Accessibility Tools

Ieva ToleikytėIeva Toleikytė       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

 

       1. Man jaunas – tai ne tik ieškantis, bet ir paslankus, liaunas. Jaunas žmogus turi nemažai galimybių keistis, augti. Jis silpnas, gali greitai susižavėti ir būti nuneštas minios, mados, idėjos; tačiau, kita vertus, triadoje jaunas–pažeidžiamas–silpnas silpnumas yra ir stiprybė, nes toks žmogus dar neįgavęs „nusistovėjusios formos“ ir jei supranta savo (ne)kasdieninių pasirinkimų svarbą, jaučia atsakomybę už tai, ką daro, o ne tiesiog leidžiasi nešamas pasroviui, įsivaizduodamas, jog kažką atranda, jaunystė gali įgyti kryptį, o patirtys – vertės. Nesakau, kad vienos patirtys vertingos, o kitos – ne. Tikriausiai ta vertė, kokybė priklauso nuo dvasios kaip visumos. Kiekvienas žmogaus gyvenimo tarpsnis turi savų pavojų, o jaunystėje iš tiesų labai lengva pasiklysti, net nepiktybiškai nuplaukti paviršiais. Vyresniame amžiuje atsiranda didesnis pavojus apsnūsti, pamanyti, kad jau kažką radai, kad jau užtenka. Kitaip tariant, tikiu, kad sunku būti jaunam, bet tai ir didelė privilegija.

 

       2. Į rutiną įeiti labai paprasta ir periodiškai vis pasijunta jos skonis. Lengva kaltinti (tiksliau, teisintis) aplinkybėmis – nykus kursas, nuobodus darbas ir pan., bet aš stengiuosi neprarasti tam tikro budrumo ir manau, kad kaskart, kai pajunti monotoniją, tai yra savotiškas ženklas, įspėjimas, jog apsileidai, susmukai, nebeįdedi viso savęs į tai, ką darai ir ką gauni. Tas jaunatviškas maksimalizmas žavus ir neretai įtraukiantis, bet ir šiek tiek pavojingas – norisi visko, norisi kuo stipriau, pilniau, daugiau, bet kad pasiektum tą pilnatvę, reikia ir daug darbo, valios; kitaip ir polėkis bus labiau suvaidintas, tiesiog malonus jausmas, ieškosi jo, bandysi „padėti“ jam ateiti, bet man kartais atrodo, kad tai klaidinga, kad polėkis, kurį iš dalies suprantu kaip vieną esminių j.m. (jaunatviško maksimalizmo) elementų, yra veikiau kažkas, kas aplanko palyginti retai, bet užtat turi didžiulę galią ir suteikia jėgų kiekvienai dienai po to, po visokių „rutinos“ etapų grąžina tikėjimą gyvenimu ir drąsą.

 

       3. Būtų sunkoka išskirti atraminius vardus ar kūrinius; jei atvirai, lietuvių literatūra man buvo gyviausia paskutiniais metais mokykloje – maždaug tuo metu, kai „jaunystė“ buvo čia pat. Ji suteikė labai daug impulsų ir įkvėpė, tiksliau, aš ja kvėpavau. Prasidėjus studijoms atsirado kitos knygos ir filmai, kurie šiek tiek nustūmė lietuvių meną į šalį, bet manau, būtent jis yra mano pamatas, kaip tik šio meno visuma ir esminiai iš kūrinių išlikę vaizdiniai, pojūčiai – H. Radausko akacijos medis ir žmogus po juo, B. Radzevičiaus keistas, veriantis vieškelių švytėjimas, pagaliau J. Kunčino „Tūla“, iš kurios kažkada gimė mano Vilnius ir daug kitų dalykų. Galbūt kaip figūrą norėčiau atskirai išskirti Joną Meką, nes jo kūrybą priimu kaip tam tikrą manifestą, kartais – ultimatumą. Jo darbai ir mintys man labai svarbūs, juos ne tik vertinu, džiaugiuosi ar žaviuosi, bet jaučiu ir kažkokią atsakomybę realizuoti tuos idealus ir savo pačios kasdienybėje, ir tekstuose, ir tiesiog būti (čia turbūt iš dalies pasireiškia manasis jaunatviškas maksimalizmas, kuris gal juokingas, bet labai nuoširdus).

 

       4. Labai sunku pasakyti kažką apibendrinančio apie kartą, kai dorai nesupranti, kas vyksta su tavimi, bet man atrodo, kad yra daug madų ir mažai turinio. O kai yra turinys, dažnai trūksta drąsos ir ryžto juo dalytis.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)