Nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios Jackas Kerouacas (1922–1969) romanuose fiksavo ir apmąstė kone visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius. „Miestas ir miestelis“ ir „Kelyje“ pasakoja apie koledžo laikų nuotykius, poetiškieji „Dharmos valkatos“ ir „Vienatvės angelai“ – intensyvių dvasios kelionių bei paieškų liudijimai, o per tris paras parašytas „Požeminis pasaulis“ vaizduoja meilės ryšio nesėkmes ir iškelia kūno geidulių gaivalą. Šį penkiolikos metų autobiografijų ciklą užbaigia „Big Suras“. Romano veiksmas vyksta vieną 1960-ųjų vasarą Big Sure, Kalifornijoje. J. Kerouacas sugebėjo aprašyti savo dvasinį pakrikimą beveik tuo pačiu metu, kai šis vyko. Tai neabejotinai vienas geriausių rašytojo kūrinių – jį teigiamai įvertino net ano meto literatūros kritikai, paprastai iš J. Kerouaco tik šaipydavęsi. Deja, šioje knygoje aprašytas nervinis išsekimas buvo neišgalvotas. J. Kerouacas pragyveno dar devynerius metus, bet daugiau nepajėgė taip meistriškai ir atvirai rašyti.

       „Big Suras“ – paskutinė nušvitimo siekusio „sudaužytosios“ ir drauge „palaimintosios“ kartos atstovo knyga. Romane aiškiai justi nusivylimo gaidos, „tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis“, – sako prasigėrusiu bodhisatva save vadinantis autorius. Iliuzijų nebėra, nebėra autostopo svaigulio ir kalbų apie pabudimą, telikę mažiausi dalykai, kurie tačiau „daug ką reiškia“.

       Verčiant palikta originali autoriaus skyryba. Knygą šiais metais išleis leidykla „Baltos lankos“.

 

                                                                                                                                           Vertėjas

 

 

1

 

       Bažnyčios varpai lindynių kvartale skleidžia liūdną, vėjo blaškomą „Ketlin“ ir aš nubundu paniuręs, išglebęs, vaitodamas po dar vienų išgertuvių, o labiausiai dėl to, kad mano „slaptas sugrįžimas“ į San Franciską nuėjo šuniui ant uodegos, mat nusitašiau kaip kvailys slapstydamasis su valkatom bulvaruose, paskui nudrožiau tiesiai į Nort Byčą pasimatyti su visais, nors mudu su Lorencu Monsanto (1) prieš tai buvom apsikeitę ilgėliausiais laiškais, kurpdami planus, kaip aš tykiai parsirasiu, paskambinsiu jam, prisistatydamas kodiniu vardu, tarkime, Adamas Julčas arba Laladžis Palvertaftas (taip pat rašytojai), tada jis paslapčia nuveš mane į savo trobelę Big Suro giriose ir aš ten netrukdomas praleisiu šešias savaites, kaposiu malkas, nešiosiu vandenį, rašysiu, miegosiu, keliausiu pėsčiomis ir taip toliau, ir panašiai – Deja, per patį šeštadienio vakaro įkarštį girtas įvirtau į jo knygyną „City Lights“ ir visi mane pažino (nors dėvėjau maskuojamąją žvejo kepurę, žvejo apsiaustą ir neperšlampamas kelnes), ir štai jums rezultatas – audringos išgertuvės visuose garsiuosiuose baruose, sumautas „Bitnikų karalius“ grįžo į miestą ir kiekvienam stato išgerti – Ir tai tęsiasi dvi dienas, įskaitant sekmadienį, dieną, kai Lorencas turi paimti mane iš „slapto“ lūšnynų viešbučio („Marsas“, 4-osios ir Hovardo gatvių sankryžoje), bet kai jis paskambina, niekas neatsiliepia, taigi Lorencas paprašo viešbučio tarnautojo atidaryti numerio duris – ir ką gi jis išvysta? Aš tysau tarp butelių, Benas Faganas brinkso pusiau palindęs po lova, o ant lovos knarkia bitnikas dailininkas Robertas Brauningas – Tada Lorencas taria sau: „Paimsiu jį kitą savaitgalį, turbūt užsimanė pagirtuokliauti savaitėlę mieste (kaip visada, matyt)“ ir išvažiuoja į savo trobelę Big Sure be manęs, tardamas sau, kad elgiasi teisingai, bet Dieve mano, kai aš nubundu – Benas ir Brauningas jau išėję, kažkaip jiems pavyko užtempti mane ant lovos – ir išgirstu „Aš vėl parvešiu tave namo, Ketlin“, kurią taip liūdnai skambina varpai, ten, tarp ūkanotų vėjų, ūkiančių virš nykaus, seno, pagiringo Frisko stogų, ak, suprantu, – štai ir priėjau liepto galą ir jau nebeįstengiu net nuvilkti savo kūno į girios prieglobstį, ką jau kalbėti apie tai, kad dorai pragyvenčiau nors minutėlę mieste – Aš pirmą kartą išvažiavau iš namų (iš savo motinos namo) po „Kelio“ pasirodymo – toji knyga man „atnešė šlovę“, atnešė tiek, kad trejus metus mane varė iš proto telegramos, telefono skambučiai, prašymai, laiškai, lankytojai, žurnalistai, smalsuoliai (kai ruošiuosi rašyti apsakymą, garsus balsas prie pusrūsio lango paklausia: AR JŪS UŽSIĖMĘS?) arba tas sykis, kai žurnalistas laiptais užlėkė į mano miegamąjį, o aš ten sėdėjau viena pižama mėgindamas užrašyti savo sapną – paaugliai, peršokantys per šešių pėdų aukščio tvorą, kuria, siekdamas privatumo, aptvėriau savo kiemą – išgertuvių dalyviai su buteliais rankose, šaukiantys: „Ei, ateik išgerti, Džekas dirbo, dirbo, dirbo, kol bukapročiu pavirto!“ ...Moteris, ateinanti prie mano durų ir sakanti: „Nė neklausiu, ar jūs Džekas Duluozas, nes žinau, kad jis barzdotas, sakykite, kur jį rasti, mat noriu, kad mano kasmečiame Triukšmavakary dalyvautų tikras bitnikas“ – girti svečiai, vemiantys mano darbo kambary, vagiantys knygas ir net pieštukus... Nekviesti pažįstami, užsibūnantys dienų dienas, mat gauna švarią patalynę ir gardų mano motinos pagamintą maistą... Ir aš pats beveik visą laiką gėriau – norėjau būti draugiškas ir nelikti nuošaly, bet pagaliau suvokiau, kad atsidūriau apgulty ir man telieka ieškoti vienatvės arba numirti... Ir tada Lorencas Monsanto parašė man: „Atvažiuok į mano trobelę, niekas nesužinos“ ir taip toliau, taigi, kaip jau esu sakęs, paslapčia atvykau į San Franciską, nuo namų Long Ailende (Nort-porte) nukeliavau tris tūkstančius mylių, važiavau mielame „Kalifornijos zefyro“ kupė stebėdamas, kaip pro mano asmeninio paveikslo langą plaukia Amerika, ir pirmą kartą per trejus metus iš tikrųjų jaučiausi laimingas, praleidau kupė tris dienas ir tris naktis, gėriau tirpią kavą ir krimtau sumuštinius – link Hadsono slėnio, per Niujorko valstiją iki Čikagos, paskui lygumos, kalnai, dykuma ir galiausiai Kalifornijos kalnai, ir viskas taip paprasta, taip panašu į sapną, palyginti su mano ankstesnėm kelionėm autostopu, kai neturėjau pakankamai pinigų transkontinentinio traukinio bilietui nusipirkti (visos Amerikos moksleiviai ir studentai mano: „Džekui Duluozui dvidešimt šešeri ir jis visą laiką keliauja autostopu“, nors man, nuobodžiaujančiam ir nuvargusiam, dundančiam ant traukinio kupė gulto per Solt Flet lygumas, jau beveik keturiasdešimt) – na, kad ir kaip būtų, kelionė į prieglobstį, kurį man pasiūlė šaunus senas Monsanto, prasidėjo puikiai, tačiau, užuot užbaigęs ją sklandžiai ir paprastai, pabundu girtas, liguistas, šlykštėdamasis, nusigandęs, mane iš tikrųjų gąsdina ta liūdna daina, sklindanti per stogus, susiliejanti su ašaringais Gelbėjimo armijos narių, susispietusių prie kampo apačioje, šauksmais: „Tavo girtavimo priežastis Šėtonas, Šėtonas tavo pasileidimo priežastis, Šėtonas visur, jis sunaikins tave, jei neatgailausi“, ir dar baisesni man senų girtuoklių, vemiančių gretimame kambaryje, garsai, žingsnių koridoriuje girgždesys, aimanos visur – įskaitant aimaną, nuo kurios nubudau, mano paties aimaną kauburiuotoje lovoje, aimaną, kilusią nuo garsaus mano galvoje ūžesio „Hūū hūū“ – jis lyg vaiduoklis staiga privertė mane atplėšti galvą nuo pagalvės.

2

 

       Ir aš apsižvalgau po nykią celę, štai mano patikimoji kuprinė, kruopščiai prikrauta visų būtinų, kad pragyventum girioje, daiktų, turiu net mažulytę pirmosios pagalbos vaistinėlę, visokių mitybos smulkmenėlių, netgi tvarkingą nedidelį siuvimo reikmenų rinkinuką, nuovokiai sudėtą mano gerosios motinos (jame ir atsarginiai segtukai, ir sagos, ir specialios siuvimo adatos, ir aliumininės žirklutės)... Net vilties talismanas su švento Kristupo atvaizdu, jos prisiūtas prie kuprinės kišenės... Visas išlikimo rinkinys, visas iki paskutinio išlikimo megztinio, nosinės ir teniso batelių (kelionėms pėsčiomis) – Tačiau kuprinė viltingai štai pūpso tarp išmėtytų tuščių butelių – vien ištuštinti baltojo portveino bėdžiai, nuorūkos, šiukšlės, siaubas... „Vienas staigus judesys arba man galas“, – suprantu, pastaruosius trejus metus kentęs girtuoklystės neviltį – tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis, jos neperprasi mokykloje, nesvarbu, kiek knygų apie egzistencializmą ir pesimizmą perskaitei, kiek ąsočių vizijas sukeliančios ajachuaskos išmaukei, kiek meskalino užsimetei, kiek meskalių surijai – tas jausmas, kai pabundi apimtas baltosios karštinės, kamuojamas klaikios mirties baimės, kuri kapsi tavo ausyse, lyg savo sunkius ypatingus voratinklius austų šiltųjų kraštų vorai, jausmas, lyg būtum persikreipęs purvinas pabaisa, dejuojantis po žeme karštoje garuojančioje pliurzėje ir velkantis į niekur ilgą karštą naštą, jausmas, lyg stovėtum iki kelių įbridęs į verdantį kiaulių kraują, tai bent, lyg būtum iki juosmens paniręs į milžinišką keptuvę, pilną riebaluotų rudų paplavų – ir jose nėra nė lašelio pamuilių – Veidrody regi savo veidą, iškreiptą nepakeliamo skausmo, šitaip išvargintą ir iškankintą baisaus sielvarto, kad tokio bjaurumo bei paklydimo nė apraudoti neapraudotum, nėra jokio sąryšio su ankstesniu tobulumu, vadinasi, nėra ko ir sieti jo su ašaromis ar kokiais nors panašiais dalykais: tarsi veidrodyje tavo vietoje staiga pasirodė Viljamo Siuardo Berouzo „Nepažįstamasis“ – pakaks! „Vienas staigus judesys arba man galas“, taigi aš pašoku ir pirmiausia atsistoju ant galvos, kad į mano plaukuotas smegenis sutekėtų kraujas, paskui koridoriuje palendu po dušu, užsitempiu naujus marškinėlius, kojines, apatinius, energingai kraunuosi daiktus, pakeliu kuprinę ir, sviedęs raktą ant stalo, išlekiu į šaltą gatvę, greitomis nužingsniuoju į artimiausią bakalėjos krautuvę ir nusiperku maisto dviem dienoms, sugrūdu kuprinėn, nukulniuoju per tuščias rusų sielvarto alėjas – jose, nulenkę prie kelių galvas, miglotuose glebios nykios miesto nakties tarpduriuose sėdi valkatos; turiu iš jos išsiveržti arba pražūsiu – ir štai autobusų stotis – Po pusvalandžio aš jau ant autobuso sėdynės, autobuso lentelė skelbia „Monterėjus“ ir mes nuriedame tuščiu neoniniu greitkeliu, ir aš visą kelią miegu, tada nustebęs nubundu ir užuodęs jūros kvapą vėl pasijuntu sveikas, autobuso vairuotojas purto mane „Atvažiavom, Monterėjus“ – Ir dievaži tai Monterėjus, stypsau mieguistas antrą valandą ryto autubusų stotelėje ir spoksau į neaiškius žvejų valčių stiebelius kitoje gatvės pusėje. Dabar, kad galutinai įgyvendinčiau savo pabėgimo planą, man teliko įveikti keturiolika mylių pakrante, pasiekti Reitono kanjono tiltą ir įžengti į kanjoną.

 

 

3

 

       „Vienas staigus judesys arba man galas“ ir aš ištėškiu aštuonis dolerius už taksi, kad nuvežtų mane pakrante, naktis ūkanota, nors retsykiais dešinėje, ten, kur jūra, sužėri žvaigždės, bet pačios jūros nematyti, tik girdi apie ją iš taksisto: „Kas čia per vieta? Niekad nesu matęs.“ „Na, šiąnakt nepamatysi – Reitono kanjonas, kaip sakai. Atsargiau ten vaikščiok tamsoje.“ „Kodėl?“ „Na, tiesiog užsidek lempą, kaip sakai.“

       Ir iš tikrųjų, kai jis išleidžia mane ant Reitono tilto ir skaičiuoja pinigus, pajuntu, kad kažkas čia ne taip, nors girdėti baisus bangų ūžesys, tačiau jis sklinda ne iš tos vietos, kaip tikiesi, ne iš „štai ten“, bet iš ten, „iš apačios“ – regiu tiltą, bet po juo neįžvelgiu nieko – Tiltu pakrantės greitkelis nusidriekia nuo vieno stataus kranto iki kito, tai gražus baltas tiltas su baltais turėklais, per jo vidurį, panašiai kaip greitkely, eina pažįstama balta linija, tačiau kažkas ne taip – Be to, žvelgiant ta kryptimi, kur turi prasidėti kanjonas, priekinių taksi žibintų šviesos virš kelių krūmokšnių šauna į tuščią erdvę, apima toks jausmas, tarsi kabotum kažkur ore, nors matau kelio gruntą po mūsų kojomis ir žemės sąnašas, pūpsančias šone.

       „Kas čia per velniava?“ Aš įsiminiau, kas buvo nurodyta mažame žemėlapyje, kurį man atsiuntė Monsanto, tačiau, kai svajojau apie šį didį pasitraukimą į prieglobstį, namo, manoji vaizduotė piešė linksmą, bukolišką vaizdą, tikėjausi vien svetingų girių ir džiugesio, o ne šios tamsioje erdvėje gaudžiančios paslapties – Taigi kai taksi išvažiuoja, aš, kad droviai apsidairyčiau, užsidegu geležinkeliečių žibintą, bet jo spinduliai pranyksta tuštumoje lygiai taip pat kaip ir automobilio šviesos, baterija, tiesą sakant, silpnoka ir aš vargiai įžiūriu skardį kairėje – O tilto visai nebematau, tik kelkraščio atšvaitai vis blausiau spindėdami pamažu tolsta link jūros ūžesio apačioje... Jūra ūžia baisiai, sakytum, puola mane lodama it šuo iš ūkanų apačioje, kartais daužo krantą, bet, Dieve mano, kurgi tasai krantas, kaipgi jūra gali būti po žeme! „Kas gi lieka, – nugurkiu seiles, – šviesk žibintu sau tiesiai po kojomis, vyruti, ir sek paskui jį, žiūrėk, kad šviesa nenukryptų nuo kelio, neprarask vilties ir melskis, kad žibintas apšviestų žemę, kuri bus čia tol, kol jis švies“, kitaip tariant, man iš tikrųjų baugu, kad patsai žibintas nepaklaidintų manęs, jei tik drįsiu jį pakelti nuo gruntkelio vėžių. Šiame aukštai pakibusiame ūžiančiame tamsos siaube įžvelgiu tik vieną paguodą – kad nuo žibinto lanko ant pasvirusio skardžio kelio kairėje krenta dideli šešėliai, nes dešinėje (kur pučiantis nuo jūros vėjas linguoja krūmus) šešėlių nėra, mat nėra kam atspindėti šviesos – Taigi pradedu savo vargo kelionę su kuprine ant pečių ir nuleidęs galvą seku žibinto spindulį, galva nuleista, bet akys įtariai vis kilsčioja šiek tiek viršun – lyg žmogaus, kuris atsidūrė šalia pavojingo pamišėlio, bet nenori jo suerzinti. Gruntkelis truputį pakyla į viršų, pasuka į dešinę, mažumėlę nusileidžia žemyn, paskui staiga vėl kyla aukštyn, aukštyn – Dabar jūros ūžesys jau liko man už nugaros ir aš kažkurią akimirką net sustoju, atsigręžiu, bet nieko nepamatau. „Išjungsiu žibintą ir pažiūrėsiu, kas matyti“, – stoviu tvirtai įaugęs pėdomis į kelią – Špyga taukuota, išjungęs žibintą nieko nepamatau, tik blausų smėlio lopinėlį prie kojų. Plumpindamas aukštyn ir toldamas nuo jūros riaumojimo pasijuntu saugiau, bet staiga prieinu gąsdinantį daiktą ant kelio, sustoju, ištiesiu ranką, atsargiai žengteliu pirmyn – tai tik gyvulių perėja (geležiniai strypai įstatyti skersai kelio), bet kaip tik tuo metu iš kairės pūsteli smarkus vėjo gūsis – iš ten, kur turi būti skardis, aš pašviečiu į tą vietą, bet nieko nepamatau. „Kas, velniai griebtų, čia daros?“ „Neišklysk iš kelio“, – atsako kitas balsas, stengdamasis išlikti ramus, aš jo klausau, tačiau kitą akimirką išgirstu braškesį dešinėje, nukreipiu į tą pusę šviesos spindulį ir vėl nieko neišvystu, tik krūmai siūbuoja sausai ir niekšiškai traškėdami, tik įprasti krūmokšniai, augantys ant aukštos kanjono sienos, tinkami gyventi gyvatėms barškuolėms (tai ir buvo gyvatė barškuolė, jos nemėgsta, kai jas vidur nakties pažadina plumpinantis su žibintu rankoje kuprotas pabaisa). Bet dabar kelias vėl leidžiasi žemyn, kairėje vėl pasirodo paguodą teikiantis skardis ir netrukus, kaip pamenu, pagal Lorio žemėlapį turi pasirodyti upelis – štai jis, girdžiu, kaip alma burbuliuoja ten, apačioje, tamsoje, ten, kur aš bent jau atsistosiu ant lygios žemės ir nebesigalynėsiu su vėjo gūsiais kažin kur aukštybėse – Bet kuo labiau artėju prie upelio, – kelias leidžiasi stačiai žemyn ir aš staiga kone pasileidžiu risčia į priekį, – tuo garsiau jis šniokščia, net imu manyti, kad įpulsiu į jį, nė nespėjęs jo pastebėti... Jis gaudžia po mano kojom lyg nirtulinga patvinusi upė. Be to, čia dar tamsiau, nei kitur! Čia krūmynai, siaubo paparčiai ir slidūs rąstgaliai, samanos ir pavojingos klampynės, kyla drėgnos ūkanos, šaltos lyg mirties alsavimas, virš mano galvos palinksta dideli grėsmingi medžiai ir kabinasi į mano kuprinę – Šis ūžesys, žinau, man leidžiantis žemyn, tik garsės, tad aš, su siaubu pagalvojęs, kuo jis gali pavirsti, sustoju ir įsiklausau, ūžesys kyla iš nuožmaus tamsos jėgų mūšio ir paslaptingai griūva ant manęs, skyla medis ar uola, ar dar kažkas, viskas dūžta, garma juodos drėgnos nugrimzdusios žemės grėsme – bijau ten eiti, nuogąstauju, mane apima nuoganda, kaip būtų pasakyta Edmundo Spenserio laikais, kad būsiu nugintas rimbu, o dar ir šlapiu – Krūmuose traškėdamas šmėsteli glitus žalias drakonas – Aršus mūšis, kad nešniukštinėčiau, pastoja man kelią – Jis vyko čia milijonus metų ir man neleista trikdyti tamsos – Jis urzgia tūkstančiuos plyšių ir milžiniško raudonmedžio šaknimis apraizgė visą kūrimo žemėlapį – Šis niaurus gausmas tropiniame miške skelbia nenorą, kad apgailėtinas lūšnynų valkata, lūkuriuojantis ten, atokiau, prasibrautų prie jūros – Kone jaučiu, kaip jūros ūžesys įsisuka į medžių traškesį, bet štai mano žibintas ir man tereikia neišklysti iš šio nuostabaus smėlėto tako, kuris vis leidžiasi žemyn, aplinkui verdant pjautynėms, ir staiga lygi vieta, tilto rąstų kontūrai, štai tilto turėklai, štai upelis vos keturiom pėdom žemiau, nagi, pereik tiltą, pabudęs valkata, ir pažiūrėk, kas dedasi aname krante. Eidamas per tiltą greitomis žvilgtelėk į vandenį, tai tik vanduo virš akmenų, tai tik nedidelis upelis.

       Ir štai priešais mane mieguista lanka su senais mielais gardo vartais ir spygliuotosios vielos tvora, kelias ten suka į dešinę, bet čia aš pagaliau atsisveikinu su juo. Prašliaužiu po tvora ir atsiduriu ant mielo smėlio tako, jis vinguriuoja pro kvapnius sausus šilinius viržius – tartum būčiau staiga išsiveržęs iš pragaro ir atsidūręs sename pažįstamame Rojuje Ant Žemės, ir ačiū Dievui (nors po minutės mano širdis vėl nusirita į kulnis, nes priešaky baltame smėlyje išvystu kažkokius juodus pavidalus, bet tai tiktai seno gero mulų mėšlo krūvos Rojuje).

 

 

4

 

       O ryte (išmiegojęs ant balto smėlio prie upelio) pamatau tai, kas taip gąsdino mane, kai ėjau kanjono keliu – Šis driekiasi išilgai tūkstančio pėdų aukščio sienos, kai kur pasitaiko stačių nuolydžių, ypač gyvulių perėjoje, aukščiausioje vietoje, ten, kur pro plyšį uoloje skverbiasi rūkas, kildamas nuo dar vieno jūros įlinkio – jis jau savaime baisus, lyg nepakaktų paties plyšio, atveriančio vaizdą į jūrą. O visų baisiausias tiltas! Aš palengva žingsniuoju taku palei upelį jūros link ir žiūriu į tą siaubingą ploną baltą tilto juostelę ir tūkstantį neįveikiamo aukščio atodūsių viršum girelės, per kurią einu dabar, neįtikėtina ir, širdžiai ėmus daužytis iš siaubo, prieini prie siauručio vingio, per kurį driekiasi takas, o tavęs link dundėdamos ritasi bangos baltomis keteromis ir tykšta į smėlį, tarsi šis būtų aukščiau už tą vietą, kur stovi, marma lyg netikėta didžiulė potvynio banga, tokia, dėl kurios tik traukis ir bėk atgal į kalnus – Maža to, mėlyna jūra, ten, už aukštų dūžtančių bangų, pilna milžiniškų juodų uolų, jos stūkso tartum senos pabaisiškos pilys, aplipusios drėgnu varvančiu dumblu, juk čia milijonai metų sielvarto, juk čia siaubūniškas garsus teškesys ir vergiškos putų lūpos, laižančios uolų pagrindą – Taigi išnyri iš mielo miško tako su žolės smilga tarp dantų ir išspjauni ją, žvelgdamas į jos žūtį. Pažiūri į tą neįtikėtinai aukštą tiltą ir pajunti mirties alsavimą – ir netuščiai: mat po tiltu, ant smėlio, visai šalia uolos, velnias, net širdis į pakulnes nusirito, vis dar riogso automobilis, pralaužęs tilto turėklus, nulėkęs žemyn tūkstantį pėdų ir nukritęs ant stogo maždaug prieš dešimtį metų, surūdijusi važiuoklė tarp prisilaksčiusių išvirtusių jūros suėstų padangų, seni stipinai, senos sėdynės su išlindusiais šiaudais, vieniša liūdna pompa, o žmonių jau nėra...

       Kur pažvelgsi, visur kyšo didžiulės Uolos alkūnės, jose slypi jūros urvai, aplinkui teliūskuoja bangos, iš urvų taškydamos suplaktas putas, bangos gaudžia ir dunksi į smėlį, smėlis greitai grimzta (čia tau ne Malibu paplūdimys) – Bet apsisuk ir išvysi mielą giraitę, vinguriuojančią viršum upelio – kaip peizažas Vermonte – O pažvelk, smagiai atsilošęs, aukštyn į dangų, Dieve, tu stovi tiesiai po ore pakibusiu tiltu, plona balta linija besidriekiančiu nuo uolos prie uolos, ir kvaili automobiliai lekia per jį lyg sapnai! Nuo uolos prie uolos! Palei visą nirtulingą pakrantę! Taigi vėliau, nugirdęs ką nors sakant: „O, Big Suras, turbūt ten gražu“, aš, nugurkęs seiles, nustebdavau – kodėl visi kalba apie jo grožį, suvis pamiršę jo baisumą, bleikiškas šiurkščių uolų kūrimo kančių aimanas, tuos vaizdus, kurie atsiveria tavo akiai, kai važiuoji greitkeliu palei pakrantę saulėtą dieną – mylių mylios siaubingos ardančių dilinančių bangų mūšos.

 

 

5

 

       Šiurpu buvo netgi kitame, taikiame Reitono kanjono pakrašty, rytiniame gale, kur po keliais keistais medžiais, nugrimzdęs į saldžius sapnus, naktimis pūsdavo į akį vietinių gyventojų naminis mulas Alfis, paskui rytą atsikeldavo pasiganyti žolėje, tada iš lėto įveikdavo visą atstumą iki jūros kranto ir ten jį būdavo galima pamatyti stovintį sustingusį smėly prie bangų it kokį senovinio švento mito personažą – Alfis Šventasis Asiliukas, taip vėliau jį pavadinau – O šiurpą kėlė kalnas, iškilęs rytiniame pakrašty, keistas kalnas, lyg iš Birmos peizažo, su pakopomis, niūriomis terasomis ir keista ryžių masę primenančia kepure ant viršūnės – į ją nuo pat pradžių, netgi tada, kai dar buvau sveikas ir gerai jaučiausi, žvelgdavau su drebančia širdim (o po šešių savaičių šiame kanjone rugsėjo trečiosios naktį per pilnatį aš ėmiau kraustytis iš proto) – Kalnas man priminė nesenus įkyrius košmarus Niujorke, kuriuose regėjau Mien Mo kalną ir pulkus skraidančių mėnuliškų arklių su poetiškai banguojančiomis pelerinomis – jie suko ratus apie viršūnę „tūkstančio mylių aukštyje“ (taip buvo pasakyta sapne), o viename košmare išvydau gigantiškus tuščius akmeninius suolus, apgaubtus didžiausios ramybės aukštybių mėnesienoje, tartum ant jų būtų sėdėję dievai ar kokie milžinai, bet dabar suolai jau seniai buvo apleisti, juos nuklojo dulkės bei voratinkliai, kažkur šalimais stūksančioje piramidėje glūdėjo piktybė, ten slėpėsi pabaisa dunksinčia širdimi, o netoliese ant nedidelių laužų valgį virė paprasti, nuskurę, murzini, bet dar piktesni durininkai... Siauri purvini urvai, per kuriuos sunkiai šliaužiau su kaklą apraizgiusiais pomidorų stiebais – Sapnai – Girtuoklio košmarai – Vis pasikartojantys, besisukantys apie tą kalną – iš pirmo sykio jis rodėsi gražus, tačiau baisi žalia žalėsinė migla apgaubė džiunglėse skendinčią viršūnę, kyšančią iš žalios tropinės šalies, vadinamos „Meksika“, o už jos – piramidės, išdžiūvusios upės, kitos šalys, pilnos priešų pėstininkų, nors dar didesnę grėsmę ten kelia paprasčiausi chuliganai, sekmadieniais besisvaidantys akmenimis – Taigi šio paprasto liūdno kalno vaizdas, drauge su tiltu ir automobiliu, kuris kokius du sykius apsivertė ir bumbtelėjo į smėlį, ir dabar jau nebematyti žmonių alkūnių ar suplėšytų kaklaraiščių (kaip iš baisaus eilėraščio apie Ameriką, kurį būtų galima parašyti), ak, hū hū ūbauja pelėdos, gyvenančios senuose, grasiuose, supuvusiuose medžiuose, ten, toje ūkanotoje, apžėlusioje tolimojoje kanjono pusėje, į kurią aš, šiaip ar taip, visada baiminausi įžengti – Tasai nepraeinamai apžėlęs status skardis prie Mien Mo papėdės, iškilęs tarp gremėzdiškų nudžiūvusių medžių ir tankiausių krūmų, apraizgytų šilinių viržių, Dievas težino, kaip žemai tas skardis leidžiasi, ten pilna slaptų urvų ir niekas, netgi, manyčiau, indėnai dešimtame amžiuje nėra niekada jo tyrinėję – O tie didžiuliai purvini tropikų paparčiai tarp žaibo nusvilintų spygliuočių šalia tamsaus vynmedžio spalvos uolos – ji iškyla tavo pašonėje tau žingsniuojant tykiu taku... Ir dar, – kaip jau sakiau, vandenynas pasirodo esąs aukščiau už tą vietą, kur stovi, lygiai kaip uostai senuosiuose medžio raižiniuose visada rodosi esantys aukščiau nei miestai (kaip apimtas jaudulio pastebėjo Rembo) – Kokia daugybė nelemtų sutapimų, įskaitant šikšnosparnį, kuris užtiko mane vėliau, kai miegojau sulankstomojoje lovoje Lorenco trobelės verandoje, gyvis ėmė sukti ratus virš mano galvos, kartais nusileisdamas taip žemai, kad mane apniko prietaringa baimė, jog jis įsipainios man į plaukus, o sparnų mojų tylumas, kaip jums tai patiktų – nubundate vidur nakties, išvystate tykius sparnus, plakančius viršum galvos, ir klausiate savęs: „Ar aš iš tikrųjų tikiu vampyrais?..“ Trečią valandą ryto jie tyliai skraido po mano lempos apšviestą trobelę, kai skaitau (ne ką kita) (suvirpu) daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją – Turbūt nieko keista, kad ir aš pats per neilgą šešių savaičių laiką iš romaus Džekilo pavirtau į isterišką Haidą, pirmą sykį gyvenime visiškai paliovęs kontroliuoti savo proto ramybės mechanizmus.

       Bet, ak, kokios puikios iš pradžių tai buvo naktys ir dienos, išsyk po to, kai Monsanto nuvežė mane į Monterėjų, tada parvežė atgal su dviem dėžėm, prikrautom įvairiausio ėdesio, ir, kaip sutarėm, paliko mane trims savaitėms vienatvėj – Pasijutau laimingas ir bebaimis, ir pirmąjį vakarą ant tilto netgi įžiūrėjau jo galingo žibinto šviesą – klaikus pirštas rūke, siekiantis blyškų tos pabaisiškos aukštybės dugną, su žvejo drabužiais sėdėdamas prie urvų dundančioje tamsoje ir užsirašydamas tai, ką sakė bangos, aš netgi įžvelgiau šviesos spindulį virš nesuartos jūros – Baisiausia regėti jo atspindį ant apžėlusių pašėlusių skardžių, kur ūbauja pelėdos ūbū ūbū, susipažinti ir susitaikyti su baimėm, apsiprasti su gyvenimu mažoje trobelėje, šiltai žibant malkų krosniai ir žibalinei lempai – ir lai šmėklos nešdinasi velniop. Bhikšaus namai girioje, jis tenori ramybės, ramybę ir gaus – Bet aš niekada nesuprasiu, kodėl gi po trijų visiškos laimės bei taikos savaičių, prisitaikiusi gyventi šioje keistoje girioje, mano siela šitaip nupuolė – tada, kai grįžau su Deivu Veinu, Romana ir savo mergina Bile bei jos vaiku – Papasakoti apie tai verta, jeigu tik į viską gerai įsigilinsiu.

       Nesgi iš pradžių viskas buvo taip nuostabu, net nepaisant tos aplinkybės, kad vidur nakties, kai jau rengiausi miegoti, iš mano miegmaišio staiga pasipylė plunksnos, taigi turėjau keikdamasis keltis ir siūti prie lempos šviesos, antraip ligi ryto miegmaišis būtų likęs tuščias... Kai tik įžengiu į trobą ir, spragsint ką tik užkurtai ugniai ir žibant žibalinei lempai, palenkiu savo vargšę galvelę virš adatos, sumoja tie prakeikti tykūs juodi sparnai, plasnoja ir svaido šešėlius po mano mažus namučius, į mano namus įskrenda tasai sumautas šikšnosparnis – Ant savo seno palaikio stengiuosi prisiūti varganą lopą (miegmaišis labiausiai nukentėjo, kai, įlindęs į jį, stengiausi išprakaituoti karštinę 1957-aisiais vieno viešbučio kambary Meksike, išsyk po ten įvykusio didžiulio žemės drebėjimo), nailonas visas sutręšęs – daugiausia nuo to įsisenėjusio prakaito, bet miegmaišis vis dar minkštas – nors toks minkštas, kad iš savo senų marškinių skverno turiu iškirpti gabalą ir užlopyti įplyšusią vietą – Pamenu, kiek atsikvėpiau nuo naktinio nuobodaus triūso ir niūriai tariau: „Taip, Mien Mo slėny veisiasi šikšnosparniai...“ Tačiau laužas spragsi, lopas siuvamas, lauke gurga šniokščia upelis – Nuostabu, kiek balsų jis turi, pradedant dusliu iš gilumos aidinčiu litaurų dundesiu ir baigiant plonyčiu moterišku kikenimu ant seklumos akmenų, paskui iš rąstų užtvankos staiga pasigirsta kitų dainininkų chorai ir balsai, šis daugiabalsio upelio gurguliavimas burbuliavimas perdien pernakt iš pradžių mane baisiausiai džiugino, bet vėliau, per anos pamišėliškos nakties siaubą, mano galvoje pavirto piktybės angelų veblenimu ir kliedesiu – Na ir galiausiai paliauju sukęs galvą dėl šikšnosparnio ir suplyšusio miegmaišio, bet nebegaliu užmigti, mat pernelyg išsibudinau – jau trečia valanda ryto, taigi pakurstau laužą, patogiai įsitaisau ir perskaitau iki galo daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją – puikią nedidelę kišeninę knygutę odiniais viršeliais, kurią čia paliko šaunuolis Monsanto, turbūt ir jis skaitė ją tokią naktį kaip ši išplėtęs akis – Paskutinius dailius sakinius perskaitau švintant, metas keltis, atsinešti vandens iš čiurlenančio upelio ir pusryčiams pasigaminti blynų su sirupu – Tariu sau: „Ir kamgi nervintis, kai kas nors nepasiseka, tarkime, kai naktį suplyšta miegmaišis, pasitikėk savimi.“ Ir priduriu: „Velniop tuos šikšnosparnius.“ Vis dėlto nuostabi toji atidarymo akimirka pirmąją popietę, kai trobelėje lieku vienas ir pirmąsyk pasigaminu valgį, pirmąsyk suplaunu indus, pasnaudžiu, o nubudęs per upelio čiurlenimą ir upelio čiurlenime išgirstu džiaugsmingą tylos bei padangių skambesį – Kai tari sau: „ESU VIENAS“, trobelė staiga tampa namais, vien todėl, kad vienąkart pasigaminai valgį ir pirmąkart suplovei indus – Tada stoja sutemos, skaisčiu namų židiniu religiškai sužiba puiki žibalinė lempa, po to, kai upelyje rūpestingai išplaunu kaitinimo tinklelį ir kruopščiai iššluostau tualetiniu popieriumi – deja, dėl to tinklelis susitepa ir aš turiu jį vėl plauti upelyje, tada jau palieku paprasčiausiai nudžiūti saulėje, vėlyvos popietės saulėje, kuri taip spėriai pranyksta už milžiniškų, aukštų, stačių kanjono sienų... Sutemos, nuo žibalinės lempos trobelėje šviesu, aš išeinu ir nuskinu kelis paparčius, tokius kaip paparčiai iš švento Lankavataros teksto, paparčiai – it plaukų tinklelis, „Pažvelkite, ponai, koks gražus plaukų tinklelis!“ – Vėlyvą popietę kanjono sienas užlieja migla, ji teka, uždengia saulę, oras atšąla, net musės verandoje liūdnos lyg migla ant viršukalnių – Traukiantis dienos šviesai, lyg Emili Dikinson mandaguolės traukiasi ir musės, kai sutemsta, jos visos suminga medžiuose ar kur nors kitur – Per patį vidudienį musės – su tavimi troboje, bet artėjant vakarui jos ima trauktis arčiau atvirų durų – su kokia keista gracija – Kažkur netoliese dūzgia tranas, zvimbia taip, kad atrodo, jog jis tiesiai virš stogo, kai tranas pradeda sukiotis vis arčiau (vėl nugurkiu seiles), tu pasitrauki į trobelę ir lauki, galbūt jie gavo paliepimą atskristi ir aplankyti tave, visi du tūkstančiai tranų – Bet paskui galiausiai prie trano dūzgesio pripranti – jis, rodosi, ištinka lyg koks didelis vakarėlis kartą per savaitę... Ir viskas galų gale nuostabu.

       Netgi pirmoji gąsdinanti naktis rūko apgaubtame paplūdimy su užrašų knygute ir pieštuku rankoje, sėdžiu ant smėlio sukryžiavęs kojas, veidu atsisukęs į Ramiojo vandenyno rūstybę, griūvančią ant uolų – jos stūkso lyg niūrūs jūros skraistės pridengti bokštai, iškilę užutėky, gausmo užutėky, kur olose šniokščia bangos ir tykšta lauk, kur iškyla ir vėl nusileidžia jūros dumblių miestai – fosforescuojančioje nakties paplūdimio šviesoje net gali įžiūrėti jų klastingą žvilgsnį... Tą pirmąją naktį sėdžiu čia ir pakėlęs galvą tematau, kad virtuvėje dega šviesa, ant skardžio, dešinėje, ten kažkas pasistatė trobelę su vaizdu į visą šį siaubingą Surą, težinau, kad kažkas ten, viršuje, tykiai ir taikiai vakarieniauja... Iš trobelės virtuvės sklindanti šviesa it silpnas nedidelio švyturio spindulys pakimba tūkstančio pėdų aukšty virš dundančios pakrantės – Ir kas gi kitas ten, viršuje, pasistatė trobelę, jei ne koks nors nuobodžiaujantis senas žilas, bet nuotykių išsiilgęs architektas, galbūt jam pabodo lakstyti po kongresus, ir kada nors čia nutiks Orsono Veleso stiliaus tragedija su klykiančiom šmėklom ir nuo to stataus skardžio puls žemyn moteris baltais naktiniais marškiniais – Bet iš tikrųjų aš tematau virtuvės šviesą ir vaizduojuosi tykią taikią, galbūt net romantišką vakarienę – ten, viršuje, toj stūgaujančioj migloj, o aš štai sėdžiu čia, apačioje, Vulkano kalvėje ir liūdnomis akimis žvelgiu viršun – Gesinu savo nedidelę „Camel“ cigaretę į milijono metų senumo uolą, kuri už mano pečių šauna į neįsivaizduojamą aukštį – Blausi virtuvės švieselė ant skardžio žiba ties pačiu jo pakraščiu, o už jos stūkso didžiulė jūros skaliko pavidalo uola, ji skverbiasi vis giliau į sausumą, aukštėdama, aukštėdama, ir aš net išsižioju iš nuostabos: „Visai kaip tupintis šuo, kokios didžiulės sumautos tos kalės mentės.“ Ir kyla, ir virsta platybėsna, ir varo žmoneliams mirtiną nuogąstį, nors kas gi toji mirtis čia, tarp vandens ir uolų. Trobelės verandoje pasikloju miegmaišį, tačiau antrą valandą ima kristi drėgnas rūkas, taigi su šlapiu miegmaišiu turiu eiti vidun ir tvarkausi per nauja, ir kas gi neuždrunys kaip koks rąstas vienišoje girios trobelėje, nubundi vėlyvą rytmetį puikiai pailsėjęs ir be žodžių suvoki visatą: visata – tai Angelas – Tačiau lengva taip pasakyti, kai tau pasisekė pabėgti iš purvino miesto – Bet galiausiai tik girioje pajunti nostalgiją „miestams“ ir svajoji apie ilgas pilkas keliones į juos, kur skleisis švelnūs vakarai – kaip Paryžius – bet niekada nesuprasi, kaip tai šleikštu, palyginti su pirmykščiu, nekaltu, sveiku ir ramiu gyvenimu laukinėje gamtoje.

       Taigi tariu sau: „Būk išmintingas.“

 

 

6

 

       Tačiau Monsanto trobelė turi trūkumų: tarkime, nėra tinklelių nuo uodų, kurie dieną sulaikytų vabzdžius, užtat yra didelės medinės langinės, taigi, jei ūkanotomis dienomis, kai drėgna, palieki juos atvirus, būna pernelyg šalta, o jei uždarai, nieko nebematai ir vidudienį turi įžiebti lempą – Bet tai vienintelis trūkumas – Visa kita puiku – Iš pradžių šitaip džiaugiesi mėgaudamasis mieguistomis šilinių viržių pievomis anapus kanjono, o nužingsniavęs mažiau kaip pusę mylios staiga irgi su džiugesiu pamatai pašėlusį niūrų jūros paplūdimį, bet jeigu nusibodo ir tas, ir anas, tiesiog atsisėsk prie upelio progumoje ir svajok palinkęs virš šiekštų dugne – Girioje taip lengva svajoti ir melstis vietos dvasioms, tariant: „Leiskite man čia pasilikti, aš tenoriu ramybės“, ir tos ūkanotos viršukalnės nebyliai atsako: „Taip…“ Ir tarti sau (jei jums, kaip ir man, nesvetimas domėjimasis teologija) (bent jau anuomet, kai dar nebuvau išsikraustęs iš proto, aš ja vis dar domėjausi): „Dievas yra viskas, jis turi pabudimo akį, tartum sapnuotum ilgą sapną apie neįveikiamą užduotį, paskui staiga nubustum, op, ir Jokių Užduočių, viskas įvykdyta ir pranykę...“ Bėgant pirmoms kelioms džiugesio dienoms aš tvirtai sakau sau: „Daugiau jokio blaškymosi, atėjo metas tyliai stebėti pasaulį ir netgi mėgautis juo, iš pradžių štai tokioje girioje, paskui tiesiog neskubriai žingsniuojant ir šnekučiuojantis su įvairiausiais pasaulio žmonėmis, jokių užgėrimų, jokių narkotikų, jokio nušokimo nuo proto, jokių susidėjimų su bitnikais, girtuokliais, narkašais ir panašiai, niekada daugiau neklausiu savęs: Ak, už ką Dievas mane kankina, nutarta, būk vienišius, keliauninkas, kalbėkis tik su padavėjais, iš tikrųjų Milane ar Paryžiuje kalbėkis tik su padavėjais, bastykis sau, daugiau jokios sau užkrautos agonijos... atėjo metas mąstyti, stebėti ir sutelkti mintis į tą faktą, kad po visko pasaulio paviršių, tokį, kokį mes jį dabar pažįstame, uždengs milijardų metų sąnašos... Taip, dėl to tik daugiau vienatvės...“ „Sugrįžk į vaikystę, krimsk obuolius ir skaityk katekizmą – sėdėk ant šaligatvių kraštų ir velniai tegriebia tas karštas Holivudo šviesas (prisiminiau tą siaubingą patirtį vos prieš metus, kai Berbanko studijoje spiginant karštoms „Styvo Eileno šou“ lempoms repetuodamas trečią kartą turėjau skaityti savo prozą, šimtas technikos specialistų laukia, kol pradėsiu skaityti, Styvas Eilenas laukiamai žiūri į mane skambindamas pianinu, o aš sėdžiu kaip stuobrys ant kėdės ir neišgaliu perskaityti nė žodžio, nei praverti burnos: „Dėl Dievo, Styvai, man nereikia REPETUOTI!“ – „Ne, bandyk, mums reikia išsiaiškinti tavo balso tembrą, na, paskutinį kartą, leisiu tau nedalyvauti generalinėje repeticijoje“, aš sėdžiu prakaituodamas ir, visiems stebint, ištisą minutę nepratariu nė žodžio, paskui sakau: „Ne, negaliu“ ir einu prisišnioti į barą kitoje gatvės pusėje) (bet vakare, šou metu, visus nustebinu, nes paskaitau visai neprastai, nustemba ir prodiuseriai ir pasiima mane draugėn su viena Holivudo žvaigždute, kuri pasirodo esanti tikra nuoboda – mėgina man skaityti savo poeziją ir nekalba apie meilę, nes meilė Holivude parduodama)... Taigi net ir tai nuostabu – kad visą laiką visame pasauly gali gyventi ilgais ankstesnio gyvenimo prisiminimais, pa-prasčiausiai atsisėdęs šen, atsigulęs ten ar iš lėto vaikštinėdamas, prisimindamas visas ankstesnio gyvenimo smulkmenas, kuris dabar – mat praėjo milijonai šviesmečių – it malonus filmas (tai, matyt, patyrė ir Prustas savo uždaram kambary), paleidžiamas valios pastangomis ir numatytas tolesniam tyrinėjimui – Ir malonumas – Kai įsivaizduoju, ką Dievas daro kaip tik šią akimirką – stebi savo filmą, tai yra mus.

       Netgi tada, kai vieną naktį aš toks laimingas atsidūstu rengdamasis apsiversti ant kito šono ir pūsti sau į akį toliau, bet man per galvą perbėga žiurkė, net tada jaučiuosi nuostabiai, taigi pasiimu sulankstomąją lovą, ant jos kraštų uždedu plačią lentą, kad neįdubtų drobė, tada ant lentos užmetu du senus miegmaišius ir pridedu dar savąjį ant viršaus, ir štai turiu pačią nuostabiausią, neprieinamą žiurkėms, sveikiausią nugarai lovą pasaulyje.

       Ir dar aš leidžiuosi ilgai vaikštinėti smalsumo vedinas, man įdomu, ką rasiu eidamas priešinga kryptimi sausumos link, nužingsniuoju kelias mylias purvinu keliu, kuris veda link nuošalių rančų bei medkirčių stovyklų, prieinu milžiniškus liūdnus tykius slėnius, kur auga šimto penkiasdešimties pėdų aukščio visžalės sekvojos, ir matau – retsykiais tiesiai ant pačių jų viršūnių šakų it prilipęs tupi mažas paukštukas – Siūbuoja ten, viršuje, apžvelgdamas rūką ir didžiulius medžius – Regiu ir vienišą gėlę, linguojančią ant tolimo skardžio kitapus kanjono, ir didžiulį gumbą ant sekvojos kamieno, primenantį Dzeuso veidą, ir mažus pašėlusius Dievo kūrinius, kvailiojančius virš upelio duburių (einančius zigzagais vabzdžius), ir užrašą ant vienišos tvoros „M. P. Pasi. Privačios valdos“, ir paparčių terasas varvančiame sekvojų pavėsy, ir galvoju sau: „Kaip toli iki tos bitnikų kartos nuo šios tropikų girios…“ Taigi pasuku savojo kanjono link, žingsniuoju pro trobelę, išeinu prie jūros, kur pakrantėje po tūkstančio pėdų aukščio tiltu rupšnoja žolę mulas arba sykiais tiesiog stovi ir spokso į mane didelėmis rudomis Rojaus sodo akimis – Tasai mulas, kaip sakiau, vardu Alfis – vienos šeimų, įsikūrusių kanjone, augintinis, paprasčiausiai nutursena nuo vieno kanjono pakraščio, kur jį sustabdo koralų tvora, iki šėlstančios jūros kranto – ten jį sustabdo jūra, bet koks keistas, kai pirmąsyk jį pamatai, šis mulas, lyg iš Gogeno drobės, jis palieka savo juodą mėšlą ant nepriekaištingai balto smėlio, nemirtingas, pirmykštis mulas, viso slėnio šeimininkas – Vėliau netgi išsiaiškinu, kur miega Alfis, – tokioje lyg ir šventoje giraitėje vidur svajingos šilinių viržių pievos – Sušeriu Alfiui savo paskutinį obuolį, jis ilgais atsikišusiais dantimis suima vaišes ir šios pradingsta švelniuose gauruotuose nasruose, Alfis nekramto, tik pradangina jas nuo mano ištiesto delno ir liūdnai nuspūdina šalin, tada pasisukęs sustoja, kad plačiais erotiškais judesiais pasikasytų į medį nugarą, šie vis stiprėja, stiprėja, kol pagaliau mului šitaip atsistoja, kad tokia erekcija išgąsdintų ir Babilono paleistuvę, ką jau kalbėti apie mane.

       Visokiausių keistų ir nuostabių dalykų atsitinka, kad ir tas paslaptingas Riplio (2) stiliaus nutikimas: maždaug prieš penkis šimtus metų skersai upelio nuvirto milžiniškas medis, šitaip atsirado tiltas, kitas medžio kamieno galas dabar dešimt pėdų nugrimzdęs į dumblą bei lapiją, bet, kad ir kaip būtų keista, iš kamieno vidurio virš vandens auga kita sekvoja, atrodo, kad ji ten buvo pasodinta, arba įkišta į kamieną Dievo rankos, niekaip negaliu to suprasti ir spoksau, it koks studentėlis didelėm saujom godžiai burnon berdamas ir pasiutiškai kramtydamas žemės riešutus – (nors vos prieš kelias savaites Bouri gatvėje nuvirtau tiesiai ant galvos) – O kai prošal pravažiuoja kažkokio rančos savininko automobilis, aš įsisvajoju ausdamas beprotiškas mintis: štai važiuoja fermeris Džounsas su dviem dukterimis, o aš iš lėto žingsniuoju ir pasikišęs po pažastimi velku šešiasdešimties pėdų ilgio sekvoją, jie nustemba ir išsigąsta: „Ar mes sapnuojame? Ar gali žmogus būti toks stiprus?“ – klausia manęs, ir aš jiems duodu didį dzeno atsakymą: „Jums tik atrodo, kad aš stiprus“, ir nueinu sau keliu toliau vilkdamas medį – Brisdamas per dobilus ilgai kvatojuosi iš šio vaizdelio – Praeinu pro karvę, ši pasisuka ir, svajingai kraudama didelę mėšlo krūvą, spokso į mane – Grįžęs į trobelę, įkuriu ugnį ir sėdžiu sau dūsaudamas, o per skardinį stogą kurna lapai, Big Sure rugpjūtis – Užsnūstu sėdėdamas kėdėje, o kai nubundu, už durų prieš mano akis stoja tankūs žemi medeliai susipynusiomis šakomis ir staiga atsimenu juos iš senos praeities, netgi tąjį ypatingą medžių guotų tankumyną, kamienas po kamieno, jų linkius, tarytum senus namus, bet kol svarstau, ką visa ši raizgalynė reiškia, bum, vėjas užšauna man prieš nosį duris! Taigi darau išvadą: „Regiu tiek, kiek leidžia durys, atviros ar uždaros“ – Ir keldamasis garsiu anglų lordo balsu – vis viena niekas negirdi – priduriu: „Ką jau pasakei, tą ir praradai“ – „pasakei“ tariu kaip „passssakei“ – Ir juokiuosi iš to per visą vakarienę – Ją sudaro bulvės, suvyniotos į foliją ir sumestos į laužą, kava, konservuotos kiaulienos gabalai, pačirškinti ant iešmo virš ugnies, obuolių padažas ir sūris – Ir kai įžiebiu lempą, ketindamas po vakarienės paskaityti, atskrenda nakties drugys, kad prie manosios lempos sutiktų savąją nakties mirtį... Trumpam lempą išjungiu ir drugys štai jau snaudžia ant sienos, nenutuokdamas, jog vėl uždegiau šviesą. O tuo metu, beje ir tačiau, kiekviena diena – šalta ir debesuota ar drėgna, nors šalta ne kaip rytuose, ir kiekvieną naktį kyla tirščiausias rūkas: nė vienos žvaigždelės nematyti... Bet ir tai pasirodo esanti nuostabi aplinkybė – kaip vėliau sužinau, tai „drėgnasis sezonas“, todėl kiti kanjono gyventojai (savaitgalininkai) savaitgaliais neatvyksta ir aš ištisomis savaitėmis gyvenu sau visiškai vienas (mat vėliau, rugpjūtį, kai saulė įveikė miglas, staiga nustebau išgirdęs juoką ir krebždesį visame slėny, kuris buvo mano ir vien tik mano, o kai nuėjau į paplūdimį, ketindamas prisėsti ir kiek parašinėti, pamačiau ten ištisas stovyklaujančias šeimas, kai kurie, jaunesni, tiesiog pasistatė automobilius aukštai ant tilto ties skardžiu ir nusileido žemyn) (iš tikrųjų atvykėlių dalis tebuvo rėksnių chuliganų gaujos)... Taigi, tirštos buvo atogrąžų girios vasaros miglos ir, maža to, kai pagaliau rugpjūtį viršų paėmė saulė, pradėjo dėtis baisūs dalykai, į kanjoną įsiveržė siaubingi audros šuorai – ir visi medžiai ūžė išties siaubingu ūžesiu, kartais virstančiu dundesiu, lyg būtų kilęs karas, ir drebėdavo trobelė, ir pabudindavo tave – Ir šitai taip pat prisidėjo prie mano beprotybės priepuolio.

       Tačiau pati nuostabiausia diena buvo toji, kai visiškai pamiršau, kas aš ir kur aš – arba tos akimirkos, kai pasiraitojęs kelnes virš kelių braidžiodavau po upelį ir dėliodavau akmenis bei šiekštus taip, kad upelis (šalia smėlėto kranto), kur pasilenkęs ąsočiais semdavau vandenį, užuot tingiai tekėjęs per dumbliną pilną vabalų seklumą, gurgėtų tyra švaria veržlia srove – ir gilia – Baltame smėly iškasiau duobutę ir sudėjau po žeme rastus akmenis taip, kad dabar, įstatęs ten ąsotį, galėjau pakreipti jo kaklelį prieš srovę ir ąsotis tuoj pat prisipildydavo švaraus neužsistovėjusio geriamojo vandens be jokių vabalų – Padariau lyg ir kokį vandens kanalą – Ir kadangi vanduo dabar sruvo veržlia gilia srove, tiesiai prie smėlėtosios seklumos, ties kuria pasilenkdavau, turėjau iš akmenų pastatyti, na, tarkime, dambą, kad vanduo sąnašomis neužterštų kranto – Štai ką nudirbau, sutvirtinau dambos išorinę dalį mažesniais akmenukais ir pagaliau leidžiantis saulei nunarinęs galvą ir šnarpšdamas nuo pastangų (taip šnarpščia vaikas, pražaidęs visą dieną) imu kaišioti mažulyčius akmenėlius į tarpus tarp didesnių akmenų, kad nė lašas vandens neprasisunktų ir neišplautų kranto, net menkiausios jo smėlio smiltelės, nepriekaištinga damba, ant jos viršaus uždedu lentą, kad visi, atėję pasisemti šio švento vandens, galėtų ant jos priklaupti – Pakėliau akis ir, apžvelgęs visos dienos darbą nuo vidudienio iki saulėlydžio, nustebau pamatęs, kur aš, kas aš ir ką padariau – Visiška nekaltybė – lyg indėno, kuris vienišas girioje skaptuoja kanoją – O vos prieš kelias savaites, kaip jau sakiau, parkritau tiesiai ant galvos ten, Bauery, ir visi pamanė, kad susižeidžiau – Ir traukdamas smagią dainą pasigaminu vakarienę, išeinu į ūkanotą mėnesieną (balta švytinti mėnulio šviesa skverbiasi per ūkanas) ir žaviuosi čiurlenančia nauja veržlia švaraus vandens srove, žėruojančia nuostabiais šviesos atspindžiais – „O kai naktį išsisklaidys rūkas ir pasirodys žvaigždės bei mėnuo, kaip bus gražu.“

       Ir taip toliau – Stebina mane šių mažų džiaugsmų gausybė, kai grįžtu apimtas vėlesnio siaubo ir regiu, kaip viskas pasikeitė, kaip pasidarė grasu, net mano vargšė maža medinė platforma ir kanalas, kai bloguoja mano akys ir skrandis, o siela klykauja tūkstančius beprasmių žodžių, ak – Sunku tai paaiškinti ir geriausia bus nemeluoti.

 

 

7

 

       Mat ketvirtą dieną pajutau nuobodulį ir su nuostaba savo dienorašty užrašiau: „Jau pabodo?“ – Tačiau mane išjudina gražūs Emersono žodžiai (vienoje tų nedidelių raudona oda įrištų knygučių, esė „Apie pasitikėjimą“, ten sakoma: „Žmogus nerūpestingas ir linksmas tada, kai į savo darbą įdėjo visą širdį ir atliko jį nepriekaištingai“) (taikoma ir paprastų kvailų kanaliūkščių statybai, ir tokių didelių bukaprotiškų istorijų kaip ši parašymui) – Amerikos ryto trimito žodžiai, Emersonas, tasai, kuris iškėlė Vitmeno talentą ir taip pat pasakė: „Vaikystė niekam nepaklūsta“ – Vaikystės paprastumas, kai tiesiog jautiesi laimingas miške ir nepaklūsti niekieno nuomonei apie tai, ką turi daryti, ką derėtų daryti – „Gyvenimas – tai ne pasiteisinimas“ – Kai pasipūtęs, pagiežingas filantropas abolicionistas Emersoną apkaltino tuo, kad šis esąs kurčias vergijos reikalams, Emersonas atsakė: „Tavoji meilė iš tolo – tai neapykanta iš arti“ (galbūt tam filantropui patarnavo negrai) – Taigi štai aš ir vėl esu mažasis Ty Žanas (3), žaidžiu, lopau, gaminu vakarienę, plaunu indus (visada laikau katiliuką virš ugnies ir virinu vandenį, ir kai tik prireikia plauti indus, paprasčiausiai įpilu karšto vandens, įdedu „Tide“ muilo ir gerai juos pamirkau, tada iššveičiu su nedideliu vieliniu šveistuku ir švariai iššluostau – Ir ilgais vakarais galvoju apie šio nedidelio vielinio šveistuko naudą, apie tuos varinius menkniekius, kuriuos prekybos centre parduoda po dešimt centų – ir visi jie man daug įdomesni nei tas kvailas beprasmis romanas „Stepių vilkas“, kurį gūžčiodamas pečiais skaitau trobelėje, tasai senas pirdžius samprotauja apie šiandienos „prisitaikėliškumą“, jis niekad nesiliovė manęs, kad yra didis Nyčė, tas senas Dostojevskio mėgdžiotojas, pavėlavęs penkiasdešimt metų (jis jaučiasi kenčiąs „asmeniniame pragare“, kaip pats tai vadina, mat jam nepatinka tai, kas patinka kitiems žmonėms!).

       Geriau vidudienį stebėti oranžine ir juoda spalvomis – kaip Prinstono – išmargintus peteliškės sparnus – O visų geriausia nakčia nueiti pasiklausyti jūros gaudesio.

       Galbūt man nevertėjo eiti laukan ir šitaip gąsdinti ar užsipulti save ar įkyrėti sau nakčia paplūdimy, kur bet koks mirtingasis būtų persigandęs – Kiekvieną vakarą, maždaug aštuntą, po vakarienės, užsivilkdavau didžiulį žvejo apsiaustą, pasiimdavau užrašų knygutę, pieštuką bei lempą ir nužingsniuodavau taku (sykiais pakeliui sutikdavau vaiduoklišką Alfį), praeidavau po bauginančiu aukštuoju tiltu ir pro tamsų rūką priekyje įžvelgdavau besitiesiančius į mane baltus vandenyno liežuvius – Bet pažinodamas vietovę kulniuodavau toliau, peršokdavau pakrantės upelį ir prieidavau savo kampą prie uolos netoli vieno iš urvų, tada atsisėsdavau tenai tamsoje kaip bukagalvis ir rašydavau bangų garsus į bloknoto (sekretorės užrašų knygutės) puslapius – šie boluodavo tamsumoje ir todėl galėdavau sau keverzoti be lempos – Bijojau ją degti, kad neišgąsdinčiau žmonių, jaukiai vakarieniaujančių ten, viršuje, ant uolos (vėliau sužinojau, kad niekas tenai jaukiai nevakarieniaudavo, tik įsižiebę ryškius žibintus, dirbdami viršvalandžius, dailidės stengėsi pabaigti namą – Ir dar mane gąsdino penkiolikapėdės kylančio potvynio bangos, bet vis viena ten sėdėdavau, širdyje puoselėdamas viltį, kad Havajai neperspėjo apie jokią iš toli atsiritančią, didžiulę potvynio bangą, kurios tamsoje galėjau ir nepastebėti – Bet vieną naktį vis dėlto išsigandau ir atsisėdau ant dešimties pėdų aukščio uolos didžiojo skardžio papėdėje, o bangos ritosi: „Ratais ratais trinkt į vartus“ – „Rėk griausk rauk“ – „Rupš“ – taip griaudžia bangos, ypač naktį – Jūra kalba ne sakiniais, bet frazių nuotrupomis: „Kuris?.. tas, kuris pluš?.. tas pats ach bum…“ Iš tikrųjų rašau šiuos nuostabius niekus, bet jaučiu, kad privalau tai padaryti, nes Džeimsas Džoisas neprisiruošė jų įamžinti, o dabar jis jau miręs (ir samprotauju: „Kitais metais užrašysiu kitus garsus, tarkime, kaip į Kornvolio krantus dūžta Atlanto vandenynas arba galbūt kaip tykiai dūžta Indijos vandenynas ties Gango žiotimis) – Paprasčiausiai sėdžiu ir klausausi, kaip kildamos per smėlį aukštyn ir risdamosi žemyn skirtingais balsais kalbasi bangos: „Ka blum, kerplūkšt, ach rupi ūdrai toj nora barnaklė rupši, ar jūroj visoj angelai surišti?“ – ir panašiai – Retsykiais pakeliu akis ir matau, kaip per aukštą tiltą rieda reti automobiliai, ir svarstau, ką jie išvystų šią niūrią ūkanotą naktį, jei žinotų, kad ten, apačioje, tūkstančiu pėdų žemiau, šėlstant nuožmiems vėjams tamsoje sėdi pamišėlis ir rašo tamsoje – Kažkoks jūrų bitnikas, nors jeigu kam nors knieti pavadinti mane bitniku UŽ TAI, tegu pamėgina, jei išdrįs – Atrodo, kad didžiulės juodos uolos juda – Atšiauri baisi dundanti atskirtis, jokiam eiliniam žmogui tai neįkandama, sakau jums! – esu bretonas! Šaukiu ir juoduma man atliepia: „Les poissons de la mer parlent Breton“ („jūrų žuvys kalba bretoniškai“) – Bet aš vis viena einu ten kiekvieną vakarą, nors man ir nesinori, tai mano pareiga (ir ji turbūt bus išvedusi mane iš proto), ir užrašinėju jūros garsus, ir rašau tą pamišėlišką „Jūros“ poemą.

       Bet iš tikrųjų, kaip nuostabu pabėgti nuo viso to ir grįžti į žmogiškesnį mišką, įžengti į trobelę, kur rausvai tebežėruoja ugnis, štai bodhisatvos lempa, butelis su paparčiais ant stalo, šalia jazminų arbatos pakelis, viskas taip jauku ir žmogiška po ano uolingo potvynio – Taigi prisikepu keptuvę nuostabių bandelių ir tariu sau: „Palaimintas tasai žmogus, kuris gali pasigaminti duonos“ – Štai taip, ištisas tris savaites, laimė – Taip pat sukuosi cigaretes – Ir, kaip sakiau, kartais pamedituoju apie tai, kiek nuostabios ir neįtikėtinos naudos iš tų pigių daikčiukų, tokių kaip šviestukas, tačiau šią akimirką galvoju apie mantą savo kuprinėje, tarkime, apie dvidešimt penkių centų vertės plastmasinį plakimo indą, kuriame ką tik suplakiau bandelių tešlą, bet anksčiau iš jo taip pat esu gėręs karštą arbatą, vyną, kavą, viskį ir netgi keliaudamas jame esu laikęs švarias nosines – Viršutinė plakimo indo dalis, mano šventoji taurė, štai jau penkeri metai ja naudojuosi – Na ir visi kiti daiktai, tokie vertingi, palyginti su menkaverčiais brangiais daiktais, kuriuos nusipirkau ir niekada nepanaudojau – Sakykime, mano juodas minkštas skirtas miegoti naktį megztinis, jam taip pat jau penkeri metai, dabar vilkiu jį drėgnomis Suro vasaros naktimis bei dienomis, kai šalta užsivelku ant flanelinių marškinių, o kaip gera su juo miegoti miegmaišy naktį – Neišsemiami jo panaudojimo būdai ir pranašumai! – O iš brangių daiktų nauda menka, kaip iš tų madingų kelnių, kurias neseniai nusipirkau paskutiniam įrašui Niujorke ir kitiems pasirodymams per televiziją ir niekada daugiau neužsivilkau, beverčiai daiktai, kaip tasai lietpaltis už keturiasdešimt dolerių, kurio niekada nedėvėjau, nes jo šoninėse kišenėse nebuvo prapjovų (tu moki už etiketę ir vadinamąjį „fasoną“) – Ir dargi tas brangus tvido švarkas, nusipirktas dėl televizijos ir niekada nebeužsivilktas – Ir dveji kvaili sportiniai marškiniai, nusipirkti dėl Holivudo ir niekuomet daugiau neužsivilkti – po devynis dolerius už kiekvienus! – Bet kone iki ašarų gaila, kai prisimenu tuos senus žalius marškinėlius, kuriuos radau, pasakysiu jums, Votsonvilio SĄVARTYNE Kalifornijoje ir, pasakysiu jums, fantastiškai ir labai smagiai panaudojau – Tarkime, juos vilkėdamas paleidau naują srovę upely, kad vanduo patogiai tekėtų per naująjį gilų duburį greta medinės platformos ant kranto, dirbdamas užsimiršau it žaidžiantis vaikas, šie maži dalykai daug ką reiškia (klišės – tai truizmai, o visi truizmai yra tiesa) – Galbūt mirties patale atminsiu upelio dieną ir pamiršiu tąją, kai MGM nupirko mano knygą, galbūt atminsiu senus žalius išmestus sąvartyno marškinėlius ir būsiu pamiršęs safyrinius chalatus – galimas daiktas, tai tiesiausias kelias į Rojų.

       Dieną grįžtu į paplūdimį ir rašau savo „Jūrą“, stoviu basas prie jūros – sustojau, kad kojos pirštu pasikasyčiau kulkšnį, klausausi bangų ritmo ir staiga jos man sako: „Ar tu, nekaltas berneli, mėgini išmatuoti mano gylį?“ – Grįžtu ir išsiverdu arbatos.

 

                                                 Vasaros popietė...

                                                 Nekantriai kramtau

                                                 Jazmino lapą

 

 

       ______________________________

       (1) JAV poeto, City Lights Booksellers & Publishers įkūrėjo Lawrence’o Ferlinghetti prototipas (čia ir kitur – vert. past.).

       (2) Turimas omeny Robertas L. Ripley’s (1890–1949) – pirmojoje XX a. pusėje ypač populiarus karikatūristas, radijo laidų vedėjas, keliautojas. Jis sukūrė garsiąją karikatūrų seriją „Norite tikėkite, norite ne“, kurioje vaizduodavo keisčiausias gyvenimo situacijas.

       (3) Taip J. Kerouacas buvo vadinamas vaikystėje (pagal trumpinį iš pranc. Petit Jean).

 

 

       Iš anglų k. vertė Saulius Repečka

 

 

       Versta iš:

       Jack Kerouac. Big Sur. Penguin, 1992

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)