Lietuvos švietimo raida neatsiejama nuo jėzuitų įkurto 1579 m. Vilniaus universiteto. Per kelis šimtmečius ši mokslo įstaiga patyrė pakilimo ir nuopuolio laikus. XIX a. lietuvių tautinio atgimimo ideologija šį kultūrinį paveldą nepelnytai atmetė ir beveik užmiršo. 1803 m. įkurtas Vilniaus Imperatoriškasis universitetas, kuris tęsė senojo universiteto tradicijas, iki pat jo uždarymo 1832 m. buvo bene žymiausia aukštoji mokymo įstaiga Rusijos imperijoje. Reformų žlugimas ir Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimai, o galiausiai jos panaikinimas negalėjo nedaryti įtakos filosofinei minties raidai. nesėkmingas Napoleono žygis 1812 m. į Rusiją, 1830–1831 m. sukilimo pralaimėjimas padidino visuomenines ir filosofines problemas. Romantizmo gimimas ir jo išpuoselėtas subjektyvumas taip pat atitinkamai formavo naują kryptį Lietuvos filosofijoje, kurią būtų galima pavadinti „veiksmo filosofijos“ principu. Jis jau aiškiai pastebimas Apšvietos amžiaus Lietuvos filosofų darbuose. Kaip pažymi filosofijos istorikas Dalius Viliūnas: „Sveikas protas – tai kraštutinumų vengiantis Apšvietos empirizmas, episteminis realizmas (nepriimantis bet kokios atmainos), sveika logika, kaip taisyklingo mąstymo pradžiamokslis. Tuo pačiu metu – blaivus, pragmatiškas požiūris į daiktus, kaip scholastikos sausumo, autoritariškumo „barbariškų spekuliacijų“, kaip sakydavo Janas Sniadeckis, priešingybė“(1). Eklektizmas neturėjo neigiamų konotacijų, priešingai, dažnai parodydavo filosofo išprusimą, mąstymo aštrumą ir žaismingumą, kartu Lietuvos–Lenkijos Apšvietos atstovams itin rūpėjo ir patiems mokyti. Mesianistinius tekstus taip pat galima vadinti eklektiškais, tačiau jie labai skiriasi nuo sveiko proto filosofiniais išvedžiojamais.
Lenkų filosofijos istorijoje mesianizmas yra gana plačiai tyrinėtas. Dar 1921 m. Lenkijoje buvo įkurtas Mesianizmo institutas, kuris tyrinėjo ir leido XIX a. mesianistų palikimą. Didelį indėlį, tiriant šį fenomeną, įnešė Andrzejaus Walickio, Adomo Sikoros, Mariano Zdziechowskio darbai. Prieš mesianizmo metmenų ir jo sąsajų su Lietuvos kultūros istorija apžvalgą reikia atsakyti į du klausimus. Pirma, kodėl lenkiškai parašyti filosofiniai veikalai minėta tematika turi būti siejami su Lietuvos filosofija? Antra, kiek ji susipina su šiuolaikine lietuvių nacionaline kultūra? Atsakydami į pirmąjį klausimą, turime pažymėti, kad kai kurios mesianizmo koncepcijos buvo glaudžiai susijusios su Vilniaus universiteto aplinka (spindulingųjų, filomatų ir filaretų draugijos, Andrius Towianskis, Adomas Mickevičius, Julijus Slowackis). Kita vertus, A. Mickevičiaus kūryba darė didelę įtaką lietuvių literatūrai. Pavyzdžiui, jo „Lenkų tautos piligrimystės knygų“ („Księgi pielgrzymstwa narodu polskiego“) ir prancūzų mąstytojo Felicite’o Roberto de Lamennais vertimai į lietuvių kalbą Paryžiuje liudija šių idėjų populiarumą tarp 1831 m. ir 1863 m. kartos lietuvių emigrantų. Galima teigti, kad iki 1883 m. „aušrininkų“ generacijos negausus lietuvių kartos inteligentų sluoksnis su Europos filosofine mintimi susipažindavo per lenkiškuosius vertimus. Todėl XIX a. pirmosios pusės lenkiškosios filosofinės raštijos pažinimas ne tik praplečia istorinį Lietuvos filosofijos kontekstą, bet ir padeda suprasti bendrąją kultūros raidą. Istorinis naratyvas leidžia teigti: „Lietuviškas istorinis pasakojimas, būdingas ir privalomas romantizmo laike gimstančiai tautinei literatūrai, plėtojosi Mickevičiaus apibrėžtoje istorinėje erdvėje“(2). Kita vertus, šios idėjinės krypties atspindžiai darė įtaką Oskaro Milašiaus, Juozapo Albino Herbačiausko, Petro Juodelio kūrybai, kur galima rasti mesianistinių vizijų ir nuostatų fragmentų.
Mesianizmas, kaip pažangos ir eschatologijos ideologija, suklestėjo XIX a. pirmojoje pusėje lenkų emigrantų būreliuose. Kad ir kaip vertintume mesianizmo fenomeną, turime sutikti, kad jo ideologai įžvelgė europietiškos dvasinės krizės požymių. Reakcija prieš racionalizmo filosofiją ir jo žemišką atitikmenį formulavo vakarietiškos civilizacijos žmogaus dezintegracijos problemą. Žmogus konstruoja savo gyvenimą iš atskirų fragmentų, kurie, aplinkybių nulemti, atsisuka prieš krikščioniškai suprastą universaliąją žmogaus prigimtį, atskiria žinojimą nuo moralės. Reikia pažymėti, kad mesianizmo teorija taip ir neįgavo visuotinio pagrindimo, o reiškėsi kai kuriais įvardytais ir neišplėtotais teoriškais teiginiais. Kai kurie lenkų mąstytojai, pavyzdžiui, Augustas Cieszkowskis, Adomas Mickevičius, kurdami ir plėtodami savo koncepcijose sąvokų „mesianizmas“ ir „istoriosofija“ turinį, bandė apmąstyti pavergtos lenkų tautos istorines perspektyvas. Jų darbuose buvo keliami tautos lemties ir išlikimo klausimai. Žinoma, tokios knygos ir brošiūros plisdavo ne tik Lenkijoje, bet pasiekdavo ir vakarinių Rusijos gubernijų žemes – buvusią istorinę Lietuvą.
Plačiai yra žinoma senosios lenkų literatūros romantizmo ideologijos įtaka lietuvių raštijai. Kai dar nebuvo lenkų ir lietuvių politinio, socialinio ir kultūrinio antagonizmo, lenkiškos literatūros poveikis negausiai lietuvių šviesuomenės grupei buvo gana žymus. Ne išimtis ir ideologija. Apskritai XIX a. lenkų kalba rašyta literatūra stipriai paveikė aušrininkų kartos sąmonę, o lenkų mokslininkų pratęsta mesianistų suformuluota „lenkiškosios civilizacijos“ paskirties samprata atsispindėjo Stasio Šalkauskio teorijos „Lietuvos kaip Rytų–Vakarų sintezės“ kultūrinio subjekto pagrindime. Akivaizdu, kad ši koncepcija reprezentavo Rytų–Vakarų civilizacijų sąveikos ir slaviškojo mesianizmo teorijas ir nieko bendra su organinės lietuvių kultūros teorija neturi. Lenkiškai rašiusiųjų „Lietuvos romantikų“ mokykla, sukėlusi tiek daug ginčų istorijos mokslo ir literatūros tradicijoje, rėmėsi vokiškąja tautos samprata (Johannas Gotfriedas Herderis), kai Didžiojoje Lenkijoje dar buvo gajos klasicizmo „jakobiniško“ romantizmo, aukštinančio laisvų piliečių visuomenę, vertybės. To meto visuomenės elito dalis, susidūrusi su luominio gyvenimo uždarumu ir jo deklaruojamų vertybių saulėlydžiu, pabandė suderinti tris laisvėjančio žmogaus sąmoningumo lygius – partikuliarinį, regioninį ir universalųjį (prisiminkime A. Mickevičiui tris brangiausius miestus – Naugarduką, Vilnių ir Romą) – ir siekė išsilaikyti europietiškos kultūros vertybių lauke, kai kada teigdama, bet dažniausiai neigdama buržuazinės civilizacijos vertybes.
Savitas mesianizmo koncepcijas kūrė ir plėtojo poetai Julijus Slowackis, Cyprianas Norwidas, Zygmuntas Krasinskis. Apsiribosime dviejų asmenybių – A. Mickevičiaus, A. Towianskio – mesianistinių koncepcijų apžvalga, nes, mūsų nuomone, kūrybinis A. Mickevičiaus palikimas stipriai paveikė lietuvių kultūros raidą, o A. Towianskis padarė didelę įtaką pačiam A. Mickevičiui.
Kultūros istorijoje yra gerai žinoma, kad lenkų romantizmo sąlygiška pradžia laikomi 1822 metai, kai Vilniuje pasirodė A. Mickevičiaus „Poezijos“ tomelis. Nuo šios datos skaičiuojama ne tik literatūrinė romantizmo, bet romantizmo ideologijos pradžia. Kaip žinome, romantizmas turėjo didelę įtaką XVIII–XIX a. lietuvių generacijai, visuomenė, juo remdamasi, „atrado“ savo praeitį, sukūrė savąją literatūrą. Tačiau niekas iš nieko neatsiranda: romantizmo atsiradimo procesą lydėjo ilgai trukęs Apšvietos amžiaus ideologemų nykimas. Tiesa, dar XVIII a. atrodė, kad proto konstruojamas socialinis pasaulis racionalės ir padės sukurti tobulą tikrovę, kurioje harmoningai sugyvens, remdamiesi visuomenine sutartimi, skirtingų socialinių sluoksnių atstovai.
Bet kokia visuomeninė teorija ar estetinis skonis neatsiranda greitai ir netikėtai – reikia pereinamojo laikotarpio. „Nors pereigos, ypač tolesnės sklaidos, buvo trikdomos pošviečiamųjų linkmių, vis skvarbiau ėjusių iš Vakarų Europos, Apšvietos filosofija Lietuvoje, tegul ir suankštėjusi, praradusi ankstesnių dešimtmečių veržlumą, išsilaikė iki trečiojo XIX a. dešimtmečio, o paskiros jos tendencijos užsitęsė netgi iki ketvirtojo dešimtmečio, kol galiausiai buvo išstumtos romantizmo“(3). Gydytojas Francas Mesmeris savo praktikoje plačiai naudojo hipnozę ir placebo efektą, o jo gyvulinį magnetizmą šiuolaikinė medicina traktuoja kaip šarlatanizmą. Vis dėlto šiame vertinime iškrinta F. Mesmerio pasaulėžiūra ir jo metodo intencijos: individo pastangos padėti sau ir ligoniui panaudojant vidinius organizmo resursus. Tokia psichofiziologinė funkcija taip pat traktuojama kaip vienas socialinės tikrovės konstravimo būdų, ugdymo ir auklėjimo principų. Gydytojas buvo tarsi mediumas, turintis skatinti paciento jėgas įveikiant ligą.
Vilniaus universiteto studentų „spindulingųjų“ draugijos siela ir jos įkūrėjas buvo Tomas Zanas. Pasinaudodamas universiteto chemijos profesoriaus J. Sniadeckio mokymu apie medžiagų apykaitą ir poveikį, jis teigė: „Ne tik pojūčiai ar vaizdiniai, o iš esmės ir daikto išvaizda, figūra susidaro sudėtingų procesų, vykstančių nervuose, pagrindu <...>. Su pojūčiais nerviniai impulsai tartum nupiešia nerve kūno figūrą ir duoda jos supratimą <...>, pojūčius ir vaizdinius galima atkurti. Atkurtas vaizdinys skiriasi nuo pirminio vaizdo savo abstraktumu, nes nėra betarpiško dirgiklio, sukėlėjo“(4). T. Zanas teigė, kad „spindulėlis“ („promionek“) yra svarbus žmonių simpatijos–antipatijos veiksnys, jėga, vedanti individą link gėrio ir grožio. „Mylėti zaniškai“ – tapo posakiu, dvasiniu žmonių ryšiu. Draugija susikūrė 1820 m. pavasarį Markučiuose. Gegužės mėnesį jai priklausė 130 narių, veiklą oficialiai patvirtino rektorius Simonas Malevskis. Draugijos nariai privalėjo dorai elgtis, pažinti savo krašto istoriją. Vėliau A. Mickevičiaus draugas T. Zanas rusų tardymo komisijai patvirtino, kad draugijos nariams didelę įtaką turėjo magnetizmo teorija, kurią propagavo E. Lachnickio leidžiamas žurnalas „Pamiętnik magnetyczny“ („Magnetizmo atmintinė“). Viename šio leidinio straipsnyje buvo teigiama, kad „gyvenimas, pasaulis yra paslapties šydas, už kurio jungiasi dvasia ir materija“. Nėra žinoma kosminė sąranga ir jos įtaka žmogaus gyvenimui. Dauguma straipsnių buvo iš vokiečių ir prancūzų kalbų versti mesmeristų darbai, tačiau jie aktyviai formavo visuomenės pasaulėjautą. Pavyzdžiui, Van Helmonto straipsnyje didelis dėmesys skiriamas valiai. Valingas žmogus gali daryti įtaką supančiam pasauliui, keisti jį – tuo žmogus kažkuo panašus į Dievą. T. Zanas, A. Mickevičius, J. Čečiotas ir kiti būsimieji romantikai gyvai aptarinėjo šias problemas. Kaip žinome, tuo metu poetas mokytojavo Kauno gimnazijoje, bet nuolat susirašinėjo su savo vilniečiais draugais. Šią atmosferą vėliau prisiminė pats A. Mickevičius: „Visi, kas rašė apie tuomečius persekiojimus Lietuvoje, sutinka, kad Vilniaus studentų byloje buvo kažkas mistiška ir paslaptinga. Mistiškas, nuolankus, bet nepalenkiamas T. Zano, jaunimo vadovo, charakteris, religinė jaunųjų kalinių rezignacija, jų broliška santarvė ir meilė, Dievo bausmė, aiškiai pasiekusi persekiotojus – visa tai paliko gilų įspūdį tiems, kurie buvo įvykių liudytojai arba dalyviai“(5). Lenkų mesianizmo tyrinėtojas Stanislovas Cywinskis pažymi, kad 1831 m. buvo ta lemtinga data, kai mesianizmas įgavo savotišką filosofijos statusą, kurį plėtojo emigrantai Prancūzijoje. Beveik tuo pat metu užsimezgė lietuvių literatūros ryšiai su lenkų romantizmu, ypač su A. Mickevičiaus kūryba. Literatūrologas V. Kubilius glaustai ir tiksliai nubrėžė A. Mickevičiaus ir jo kūrybos vietą lietuvių kultūroje; „Ligi pat XIX a. pabaigos Mickevičiaus poetiniai kūriniai lietuvių literatūrinei savimonei reiškė maždaug tą patį, ką reiškė Biblija protestantiškų kraštų gimstančioms literatūroms“(6).
Lenkų filosofijos istorikas A. Walickis mesianizmą apibrėžia kaip tam tikrą pažiūrų, nuostatų, išgyvenimų, regėjimų sistemą, pagal kurią asmuo, bendruomenė ar išrinkta tauta realizuoja, vykdo tautos, žmonijos išgelbėjimo planą. Mesianizmą sunku nagrinėti ne vien tik dėl jo sunkios ezoterinės kalbos, loginės sekos stygiaus, bet ir dėl lietuviams būdingo praktinio proto, realizmo tradicijos, mistikos filosofijoje seklumo. Nors pastarųjų metų tyrinėjimai parodė, kad Lietuvoje egzistavo įvairialypė europinė filosofinė tradicija, tačiau negalime kvestionuoti jos fragmentiškumo mūsų filosofijos raidoje. Tiesa, paviršutiniškai žvelgiant į ano meto dvasinę situaciją, lenkiškojo mesianizmo atsiradimo priežastimi buvo sunki lenkų tautos padėtis ir Europos valstybių siekis išsaugoti žemyne legitiminę politinę santvarką. „Jau pusė šimtmečio Lenkijoje tęsiasi, iš vienos pusės, toks ilgas, nesibaigiantis ir nepermaldaujamas tironų žiaurumas, iš kitos, toks beribis tautos pasišventimas ir toks atkalus kantrumas, kurio pavyzdžių nebuvo nuo krikščionybės persekiojimo laikų. Atrodo, kad karaliai kaip Erodas nujaučia naujo šviesulio pasirodymą žemėje ir savo greitą kritimą, o žmonės vis karščiau tiki savo atgimimu ir prisikėlimu“(7). Mesianistai savo doktrinose plačiai naudojo Bibliją, ypač šv. Jono apreiškimą, Kabalą, spiritualistines Emanuelio Swedenborgo, Louiso Claude’o de Saint-Martino teorijas. Naujosios krikščionybės formų paieška, apreiškimo, Šventosios Dvasios malonė nuolat jaudino ano meto intelektualinį gyvenimą Prancūzijoje ir Lenkijoje. Didžiausias europietiškos krizės simptomas buvo racionalizmas: žinojimas, atskirtas nuo moralės, yra prieinamas kiekvienam, nepriklausomai nuo dvasingumo, neigia esamą Bažnyčios institucijos sistemą. Pagal istorinę analogiją minėtas krizes galima taikyti dabartinei Europos Sąjungos sistemai, kuri demonstratyviai vengia krikščionybės tradicijos, kaip europietiško tapatumo principo, priminimo.
Lenkų filosofinės ir istoriosofinės minties suklestėjimas Prancūzijoje 1838– 1848 m. yra susijęs su A. Cieszkowskio veikalu „Istoriosofijos prolegomenai“ (1838) ir A. Mickevičiaus paskaitomis Paryžiuje Collège de France 1840– 1844 m. Pavyzdžiui, poetas iš Lietuvos, kaip ir daugelis emigrantų iš Lenkijos ir Lietuvos, buvo frankofilas: Prancūziją jis laikė revoliucijos kraštu, o Paryžių – „poelgio sostine“, žavėjosi Napoleono genijumi. Filosofijos istorikas A. Walickis pažymi: „Mickevičiaus radikalus antiracionalizmas skyrėsi nuo konservatyviųjų romantikų. Kovodamas prieš nacionalinį legitimumą, jis sykiu kovojo už krikščionybės tiesų atsisakymą, prieš europietiškosios kultūrinės tapatybės krizę“(8). Tik su krikščionybe Europa gali pasiekti vienybę. Savo paskaitose Collège de France istorijos raidą poetas suprato kaip visuotinį spiritualizmą ir perfekcionizmą, sujungtą su romantiniu antiracionalumu ir didvyrių kulto apoteoze, paimta iš anglų istoriko ir filosofo Thomo Carlyle’io veikalų. Pažangą nulemia religinio pobūdžio revoliucijos, kurioms vadovauja asmenybės. Tai A. Mickevičius vėliau siekė parodyti asmeniniu pavyzdžiu, organizuodamas Turkijoje lenkų legioną.
Asmuo identifikuojasi su tautybe, tačiau šis ryšys yra intymus ir iracionalus. Toks solidarumas yra suvokiamas kaip per šimtmečius susidariusi meilė, suponuojanti savyje tradiciją, istoriją, ankstesnes žmonių kartas ir t. t. A. Mickevičiui, kaip ir kitiems racionalizmo kritikams, Georgo W. F. Hegelio filosofija išreiškė kraštutinį dekartiškojo subjekto ego cogitans baigtį. G. W. F. Hegelis neigė istorinę ateitį ir apsiribojo tik praeities raida bei dabarties aiškinimu, todėl, A. Mickevičiaus supratimu, toks protas nesugeba suvokti pasaulio ir jo raidos visumos. „Kiekvienas žmogus, kaip individas, turi tik vieną, visiems bendrą dvasią. Kiekvienas žmogus gyvena tos dvasios vadovaujamas ir bendrauja su visuotine dvasia. Kam jau vieną kartą buvo leista ieškoti savo proto teisių, tas jau tapo laisvos žmonijos valstybės piliečiu. Tai, ką kadaise mąstė Platonas, tas žmogus gali pažinti ir šiandien: jis gali pajusti šventojo jausmus; gali suprasti viską, kas galėjo jam kam nors kada nors atsitikti. Kas gali prieiti prie tos visuotinės dvasios, tas dalyvauja pasaulio vyksme; jis dalyvaus jame ir ateity, nes yra vienintelis ir aukščiausios pasaulio jėgos dalis. Istorija yra tik tos dvasios veiksmų prisiminimas. Jo charakteris vystosi per visą amžių virtinę. Žmogų galima pažinti tik padedant visuotinei žmonijos istorijai“(9). Suprasdamas kalbinius ir kultūrinius tautų skirtumus, A. Mickevičius lietuvių tautą traktavo kaip religinę kolektyvinę asmenybę, kurios veikla yra grindžiama religine pajauta, yra dalis „tautos atpirkėjos“ – lenkų tautos, o vėliau ir slavų, kuriems teks istorinė misija – išpirkti žmonijos nuopuolį ir grąžinti krikščioniškąsias ir demokratines vertybes.
A. Mickevičius neskaitė paskaitų iš užrašų: trumpi cituojamų šaltinių nuorašai ir asmeninė dalyko interpretacija su vienokia ar kitokia dvasine nuotaika paženklinta improvizacija. Savo vienoje paskaitoje Collège de France apie lietuvius jis pareiškė: „Toji tauta gyveno nuo amžių svetimųjų nepažinta, kai apie 1150 metus buvo pašaukta veikti. Gerai nežinome jos staigaus pabudimo ir veikimo priežasčių; kaip manoma, iš savo gyvenviečių ji buvo pajudinta puolant žmonėms iš Vakarų, kryžiuočių riteriams, arba galbūt vėliau, paskatinta totorių antpuolių pavyzdžio; vis dėlto iš visų jos veiksmų aiškiai matyti, kad veikti ją pažadino religinis pradas“(10). Lietuviai gali tapti potencialia metafizine tauta. A. Mickevičius visuomenės ekonomikai, teisei priešpriešino žmonių egzaltaciją ir entuziazmą. Šiam A. Mickevičius skyrė didžiausią dėmesį. Jis koncentruotai išdėstė mesianizmo principus – tai, visų pirma, 1) aukos būtinybė; 2) lenkų tautos krikščioniškasis pašaukimas („posłannictwo“), mirtis ir atgimimas; 3) mesianizmo visuotinumas. Paskaitykime kai kurias A. Mickevičiaus „Lenkų tautos piligrimystės knygų“ ištraukas. Remdamasis „kovos prieš visus“ principu, poetas, sekdamas bibline retorika, savo aforizmais išreiškė visiškai skirtingą negu Vakaruose politikos ir moralės santykio supratimą. „Ir taip susikūrė prancūzai stabą ir pavadino jį išdidumu, o tas stabas pagonybės laikais buvo vadinamas aukso veršiu, ispanai susikūrė jėgos ir valdžios stabą – Baalą, anglai – viešpatavimo jūroje ir prekyboje stabą – Mamoną, vokiečiai – sotaus, gero gyvenimo stabą – Molochą“(11). Būdamas romantiku, nepripažindamas politikoje pragmatinio intereso ir matydamas politinį valstybių dviveidiškumą ir žodžio devalvaciją, A. Mickevičius perspėja savo šalininkus. „Iš tiesų sakau jums: neturite mokytis iš svetimšalių civilizacijos, bet privalote mokyti juos teisingos krikščioniškosios civilizacijos“(12). A. Mickevičiui lenkų tauta – tai ne etninis, o sintetinis elementas: į šią sąvoką įeina ir lenkas, ir lietuvis, ir prieš Europos monarchus kovojantis legionierius. „Tautos“ idėjos absoliutizavimas sukuria vertinamąjį Europos istorijos aspektą. Viltį ir galią teikianti katalikybė, išsaugojusi žodžio ir veiksmo tapatumą, lieka vieninteliu sektinu kultūros pavyzdžiu. Bet buvusios Lenkijos–Lietuvos valstybės praeitis – taip pat yra kraštas gerų ir dorų pavyzdžių. Juos A. Mickevičius supriešina su geopolitiniais ginčais tarp Europos valstybių: „Ir apdovanojo Juos Dievas, nes didi tauta, Lietuva, susijungė su Lenkija, kaip vyras ir žmona, kaip dvi sielos viename kūne.“ Arba: „Argi ginčijasi lietuvis ir lenkas dėl Nemuno sienos, dėl Gardino ar Baltstogės? Todėl sakau jums: prancūzas, vokietis ir maskolis turi būti panašūs į lenką ir lietuvį“(14). Lietuviai ir jų religinė pajauta yra „tautos atpirkėjos“ – lenkų tautos dalis, o vėliau – slavų, kuriems teks istorinė misija – išpirkti žmonijos nuopuolį ir grąžinti krikščioniškąsias ir demokratines vertybes. A. Mickevičiui lietuviai – ne slavų tauta, bet, turėdama turtingą mitologiją, istoriją, folklorą, neturi literatūrinės kalbos, todėl yra artima lenkams, lenkėjanti bendruomenė. Reikia pažymėti, kad ši A. Mickevičiaus istoriosofinė koncepcija stiprino istorinę unijinę tradiciją. Šią koncepciją palankiai priėmė lenkiškasis nacionalizmas XIX a. pabaigoje.
Ypatingą įtaką A. Mickevičiui emigracijoje turėjo buvęs Vilniaus universiteto studentas A. Towianskis (1799–1878). Jis gimė Antašavio dvare, netoli Vilniaus. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, kur susipažino su vaistininku Ferdinandu Guttu, kurio name vykdavo masonų ložės „Uolusis lietuvis“ posėdžiai. A. Towianskis 1816–1818 m. studijavo Vilniaus universitete teisę, vėliau dirbo miesto teisme. 1828 m. gegužės 11 d. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje jis patyrė „nušvitimą“ – tapti Dievo tarnu. 1832–1834 m. Peterburge bandė patraukti į savo pusę žymius valstybės pareigūnus. 1834–1837 m. keliavo po Europą, bet, mirus tėvui, sugrįžo į gimtąjį dvarą. 1839 m. gegužės 11 d. jį aplankė antras „regėjimas“ – Baltas Kryžius ir Dievo Motina savo ranka jam nurodė kelią į Prancūziją. Palikęs vaikus giminaičiams ir pardavęs dvarą, išvyko iš šalies. Paryžiuje su savo pasekėjais įkūrė „Koło Slug Sprawy Bożej“ („Dieviškojo reikalo tarnų ratelis“), į kurį vėliau įstojo poetai A. Mickevičius ir J. Slowackis. Šios bendruomenės tikslas – „Dieviškasis reikalas“ („Sprawa Boga“) – Dievo karalystės žemėje sukūrimas. Dievo karalystę žemėje įkurs septyni Dievo vyrai, o vienas jų bus Meistras, kurio tikslas sukrikščioninti politinius santykius Europoje, pasitelkiant Prancūziją arba slavus. Meistras galėjo klausyti sektos narių išpažintį, dalyti komuniją, suteikti krikšto sakramentą. A. Towianskis, mistiškai tikėdamas skaičiumi 44, gyveno tokiu numeriu pažymėtame name, pasekėjų taip pat buvo 44. Kaip pats sakė, knygų, išskyrus Bibliją, jokių neskaitė ir nieko nerašė.
Kiti simboliai – tai Dievo reikalo medalis, vėliava, rankų bučiavimas atsiklaupus.
Dvasios kūniškumo formos – tai nuolatinis vidinis darbas, koncentruotas valios ugdymas, maldos ir paklusnumas Meistrui. Buvo garbinamos „šventosios vietos“, pavyzdžiui, mūšio vieta Vaterlo, kur 1815 m. kovojo prancūzų ir anglų – prūsų kariuomenės, Napoleonas pralaimėjo, o Vaterlo tapo „šventąja“ sektos vieta. Čia kasmet buvo renkamos šovinių gilzės, kurios rodė Napoleono genijaus dvasią. Valstiečio paprastumas ir paklusnumas – šiomis dorybėmis turi vadovautis visi naujojo tikėjimo pasekėjai. Lenkas – didis romėnas, bet mažas krikščionis. Sekta turėjo savitą kalbą, kurios negalėjo suprasti pašalietis nepašvęstasis. A. Towianskis, anot Mickevičiaus, nemokytas lietuvis, 1843 m. parašė memorandumą Rusijos imperatoriui Mikalojui II ir pasiūlė perkrikštyti Rusiją. Lenkų emigrantai įtarinėjo A. Towianskį esant rusų agentu, kurio tikslas – suskaldyti lenkų emigraciją, pateikti ją kaip tamsuoliškų sektantų sambūrį. Tai sukėlė kai kurių narių neigiamą nusistatymą prieš jo mokymą ir sekta pradėjo skilti. J. Slo-wackis ir A. Mickevičius nutraukė su A. Towianskiu ryšius. A. Mickevičius nepritarė A. Towianskio kontempliatyviam mokymui ir propagavo „veiksmo“ filosofiją. Po 1848 m. revoliucijų jo „laiškus“ ir mokymą Bažnyčia uždraudė, o patį A. To-wianskį Prancūzijos valdžia išsiuntė iš šalies. Apsigyvenęs Šveicarijoje, gyvenimo pabaigoje savo „mokymą“ išdėstė raštu. Po A. Towianskio mirties jo mokymas sunyko. Dar prieš susipažindamas su A. Mickevičiumi, A. Towianskis gerai žinojo poeto kūrybą – ypač „Vėlines“ ir „Lenkų tautos piligrimystės knygas“. Jo mistinėje filosofijoje užtinkame dar Vilniaus universiteto laikais veikusios studentų „spindulingųjų“ vartotas sąvokas – tokias kaip „dvasios tonas“, „tono aukštumas“, „dvasios charakteris“.
Politiniai sukrėtimai ir netektys, užgriuvusios lenkų tautą, buvo siejamos su jos nuodėme, nusidėjimu Dievui. Blogio šaknys fiksuojamos ir aiškinamos per istorijos pavyzdžius. Didvyriškos tautos istorijos panorama sužmogino Kristų tam, kad sudievintų didvyrius, vedančius žmoniją į Apvaizdos apreiškimą, link Dievo karalystės. Pati reinkarnacijos idėja – tai vidinis asmenybės tobulėjimas. Pavyzdžiui, poetas J. Slowackis taip suformulavo pagrindinę tikėjimo dogmą: „viskas per dvasią ir dvasiai yra sutverta.“ Anot A. Towianskio, A. Mickevičiaus kūne yra įsikūnijusi prancūzų nacionalinės didvyrės Janos d’Arc siela. Šiai savitai metapsichozei padeda egzistuojančios ir migruojančios dvasios – kolonos, sudarančios homogeninį sluoksnį žemėje. Joms žmogus yra tik įrankis, be kurio šios negali savęs išreikšti ir siekti savųjų tikslų, demonstruoti galių. Su Dievu gali susijungti tik tas, kuris yra pasiekęs tobulumą, tapo lygus Dievui. Tačiau to negalima pasiekti be dvasių paramos. Akivaizdu, kad tokios A. Towianskio mintys sukėlė priešišką katalikiškų lenkų sluoksnių reakciją. Taip pat sektos vadovas siekė reabilituoti žmogaus kūną, kurio nuodėmingumą nuo pat pradžios teigė Bažnyčia, nes tik jo padedamas žmogus gali pasiekti harmoniją su dvasia. A. Towianskio nuomone, protą reikia išvaduoti nuo formulių, sistemų rutinos. Iš jausmo atsiranda idėja. Protas nesugeba atskleisti tiesos, priešingai – jis griauna dvasią, naikina asmenybę. Todėl reikia hierarchizuoti ir „sutvarkyti“ tikrovę. Mesianizmas – tai religinis tikėjimas į Išgelbėtoją, kuris pasirodys ir išgelbės žmoniją nuo blogio. Juo gali būti asmenybė, sekta arba tauta. Jei A. Towianskis tikėjo asmenybės, sektos, bendruomenės galia, tai poetas mesianistinės koncepcijos įgyvendintoju laikė tautą. Beveik visose mesianistinio pobūdžio koncepcijose galima konstatuoti neslepiamą veiksmo, poelgio, reformos norą.
Bene geriausias A. Towianskio ir paties A. Mickevičiaus mistinių įžvalgų šaltinis yra „Vėlinės“, t. y. kunigo Petro regėjimas ketvirtoje kūrinio dalyje. Kai kurie lenkų literatūrologai laiko tai A. Mickevičiaus „herojaus“, A. Towianskio pasekėjo, idealu.
Dieviškosios rankos įsikišimas per Rusiją į Lenkijos istoriją – išbandymas lenkų tautai ir žmonijai, o lenkus į laisvę ir laimę, kaip kažkada tai padarė Mozė, mobilizavęs Izraelio tautą, išves asmuo – Genijus.
Žiūrėk, tas vaikas – štai išaugs mūs apgynėjas,
Tėvynės atpirkėjas.
Jis – didvyrių kraujas ir laisvės nešėjas,
O vardas, kuriuo mes vadinsime jį,
Bus keturios dešimtys ir keturi.
<…>
Ir kryžių jau regiu – o, kaip ilgai be galo
Tėvynė nešti jį ir alpt po juo privalo.
Duok Dieve, kad jinai nemirtų kelyje,
Nes kryžius kaip visa Europa slegia ją –
Jis iš trijų šalių išdžiūvusių sukaltas.
Tas kryžius su auka, regiu, aukštyn pakeltas14.
Manoma, skaičius keturiasdešimt keturi simbolizavo naują Adomą, tautos ir žmonijos atpirkėją. Daromos analogijos tarp Lenkijos ir Lietuvos, nes valstybės ir jos gyventojų likimo saistymas su bibliniais siužetais rodo poeto gilų religinį nusistatymą ir tikrovės interpretavimą, pereinantį į misticizmą. Pagal tokį kontekstą sekuliarizuotos epochos filosofijos ir socialinės minties tyrinėtojui yra nelengva interpretuoti XIX a. mistines įžvalgas. Vis dėlto A. Towianskio doktrinoje neabejojama optimistine istoriosofine teodicėja. Šis optimizmas buvo susijęs su moraline ir istorine kančios samprata, kuri glaudžiai siejasi su individualia laisve, vidiniu tobulėjimu, nesuderinamu su institucionalizuota Bažnyčia, „protingo egoizmo“ samprata. Laukimas ir veiksmas pakeis blogio pasaulį ir įves tikros religinės etikos idealus(15). A. Towianskis savo istoriosofinėse vizijose kiek netikėtai panaudojo „tautos“ sąvoką. Visuotinės istorijos raida yra dramatiškas ir nutrūkstantis procesas. Jei išduodi „vidinę tėvynę“, tai išduodi ir „išorinę tėvynę“. Blogio įsigalėjimas pasaulyje kartu lemia jo įveikimo problemas. Tautos nuodėmės ir nelaimės yra pateisinamos. Izraelio tautos – tai žydai, prancūzai ir slavai. Pirmieji jau atliko savo misiją, padėję religinius pagrindus, prancūzai jau atliko savo paskirtį, dovanoję žmonijai naują Joną Krikštytoją – Napoleoną, o slavai turės atlikti savo misiją – įgyvendinti Dievo žemėje karalystę. „Napoleonas <….> pasitarnavo pasauliui savo izraelietiška didžiąja dvasia, bet jis, kaip ir Mozė, neatliko savo misijos vienovėje. Jis blogai suskaldė daugelį dalykų, nubudo iš mirties, pažadino gyvenimą, bet pažadintam gyvenimui nesuteikė krypties ir atramos; tačiau įvykdė įsipareigojimus savo laikui, kuris buvo tik pasirengimas ir pradžia į aukštesnį krikščioniškąjį lygį“(16). A. Mickevičius, komentuodamas šį „pamokslą“, pažymėjo, kad kita Izraelio dvasia (labiausiai išsivysčiusi dvasia) bus Lenkija. Lenkų mesianizmas – tai tautų Kristus, kuris gali išgelbėti ne tik lenkų, bet ir kitas Europos tautas, tačiau šis išgelbėjimas turi vykti per atskirą individą. Linijinei istorijos raidai ir pažangai buvo priešpriešinama ciklinė „rato“ raida, kurią lemia didžios asmenybės.
Mesianizmas kaip visuomeninė mintis pradėjo silpnėti XIX a. šeštąjį dešimtmetį, t. y. tuo metu, kai pozityvizmas įsigalėjo filosofijoje ir gamtos moksluose, o 1863 m. sukilimo nuslopinimas galutinai palaidojo bet kokias romantines vizijas. Mesianistinėje pasaulėžiūroje visuomenė traktuojama kaip dvasinė substancija. Šiai pasaulėžiūrai buvo svetima buržuazinės visuomenės individų ir socialinių grupių egoistinių interesų kovos ir kompromisų paieškos samprata. Niekinantiems rašytinę teisę, kaip „dalinę ir ne visą tiesą“, mesianistams tobulo gyvenimo vizijoje vienintele išeitimi tampa teisingumo (ne teisės) idėja apvainikuotas charizmatinis vadas – žmogus, sugebantis nugalėti partiškumą ir sukaupti savyje visos tautos jėgas. Bene pavojingiausias mesianistinės ideologijos bruožas yra slinkties tarp praeities ir ateities stoka, o istorija visada yra subjektyvios asmens gyvenamosios dabarties interpretacija.
__________________________________________________
1 Viliūnas D. Filosofijos amžius Lietuvoje: Apšvietos filosofavimo ypatumai. – Kultūrologija. – T. 13. – Vilnius: KFMI, 2005. – P. 203.
2 Kubilius V. Jo romantinės dvasios pakylėti / Adomo Mickevičiaus Lietuva. – Kaunas: VDU, 1999. – P. 53.
3 Tunaitis S. Apšvietos epochos socialinės ir politinės filosofijos metmenys. – Vilnius: KFMI, 2004. – P. 8.
4 Griška A. Gamtos filosofija senajame Vilniaus universitete (XVIII a. pabaiga–XX a. pradžia). – Vilnius: Mokslas, 1982. – P.136.
5 Kubilius V. Jo romantinės dvasios pakylėti... – P. 52.
6 Walicki A. Polska myśł filozoficzna epoki międzypowstaniowej, Filozofia i myśł społeczna w latach 1831–1864. – Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1977. – P. 146–147; Walicki A. Glówne idee romantycznego mesjanizmu w Polsce, Mesjanizm Adama Mickiewicza w perspektywie porównaczej. – Warszawa: Wydawnictwo JFiS PAN, 2006.
7 Mickevičius A. Eilėraščiai. Poemos. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 272.
8 Walicki A. Polska myśł filozoficzna… – P. 196.
9 Griškaitė R. Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai // Metai. – 1999. – nr. 3. – P. 107–128.
10 Griškaitė R. Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai // Metai. – 1999. – nr. 4. – P 103.
11 Mickiewicz A. Księgi pielgrzymstwa narodu polskiego. – Krakow: Eleugnis, 1911. – P. 6.
12 Mickiewicz A. Księgi pielgrzymstwa narodu polskiego. – P. 29.
13 Ten pat. – P. 12.
14 Mickevičius A. Vėlinės / vertė Just. Marcinkevičius / Mickevičius A. Eilėraščiai. Poemos. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 322–323.
15 Sikora A. Andrzej Towianski i rozterki romantyzmu. – Warszawa: Wiedza Powszechna, 1969. – P. 234.
16 Towianski A. Duch w rozsypaniu i w jedności, Filozofia i myśł społeczna w latach 1831–1864. – Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1977. – P. 532.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)