tekstai.lt

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Vieno paklydėlio istorija (V. Daškevičius. Misterija, 2006)
      
daskevicius misterija
daskevicius misterija

       Valdas Daškevičius. MISTERIJA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 133 p.

       Esminius savitos, atnašaujančios tylos pradui poetikos bruožus Valdas Daškevičius atrado dar pirmojoje savo knygoje ,,Sauja pelenų“ (1989). Joje simboliniu, autoriaus mintijimo būdą apibendrinančiu poetinės sistemos įvaizdžiu tampa ,,skruzdė Dievo akim“, įprasminanti neegocentrišką kito, neretai mažesnio (bet užgožiančio ontologiniu didumu), būties pajautą:


       Aš miegu prie skruzdėlyno
       knygą šalia pasidėjęs.

       Vyksta atkaklios kautynės
       tarp demonų ir angelų.

       Ir žiūri Dievo giliom akim
       į mano sapną skruzdė.   
 
       (,,Kova“, p. 8)


       Pastaruoju metu kultūrinėje periodikoje pasipylusios eilėraščių publikacijos atkreipė skaitytojų dėmesį į kūrybinį V. Daškevičiaus ,,sprogimą po ilgos tylos“. Santūri, skoninga laikysena kiek primena Viktoro Rudžiansko ar Arūno Sprauniaus rašymą. Jie neformuoja krypties, neblizga ryškumu, laiko save tyliais stebėtojais ir galbūt literatūriniais vienišiais neišraiškingomis pavardėmis. Pilkos misterijos niekad nešaukia – ,,Imkit mane ir skaitykit!“ Gal verčiau knygos pavadinimas būtų ,,Istorija“ ar ,,Isterija“; pastarasis bent apgautų ir supykdytų (vis reakcija, o ne abejingumas). Periferija ir nuošalė, magistralę (?) niekinanti sakinio kelionės forma, Nijolės Miliauskaitės eilėraščiuose gal ir buvo vienu reikalingiausių kalnų taku, tačiau V. Daškevičiui dar reikėtų ilgokai gludinti patirtis, eiti eilutės takeliais, lavinti kalbėjimą ir stilių. Susidvejinimas (,,Lynas esi ir tasai, / kuris ant jo balansuoja ,Krisdamas pamatysi, / kaip išsilaksto artistai, // išskyrus iliuzionistą, imituojantį kryptį…“, p. 34) ir neva erotika (,,Naras“, p. 50) atspindi įprastinę vyrišką pasaulėjautą, vainikuojamą sūnaus paklydėlio (sykiais – Odisėjo) mitu. Tariamojo autsaiderio poziciją netikėtai užplūdusios bohemiškos nuotaikos sukuria kiek mizantropišką ,,užėjau pas draugą“ būsenos variantą: ,,Užsukau / aplankyti kaimynų. / Šitiek metų – mane vos pažino! / O ir aš nebuvau garantuotas, / kad šis vakaras – nesusapnuotas... // Brendžio taurė, puodelis arbatos, / trys eilėraščiai plius kelios natos – / ir tariausi: pavyks rekonstruoti / seną vaizdą prieš grįžtant į stotį…“ (,,Delčia“, p. 42). Rašymas primityvus lyg vaikiško eilėraštuko: tvarkingai sueiliuota (nors tai, aišku, ne blogiausia), banalūs įvaizdžiai bado akis (delčia išlenda kaip parankė), daugtaškiai ir kiti senamadiškai dėliojami skyrybos ženklai atrodo kaip nereikalingas balastas, trukdantis eilėraščiui kvėpuoti (o kvėpuoti jis gali, deja, tik su jais). Būsenų refleksija, postmodernus netikrumas ir paranojiški tapatybės ieškojimai įprasminami kasdieninių erdvių – durų, lifto, ekrano, lango – metaforomis:
 
       Išeidamas
       užrakinu, atrakinu
       duris: patikrinu,
       ar užrakintos.

       Nusileidžiu
       liftu ir pakylu:
       patikrinu, ar liftas
       nusileido žemyn.

       O kurgi
       save palikau?
       Patikrinu: štai –
       besėdįs prie ekrano…

       Drimba į kambarį
       didžiuliais kąsniais
       nepatikrintas
       sniegas.
     
       (,,Nepatikrintas“, p. 43)


       Skyrių pavadinimai (pvz., ,,Žodžio vergas“) ir kai kurie teiginiai spaudoje (,,Nemunas“, Nr. 34) rodo patetišką V. Daškevičiaus santykį su savo, kaip rašančiojo, įsivaizduojamu statusu. ,,Apskritimai javų lauke“ – bene gražiausias skyriaus ir eilėraščio pavadinimas, su netyčine aliuzija į Archimedo žodžių noli tangere circulos meos kontekstą. Kartais prasimuša jau girdėta sintaksė ar nebe pirmą kartą tariama mintis, vyriškojo identiteto nustatinėjimas: ,,Šiltas esu, bet šaltas; / lygus esu, bet suveltas; / krantas esu, bet keltas; / laisvas esu, bet prikaltas“ (p. 44). Savotiška poetinė analogija bendrakeleivių tekstams, pvz: ,,Buvau epas, bet nebuvo homero // buvau choras, bet herojų nebuvo“ (Valdas Gedgaudas). Arba: ,,čia aš su kardu / čia aš be garbės / čia aš ir dar du / čia aš ir jau nieks“ (Darius Šimonis). Žinoma, po saviidentifikacijos seka ars poetica, apeliuojanti į kūrybines nuostatas ir vertybių transgresiją: ,,Išsaugok daiktus, tvaresnius nei vėjas / juose visuos esi atsispindėjęs… Jei nusimes rūbus skaistus žodynas, / nukris savaime užrakintos spynos. / Galbūt pavyks? Pradėsi tu giedoti / virš storo kiauto… Nepamiršk sustoti!“ (,,Žodžio vergas“, p. 71). Eilėraštis, regis, sklandžiai surėdytas, bet juk svarbu ne tik kaip, bet ir kas pasakoma. Panašių poetinių manifestų turbūt yra rašę visi, tačiau panašiausiai – ar tik ne Sigitas Geda: ,,O man skaudžiausia – pasakyti / bent puse lūpų apie didį / pasaulį, kurs aplinkui žydi, / aš nemokėjau taip ilgai“. Bet pakaks apie įtakas ar spėjamus mokytojus. Kur kas svarbesnė yra Dievo figūra, šmėkščiojanti gal ir kaip kosminis Kūrėjo provaizdis, o gal tik kaip religinės problematikos kvintesencija. ,,Kada jie perlips / per tūkstantmetį mūrą, ant kurio pripiešta / juokingų Tavo portretų? / Už jo – skaistus, beribis atolas, / pasitinkąs kiekvieną ir leidžiantis stiebtis… / Kodėl jie Tau stato rūmus, / pamiršę pupelės ankštį?“ (,,Apskritimai javų lauke“, p. 78) – akivaizdžiai neišspręsti dievoieškos klausimai, ir ne tik šiame eilėraštyje. V. Daškevičius bando juos (gana paaugliškom kategorijom) aiškintis poezijoje, bet kartais gal pernelyg tiesmukai (vis dėlto citavau pavykusią vietą).

       Kęstučio Musteikio skulptūrą ,,Mintys“ primenantis ,,Kirminų varymas“ – irgi, galima įtarti, poetinio šamanizmo ir vakarietiškos savigraužos sintezės rezultatas: ,,Tik vieną, patį mažiausią, / palik – tegul raitosi, kruta / dienom ir naktim, kad jausčiau: / dar valgau ir dar geriu, / dar savo kirminui aš – / namai…“ (p. 80). Eilutės paprastumo spindesys, geriausia V. Daškevičiaus knygos savybė, kartais prijaukina, todėl daugžodžiavimas čia nepasiteisina. Eilėraštis ,,Misterija“ tikriausiai turėjo būti programinis, bet per daug jame eseistikos ar net publicistikos, saviapologetikos, pasaulėžiūrinių atramos taškų aiškinimosi. ,,Esu tasai, kuris, pakviestas / iš rūsio, ėmė vaikščioti, kalbėti.“ / ,,Visi mes turim kojas. Na ir kas?“ / ,,Tačiau sugrįžti – menas! Žodis / mane prikėlė, nors jau kūnas dvokė…“ (p. 121). Nejučia susimąstai – ką turėjo jausti prikeltas Lozorius (nors man atrodo panašiau į pasveikusį Jobą)? Turbūt aistrą. Troškimą bet kuria kaina kalbėti, nors ir nežinant, kaip nedaryti poezijos. Į eilėraščio marškinėlius įvilktas naratyvas leidžia spėlioti, ar tik nevertėtų autoriui, užėjus nenumaldomam norui rašyti, išbandyti ir smulkiosios prozos žanrus: ,,Skambėjo rekviem, kad nesikelčiau, / per tašką radijo. Užgintą stalčių / sapne išlaužiau ir išvydau raštą: / ,,Esi jau laisvas. Taip viršuj nuspręsta“ (p. 15). Kai kuriuos ,,pasisakymus“ galima laikyti ir konvertito tikėjimo išpažinimu – kaip konvertitai, praradę tikėjimą, netikėtai ir įspūdingai jį atranda, taip V. Daškevičius, rodos, bus ,,atsivertęs“ į poetą, ir todėl įnirtingai eksplikuoja savo, kaip rašančiojo (mirusio, bet vėl atgimusio – sūnaus palaidūno konotacija), tapatumą.
 
       Jeigu ryto žaidimų draugužė
       iš gretimo vienkiemio
       būtų mano mergaitė,
       būtis, ko gera,
       panėšėtų į bulvę…

       Rinkčiau iš gūžtų
       kiaušinius vietoj žodžių,
       žirgliočiau saulėlydžio kilimu
       mėšluotais batais, su šakėmis,
       iš tolo švytėdamas:

       negraužtų krūtinės
       poezijos
       rėmuo…
     
       (,,Ko gera“, p. 20)


       Deja, krūtinę užliejusi šalta poezijos banga V. Daškevičiui trukdo nepatetiškai ir iš šalies pažvelgti į savo apsisprendimo rašyti ypatingumą. Kaip poetas, leidėjų (ir nenuovokaus skaitytojo, reikalaujančio iš visų planinės produkcijos) akimis, jis, matyt, buvo pasiklydęs, bet tikriausiai grįžo. (Nors kas tas leidėjų žvilgsnis? Visiškas niekas, jeigu nenutrūkstamai rašai į stalčius.) Nėra autoironiškos distancijos – su rašymu, poeto vardu, pasirinktu gyvenimo būdu. Paprastas eilėraščių ciklas ,,Turbūt eilėraštis“ pagal tematiką artimas (bet formos – tai jau labai tolimas!), tarkime, Kęstučio Navako panašių ciklų ideologinei rėdybai: ,,Vaikas eilėraštį skaitė, / snarglelis nutįso po nosim. // Ranka rūpestinga / nušluostė snarglelį – / iš puslapio dingo eilutės…“ (p. 62). Tas daugtaškių (norisi rašyti – tritaškių, vartoti krepšinio terminą) užkratas, gal nuo Maironio laikų paplitusi romantiško dainiaus išraiškos priemonė (Justinas Marcinkevičius daugtaškius galutinai ir visuotinai išpopuliarino savo eseistikoje) knygoje atrodo graudžiai, stumia į neviltį ir tiesiogine šio žodžio prasme virkdo. Nors ne tik – eilėraštyje ,,Labdara“ (p. 77) išlieka kažkas martinaitiško: sentimentalumas, gailesys, kvailutės Onulės raudonas siūlas ir panašūs niekai, galintys sukelti ir nevalingą skaitytojo juoką. Novatorišku nepavadinsi jutiminio Dievo suvokimo: ,,Dievas yra svogūnas – / saldus ir aštrus, / egzistuojantis, / kai jį laupau ir kramtau / su duonos kriaukšliu, / su druskos kristalais, / neskubėdamas, / pasigardžiuodamas…“ (p. 84). Gražu, iškart prisimeni Günterio Grasso ,,Belupant svogūną“; skaitai tolimesnius mažus, estetiškus gabalėlius. Kai kurie iš jų tikrai plevena tarsi N. Miliauskaitės šilkas: ,,Be virbalų / ji mezga ir akis skaičiuoja / be žodžių – mintinai ji žino raštą… / Linguoju supamam krėsle, delnuos / mažėja durpių gniužulėlis…“ (,,Durpės ir sniegas“, p. 88). N. Miliauskaitės išryškinta poetiška buities detalė performuojama ir tvyksteli mažiau niuansuotais sąskambiais, kiek vyriškai, kampuotai. Bet jau visai blogai, kai šalia to teoretizuojama: ,,Aplinkoje, kuri nūnai postmoderni, / nepulsiu atidengti veido – / išjuoks ir panaudos bematant / lyg antrarūšę žaliavą kūrybai“ (,,Misterija“, p. 122). Į knygos pabaigą vis įtikinamesnėmis formomis ryškėja autoriaus susikurta tapatybė, jo paties prisiimamas įvaizdis:
 
       Čia viskas įprasta,
       regėta, čiupinėta,
       ir viskas nauja, lyg
       patirtum pirmą kartą.
       Stumiu vejapjovę,
       O akys patikėtų,
       Jei susitikčiau Budą,
       sėdintį prie vartų…
     
       (,,Stumiu vejapjovę“, p. 120)


       Meditatyvus įsižiūrėjimas į daiktus, kol neišauga ligi menininko mesianizmo, atrodo tikresnis kelias į kūrybinių pretenzijų praskleistą rašymo ir gyvenimo idealą. Vis dėlto ši knyga – dar tik mokymasis kalbėti, jis nebuvo pakankamai intensyvus (tiksliau – mes jo negirdėjome) dėl laiko įtrūkio ir tylėjimo pauzės. Kai nekalbama ,,tam, kuris klausosi“, ir rašoma taip kaip ,,Ekspedicijos pabaigoje“ (p. 125), V. Daškevičiaus poetinis kalbėjimas ima atrodyti simpatingas:
 
       Klaidžiojau sniego kalnuos
       olos ieškodamas, kurioje
       kūnas pavirsta dvasia…

       Mačiau suplyšusias palapines,
       sudužusias fotokameras,
       veidus, įšalusius po ledu…

       Devynias olas apžiūrėjęs,
       žingsnį žengiau į dešimtą –
       įkvėpiau aš, o iškvėpė ta ola…


       Ribinių patirčių inspiracija galbūt ir yra ta esthesis vyksmą stumianti ir stimuliuojanti jėga; eilėraščius galima rašyti lakoniškai, truputėlį ilgesnius ir ne taip griežtai struktūruotus kaip haiku, jei sniego kalne (ir poezijoje) įkvepi, o iškvepia jau kažkas kitas.
 
       Metai, 2007 Nr. 1