tekstai.lt

BRIGITA SPEIČYTĖ. Pasakojimas apie Vytautą Mačernį (V. Daujotytės „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“)
   Viktorija Daujotytė. KARALIŲ GĖLĖ IŠ ŽEMAITIJOS PELKIŲ: SUGRĄŽINANTYS VYTAUTO MAČERNIO SKAITYMAI 85-AISIAIS JO BŪTIES METAIS.
   – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla,
daujotytes.jpg2006. – 224 p.

       Šią knygą perskaičiau kaip žmogaus istorijos pasakojimą. Atrodo, kad į šį humanitarinių mokslų metodų provaizdį yra nukreipti skaitymo orientyrai, kuriuos autorė pateikia knygos pradžioje: ji siūlo skaityti tekstą kaip „literatūrinį pasakojimą apie poetą“, „lyrikos istorijos dalį“, fenomenologinę „poetinės sąmonės, veido studiją“ (p. 20). Pasakojimas – seniausias ir universalus patirties perteikimo žodžiu būdas, itin adaptyvus, derąs su skirtingais tikslais. Arti patirties (dokumentiškas, etnografiškas plačiausiu antropologiniu požiūriu), drauge laisvai persmelkiamas bendrųjų prasmės struktūrų. (Kai kurie moksliniai metodai siekia kalbėti būtent tomis nuogomis loginėmis stuktūromis.) Toks metodas čia nėra savitikslis, dėl gražumo (nors V. Daujotytės kalbėjimo apie literatūrą būdas tikrai estetiškas); jis atitinka svarbiausią epinį Vytauto Mačernio poezijos siekį – aprėpti, papasakoti žmogaus gyvenimo istoriją – „visą žmogaus gyvenimą“. Šis siekis, tarsi ieškant adekvačiausio kelio, poeto kūryboje išsiskleidė cikliškais kūriniais – „Metų“ sonetais“, tekstais „Songs of Myself“, „Žmogaus apnuoginta širdis“, „Žmogiškoji komedija“. Į pasakojimą (klasikine epo prasme) nukreiptą literatūrą geriausiai gali atskleisti pasakojimas. Ne vienoje autorės studijoje svarbi ši intencija – kalbėti apie kūrinį „iš jo paties pozicijų“. Čia toji intencija papildomai akcentuojama, pabrėžiant svarbiausią teorinį studijos principą – atitikimą. Apie V. Mačernį siekiama kalbėti jam artimiausiomis kategorijomis, tarsi jo paties kalba, taip, kaip jis apie save būtų galėjęs papasakoti. Aprašymo terminai pasirenkami ir iš pačios poezijos („ritmavimas“) arba yra itin arti aprašomojo objekto. Pavyzdžiui, „egzistencinis takas“ yra ne tik fenomenologinio teorinio žodyno dalis, bet atitinka V. Mačernio poezijai bei gyvensenos stiliui svarbų vaikščiojimo, klaidžiojimo, klajojimo veiksmą, poeto biografiją paženklinusį išėjimo–grįžimo archetipą. Aprašyti literatūrą jos pačios kalba taip, kad tai nebūtų literatūros kalbos dubliavimas, manyčiau, yra labai idealus literatūros mokslo siekinys, gal netgi viena slaptųjų jo intencijų.
       Knyga, rašyta sąmoningai orientuojantis į atitikimo (bet ne sutapimo) principą, yra darni. Pasakojimui šitas principas organiškas ir todėl, kad jis iš prigimties poetinis, tik perkeltas į mokslo kalbą; poetinės kalbos struktūros – metafora, metonimija ir jų atmainos – yra atitikimo variantai. Tačiau ne mažiau svarbu, mano požiūriu, yra tai, kad moksliniame pasakojime veikia ir kitas papildomas dėsningumas, literatūrinis atitikimo variantas, būdingas, pavyzdžiui, antikiniams herojiniams epams – tai atpažinimas. Moksliniame tekste šis principas pagrindžia antropologinę autorės nuostatą „atsargiai pasiremti ir savo patirties atitikimais“, taip būti aprašomos sistemos „viduje ir išorėje tuo pat metu“ (p. 19, 78). Tie antropologiniai „poetiniai įsiskverbimai“ (p. 77) į analizuojamą sistemą iš savo patirties ir atminties išties veikia kaip atpažinimai epo siužete – iki tol nepažinto herojaus, įvykio prasmės ar pan. Štai tie atpažinimai moksliniame tekste sukuria įdomų efektą, tarsi nejučia pasiūlantį humanitarinių mokslų dilemos – subjektyvumo ir objektyvumo įtampos – sprendimą. Įtraukiant savąją patirtį į mokslinį pasakojimą sustiprinamas jo subjektyvumas, autentika, liudijimo vertė; kita vertus, pasakojama kito žmogaus istorija staiga pasirodo kaip esanti ne tik jo vieno, išvedanti ne į abstraktaus, o labai konkretaus – įkūnyto ir liudijamo bendrumo erdvę („žmogiškosios patirties bendrumo galimybė, akivaizdi ir iš atitikmenų“, p. 25). Panašiai ir antikiniame epe atpažinimai visuomet atskleidžia ir unikalų atskiro žmogaus likimą, ir bendresnę jo prasmę – kaip tasai likimas yra nulemtas dievų, vadinasi, ką reiškia viso žmogaus gyvenamojo pasaulio mastu.
       Knygoje išties nebelieka atskirties ar hierarchinio santykio tarp literatūros ir gyvenimo, tarp literatūrinių ir biografinių tekstų, tarp teksto ir konteksto. Įgyvendintas literatūros antropologijos siekis – apie tekstą ir kontekstą kalbėti taip, kad jie taptų „vienas kito sodrus aprašymas“ (S. Greenblattas). Įdomu, kad jungtys tarp atskirų, kitarūšių pasakojimo segmentų tarsi pagal estetinius atitikimo dėsningumus ima kurtis savaime, lyg dar vienas tekstas virš teksto. Pavyzdžiui, trumpi pasakojimai iš savosios patirties ir biografijos iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg savarankiškos nedidelės istorijos, įsiterpusios į pagrindinį studijos tekstą:

       Mano prosenelis Antanas Šliogeris buvo sodininkas, greičiausiai turėjęs prigimtyje savimąstos, polinkio į vienišumą ir knygą pradų. <...> Savo žemėje, miškuose, laukuose, palei keliukus buvo priskiepijęs obelų, žemaičių trešnių – tamsiųjų ir šviesiųjų (nežinau, ar Tau pažįstamas toks medis, – tai apie trešnes klausė Mačernis sužadėtinės), užuovėjose prisodinęs vyšnių – ir gana toli nuo sodybos. Juk reikėjo vaikščioti po miškus, laukus, pastebėti išdygusią laukinę obelaitę (miške paprastai obelis būdavo apkirsta, kad kiti medžiai, daugiausia alksniai, nestelbtų), ją įskiepyti, aprišti, kad žiemą žvėrys nenugraužtų, lankyti, stebėti, kaip auga, genėti. Kažko kito negu tik kasdienis sunkus darbas ieškančios dvasios atitikmenys gamtoje. Paviršiuje lyg ir reikmeniški darbai (skiepyti, prižiūrėti), bet giliau svarbūs tik patys sau, nes tie obuoliai miške krisdavo ir pūdavo, mažai kas iš namiškių žinojo – kur, kokioje tankynėje (p. 79–80).

       Nesusaistytas tiesioginėmis nuorodomis šis intarpas ima nejučia rezonuoti su V. Mačernio istorija – su jo pamėgtu klaidžiojimu laukais, pelkėmis, miškais, ypač – su Vytauto išskirtinumu artimųjų ir kaimo bendruomenėje. Pastarasis atitikimas atveria ir universalias pasakojimo atramas – Biblijos tekstą: „Kaip obelis tarp miško medžių – / mano mylimasis tarp vaikinų“ (Gg 2, 3). Niekada neteko pagalvoti, kad ši Giesmių giesmės eilutė nėra tik palyginimas.
       Antropologinis apsisprendimas remtis sava patirtimi ir atmintimi sustiprina pasakojimo subjektyvumą, drauge išryškina ir pasakojimo etikos svarbą. Autorė ne kartą pamini atsargumą kaip etinę nuostatą. Pasakojimas tampa asmeniškas ir autorinis kaip tik dėl šios atsakomybės – jos nesublimuoja jokia išankstinė metodo sistema. Atsargumas iškeliamas ten, kur reikia nemaža drąsos. Juk, pavyzdžiui, antropologine dokumentika laikomi ir į pasakojimą įtraukiami ne tik tiesioginiai elgesio gestai – tai, kas yra „daroma“ (žemaičių laidojimo papročiai) ar „padaroma“ – daiktai (tradicinė namų architektūra, sodybos išplanavimas, valgiai), bet ir tai, kaip yra jaučiama; kaip dokumentas pateikiamas asmeniškai patirtas pelkių grožio įspūdis, būtinas tam tikroms V. Mačernio kūrybos prasmėms suvokti (p. 85). Kartu tokia pozicija suproblemina klausimą, kur yra atitikimų lauko ribos? Pagal kokį principą atrenkami prasmingi atitikimai? Turbūt reikia manyti, kad tasai principas yra savaiminis – toks, kokį diktuoja skaitančiosios ir rašančiosios sąmonė, joje susidariusios atitikimų prielaidos („Mačernio poezija labiausiai patiriama tų, kurie turi prielaidų patirti“, p. 40). Pavyzdžiui, mano sąmonėje nėra jokių prielaidų skaitant V. Mačernio poeziją išgyventi pelkių grožio atpažinimo džiaugsmo. Tik galimybė kita patirtimi pasitikėti. O kaip dėl „karalių gėlės“ metaforos, iškeltos į knygos pavadinimą iš Septintosios V. Mačernio vizijos? Turbūt pirmasis lietuvių literatūros istorijoje analogišką „stebuklingos giesmės gėlės“ metaforą savo, kaip poeto, likimui įprasminti panaudojo Antanas Baranauskas – ar yra tai atitikmuo, ar nėra? Ar atitikmens galimybes sumenkina tai, kad A. Baranauskas šiuos žodžius įrašė lenkiškame eilėraštyje „Nuostabi giesmės gėlė – mano širdis ir pasaulis“ („Cudny piosnki kwiat – serce me i świat“)? Nors pagal prasminę struktūrą šis atitikmuo atrodytų netgi tikslesnis ir artimesnis nei J. Biliūno „Laimės žiburys“. Regis, didesnį atitikimo rezervą turi ir Edgaro Allano Poe eilėraštis „Annabel Lee“ – juo remiasi ir V. Mačernio eilėraščio „Pajūrio vaikai“ siužetas („I was a child and she was a child, / In this kingdom by the sea; / But we loved with a love that was more than love – / I and my Annabel Lee“; plg.: „Mes gyvenom prie jūros tada, du geri, du laimingi vaikai...“). Paskutinė E. A. Poe eilėraščio strofa, kurią taip išraiškingai V. Mačernio skaitomą prisimena Alfonsas Nyka-Niliūnas (įsimylėjėlis, naktimis gulėdamas prie mirusios mylimosios kapo ant „ošiančios jūros“ kranto, sapnuose ir regėjimuose susigrąžina ją, bet pats tarsi numiršta gyvenimui), atrodo, persirašo į knygoje aptariamą šeštąjį „Pavasario sonetų“ tekstą, į autorės išryškintą mačerniškąjį „ritmavimą“ („Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais / Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą“). O gal persirašo ir į pasakojimo apie V. Mačernį tekstą – aptarus minėtąjį sonetą pereinama prie V. Mačernio santykių su sužadėtine finalo (p. 195). Tačiau a n t r o p o l o g i n i s - f e n o m e n o l o g i n i s  pasakojimas vis dėlto yra laisvas nuo istorinio priežastingumo, nuo intertekstinių ryšių būtinybės; atitikmuo pasirenkamas, jei tinka autorei. Ir dar kartą šis metodas pasirodo artimesnis estetiniam pasakojimui: Juozas Aputis rašytojo autorinę estetinę savimonę siejo su pirmine, dar vaikystėje nesąmoningai suvokta etika – iš tėvų perimta nuovoka, ką tinka, o ko netinka daryti (perteikiu iš atminties rašytojo mintį, išsakytą pristatant jo prozos knygą „Vieškelyje džipai“ 2005 m. gegužės mėnesį Rašytojų klube). Pagal šios knygos autorės pasirinktą poziciją žmogaus istorijos pasakojimas turi susisiekti su tos istorijos pradžia, su pradžioje susidariusiomis pasakojimo galimybėmis – tiek pasakojamojo, tiek ir pasakotojo.
       Atnaujinto žinojimo apie V. Mačernį požiūriu išskirčiau šioje knygoje atkurtą jo kartos portretą (ypač skyriuje „Vitalistai – Šarnelės platonistai – žemininkai“). Rekonstruotas sinchroninis kartos pjūvis, tuometinio jaunų menininkų dialogo lygmuo atrodo itin adekvatus, nes vien retrospektyvinis žvilgsnis iškreipia kartos santykius: V. Mačernis, žuvęs jaunas, taip ir liko ankstyvosios kūrybos autoriumi, o kiti – Kazys Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas – pasiekė savo kūrybos pilnį ir atrodo tarsi visiškai nelygintini dydžiai. Ši knyga priminė patirtą nuostabą studijų laikais keliaujant po Žemaitiją, į Šarnelę. Pakeliui užsukus pas kraštotyrininką Konstantiną Bružą (jo darbais ir žinojimu remiamasi šioje knygoje), jis pasakojo tuomet mums nežinotus dalykus apie paskutinę poeto vasarą, apie Šarnelėje viešėjusius Juozą Miltinį, Vaclovą Blėdį, Donatą Banionį. J. Miltinis – svečiuose pas V. Mačernį? Atrodė, tai neįmanoma, tarsi jie būtų žmonės iš visiškai skirtingų laiko juostų. Panašiai studijų metais skaitydama „Žemės“ antologiją negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad pirmoji vieta, skirta V. Mačerniui, yra lyg per didelė, lyg avansu suteikta – tačiau, be abejonės, tokį įspūdį lėmė žinojimas apie vėlesnę kitų almanacho autorių kūrybą. V. Daujotytės knygoje atkuriamos tikrosios proporcijos, tikroji V. Mačernio vieta tarp amžininkų, o ir svarbiausia – itin stipriai jo ir kitų jausta „pirmojo poeto“ misija. Atskleidžiami atitikimai, bet ir skirtumai tarp tų planų, kurie telkė kūrybingą jaunimą prieškario ir karo metais gimnazijose, universitete, ir jų siekių realizavimo visiškai kitomis aplinkybėmis – „Žemės“ antologija, žemininkų kūrybos programa išeivijoje, praėjus maždaug dešimtmečiui. Išryškėja nutrūkusios linijos, kartos išsklaidymo dramatizmas – tą paskutinę V. Mačernio vasarą kai kurie žemininkai dar buvo kartu.
       Pasakojant žmogaus istoriją, jos siužetas remiasi tokiais universaliais įvykiais kaip gimimas, meilė, mirtis – ir kaip tik jie ima kreipti literatūros skaitymą ir interpretaciją. Literatūra įtraukiama į kitą siužetą nei vien literatūriškumo formų istorija. Dėl to ir knygos pradžioje neužtenka jos turinio ir formos įvardyti vien lyrikos istorijos vardu. Egzistencinis siužetas diktuoja poreikį poeto kūryboje išskirti pabaigos tekstą – „Songs of Myself“ paskutinę – XV giesmę („Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja“), perskaityti joje biografiškai motyvuotą pabaigos jausenos, atsainumo būsenos išraišką. Paprastai V. Mačernio tekstuose pasirodantis gyvenimo nuovargis siejamas su bendruoju to meto literatūriniu stiliumi, kultūros saulėlydžio jausena – panašiai kaip kai kuriuose J. Aisčio eilėraščiuose. Vis dėlto mirties artuma šiam tekstui autorės požiūriu suteikia kitą prasmę, nukreipiančią ne į bendruosius literatūrinės stilistikos polinkius, bet į atskiro žmogaus istoriją. Išryškinamas tekstas, kuris uždaro tos istorijos, jos skaitymo ir pasakojimo ratą, bet drauge ir iš naujo jį atveria: „Ratas užsibaigia ir ratas prasideda“, – taip pabaigiamas skyrius „Ritmas, ritmavimas“ (p. 200). Išties skaitant žmogaus istoriją per literatūrą galima literatūros istorijoje išskirti tarsi atskirą tokių pabaigos tekstų žanrą, virš literatūros raidos logikos iškylančią egzistencinių tekstų liniją. Tai tokie kūriniai, kurie išsisuka iš literatūrinių klasifikacijų, yra atkakliai nukreipti į kažką kitą nei globali meno istorija, nei jų autorių kūrybos logika. Šalia minėtojo V. Mačernio teksto reiktų įrašyti Adomo Mickevičiaus Lozanos lyriką (be abejo, „Virš didžių, skaidrių vandenų“ – „Nad wodą wielką i czystą“; taip pat „Kai mano kūnas...“ – „Gdy tu mój trup...“: „Gdy tu mój trup w pośrodku was zasiada, / W oczy zagląda wam i głośno gada, / Dusza w ten czas daleka ach daleka, // Błąka się i narzeka, ach narzeka...“), A. Baranausko eilėraštį „Neramumas“ („Ko gi skaudžia man širdelę, ko gi man nuobodu, / kai pažiūriu į upelę ir šį žalią sodą“), Antano Vienažindžio 24-ąją („Oigi gražus gražus tolimasis dangus“) ir 25-ąją dainą („Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo“) su atitikmenišku V. Mačerniui refrenu „Man vis tiek pat!“, Maironio paskutinį poetinį tekstą „Vakaro mintys“ („Į vakarus didi raudona saulė leidos / Ir šypsojo tylios ironijos skruostais, / Žmonių nuvargusius ir prakaituotus veidus / Lydėjo spinduliais, slaptingais ir keistais“). Pabaigos metafizika, jos tekstai; kažką užbaigiantys, bet tuo užbaigimu sukuriantys begalines tolimesnio pasakojimo galimybes, nuolat tą pasakojimą provokuojantys: kaip papasakoti A. Mickevičiaus istoriją, kad į ją tilptų Lozanos lyrika? Kaip papasakoti Maironio istorją, kad jos nesunaikintų ši saulėlydžio ironija?
       Galima klausimą apversti – kaip papasakoti apie V. Mačernį, kad iš kelerių metų jauno poeto tegul ir intensyvios kūrybos atsiskleistų visas žmogaus gyvenimas, turintis savo siužetą, pradžios ir pabaigos tekstus? Kaip ją papasakoti, kad už poeto sublimuotos, netgi filosofiškai racionalios (ypač sonetuose) poetinės kalbos galima būtų išvysti jutimiškai realų Žemaitijos kraštovaizdį? Simbolinę karalių gėlę ir tikroviškas pelkes? Atrodo sunkiai įmanoma, tiesa?