tekstai.lt

Leonardas Andriekus. Eilėraščiai

leonardas andriekus
leonardas andriekus









       Visi publikuojami Leonardo Andriekaus (1914–2003) eilėraščiai rasti asmeniniame poeto archyve, esančiame Pranciškonų vienuolyne prie Kryžių kalno. Spaudai iš autentiškų rankraščių ir mašinraščių parengė Dainius Sobeckis.




             Už tų medžių

 

       Už tų medžių, už rudens svyrūnų medžių,

       Noksta tūkstančiai pavasarių.

       Už tų medžių ten kažkas atleisti meldžia,

       Kad paliko mano širdį atvirą.

 

       Kaip dabar galės ji sutalpinti

       Žiemą, šaltį, speigą ir pūgas,

       Ir pavasariais pati naujai atgimti

       Su žalia gamtos banga?

 

       Šiapus medžių amžinų pavasarių didybės

       Niekuomet nebuvo ir nebus.

       Tik tas nerimas klajojančio žmogaus beribis,

       Tik tie kryžiai svyrūnėliai ant kapų...




             *

 

       Pasaulis bus klaikus

       Su amžina tyla.

       Aš bėgsiu per laukus

       Pamišęs vaidila...

 

       Nuo Raganos kalnelio

       Aš visą Geldėnų apylinkę matau.

       Tada, nuskynęs pirmąjį ramunės žiedą,

       Iš naujo dovanoju tau.




             Mano laivas

 

       Kasdieną laukiu savo laivo,

       Kuris gal niekad neatplauks.

       Padangėj debesys keleiviai

       Kartoja: dar palauk, palauk.

 

       Bet kaip belauksi, kai nėra kantrybės,

       O laikas gi toks brangus;

       Jei pats laukimas tapo amžinybė,

       Ir naktį ant akmens sėdėt baugu.

 

       Tie debesys gal ir težino,

       Ar laivas dar paviršiuje, ar gilumoj.

       Ar reikia laukt jo prie vandenyno,

       Ar grįžt su liūdesiu namo.

 

       Kad viskas viskas jau nuskendo,

       Ir nieko žemėj nebeturiu,

       Tiktai tą baltą karsto lentą –

       Tu, vandenyne, per žiaurus!




             Saulėlydis

 

       Saulė už kalniuko leidžiasi –

       Dar viena naktelė

       Atminimais skleidžiasi...

       Lauk manęs prie kelio.

 

       Aš tuojau tuojau ateisiu

       Nuo Sedos ar Salantų.

       Nežinai, kaip išsiilgau baisiai

       Tų naktų, tų naktų.

 

       Kai, pažvelgęs į mėnulį,

       Atpažįstu pats save.

       Man tada pasaulis nulis

       Be tavęs, be tavęs.

 

       Kvepia visos visos lankos

       Nesugrėbtu dar šienu,

       O tave vaiduokliai tik belanko –

       Ateinu, ateinu!




             Susitikimas

 

       Laikei Tu muitininkus broliais,

       Magdalenas – seserimis.

       Štai ir dabar prekyvietėj ant vieno suolo

       Dar tebesėdi su mumis.

 

       Sakai mums, jog Tave tik muitininkai vaistinę,

       Geros Naujienos žodis į jų širdis smigęs,

       Ir Tu jiems maloningai aiškinęs,

       Kad kertamos bevaisės figos.

 

       Tik Magdalenos ašarom Tau kojas laisčiusios,

       Tik jos maldavusios atleist kaltes,

       Ir Tu jau amžių amžiais vaikščiosiąs

       Po mūsų didmiesčių gatves.

 

       Kaip miela, kad Tave čia susitiko

       Prie kryžkelės žibintų balzganos šviesos,

       Atėjusį per oazes ir dykumas

       Vėl įsikūnyt mumyse visuos.

 

       Tu pats susodinai mus ant šio suolo

       Ir leidi galvas prie peties priglaust. –

       Mes Tavo seserys, mes Tavo broliai –

       Kur glaudėmės lig šiol – neklausk.




             Spindulys

 

       Nuilsę bėgome vandens lelijomis,

       O saulė leidosi liūdna ir nerami.

       Jos paskutinį spindulėlį vijomės,

       Žmonių ir Dievo barami.

 

       Įpratome gyvent mirties pavojuje –

       Kas mums gyvenimas, kas mums mirtis!

       To vakaro dangus, lyg atvira ciborija,

       Žėrėjo auksu ir rubinais taip arti!

 

       Jis buvo jau beveik ranka pasiekiamas,

       Kai dingo spindulys, kai lūžo lelija.

       Dabar jau amžinai ilsėkimės,

       Apsikabinę saulę gelmėje...

 

       1990.III.19




             Lietuva

 

                           Sigitui

 

       Kiti tave pažino

       Tik iš pajūrių gintaro.

       Į tavo buitį – baugų vandenyną –

       Jie nenuleido inkaro

 

       Ir niekad nepatyrė,

       Kas ten, gilybėj, slepiasi.

       Mokėjo paslaptį išsaugot girios,

       Kalneliai, upės, debesys...

 

       Dar niekas nepaklausė,

       Dar niekas neprasitarė,

       Kada ir kas užkeikė tavo dausą,

       Prisvaidė jūrą gintaro.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)