Paulius Norvila. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

              









              ankstų rytą prisimeni viską


 

       ankstų rytą prisimeni viską,

       apžvelgęs galėtum paliudyti, kad

       penktame šio namo aukšte

       tavęs laukia mergaitė,

       jos kambariai paprasti, tačiau

       kada beužeisi, užvirins arbatos,

       prašneks apie orą, sapnus ir

       mus jungiančius žmones,

       vėliau paprašys nusirengti, bet

       taip paprastai, lyg išeit pasivaikščiot

       gražiausią pavasario dieną,

       kokios dar nebuvo, vėliau,

       visa tai bus vėliau, ji kartos ir

       pradėsi tikėt šalto ryto šviesa ir

       pradėsi matyt, prisiminti, galvoti,

       tada ir pajusi, kaip smogia

       taip švelniai, iš karto pritrūks

       šilto oro, įkvėpti, norėsis įkvėpti,

       pabusti į sapną, patraukti save

       nuo savęs, ir tada ji palies

       tavo lūpas, šalna apkabins, sušnibždės,

       jog dar niekad tavęs neatsimena tokio,

       dar niekad tavęs neatsimena, nes

       ankstų rytą ji miega, o tu

       tik bandai ją pažadint,

       sukurti.

 

 

              apie šviesą lange


       apie šviesą lange apie

       lūžusią fleitą

       vidurnakčio tylą

       vidurdienio kaitrą

 

       kalbu ir kalbu ir

       tik niekas negirdi

       pulsuojančios gatvės

       numirėlių širdys

 

       dar keletas bumbt

       ir teliksi tik svečias

       tarp juodvarnių brolių

       beviltiškai trečias

 

       kvailys kuris kapsto

       pakrantėje smėlį

       stiklo šuke

       na nors kastuvėlį

 

       ak dieve paduoki

       ir viskas ir nieko

       tarp mūsų nebuvo

       tarp snaigių ir sniego.

 

 

              atvėrus trečiąją akį


       atvėrus trečiąją akį,

       atsiveria sapno riba ir

       vienas kito švelnumą

       skaitome pirštais,

 

       mėginame, ak,

       kaip beviltiškai,

       bandom suprasti

       ar visa tai tikra,

 

       kaip beviltiškai

       šypsomės, suprasdami –

       nesvarbu.

 

 

              ilgųjų distancijų bėgikai


       ilgųjų distancijų bėgikai

       lengva ristele į kalną

       grupelėmis po septynis

       treniruojas kas rytą

       ir taip – jau keliolika metų

       nebegali nebėgti, sustoję

       pradeda dusti, šnekėti

       nesąmones, apsipažįsta,

       iškart atsiprašo, pasiūlo

       susitikti puodeliui kavos,

       vėliau gal – į kiną

       ar šiaip

 

       ir tas „šiaip“ –

       toks nekaltas, gražus,

       jog nėra priežasties netikėti

       jų bėgimo, lengvo, ritmingo,

       gyvenimo nuoseklumu.

 

 

              ir nors ne visi


       ir nors ne visi, kurie laukė,

       buvo apdovanoti,

       likusiems nuo pečių

       irgi kai kas nukrito,

 

       ir iš jų šypsenų, rodėsi,

       tai gerokai svarbiau,

       negu nešti tolyn

       vainikus, juostomis

       perrištus kūnus,

       tolyn, vis tolyn

       nuo savęs

 

       nuo laisvės

       nepriklausyti.

 

 

              įrašas


       o įrašo apie savo mirtį

       nors tu ką

       niekaip neprisimenu.

 

 

              jeigu būčiau


                                  tai kas vyksta tarp mūsų,

                                   neleisk prisiliest, nes

                                   pabusiu.

                                                 Di Lorra

 

       jeigu būčiau sutikęs tave kiek anksčiau,

       būčiau lengvai išprotėjęs,

       o jau po akimirkos – sunkiai,

       nepakaltinamai ir nenuginčijamai,

       kritęs po kojomis, verkęs

       tris mėnesius, lipęs į degantį kalną,

       kartojęs žodžius – paukščiais jie

       skristų iš mano burnos, paukščiais

       jie tūptų į tavo rankas, tavo plaukus,

       sustingtų juose spalvomis, regimom,

       kai užlaužia sapnus, užmeta

       tamsų maišą nakties ant galvos,

       sukabina vieną prie kito ir degina,

       degina, degina nematomais, neregimais

       lūpų žarstekliais, išmoko kentėti,

       šypsotis, išmoko atrodyti tobulu,

       idealiu, nesuprantamu ir neišblėstančiu, bet

       jeigu būčiau sutikęs tave kiek anksčiau,

       būčiau lengvai išprotėjęs, lengvai

       proporcingai, nuosekliai

       tapęs neįdomus.

 

 

              kiek triukšmo dėl nieko


       kiek triukšmo dėl nieko,

       dėl plauko nukritusio ar

       nenukritusio, gal tik

       pakibusio temstant

       kažkur tarp manęs

       ir tavęs.

 

       pasismaugti ant jo,

       lygiai tiek pat

       išsigelbėti galim.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)