tekstai.lt

Tomas Venclova. Eilėraščiai

 

Tomas Venclova. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tomas Venclova. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

            









              Amasaliko samanos


       Vos įskaitai gamtos raidyno smulkmę –

       uolos paviršium bėgantį kursyvą.

       Delne telieka šerpeta ir dulkė:

       net nežinai, ar gyva, ar negyva.

       Virš minkšto kupolo surizgo vielos –

       gal ožkarožė, gal ir katilėlis.

 

       Anapus gūbrio plyti sąvartynas,

       malūnsparnio aikštelė ir barakai.

       Toliau – betikslis ir erdvus žemynas

       ar planeta. Čiurlenantys latakai,

       trys Matterhornai, jūroje įmirkę.

       ir lopas šerkšno pas kampuotą kirchę.

 

       Ūkai virš valties. Įlankoje – ižas.

       Tu liksi šių kraštų neatpažintas.

       Nė vieno vardo kapinyno kryžiuos,

       per naktį neužsidega žibintas,

       o karavanas uostan neužsuko,

       nes kliudo ledkalniai už Kulusuko.

 

       Pilkuojantys kriokliai skardena limbą,

       lig šalčio skydo liko kelios mylios,

       tačiau prie skeldinčio granito kimba

       čionykštis peleninis Igdrasilis,

       kraštovaizdy išbarstęs gležną putą,

       bet, tiesą sakant, toks, lyg jo nebūtų –

 

       be sėklų ir šaknų. Hermafroditas,

       pažinęs meilę, kai aptirpo sniegas.

       Jis šiaušiasi bespalviais sporofitais

       ir sveria lygiai tiek, kiek sveria niekas.

       Jisai pridengs, praskleidęs trupų šleifą,

       ir Romą, ir Kartaginą, ir Leifą.

 

       Dantytą kalną ir klampias pakrantes

       suvienija jo perregimas kūnas.

       Nepasidavęs, lyg medžioklių gentys,

       jis valdo žemę – badmirys klajūnas,

       kurio sausi ir abejingi pirštai

       pavirsta akmeniu, tačiau nemiršta.

 

       Šiek tiek į pašalį nustūmęs kerpes –

       beteisį augmenijos pagranduką,

       pasaulių taikintojas, įsiterpęs

       spragoj tarp gneiso ir padangių rūko,

       jis lygus laikui. Jo esmė – pilnatvė

       šaly, kur skliautą persmelkia vienatvė.

 

       Speigiračio kalvynų takelažas.

       Kantraus nesimo žaluma ir mėlis.

       Šiom samanom esi tiktai peizažas,

       tiksliau, peizažo būsena. Šešėlis

       praeina, tarsi štilis arba štormas,

       ir sklaidos erdvėje. Kaip visos formos.

 

       Amasalikas – gyvenvietė Grenlandijoje. Igdrasilis – pasaulio medis skandinavų mituose.

       Leifas Eriksonas – vikingas, plaukiojęs poliariniuose kraštuose (kaip tvirtinama, pirmasis atradęs Ameriką).

 

 

             Ties pirmojo bevielio siųstuvo griuvėsiais


                     I


       Gatvės veda į niekur, šalitvorės tvoskia karščiu.

       Šiapus greitkelio juostos į smėlį įklimpsta krūmynas,

       ir respublika įsauly ilsis už tavo pečių –

       ligi sprūdžių, kuriuos išskaptavo kitoks vandenynas.

 

       Nuo benzino ir dvokiančių menkių apsvaigę krantai

       kelinta valanda nesulaukia gaivinančio brizo.

       Plieno tiltas vilioja savižudį. Vos įmatai

       pašto rūmų baltam fasade įrašytą devizą.

 

       Aitriai blizgantis Boeingas perrėžia dangų peiliu.

       Uždarytos langinės. Po mėnesio baigias sezonas.

       Ir su kumščiu po galva, tarp duriančių šlaito žolių,

       tu beveik išgirsti, kaip mėlynėje tirpsta ozonas.

 

                    II


       Kiek toliau – numazgoti nei kriauklės dviaukščiai namai.

       Suvenyrams vitrinoj neverta aukoti skatiko.

       Dulsvas rotušės bokštas. Atrodo, jog šičia gimei,

       nors akcentas įstringa gerklėj. Kas įvyko – įvyko.

 

       Horoskopo nepridera neigti. Tokia jau lemtis –

       piligrimų gyvenvietės, šiukšlinas priemiesčio parkas,

       šitas kresnas druskožemio kupstas, kame bangpūtys

       apkabina betoną, tarytum romėniškas arkas.

 

       Grandines, lyg reljefą, iš nuobodžio graužia erdvė,

       ir vietovaizdis dumba į jūrą nei Pervalkos kopos.

       Dvi Atlanto pakrantes mėgina suglausti srovė.

       Kontinento alkūnė beviltiškai siekia Europos.

 

                     III


       Taip, juokinga šnekėt apie tremtį. Karčius atstumus

       kitados per savaitę ar porą įveikdavo laivas,

       bet mažėja gaublys. Intervalas dabar nežymus,

       ir vienintelis matas, kuris tebesiskiria – laikas.

 

       Ten sutemsta, šiame kyšuly viešpatauja diena,

       bet kompiuterio pliūpsnis, į švytinčią plokšmę užklydęs,

       jungia rytus ir vakarus. Virpa standi membrana,

       atlinguoja naktiniai balsai iš anapus. Euklidas

 

       nesupras to lygiagrečių žaismo. Pasaulių ryšys –

       tai, kas lieka po meilės ir peleno. Sukas padangės,

       okeanai pasvyra, sugirgžda visatos ašis,

       ir nuščiuvusią ertmę prisodrina eterio bangos.

 

                     IV


       Atsigręžęs į skliautą, nugrimzdęs žolės čiužiniuos,

       tu stebi griuvėsius ir atkaklų rudens chlorofilą.

       Išsiversk be ekrano ir Skype’o. Nelauki žinios,

       ir pažįstami numeriai vienas po kito nutyla.

 

       Sutirštėja šešėlis, neklauso akli sąnariai,

       kraujas stingsta aortoj. Sakytum, kad nieko nebuvo.

       Iš dvilypės tėvynės beliko tik šie pamariai,

       šitas laikinas guolis šalia antikinio siųstuvo.

 

       Juodo šimtmečio įkaitas, dingusio amžiaus uolus

       mokinys, tu kaupi burnoje pralaimėjimo skonį

       ir į gimtąją naktį kol kas dar siunti signalus –

       savo pulso brūkšnius ir taškus, lyg naujasis Marconi.

 

       Guglielmas Marconis pirmą kartą perdavė radiogramą per Atlantą iš JAV į Europą (1903). Jo siųstuvo liekanos yra ant kopos Cape Codo iškyšulyje netoli Bostono.



              Gyvųjų motina


       Jie liko dviese – vyras ir žmona,

       nes angelas išnyko. Saulė leidos,

       dar blykčiojo viršukalnių darna,

       tarpeklio vingiuose klajojo aidas,

       ir viskas buvo Dievo dovana –

       šiurkštus drabužis ir Adomo veidas,

       ir senkančių upokšnių išvagotas,

       erškėčiais ir usnim užžėlęs plotas.

 

       Delnams negreit pasidavė akmuo.

       Kamavo troškulys, ir grūdo trūko.

       Suskirdo kojos, perlinko liemuo,

       įdiržo pirštai nuo sunkaus kauptuko.

       Adomas, temstant grįždamas namo,

       gailėjos, kad medžioklėje užtruko,

       ir, vakarykštį žvėrį prijaukinęs,

       jį pratino gyvent prie palapinės.

 

       Per naktį nepailsdavo klusnus,

       mėnulio fazėms ištikimas kūnas.

       Ji laukė. Viešpats buvo jai dosnus.

       Skausme, kaip pažadėta, gimė sūnūs.

       Jaunėlis – iškalbus ir sumanus,

       bet šimtąkart brangesnis palaidūnas

       pirmagimis. Juos nesunku atskirti,

       nes vienas atnešė į žemę mirtį.

 

       Gentis gausėja. Mirti nebaisu.

       Tą sakinį jau sunkiai taria lūpos.

       Trapėja kremzlės, akyse tamsu.

       Seniai nesisapnuoja rojaus upės.

       Vos vos lašėdamas iš debesų,

       vanduo drėkina dirvą. Krūmai supas,

       ir jų lapus, iš pietryčių atėjęs,

       apsunkina standus dykynės vėjas.

 

       Klajokliams – bandos, jai – namų ruoša.

       Lig ryto plieskia į stovyklos lomą

       kadais užginto sodo atplaiša –

       žvaigždė, neką didesnė už atomą,

       ir moteris ją stebi – vieniša,

       nes Dievas jau pasiėmė Adomą,

       praradus viską, nieko nepraradus,

       sena tarytum pažinimo medis.

 

       Jos įsčiose subrendo visata.

       Jos gyslos puoselėja Messaliną

       ir riterę Joaną. Jai skirta

       dukra, padėjus galvą už kaimynę

       kaceto barake. Taip pat ir ta,

       be sielvarto užkasusi šiukšlyne

       naujagimį, pradėtą girtą naktį,

       nors jo širdis dar nesiliovė plakti.

 

       Ir Ta, kuriai paklūsta sūkuriai,

       iš marių dugno inkarus išrovę,

       kuriai liepsnoja skliauto žiburiai,

       pripildę neužmatomą šventovę –

       ta būsimoji Motina, kuriai

       bazilikų portalai skelbia šlovę,

       nes jos alsavimu per amžius gyvos

       baroko sferos, gotikos ogivos.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)