tekstai.lt

„Metų“ anketa. Požiūriai. Donaldas Kajokas

Donaldas Kajokas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Donaldas Kajokas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       1. Jau įsibėgėjo ir XXI amžius – baigias pirmasis jo dešimtmetis. Ar pajutote naujo amžiaus laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

       2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?

       3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai visuomenės gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris mums leidžia išbūti, išgyventi?



       1. Pradėsiu nuo dviejų citatų. Pirmoji – iš vieno M. Yourcenar apsakymo: „Kadaise įsitikinimas, kad kiekvieną savo gyvenimo akimirką atrasiu ką nors nauja, kas niekada nepasikartos, teikė man tauriausią slaptą pasitenkinimą; dabar aš mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis, vienas dalyvavęs prašmatnioje puotoje, kuri rengiama tik vienintelį kartą.“

       Antroji citata – japonų poeto Okuma Kotomiti eilėraštis „Senis“:

 

                                                 Šimtametis senis,

                                                 Iš jaunų žmonių nugirdęs,

                                                 Kad pasaulyje kažkas

                                                 Vėlei atsitiko,

                                                 Tik juoku atsako.

 

       Dvi aiškiai suformuluotos, nors ir visiškai priešingos idėjos: pasaulyje ničniekas nesikartoja; pasaulis – tiktai pasikartojimų grandinė. Kur tiesa? Per vidurį? Gal ir taip. Vis dėlto man atrodo, kad tikrąjį to vidurio branduolį apčiuopti įmanoma tiktai pačiame gyvenime, ne kalboje, ne žmogaus ženklų sistemoje.

       Žvelgdamas į aplinką iš M. Yourcenar idėjos vidaus, galiu pasakyti, kad pastarąjį dešimtmetį mane vis dar stebina du dalykai – Nepriklausomybės atkūrimas ir tai, kaip žmogaus sąmonę ėmė veikti spartus ir nenumaldomas interneto technologijų tobulėjimas. Pastarasis – postmodernios visuomenės „dangaus“ ir sykiu „pragaro“ prieigos. Ne tik demokratijos kai kurios silpnosios grandys, bet ir besiplečiančios interneto galimybės išugdė tai, ką vadinu „kitos nuomonės sindromu“. Naujausių informacinių sistemų beribiškumas ir anonimiškumas gana sėkmingai bando įpiršti mintį, kad pasaulyje jau nebeliko nesąmonių, yra tiktai „kita nuomonė“. Štai dailės mokyklos direktorius organizuoja streiką su šūkiais, jog reikia naikinti ne tik meno kūrinius, bet ir menininkus. Netrukus turbūt sulauksime ir kunigo, kuris visiems garsiai skelbs, jog Dievas – senų laikų pramanas, tačiau šv. mišias jis vis dėlto aukos, nes tokia tarnyba. Tada iš pakampių su savo „idėjomis“ ims ropoti visokio plauko patiltės razbaininkėliai, apsimetę dorais svieto lygintojais, dostojevskiškojo viskas leista adoruotojai, gal net vaikų žagintojai, mat jų galvose kunkuliuojanti košė irgi privalo būti priimta kaip dar viena nuomonė, turinti teisę egzistuoti šalia visų kitų.

       Tad jeigu priimsime idėją, kad pasaulyje nuolat nutinka kažkas nauja, tuomet ši, anot M. Foucault, „gnomų revoliucija“, kai nesistengiama nors šiek tiek pasistiebti, o ir tuos, kurie pasistiebę, bandoma truktelėti žemyn, ligi „savo lygio“, kone šventai tikint, jog būtent jis privalo virsti visuotine norma, – panašios slinktys išties gali kelti nerimą. Ir šis lygis, matyt, visais laikais vienų bus vadinamas retrogradišku marazmu, kitų – tauria pilietine nuostata.

       Žiūrint iš kitos pusės, iš ankstėliau cituoto japonų poeto pozicijų – ar šiame pasaulyje išvis kas nors gali esmingai keistis? Na, gal žmogaus vidus, kol bus gelmiškai patirta, jog nuolatinis kitimas tėra, tarkim, tik sapnas, slepiantis visai visai ką kita (netgi ne amžinąjį pastovumą – tai irgi tiktai kalbos pinklės). Kadaise ir rato, ir telegrafo, ir vidaus degimo variklio ar kinematografo atsiradimas / atradimas kėlė žmonėms didelę nuostabą, sumišusią kone su eschatologine baime – na, toliau jau nebėra kur eiti... Pasirodo – buvo, yra ir, vilkimės, bus. Gal po kiekvieno tokio atradimo, civilizacijos krustelėjimo ir ateina pasaulio pabaiga, tik, kaip sakė vienas mistikas, niekas to nežino. Tad ir į XXI a. technologinius „stebuklus“, „supergreitas supernaujoves“, „globalinius pokyčius“ galima atsakyti tik šypsningu šimtamečio senio juoku. Ir nesibaiminti, nesirūpinti, kad to juoko niekas nepavadins tauria pilietine nuostata.

 

       2. Gyvybinga? Manau, taip. Paveiki? Ką ji turi paveikti? Visą visuomenę? Vargu. Ir tai turbūt ne „sutramdyto rašytojo“ bėda, tiesiog tautą šaukiančių trubadūrų laikai praėjo. Bent kol kas. Gal iki kitos, neduok Dieve, mus ištiksiančios labai rimtos negandos. Pramogų stabams, masinei kultūrai (= nešvankiems pralobusios prastuomenės lėbavimams – A. Šliogeris) besimeldžiančiuosius – ne, literatūra irgi nepaveiks; ramiai keliaujančius vidinę kelionę, būvančius buvimą, gelmiškai save klausinėjančius ir čia pat save, tuos, kurie klausia, švelniai ironizuojančius – va šiuos tikrai gali paveikti. Ypač mūsų poezija. Ir dabartinė, ir anksčiau parašyta, ir senoji.

       Šį pavasarį nustebino ir kaži kaip džiugiai suvirpino paširdžius Rimvydo Stankevičiaus donkichotiška mintis: „Mano nuomone, lietuvių poezija (ypač XX a. antrosios pusės ir šio amžiaus pradžios) užima išskirtinę vietą pasaulio poezijos kontekste.“ Negana to, lietuvių poezijos situaciją jis gretina su garsiuoju Lotynų Amerikos magiškojo realizmo proveržiu, pranašauja, jog jam, Rimvydui, dar gyvam esant rimčiausiuose pasaulio universitetuose mūsų poezija bus privaloma disciplina.

       Kova su vėjo malūnais? Iš pirmo žvilgsnio – taip. Tačiau kodėl ir aš dažnai juntu iškiliausių mūsų poetų fenomenalią jėgą, sykiais net pagalvodavau: jeigu tokio pat galingumo jėga slypi ir kitų šalių poezijoje, tuomet gal vertėtų konstatuoti, kad šiuo metu pasaulis išgyvena akivaizdų poezijos pakilimo laikotarpį? Deja, taip nėra. Įvairūs tarptautiniai poezijos festivaliai rodo veikiau priešingą tendenciją.

       Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad mūsų kalba ilgai buvo izoliuota, daug kam iki šiol tai atrodo kaip trūkumas (žemdirbiška, nepaslanki, stokojanti miesto kultūrai būdingo žodyno, slengo etc.), bet nedaug kas susimąsto, jog tai yra galbūt net didysis mūsų kalbos privalumas. Mažiausiai pakitusi indoeuropiečių kalba. Vadinasi, turinti mažiausiai deformuotų žodžių, jų lyčių, formų, siekianti pačią prokalbę, motininę kalbą, esanti gan arti garsų, kuriais buvo išgiedotos, na kad ir vedos. O vedų laikai daugelio tyrinėtojų vadinami vieninteliu išminčių amžiumi. Taigi – mūsų kalba yra išlaikiusi, užkonservavusi ne tik to amžiaus istorinę, bet ir dvasinę, kone kosminės išminties kupiną atmintį, daugelyje kalbų jau apslopusią ar net visiškai prarastą mantriškųjų garsų prigimtį. Kitaip sakant, istorijos vingiai mums padovanojo Stradivarijaus smuiką, tik ar turėjome laiko išmokt juo groti?

       Manau, poezijoje jau pramokome. Todėl ir stojuos kai kurių R. Stankevičiaus teiginių pusėn, nors ne vienas rašytojas ar literatūrologas iš jų gali tik pasišaipyti. Dėl dėstymo užsienio universitetuose – čia jau kita šneka. Na, kaip tu išversi studentams, net ir pramokusiems vieną kitą lietuvišką žodį, Donelaičio kalbos rupumą, jo būriškų ratų girgždesį, kaip tu išversi S. Nėries kelių skaidriausių eilėraščių voratinklišką kalbos mirgėjimą, intuityviai pagautą balsių ir priebalsių mantriškumo stebuklą, kur, regis, nieko nepasakyta, nes pasakyta išsyk kone viskas; kaip galų gale išversi mūsų amžininko Antano Kalanavičiaus pasiutusį, iš proto vedantį ir sykiu jį harmonizuojantį veiksmažodžiavimą, kai jau visiškai pradedi nesuvokti, ar tas žodis atėjo iš tolimiausių amžių glūdumos, ar yra autoriaus naujadaras? Net jei ir naujadaras – vis tiek iš glūdumos, iš pačios kalbos ir kalbai suteiktos malonės kurti tokius naujadarus, siekiančius, rodos, priešbabelinius laikus...

       Ko laukčiau iš mūsų literatūros? Kad ji įgytų idėjų drąsos, aukso proporcijų pojūtį, kuo platesnę amplitudę, sugebėtų elementariu smuikeliu sugriežti trankią, tegu kiek ir nešvankią melodiją tiems, kurie tik vakar pralobę prasčiokiškai lėbauja, tačiau nepamirštų, jog ji vien todėl ir yra literatūra, idant grotų ir tiems, kurie nepuola akis išdegę prie spigių, jau rytoj išsikvėpsiančių „naujovių“, kurie ramiai klausia ir moka atidžiai klausytis. Ir ne bet ko – kažkodėl vien šiam Žemės užkampėliui padovanoto Stradivarijaus.

 

       3. Apie vieną kitą visuomenės ir technologijos pokytį jau užsiminiau, apie kai kuriuos „savigynos mechanizmus“ – taip pat: šypsotis kaip šimtametis senis arba būti pilietiškai aktyviam. (Nors tasai pilietinis aktyvumas gali įgyti ir tokią formą: neskubrus mažai kam reikalingų savo darbelių dirbimas. Kai kuriais istorijos tarpsniais toks „pasyvus“ aktyvumas gali būti pats produktyviausias.)

       Dabar apie klausime minimą laiko negailestingumą... Ši mintis įsigraužė į mūsų sąmonę, tapo nekvestionuojama – kad nuo to „negailestingumo“ apsisaugotume, neva privalome imtis savigynos, suteikiančios šansą išbūti, išgyventi, sulaukti orios senatvės... Prisiminiau W. Szymborskos eilutes: „Senatvė – tiktai moralas / nusikaltėlio gyvenimui.“ Stipriai pasakyta, nors gal pernelyg kategoriškai. Suprantama, tai vienas ankstyvųjų lenkų poetės eilėraščių, todėl ir kategoriškas. Kita vertus, senatvė iš tiesų yra moralas bet kokiam žmogaus gyvenimui, arba – tamsiajai mūsų gyvenimo pusei, kuri, nori nenori, vis tiek egzistuoja, net jeigu manai esąs ir „visai arti šventumo“. Matyt, teisus ir Sent Justas – neįmanoma būti doram nekaltai. Vienokio ar kitokio moralo vis tiek teks sulaukti – negalių, proto blausos, ligos, atskirties ar kitais pavidalais. Nes žmogus yra laikina būtybė. Po mirties tave prisimins tavo vaikai, geriausiu atveju – anūkai, o toliau – visiška užmarštis! Kiek žmonių miršta kiekvieną minutę, jiems tai – apokalipsė, o pasauliui, buvimui? Niekių niekis. Atrodo, toks svarbus dydis – gyvenimas, o paprasčiausia karvė, kai nuo jos nuskrenda uodas, šį tą tikriausiai pajunta kur kas stipriau, nei pasaulis, kai nuo jo „nuskrenda“ žmogaus gyvybė. Po kelių generacijų jo neprisimins net jo šeimos atšakos tęsėjai. O jei kas nors ir prisimins, tarkim, dėl jo darbų (kaip mikelandželus, aleksandrus, šekspyrus, einšteinus, čiurlionius etc.), tai tiktai kaip tuščiavidurę mumiją, pramanais aplipusias nuogirdas, civilizacijos simbolį, žmonijos kelio ženklą. Tataigi – ne žmogų, bet ženklą. Toks atsiminimas jau negyvas, beasmenis, lyg ir neteisingas, primenantis atminties parodiją: vertingas ne pats žmogus, vien jo darbai, veiklos rezultatai... O ir tie – jeigu atitinka vyraujančią civilizacijos vystymosi linkmę.

       Iš pradžių šitai atrodo kaip baisus baigtinio gyvenimo nuvertinimas, nevertinimas, neįvertinimas, totali išdavystė. Tačiau ramiau pagalvojus, toji užmarštis, tasai tobulas „išnykimas“ slepia kažkokią šiurpią didybę, begalinę skaidrą ir labai paprastą tiesą, kone žmogaus dieviškumą, nes ir Dievas visą laiką sugeba būti taip, tarsi jo nėra ir niekada nebūtų buvę... Efemeriškai – kaip nepasiekiamas dykumos miražas. Ir nepajudinamai – tarsi visą būtį ir nebūtį užpildžiusi ir sykiu abi jas laikanti uola.

       Ar nebus taip, kad iš pradžių šiurpą kelianti atskiro žmogaus gyvenimo užmarštis iš tiesų yra dovana, kurios nesugebame nei suvokti, nei įvertinti. Todėl ir vadiname ne malone (lyg ir skaudoka – tavęs nebus, o pasaulis-karvutė ir toliau ganysis žvaigždynų atoluose kaip niekur nieko!), bet neteisybe, skriauda, negailestingumu... Gal šis nenumaldomai artėjantis visiško išnykimo stebuklas ir yra gelmiškasis savigynos mechanizmas? Tikras ir absoliučiai patikimas, neleidžiantis mirties akivaizdoje pakartoti iš dalies gal ir teisingus, dvelkiančius nusižeminimo dorybe, bet podraug ir truputuką narciziškai paikus minėto M. Yoursenar apsakymo herojaus žodžius: „Mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis...“

       Šiandien jau nesu tikras, kad laikas negailestingas. Veikiau priešingai – gal net labai ir labai gailestingas. Mat padovanoja žmogui kaip asmeniui tobulą ginties mechanizmą – didžią paguodą ir laisvę – visišką išnykimą.

       Bent jau iš ainių atminties.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 1 (sausis)