga, vadinosi paprastu mokyklos vardu. Tačiau niekada nepaneigsiu: hiphopo kultūros vidus, ribos ir paribiai dosniai papildė mane pirmosiomis kūrybinėmis inspiracijomis. Istorija prasidėjo maždaug 2002-aisiais. Iš pradžių istorija bei tai, kas galėtų būti po jos, tapo muzika. Taip klykavo paauglio protas. Kiek vėliau pradėjau rašyti šiokius tokius eilėraščius (nevadinau jų taip), kurie buvo lyg maži, trapūs homunkulai, repo dainų tekstų atmainos ar netgi rudimentai. Taigi kūrybinėje laboratorijoje vyko tylūs, bet vis drąsesni eksperimentai. Po truputį muzika ėmė sklisti, girdėtis kiek tyliau, vis nekantriau rašydavau tekstus būsimiems muzikiniams įrašams. Akivaizdžia persvara nugalėjo augantys, dažniau ateinantys ir užsibūnantys eilėraščiai. Jaunatvišką „rutiną“ trynė ir prasidėjusios studijos senajame Alma Matter. Vis artimesnės pažintys su poezija ėmė vykti kaip gausybę sykių pasikartojanti dviejų kūnų avarija. Bet tik pačia geriausia prasme. Tai aš įsirėždavau į poeziją, tai ji į mane. Ir dabar tie susidūrimai vis labiau veikia, pradedi jų laukti, tykoti sąmonės ir pasąmonės sankryžoje. Signalizuoji, braunies į priešpriešinę eismo juostą ir tikiesi dar vieno incidento. Taigi galiu teigti, kad esu sužalotas ir tuo patenkintas. O kovos su rutina bei monotonija ir toliau išlieka ir grėsmingos, ir pasyvios. Pergalingos, nužudančios ir prikeliančios. Tačiau man kartais gera tiesiog pasėdėti, parymoti su viena iš jų (su tomis pačiomis rutina ir monotonija). Kaip ir su poezija. Išsirinkti tašką, į kurį tiesiog draugiškai žvelgtume ir apie nieką nekalbėtume.


       3. Nors studijavau šiuolaikinę lietuvių literatūrą, o dabar jos gyvavimo procesais taip pat stengiuosi domėtis intensyviai, tik jau savarankiškiau, man paslaptimi išlieka visos tos literatūrinės, poetinės mokyklos. Visokie būreliai ir susibūrimai. Mokytojo („sensėjaus“) ir mokinio vaidmenys. Vertinu tai šiek tiek skeptiškai, nes mūsų literatūroje ir taip per daug uždarumo, tartum sąmoningo, bet drauge aklo mėginimo šlietis ten, kur šiltesnis plotelis, arba prie tų, su kuriais galima žaisti kokius nors muškietininkus ar pan. Kas, mano nuomone, yra lietuvių literatūros uždarumas? Tai reiškinys, kai autoriai ir kritikai virsta milžiniška, savo uodegą įsikandusia gyvate. Sustoja į glaudų ratą ir postringauja tarpusavyje, vieni kitus aprašinėdami, aptarinėdami, recenzijomis pamalonindami. Kiek pastebėjau, tas susibėgimas krūvon tiesiog kenkia kūrėjo individualumui, jį apkarpo, apgenėja. Galima tai įvardyti ne tik kaip stiliaus, rašymo manieros atkartojimą, bet ir atskirų motyvų, įvaizdžių ar net žodinių konstrukcijų panaudojimą. Be abejo, visiškai sutinku, kad mes nuolat esame krečiami, veikiami įvairiausių literatūrinių įtakų, pats tai natūraliai jaučiu. Tačiau kiek įmanoma bandau nesusitapatinti su viena ar kita tradicija, vienu ar kitu būriu, karta, kasta ar mokykla. Juolab, jei ši tradicija nūdienos, besikristalizuojanti, besišaknijanti. Žiūriu į tai įtariai.

       Pats kartkartėm rašau knygų apžvalgas ir džiaugiuosi, jei asmeniškai nepažįstu knygos autoriaus. Nebuvau susitikęs su juo literatūriniame renginyje, neteko bendrauti po kokių nors skaitymų. Tad susikoncentruoju ir rašau tik apie kūrinio formą, turinį ir kontekstus, o ne apie tai, kokią kavą mudu mėgstame gurkšnoti. Žinau, čia kalbu jau galbūt ir sarkastišku tonu. Tačiau atvirai sakau: man tai padeda. Galėčiau recenzuoti knygą, kurios viršelyje nėra vardo ir pavardės. Na, dvi tris knygas iš pastaruoju metu išleistų. Vėliau tie vardai ir pavardės vėl grįžtų į savo vietas, ant viršelių, o tada jau būtų galima peržvelgti gautus rezultatus. Manau, tada būtų daug įdomiau ir truputį objektyviau ieškoti tų mokyklų ir „klasiokų“. Nes mokykla tai vienas ar keli reikšmingesni vardai, aplink kuriuos sukasi kiti, mažesni ar menkesni. Taip, esu ir pats rašęs eilėraščių, kurių pradžioje atsirasdavo epigrafas – kokio nors lietuvių poeto kūrybos eilutė ar trumpas posmas. Tačiau dažniausiai toks epigrafas pasitarnaudavo kaip poetinis impulsas, duodantis staigų startą rašyti. Tai nėra duoklės kažkam atidavimas.

       Atraminės rašytojų figūros yra tos, kurios lyg ant šachmatų lentos rikiuojasi mano kuklioje bibliotekoje. Šioje šachmatų lentoje visada atsiras erdvus langelis naujam autoriui, naujai knygai. Ir nereikės išstumti kitų figūrų, nesvarbu, ar jos vaidintų pėstininkus, rikius, karalius, karalienes. Kūrybiškai augti padėjo nemažai lietuvių autorių ir kūrinių. Bet vien tik jų išvardijimas šioje anketoje būtų per daug paprastas žingsnis.


       4. Viena globali problema, nieko nauja nepasakysiu. Tai – emigracija. Ne tik išorinė, visuotinai aktuali tartum aštrus, įsiėdęs pamišimas, tačiau ir vidinė, žmogaus minčių bei sielos. Nuolatinis bėgimas ir slėpimasis nuo savo kalbos, gyvenimo įpročių, žmonių. Kol galiausiai tokios slėpynės perkerta žmogų pusiau. Kažin kur viduj ima kerotis baimė, jog turėti ramius namus nebepopuliaru. Tada įtikima, kad priimtinesnis gyvenimas ankštuose, vienoduose nameliuose popierinėmis sienomis. Apgaulinga atrakcija – išvažiuoti, apsimesti, kad ten su mumis elgsis žmogiškiau. Bet atsiduri tarp svetimkalbių, kurių apsimetinėjimas ir plastikinės šypsenos galų gale ima žudyti, sukelia alergines reakcijas.

       Iš savanoriškos tremties, gerai, kad bent labai trumpai trukusios, ir pats neseniai sugrįžau. Tikėjau, kad kelios plataus pasaulio salos galėtų tapti Nojaus arkomis. Bandžiau ir aš į vieną tokią plaukiančią patekti, tarsi nykstantis žvėris gauti savo ložę šiltame užantyje. Tačiau, kaip jau supratote, ložės nepritaikytos žvėrims. Vis dėlto suvokiau vieną dalyką. Didelės imperijos pamažu išsigimsta, mutuoja jų požiūris į žmogų, jo darbą ir kokią nors svarbią misiją. Vakarų pasaulis jau nebe ta erdvė, kuria tikėjo mano tėvai. Užteko nedaug laiko, kad ten pasimokęs apsigręžčiau ir grįžčiau į savo šalį.

       Jau minėjau, kad mus valdo greitis. Nežinau, ar pajėgsime jį sumažinti. Galbūt vieną dieną tiesiog trenksimės į kažką didelio, kas mus sužeis, supurtys. Ir labai noriu tikėti, kad po to pasikeisime, pradėsime žingsniuoti lėčiau, o žvilgsnis į gyvenimą irgi virs bent šiek tiek lėtesnis.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)