tekstai.lt

Hans Magnus Enzensberger. Eilėraščiai

Hans Magnus Enzensberger. Nuotrauka iš puslapio http://de.wikipedia.org/wiki/Hans_Magnus_Enzensberger
Hans Magnus Enzensberger. Nuotrauka iš puslapio http://de.wikipedia.org/wiki/Hans_Magnus_Enzensberger

       Hansas Magnus Enzensbergeris (g. 1929 m. Kaufbeurene, Vokietijoje) debiutavo 1957 m. eilėraščių rinkiniu „Vilkų gynyba“ („Verteidigung der wölfe“), kuris buvo sutiktas kaip „įtūžusio jauno žmogaus“ balsas. Jau 1963 m. pelnė bene svarbiausią Vokietijos literatūrinę Georgo Büchnerio premiją. Dalyvavo „Grupės 47“ veikloje, nuo 1965 m. iki 1975 m. redagavo neparlamentinės opozicijos žurnalą „Kurscbuch“. Poliglotas, moderniosios poezijos vertėjas ir antologijos „Moderniosios poezijos muziejus“ („Museum der modernen Poesie“, 1960) sudarytojas. Iki šių dienų lieka aktyvus ir įtakingas visuomenės kritikas, ironiškas komentatorius, produktyvus rašytojas.




              Gražus sekmadienis

 

       Senas vyriškis su žandenomis,

       trapių kaulų,

       kaip jis ten sėdi ant suolelio

       prieš bunkerį,

 

       prieš savo nuosavą bunkerį.

       Kaip jis sėdi prieš rytmečio saulę

       ir mezga, ir murma.

       Ką jis pasakė?

       Ką jis pasakė?

       Gražus šiandien sekmadienis.

       Gražus šiandien sekmadienis.

 

       Kaip jis virbalus nuleidžia,

       kaip jis uodžia,

       kaip jis klausosi,

       kaip jis stebi,

       ar nepasirodo kas iš už kampo

       jo užmušti.

 

       Kaip jis mezga toliau,

       kaip niūniuoja jis sau:

       Nieko nėra.

       Nieko nėra.

       Gražus šiandien sekmadienis.




              Darbuotojas

 

       Jis niekada nieko nenužudė. Ne,

       jis butelius apverčia netyčia.

       Jis norėtų, jis prakaituoja, jis pameta

       mėgstamiausią raktą. Jis

       nuolat peršąla. Jis žino, kad privalo.

       Jis drąsina savo drąsą, jis žiovauja,

       savo širdgėlą jis taškuoja ant glaisto.

       Jis galvoja, geriau jau ne. Įspraustas

       į batų porą, išblyškęs jis tikina

       priešingai. Taip, jis užsiregistruoja ir

       išsiregistruoja. Jis sako priešingai,

       negu norėjo sakyti. Tiesą sakant, jis sako,

       tiesą sakant, ne. Kostiumas jam per ankštas,

       per laisvas. Jo vieta skauda. Ne,

       savo paties rašysenos jis jau seniai

       nebegali perskaityti. Jis išsiskyrė,

       veltui. Niekas jam neskambina. Visur

       jam niežti. Jo tušinukas tepa,

       kad ir geriausių norų turėdamas. Jis būna daugkart,

       kiekviename kambaryje po sykį, visuomet vienas.

       Jis įsipjauna skusdamasis. Taip,

       juk jis yra visuomet atidus, kitaip

       jis negali miegoti. Jis miega.

       Visi bamba, reikia pasakyti,  

       visi juokiasi iš jo. Jis nemato,

       kas dedasi. Tai jis mato. Jo galvos skausmas

       nėra politinis. Jis apsimeta,

       vėl mikčioja, užspringsta.

       Ką norėjo ką tik sakyti, jis

       ką tik užmiršo. Užmiršo

       nusižudyti. Kad ir geriausių norų turėdamas.

       Slaptai jis gyvena. Ne, jis neturi teisės,

       bet jis privalėtų. Jis neturi vėžio,

       bet to jis nežino. Jo skrybėlė prakaituoja.

       Jam dar niekada taip nesisekė,

       kaip dabar. Tiesą sakant, jis nenorėtų,

       bet jis privalo. Jis verkia pas kirpėją. Taip,

       jis turi galvą, jis atsiprašinėja.

       Taip, jis rašo, taip, jis kasosi,

       taip, jis privalėtų, bet neturi teisės,

       ne, jo dejonės niekas nepastebėjo.



              Trisdešimt trejų

 

       Ji įsivaizdavo tai visiškai kitaip.

       Amžinai tie surūdiję volkswagenai.

       Kartą ji vos neištekėjo už kepėjo.

       Iš pradžių ji skaitė Hessę, paskui Handkę.

       Dabar ji dažniau sprendžia kryžiažodžius lovoje.

       Vyrams ji parodo jų vietą.

       Ilgus metus buvo Trockio pasekėja, bet savotiška.

       Ji niekada nelaikė rankoje duonos talonų.

       Pagalvojus apie Kambodžą jai darosi bloga.

       Jos paskutinis draugas, profesorius, vis norėjo būti mušamas.

       Žalsva batikos suknelė, kuri jai per ilga.

       Amarai ant afrikinės sparmanijos.

       Tiesą sakant, ji norėjo tapyti, arba iškeliauti.

       Jos disertacija Klasių kova Ulme 1500 –

       1512 metais ir jos pėdsakai liaudies dainose:

       stipendijos, įžangos ir pilnas lagaminas užrašų.

       Kartais močiutė jai atsiunčia pinigų.

       Nedrąsūs šokiai vonioje, nežymios grimasos,

       valandų valandas agurkų pienas prieš veidrodį.

       Ji sako: aš tai jau iš bado nemirsiu.

       Kai ji verkia, atrodo tarsi devyniolikos.



              Skyrybos

 

       Pradžioje buvo tik nepastebimas odos virpčiojimas –

       „Kaip sau nori“, – ten, kur kūnas tamsiausias.

       „Kas tau yra?“ – Nieko. Balkšvi sapnai

       apie apsikabinimus, bet kitą rytą

       kitas atrodo kitaip, keistai kaulėtas.

       Nesusipratimai it peilio ašmenys. „Tada Romoje“ –

       To aš niekada nesakiau. Pauzė. Smarkus širdies plakimas,

       tokia neapykanta, savotiška. „Ne apie tai kalba.“

       Pasikartojimai. Ryškiai spinduliuojantys kaip tikrumas:

       Nuo dabar viskas bus neteisingai. Bekvapis ir ryškus

       kaip paso nuotrauka, šis nepažįstamasis

       su arbatos puodeliu prie stalo, sustingusiu žvilgsniu.

       Tai neturi jokios prasmės jokios prasmės jokios prasmės:

       litanija galvoje, pykinimo priepuolis.

       Baigiasi priekaištai. Pamažu visas

       kambarys iki pat lubų prisipildo kaltės.

       Dejuojantis balsas yra svetimas, tik batai,

       jie bildėdami krinta ant žemės, ne batai.

       Kitą kartą, tuščiame restorane,

       Viskas sulėtintai, duonos trupiniai, kalba apie pinigus,

       juokiantis. Desertas metalo skonio.

       Du nepasiekiami. Aštrus protas.

       „Šiaip pusė bėdos.“ Bet naktimis

       keršto troškimas, nebyli kova, anoniminė,

       kaip du kaulėti advokatai, du didžiuliai vėžiai

       vandenyje. Tada nuovargis. Pamažu

       nutrupa šašas. Nauja tabako krautuvėlė,

       naujas adresas. Parijai, baisus palengvėjimas.

       Nykstantys šešėliai. Štai dokumentai.

       Štai raktų ryšulys. Štai randas.



              Didžioji Deivė

 

       Ji lopo ir lopo,

       palinkusi virš savo sudužusio lopomo kiaušinio,

       siūlo galas tarp lūpų.

       Dieną naktį ji lopo.

       Vis naujos išbėgusios akys, naujos skylės.

       Kartais ji užsnūsta,

       tik akimirką,

       vieną šimtmetį.

       Staiga kniosteli ji iš miego

       ir lopo ir lopo.

       Kokia ji tapo maža,

       maža, akla ir raukšlėta!

       Su savo antpirščiu grabinėja

       pasaulio skyles

       ir lopo ir lopo.



       Iš vokiečių k. vertė Rimantas Kmita



             Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 1 (sausis)