tekstai.lt

Dane Zajc. Eilėraščiai

Dane Zajc. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Dane_Zajc
Dane Zajc. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Dane_Zajc
       Dane Zajcas (1929–2005) – poetas ir dramaturgas, padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinei slovėnų poezijai. Per Antrąjį pasaulinį karą neteko namų, tėvo ir dviejų brolių. Mirtis, netektis, baimė, įvairūs neatpažinti ir dėl to baugūs padarai – labai dažni įvaizdžiai jo kūryboje. Tačiau poetas neša gerą žinią: iš nevaisingos žemės, šukių, šalto kvėpavimo jis kuria kalbą, kurioje galima pasislėpti ir rasti prieglobstį. O prieglobstyje glūdi meilė. Galbūt todėl D. Zajcas kartais pavadinamas „mirtinos meilės“ poetu, kūrėju, kuris, suvokdamas pasaulio priešiškumą, ieško alternatyvų išgyventi.



 

             Visi paukščiai

 

       Užmušim visus paukščius.

       Visus. Prieblandoj sukrankė varnos.

       Ir nakties tyloj išgirdau,

       kaip sode kažkas man paukščius nužudo.

       Ir žinojau,

       mano rytus dabar

       apleido jau eilės,

       ir jaučiau,

       kaip sielą liūdesys užlieja.

 

       Visus. Visus paukščius, jos krankė.

 

       Ir jaučiau,

       jog aplink plevėsuoja

       juodosios plunksnos,

       jog tarp jų sušvinta

       geltona varno akis.

       Ko ieškai, varne, paklausiau.

       Savo kaukolės skliautuos

       nebeslepiu jokių jau paukščių.

 

       Visus. Visus paukščius.

       Visus iškirsim, krankė.

 

       Ir pabūgau,

       kad nakties tamsoj

       vidur sapno juodo

       praskels man kaušą

       ir paklaikusiais snapais ieškos,

       ar minčių rezginy

       nesislepia dainuoją paukščiai.

 

       Visus. Visus paukščius, sudžergš.

 

       Štai visu sprandu jaučiu

       geltoną varno žvilgsnį.

       Mano siela štai perverta.

       Mano siela – užmuštoji paukštė.

 

       Visus. Visus pakirsim.

       Visus paukščius, džeržgė varnos

       po juodu dangumi.




             Būti lašu

 

       Būti lašu ant tavo krūtų,

       būti tyru skaisčiu lašu

       ant ištroškusios odos,

       būti neramiu lašu

       ant karštų krūtų,

       būti lašu, sugertu tavo kūno.

 

       Būti pliauska tavo ugny,

       būti žėrinčia ugnim tavojoj ugny,

       būti didžiule liepsna

       tavo gyvenimo liepsnoj,

       degti, degti, sudegti,

       tapti pelenais, juos pažers

       tavo aistrų kvėpavimas,

       nieko nebejausti, nieko nebetrokšti.

 

       Tik pražūty ramuma ir meilė,

       tik pražūty nuoširdi ištikimybė,

       užgesę sutvėrimai myli taikia amžinybe,

       ak, būti uola

       tavo meilės laukuos.




             Bevaisė sėja

 

       Jo kaukolę aš atpažinčiau

       iš gražių baltų dantų, pasakė motina.

 

       Gražūs balti dantys,

       įsirėžę į žemę,

       gražios rudos akys,

       pilnos grumstų,

       stiprūs jauni kaulai,

       kadais buvusios rankos,

       rankos, moters neapkabinusios,

       stiprūs jauni kaulai

       apkabino žemę.

 

       Daugybe švytinčių dantų

       mūsų žemė apsėta.

 

       Kiekvieną pavasarį pražysta žemė.

       Žiauri sunki žemė,

       juodais nasrais mus praryjanti.

       Sunki yra senelių mirtis.

       Bet sunkiau juk sėti

       savo gražias rudas akis,

       nemačiusias dar nuogo moters kūno,

       nebučiuotas dar lūpų,

       šnabždančių: Aš tavo

       (nieko tos akys dar nematė),

       beprasmiška juk sėti

       savo gražias rudas akis

       bevaisėn dirvon,

       bejausmėn žemėn.

 

       Tave prisiminiau, broli.

       Apie tavo baltus dantis galvojo

       mūsų motina.

       Tavo balti jauni dantys

       buvo bevaisė sėja.




             Rudas šauksmas

 

       Tyliais žingsniais tipena baltos dienos kojos.

       Tipena ir žadina būtybes.

       Kad būtybės atvertų sulipusias akis.

       Kad jas atvertų ir susivoktų,

       nes paklydo bemiegant.

       Būtybė paieškos giminystės.

       Kad susijungtų dienos šviesoje.

       Kad nei vienas nepaklystų.

       Nei vieno vienatvė.

       Nei vieno atstumta būtybė.

 

       Atverk man ežerus savųjų akių,

       kad pažvelgčiau į tavąjį dangų,

       tavo baltuosius paukščius,

       kad paklausyčiau tavo akių rudo šauksmo.

 

       Šauksmo, kurį pažadini.

       Šauksmo, kurį pakartojai

       ir jo aidas pražydo mano lūpose.

 

       O burna prikupėjo kvepiančių gėlių.

       Šviesa skaistesnė už jųjų liepsnas.

       Vidudienis šviesesnis ir diena ilgesnė,

       nes tu gi vaikštai jųjų prieglobsty.

 

       Gėlėms suteiki kvapą.

       Rankom perlieji šviesius apskritus judesius.

       Žodžių ugniavietėj įžiebi šiltą liepsną,

       o ryte tavo meilės šviesa manuos plaukuos prisiglaudžia.

 

       Plaukuos, kuriais kasnakt mane užkloji,

       miegu juose lyg tavajam kūne,

       nes manęs nebėra,

       nes esi tik tu.

 

       Tik tu dar vaikščiosi dienos prieglobsty.

       Šviesa, kuri apšvies tavo kūną,

       almės manaisiais kaulais ir mano kūnu.

       Ir manęs nebebus.

       Ir liksi tiktai tu.

       Nes esi giesmė manoj gerklėj.

 

       – – – –

 

       Jiedu mirė ir išėjo į žmones.



       Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)