Eglė Sakalauskaitė. Sauliaus Baranausko nuotrauka       Po ilgo laiko vėl iškilo blanki jos figūra, plaukai ir drabužiai, po truputį ryškėdami, įgaudami formą, spalvą ir kvapą. Rodos, liečiau jos žilus plaukus, retus ir pakilusius nuo galvos tarsi apsipūkavusios pienės, jos ilgas lietpaltis plakėsi vėjyje kaip nusviręs varpelio žiedas, vietoje lazdelės ji turėjo skėtį, kuriuo ramsčiuodamasi ėjo krantu. Ošė jūra, rudeninė jūra, drėgnas šaltis smelkėsi į vidų, dulkė lietus. Juodi batukai klimpo į smėlį, palikdami negilius įspaudus – kreivus tarsi žąsies pėdos. Užlipusi ant tilto ėjo tolyn, aš – su ja, tolimam horizonte ūkė laivai, vanduo plakė bangolaužį. Ir stovi ji viena prieš jūrą, ne prieš jūrą, o tarp jūros ir manęs, ir žiūri ne į mus, o į kažką trečią, kai ką, ko negaliu nei aš, nei jūra pamatyti. Ir jaučiu, kad moteris beviltiškai viena, bet jai nebaisu, o baisu man.

       Atsibudau išpilta šalto prakaito, nusiklojau devynias antklodes ir braukdama ašaras pažvelgiau į dangų. Mane suėmė toks vaikiškas graudulys, kad pradėjau kūkčioti kaip maža mergaitė, susapnavusi košmarą ir verksmu kviesdamasi tėvus. Bet palėpėje daugiau nieko nebuvo, virtuvėlė tuščia, laiptai tamsūs ir siauri, durys apačioje užrakintos devyniom spynom. Net vėžlys nieko neįtardamas jaukiai miegojo ant kilimėlio prie lovos. Knygos alsavo skleisdamos pelėsio kvapą, sustabdžiusios jose vykusius gyvenimus. Įsivaizdavau, kaip, prieš nukirsdama žmonai galvą, sustingsta Mėlynbarzdžio ranka, kaip Eglė išsineria iš drabužių, dar nespėjus juose įsirangyti žalčiui, kaip lekia broliai, pavirtę juodvarniais, gelbėti sesers, jau smilkstančios lauže. Pajutusi, kad Hipnas mane vėl gramzdina į savo karalystę tarsi akmuo paskenduolį, atsiguliau ir užmigau besapniu miegu.

       Rytą vos atsibudusi supratau – turiu paimti skiautę popieriaus ir užrašyti. Nesvarbu, kad tai tebus padriki žodžiai, jūros, smėlio ar tilto eskizai, žuvėdrų klyksmas ar dar kažkas, atkeliavę ne iš sapno, o mano sukurta. Norint ištrinti, pakeisti ar sušvelninti be logikos, absurdiškas, pamirštas sapno vietas. Nesvarbu, kad sapnais niekada netikėjau. Bet koks anapusinis pasaulis man, pragmatikei ir nihilistei, tebuvo tik sergančios sielos, nerimo veidrodis.

Taigi esu Barbora. Tačiau taip mane vadina tik tėvai. Draugams esu Barbė, močiutei – Barbara (ji kaskart pabrėžia visas šio vardo priebalsių moduliacijas). Beje, mano močiutė dėstė anglų kalbą universitete (tame pačiame, iš kurio mane prieš kelerius metus išmetė). Mano tėvai yra psichiatrai, bet aš juos kartais vadinu psichopatais. Gyvenau ir augau viena, na, ne visai – turėjau vėžlį. Buvau daugybę kartų jį praganiusi: vasaromis keliaudamas po žoles ir rydamas dobilieną jis pats atrodydavo kaip samanos kupstas, tad užsižaidusi nerasdavau jo ten, kur būdavau palikusi. Visa laimė, kad vėžliai – lėti padarai, todėl, iššukavusi arčiausius krūmus, pagaudavau pabėgėlį. Pavadinau jį Diku. Pagal „Žaliojo laikraščio“ komiksus, kuriuose pagrindiniai herojai buvo ežys Mikas ir vėžlys Dikas. O kad angliškas žodis „dick“ reiškia falą, sužinojau daug vėliau. Net močiutė man to nebuvo sakiusi.

       Taigi gyvenome mudu su vėžliu sostinės priemiestyje tarp miškų, pievų ir ežerų. Mūsų jaukus medinis namas vasaromis būdavo vėsos ir ramybės prieglobstis, o rudenimis, įšilęs nuo kaitrų, dar ilgai skleisdavo palaimingą šilumą. Tėvai, užsiėmę žmonės, vaikystėje mane palikdavo močiutei prižiūrėti. savaitgaliais ji atvažiuodavo pas mus ir mudvi skaitydavome pasakas, kepdavome pyragus ir čiuožinėdavome rogutėmis nuo kalniukų. Mano tėvai važinėdavo po konferencijas ir užsienius, daug dirbdavo – tiek daug, kad net neliko laiko broliukui pagimdyti.

Kai močiutei reikėdavo dirbti, mane pasiimdavo kartu. Sėsdavome į jos raudoną žigulį ir važiuodavome į sostinę, į didžiulius rūmus, po kurių skliautais, ištapytais įvairiausiomis freskomis, klausiausi savo balso aido. Sodindavo mane į studentų suolą, pirmoje eilėje, ir stodavausi su visais pagarbiai, didingai dėstytojai žygiuojant į auditoriją. Jausdavau pasididžiavimą ir galybę. Po to prasidėdavo paskaita, kurioje nieko nesuprasdavau, tad tyrinėdavau močiutės veidą, mimiką, rankų mostus, išanalizuodavau auditorijos gale po stiklu gulinčius rankraščius didelėm išpieštom raidėm, o paskui su studentais pradėdavau rašyti diktantą, kurio vidury, užliūliuota monodinio močiutės alto, palengva užsnūsdavau.

       Ir vėl ji, vėl... Kažkas suspurda manyje. Susitikimo džiaugsmas. Toks didelis, kad net sunku aprėpti. Ji sako man sapne: Barbara, nesidžiauk taip stipriai, širdis išlėks. Ramiai reikia viską, ramiai, priduria. Tada apkabinu. Ji mažutė kaip vaikas. Liesa. Mane užlieja šiluma. Mudvi einame į mugę judriomis gatvėmis, įsikibusios viena į kitą. Nuo upės dvelkia srutų dvokas, arklių kanopos taško purvą, šūkauja pirkliai, barzdaskučiai pešasi su pirtininkais, vištos, kiaulės ir žąsyčiai lenda iš vidinių kiemelių. Spindi cerkvės kupolai, pasigirsta katedros varpai, mano ranka jos raukšlėtoje saujoje, saldus meduolių kvapas. Mudvi stumdomės toje erzelynėje, kol prieiname bažnyčią, įsmukusias vidun užlieja tyla ir vėsa. Ją norės sunaikinti, taria močiutė, bet, net išgriovus kolonas, arkos tebestovės.

       Tebestovės... Ir stovi ji prie jūros. Vieniša. Šaukiu ją, bet vėjas neša mano balsą. Ji jauna, ji laukiasi, jos lietpalčio plazdėjimas lyg burė jūroje. Ji gražiausia iš gražiausių. Jos esybėje virpa ir mano dar neišskleista gyvybė.

       Vaikystėje buvau padauža, mokykloje šluotkočiu mušdavau berniukus ir rodydavau mokytojoms liežuvį. Mano tėvai, prisiskaitę naujausių knygų, taikė man vaikų psichoterapijos metodus, tačiau geriausia terapeutė būdavo močiutė. Jos, dėstytojos, autoritetas ir didybė mane žavėjo, o motiniškas   švelnumas ir atlaidumas – kėlė pasitikėjimą. Ji man buvo pramotė, Dzeuso žmona, Apolono mūza, šventoji Morta, deivė Gabija ir Austėja viename asmeny. Kai senelis su savanorių būriais reikalavo mūsų valstybei nepriklausomybės, močiutė man sekdavo fėjų pasakas. Paaugusi iš jos bibliotekos perskaičiau visus J. Austen, Ch. Dickenso, J. Swifto, L. Carrollio knygas, o kai suaugau, nenorėdama leisti kišenpinigių knygoms, prašydavau močiutės nupirkti man „Giesmių giesmę“, „Dekameroną“, Šventojo Augustino raštus ar markizo de Sado knygas. Ir ji mielai nupirkdavo. „Pasaulio pažinimas turi būti įvairiapusis, vaikeli“, – pridurdavo kuo rimčiausiai.

       Kai senelis savo tėviškėje pradėjo statyti namą ir veisti ąžuolyną, tėvai įnirtingai darbavosi klinikinių tyrimų srityje, močiutė vesdavosi mane į operas, simfoninės muzikos koncertus, cirko pasirodymus ir teatro pjeses. Mudvi klajodavome po sostinės bažnyčias ir ji pasakodavo kiekvienos istoriją. Šventovių istorijos skambėdavo kaip pasakojimai apie moterų gyvenimus: pastatyta, išpuošta, atidaryta, stebuklinga, laukianti, išgrobta, suniokota, atstatyta... Ir kokie šiurpuliai lakstydavo per nugarą, kai išgirsdavau jose progiesmiu kalbant ilgiausias litanijas, vinguriuojant smilkalų dūmams, griaudėjant vargonams ar šlakstant šventą vandenį mums ant galvų! Bet tai praeitis. Dabar Rosa mystica, Mater amabilis et admirabilis ir visa Mišių misterija man – tiktai žavi poezija...

       Vėliau, po kelerių metų... susiplėšiau džinsus, apsivilkau odinę striukę ir apsiaviau kerzais. Mokykloje skaičiau Camus. Iš ramios patogios būties mane jis sviedė į sizifišką skaudulį. Namuose ryte rydavau anglų literatūrą, o perskaičiusi Thackeray’aus „Vanity Fair“, nesilioviau savo draugams ir tėvams kartoti, kad visur tuštybė, o manyje – vakuumas. Stipriai Sartre‘o „Šleikštulys“ mane sukrėtė, o Dostojevskio „Idiotas“ sužeidė visam gyvenimui. Įstojau į universitetą, bet nesimokiau, nes, mano manymu, per daug absurdiška kalti beprasmes formules, pripažinti autoritetų nustatytas taisykles. Per egzaminą mane sučiupo nusirašinėjant, be to, organizavau studentų maištą, o laiku nesumokėjusi už mokslus, buvau išmesta. Močiutė... tuomet jau nedėstė, bet buvo universiteto garbės narė. Ji šypsodavosi, į mane žiūrėdama, ta savo gilia šypsena, savo žėrinčiomis akimis: susitikdavome tarp drabužinių, auditorijų ir skaityklų. Sakydavo: Barbara, tu varai mane į neviltį, susiimk. O vėliau jau, kupina pasididžiavimo, pridurdavo: koks įdomus ir keistas iš tavęs išaugs žmogus!.. Tuomet jausdavau tarp menčių kalantis sparnus ir mudvi gerdavome arbatą senamiesčio kavinėje, pakilus sieloms į neaprėpiamas erdves.

       Sietynų spindesiai. Mano liemuo įkalintas korsete, dūstu, negalėdama giliau įkvėpti. Kojos pinasi šilkuose, kurpaičių nosytės kyšo apačioje, nekantriai trypčiodamos. Kresteliu sunkią galvą – garbanos krenta ant kaklo. Dekoltė su alyvos šakele. Močiutė atrodo dar puikiau. aš tokia sužavėta, kad negaliu atitraukti žvilgsnio nuo jos švytinčio veido. Ji jauna ir žavi, tarsi būtų mano bendraamžė. Mudvi susikibusios einame į šokių salę ir ūsuoti karininkai paradinėmis uniformomis žengia paskui mus. Ten griežia styginių kvartetas, tarnai nešioja vyną, vyresnės damos sėdi kampuose prie stalų, aplink klegesys ir kalbos, kiek tolėliau šoka poros. Įžiebti sietynai akina, galva svaigsta nuo freskų, močiutei ranką pasiūlo jaunas inžinierius. Kvartetas užgroja Straussą, jie, sukdamiesi tarsi gėlės, nuskrieja į salės vidurį. Raudona močiutės suknelė ir juodos garbanos išnyksta minioje. Man pasiūlo vyno, žaidžiu taure, žvalgydamasi aplinkui. „Jūs šokate?“ – paklausia mažas berniukas, aprengtas dailiu kostiumėliu. „Šoku, tik niekaip partnerio negaliu susirasti. O tu?“ – atsakau, ir mažylis gudriai nusišypso. „Tai tik pradžia, – sako man tyliai. Pritupiu, kad geriau girdėčiau, jis paliečia mano šleifą. – Po šio vakaro jie visam laikui liks kartu.“

       O vėliau, o vėliau... įkūriau senų knygų krautuvėlę. Viename mūsų sostinės senamiesčio skersgatvy, tarp Užupės ir Pilies gatvių, praėjus Svaigiojo Riterio ir Račių gatves. Už šventos Cecilijos bažnyčios, pasukus link kamaldulių vienuolyno, tarp bandelių parduotuvės ir paveikslų galerijos. Prie mano knygų krautuvėlės auga senas ąžuolas. Ant stogo girgžda vėtrungė su varine knyga. Įėjusius pasitinka senų knygų kvapas, smilkalų ir arbatos  aromatai, lentynose guli senosios knygos įvairiausiomis pasaulio kalbomis. Knygos suskirstytos, rūpestingai nuvalyti pelėsiai, guli ramiai ir didingai, saugodamos savo išmintį. Jei įeitumėte giliau, pamatytumėte staliuką su arbatos servizu – skaitantiesiems čia galima atsipūsti ir sušilti. Iš dešinės prasideda sraigtiniai laiptai, vedantys į antrą aukštą. Jie išpuošti varinė-mis žalčių ir arkliukų galvutėmis. Antrame aukšte – palėpė. Maža, labai maža. Joje vos telpa spinta, lova ir rašomasis stalas. O stoglangiai naktį žvelgia į žvaigždes.

       Nedažnai į mano krautuvėlę užeina žmogus. Todėl dienų dienas leidžiu skaitydama viršuje. Jei koks prašalaitis ir užsuka, tai sulig skambtelėjusiu varpeliu tarsi katė nusliuogiu laiptais ir išdygstu prieš nedrąsų lankytoją. Kartais jį kas nors sudomina ir skaitytojas prisėda prie staliuko. Tada užkaičiu arbatos. Ir... o stebukle! Mudu pradedame kalbėtis apie anglų literatūrą. Arba rusų psichologinį realizmą. Užverda kalbos apie viduramžių prozą, postmoderną, kol... dar viena knyga, didžiam mano liūdesiui, nuperkama ir iškeliauja pas naują šeimininką... Paskui lieku viena. Dažniausiai kelias dienas parduotuvė būna tuščia.

       Sekmadieniais važiuoju aplankyti tėvų ir senelių. Močiutė nesveikuoja, jai tinsta kojos. Gydytojai sako, kad širdies nepakankamumas, kad amžius. Kad nesitikėtume stebuklų. Tačiau ji dar nueina į universitetą, į bažnyčią, kartu keliaujame į koncertėlį filharmonijoje. Lėtu žingsniu, abi rypuodamos. Tik dabar ne mano ranką ji laiko tvirtai savojoje, o aš spaudžiu josios. Ir kaskart manęs paklausia: „Ar turi, Barbara, berniuką?“ Purtau galvą. Ir ji man pradeda skaityti paskaitą apie jausmus.

       Kartą į senų knygų krautuvėlę užsuko jaunas vyras, ieškodamas pasakų. Kadangi pasakas labiausiai mėgstu, itin nenoriai rodžiau jam gražiai į lentynas sudėliotus tomelius. Tądien, greitai gurkštelėjęs arbatos, jis nusipirko mano „Alisą stebuklų šalyje“. Atėjęs kitą rytą, pasičiupo „Fėjų pasakas“ su nuostabiomis prancūziškomis litografijomis. Negana to, jam prireikė brolių Grimmų, Anderseno, dar daugiau, jis užsigeidė nusipirkti visas Europos tautų pasakas! Kitą rytą mano krautuvėlės vitrinoje puikavosi iškaba: UŽDARYTA. Lindėjau palėpėje gerą savaitę, paslapčia išeidama tik duonos ir pieno, tikėjausi, kad pirkėjai pamanys, jog krautuvėlė bankrutavo. Tačiau atsidariusi vėl sulaukiau svečio vizito. Jis per savaitę išpirko visas mano pasakų knygas ir išgėrė arbatos atsargas. Tuomet jam (o jo vardas buvo Žygimantas) pasiūliau kartu su pasakomis persikraustyti pas mane į palėpę.

       Po ilgo laiko vėl iškilo aiški jos figūra, plaukai ir drabužiai, regėjau grakščius judesius, jaučiau kvapą. Jos pilkos akys žėrėjo saulėje lyg labradoritas, jos akys – besijuokiančios akys... Net ir dabar, rodos, liečiau jos žilus plaukus, nors žinojau, kad tai tik sapnas, retus ir pakilusius nuo galvos tarsi apsipūkavusios pienės, kurių būdavo pilna pieva prie mano ir Diko namų. Jos ilgas lietpaltis plakėsi vėjyje tarsi nusviręs varpelio žiedas, ji buvo be lazdelės. Lazdelės jai nereikėjo, nes jos ranka buvo mano rankoje, o šitaip eiti daug lengviau. Ošė jūra, pavasarinė jūra, drėgnas gaivumas smelkėsi į vidų, dulkė džiaugsmingas lietus, žadindamas iš miegų pajūrio smilgas, erškėtrožes ir motiejukus, nušvito saulė. Jos juodi batukai klimpo į smėlį, po savęs palikdami negilius įspaudus – kreivus tarsi žąsies pėdos. Užlipusios ant tilto ėjome tolyn, aš ir ji, horizonte ūkiant laivams, vandeniui plakant bangolaužį. Stovėjome prieš jūrą dviese, mes, panašios viena į kitą. „Kas dabar bus, močiut?“ „Dabar tu pabusi.“

       Atsibundu išpilta šalto prakaito, nusikloju devynias antklodes ir braukdama ašaras pažvelgiu į dangų. Stoglangiuose šviečia žvaigždynai, pravirkstu. Bet kambary, šioje palėpėje, alsuoja dar viena būtybė, baidydama nakties tamsą. Ak, kam žadinti, jei ir taip žinau, ką pasakys? Sakys, „nurimk, tai tik sapnas, nurimk, ji dar nemirė“, sakys „geriau eiki aplankyt sergančiosios“, sakys „geriau užrašyk sapną, užrašyk savo nerimą“. Sakys, ne, geriau parašyk pasaką. Parašyk novelę. Pilną džiaugsmo ir gyvybės. Be mirties, nusikaltimų ir kraujomaišos, be žalčių, išprotėjusių mergaičių, nerimstančių vėlių ir serijinių žudikų. Leisk sau sapnuoti šviesius sapnus. Kuriuose nuo šiol noriu būti ir aš.

Vėžlys, nieko pikta neįtardamas, nieko nesapnuodamas, jaukiai miegojo ant kilimėlio prie lovos. Pajutusi, kaip Hipnas mane vėl į savo karalystę gramzdina tarsi akmuo paskenduolį, nurimusi apkabinau šiltą būtybę. Jo trijų dienų barzda maloniai perbraukė per skruostą, ir mūsų nuogumas ištirpo sapne.


       2010 lapkritis


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)