Nijolė Raižytė. Zenono Baltrušio nuotrauka       Monika, matuodamasi suknelę, kaip paauglė ilgai staipėsi prieš veidrodį.

       – Dabar esu panaši į tamsų debesį, apšviestą saulės, – šypsodamasi pasakė. – Beje, iš kur tu sužinojai, kad mėgstu mėlyną spalvą?

       – Pastebėjau, kad turi nemažai tokios spalvos drabužių, be to, ji tau tinka. Ilgai sukau galvą, kokį modelį išrinkti, bet, atrodo, pataikiau: šita suknelė tave lieknina, suteikia daug žavesio, gyvybės, paslaptingumo, vienu žodžiu, dabar tau stinga tik dailios burtų lazdelės.

       – Ačiū, – Monika apkabino seserį ir pažadėjo atsilygindama padovanoti vieną mamos labai mėgtą auksinį papuošalą. – Aš aukso tikrai nedievinu, – prisipažino, – man labiau prie širdies sidabras, be to, tu turi daugiau puošnesnių drabužių, – turėsi prie ko priderinti.

       Rugilė nenorėjo priimti, – kaip paaiškėjo, tai buvo vyro dovana jubiliejaus proga, tačiau Monika vis tiek jai jį įsiūlė.

       – Manau, kad mama labai apsidžiaugtų, sužinojusi, jog tu jį priėmei. Galų gale, – pasakė Monika, – jeigu kada pritrūks pinigų, galėsi jį parduoti, – auksą visais laikais superka.

       Rugilė, vartydama rankose masyvų, tačiau dailų vėrinį, galvojo, kad mama tikriausiai jį užsidėdavo tik labai ypatingomis progomis. Tačiau nežinau, ar aš pati kada nors jį nešiosiu, ko gero, tai bus tik... paprastas suvenyras, kurį retkarčiais išsitrauksiu, pamaigysiu rankose, užsidėsiu ant kaklo, prieisiu prie veidrodžio, pasigrožėsiu, o paskui vėl nusiimsiu ir įmesiu į papuošalų dėžutę. O gal kada nors, užslinkus juodam sunkmečiui, ir parduosiu, – negali žinot, kas kada bus.

       – Aš tau anksčiau nesakiau, – prisipažino Monika, – bet šito vėrinio atsiradimo priežastis – ne tik jubiliejus. Tais metais, kai tėvas jį padovanojo, mamai pavyko įveikti savo silpnybę – alkoholizmą. Kelerius metus ji stipriai gėrė ir jau manėme, kad tikrai neišsikapstys: tėvas galvojo apie skyrybas ir buvo susiradęs kitą moterį, gražią vienišą mokytoją; jos namuose ir aš dažnai būdavau, keletą mėnesių, kai mama gydėsi, net gyvenau. Mokytoja buvo man gera, maloni, padėdavo ruošti pamokas, tačiau aš jos vis tiek nemylėjau. Net nekęsdavau už tai, kad ji tokia graži, išsilavinusi, protinga, o mano mama suvargusi ir beveik kiekvieną dieną dvokia alkoholiu. Kartą, kai užtikau ją besiglaustančią su tėvu, labai supykau, net vakarienės nevalgiau, atsiguliau ir verkiau verkiau, net pagalvė permirko nuo ašarų. Kitą dieną po pamokų ilgai basčiausi gatvėmis ir negrįžau į jos namus. Tėvas, suradęs mane pas draugę, išbarė, tačiau sužinojęs, kodėl pabėgau, atlyžo. Sakė: „Jeigu jau taip nenori, galime grįžti namo, aš tavo mamą myliu ir tikrai jos nepaliksiu, kai ji pasveiks, mes vėl čia gražiai gyvensime trise.“ Taip ir buvo: kai mama šiaip ne taip įveikė savo silpnybę, tėvas pamiršo, – bent jau man taip atrodė, – tą mokytoją. Tik man buvo keista, kad mama, žinodama, jog jis turėjo meilužę, nekėlė skandalų.

       – Gal jie savo santykius aiškindavosi, kai tu negirdėdavai, – paprieštaravo Rugilė. – Nė viena moteris į tokius dalykus nežiūri pro pirštus, anksčiau ar vėliau, bet ietys būna sulaužomos. Štai kad ir mano sesuo Lina. Iš pradžių bandė su vyru kalbėtis gražiuoju, gėdinti, bet paskui, pamačiusi, kad tie pamokslai nieko gera neatneša, kreipėsi pagalbos į anytą. Ši, beje, išrėžė, kad galbūt ji pamiršo savo, kaip moters, priedermes. Gal, vien tik vaikais rūpindamasi, apsileido, tačiau su mylimu sūneliu pasikalbėjo. Alvydas, žinau, labai siuto, bet po to pokalbio surimtėjo, pasikeitė.

       – Gal nepasikeitė, – nusišypsojo Monika, – bet nusileido į požemius, ten, kur niekas jo nemato, nepamokslauja, neišjuokia ir nieko nereikalauja. Gal vieną dieną gyvena požemiuose, o kitą – dienos šviesoje, taip kaip ir visi. Savo gyvenimą požemiuose slepia, apie jį niekam nekalba, net neprasitaria puse lūpų. Nuo paslapčių jo veidas kiekvieną dieną rūstėja, žvilgsnis aštrėja, o balsas visai neprimena šilko šnaresio, greičiau jau dūžius į skardą ar metalą. Man atrodo, kad mes visi gyvename dvigubus gyvenimus: vieną parodomąjį, kitą slaptą, užrakintą šimtais spynų. Kartą sapnavau, – įtarčiau, kad tada buvau kažkokiu būdu patekusi į mamos sielos požemius, – jog ji, apsisiautusi galvą plonu šilkiniu juodu šaliku, dėvėdama juodą, tačiau sidabro karoliukais nusėtą ilgą suknelę, iš lėto vaikštinėja didžiulėje juodoje duobėje ir niūniuoja liūdną melodiją. Aplinkui mačiau aukštas aštrias uolas, o virš jų, labai labai toli, saulės spindulių šokius, gėles, žalią žolę. Uolos – apledėjusios, šaltos, slidžios, todėl jos pastangos pasiekti viršūnę ir bent kiek priartėti prie gėlių buvo bergždžios, – greitai nuslysdavo ir parkrisdavo ant akmenų. Paskui ilgai kaip katė laižydavosi žaizdas ir tyliai verkdavo. Pralinksmėdavo tik tada, kai kažkokie keisti padarai, mažai panašūs į žmones, atnešdavo jai raudono kaip ugnis vyno. Apsvaigusi pradėdavo juoktis, jos akys žibėjo, šaukdavo, kad dabar esanti labai labai laiminga ir greitai išdrįs aplankyti savo baltąją tyrą gėlelę, augančią ten, aukštai, ant uolų.

       Kai Monika nutilo, Rugilė paklausė:

       – Kodėl tu man anksčiau nesakei, kad mudviejų mama mėgo išgerti?

       – Nebuvo kuo čia girtis, tikrai. Prisipažįstu, neigiau tikrovę ir nekenčiau šios tiesos.

       – Tai gal tu ir daugiau ką slepi? – sutriko Rugilė.

       – Gal... – numykė Monika, – gal...

       – Pavyzdžiui, ką dar? Sakyk, nebijok!

       – Na... Kartą ji buvo pradingusi visą mėnesį, o paskui lyg niekur nieko grįžo ir, nieko protingo nepaaiškinusi, gyveno su mumis toliau. Mes taip ir nesužinojome, kur ji bastėsi. Tėvui aiškino, kad ją užklupo baisus liūdesys, todėl norėjo pakeisti aplinką: sėdo į traukinį ir išvažiavo. Kartais aš labai bijodavau jos tuščio šalto žvilgsnio, atšiauraus veido, bejausmio balso. Dabar suprantu, dėl ko ji kentėjo. Mama, atrodo, visą gyvenimą bėgo nuo savo praeities, bet jai, žinau, nebuvo lengva ir paprasta. Manau, kad mama kentėjo ir ta kančia ją po truputį naikino kaip žmogų, kaip moterį. Labai gerai prisimenu vieną žiemos vakarą, kada ji grįžo namo sušalusi, pamėlusi ir truputį išgėrusi. Tėvas buvo prašęs parnešti kefyro, bet mama pamiršo; supykęs grubiai ją išbarė ir pagrasino skyrybomis. Sakė, kad jam gėda prieš kaimynus ir bendradarbius, kalbėjo, kad draugai juokiasi iš jo ir laiko mazgote. Ji nesipriešino, nesigynė, tik, susmukusi krėsle, sušnibždėjo: „Atleiskit man abu.“ Man jos pagailo: pribėgau, apsikabinau. Ir sulig tuo apkabinimu labai išsigandau; mama buvo šalta kaip ledo luitas, man net pasirodė, kad negyva, sustojusia širdimi. Kai ji mane apsikabino ir stipriai prisispaudė prie krūtinės, pasijutau taip, lyg pamažu slysčiau į šaltus gilius požemius. Man pasidarė baisu ir aš, pasprukusi iš jos ledinio glėbio, puoliau prie tėčio. Jo rankos visada būdavo šiltos, jis dažnai šypsodavosi ir retai mane bardavo.

       Rugilė susimąstė. Sielos požemiai sielos požemiai... – be perstojo mintyse sukosi žodžiai, nuo kurių jai darėsi baugu, tačiau kartu ir labai smalsu. O gal ji iš tikrųjų, galvojo, visą gyvenimą mylėjo tik mano tėvą, vyrą, su kuriuo buvo susitikusi tik vieną vienintelį vakarą? Jeigu taip, tuomet gyvenimas su Monikos tėvu jai nebuvo paprastas ir lengvas. Gal mama jautė save tik tada, kai nusileisdavo į praeities požemius, kai pamiršdavo realybę, apčiuopiamus, čia pat esančius daiktus ir žmones. Gal ji buvo susikūrusi savo karalystę, savo kitus namus; niekas, išskyrus ją pačią, nežinojo, kur jie yra, koks kelias ten veda.

       Po šito pokalbio su seserimi, Rugilė dažnai, bendraudama su jai įdomiu žmogumi, imdavo ir pagalvodavo: Kokia jo sielos požemių karalystė: tamsi, primenanti kalėjimą su daugybe ankštų kamerų, ar saulėta, pilna pasakiškų fantazijų, kur nėra vietos pavydui, kerštui, pykčiui, nevilčiai, skausmui.

       Kai vieną popietę ji pabandė nusileisti į Giedriaus sielos požemius, susidūrė su neįveikiamomis kliūtimis: iš pradžių jis nustebo, paklausė, kam jai to reikia, o paskui, kai Rugilė vis tiek įkyriai kaip varnalėša kibo, supyko.

       – Nevalia brautis ten, kur negalima, – piktai atrėžė. – Yra dalykų, apie kuriuos mes niekam, net patiems artimiausiems žmonėms nepasakojame. Aš, beje, tavęs niekada neklausiau, kaip tu mėgdavai mylėtis su Nojumi, arba ką mintyse darydavai su merginomis, norėjusiomis jį iš tavęs paveržti. Ir visai nenorėčiau sužinoti, kaip tu tuose sielų požemiuose elgiesi su žmonėmis, kurie, tarkim, kritikuoja tavo pasiūtas sukneles.

       – Oho, koks griežtumas! – pasišaipė Rugilė. – O aš, jeigu nori, galiu tau parodyti ne tik savo sielos prieangį, laiptus į rūsį, bet ir patį kampinį tamsų kambarį, prikrautą senų, niekam nereikalingų rakandų ir visokių sentimentalių mažmožių.

       – Netikiu, kad būsi iki galo atvira, netikiu, vis tiek kažką, gal net patį šiurpiausią dalykėlį, nuslėpsi.

       – Šiurpiausią dalykėlį? – Rugilės akys iš nuostabos išsiplėtė. – Tu galvoji, kad mano sieloje yra daug šiurpių užkaborių, pelkių, brūzgynų?

       – Tai žinoma, kad yra, – nesutriko Giedrius. – Gal, pamatęs tuos brūzgynus, net pasprukčiau nuo tavęs, taip išsigąsčiau, kad net kojos tirtėtų, akys iš siaubo išsprogtų, plaukai piestu atsistotų.

       – Be reikalo išsigandai, – nuramino jį Rugilė, – be reikalo, tokių juodų šiurpių dalykų, nuo kurių tu mirtum iš siaubo, mano sielos požemiuose tikrai nėra, na, gal vienas kitas, bet jie tikrai ne tokie jau ir žiaurūs. Tiesiog kartais žmones, labai mane įžeidusius ar įžūliai atsistojusius skersai kelio, matydavau mirusius: stovėdavau kelio nuošalėje ir ramiai stebėdavau laidotuvių procesiją. Beje, laidotuvės būdavo labai gražios: katafalkas apkaišytas gėlėmis, karstas pats geriausias, ąžuolinis, nešikai juodais tviskančiais frakais, baltais kaip sniegas marškiniais, laidotuvių procesija taip pat kaip kino filme: moterys vilki elegantiškomis šilkinėmis suknelėmis, rankose – baltos lelijos, retkarčiais jos iš miniatiūrinių lakuotų rankinukų grakščiai išsiima baltas nosinaites ir nusišluosto per skruostus riedančias ašaras. Rytdienos laikraščiuose mirgėte mirga poetiškos užuojautos, gražūs straipsniai apie velionį ar velionę. Matai, nieko baisaus čia nėra.

       – Šiurpoka, – nesutiko Giedrius, – šiurpoka, bet, jeigu tu jų nekankini, o leidi jiems numirti lengvai, be skausmų, savaime ar tiesiog netyčia, tai gal tada tikrai, kaip tu sakai, čia nieko baisaus. O, įdomu, ar... nors vienas toks vaizdinys apie laidotuvių procesiją materializavosi realybėje?

       – Taip, buvo vienas atvejis, bet aš čia niekuo dėta: tas žmogus, pasirodo, jau seniai sirgo.

       – Jeigu jau pati paėmei mane už rankos, – toliau provokavo Giedrius, – ir įsivedei į savo sielos labirintus, tai gal pasakysi, kokius vaizdinius saugai pačioje intymiausioje dėžutėje?

       – Ir kas gi tave domina? – Rugilė šiek tiek sunerimo, pagalvojusi, kad gal ir be reikalo čia taip laisvai atsivėrė. Prisiminusi posakį, kad vyras – ne pati geriausia draugė, kuriai gali išplepėti visas smulkmenas, pritilo, susimąstė.

       – Viskas! Viskas domina.

       – Matai, – pradėjo išsisukinėti Rugilė, – pamiršau, kad neseniai pamečiau intymaus kambarėlio raktą, kol jo nesurasiu, nieko negalėsiu papasakot. Bet tu nesisielok: nieko įdomaus, to, ko tu nežinotum ir nebūtum patyręs, tikrai ten nėra. Na, aš dažnai matau Nojų... nuogą, gėriuosi jo vyriškomis grožybėmis, prisimenu, kaip nekantriai padedu jam nusirengti, kaip jis pats plėšia nuo manęs drabužius, kaip įsisiurbia į lūpas, o paskui... – Rugilė staiga nutilo ir delnu užsidengė burną.

       – Kas... paskui? Ko nutilai? – susinervinęs paklausė Giedrius.

       – O paskui, – tęsė Rugilė, – staiga įeini... tu. Žinai, aš dar nebuvau tavęs sutikusi, bet tave jau pažinojau; keista, ar ne? Mylėdavausi su Nojumi, o sapnuose matydavau kažkokį visai kitą, niekada anksčiau nematytą vyrą. Jis buvo labai panašus į tave, tiesiog nepaprastai: tokie pat vešlūs į viršų sušukuoti plaukai, rusvos akys, žvilgsnis, lūpos, veido išraiška, – nesuprantu, kaip, kokiu būdu ateitis ima ir įsiveržia į mūsų gyvenimą. Ar tau taip nebūna?

       – Ne, – atsakė Giedrius ir nepatenkintas papūtė lūpas. – Nebūna. Aš retai sapnuoju, o jeigu ir sapnuoju, tai sapnus retai prisimenu, tiesiog neskiriu jiems didelio dėmesio. Gal tau tada buvo pairę nervai, todėl ir matei pranašingas vizijas.

       – Galbūt, – neprieštaravo Rugilė, – Nojus man daug nervų ištąsė, tikrai. Bet pamirškim jį, tegul mirusieji ramiai ilsisi ramybėje.

       – tikrai, – pritarė Giedrius, – tegul ramiai ilsisi.

       Jis, beje, visai ir nenorėjo nieko girdėti nei apie Nojų, nei apie kurį nors kitą vyrą, praeityje besisukiojusį aplink Rugilę. Jam visai patiktų, kad Rugilė apskritai neturėtų praeities šešėlių: jokių meilės istorijų, prisiminimų, pasakojimų, žavėjimosi, ilgesio, pykčio, kad ir nekalto, vos per petį dairymosi atgal.

 

       Rugilė matė save, bėgančią labai siauru vingiuotu takeliu per skaisčiai oranžinių tulpių lauką: didelį, bekraštį, banguojantį nuo smarkaus vėjo, apšviestą saulės; retkarčiais atrodydavo, kad aplinkui visai ne gėlės, ne gamtos stebuklingi kūriniai, bet talentingo siuvėjo pasiūtas milžiniškas besiplaikstantis šilkinis sijonas.

       – Kodėl tu mamai atnešei raudonų tulpių, o ne baltų chrizantemų? – paklausė Monika, pamačiusi sesę su milžinišku glėbiu gėlių.

       – Nežinau, – prisipažino Rugilė, – gal todėl, kad vieną naktį mačiau save, bėgančią per bekraštį tulpių lauką. Takelis siauras, vingiuotas, o lauko galo kaip nematyt, taip nematyt. Be to, dabar pavasaris – pats tulpių žydėjimo metas.

       – Žinai, – žiūrėdama į savo rankose pūpsančias keturias baltas karališkąsias chrizantemas, susimąstė Monika, – aš dabar pagalvojau, kodėl gi nuotakos dažniausiai dėvi tik baltas kaip sniegas sukneles, kodėl jos, tarkim, nesirenka raudonų kaip ugnis, žalių kaip žolė ar mėlynų kaip jūra?

       – Vestuvinių suknelių spalvomis domėjausi dar studijuodama, net parašiau šia tema keletą straipsnių, – prisipažino Rugilė ir, panardinusi nosį į chrizantemų sniegą, pasakė: – Pasirodo, anksčiau vestuvinės suknelės buvo ne baltų, bet ryškių spalvų, dažniausiai raudonos. Kuo ryškesnis audinys, tuo geriau. Ypač intensyviomis spalvomis akis rėžiančios vestuvinės suknelės buvo išpopuliarėjusios Indijoje, Japonijoje, Kinijoje ir Rusijoje.

       – Įdomu, kodėl? – nustebo Monika.

       – Santuokos dažniausiai vykdavo ne iš meilės, tai buvo komerciniai sandėriai, įteisinantys paveldėjimo teises, sutvirtinantys klanų ir šeimų ryšius. O ryškios spalvos simbolizuodavo turtą, aukštą padėtį visuomenėje. Beje, pernai vienai trisdešimtmetei iš tiesų pasiuvau raudoną vestuvinę suknelę. Kai paklausiau, ar ji nebijanti pašaipų, atsakė, jog jai nusispjaut, ką apie ją kiti pagalvos. tai buvo drąsi moteris, įdomu, kaip jai sekasi dabar?

       – Gal ji tuokėsi ne iš meilės, todėl ir vilkosi ne tradicinę baltą suknelę, o ryškiai raudoną, – padarė išvadą Monika.

       – Jos motyvų nežinau, bet jaunikiui, kaip supratau, toks jos sprendimas nelabai patiko. Tačiau ji jo nepaisė. Tas vyras, kaip man pasirodė, buvo pametęs dėl jos galvą.

       – O balta? Kada merginos pamišo dėl baltų vestuvinių suknelių su šydais?

       – Baltų vestuvinių suknelių bumas prasidėjo šešioliktame amžiuje, manoma, kad šią madą pradėjo Škotijos karalienė. Ji pasirinko baltą vestuvinę suknelę todėl, kad jos mamos herbe dominavo balta spalva.

       – Jeigu kada tuoksiuos antrąkart, – užsisvajojo Monika, – nesivilksiu baltos suknelės, tegul ji bus tokios ryškios pavasariškos spalvos kaip šitos tulpės, kurias ką tik padėjai ant mudviejų mamos kapo. Atrodo, kad visi kapai nušvito.

       – Kapai čia labai dideli, tiesiog neaprėpiami, – Rugilė apsižvalgė. – Jeigu ne aukštos, dangų norinčios pasiekti pušys, čia būtų labai nyku. Didmiesčių kapinės kaip ir miestai: tankios, sukištos, kapas prie kapo, apželdinimų mados vienodos, paminklai taip pat mažai vienas nuo kito kuo skiriasi. Ar tu čia dažnai ateini?

       – Na, tikrai kapuose negyvenu, – šyptelėjo Monika, – pavasarį pasodinu našlaičių, vasarą – begonijų, rudenį – chrizantemų, per Vėlines, kaip ir visi, uždegu daug žvakių, nuperku gražesnių gėlių, – štai ir viskas. Čia, žiūrėk, – mostelėjo ranka, – palaidoti ir mano seneliai iš tėvo pusės, aš dar juos prisimenu, ypač močiutę, tokią mažytę, vikrią, greitą, geros širdies. Senelis, – ir dabar akyse stovi tie vaizdai, – čepsėdamas rūkydavo pypkę ir pasakodavo visokias šiurpias istorijas apie karą. Kartais pagrieždavo smuiku, padainuodavo.

       – Nepagalvojau, – sutriko Rugilė, – taigi reikėjo papuošt gėlėmis ir tėvo kapą.

       – Tiek tulpių atnešei, kad užteks abiem, – nuramino Monika.– Ir tėvams, ir seneliams, ir kaimynams. Bet... ar tu čia, stovėdama prie šitų kapų, ką nors jauti?

       – Nežinau... – numykė Rugilė, – jaučiuosi nejaukiai. Bet aš turėjau tai padaryt, kitaip naktimis, vartydamasi nuo vieno šono ant kito, galvočiau, kodėl vis nenueinu, nepasimeldžiu, nenunešu gėlių, neuždegu žvakės. Nuo šiandien gyvensiu ramiai ir manęs negrauš jokie sąžinės priekaištai. Jeigu mudviejų mama dabar mato šitas ugnines gėles, tai tikriausiai džiaugiasi taip, lyg būtų jų gavusi nuo žiūrovų po spektaklio, kuriame ji vaidino pagrindinį vaidmenį.

       – Ji nieko niekada nevaidino, – liūdnai šyptelėjo Monika, – gal tik retkarčiais apie tai pasvajodavo. Vadinasi, tu atnešei gėlių jos svajonei, bet ne jai.

       – Sunku pasakyt, – svarstė Rugilė, – kada mes esame tikresni: ar realiame gyvenime, ar savo sapnuose, ar svajonėse?

       – Gal... – susimąstė Monika, – bet žmonės paprastai suvokia tik ryškiai matomus, materialius dalykus. Juk nevadinsi aktoriumi žmogaus, kuris tik kažkada svajojo vaidinti, arba neįvardysi kito kaip rašytojo, jeigu jis kuria tik sapnuose ar giriasi savo draugams, kad yra talentingas ir galėtų parašyti Nobelio premijos vertą romaną. Jaunystėje aš taip pat rašiau eilėraščius, bet poete netapau, nors iš pradžių ir norėjau didesnio pasisekimo, šlovės. Dažniausiai mes, vos tik pradėję ką nors daryti, norime greito rezultato, išskirtinio dėmesio, pasisekimo. Žiauriai ir negailestingai kaunamės tik dėl to, kad mus pagirtų, pripažintų, apdovanotų. O kas mus giria, apdovanoja? Tie patys žmonės, ne kokie dievai. Tie patys žmonės, pilni kompleksų, visokių ligų, riboti, lengvai pažeidžiami, gyvenantys ir kuriantys pagal nusistovėjusias taisykles, normas. Pabandyk ką nors pakeisti, – iškart gausi per galvą, būsi nesuprasta ar net išjuokta, apspjaudyta.

       Matai, galvojo Rugilė, ji rašė eilėraščius, vadinasi, turi menininkės gyslelę, gal paveldėjo ją iš mamos? Bet ir jai tikriausiai pristigo to, ko ir mamai: ryžto, drąsos, spjaut, kaip sakoma, ant kitų ir daryt tai, ko tikrai nori. Bėgi, kažkas pakiša pagalį po kojomis, – parvirsti, susikruvini kelius, velniškai skauda, keikiesi, rėki, sieloje taip pat sąmyšis, kažkoks pragaras, bet ateina naktis, išsimiegi, susapnuoji gražų sapną, rytą pamatai po langais žaliuojančią rasotą žolę, medžius, žydinčias gėles, skraidančius paukščius, ir išsyk palengvėja.

       – Kam nors parodei savo eiles ir jas sukritikavo, išjuokė? – paklausė Rugilė. – O gal net išsityčiojo? Ir tada pasakei sau: gana tų kvailysčių!

       – Kaip tu atspėjai? – nustebo Monika. – Panašiai, kaip tu sakai, ir buvo: nusiunčiau keletą eilėraščių „Moksleivio” žurnalui, tikėjausi paskatinimo, pagyrimo, o gavau viso labo tik piktą atsakymą. Kažkokia ten redaktorė, pavardės neprisimenu, tikrai ne kokia garsi poetė, pareiškė, kad pirmiausia turėčiau pasimokint eiliavimo, o tik tada poeziją rašyt. Labai supykau ir mečiau gadinusi popierių. Matyt, man tos poezijos ir nereikėjo; beveik visos mergaitės tada rašė eiles, tai ir aš susigundžiau.

       – Taip, – pritarė Rugilė, – jeigu tavo širdžiai ir sielai, tavo pasauliui, tų eilių būtų labai reikėję, tikrai būtum spjovusi visiems į barzdas ir rašiusi toliau, bent sau į albumėlį, draugių sąsiuvinius. Mokykloje man taip pat sekėsi literatūra, labai mėgau knygas, esu parašiusi kelias pasakas, pluoštą eilėraščių, bet piešimas, dailė man vis tiek labiau prie širdies. Mes, žmonės, kaip kokie magnetukai: prilimpame ten, kur mus labiausiai traukia. Net jeigu kada kas nors prievarta ir atplėšia nuo mūsų pasirinkimų, po kiek laiko vėl prie jų sugrįžtame, gal net su didesne jėga, azartu.

       – Magnetukai magnetukai magnetukai... – staiga trečias asmuo įsijungė į seserų pokalbį. Balsas buvo keistas, tarsi iš po žemių.

       Abi nustėro, sukluso, apsidairė. Nieko nepastebėjusios, išsigando ir gerą minutėlę pastovėjusios, kaip stabo ištiktos, kiek pasitraukė nuo kapo. Negali būt, pagalvojo Monika, kad mama bandytų įsikišt į mūsų pokalbį, ir dar tokiu nemaloniu balsu.

       – Ar man tik pasigirdo, ar čia tikrai kažkas mudvi ėmė mėgdžioti? – paklausė Rugilė.

       – Ir aš girdėjau, kaip kažkas keletą kartų pakartojo: magnetukai magnetukai... – pritarė virpančiu balsu Monika. – Gal geriau jau einame, ne veltui sakoma, kad kapinėse negalima užsibūti, paskui pradeda vaidentis. Nesuprantu, kaip žmonės nebijo gyventi prie pat kapinių, pažiūrėk, va ten, tik už tvoros, stūkso senas medinis namukas, girgžda varstomos durys, kudakuoja vištos, gieda gaidys, verkšlena vaikas. Tikriausiai kažkas iš to namo gyventojų taip linksminasi: pasislėpę už senų pušų ar didesnių paminklų, klausosi kapų lankytojų pokalbių, o paskui juos mėgdžioja. Matyt, mūsų šneka apie magnetukus patiko, kitaip nebūtų pakartoję...

       Kai išeidinėjo pro kapinių vartus, išgirdo vaikišką juoką. Atsisukusios pamatė, kaip nedidelis susivėlusiais garbiniuotais plaukais berniūkštis pasislėpė už seno paminklo. Monika pagrūmojo jam pirštu ir šūktelėjo:

       – Išdykėlis! Oi, tu patrakėli, negražu taip gąsdinti žmones. Kai kas nors pagaus ir iškarš tau kailį, neverk!

       Vaikas neatsikirto, liko tūnoti už paminklo.

 

       Rugilė kelias dienas negalėjo pamiršti šio nuotykio kapinėse, pasakojo apie jį Violetai, Linai ir Giedriui. Visi tik pasijuokė, ir tiek. Į klausimą, ar už solidžią pinigų sumą sutiktų vieni praleisti kapinėse naktį, moterys kategoriškai atsakė, kad ne, o Giedrius susimąstė. Žiūrint kokia pinigų suma būtų pasiūlyta, svarstė, kokios sąlygos, kokios kapinės: ar garsėjančios vaiduokliais, girtuoklių ir nusikaltėlių landynėmis, ar tvarkingos, saugomos prižiūrėtojų. Prisipažino, kad gerai išgėręs gal ir pasiliktų kokiai nakčiai, be to, reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusių. Jeigu tas kapinių berniūkštis nieko nebijo, tai kodėl aš, suaugęs vyras, turėčiau bijoti, stebėjosi jis. Palikęs maisto ir gėrimų vėlėms, ramiai sau knarkčiau po sena pušimi. Visi – ir gyvi, ir mirusieji, – mėgsta, kai juos gerbia, vaišina, įvertina, prisimena geru žodžiu, gražiais pasakojimais.

       Tai va, galvojo Rugilė, kuo moterys skiriasi nuo vyrų. Moterys nusprendė išsyk, impulsyviai, net giliau nesusimąsčiusios, o vyras svarstė ir neskubėjo atsakyti. Ko gero, ir jis norėjo pasakyti ne, bet susitvardė ir ėmėsi diplomatinių gudrybių, be to, tikriausiai pagalvojo, kad pinigai niekada nėra lengvai uždirbami. Gal po visų ir prieš, po ginčų ir sutarčių ir jis galų gale pasakytų ne, bet vyras tada vis tiek atrodytų kaip nugalėtojas, kaip labai drąsus ir protingas žmogus, kuriam koją pakišo tik kažkokia viena kvaila sutarties eilutė. Panašiai, ko gero, pasielgtų ir mano tėvas, atsiprašau, globėjas Karolis. Jis irgi ne koks pliuškis karštakošis, dažniausiai viską gerai apgalvoja ir tik tada priima lemtingą sprendimą. Rugilė prisiminė, kaip mama Irena, pasidavusi anuomet daugelio žmonių norams greitai ir lengvai praturtėt, sumanė parduoti butą, atiduoti pinigus į kažkokią firmą ar vėliau liūdnai sužlugusį bankelį ir laukt pelningų palūkanų. Jeigu ne Karolio užsispyrimas ir griežtas ne, ko gero, kaip ir dauguma, būtume likę ir be buto, ir be pinigų. Jis nesileido žmonos įkalbinėjamas, sakė, kad tai labai rizikinga, kad geriau, kaip sakoma, meška girioje, bet ne žvirblis saujoje. Tada, prisimenu, juodu stipriai pykosi, kaip reikiant svaidėsi žaibais ir perkūnais. Mama, stebėdama, kaip greitai, pardavusios butus, praturtėjo kai kurios jos pažįstamos, taip pat ryžosi tokiam žingsniui. Mums tada tikrai buvo riesta: tėvas liko be darbo, nes uždarė jo gamyklą, įstaiga, kur dirbo mama, taip pat kybojo ant plauko. Bet, kaip sakoma, skęsdamas ne visada mirtinai priburbuliuoja, – kažkas išgirsta pagalbos šauksmą, ištiesia ranką. Tėvas Karolis, pusę metų pavežiojęs keleivius miesto mikriūške, įsidarbino buhalteriu draugo įsteigtoje kompiuterių firmoje, o mamos įstaigos ne tik kad neuždarė, bet dargi jai ir atlyginimą pakėlė. Žinoma, ne visiems taip pasisekė: daugybė žmonių, kai uždarė sovietines gamyklas, liko be darbo, atsidūrė darbo biržoje, o paskui, nusivylę mažomis pašalpomis ir atlyginimais, išvyko laimės ieškoti į užsienio šalis. Dabar lietuvių pilna visur: visuose žemynuose, visose šalyse. Lietuvaitės noriai teka už turtingų užsieniečių ir daugumos jų vaikai pirmiausia mokosi tėvo, bet ne gimtosios mamos kalbos; nes ta ranka, kuri maitina, suteikia pastogę ir valdo.

       Taigi, galvojo Rugilė, tėvo Karolio genų aš neturiu, todėl nesu jau tokia visada ir viską gerai pasverianti, šimtą kartų matuojanti ir tik paskui kerpanti. Kartais elgiuosi impulsyviai, netikėtai, greitai užsiplieskiu, net užsidegu kaip degtukas. Iš pirmo žvilgsnio esu lyg ir labai rami, net šalta, tačiau mano viduje kunkuliuoja stiprus vulkanas; jeigu kas nors jį pažadina ne itin gerų ketinimų vedinas, gauna ugnies pliūpsnį tiesiai į veidą. Galbūt tai tikrojo tėvo – armėno, ruso ar gruzino – genai. Bet kartais būnu ir visai kitokia: tingi kaip kiaulė, nepaslanki kaip meška, kvailai užsispyrusi kaip ožka ir gležna, tarytum laukuose žydinti aguona. Žmonės iš savo protėvių paveldi ne tik charakterio bruožus, intelektą, temperamentą, išvaizdą, bet ir įvairias ligas. Įdomu, kokiomis ligomis sirgo mano biologinio tėvo giminaičiai? Tiesą pasakius, tai net nežinau, kokios ligos daugiausia kamavo mano mamą... Reikės paklausinėti Monikos. Kad buvo linkusi į neurozes, alkoholizmą, – tai jau žinau, tačiau gal dar ką nors sesuo nuo manęs slepia...

       2011

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)