Ales Razanau. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

      





Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė



                 ĮVYKIAI


         Iš dangaus ant manęs krenta ugninės

       žarijos, senovės kunigaikštysčių monetos,

       varlės ir žuvys, įvairiaspalviai akmenys;

           žemė po mano kojomis virsta čia

       liūnu, čia smėlio dykuma, čia dinozaurų

       kapinėmis;

 

          o kai mes einame per kaimus, ant

       tvorų šoka gerklingi gaidžiai, o iš patvorių

       mane puola pikti šunys ir žąsinai.

 

           Būna, aš juokiuosi iš susižavėjimo,

       būna, verkiu iš skausmo ir nuoskaudos.

       Bet paskui mane atkakliai seka du mano

       piemenys – manekenai, kurie saugo

       mane nuo begalės netikėtumų.

 

          – Mes galime pasikeisti vietomis, –

       siūlo man manekenai, – ir tada niekas

       nevyks.

          Aš atsisakau.

          Aš kaip anksčiau viską sutinku pirmas

       ir kaip anksčiau pasaulis kalbasi su manimi

       įvykių kalba.

 

 

                   ERDVĖ


           Kiek siekia mano klausa ir regėjimas –

       ten mano erdvė. Ji mano tęsinys, mano

       žingsnis, mano iškovojimas.

          Aš išrandu vis galingesnius teleskopus,

       vis jautresnius garso imtuvus – aš visą laiką

       plečiu savąją erdvę. Ji jau apima ne tiktai

       žemę, bet milžiniškas galaktikas ir visatas.

 

          Tačiau kartais girdžiu, kaip ant mano

       erdvės ribų kažkas šnekasi: „...Vargšelis,

       jis vis dar vietoje... Jis vis dar niekaip negali

       peržengti savo erdvės...“

 

 

                  BE RIBŲ


          Pusę gyvenimo einu į pasaulį, pusę –

       grįžtu iš pasaulio,

          pusę gyvenimo rašau kelyje

       savo vardus,

          pusę – braukiu, ką parašęs,

            pusę gyvenimo augu nuo žemės,

       pusę – augu su žeme:

 

           ir vis mažiau manyje manęs, ir vis

       labiau aš beribis.

 

 

                  PAUKŠTIS


          Virš manęs sklando didžiulis rajus

       paukštis. Aš žinau: jis laukia mano žūties.

       Tada jis alkanas, kimiai suklykęs,

       nutūps ant mano kūno ir kietu

       snapu kirs man į veidą.

 

          Aš įtempiu lanką ir paleidžiu strėlę.

       Strėlė nenuskrieja iki paukščio, krenta

       žemyn. Aš pakeliu ją ir vėl dedu prie

       lanko: dabar pabandysiu šauti aukščiau...

 

          Bet ten, kur buvo, paukščio jau

       nebėra. Tarsi kažką sumąstęs, jis skristeli

       pirmyn – ten, kur einu ir aš.

 

          Bekraštė stepė.

            Ir mudu dviese: aš ir paukštis – mano

       amžinas priešas.

           Jis vienas lydi mane mano gyvenimo

       kelyje.

 

           Ir pagaliau kaip aš žinočiau, kur man

      eiti, jei jis kartkartėm neskristeltų

       pirmyn?!

 

 

                  HAVORKA SAŠA


          Mano vienmetis Havorka Saša, giliai

       susimąstęs, sėdi šalia geležies laužo

       krūvos geltonoje ražienoje:

           marškiniai jo atsisagstę,

           prie smilkinio sukepęs kraujas...

 

           – Saša, – šaukiu jį, – eime

       kartu su visais, su mumis!..

 

          O jis neatsako ničnieko,

          o jis lieka toje pačioje vietoje,

          o jis lieka tame pačiame laike,

          o jis lieka aname pasaulyje,

 

          žiūrėdamas su nuostaba į kelią, kuriuo

       vis labiau tolsta jo vienmečiai.

 

 

                   ŠULINYS


           Trokštu vandens.

           Bet prie šulinio sėdi sargas ir

       neduoda man atsigerti.

 

           Jis žvilgteli į šulinį ir sako: „Žiūrėk!..“

     Šulinys gilut gilutėlis ir skaidrus jame

       vanduo, ir jis – man rodosi – virpčioja

       tarsi širdis ir kyla iki paviršiaus.

 

           – Jame matyti tavo troškulys, – sako

       man sargas. – Kai tik jis pasieks patį

       kraštą, tavo akyse viskas pasikeis: vanduo

       išsilies per viršų ir tada galėsi atsigerti

       į valias, bet iki tol – ne...

 

           Aš tikiu sargu,

           aš tikiu šuliniu,

           aš tikiu neatpažinta savo paskirtim –

           ir pasiryžęs kęsti, kiek reikės

       iškęsti,

           ir pasiryžęs degti ant nematomo

       troškulio laužo, kiek reikės degti, kad

       įvykdyčiau, ką privalau ir ką galiu...

 

           Prie šulinio stoviu ir pats esu panašus

       į keistą šulinį, kuris visa savo esybe

       trokšta vandens, o gelme giliausia –

       troškulio.

 

 

                   ATOLAS


           Pjaunu žolę, kurią pjoviau anksčiau, –

       atolą.

          Dvelkia ruduo.

          Blausiasi vasara.

          Tolumų varpus liečia liūdesys.

          Nepastebimai auga žolė, nepastebimai

       keičiasi metų laikai.

 

          Iš vieno pievos galo pasuku

       į kitą pievos galą.

            Laikas kaip žolę mane augina ir

       laikas kaip žolę mane pjauna, ir mirtis

       virsta gimimu, kai nieko neatsimeni,

       kas buvo prieš jį.

 

         Skubėki augti, žole,

          skubėki, viena akimirkos pusė

       susilies su kita puse, –

          kad įvyktų stebuklas, kad spėtų

       visi gimti ir nespėtų mirtis nieko

       papjauti dalgiu.

 

 

                  SENI MEDŽIAI


          Mūrinės, sunkia spyna užrakintos

       bažnyčios kryžiai, pirkelės, įsikniaubusios

       į senovę, kalva, kur kažko anksčiau

       būta, o dabar apaugę velėna ir subyrėję

       į akmenis:

           diena gimtinėje draugo, kuris kartą

       negrįžo n i e k u r, bet kuris mane čionai

       buvo pakvietęs.

 

           Viskas draugo gimtinėje be draugo

       prarasta, ir kai baigiantis ūkanotai

       dienai aš susiruošiu iš ten eiti, tuščiame

       skersgatvyje pastebėsiu tai, kas tarsi

       erdvės lūžis patrauks mano dėmesį ir

       pasirodys nuostabiai pažįstama, –

       senus augalotus medžius,

           ir aš, susitikimo nuojautos pagautas,

       žengsiu jų pasitikti.

 

 

                 AUDRA


           Tarsi sumanė kažką audra...

           Bangos, kurios siautė jūroje ir jaudrino

       jūrą, staiga nurimo ir stojo tyla.

          Ir toje įtemptoje grėsmingoje tyloje

       tarsi skilo jūra pusiau, palengva iškilo dvi

       milžinės bangos ir, kildamos vis aukščiau

       ir aukščiau, iki pat palinkusio žemėn dangaus,

     puolė viena ant kitos...

 

           Tai buvo užvakar, o šiandien vėl

       dangus aukštas ir vėl, tarsi kažką

       prisimindama, nerimsta jūra, ir savo

       lemties įkalinta dvasia vėl svajoja

       apie audrą.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)