viktorija daujotyteSvarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo–tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti. Argi ne Daukantas svarbesnis, argi ne Kudirka, argi ne Vytautas Didysis? Tikrai taip – svarbesni, didesni. Bet ne, Tado Blindos vardas pasigirsta ir pasigirsta. 1973 m. B. Bratkauskas pagal R. Šavelio scenarijų sukūrė TV keturių serijų nuotykių filmą „Tadas Blinda“; prisidėjo ir 1987 m. išleistas R. Šavelio romanas „Tadas Blinda“. Populiarus miuziklas „Tadas Blinda“ (režisierius R. Marcinkus, vienas autorių – Andrius Mamontovas). Ir vis dar girdisi kūrėjų planų, skirtų Tadui Blindai. Traukia legenda, per pusantro šimto metų perėjusi į mitinį lauką ir laiką, nebepavaldų sąmoningiems norams užmiršti ir kokio plėšikėlio nebeminėti. Netgi gėdytis minėti.

       Plėšikas turi įgyti kitą rangą nei įprasta, kad plėšikavime atsirastų kitų prasmių. Neabejotina, kad kito rango buvo ir Tadas Blinda, lietuviškasis Robino Hudo variantas, nuo seniausių laikų einančio kilnaus keršto už patirtą didelę skriaudą, neteisybę reiškėjas. Enciklopedinis apibūdinimas: Tadas Blinda – žemaičių plėšikų vadas. Plėšikų vadas, kurio negali apeiti enciklopedija, – ir pati naujausia. Kažkas už to slypi. Kažkas daugiau nei plėšikavimas, vadovavimas gaujai. Bet kas? Kokia energija, vis pertekanti, atitekanti? Kas ją maitina, prie kokių žmogaus sąmonės tinklų ji yra prisijungusi?

       Literatūros apie Tadą Blindą pradžia – daugiau kaip prieš šimtą metų, kai Lazdynų Pelėda pradėjo rinkti medžiagą apie Žemaitijoje itin garsų plėšiką, svieto lygintoją. Rašytoją sudomino netoli jos gimtųjų vietų 1846 ar 1847 m. gimęs, apie trisdešimt metų tegyvenęs, 1877 m. pavasarį Luokės jomarke užmuštas jaunas svieto lygintojas. Jei ne Lazdynų Pelėda – „iš bočių probočių bajorė“ Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė, – faktų apie Tadą Blindą gal ir nebūtų likę. Platesnį paaiškinimą randame rašytojos laiške Povilui Višinskiui (1900. II): „Dabar nedaug darbavaus ant mūsų dirvos, parašiau „Sulygintojį svieto“, rodos, skaičiau Tamistai medegą, surinktą dėl to veikalo? Pasitikau su keletu sunkių vietų, nežinau, kaip iš to išbristi, ir renku balsus jūsų, broliai lietuviai, dėl to ir Tamistos prašysiu duoti savų: pasaka mano yra apie Blindą, kurį paprastai ponai ir abelnai mūsų buržuazija už razbaininką laiko ir vagį, kuris ant galo tapė užmuštas per siuntinius Oginskio. Terp mužikų Blinda visiškai išrodo kiteip: vargdieniai kitaip kalba kaip bajorai ir atminty jų jis „sulygintojo svieto“ vardą amžinai gavo. Įsipažinau su vienu seniuku, kurs jaunose dienose tarnavo prie tėvų Blindos, parsivežiau jį pas save ir atvirai pasakiau, kam man reikia tų žinių. Akyvas buvo dėl manęs sujudimas to senio, kad, atminčia sugrįžęs į jaunas dienas, pasakojo man praeitį. Išsikalbome atvirai labai apie augimą Blindos, apie sąlygas, kurios pastūmė tą žmogų ant to kelio. Terp kitų priežasčių, kurios atėmė tikybą Blindai, buvo paleistuvingas gyvenimas motinos jo, o labiausiai bjaurus romansas su kunigu, kurį šlovino kaipo paleistuvį visi. Rašant apie Blindą, negal, man rodos, nepaliesti apie tą žmogų, kurs buvo priežasčia nelaimės visos giminės jų, nes kunigas tas atėmė viską Blindai, kas žmogui brangus, motina jo ant galo nusigėrė ir mirė patvorėj. Staiga sūnus kunigo, o brolis Blindos, ištremtas, o Blinda užmuštas. Klausimas žudo mane, ar valia užgauti stačiai ilgaskvernius, ar raštas mano ir jo turinys bus suprastas dėl daugumo mūsų brolių? ar atneš naudą? ar nepapiktins per daug? Janulaitis lenkia rašyti biografiją, aš su tuom nesutinku, nes reikėtų prašalinti daug poetiškų paslaptų Bivainės girios, kurioj Blinda daugiau gyveno“ (1). Iš laiško aiškiai matyti, kad Lazdynų Pelėda suprato, kad Tado Blindos istorija turi nelengvai įžvelgiamų ir atveriamų paslapčių. Ir kad ją kaip tik tos paslaptys domino, domino pasaka, poetiniai elementai, tai, kas netelpa į biografiją. Kas verčia priešintis. Tadas nebuvo iš vargingųjų, jo protestas prasidėjo greičiausiai kaip moralinė reakcija, kaip sąmonės įskila dėl to, ko jis negalėjo pateisinti. Galiausiai peraugo į socialinį maištą, įgijo ideologiją, perimtą iš žmonių lygybės utopijų, ne kartą drebinusių Europą. Turėjo būti karšto kraujo, kaip žemaičiai iki šiol apibūdina stipriai reaguojančius, užsidegančius žmones. Negalėjo tik plėšikauti, turėjo rasti motyvų – vardan ko. Tik su prasmėmis susietus veiksmus perima mitas.

       Lazdynų Pelėda toliau medžiagos apie Tadą Blindą rinkimo, rodos, nepasistūmėjo. Galbūt pabūgo to laiko viešumai beveik nepakeliamo paleistuvio kunigo paveikslo. Bet biografijos nesutiko keisti. Apie Tadą Blindą, „Raudonkrūtinį ir svieto lygintoją“, iš savo auklės Leokadijos Bajalyčios buvo girdėjęs ir Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (2), nenorėjęs, kad jo drama būtų siejama su jubiliejumi, apie kurį užsiminė 1912 m. „Viltis“: „Praneša, jog Bivainių miške, Telšių ap. šiomis dienomis minėję ypatingą jubiliejų. Tame miške kitkart „darbavęsis“ garsusis Žemaičių plėšikų vadas Blinda, kurį aprašė Žemkalnis savo dramoje tuo vardu. Taigi dabar Bivainių miške minėję 30 metų sukaktuves, kaip užmušę garsųjį Blindą. Tų sukaktuvių minėti buvę susirinkę daugiau kaip 40 senių, dar tebeatmenančių patį Blindą ir jo darbus“ (3). Tai iškalbus paliudijimas – kaip buvo gerbiamas plėšikų vadas, kad minima jo žūties sukaktis. Žemkalnis savo „Prakalboje“ apie Blindą yra teisingai pastebėjęs, kad „daugybė yra žmonių pasakų apie Žemaičių razbaininkus. Padavimuose, einant iš lūpų į lūpas, patys faktai, pati pasaka mainosi sulig didesne ar mažesne pasakotojo fantazija. <...> Tie padavimų razbaininkai nebuvo paprasti plėšikai, žmogžudžiai; juose buvo vis dėlto idėja kovos prieš neteisybę. Daugumas tų apysakų randasi vis daugiau per žmonių subruzdimus, o tų subruzdimų pasekmė buvo žmonių paleidimas iš baudžiavos“ (4). „Prakalboje“ G. Landsbergis-Žemkalnis neminėjo Lazdynų Pelėdos, bet yra faktų, kad bendradarbiavo, netgi abu kartu ruošėsi rašyti. Kad bajorams, kito sluoksnio žmonėms buvo įdomus žemaičių plėšiko vado likimas, yra iškalbu.

       G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda, svieto lygintojas (Žemaičių razbaininkas)“ buvo vienas pirmųjų lietuvių profesionaliųjų scenos veikalų, daug sykių vaidintas mėgėjų. Žemkalnio versija paprastesnė nei Lazdynų Pelėdos: Tadas užsistoja patinkančią mergaitę, sužaloja ponaitį ir turi slėptis. Sakosi esąs tik Dervynų pušies valdytojas ir svieto lygintojas, norįs parodyti, kad ir ponai gali būti taip pat už savo savivales baudžiami. Jo visi draugai yra patyrę skriaudų. Kunigas, kuris sutuokia Blindą su Uršule, piešiamas palankiai. Tadas apkaltinamas apvogęs bažnyčią, o iš tiesų apeiginius daiktus buvo užsakęs kaip auką Luokės bažnyčiai. Drama baigiama Blindos mirtimi, bet jo draugas pasižada kelti Lietuvą iš miego, skelbti „žmonių pajėgos ir laisvės žodį“. Patosas nukreipiamas į bendrąsias žmonijos siekiamybes, užlyginami aštrūs likimo kampai, kuriuos atvirai matė Lazdynų Pelėda. Jaunas Tadas atsiduria prieš baugius būties pažeidimus, neatlaiko jų, pasitraukia į Bivainės girią, į amžinąjį lietuvių prieglobstį. Bet gyventi girioje, vadinasi, priimti girios įstatymus. Įstatymus, atskiriančius nuo žmonių gyvenimo, nuo jų taisyklių, glūdinčių giliau nei santvarkos.

       R. Šavelis savo romane Tado Blindos likimą kiek psichologizavo: jauna laisvė ir galia neturi ribų, ji ir pati sau nusikalsta. Norėti svietą sulyginti dar nereiškia tą norą teisingai, nenusikalstant savo sąžinei ir kitiems, vykdyti. Burtininkės, žiniuonės Maros veiksmai Tado Blindos likimą daro paslaptingesnį, mitiškesnį. „Gerumui – žmogaus atmintis trumpa...“ – sako Mara. Gimdamas žmogus pasirenka likimą, mirtį. „Aš svieto lygintojas, mama, o ne razbaininkas“, – ištaria motinai. Bet ir razbaininkas, nes atlieka neteisėtus veiksmus. Tie, kas muša Blindą Luokės turgaus aikštėj, turi savo sąskaitų. Jie šaukia: „Muškit vagį! Muškit Blindą!“ Kas nori tvarkytis su pasauliu vienas, pagaliau iš tiesų lieka vienas.

       Mitas – reikšmių ir prasmių lydinys, bet kartais tik raizginys, išsiraizgęs įvairiuose ir skirtinguose gyvenimo kloduose. Turime palyginti daug tiesioginių Tado Blindos likimo variacijų. Bet dar daugiau yra netiesioginių aliuzijų – linijų, kurios aiškiai gravituoja į Tado Blindos centrą. Viena tokių linijų įbrėžta Vinco Mykolaičio-Putino romane „Sukilėliai“ – dvaro vežėjo Pranciškaus likimu. Jis girdi plakamų žmonių klyksmus, dejavimus. „Paklausė valandėlę vežėjas, suspaudė kumščiais smilkinius ir, išeidamas iš daržinės, prakošė pro dantis iš Balsių Petro girdėtos dainos žodžius:

 

                                   Nebetoli jau ta diena,

                                   Kai iš jūs nebus nė vieno“. (5)

 

       Daina, kurios žodžiai kadaise buvo priskiriami Antanui Strazdui, kunigui, savotiškam svieto lygintojui. Žodžiai, kurie nugludinami daugybės ištarimų, giliai užslepiamo kerštingo veiksmo troškimo, atsilyginimo už patirtas skriaudas. Po egzekucijos kalbėdamasis su Petru Pranaitis jau užsimena apie girią: „Sakai, prisiglausti reikia? O kur man saugiau prisiglausti, jei ne žaliojoj girelėj? Ateina pavasaris, vasara, šiltos naktys, visur valia valužė! Traukim, Petrai, į girią! Atsiras ir daugiau tokių bedalių, kaip mudu. Pas Dimšą, sako, dažnai tokių užklysta. Ir Dzidą Morkų prisikalbinsime. Paspirginsim poneliams padus!“ Pagrindinė Pranaičio išėjimo į girią priežastis – mylima mergaitė, patyrusi dvarponio savivalę. Petras Balsys nori sužinoti, ar teisybė, kad jis susidėjęs su plėšikais, keliuose žmones užpuldinėjąs ir dvarus plėšiąs? Pranaitis tyli. Neteisingas pasaulis, neteisėta skriauda verčia neteisėtai elgtis. Girios kova – vienišųjų, pažeistųjų, patyrusių didelių, neatitaisomų skriaudų dalia.

       Panašiu laiku kaip ir V. Mykolaičio-Putino „Sukilėliai“ rašytas ir Czesławo Miłoszo „Isos slėnis“. Abiejuose kūriniuose kalbama apie Kėdainių kraštą. Viena „Isos slėnio“ siužetinių linijų – našlės sūnaus, keturiolikmečio Dominyko, vadinamo Domciumi. Domcius keršijo už viską, ką jam teko iškęsti. „Nuo pat mažens vieni pažeminimai: ir motina, ir jis plušo svetimiesiems, dažniausiai turčiams, valdantiems šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt hektarų, – o tokie blogiausi. Žiūrėti jiems į akis, stengtis įminti jų norus, pašokti ir atspėti, ką už akimirkos lieps, viską darant tarytum linksmai ir savo noru; baiminantis, kad jeigu kas nepatiks, ponas neduos prižadėto pūdo rugių ar poros senų batų, – iš čia išauga neapykanta arba abejonės, jog visas šitas pasaulis laikosi ant kažkokių melagysčių.“ Domcius turi priekaištų ir Dievui, kad jis palaiko melagius ir nedorėlius. Visi plėšikai yra pažeisti, apleisti visuomenės, našlaičiai. „Domcių užplūdo našlaičio, dvigubo našlaičio liūdesys. Jokio, jokio žmogaus, kurį galėtum ko nors paprašyti. Vienas, visiškai vienas.“ Domcius – stiprus ne pagal amžių, turįs vado sugebėjimų, aštraus proto, tiriantis pasaulį, jį išbandantis, rizikuojantis, nusikalstantis, nerandantis atsakymo į teisybės klausimą. Susiklosčius aplinkybėms, įžeistas, įskaudintas, pajutęs neįveikiamą neteisybę, jis galėtų pasukti Tado Blindos keliu. Tad Tado Blindos problema neišnyksta. Ji gali nugrimzti giliau ir gali vėl iškilti į paviršių. Aišku, kad Tadas Blinda, gyvas, liudijamas asmuo, virtęs mitiniu herojumi, toks galėjo būti tik iki XIX a. vidurio, gal tik Žemaitijoje, kur tebebuvo tokio neįžengiamo gilumo ir tamsumo girių kaip Bivainė. Ir senių, viską atsimenančių. Bet Tadas Blinda kaip teisybės idėja sąmonėje, kaip teisingųjų keršytojų simbolis, yra belaikis. Jis neabejotinai yra įsiterpęs į mitinius pasaulėvokos matmenis. Iškyla kaip herojus, pasipriešinęs smurtui, neteisybei. Atstovauja teisybės, socialinės lygybės, laisvės idėjoms. Aktyvėdamos idėjos prikelia, iš užmaršties ištraukia ir savo herojus. Editos Mildažytės TV laida „Bėdų turgus“ gali būti suvokta ir kaip Tado Blindos idėjos versija, netgi inversija. Yra likimo nuskriaustų, bet yra ir gelbstinčių. Ir nesvarbu kokiais pinigais.

       Kai daugėja neteisybių, socialinių ir moralinių, atsiranda ir drąsių, teisybę ginančių žmonių poreikis. Kai tik toks poreikis pasirodo, mitas turi ką pasiūlyti. Suranda spalvą – raudoną arba violetinę. Iš to ir mito svarba. Į mitus reikia žiūrėti rimtai. Mitai įspėja ir perspėja. Kai mitas grįžta, grįžta ir tai, iš ko jis atsirado ir kuo laikėsi. Mito visuotinybė prasideda iš šiurpios vienkartybės.

 

       ___________________________________

       (1) Lazdynų Pelėda. Raštai. – T. 7. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. – P. 445.

       (2) Landsbergis-Žemkalnis G. Raštai. – Vilnius: Vaga, 1972. – P. 232.

       (3) Ten pat. – P. 302.

       (4) Ten pat. – P. 18.

       (5) Mykolaitis-Putinas V. Sukilėliai. Kovų dėl žemės ir laisvės vaizdai 1861–1864. – Vilnius: Vaga, 1967. – P. 189.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)