Senokai prabangavo ir nuplaukė Poezijos pavasario renginiai, bet vienas jame atsiradęs įspūdis nepaleidžia: mūsų poezija vis labiau panašėja į prozą. Joje įsitvirtina pasakojimas, siužetas, įvykis, atsiranda veikėjai, eilėraštyje atpažįstamos kasdienybės realijos, veiksmo vieta, konkretūs asmenys ir visa kita. Arba dar kitas eiliuotos kūrybos metamorfozės variantas – poetinė eseistika. Eilėraštyje kartu su pasakojimu arba pasipasakojimu išnyra samprotavimas, pašmaikštavimas, atsidusimas, pokalbis su bendraminčiais. Kartais tai įdomu, bet apskritai – nebūtina ir neprivaloma.
Poezija darosi proziška ir neretai banali, o proza dažnai suskystėja: yra subjektyvi, asociatyvi, fragmentiška, lyriška, be aiškios veiksmo linijos.
Kai kurie eilėraščių rinkiniai intertekstinėmis nuorodomis panašūs į internetinį socialinio bendravimo tinklalapį. Jame visos draugystės juk irgi nerimtos – tai žaidybinė ir neįpareigojanti komunikacijos forma. Tarsi draugystė, kur tų draugų pilasi kaip iš gausybės rago. Iš pradžių atsargiai žiūrėjęs į „veidaknygės“ siūlymus draugauti, dabar numojau ranka ir nebesuku galvos – tegul sau draugauja, jei nori. Taip kasdien, tikrindamas paštą, lengva ranka susidraugauju su keliais naujais, dažniausiai man nežinomais asmenimis (o jei atmesdamas prašymą draugauti įžeisiu kieno nors visiškai nuoširdžias ir taurias intencijas?). Tad priimu visus į savo ratą nesidomėdamas, kas jie tokie ir ko iš manęs nori. Aš iš jų – tai nieko. Kažkokios moteriškaitės, kažkokie menininkai – tegul. Lengvos draugystės, lengvi eilėraščiai. Bet žmonės geri – paprasti ir nuoširdūs. Mano pasaulis užsipildo žmonėmis be kompleksų, todėl ir pats kažkaip darausi paprastesnis, geresnis, atviresnis. Aš net eilėraščio nebemoku sukritikuoti, ką jau ten kalbėti apie žmogų. Tegul. Kiekvienas turi savo gyvenimą, savo pasaulį, savo viziją. Jei ir neturi, tai dar paprasčiau, tada apskritai nebėra dėl ko ginčytis.
Kartais atrodo, kad nesuprantu poezijos. Regis, tai blaivaus proto balsas.
Šiandien asmenų bendravimo kultūra lengva ir neįpareigojanti, toks yra ir šiuolaikiškas eilėraštis. Tu jo pasiklausai literatūriniame renginyje kaip dar vieno kasdienybės fakto ir nueini sau, gerai žinodamas, kad dabartinė poezija – tai tik žmonių bendravimo būdas. Žodinė kūryba ypač lengvai ir skleidžiasi socialinės komunikacijos erdvėje – internete, įvairiuose renginiuose, o poezijos knygelių pasirodymas yra tik pretekstas susitikti bendraminčiams.
Vis labiau poezijos rašymas orientuojamas į adresatą, ir kūryba vis labiau darosi politiškai korektiška, mandagi, patogi, visiems suprantama. Iš eilėraščio traukiasi erotika, įniršis, melancholija, liūdesys ir kitos negatyvios emocijos, kamavusios iškilią XX amžiaus asmenybę. Poezija neturi gadinti nuotaikos, eilėraštis yra lyg amerikietiška šypsena. Viskas mums yra OK. Traukiasi ir aukštos mintys, unikalios įžvalgos, kurios galėtų būti suprantamos ne kiekvienam. Kam tos gelmės mintys, jausmų šuliniai, kurie žmones tik atskiria, kam tas poezijos hermetizmas ir poeto elitiškumas! Bet kokia stipresnė mintis mus atskiria vieną nuo kito, bet kokia unikali įžvalga kuria bendravimo problemą. O jau egzistencinio vienišumo jausenos – moderniosios epochos atgyvena, mes gyvename globaliame informaciniame XXI amžiuje. Elitinis ir hierarchiškas mąstymas susikompromitavęs, o mes esame paprasti, kaip komjaunuoliai. Juk komjaunimas – tai komunalistinis jaunimas, gražus reiškinys, kaip ir skvoterių (squatters) bendruomenė. Šiuolaikiškas eilėraštis tikrai darosi demokratiškas, suprantamas masėms. Ir jų subjektas yra paprastas, šaunus bičiulis. Tegyvuoja bičiulystė – toks galėtų būti poezijos pavasario šūkis. Joks poetas šiandien nedemonstruoja savo išskirtinumo – neduok dieve, tokia laikysena būtų labai nekorektiška. Senosios kartos poezijos kankiniai pamažu išmiršta – apie juos skaitau tik bakalauro ir magistrų diplominiuose darbuose, o naujieji poetai yra lengvi, komunikabilūs, neįkyrūs.
Jaunųjų poetų kartos šiandien draugiškos, nekonfliktiškos. Jokios talentų konkurencijos, jokio išskirtinumo. Visi viskuo mielai dalijasi, niekas niekam nieko nepavydi. Kad ir pavydėti nėra ko – juk poezija, tai tik žodžiai. Kažkada jie reiškė daug, nes buvo alternatyvi tikrovė, paralelinis gyvenimas. Žmonės nuo realybės bėgdavo į poezijos pasaulį, bet šiandien mūsų taip lengvai nepagausi, išaukštintų žodžių pinklės mūsų nesuvilios.
Anksčiau poetinis žodis turėjo realybės statusą, jis buvo reali dvasinė atrama, alternatyvus pasaulis. Dėl jo vertėjo kovoti, jame reikėjo realiai įsitvirtinti. Šiandien žmogaus atramos yra kitos, kur kas daiktiškesnės. Iš realybės nereikia bėgti, net ir poezija daroma iš daiktiškumo. Nes šiandien ir realybė yra realesnė nei anuomet, ir jos trauka didesnė nei poetinio žodžio. Šiandien daiktiškoji mūsų aplinka yra magiška, tviskanti, blizganti, sudėtinga, pilna visokiausių reikšmių. Moderniųjų technologijų galia stiprina mūsų valią gyventi, komercinis pasaulis stiprina mūsų troškimus, kuriems galo nėra, kaip ir technologinėms inovacijoms. Kas gali atsisakyti visų tų šiandienos patogumų?
Antai kadaise važiavo poetas arkliuku per savo kaimą su egzistencinio pasirinkimo našta – likti po tėviškės dangum, ar trauktis į Vakarus – ir žuvo. Skeveldrų sužeistas ir jo arklys žuvo, nes ir jis buvo gyva būtybė. O šiandien tuo pačiu keliuku patogiai važiuoju aš su nežinia kiek arklių galios turinčiu automobiliu ir man jokių egzistencinių problemų, vien techninės. Dėl tų technologijų komforto esu absoliučiai užsimiršęs, tarsi būčiau nemirtingas. Man labai patogu, aš gyvenu be jokio metafizinio prasmės lygmens. Šiandienos problemos grynai technologinės ir informacinės. Bet jaučiu keistą kaltės jausmą...
Taigi poezijoje vis labiau įsigali kolektyvizmo, bendruomeniškumo dvasia ir dėl to reikia tik džiaugtis, nes smagu, kai žmonės yra tokie draugiški, mieli. Mes juk pavargome nuo poezijos stabų, talentų, genijų kulto, mums nereikia slegiančių autoritetų. Antai būdavo: atsiduri netyčia šalia kokio nors didelio talento ir galvoji – vaje, koks didelis žmogus! Kad tik nepradėtų kalbėtis, ką aš, toks menkas, galiu jam pasakyti. Ir stengeisi pasitraukti nuo talento į saugią distanciją, iš kur tau jau nieko nepasakytų, net nematytų. O dabar? Tarp tų mielų bičiulių jaučiuosi visiškai saugiai. Net kalbėtis nesinori, nes nėra apie ką. Mes visi viską žinome ir viskas mums yra įgrisę. Ko nors rimtai klausti per literatūrinius renginius gali nebent paskutinis atsilikėlis, nekorektiškas, provincialus meno mėgėjas.
Juk svarbiausia – rami sąžinė. O tokią turi tas, kas nemeluoja sau ir kitiems, neapsimetinėja, neišsigalvoja, ko nereikia. Kūryba didžiąja raide – tai didelė ir pavojinga pretenzija, pražūtingas puikybės vaisius. Todėl eilėraščius reikia rašyti gražiai ir draugiškai. Jei liūdnai, tai tik apie save, ir jokiu būdu ne skausmingai, kad neatrodytų panašu į patologiją ar kompleksus. Liūdesius privaloma gydyti, jie nepadeda gyventi. Juk Europos sąjungoje net kiaulėms neleidžiama liūdėti – šiuolaikiniai ūkininkai privalo joms parūpinti žaislų.
Poetinio teksto kristalizacijos principas šiandien yra horizontalus, plokščias ir platus. Kiekvienas tekstas yra intertekstualus, tarsi vijoklis susipynęs su visa poetine augmenija, tie patys ūgliai keliauja per daugelio autorių knygas. Toje kelionėje nelieka nei individualių vardų, nei veidų, nyksta stiliaus originalumas. Antai vienas mūsų išmoningas poetas dėl pikto juoko ėmė ir padarė tokį eksperimentą: išrašė daug fragmentų iš įvairių poezijos knygų, sulipdė tokias agliutinacijas į kelias krūveles ir pateikė kaip savo eilėraščius spaudai – pačiam kažkurių metų Poezijos pavasario almanachui. Ir niekas to kratinio beprasmybės neatpažino, net pagyrė poetą dėl jo kūrybos savitumo. Gal ir aš juos skaičiau, neprisimenu. Juk atmintyje įstringa tik ypatingi žybsniai, arba visiškas niekalas. Šiandien mes turime standartus.
Poezija kerta ir sienas, joje nebelieka etninio savitumo, kažkokios kultūrinės savasties. Etninė savimonė atrodo lyg koks pelėsis, uždarumo reiškinys, apie kurį galima kalbėtis nebent su mokiniais, skaitant chrestomatinius autorius. Ir Lietuva, ir jos poezija šiandien yra viešas, atviras reiškinys, atviros visuomenės produktas, todėl poezijos kalba darosi standartizuota, lyg sintetinė, lengvai išverčiama. Be tautinės atminties, bet užtat mobili, judri, keliaujanti. Juk yra toks reiškinys – turistinė poezija: kur keliavau, ką mačiau, ką tuo metu pagalvojau, ką prisiminiau.
Aišku, kad tokia horizontali poezijos sklaida perima mimetinius prozos principus, išsižadėdama vertikalių, gelminių prasmės struktūrų. Eiliuota proza, nes jeigu būtų vien proza, tekstas liktų be jokios prasmės. Dabar bent pakiliai skamba.
Šiuolaikinę poeziją pavadinčiau pseudomorfoze. Tai proza, įsprausta į poetinę formą. Poezijos pavasaris tampa prozos pavasariu. Eilėraštyje girdžiu eiliuotą eseistiką, apsakymus, įvairius siužetus, nutikimus. Jame atsiranda personažų, kurie kažką samprotauja, šmaikštauja, dalijasi kasdienio gyvenimo patirtimis.
Terminą pseudomorfozė, perėmęs jį iš mineralogijos, kultūros reiškiniams apibūdinti pritaikė vokiečių istorikas ir filosofas Oswaldas Spengleris savo garsiame veikale „Vakarų saulėlydis“ („Der Untergang des Abendlandes“, 1918). Jo esmė paprasta: žemės gelmėse, uolienose susiformuoja kokie nors kristalai, kurie dėl savo molekulinės gardelių struktūros turi vienokią ar kitokią taisyklingą formą. Kaip ir klasikinis eilėraštis. Būna taip, kad per ilgą laiką tas uolienose susiformavęs kristalinis darinys išnyksta – sudūlėja, jį išplauna vanduo ar pan. Ir tada tuščią taisyklingos formos ertmę užpildo kokia nors kita medžiaga, įgydama to ankstesnio kristalo formą. Taip atsiranda apgaulingas reiškinys: forma yra viena, o turinys – visiškai kita medžiaga, kuri neturi to pirminio kristalo ar mineralo savybių. Tiesiog atsitiktinė masė.
Šiame poezijos pavasaryje girdėjau ilgiausias nykias poemas, parašytas remiantis tikrais įvykiais. Labai norėjosi, kad visa tai būtų aprašyta tikroviškai – kaip apsakymas, apysaka ar kokia apybraiža. Tokį reiškinį suprantu kaip nepagarbą realybei ir autoriaus susireikšminimą. Jis suvartojo empirinius įvykius, kad kažkuo užkimštų savo poetinę pseudomorfozę.
Girdėjau ir įdomių eseistinių pasipasakojimų – apie pavogtą dviratį, – tik man klausytis trukdė nenatūrali, eiliuota pasakojimo forma. Kam to reikia? Poetui? Kad jis jaustųsi poetu? Negi tai koks prestižas?
Nyksta klasikinė poezijos forma, ją užpildo gyvenimo prozos masė. Proziškas tekstas per jėgą sugrūdamas į poetinę formą ir tai vadinama eilėraščiu. Kartais gaila, kai visiškai įdomūs pasakojimai, eseistiniai etiudai imami deklamuoti tokia nežmogiška, nenatūralia eiliuota kalba. Daug šiuolaikiškų eilėraščių – tai sugadinta epinė ir publicistinė medžiaga. Kodėl? Todėl kad eiliavimu autorius savo kasdieniškajai sąmonei stengiasi suteikti universalumo ir reikšmingumo. Juk eiliuotas skaitymas – neeilinis, ypatingas, hierofaniškas kalbos suvartojimas. Eiliavimu paprastam pranešimui suteikiamas dar vienas šiuolaikinės poezijos būtinas komponentas – performatyvumas. Eilėraštis juk gyvas, kai jis skaitomas viešai, kai realizuojamas komunikacinis adresanto ir adresato kontaktas. Be adresato nūnai nėra ir poeto. Pagaliau mūsų poezija baigiasi slempoezijos (slam poetry) atrakcijomis, kur eiliuotus pranešimus gali skaityti kas tik nori ir apie ką tik nori. Galų gale poezijos renginiai panašėja į sakralines misterijas: tai komunikacija be informacijos.
Žvelgiant iš teorinės perspektyvos, poezijos permainos vyksta jau seniai – tai modernizmo (romantizmo) ir avangardizmo paradigmų literatūroje kaita. Avangardizmas paneigia metafizinį būties matmenį ir archetipinę žmogaus gelmę, kurioje ir formuojasi klasikinės poezijos kristalai. Apie avangardizmo žalą dar 1960-aisiais užsimena Alfonsas Nyka-Niliūnas: nerūpestingos poezijos tradicija ateina iš „Keturių vėjų“ kartos. „Toji tradicija pridarė daug žalos mūsų poezijai. Tos tradicijos veikiama jinai prarado daugelį nepaprastai svarbių poezijos amato dorybių ir įsigijo nemaža ydų, kurių svarbiausios yra kalbinis nerūpestingumas, nepagarba poezijos technikos normoms, rimavimas nė iš tolo nesirimuojančių žodžių etc.“ (A. Nyka-Niliūnas. Temos ir variacijos // Vytautas Mačernis. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 123).
Mano nuomone, situacija tokia. Be dramos, turime dvi literatūros rūšis: epą ir lyriką. Epas – tai žmogus pasaulyje, lyrika – tai pasaulis žmoguje. Poezija yra „vertikalus“, metaforiškas kūrybinis principas, ji kyla iš žmogaus dvasios, iš jo gelmės. Eilėraštis turi susikristalizuoti kaip mineralas, dar geriau – kaip brangakmenis, kaip deimantas. O juk jie yra reti, todėl ir brangūs. Eilėraštis – tai dvasios kristalas. Tokiam dariniui susiformuoti reikalingas didžiulis spaudimas, sakytume, egzistencinė įtampa ar pan. Ir tas procesas būtinai vyksta gelmėje, o ne kasdienybės paviršiuje.
Tačiau iš kur šiandien bus toks spaudimas? Kur šiandien gelmė? Juk mes neturime problemų, mes gyvename patogumų pasaulyje. Kapitalizmas atima iš mūsų sielą, t. y. gyvenimo laiką, bet mainais suteikia komfortą. Ir mums kur kas geriau be tų metafizinių dvasios gelmių – beje, pražudžiusių ne vieną. Antai Marcelijus Martinaitis paskutiniame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime kalbėjo maždaug taip: geriausi kūriniai buvo parašyti sunkiu metu. Geri laikai yra sunkūs literatūrai (2011 04 15). Toks tas kūrybinės veiklos paradoksas: tikras menas gimsta iš įtampos. O mūsų pasaulis yra saugus ir ramus, laisvas. Tai, be abejo, yra gerai. Bet poezijos paradigma vis mažiau reikalinga, poezija tampa kasdienybė reikalu be gilesnės egzistencinės reikšmės. Nes komercinė realybė šiandien stipresnė už poezijos balsą, kuris kviečia tarsi į kažkokius tyrus. Ko mes ten nematėme? Mes esame visiškai čia, dabar ir kasdien. Šiandien klausimas – kokia gyvenimo prasmė? – yra juokingas ir rodo asmenybės problemas, o ne savižinos poreikį. Mūsų tapatybė jau yra suformuota informacinės sociokultūrinės aplinkos, mes jau įrašyti į kasdienybės plokštumas, todėl savyje nėra ko knaisiotis. Nieko viduje nėra. Tai – psichologų ir teologų reikalas, o jie gyvena kažkur toliau nuo mūsų pasaulio, kažkokioje liguistoje zonoje.
Gyvename vis greitėjančiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje, esame žinių žmonės. Mūsų mintys bėga greitai, niekur nesustodamos, jos skrieja paviršiais kaip tie vandens vabalai, niekada nepaskęsdamos – tiesiog nėra kada. Gyventi ir galvoti reikia labai greitai. Taip pat ir rašyti kūrinius, kad mūsų komunikacija būtų sėkmingesnė.
Informacinės visuomenės žmogus pasakoja savo gyvenimo įvykius, įvykio širdis yra naratyvas, deterministinė ir metonimiška reikšmių ir situacijų jungtis, o kad tam proziškam pasakojimui trūksta gelmės ir prasmės – ne bėda, sugrūsime jį į poetinę formą ir bus jums prasmės regimybė. Tarsi poezija, tarsi sielos polėkis.
Tačiau kad toje vietoje, kur turi būti siela, metafizinis savasties principas – nieko nėra! Na, lyg ir yra kažkas, yra psichologinis turinys, ir kartais gan jautrus, ambicingas, supratingas ir pan., tačiau iš tikrųjų – ten jau ne siela ir ne poezija, ten – pseudomorfozė. Kažkas panašaus į sielą ir į poeziją, bet ne tai. Esminė mūsų dienų poezijos problema: jai trūksta sublimacijos. Prasmės smūgio. Gelminės įžvalgos. Stipraus jausmo. Brangakmenio blyksnio. Unikalios egzistencijos. Viso to šiandien ir negali būti, nes vienmatiškame, išglebusiame, saugiame, liberaliame pasaulyje nebeliko jėgos. Tik išgyvenimo ir prisitaikymo baimė, bet iš jos poezijos nepadarysi. Eilėraščiai šiandien dažnai gražūs, blizga tarsi brangakmeniai, kurie labai panašūs į tikrus, nes šiandieninės technologijos viską gali.
Keičiasi ne poezija, keičiamės mes. Mūsų sąmonė kitokia. Mūsų siela yra pseudomorfozė. Vietoj kristalizuotos prasmės – pragmatinių reikšmių briketas. O eilėraštis – tik to plokščio gyvenimo atspindys.
Nuo plokštumos nenukrisi, – nei viršūnių čia, nei bedugnių.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)