tekstai.lt

G. NOTRIMAITĖ. Vytauto Kubiliaus 80-mečiui
 
       2006 m. lapkričio 23–24 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas surengė mokslinę konferenciją ,,Kritikas lūžio metais“, skirtą įžymaus literatūrologo Vytauto Kubiliaus 80-mečiui. Didelė dalis pranešimų buvo skirta V. Kubiliaus tekstams – literatūrologiniams darbams, kritikai, rengiamiems dienoraščiams – aptarti bei pasidalyti įspūdžiais, prisiminimais apie šią iškilią lietuvių humanistikos asmenybę.
       Algis Kalėda, pradėjęs konferenciją, svarstė, kokią reikšmę literatūros mokslas ir kritika turėjo lietuvių literatūros plėtrai antroje XX a. pusėje. Pranešime brėžta literatūrologijos ir literatūros sąveikų trajektorija, mąstyta apie bendrųjų nuostatų ir atskirų individualybių vaidmenį šiame procese. Eva Eglâja-Kristsone savo pranešimu tarsi pratęsė A. Kalėdos mintis apie literatūros ir kritikos sąveiką sovietmečiu. Latvių literatūrologė kalbėjo apie ,,atlydžio“ Latvijos kritikus, kurie savo straipsniais apie literatūrą, meną ir kultūrą suteikė pagrindą Ezopo kalba diskutuoti aktualiomis temomis.
       Buvo kalbama ir apie bendresnę sovietmečio problematiką. Ko gero, provokatyviausias pasirodė svečio iš Notingamo universiteto Evgeny Dobrenko pranešimas ,,Socialistinis realizmas ir realusis“. Jame sovietinis menas analizuojamas kaip mechanizmas, sublimuojantis sovietinę tikrovę ir perdirbantis ją į socializmą. Tad socrealizmas, anot E. Dobrenko, gamino ne knygas, filmus ir paveikslus, bet socializmą kaip realybę ir artefaktą. Panašią vietą šiame gamybos procese užėmė socrealistinė kritika: ji nebuvo sovietinio meno metakalba, bet tapo socrealistinės gamybos dalimi, kurios pagrindinės funkcijos – sovietinės tikrovės harmonizavimas ir estetizavimas. Vytautas Rubavičius demaskavo sovietmetį, tebegyvuojantį kultūroje, partinio gyvenimo patirtį turinčių žmonių atmintyje. Nomenklatūrinio elito atstovai rašydami / kurdami prisiminimus praeitį vertybiškai perkuria, pasitelkdami ,,tyliosios rezistencijos“, ,,darbo žmonių labui“ nuostatas. Todėl būtina kritinė literatūrologinė analizė, kad suvoktume tokios literatūros rašymo strategijas, atpažintume sąmoningo nutylėjimo bei užmiršimo duobes aiškinantis legitimacinį prisiminimo ir istorinio naratyvo pobūdį. Nerijus Brazauskas aptarė socialistinio realizmo romanus, juose ryškindamas komunistinės ideologijos propagandą. Ramutė Rachlevičiūtė, demonstruodama intriguojančias žurnalistines iliustracijas analizavo, kaip susiformavo ideologiškai dominantei paklusnūs darbai, kaip folkloras, liaudies dailė buvo panaudoti įvaizdinant sovietinę ideologiją.
       Kituose pirmos dienos pranešimuose buvo kalbama apie V. Kubiliaus mokslinį palikimą. Aušra Jurgutienė, aptardama romantizmo tyrinėjimus kaip išskirtinę literatūrologo veiklos kryptį, bandė apibrėžti, sukonkretinti problemišką jo metodologinį santykį su literatūra. Dalia Striogaitė gilinosi į kubiliškąjį monografijos modelį, esminiais jo bruožais išskirdama pabrėžtiną konceptualumą ir sprendimų autonomiškumą, meistrišką kūrybos analizę. Loreta Jakonytė apžvelgė polemiką, kurią įžiebė mokslininko knyga ,,XX amžiaus literatūra“. Interpretuodama šį įvykį literatūros sociologijos požiūriu, prelegentė aptarė išryškėjusią problemišką posovietinio kritiko vietą, ypatingą jautrumą sovietmečio literatūros interpretacijoms.
       Antrą konferencijos dieną buvo kalbama apie V. Kubiliaus gyvenimo ir kūrybos tekstus, liudijančius šios asmenybės visuomeninį, politinį angažuotumą, jos aktyvumą ir temperamentą. Viktorija Daujotytė grįžo į prieštaringą V. Kubiliaus tyrinėjimų pradžią, aiškino(si) talentingo žmogaus ,,geležinio laiko“ rėmuose situaciją. Mokslininkė interpretavo ryšį tarp V. Kubiliaus disertacijos apie lietuvių revoliucinę poeziją ir ieškančios, maištingos kritiko asmenybės. Nijolė Kašelionienė aptarė V. Kubiliaus knygą ,,Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, išryškindama jos, kaip cenzūruoto teksto, ypatumus bei reikšmę formuojant lyginamojo literatūros mokslo teorines nuostatas, pateikiant tam tikro laikotarpio literatūrinę panoramą. Donata Mitaitė analizavo V. Kubiliaus rašytų poezijos rinkinių recenzijas, atskleidė du sąlygiškus šio tyrinėtojo rūpesčio polius: žmogaus ir visatos paslaptis, žmogaus ir jo tautos likimą, tarp kurių kritikas nuolat svyravo. Prelegentės įžvalga apie pilietinį ir egzistencinį angažuotumą tarsi atliepė dar pirmą dieną išsakytiems Dariaus Kuolio įspūdžiams apie V. Kubiliaus paskaitas, studentus traukusias šiuo angažuotumu, autentiškomis A. Camus ir J.-P. Sartre'o refleksijomis, bei Rasos Juknevičienės, kalbėjusios apie V. Kubilių kaip idealistą, humanistą, aktyvų pilietį, valstybės kūrėją ir patriotą, mintims. Mindaugas Kvietkauskas analizavo diskusines V. Kubiliaus kalbas ir poleminio pobūdžio tekstus kultūrinėje spaudoje, atkreipdamas dėmesį į šio mokslininko raiškos specifiką, egzistencialistinio pobūdžio laikyseną. Audinga Peluritytė aptarė temperamentingų V. Kubiliaus literatūros kritikos tekstų poetiką: pasaulėvaizdžio topus, atpažįstamus analizuojamų autorių kūryboje, jo paties kritikos tekstų sakinių sandarą, metaforiką. Provokatyviai kalbėjęs Ramutis Karmalavičius įvardijo, kad pagarba V. Kubiliui reikalauja jo darbus vertinti kritiškai.
       Vandos Zaborskaitės pranešime buvo kalbama apie dramatišką V. Kubiliaus kūrybos sovietinės okupacijos sociokultūrinėje erdvėje kelią, vedantį nuo susitapatinimo su viešpataujančia ideologija iki savojo identiteto suradimo. Mokslininkė išryškino alternatyvos tarp rezistencijos ir prisitaikymo dramatizmą, suintensyvėjantį žmonėms, turintiems aiškų pašaukimą, t. y. polinkį reikštis kurioje nors vienoje kūrybinės veiklos srityje. Todėl V. Kubilius išgyveno itin skausmingą dramą. Dramatizmo temą savo pranešimuose plėtojo Jūratė Spindytė ir Saulius Žukas, besikoncentruojantys į mokslininko ,,Dienoraščius“. J. Sprindytė, remdamasi daugiau nei penkiasdešimt metų rašytų ,,Dienoraščių“ medžiaga, pasakojo apie V. Kubiliaus metodologinį skepticizmą, nulemtą istorinių sąlygų bei romantinės meno koncepcijos, ryškino konfliktą tarp kritiko ir mokslininko, nepaprastai daug dirbančio tam, kad kompensuotų savo paties diagnozuotą talento stoką. S. Žukas kūrėjo dramą aptarė kitu aspektu. Jis analizavo ,,Dienoraščius“, rodančius konfliktiškas situacijas, verčiančias rinktis tarp atviros opozicijos valdžiai ir žeminančių nuolaidų režimui, V. Kubiliaus santykius su sovietine valdžia: bandymus laviruoti neatsisakant protesto prieš ją ir nuoširdžiai apgailestaujant, kai valdžia nusisuka.
       Po pranešimų ir diskusijų prisiminimais apie Vytautą Kubilių dalijosi mokslininko šeimos nariai, draugai, bičiuliai, kolegos.

G. NOTRIMAITĖ