tekstai.lt

Z. MAŽEIKAITĖ. Švedų būdas ir jų meilė valstybei
   
       Švedai – laisvės trokštantys individai, kurie nori, kad juos valdytų stipri valstybė. Toks prieštaringas teiginys gvildenamas Henriko Berggreno ir Larso Trägårdh'o knygoje „Ar švedas yra žmogus?“. Šokiruojantį pavadinimą autoriai pasiskolino iš žurnalisto Sanfrido Neander-Nilssono, dar 1946 m. jis parašė knygą tokia pat antrašte. Tos knygos autorius skyriuose „Tauta ledine širdim“, „Skyrybų tauta“, „Ar švedai nekenčia vaikų?“ nagrinėjo švedų psichologiją. Švedas ten apibūdinamas kaip ypatingas tipas, kuriam nelengva užmegzti su kitais ryšį, bendrauti, jis nedrąsus, nelinksmas, prislėgtas, jo gyvenimas remiasi gebėjimu viską ištverti. H. Berggrenas ir L. Trägårdh'as savo knygoje cituoja ne vieną garsų rašytoją, mėginusį nusakyti švedų tautos charakterį. Prozininkas Ivaras Lo-Johanssonas (1901–1990) rašė, kad švedai yra keista tauta, kuri uoliau rūpinasi gyvūnų ir gamtos apsauga nei žmonėmis.
       Knygos autoriai, kalbėdami apie „valstybinį tautos individualizmą“, išdėsto ir „meilės valstybei“ teoriją. Švedai iš tiesų turi stiprią valstybę ir ją pakankamai myli. Nors JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos piliečiai dėl įvairių istorinių arba kitokių priežasčių vienaip ar kitaip kovoja su savo centrine valdžia arba stengiasi ją kiek tik įmanoma sumažinti. Švedai, priešingai, prisirišę prie savo valstybės: „Ji mums yra draugas, o ne priešas“.
       Gal švedams būdinga stipri kolektyvinė sąmonė, savotiškas bandos instinktas, tvirtas partinis prisirišimas ar palaikymas? Knygos autoriai teigia, kad meilė valstybei jų šalyje pagrįsta kolektyvizmo priešybe – individualizmu, noru pačiam spręsti ir būti nepriklausomam. Šį teiginį jie pagrindžia istoriniais, politiniais ir literatūriniais šaltiniais.
       Autoriai, cituodami garsius švedų rašytojus ar politologus, tvirtina, kad švedai nuoširdžiai myli savo „tautos namus“ – folkhem. Ši sąvoka, kurią ketvirtame XX a. dešimtmetyje išpopuliarino socialdemokratai, apibrėžia visuomenės socialinę gerovę. Švedų meilė savo valstybei iš esmės pagrįsta laisvės troškimu, nes jie, anot autorių, yra dideli individualistai. Pavienio žmogaus emancipacija čia neatsiejama nuo vis stiprėjančios valstybės, kuri garantuoja atskiro žmogaus savarankiškumą. Taigi valstybė užtikrina, kad švedai ir oficialiai, ir privačiai yra traktuojami kaip lygūs ir laisvi individai, kitaip sakant, individualistų valstybė. Individo ir valstybės ryšiai švedams dažnai svarbesni negu painūs šeimyniniai saitai. Ypač reikšminga švedų demokratijos varomąja jėga autoriai laiko ūkininkus, o atšiaurią gamtą – tautinį švedų charakterį nulėmusiu veiksniu.
       Taigi švedų meilė jų išvystytai gerovės valstybei yra laisvanoriška lygiateisių individų išraiška, tačiau ir tokie individai nėra apsaugoti nuo vienatvės. Beje, autoriai dar primena, kad Michelis Foucault sumanė parašyti „Beprotybės istoriją“ studijuodamas Švedijoje.

Z. MAŽEIKAITĖ