tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

 

Viktorija Daujotytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Viktorija Daujotytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m. birželio 22 d.

 

       „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau, šią akimirką mus jungtų; per šešerius studijų metus jaunoji Vilniaus universiteto humanistika jo negalėjo išvengti. Gal ir Kristijono Donelaičio – juk esminė „Metų“ metafora yra tas pats ratas: kelių lygmenų, iki žemiausio, konkrečiausio: „Ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai...“

       Mintis apie išmintingąjį ratą, kuria pradėjau paskaitą, vadinamą lectio ultima, suformuota ne labiausiai žinomuose R. M. Rilke’s kūriniuose, o tarsi paraštinėse pasakose „Vom lieben Gott und Anderes“ (1900); tik lygiai po šimto metų pasakos išverstos į lietuvių kalbą, pavadintos „Pasakojimais apie gerąjį Dievą“. Išvertė jas mūsų universiteto docentė germanistė Eugenija Vengrienė, jau pati stovinti ant šimtmečio slenksčio, dar matanti ir mąstanti. Mūsų fakultete ji dirbo nuo 1945-ųjų iki 1982-ųjų. Laikiau pas ją, griežtą ir inteligentišką (senoviškoji, sidabriškoji dermė), vokiečių kalbos egzaminą jau doktorantūroje (tuometėje aspirantūroje), paklausė, ką mėgstu iš moderniosios vokiečių poezijos. Paminėjau R. M. Rilke. „Ar jis dar modernus?“ – paklausė. Nežinojau, ką atsakyti, bet klausimo neužmiršau. Modernu, kas tinka mūsų sąmonei, mūsų šiandienai. Tad pakartoju R. M. Rilke’s seną ir modernią mintį, kad nieko nėra išmintingesnio kaip ratas. Ir ją pratęsiu: „Dievas, kuris nuo mūsų pabėgo į dangų, grįš pas mus iš žemės. Ir ką gali žinoti, gal kaip tik jūs kada nors atkasite vartus...“ („Pasaka apie mirtį ir nežinomo žmogaus prierašą“). Dangaus ir žemės žmogiškasis vienis, kosmosas arba ratas; su lietuvių Grįžulo ratais.

       Kas dar klausė mano paskaitų, lengvai atspės, kad ne tik ratas (hermeneutinis ratas), bet ir prierašai, perrašai, įrašai ir kiti mažieji paraščių broliai man svarbūs. Ir kiti – kaip dažnai mes, filologai, humanitarai vartojame šią gelbstinčią santrumpą. Und Anderes – ir R. M. Rilke pridūrė: kiti, kas po gerojo Dievo. Lietuvių literatūros tyrėjai (ir ne tik) galėtų parašyti atnaujintą pasakojimą apie priklausomybės laiko kūrybą, jei pabandytų iššifruoti santrumpą „ir kt.“. Kas buvo, kas galėjo būti tie, suskliausti į santrumpą „ir kt.“. Bet juk ir šiandien ta santrumpa tebėra.

       Ką gali žinoti, gal kaip tik jūs kada nors atkasite vartus, – kartoju R. M. Rilke, dar sykį pratęsiu, vėl cituodama. Klausančio šių minčių nusivylimas: „Bet tai tik pasaka.“ Pasakojančio tikrumas: „Mūsų balse, – atsakiau aš tyliai, – viskas tampa pasaka, nes jame niekados niekas negalėjo įvykti.“ Tokia paprasta, taip paprastai pasakoma amžinoji, sudėtingoji meno ir tikrovės problema. Ją išsprendžia balsas, ritmas, intonacija, pauzės. Išsprendžia, kai pasiekia tokį sąmonės lygį, kuriame nieko nebereikia spręsti, nes viskas yra aišku. Įvyksta ir neįvyksta. Neįvyksta ir įvyksta. Bent akimirksniui. Ir tik man.

       Kadaise mėgau kartoti Konstantino Balmonto eilutes: „Ja neznaju mudrosti, godnoj dlia drugich // Tol’ko mimoletnosti ja vlagaju v stich“ („aš nežinau išminties, tinkamos visiems // tiktai akimirkoj eilėraščio tiesa“). Labai tyliai, iš per daugiau nei šimtmetį nutolusio, bet amžinajame, išmintingajame rate besisukančio R. M. Rilke’s balso, iš K. Balmonto akimirksnio įeiname į tą humanistikos sritį, kuriai bandžiau duoti literatūros fenomenologijos vardą. Fenomenologija, iš esmės vienmetė su R. M. Rilke, Marceliu Proustu, su mūsų Jonu Biliūnu, bandė išsaugoti žmogui jo gyvenamojo pasaulio gyvybę, skatindama sąmonę suvokti pačią save, semtis iš savo patirties, iš prigimto, bet ir įgyjamo gebėjimo suprasti save, savo kalbą, savo tylą. Justi, kad pasaulis yra pilnas; dėl kurių nors aplinkybių jis gali ištuštėti, lieka kevalai, gaubtai, bet kol gyvas, žmogaus pasaulis siekia iš naujo užsipildyti – ir labai mažais, vos pastebimais daiktais, ir žodžiais. Literatūroje fenomenai yra gyviausi, sklaidžiausi, raiškiausi. Jų gyvybė plasta ir klausimuose. „Kas yra menas?“ – keistuolio (nes rašytojo) tėvo paklausia berniukas Williamo Saroyano apysakoje „Tėti, tu keistuolis“. Bet kas, – atsako tėvas. Bet kas, į ką tu ypatingai žiūri, ypatingai išskiri, ypatingai darai. Bet ką reiškia – ypatingai? Iš ko galime tą ypatingumą suprasti? Ir ratas sukasi toliau, sąmonę sukabindamas su patirtimi, su kalba, filologų duona.

       Kalba – kalbotyros, tikslių ir tikslingų minties pjūvių sritis, atnaujinama vis kitų metodologinių perspektyvų. Visos metodologijos tinkamos, jei tik nenaikina tiesos, svarbiausios prasmės atramos. Man atrodo, kad lietuvių kalbotyra turi gerus pamatus; juos yra padėjusi pati kalba, sutvirtinusi ankstyvoji raštija, vėlesnė literatūros klasika. Kalbėjimas, kuris yra atskiroji kiekvienos sąmonės kalbos teritorija, gali būti tiriamas fenomenologiniu žvilgsniu, matant nenutraukiamą kalbos ir literatūros ryšį. Prigimtinį ryšį, nes kiekvienas žodis yra (gali būti) pasakojimo branduolys. Ar net pats pasakojimas.

       „Niekada nežinai“, – taip savo gražią novelinio pasakojimo knygą pavadino Danutė Kalinauskaitė, beveik prieš trisdešimt metų mūsų universitete baigusi lituanistikos studijas, kantriai redagavusi kitų knygas ir tyliai rašiusi savąją, kuri pelnytai iškilo į pirmąsias šiuolaikinės lietuvių prozos linijas. Niekada nežinai – toks neįpareigojantis, bet kiekvieno mūsų vidines ambicijas palaikantis pasakymas, tinkantis ir šiai dienai. Išmintingas yra amžinai besisukantis ratas, kai tai suvoki ir kai suvoki, kad niekada nežinai... Ir kai pakartoji išmintingąjį antikos pasakėtininką Fedrą, verstą Simono Daukanto: „Ho-mo dictus in se semper divitias habet“ („Mokytas žmogus pačiame savyje nešiojasi turtus”). Neturite užmiršti, kad esate mokyti žmonės, tariant senovine, primiršta kalba. Kad turite savyje turtų, kurie gali praversti ir visai neįtikėtinose situacijose. Ir, žinoma, kad mokyto žmogaus statusas įpareigoja. Įpareigoja savo kalbai, savo tautai, savo respublikai, saviesiems ir apskritai žmogaus pasauliui, žmogiškumui. Kol gyva lietuvių tauta, tol turime aiškintis visa, kuo ji gyva. Ratas: tautos gyvybės aiškinimas gyvybę palaiko.

       Mes išeiname, bet ratas sukasi, kol jis suksis ir mums, tol jausime jo išmintį. Aukštąjį išminties skliautą, kaip šioje šventovėje, neatskiriamoje Vilniaus universiteto dalyje, kur Konstantinas Sirvydas XVI a. sakė lietuviškus pamokslus, kur sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais aidėjo humanistinė kunigo Alfonso Lipniūno išmintis, palietusi jaunus protus, kur išlikęs Justino Marcinkevičiaus „Paži-nimo medžio“ šlamėjimas. Kur Sigitą Gedą, lyg patekusį į nežinomų galių veikimo epicentrą, ištiko nesuvaldoma poetinė ekstazė. Aukš-tasis skliautas, bet ir kasdienės mūsų sąmonės pagavos, kurios lyg koks cementas sujungia mus su vieta ir laiku, išsaugo prisiminimų šilumą, kvapus.

       Pirmą kartą pro pravertas šios šventovės duris įsmukau vėlyvą 1963-iųjų rudenį, benzino, cemento, drėgmės, puvėsių kvapas, išgąsdintas pro išdaužtą langą išskrido balandis... Po daugelio metų tas pats, jei ir kitas, nusileido prie Marijos Gimbutienės urnos, atsisveikinant. Pro naujus vitražus krito paukštiški šešėliai. Amžini.

      Peršoku, palieku tarpą. Jau senyvą Jurijų Lotmaną, garsųjį semiotiką, turėjusį mokinių ir Lietuvoje, pakvietė skaityti paskaitų į Miuncheno universitetą. Parašė laiške, kad jį, atvykusį visai iš kito gyvenimo, sujaudino ne prabanga, mokslo lygis, o universiteto auditorijų kvapas. Lyg susitiko su kažkuo, prisiminė, atpažino, apsidžiaugė. Taip, auditorijos kvapas – kitas nei salės, kabineto, kambario. Taip, yra šis specifinis jutimas žmonių, daug metų įeidinėjusių į auditorijas. Atsidarai duris ir plūsteli kažkas, kas jaudina, teikia energijos. Lyg įbristum, paneigdamas Herakleitą, į tą patį vandenį, teikiantį pasitikėjimo. Grįžkime mintimis kiekvienas į savo auditorijas, labiausiai į tas, kur mus ištiko kas gero, šviesaus, ir mus palytės jų kvapai. Senų universiteto pastatų, siaurų koridorių, menkai vėdinamų, saulės retai peršviečiamų patalpų. Dulkių, kreidos, tinko, kartais ir pelėsių, knygų, popieriaus, nors jų ir nebūtų. Kvėpavimo, alsavimo. Kiti kvapai mano auditorijose nuo 1963-iųjų, kiti – jūsų. Kiekvienam atskiri. Lemtingoji mano auditorija buvusiame Pilies, dabar Bernardinų skersgatvyje, kur vyko paskaitų dalis ir profesoriaus Donato Saukos literatūros seminaras, pakreipęs mano gyvenimą didesnio sąmoningumo linkme. Koklinė krosnis, kartais, bet ne visada kūrenama, anglių kvapas, voratinklių – labai aukštai, palubėse, labai seno gyvenimo, Adomo Mickevičiaus – kažkur labai arti. Vijoklių, laukinių vynuogių. Buvusi 7, paskui 118, dabar – Vinco Krėvės auditorija. Kaip pakeitė jos kvapus Ramutės Jasudytės kilimas – sodrūs, naminiai, vilnos, lino kvapai, permušantys Pilies gatvės, mašinų, seno verdamo aliejaus, anglių. Žvelgiant iš rūko ar iš mito kylančias figūras, būdavo lengva kalbėti apie V. Krėvę, čia skaičiusį paskaitas – apie „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, apie „Šarūną“.

       Ta pati auditorija, bet dar tarsi iš kitos eros – sausakimša, gale sumesti palteliai, šutas nuo jų ir mūsų storų guminių puspadžių. Blykčiodamas storais pigių akinių stiklais, juodu išleistuvių kostiumu, jau nublizgintu, S. Geda skaito „Pėdas“, eilėraščius, virtusius pirmąja knyga. Jaučiame, kad tai poezija – kita, moderni, mūsų. Kartojosi (ir dar kartosis), kas vyko (dabar manau, kad dabartinėje 92) karo metais, kai savo eilėraščius skaitė Vytautas Mačernis; pusalkanis alsavimas, šaltos, rasojančios sienos. Jauna Vanda Zaborskaitė pasidalija iš Panevėžio atsivežta duona su alkanomis studijų draugėmis – ji bėga iš paskaitos, neša duonos seseriai. Profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas, sunkiai kostintis drėgnoje, šaltoje auditorijoje, lemtingai ištaria apie V. Mačernį: štai poetas, štai poezija. Čia, tarp šitų sienų, iš kvapų, iš taupių šviesos atspindžių daug kas pažinta – atpažinta. Iš to, ką įsuko permainingasis, amžinasis, išmintingasis ratas.

       Maždaug prieš dvidešimt metų, bet jau dabartinėje Lietuvių literatūros katedroje, profesorė Vanda Zaborskaitė, tyliai žvelgdama į Sarbievijaus kiemą, prisiminė Putiną; sakęs, kad jaučiąs čia buvusių, dirbusių, kūrusių žmonių dvasias. Patikėjusi tuo. Ir aš tikiu. Pereidama Didįjį (arba Skargos) kiemą dažnai pajuntu ne tik Bibliotekos kiemo klevų, kurių nebėra, dvelksmą, bet ir kraujo kvapą. Žinau, iš kur jis. Universitetui švenčiant 400 metų jubiliejų, 1979-aisiais, su studentais skutome plyteles, statybininkai ką tik buvo išsivežę dažus, cementą, o rytą jau turėjo prasidėti iškilmės, jau švytėjo užrašas „Alma Mater Vilnensis“. Stiklo šuke sužeista studentės ranka, giliai perpjauta, mano pastangos aprišti, sustabdyti kraują. Ir kraujo kvapas, kartu su išgąsčiu. Paskui mintis – ir šitaip sutvirtinamos sutartys su savuoju universitetu, Vilniaus širdimi. Nuo tos akimirkos iki šiol esu tikra, kad Vilniaus universitetui sunykti reikėtų daugiau nei keturių šimtų metų. Reikia juo pasitikėti, jame dirbti. Ir išeinant neužsidaryti durų, nes niekada nežinai.

       Išeiti taip, kaip įeiti.

       Iškvėpti taip, kaip įkvėpti.

       Pakartoti: nieko nėra išmintingesnio už ratą.

 

       Mieli Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto magistrai!

       Tegu Jūsų sąmonėje įsigyvena mokyto žmogaus jausmas, tegu jis sutvirtina Jūsų gyvenimus nematomais, bet jumyse esančiais turtais, tegu tie turtai padeda Jums ir Jūsų artimiesiems, mažiems, jauniems ir pagyvenusiems, šiandien supantiems Jus žydėjimo, gėlių, vilčių kvapais, artimumo alsavimu. Svarbesnio už artimumo alsavimą nieko nėra.

       Tegu laimingai sukasi Jūsų gyvenimo ratai.

       Mieli Kolegos, baigia apsisukti dar vienų mokslo metų ratas, tegu vasara būna Jums maloninga, tegu ramiai ir lygiai pereina į rudenį, sugrąžinanti į įprastų darbų ritmą.

       Ačiū.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)