tekstai.lt

Požiūriai. Giedrė Kazlauskaitė

Giedrė Kazlauskaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Giedrė Kazlauskaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?




       1. Ačiū už priskyrimą prie jaunimo. Mamos bibliotekoje esu aptikusi Petro Skodžiaus knygą „Sunku būti moterimi“ („Vaga“, 1973). Kol google tikslinausi pavadinimą, ieškodama jos duomenų, atsitiktinai radau Vilio Normano straipsnį „Kaip sunku būti laisvu žmogumi“ (įstabaus infantilizmo pavyzdys, tiesioginis viso pasaulio pasiuntimas ant trijų raidžių). Patys apsispręskite, iš kur toji dažna sintaksinė klišė. O gal sunkiausia apskritai nebūti. Keista, tačiau gatvėje mane graudina tik senatvė. Nepaisant žinojimo, kad esą visi lygūs, – koks nekorektiškas jausmas!

       Anksčiau galvojau, kad pagrindinė jaunimo yda – paniekos vertas pasitikėjimas savimi. Dabar matau, kad jaunesnieji yra puikūs; jiems dar tik devyniolika ar dvidešimt, o jie rašo daug geriau už mane. Jie pranašesni ir jie taps mūsų mokytojais – vien dėl to, kad gimė jau sudėtingesniame pasaulyje.


       2. Ir kodėl jūs šias atgrasias savybes priskiriate jaunimui? Kvailių pasitaiko visose amžiaus grupėse. Jaunatviškas maksimalizmas daugeliui toks pat nemielas, kaip ir senatvinis marazmas. Beje, gal jie netgi turi kai ką bendra.

       Žmogaus gyvenime egzistuoja vienas biologiškai nepaneigiamas tikslas – tapti kuo nors geresniu už kitus. Kūrybinis jaunimas, palyginus su tėvų karta, tik vartotojiškėja. Ačiū Dievui, turime mažiau galimybių įsigyti namus, automobilius, sekcijas ir servizus, tačiau daug smagiau ir intensyviau „vartojame“ kitus žmones, madingas idėjas ar narkotikus. O kur dar įvairiausios technologijos, socialiniai ir kalbiniai eksperimentai, atviros sienos. Tėveliai stengėsi susikurti namus mums auginti, o mes kol kas turime tik po profilį facebooke. Kažin kas yra blogiau, „vartotojiškiau“?


       3. Hierarchijų dominantėmis literatūroje niekad nesidomėjau; nelabai žinau, kas tai. Juolab genialių „neįvertintųjų“ nepažįstu, o jeigu kalbame apie kokias nors vietas rašytojų sąjungoje, tai tokios hierarchijos yra juoko vertos, lyginant jas, pavyzdžiui, su bažnytinėmis hierarchijomis. Pripažinimo reikia kiekvienam, tačiau „hierarchų“ dėmesio labiau vaikosi jauni berniukai – natūralu, nes tose hierarchijose dominuoja vyrai. Ir tai – gal visai ne pripažinimo, o elementarios draugystės. Iš širdies nemėgstu hierarchijų – luominių, religinių, visuomeninių, mokslinių, literatūrinių. Visada, kiek galėdavau, jas ignoruodavau. Yra kunigų, kurie niekada netaps vyskupais, tačiau man jų tiesos suvokimas daug svarbesnis už popiežiaus žodį. Prieš mane į anketos klausimus atsakinėję literatai iš esmės jau konstatavo: hierarchijas susikūrėme ne mes ir jose nedalyvaujame. Tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių rašytojus: mums visi autoriai yra atraminiai, kaip sako R. Kmita. Nuo šešiolikos atidžiai skaitau „Šiaurės Atėnus“ ir simpatizuoju jų autoriams, todėl, manau, sąžininga, kad esu su tuo leidiniu ir biografiškai susijus. Skaitymo patirtys man yra esminės; kartais atrodo, kad neturiu už jas svarbesnių (nors egzistencinės psichologijos šviesoje tai viso labo skambus pasakymas, neįmanoma apeiti fizinio ar socialinio matmens). Vis dėlto didelę įtaką man padarė ir televizija, internetas, popkultūra: jie atvėrė tikrovę, kurią giliai manyje nuo pamatymo saugojo niurgzlė lituanistika (turbūt ji vadintina superego). Išmokusi žiūrėti televizorių, ėmiau mokytis ir iš kvailybės, ir ją savyje pastebėti.


       4. Jau esu sakiusi, kad neturiu kartos; ji numirė kartu su George Sand ir paskutinėmis „Šatrijos“ raganomis. Nemėgstu būti tapatinama su bendraamžiais vien dėl gimimo datos. Beje, galiu tiksliai įvardyti, kuo nuo jų skiriuosi. Pažįstu natas, tačiau muzika man beveik nieko nereiškia, jos galėtų ir nebūti. Taip pat ir kino. Gerbiu tik tuos, kurie šiandien jau nebefotografuoja. Nebevaikštau į literatūrinius renginius, stengiuosi nedalyvauti skaitymuose – jie pavertė eilėraščius vartojimo objektu. Bet išpažįstu literatų susitikimo, susirinkimo būtinybę. Nesu bendruomenių žmogus, bet išpažįstu literatų susitikimo, susirinkimo būtinybę, ypač nemėgstu šių jaunimo entuziastingai kuruojamų aktyvizmo rūšių: feminizmo, homoseksualų „gynybos“, ateizmo (tiksliau, religinio nemokšiškumo), perdėtos meilės gyvūnėliams, ekologinių manijų. Ne dėl pačių idėjų. Dėl to, kad jos atgrubnagiškai įgyvendinamos, pridarant daugiau žalos, negu naudos (moterims, homoseksualams, ateistams, gyvūnėliams, gamtai). Praktinė patirtis rodo, kad jeigu jau kartu su ta „aktyvistine“ chebra „gini“ moteris, tai būtinai reikia žeminti vyrus, lupti du dantis už dantį. Kaip gyva neičiau nė į vieną festivalio „Šeršėliafam“ filmą, nes laikau jo sumanymą grėbliu, ant kurio užlipa feministės – jos pačios save „atskiria“, vadinasi, ir diskredituoja, skelbdamos lyčių lygybę. Kalbu apie madingus dvidešimtmečių literatų (ir šiaip akademinio jaunimo) užsiėmimus. Pati esu trisdešimtmetė, atsilieku nuo pasaulio gelbėjimo.

       Politinio ir kultūrinio disidentizmo šiandien nėra, todėl reikia kartais su kuo nors pasimušti – nuleisti kraują. Manau, apie 95 proc. bendraamžių tautiečių paneigtų esą „tipiniai lietuviai“, argumentuodami „pietietišku temperamentu“, „maišytu krauju“ ir A. Bernso išskirtu elgesio modeliu: „Aš esu labai blogas, ir jūs manęs nepakeisite.“ Neapykantą „tipiškumui“ rodo ir A. Užkalnio knygų graibstymas. Vis dėlto provincialiausi neretai pasirodo gentainiai, gyvenantys Paryžiuj ar Niujorke; įtikėję savo pozityvumu ir tuo, kad yra moralinis pavyzdys kitai žmonijos daliai. Na, jie mėgsta akcentuoti, koks čia esąs atsilikėlių kraštas ir kaip čia viskas provincialu – ir kiek daug jie pasiekė, kadangi nuo to išsigelbėjo, kitaip sakant, „išsitrėmė“. Tai išduoda perdėtą pasitikėjimą sociumu: neva esi pasaulio bamba, nes gyveni geografiškai palankiausiame taške. Deja, gyvenimas yra vidinis, o be to – neįmanoma pabėgti nuo vaikystės. Mėgstu gyventi nesaugiai, su nepritekliais. Jie yra mano sąlyga – jau nebe kūrybai (neturiu talento), tačiau bent gyvenimo kokybei.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)