tekstai.lt

Algimantas Lyva. Laiko nuošliaužos

Algimantas Lyva
Algimantas Lyva

                     


                     Tamsa

 

       krenta sniegas

       kiauri batai ryja purvą

       be varlių choro dūsta bala

       varnos daužo samanotas čerpes

       duobėtus debesis lopo stogai

       tuščią dieną užvertė supuvusi tvora

       praradau kvalifikaciją gyventi

       pabudęs tamsioje gatvėje

       negaliu atsitiesti nuo sapno

       pažadinti nakties

 

 

                     Mėnesiena

 

       atvėriau langą

       į kambarį įkrito mėnulis

       ar tikrai gyvas dangus

       lūžta pirštai įsitvėrę debesų

       negaliu apčiuopti laimės miražo

       sunkią tamsą velka žvakė

       atplėšusi tik pusę stalo krašto

 

 

                     Meditacija

 

       prailgo saugi belangė

       patogi radiatorių šiluma

       ant sienos vorai piešia langus

       tuščiame kambaryje lūžta kojos

       įkvepiu rūgštų dulkių lietų

       į tinką merkiu nuvytusias akis

       tolstu nuo proto griuvėsių

 

 

                     Esu

 

       esu ne namie

       iš varnų paveldėjau kiaurą stogą

       čerpių batus

       dangus neriboja alkano žvilgsnio

       aklavietėje regiu baltus debesis

 

 

                     Asfaltas

 

       aplenkdami prarastą dieną

       į parką šliaužia atšipę troleibusai

       balos ryja asfalto duobes

       ganosi palaidi automobiliai

       įstiklinti dantys graužia debesis

       šaligatviu rieda šukė

       aštri vėjo akis

 

 

                     Daina

 

       tyras dangus

       gerklė pilna purvo

       blizga gitaros stygos

       gatvėje dainuoja aklas draugas

       akytu asfaltu rieda nepažįstamos monetos

       kurčioje gatvėje renku naujus akordus

       kvėpuoju skylėta praeitim

       tolstu prie savo dainos

 

 

                     Namo

 

       skersoje tarpuvartėje

       svyruoja šaligatvio plytelės

       mirksi pamušta žibinto akis

       ant aludės stogo šoka nuogos čerpės

       neonu švyti senamiesčio dangus

       šlapias mėnulis spardo debesis

       šaltą lietų geria girta bala

       baugus vakaras išdūrė skėtį

       vežu šlubuojantį batą namo

 

 

                     Naktis

 

       aštrios lubos uždegė žvakes

       džiūsta atverstos knygos

       į langus beldžia lietus    

       lyja šviežiais dažais    

       blunka nakčiai

       paskolintas veidas

 

 

                     Galerija

 

       cigaretė dvokia krematoriumo dūmais

       įkvepiu paskutinius plaučius

       į alaus bokalą atsitrenkė plaštakė

       ant grindų nukrito iškulti langai

       šiukšlinoje drobėje užgeso ugnis

       išbluko nupieštos spalvos

       kvatoja juoda galerija

       pražūtis kabo ant sienų

       namai ne čia

       kitur

 

 

                     Svajoju

 

       stiklinėje tirpsta mažas debesėlis

       sušukuotas prieš plauką

       senka diena

       ant stalo džiūsta duona

       kavą geria vanduo

 

 

                     Dažai

 

       baloje dreifuoja supuvusi tvora

       svyruoja kavinių durys

       į miglą nutįso aukšti žibintai

       alksta sienos

       su vaiduokliais geriu saldų vyną

       piešiu žvairus debesis

       šaligatvių langus

       varnų ausis

       pavargo languotais marškiniais

       surištos rankos

       atšipo dažai ir pirštai

       palšas rūkas lopo

       žlibą rudens spalvą

       ariu šaligatvių dirvonus

       gaudau pirmąsias snaiges

 

 

      Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 1 (sausis)

                     Tamsa

 

       krenta sniegas

       kiauri batai ryja purvą

       be varlių choro dūsta bala

       varnos daužo samanotas čerpes

       duobėtus debesis lopo stogai

       tuščią dieną užvertė supuvusi tvora

       praradau kvalifikaciją gyventi

       pabudęs tamsioje gatvėje

       negaliu atsitiesti nuo sapno

       pažadinti nakties

 

 

                     Mėnesiena

 

       atvėriau langą

       į kambarį įkrito mėnulis

       ar tikrai gyvas dangus

       lūžta pirštai įsitvėrę debesų

       negaliu apčiuopti laimės miražo

       sunkią tamsą velka žvakė

       atplėšusi tik pusę stalo krašto

 

 

                     Meditacija

 

       prailgo saugi belangė

       patogi radiatorių šiluma

       ant sienos vorai piešia langus

       tuščiame kambaryje lūžta kojos

       įkvepiu rūgštų dulkių lietų

       į tinką merkiu nuvytusias akis

       tolstu nuo proto griuvėsių

 

 

                     Esu

 

       esu ne namie

       iš varnų paveldėjau kiaurą stogą

       čerpių batus

       dangus neriboja alkano žvilgsnio

       aklavietėje regiu baltus debesis

 

 

                     Asfaltas

 

       aplenkdami prarastą dieną

       į parką šliaužia atšipę troleibusai

       balos ryja asfalto duobes

       ganosi palaidi automobiliai

       įstiklinti dantys graužia debesis

       šaligatviu rieda šukė

       aštri vėjo akis

 

 

                     Daina

 

       tyras dangus

       gerklė pilna purvo

       blizga gitaros stygos

       gatvėje dainuoja aklas draugas

       akytu asfaltu rieda nepažįstamos monetos

       kurčioje gatvėje renku naujus akordus

       kvėpuoju skylėta praeitim

       tolstu prie savo dainos

 

 

                     Namo

 

       skersoje tarpuvartėje

       svyruoja šaligatvio plytelės

       mirksi pamušta žibinto akis

       ant aludės stogo šoka nuogos čerpės

       neonu švyti senamiesčio dangus

       šlapias mėnulis spardo debesis

       šaltą lietų geria girta bala

       baugus vakaras išdūrė skėtį

       vežu šlubuojantį batą namo

 

 

                     Naktis

 

       aštrios lubos uždegė žvakes

       džiūsta atverstos knygos

       į langus beldžia lietus    

       lyja šviežiais dažais    

       blunka nakčiai

       paskolintas veidas

 

 

                     Galerija

 

       cigaretė dvokia krematoriumo dūmais

       įkvepiu paskutinius plaučius

       į alaus bokalą atsitrenkė plaštakė

       ant grindų nukrito iškulti langai

       šiukšlinoje drobėje užgeso ugnis

       išbluko nupieštos spalvos

       kvatoja juoda galerija

       pražūtis kabo ant sienų

       namai ne čia

       kitur

 

 

                     Svajoju

 

       stiklinėje tirpsta mažas debesėlis

       sušukuotas prieš plauką

       senka diena

       ant stalo džiūsta duona

       kavą geria vanduo

 

 

                     Dažai

 

       baloje dreifuoja supuvusi tvora

       svyruoja kavinių durys

       į miglą nutįso aukšti žibintai

       alksta sienos

       su vaiduokliais geriu saldų vyną

       piešiu žvairus debesis

       šaligatvių langus

       varnų ausis

       pavargo languotais marškiniais

       surištos rankos

       atšipo dažai ir pirštai

       palšas rūkas lopo

       žlibą rudens spalvą

       ariu šaligatvių dirvonus

       gaudau pirmąsias snaiges

 

 

      Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 1 (sausis)