tekstai.lt

Asta Skujytė. Trumpas pasivaikščiojimas ant ilgo molo
Giedra Radvilavičiūtė, ŠIĄNAKT AŠ MIEGOSIU PRIE SIENOS
Giedra Radvilavičiūtė, ŠIĄNAKT AŠ MIEGOSIU PRIE SIENOS








       Giedra Radvilavičiūtė. ŠIĄNAKT AŠ MIEGOSIU PRIE SIENOS. – Vilnius: Baltos lankos, 2010.



       Kai 2010 m. „Knygų mugėje“ buvo pristatytas ilgai lauktas antras Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, sėdėdama sausakimšoje salėje supratau – ši autorė, kad ir siūliusi siužetą nušauti „ir tada palaidoti su derama pagarba“, savo skaitytoją jau turi. Ne sykį pagavau save svarstančią – iš kur toji „teksto trauka“?

       Skaitant G. Radvilavičiūtės esė, kyla noras (sąmoningai ar ne) pasakotoją tapatinti su pačia autore. Ši eseistams gan opi problema matoma ir „Nekrologe“: „Nors aš esu itin drovi, o ji – tikra akiplėša, kai kas vis tiek mus tapatino. O kai kas, gal kad viešumoje, dažniausiai per knygų pristatymus mugėse ar leidyklų vakaruose, pasirodydavome kartu, tiksliau – susiliedavome į vieną, painiojo mūsų veidus, skonį ir nuomones“ (p. 224).

       Verta prisiminti Alfonso Andriuškevičiaus mintį apie „kandies judesius“: G. Radvilavičiūtės tekstų pasakotoja kaip kandis staigiai keičia kryptį ir susitapatina tai su „kategoriška autore“, tai vėl tampa „švelnia pasakotoja“, o skaitytojas paliekamas savo nuožiūra rinktis, ar su didinamuoju stiklu bandyti rankioti tikruosius autorės biografinius faktus, ar pasiduoti autorės siūlomam žaidimui.

       Vienas iš dažniausių motyvų G. Radvilavičiūtės tekstuose – vyro ir moters santykių efemeriškumas. Viena vertus, tai gan skaudūs tekstai, kuriuose kalbama apie išsiskyrimą, kažkur prašapusius jausmus, kuriuos patiria tiek pasakotojos draugės, tiek ir pati pasakotoja.

       Pirmame esė rinkinyje „Suplanuotos akimirkos“ G. Radvilavičiūtės tekstai įsiminė kategoriška pasakotojos pozicija vertinant lyčių santykius (ką reiškia vien jau pavadinimas „Nėr vyrų, neverk“!). Knygoje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pasakotoja apie vyrus kalba atsargiau (tėvo, senelio prisiminimai). Vyrų giminė daugiau veikia antrame plane, jaučiami tarsi esantys periferijoje: pusseserės Emilijos draugas Ričardas („Teksto trauka“), Aleksandras („Tostas“) ir t. t.

        „Toste“ pasakotoja pradeda rėžti kalbą draugės Mildos ir jos vyro Aleksandro vestuvių jubiliejuje, tačiau po kelių puslapių paaiškėja, kad pasakotoja „lyg tarp kitko“ atskleidžia tikruosius šios poros santykius: „Ties Savičiaus ir Bokšto gatvių sankryža (joje šviesoforo nėra) iš kavinės išbėgo įsimylėjėlių pora – jauna moteris ir daug vyresnis, bet sportiškas vyras. Sustojo bromoje ir, nepaisydami, kad tiesiai į juos artėja moteris, ilgai, beveik be sąmonės bučiavosi. <...> Tavo pakaušį, Aleksandrai, aš atpažinčiau net ir be skalpo. O tavo šalis, Lena, man patiko jau vakar, toje tarpuvartėje“ (p. 59).

       Išdavystę G. Radvilavičiūtės tekstuose dažniausiai „inicijuoja“ vyrai, todėl beveik visos moterys, apie kurias pasakojama, yra vienišos (bet nebūtinai nelaimingos).

       Vienatvės tema šį rinkinį perveria „kaip žemuogę smilga“. Bet kokie bandymai vienišumo būseną pakeisti žmogiškojo bendravimo pilnatve baigiasi net neprasidėję.

        „Suplanuotų akimirkų“ pasakotoja minties apie vienatvę bando atsikratyti kaip bate įstrigusio akmenėlio, artimo žmogaus stygių maskuodama epizodiškais Michailo pasirodymais, nukreipdama skaitytojo dėmesį nuo savęs link dukros, draugių, kaimynų, katino Poterio ar japonų turistų kieme po akacijomis. Antro rinkinio pasakotoja su vienatve susitaiko kaip su neišvengiama duotybe, tuo pačiu metu kurdama įspūdį, jog tai toks jos pasirinkimas: „Man patinka, kai iš visų kontaktų mieste telieka vėjas ir praeivių batai. Iš visų pasirinkimų – vienatvė“ (p. 78). Pasakotoja nebesikrato šios būsenos: „Ežere plaukiosiu taip, kaip gyvenu – visiškai nuoga ir viena“ (p. 208). Tačiau G. Radvilavičiūtės tekstus lydintis ironijos šydas vietomis įplyšta ir atidengia vienišos moters realybę: „Man malonaus vakaro palinki irgi tik „Panoramos“ vedėjai“ (p. 126).

       Įkandin vienatvės tekstuose atsiranda ir senatvės tema: „Senstu... Laiku nebenusidažau plaukų. Nebeverkiu žiūrėdama filmus <...>. Pravaikštau dabar net kelias dienas su kojine, kurioje matosi nubėgusi išprotėjusi akis, nuo kulno – iki klyno“ (p. 125).

       Nubėgusios pėdkelnių akies motyvas atkeliauja dar iš pirmojo rinkinio ir pasisvečiuoja ne vienoje naujos knygos esė: „Pacientė Nr. 27“ pasakotoja yra psichologė, kuri, galime numanyti, iš šalies žvelgia į kitų G. Radvilavičiūtės tekstų pasakotoją: „Šitoje vietoje pacientė mane staiga pertraukė, pasitaisė susisukusią kojinę (kojinė, beje, buvo su išbėgusia akimi, toks apsileidimas gali būti depresijos požymis)“ (p. 153–154). Prairusi kojinė esė kontekste paslaptingai ima sietis su pasakotojos fiziniu ir dvasiniu pakrikimu: „Atsisėdau ant šalia įėjimo suverstų plastmasinių krepšių, užsismaukiau sijoną aukštyn, reikėjo iškratyti batą. Akmenukas iškrito, bet kojinės akis jau buvo išbėgusi iki pakinklio“ (p. 41); „Pacientė ateina vis labiau susivėlusi, kojinėse – vis daugiau išbėgusių akių“ (p. 160).

       Šiek tiek grybštelėjus tematiką, norėtųsi aptarti ir dar vieną G. Radvilavičiūtės esė dėmenį – struktūrą, kurią (bent jau sau) įvardiju kaip Giedros mazgą. Danutė Kalinauskaitė knygos anotacijoje rašo: „Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoninga ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio.“ Ir išties jau nuo pat pirmųjų esė galima pastebėti, jog kuri nors frazė, mintis, citata, pavartota teksto pradžioje, viduryje, visada bus prisiminta, įpinta į teksto pabaigą, taip surišdama į mazgą net, atrodytų, pačius nesuderinamiausius elementus (parafrazuojant Vlado Šimkaus eilėraštį – čia pavyksta suderinti kaliošą ir gandrą). Bet galbūt dėl to, kad pagal tokį principą yra konstruojamos visos G. Radvilavičiūtės esė, atsiranda šiokia tokia monotonija. Todėl nelieka vadinamosios netikėtumų struktūros. Vis dėlto ir toks sustyguotas tekstas žavi, nes tai konstruktas, kuris, anot D. Kalinauskaitės, yra „tikros meistrystės požymis“.

       Siužeto, kurį buvo siūloma nušauti, G. Radvilavičiūtei paneigti, deja (ar dėkui Dievui), nepavyksta. Jis yra visuose jos tekstuose – net ir pačiame trumpiausiame šio rinkinio – „Be pavadinimo“: eidama gatve moteris pastebi berniuką, prašantį išmaldos („Ponia, mano mama jau kelinti metai sunkiai serga. Gal galėtumėt...“), o grįždama iš kirpėjos mato jį valgantį orinius pyragaičius, kuriuos nusipirko už senukų turistų paaukotus pinigus. Lyginant G. Radvilavičiūtės ir, pavyzdžiui, išsklidusią Aliaus Balbieriaus eseistiką, paaiškėja, jog siužetiškumas – tai viena iš ypatybių, kuri ją skiria nuo kitų eseistų; jos kuriama intriga kaip masalas gundo skaitytoją sekti paskui pasakotoją visur ir atsidurti įvairiausiose vietose: literatūros forume, Vilniaus senamiestyje ir t. t., nes niekada nežinai, kas, kur ir kada gali nutikti įdomaus.

       G. Radvilavičiūtę ir japonų autorių Harukį Murakamį sieja ne vien tik esė ,,Stiliaus medžioklė, arba Kodėl Danutė Kalinauskaitė niekada nebus tokia populiari kaip kitas „Baltų lankų“ autorius Haruki Murakami“. Tarp šių dviejų autorių galima įžvelgti ir kitą panašumą – jų tekstuose atsiranda mistiškų vietų su kitos erdvės prieskoniu: esė „Notarų kontora“ pasakotoja bando grįžti į įstaigą, kuri (galbūt) egzistavo. Jos dukrai, besisvečiuojančiai Amerikoje, leidime išnyksta notarės antspaudas ir parašas – tarsi dingsta paskutiniai kontoros pėdsakai. Pati notarė, teksto pabaigoje sutinkama kaip valkata, įgauna metafizinių bruožų: „<...> jos akys buvo drumzlinos ir pilkos, kaip laikas“ (p. 187). esė „Esminiai pokyčiai“ tokiu objektu tampa pasakotojos kiemas. Jai atrodo, kad į vidinį kiemą išėję žmonės, „priartėję prie džiūstančių skalbinių, dingsta visam laikui“ (p. 86). „Nekrologe“ dėmesio centre atsiduria veidrodis, kuriame pradingsta pasakotojos draugės katinas.

       Bendravimas su kita erdve kinta per visą knygą: pradžioje esė „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“ pasakotoja sužino, kad jai skambino mirusi mama, tačiau tiesioginis kontaktas neįvyksta, nes atsiliepia dukra. Tuo metu paskutinėje esė „Nekrologas“ veidrodis tampa laiko lūžio vieta: ten matoma praeitis, su kuria pasakotojos draugė bendrauja tiesiogiai – iš veidrodžio pasiima kaimynės atneštas daržoves ir pan. Mirtis pasakotojai taip pat nėra bauginanti. Ji nuolatos apmąstoma kaip viena iš galimybių: „Jei kartais po operacijos neatsibusčiau, žinok, – to norėjau pati“ (p. 84).

       Viena R. M. Rilke’s mintis iš „Maltės Lauridso Brigės užrašų“, manau, tiktų ir G. Radvilavičiūtės tekstams, kai pasakotoja ima kalbėti apie personažus: ji tarsi mokosi stebėti žmones, tačiau viskas siekia kur kas giliau, nei atrodo: „Bet ryškiausiai mano atmintyje vis dėlto lieka ne namai, ne gatvės, ne tiltai, ne paminklai, ne bažnyčių kupolai ir bokštai, ne peizažai, ne paveikslai, o žmonės. <...> Žmonės mane persmelkia iki nugarkaulio kiaurai, be kliūčių ir tikriausiai dėl to mane ima nemiga, taip kaip kitus vakarais kelionėse – ima miegas“ (p. 190).

       Galbūt todėl personažų portretai yra tokie gyvi, spalvingi, detalūs. Įdomu ir tai, kad dažną personažą pasakotoja pamato pro kultūrinę prizmę, pavyzdžiui, esė „Teksto trauka“ ji su pussesere Emilija skina slyvas: „Iš medžio, pro šakas, didelėmis akimis į mane žiūrėjo Vermeero mergina su perlu ausyje. Tik vietoj auskaro prie pat ausies šiek tiek virpėdama kabojo sunki, opaliniu rūku aptraukta slyva“ (p. 17).

        „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pasakotoja sąmoningai atsiriboja nuo išorinio pasaulio įkišdama televizorių į pagalvės užvalkalą, neturėdama mobiliojo telefono, tačiau nuo žmonių ji, kad ir deklaruodama vienatvę, visiškai atsiriboti negali ir / ar nenori: „Galėjau viena tyloj praleisti dvi savaitgalio dienas, bet pasikviečiau ją čia ir įtariu, kad Salingerį teks dviem dienoms padėti ant palangės“, p. 112).

       Todėl pasakotoja yra ambivalentiška: viena vertus, ji nori vienatvės ir ją deklaruoja, kita vertus, yra sociali ir negali ignoruoti personažų, esančių aplink ją – dukros, kaimyno, geriausios draugės Mildos, katino ir kitų veikėjų (žmonių ir daiktų), kurie retkarčiais sušmėžuoja vienoje ar kitoje esė.

       Knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pritraukia skaitytoją dėl realiai išgyventų akimirkų pojūčio. „Atstovauju patirtiniam rašymui, – teigia vienos esė pasakotoja, – kiek nugyvenu, tiek ir užsirašo.“ Tad nežinau, kiek lauksime kitos G. Radvilavičiūtės knygos, nes iš rašymo ji negyvenanti, o „jei rašytojas Lietuvoje gali pragyventi iš savo rašymo, jis gyvena arba ant skurdo ribos, arba, eidamas į kompromisus, rašo žemiau savo talento lygio, arba išnaudoja jį mylinčius artimuosius“, teigia ji viename interviu.

       Baigdama trumpą pasivaikščiojimą ilgu molu žinau, kad prie šių tekstų grįšiu. Nes, kaip suformulavo gero teksto kriterijų „Teksto traukos“ pasakotoja, „geras tekstas privalo traukti daug kartų prie jo sugrįžti. Taip pasivaikščioti traukia seni parkai. Juose visada gali pasiklysti. Bet, nepaisydama susipinančių takų <...>, trauki pirmyn, jauste jausdama, kad tikslioje vietoje laukia kai kas toks pat svarbus kaip atomazga“ (p. 19).



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)