tekstai.lt

Justina Skunčikaitė. Tai, kas lieka pažeidžiama
Gintaras Grajauskas, MAŽUMYNAI
Gintaras Grajauskas, MAŽUMYNAI









       Gintaras Grajauskas. MAŽUMYNAI. – Vilnius: Versus aureus, 2010.



       Gintaro Grajausko eseistikos knygos pavadinimas „Mažumynai“ kelia asociacijas su kitais -ynais: gardumynais, skanumynais, smagumynais. Iš tiesų „Mažumynus“ skaityti ir skanu, ir smagu. Vien ko vertas originalus esė šmaikštumas, leidžiantis tarsi pro lupą žvelgiančiam pasakotojui ne sentimentaliai, bet atvirai bei jautriai apmąstyti jam rūpimus dalykus.

       Pirmąja rinkinio esė „Prisijaukinimai“ familiariai prisistatoma skaitytojui. Iš įvairiausių konkretybių – pasakotojas yra poetas bei džiazo muzikantas, gyvenantis uostamiestyje, nešiojantis akinius, jo horoskopo ženklas žuvis, jam svarbiausia „turėti pakankamai autoironijos ir nežiūrėti į save rimtai“ (p. 6) – suvokiame, kad kuriamas paties G. Grajausko paveikslas. Išreiškiama aiški pozicija – skaitysime tai, kas rūpi, kas aktualu, kas skauda ar kelia juoką G. Grajauskui, ne kam kitam.

       Knygoje, lyg kokioje jaukioje sendaikčių krautuvėje, randame daugybę mažumynų. Joje prigrūsta įvairiausių dalykėlių, bet šiukštu ne išblizgintų prekybos centrų (kurie esė kartkartėm sarkastiškai pašiepiami) plataus prekių asortimento. Čia gausu visko: pradedant poetų mitybos detalėmis („Gavau tenkintis tokiu anų laikų tešliniu gardumynu, kurį vadino „Smėlio juostelės“ – ir ne tik vadino, bet ir skonio buvo labai panašaus“, p. 12), moters grožiu, lietuviško humoro apmąstymu, vietinės lietuviškos ir Prancūzijos bohemos lyginimu, įvairiausių daiktų (dviračio, Marilyn Monroe paveikslo, bonsų lentynėlės) sukeliamais prisiminimais ir baigiant dienoraščio imitacija, kartos ir elito sąvokų apmąstymu, fanatizmo apibrėžtimi, turizmo, miesto temomis bei trumputėmis istorijomis, nebaigtomis minčių nuotrupomis. Beje, šios „Mažumynų“ nuotrupos, paskutinės trys esė („29 istorijos, pasibaigiančios niekaip“, „Monstras“, „Nuoskilos“), jautriai atskleidžia jau ne paviršinę pasakotojo pozą kaip pirmojoje esė, bet vidines eseisto būsenas („Tada jam taip pagailo savęs, esančio va toks va, koks yra, – ir visų kitų, esančių va tokie va, kokie yra, kad jis truputį paverkė. Šykščiai gobliniškomis ašaromis“, p. 147). Esė rinkinio pabaigoje sudėtos mažytės teksto atplaišėlės tarsi išsiveržia iš duslios, tankiai prikimštos rakandų, smulkmenų smulkmenyčių krautuvės į tyrą orą, giliai įkvepia ir atsiveria tikra, gyva grajauskiška poezija:


VISŲ DIDŽIAUSIAS IŠTVIRKĖLIS

       Taip, žinoma, tai neabejotinai jisai. Atspėjote.

       Jis sugundo, priverčia virpėti iš geismo, o tuomet pabėga, vietoj savęs į meilės guolį paguldęs eilėraštį (p. 150).


       G. Grajausko esė dažniausiai pradedamos ryškia detale, konkrečia problema, kuri apauginama gyvomis, ironiškomis ar sarkastiškomis istorijomis, o šios dažnai verčia kaktomuša susidurti su ne itin maloniomis žmogaus ypatybėmis ar, priešingai, subtiliu jautrumu. Pavyzdžiui, esė intrigą kuriančiu pavadinimu „Kaurismäkis Live, arba Šis tas apie nacionalinius gėrimo ypatumus“ pradedama asmeninio tautos įvaizdžio sukūrimo apmąstymu. Tuomet pasakojamos istorijos, susijusios su kelių tautų gėrimo ypatumais. Pirmoji istorija apie garsiuosius Šiaurės girtuoklius suomius, sutiktus vietiniame karaokė bare. Trumpas siužetas būtų toks: keli lietuviai literatai susėdę prie staliuko ėmė išgėrinėti, laidyti juokelius, plepėti, o tame pačiame bare prie atskirų staliukų sėdėjo vieniši suomiai ir gėrė. Ir tai tęsėsi labai ilgai, kol vienas iš vienišų liūdnų suomių pakilo nuo savo staliuko ir priėjo prie karaokės automato:


       Ilgai ir su neapykanta spoksojo į jį. Galų gale apsisprendė, papurtė galvą, įmetė monetą ir dusliu balsu uždainavo. Tokią ledine tuštuma alsuojančią suomių liaudies dainą.

       Dainavo šiaip sau, labai vidutiniškai – baubė kaip kiekvienas gerai išgėręs žmogus su prastoka klausa.

       Bet dainavo sau vienas – ir verkė. Ašaros riedėjo seniai neskustu skruostu. Kaip pupos.

       Nežinau, apie ką jis dainavo – tačiau nuo to laiko žinau, kad Suomija yra šis tas daug daugiau, nei Sibelius su Mannerheimo linija kartu sudėjus. Tokios šalies nepulčiau, net būdamas pats galingiausias imperatorius (p. 31).


       Derindamas šiurkščius ir švelnius žodžius, laikydamasis ironiškos pozicijos G. Grajauskas meistriškai papasakoja liūdną suomio, o kartu ir asmenišką suomių tautos įvaizdžio susikūrimo istoriją, išvengdamas pernelyg didelio sentimentalumo, bet taikliai išryškindamas jautriausias pasakojimo vietas.

       Įdomu tai, jog keliose esė randame tiesioginių nuorodų į ankstesnius G. Grajausko tekstus. Esė „Elituva“ teigiama: „Nors kadaise vienas toks švelniai kuoktelėjęs mano pjesės personažas aiškino visai kitaip – jis prisispyręs įrodinėjo, kad mes, lietuviai, visi iki vieno esame elitas. Ne Lietuva, o Elituva“  (p. 109). Čia minimas G. Grajausko pjesės „Lietuviai“ (2007) personažas. kita nuoroda susijusi su eilėraščių rinkiniu „Atsiskyrėlio atostogos“ (1996), kuriame veikia personažas Santaliučija, primenantis Marcelijaus Martinaičio veikėją Kukutį – išmintingą juokdarį. Esė „Kitoks turizmas“ susiduriame su Santaliučijos personažo prototipu. Čia minimas Klaipėdos miesto žmogus-dvasia Santaliučija, kuris atrodo nuobodokas kvailas tipas, bet vieną kartą pasakotojui ėmus su juo kalbėtis paaiškėja, jog Santaliučija – intelektualas: „...reto intelekto, galantiškas ir šiaip – vienas išmintingiausių žmonių, kuriuos teko sutikti. Eruditas ir poliglotas – deklamavo man Baudelaire‘ą, Whitmaną, Goethe. Originalo kalba. Paklausiau susijausminęs – kodėl jis čia, alubaryje, kodėl – taip? Vos šyptelėjo ir teatsakė: esate dar labai jaunas“ (p. 112).

       Visą eseistikos knygą dengia tarsi iš Santaliučijos pasiskolinta juokdario kaukė, apsauginiai šarvai, slepiantys jautrų eruditą. Ironija bei sarkazmas leidžia pasakyti kitaip, gelbsti nuo banalaus kalbėjimo apie tai, kas svarbu čia ir dabar. Tačiau kalbėdamas apie tai, kas gi yra tie mažumynai, ta mikrochirurgija, G. Grajauskas galiausiai numeta kaukę į šalį ir sako tiesiai:


       Smulkmenos apskritai pačios gražiausios. Net kai mylime, įsimylime būtent jas – nereikšmingas detales: kokį juokingai mielą peties kryptelėjimą, vaikiškos šypsenos atšvai-tą. Gražu tai, kas pažeidžiama. Nes tai gyva. Smulkmenomis apsireiškia gyvybė. Jei norite – ir pats jos Kūrėjas. Jis krusteli pirštą, ir mes kaip vaikai juokiamės iš laimės (p. 136).


       Kaip jau buvo užsiminta recenzijos pradžioje, „Mažumynus“ skaityti smagu, bet prie kelių išvardytų -ynų derėtų pridėti dar vieną – klausimyną. Vaikštinėjant po įvairiausių dalykėlių prigrūstą krautuvėlę, klausantis išmoningų istorijų, kyla ne vienas klausimas. Matyt, meno vertę ir sudaro keliamų klausimų gelmė, o ne pateiktų atsakymų lėkštumas. Galima būtų ginčytis dėl kartais (bet tik kartais) bergždžiai sarkazmu trykštančios eseistikos, bet nesiginčykim, kad „Mažumynuose“ gražiausia tai, kas lieka pažeidžiama.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 6 (birželis)