tekstai.lt

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

Romas Daugirdas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Romas Daugirdas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka












              Jungtis

 

       ten nepakvies

       ten turbūt

       nesuspėsim

       giljotinai apnuogint

       akių

       ir našlaitėm suminkštinti

       skardžio

       gal įvaikins

       tarsi šunis

       lyg liepsnojančius

       kaminus

       gaisro gesintojų

       sąžinėj

       kad saikingai

       praskydę

       nuramintume ugnį

       kuri jungė mus

       ir kitus

      


              Dozė

 

       tai tik dozė

       žiemos

       kad atvėstų

       degtinė

       kad pamažu

       prijaukintume naktį

       kvailos amžinybės

       baltam ekrane

 

       kad apsvaigę

       nuo kliedesio

       apie užribio sodą

       patirtume šalčio

       nokdauną

       ir darkart praloštume

       vasarą

      


              Kryžius

 

       kryžius užsimezga

       sienoj

       kai vėjas sprogdina

       tinko pūsles

       kai epileptiškai kratosi

       medžiai

       ir nekrintantys lapai

       mums tarsi pavydi

       kad pasisekė smigt

       iki galo

 

       kryžius sujungia

       lūpas akis

       o ant stogų

       išnyra mūsų veidai

       lyg iš vandens

       lyg po lietaus




              Kažkas

 

       bet buvo dar

       kažkas

       kam nesuradome

       plaktuko

       kas stelbė smėly

       pėdsakus

       likimo konservuotais

       žiedlapiais

 

       skambėjo neskaitytų

       knygų

       pavadinimais

       ir vertė susijaudint

       lytiškai

       praradus sugebėjimą

       rašyti

 

       kas mums pastot

       neleido

       šilko nėriniais

       ir išsisukt nuo dulkių

       šleifo




              Fonas

 

       tokie neužkasti

       stovėjom įlankoje

       stovinčio vandens

       tarsi lombarde užstatyti

       duobkasiai

 

       tragedijos giedojo

       mums falcetais

       nes nesuspėjom ištupėti

       atleidimo

 

       vandens paviršiuje

       pasklido metastazės

       biografijų

       ir kaip lelijos

       sukūrė gražų foną

       nusišauti




              Kelionė

 

       įeisime pro liūto

       kairę ausį

       išnersime jo dešinėj aky

       ir pakeliui

       išsivaduosime

       nuo saulės akinių

       nuo kojinių

       kur sumegztos skeveldros

       praeities

       ir paskutinio šanso

       Adomo apranga

 

       matuosimės

       kalnų viršūnes

       lyg švarkus

       ir paaukosim juos

       loterijų žandikauliams

       lyg perteklių

       kalorijų

 

       kol vieversėliai

       spintoje praneš

       kad jau atėjo

       laikas

       kasdieniškai keliauti

       po žeme

      


              Lubos

 

       du tūkstančius kartų

       ir dar du šimtus

       bus mūsų lubos

       kaip lūpos

 

       kaip filtras

       randuoto pavasario

       kuris neskaičiuoja

       žaizdų

 

       bus mūsų lubos

       tarsi paveikslas

       kur matysim save

       neišlikusius

 

       kaip jie kala

       į rėmą

       tarsi geniai

       ir nudrenuoja raudonas

       akis

       kaip starto ir finišo

       linijas




       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)