1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

       1. Būti jaunam yra geriausia, nes dar turi jėgų ir neblogus dantis. O vaiku ir seniu „lietuviškam dugne“ būti labai keblu ir pavojinga, nes šito amžiaus piliečiai yra mažiausiai apsaugoti. Vaiku vaikui būti nūnai neleidžiama, nes jais reikia užsiimti ir skirti daug dėmesio, net daugiau nei savo augintiniui šuniui ar katei. Kitaip vaikas užaugs, švelniai tariant, kompleksuotas ir korėtais meilės artimui ir apskritai gyvenimui pamatais. Tiksliau – toks ir užauga. Aš ne išimtis. „Vaikai turi žinoti savo vietą“, – sako piktas barzdotas dėdė. Manau, savo vietos nežino 90 proc. žemės gyventojų.

       Geriausi dalykai jaunystėje – seksas ir entuziazmas. Ir jei kartais šlubuoja seksas, tai paprastai netrūksta entuziazmo. Nors moksliškai nustatyta, kad entuziazmas išsilaiko vos trejus metus, tiek pat, kiek ir meilė, anot jaunatviško prancūzo.

       Dar vienas svarbus dalykas jaunystėje – išmokti gerti. Mokytis geriausia pradėti nuo kokių trylikos. Keleri vėmimo metai ir jau barake su fuksais gali aktyviai demonstruoti aukštąjį pilotažą. Iš aviatorių humoro skrynelės: pilotas nuo pilti, lakūnas nuo lakti. Sveiki, kolegos!

       Yra toks terminas „jaunystės klaidos“. Nes jaunystėje leidi sau klysti (gal net kartais tai darai specialiai?). O kas man – jaunam, durnam, neženotam! Jei per daug neprisidirbai, klaidos bus tavo maloniausias atsiminimų senatvėje židinukas. O gal net medžiaga pagražintiems memuarams.

       Paprastai memuarai rašomi išėjus pensijon. Bet pradėkit jau dabar, kad ir trisdešimt penkerių, nes pensijos, vyrai, šioj šaly greičiausiai nesulauksim; sumokėję tiek mokesčių... „Ave mortis“! „No Country for Old Man“*.

       Reikėtų pakalbėti apie brandumą. Tai svarbiausias aspektas šiame bloke. Tik, deja, beveik nieko apie tai neišmanau. Tad siūlau pasiskaityti W. Gombrowiszių. Niekas geriau už jį apie brandumą neparašys.

       2. Menininkų rutina paprastai stipriai nekamuoja. Nes jų smegenys užimtos visokiais absorbavimais, kontempliavimais etc. Kitaip tariant – nuolatos dirba. Net ir sapnai – puikiausia medžiaga opusui; arba – raštelis ant šaldytuvo, konfliktiškas dialogas parduotuvėje, lietaus lašai į elgetos skardinėlę; netgi gavus į snukį galima parašyti romaną apie kerštą. „Everything goes“**. Tik imk. Ką matom, tą dainuojam. Bet viskas priklauso nuo matymo.

       Gal ir skambiai pasakysiu, bet manau, kad menininkui būdinga ir maištas, ir protestas. Meno funkcija – žmogų daryti žmogumi. Pliaukštelėti lazda, jei miegi per meditaciją. Žinoma, skauda. Todėl vartotojas dažnai nepatenkintas, kad jį muša (visai graži gyvenimo ir meditacijos paralelė). Šiuolaikinį meną dėl to ir vertinu, dėl nepatogumo, dėl to smūgio. Tegu šis menas performatyvus, neturintis išliekamosios vertės – jeigu nors trumpam pažadina, tai jau gerai. Ir atvirkščiai, vimdo „entertainmentas“ teatre ir televizijoje.

       Oficialiai jau nesu jaunasis menininkas, gal tie klausimai ir ne man, bet ir iš mumijos kartais neatimsi jaunatviško maksimalizmo. Va nuostaba kartais nepakenktų. Nes koks gi yra knygų skaitymas ir filmų žiūrėjimas? Tik vartymas ir persukinėjimas. Ir kaip parašyt eilėraštį be nuostabos? Tai – retorinis klausimas.

       3. Apie hierarchijas stengiuosi negalvoti ir nekalbėti. Gyvenu pajūrio miestely, esu vienišas jūrų vilkiukas. Mėgstu skaityti poeziją. Turiu mėgstamų poetų. Jų daug. Turiu nemėgstamų poetų. Jų daug. Pats šiuo metu mažiau rašau, daugiau dainuoju, ką matau. Ar manau, kad yra neįvertintų ir pervertintų poetų? Manau. Ar manau, kad yra geografinė diskriminacija? Taip. Ir žinau, kur gyvena daugiausia šūdmalių.

       4. Labai liūdina, kad mano kartos žmonės – Ž. Ilgauskas, R. Šiškauskas, kiek jaunesnis A. Macijauskas – atsisako žaisti už Lietuvos nacionalinę krepšinio rinktinę. Apskritai krepšinis yra labai opi Lietuvos problema. Jis „nususina“ kitas sporto šakas. Kaip kažkas yra pasakęs, kad sostinė „nususina“ provincijas (nebūtinai pritariu). Be to, kai kurie poetai mėgsta žaisti ir žiūrėti „kašį“, todėl mažiau parašo.

       Paradoksalu, bet su savo kartos atstovais bendrauju mažiau, nei su jaunimu. Ir žinau tiksliai, kad dauguma jų emigruos. Išvažiuos mokytis arba dirbti. Bet tai ne taip baisu, nes mano karta išvažiavo, o vaikus paliko močiutėms ir auklėms. Prastoji karta, palikusi prarastąją kartą prarastajai kartai.

       Kaip minėjau, Unicef tyrimų duomenimis, lietuviai savo vaikams skiria mažiau dėmesio nei augintiniams. Šunis šikina ilgiau, nei pabūna su savo vaikais. Tai nors išmatas surinktų.

       Norėčiau „pavaryti“ ant alkoholikų, nors pats nevengiu užminti ant kamščio (ir sutinku, kad kartais geriausias teatras – prisigerti), bet tuo nesididžiuoju.

       Na ir savižudybės. Toks vainikėlis ant Lietuvos kapelio. Ir tą vainiką pinam ne tik mes, bet ir vyresnės, ir jaunesnės kartos. Ir tos rūtelės dar ilgai nenuvys.

       Kaip tai atsispindi literatūroje, mano kartos rašytojų kūriniuose? Fragmentiškai.

       ______________________________

       * Senas žmogus yra nepageidaujamas šalyje.

       ** Viskas tinka.

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)