Prozininką ir vertėją Teodorą Četrauską kalbina Romas Daugirdas
Ar galėtum įvardyti impulsus (tiesioginius ir netiesioginius), kurie Tave „pasmerkė“ rašytojo lemčiai?
Žmonių, kurie skrebentų plunksna, šeimoje tikrai nebuvo, taigi apie tiesioginius impulsus kalbėti neverta. Ir man pačiam tais metais, kai paprastai pradedama kurti, net neateidavo į galvą ką nors sueiliuoti ar meniškai aprašyti. Tačiau jau nuo penktos klasės reiškiausi kaip žurnalistas, rašantis sporto tema. Apylinkės ar rajono masto varžybas aprašydavau plačiai, kaip dabar aptariamos „Žalgirio“, „Lietuvos ryto“ ar šalies rinktinių kovos – penkių šešių puslapių opusais, atspindinčiais visus varžybų vingius. Tiesa, iš viso teksto „Kolektyviniame darbe“, Kudirkos Naumiesčio rajono laikraštyje, paskui likdavo tiktai 5–6 eilutės. Mane tai, aišku, piktino, bet buvau tik penktokas ir negalėjau veikti to meto spaudos politikos, kuri sportui, manding, skyrė pernelyg kuklią vietą – paskutinio puslapio kamputyje. Nors, kita vertus, jeigu „Kolektyvinis darbas“ būtų spausdinęs visus mano opusus, jame būtų nelikę vietos visokioms socialistinėms lenktynėms, darbo žmonių entuziazmui, pasaulio ir vietos aktualijoms atspindėti.
Meniškai mane lavino mokyklos biblioteka, esanti mūsų namuose, mano mama buvo mokytoja, ir aš visą šią biblioteką iki šeštos klasės perskaičiau, kaip dabar suprantu, nelabai užteršdamas smegenis, nes tebeprisimenu puikias rusų klasikos knygas, išverstas mūsų buvusių tremtinių, taip pat „Don Kichotą“, o propagandinių, kurių tenai turėjo būti daugiausia, – ne, matyt, dėl prastos kokybės.
Satyriko bacila, galimas daiktas, užsikrėčiau nuo senelio, dusulingo eksmedkirčio, kuris kai atvažiuodavau į svečius, amžinai gulėdavo prie savo namelio po pušimi ir iš visų šaipydavosi, įdėdamas keistas pravardes, kurios paskui taip prigydavo, kad niekas kitaip tų žmonių ir nevadindavo, tik kapitonu Kuku, Varnėnu, Rudmėse ir pan.
Gimei Čiobiškyje, vėliau gana ilgai gyvenai Kudirkos Naumiestyje. Jei tikėsime kai kuriais intelektualais išminčiais, mažuose miesteliuose vyrauja savotiška subkultūra, kuri sugeba savyje sukoncentruoti ir kaimo, ir miesto ydų. Atrodytų, čia slypi neišsemiami klodai kūrybai. Tačiau Tu tarsi aplenkei šias versmes. Kodėl?
Jeigu būčiau gyvenęs kuriame nors viename tokiame miestelyje, galimas daiktas, būčiau tapęs jo dainiumi, kaip, pavyzdžiui, Jurgis Kunčinas – Alytaus ar Alvydas Šlepikas, atrodo, Molėtų. Tačiau man per septyniolika metų – iki vidurinės baigimo ir Vilniaus – teko pagyventi (eilės tvarka) Pabaiske, Kriūkuose, Žvirgždaičiuose, Kudirkos Naumiestyje, Vilkijoje ir Šakiuose, jei neimsiu domėn Čiobiškio, Kačerginės ir Kauno, kurių neprisimenu dėl kūdikiško amžiaus, ir Nosiedų kaimo, kur gyveno mano pašaipusis vasaromis lankomas senelis. Tačiau didumą tų vietų, jų, kaip Tu vadini, subkultūras, vienaip ar kitaip aprašiau romane „Dangiškasis kinematografas“, tiesa, savo stiliumi, nepaminėdamas vardų. Kai tik imu ką nors aprašinėti, jų kažkodėl vengiu. Gal kad nepadaryčiau kokio nors „istorinio“ liapsuso. Nors, kaip esu prisipažinęs, rašau iš natūros.
Kuo įsiminė germanistikos studijos Vilniuje (įspūdžiai, terpė, kurioje virei, įdomesnės asmenybės)?
Neišdildomą įspūdį padarė bendrabutis, Stuokynė, su savo pereinamais kambariais, kuriuose glaudėsi iki dvylikos abiejų lyčių mokslo siekėjų, pačių kūrenamomis krosnimis, būsimam centriniam šildymui iškaltomis sienose ir grindyse skylėmis, pro kurias landžiojo katės (viena jų net įsigudrino atsivesti vaikų mano lagamine), šaltu dušo vandeniu ir kitokia romantika, ir kažkodėl aibe visokių neįgaliųjų, tarsi pirmenybę filologijos studijoms būtų teikę kaip tik jie. Tačiau paskui sužinojau, kad oficialiai filologams skirtoje Stuokynėje (Universiteto 4), apgyvendinami ir kiti, centriniuose rūmuose esančių fakultetų neįgalūs studiozai, kad būtų arčiau vaikščioti į paskaitas. Toksai tad buvo mano pirmas „bendrikas“, kuriame visi geidė gyventi, o ir aš pats puikiai jaučiausi – čia pat šokiai Ryšininkų klube, Karininkų namuose, fakultetuose, Jaunimo sode – kasdien. Kartais su buklesniais draugais per vieną vakarą apeidavom ne vieną tokią vietą, jei, mūsų nuomone, nebūdavo su kuo šokti. To meto šlageriai „Marina, Marina“ ir „Oh, when the saints“, ypač pastarasis Jaunimo sode, kai triūba grodavo Maksas iš „pedo“, – nusišauk, kaip gražu.
Apstulbino tai, kad, pasirodo, beveik visi vokiški garsai tariami kitaip negu lietuviški. Trumpai tariant, ką nors pasakęs padarydavau beveik tiek pat klaidų, kiek tame pasakyme buvo garsų. Smūgis į paširdžius! Tačiau, laimė, nė kiek ne geriau tarė ir kiti „specialistai“. Ir čia pats metas paminėti rūsčiąją fonetikę Magdaleną Christiansen, kuri iškart pradėjo šią katastrofišką padėtį taisyti ir per pora savaičių išmokė, kur ir kaip reikia laikyti liežuvį, kaip sudėti ar išplėsti lūpas ir net įjungti lietuvių kalboje kaip kalbos padargą nenaudojamą burnos gale esantį liežuvėlį, kad mūsų tariami garsai skambėtų bent kiek padoriau. Tiems, kurie tokios padorumo ribos nepasiekdavo, liepdavo nešdintis jai iš akių ir studijuoti ekonomiką arba bibliotekininkystę. („Gehen sie Ökonomik oder Bibliothekswesen studieren!“) Man pasisekė jai įtikti, tad likau germanistas.
Rūstus buvo ir visų užsienio kalbų katedrų vedėjas Ričardas Mironas, buvęs sunkaus svorio boksininkas. Smetonos laikais, sako, užmušęs Laisvės alėjoje arklį už tai, kad vežikas atsisakė kažkur vežti. Į jo dėstomą kalbotyros paskaitą reikėjo eiti žaliu ar rudu kostiumu, nes pats taip rengėsi. Jis įkalė, kur kokiomis kalbomis kalbama ir kokioms kalbų grupėms jos priklauso.
Dėstytoja Ina Meiksinaitė, kaip tas dėdė iš „Eugenijaus Onegino“, mokė „vsemu šutia“, pas ją niekad nebuvo nuobodu, galėjai rūkyti per paskaitas, o valstybiniams egzaminams taip viską padiktavo, kad liko tik mintinai išmokti, – ir esi išlaikęs. O tekstas buvo toks, kad ir dabar, mintyse stilistiškai nagrinėdamas verčiamus sakinius, paprastai nepasiklystu. Taigi nors ir iškaltas dalykas, bet padeda, ir už tai dėkui poniai Inai.
Vertėją iš manęs padarė Eugenija Vengrienė. Ji dėstė vertimo discipliną. Mes turėdavome skaityti namie išverstą tekstą po sakinį ir visa grupė jį kritikuodavo, o lemiamą žodį tardavo dėstytoja. Mane tas dalykas domino labiausiai iš visų dėstomų, net būdavo, kad visai išvengdavau kritikos. Paskui ponia E. Vengrienė mane ir J. Kunčiną, kitos grupės vertimo asą, pasikvietė pas save į namus ir pasiūlė perpus išversti vieną vaikišką knygą, jai prižiūrint. Taip ir užkibau, dabar tų vertimų jau gerokai per šimtą.
Kas dar apie studijas? Po maždaug pusantro kurso, išmokęs kalbą tiek, kad galėčiau laisvai skaityti, šviečiausi pats. O egzaminus ketvertui, t. y. „stipkei“, visada išlaikydavau. Tai buvo puikus laikotarpis, kaip, gali paklausti, priėmiau Lietuvos okupacijos faktą? Na, mudu, ji ir aš, vienas kitą ignoravome, kaip mano senelis savo aplinką.
Kadaise Jurgis Kunčinas teigė, kad Teodoro Četrausko kūryba smelkte persmelkta ironija ir subtiliu humoru. Manau, kad ironija (kaip ir humoras) išcentruoja žvilgsnį į aplinką ir save. Tai tarsi nėra taip jau blogai – padeda išvengti scholastinio mąstymo, išklibina kai kuriuos socialinius, meno mitus ir t. t. Kodėl gi kai kurie lietuvių literatūros kritikai taip ironiškai kalba apie ironišką kūrybą?
Išcentravimas nėra blogai, nes ironikas paprastai kimba į jam, ar tam metui, neišsprendžiamus dalykus, atakuodamas juos iš netikėtos, pajuokiančios pusės, padaro savo juodą darbą ir turi šansų išsisukti arba pašaipūnui atrodo, kad turi. O puldamas kaktomuša nusisuktų sprandą. Lietuvių literatūros kritikai, aišku, gali turėti savo nuomonę, tačiau man žinomi didieji autoriai yra ir dideli ironikai. M. Cervantesas, Voltaire’as, H. Grimmelshausenas, A. Döblinas, G. Grassas, H. Belis, Z. Lenzas, F. Kafka. M. Zosčenka, B. Sruoga. Jiems ironija, ypač pastarajam, kiek suprantu, padėjo išlikti. Be to, ji leidžia daugiau pasakyti, ypač apie baisius dalykus, kurių tiesioginis vardijimas skaitytoją ilgainiui nuvargina, jis pripranta prie jų ir net ima norėti daugiau. Todėl tokio tipo autoriams nereikėtų labai graužtis, net jeigu į juos žiūrima ironiškai. Pagaliau tai tokios prigimties žmonės. Trūksta dar, kad jautis imtų gėdytis, jog yra jautis.
Kaip atsitiko, kad tavo romanas „Tarsi gyventa“ pirmiausia pasirodė vokiškai (beje, buvo gerai įvertintas, daug kas jį laikė geriausia 2002 metų Frankfurto mugės lietuviška knyga) ir tik vėliau lietuviškai?
Romaną „Tarsi gyventa“ parašiau prieš pat tą garsiąją mugę ir leidyklos „Athena“ direktorius ryžosi jį išleisti, kaip rusai sako, „negliadia“. Mat prieš tai toje leidykloje išėjo kita mano knyga. „Kažkas, kažkaip, kažkur“ – taip neblogai įvertinta vokiečių žiniasklaidos, kad jis neabejojo, jog ir romanas nepadarys gėdos. Lyg ir neapsiriko. Lietuvoje man tą knygą tik per vargus pavyko išleisti po kelerių metų, o jeigu būčiau bandęs leisti pirma lietuviškai, gal ir išvis nebūtų pavykę. Dėl to nemėgstamo tono ir kad turiu vieną tokį kolegą, ano režimo aktyvistą, kuris dabar dalyvauja visose šiuos dalykus sprendžiančiose komisijose ir paprastai pasistengia mano užmojus sužlugdyti. Banali istorija.
Drįsčiau suabejoti Tavo teiginiu, kad neturi fantazijos ir rašai tik iš natūros. Juk kurdamas anksčiau minėtą romaną (apie pokario rezistenciją), nelabai galėjai remtis asmenine patirtimi. Papasakok jo atsiradimo aplinkybes.
Tai vis dėlto prisiminimai, tiktai maždaug pustrečių metų kūdikio, taigi asmens, negalinčio prisiminti. Tačiau visus romane aprašytus įvykius šimtus kartų girdėjau – tiesa, pasakojamus ne man, vaikui, o kitiems, – ir savaip įsiminiau. Apie kruviną vienuolę, nešančią nuo aukšto per lubas sušaudytus vyrus, apie vaikigalį Snieginą (romane jį vadinu Lediniu), atvedusį stribus, apie į tremtis, kalėjimus išvežiotą partizanų sostinę. Viskas tarsi per ūką – kaip galėjo būti. Nors kai šiemet perskaičiau dokumentinę knygą apie tai, pamačiau, kad beveik nenukrypau nuo tiesos. O to meto atmosferą, intencijas, nuotaikas atkurti labai padėjo įvairių regionų „Partizanų atsiminimų“ knygos, visas perskaičiau ir labai vertinu juos surinkusį žmogų.
Esi šmaikščiai parašęs apie vertėjo profesiją ir savo darbą „Vagos“ leidykloje sklidinais silpnaprotiško optimizmo komunizmo statybos laikais. Tačiau kalbėdamas apie vertimus akcentavai „kaip“ versti, o ne „kodėl“. Nenoriu Tavęs stumti į metafiziką, bet norėčiau, kad pakomentuotum ir antrąjį dėmenį.
Gal „kaip“ akcentavau todėl, kad reikėdavo labai daug taisyti, kartais ištisai perrašyti „pakišas“, kaip sakydavo Dominykas Urbas. pavyzdžiui, Petro Griškevičiaus, kuris taip pat reiškėsi kaip vertėjas. Ir visą energiją atimdavo toks mėžimas. Tai, aišku, siutino, nes svarbiausia buvo kaip nors gan glaustais terminais viską sulipdyti į krūvą, kad niekam neužkliūtų. Tačiau verčiant svarbiau, aišku, „kodėl“, o tiksliau – „kam“. Na, kad pats iškištum ir kitiems padėtum iškišti galvą iš savo užpečkio, pasižvalgytum po pasaulį pro savo katilo kraštą, pamatytum, ko jame jau esama ir nebereikia išrasti. Pasitaiko, kad tai, ką pats norėtum parašyti, jau parašyta kitų ir lieka tik išversti. Versdamas mokaisi, pasąmoningai pasiimi iš verčiamo dalyko, kas tau padaro didžiausią įspūdį, ir tai paskui kitu pavidalu, žiūrėk, išlenda paties kūryboje, jei, aišku, esi ne vien tiktai vertėjas.
Ar „Vagos“ verstinės literatūros redakcija skyrėsi nuo įprastos socialistinės visuomenės ląstelės modelio? Jei taip, tai kuo?
Kalbėti apie socialistinės visuomenės ląsteles ir jų skirtumus nelabai drįsčiau, nes pažinojau jas tiktai dvi. Pirmoji – Veliučionių vaikų kolonijos – man, trumpai tariant, netiko, turėjau dėstyti vokiečių ir anglų kalbas, kurių niekam nereikėjo, rašyti nerealius pažymius, mat tenai buvo socialistiškai lenktyniaujama, o svarbiausia, visiškai neturėjau mokytojo pašaukimo ir mane ta veikla nervino. Todėl labai apsidžiaugiau, kai gavau darbą „Vagos“ leidykloje, vaikų verstinės literatūros redakcijoje. Tai mane išgelbėjo, nes ilgiau tuose Veliučionyse būčiau neištvėręs. Pakliuvau į visiškai kitokią terpę, savotišką redaktorių cechą, kur visi vienas kitam padėdavo. Būdavo, paleidi į kambario erdvę klausimą, nepakeldamas nuo rankraščio galvos, ir kas nors, taip pat nepakeldamas galvos, tau atsako. Jei taip neišsiaiškini, eini į koridoriaus galą, kur paprastai rūko koks nors proto bokštas, ir jau žinai, ką parašyti. Tai buvo gera mokykla, ypač man, germanistui. Mat šiame amate yra taip – arba tu esi ragavęs lituanistikos mokslų ir šlubuoja tavo kalbos, arba tu su jomis neturi bėdos ir esi šlubas kaip gimtosios kalbos mokovas. Man padėjo tai, kad didumą savo „gimnazistiškų“ metų buvau praleidęs Suvalkijoje, kur visi kaimynai kalbėjo, kaip iš tų vietų kilęs Jonas Jablonskis, todėl vargo turėjau mažiau, negu kitas „iš pa Utenas“. Tačiau tas šlubumas visąlaik jaučiamas ir turi neatsipalaiduoti, kad jo neparodytum.
„Vagoje“ vyravo kokybės kultas, kiekvienas rankraštis būdavo redaguojamas, skaitomas „po mašinėlės“, paskui – dvi korektūros, lankų skaitymas ir tik tada vyriausiasis redaktorius jį palaimindavo. O kur dar vadinamosios „rarotos“, kai kolegos paimdavo nagrinėti tavo rankraštį ir visuomet rasdavo ką prikišti. Nors gal tiktai dešimt procentų mūsų knygų buvo vertos tokio dėmesio. Ir dar tas dažnas iš šalies gaunamų rankraščių šlamštiškumas. Todėl kai tiktai ėmė šviestis kitokios perspektyvos, 1987-aisiais išėjau į laisvus kūrėjus ir niekada dėl to nesigailėjau. O „Vagos“ ląstelę prisimenu kaip gerą, ūkišką profesijos mokyklą su įdomiais žmonėmis, kurių nemaža dalis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo slapti disidentai.
Kurį savo vertimą laikai reikšmingiausiu? Kokius povandeninius rifus teko įveikti verčiant tokį „banginį“ kaip Roberto Musilio romanas „Žmogus be savybių“?
Man kaip tam vyrukui iš Algimanto Baltakio eilėraščio pasisekė gimti „pačiu laiku“. Laikas dar kūdikiui pašnibždėjo romaną „Tarsi gyventa“, kurį po gero pusšimčio metų užrašiau, o kai išėjau į laisvuosius kūrėjus, dar Atgimimo priešaušryje, leido išversti visų vokiškai rašančių Anderseno premijos laureatų kūrinius, kurie įėjo į naująsias mokyklų programas ir vadovėlius. Svarbios yra mano verstos H. Hesse’s, G. Grasso, A. Döblino, Z. Lenzo, F. Kafkos, A. Anderscho knygos, VFR ir austrų novelių antologijos, kurias sudariau ir kai kurias noveles išverčiau. Kaip jau minėjau, vertimų dabar jau gerokai daugiau kaip šimtas, todėl galbūt kokią nors, taip pat svarbią knygą, ir pamiršau paminėti.
R. Musilio romanas „Žmogus be savybių“ buvo ištisas „banginis“, nes jo proza labai tiršta, dažname puslapyje knibžda rašytojo sukurtų aforizmų, cituojamų viso pasaulio save gerbiančių žmonių, todėl atsipalaiduoti nebuvo kada. Tai gana lygi knyga, tokias verčiant svarbu rasti vadinamąjį „raktą“, o paskui jau šiaip taip pukši.
Kartais verčiamas rašytojas netikėtai pakiša tokį siurprizą, kad nežinai kur dėtis. Pavyzdžiui, G. Grassas. Jo romane „Skardinis būgnelis“ yra du kelių dešimčių puslapių skyriai, kur žaidžiamas skatas. Kad juos išverstum, reikia išmanyti tą žaidimą, žinoti arba sukurti jo terminus. Aš tą vietą praleidau, verčiau toliau, suprasdamas, kad visas mano triūsas gali būti perniek. Juk be tų skyrių knyga neišeis. Tačiau Fortūna ir vėl man nusišypsojo, pasiųsdama tokį mėmelenderį, pavarde Šrioderis (su Vokietijos ekskancleriu nieko bendra), kuris vaikystėje su savo tėvu Šilutėje žaisdavo skatą ir kalbėdavosi lietuviškai. Jis man ir padėjo iš tos keblios padėties išsisukti.
O A. Anderschas į „Vinterspeltą“ įdėjo dideliausią geologinį vienos akmenų skaldyklos sienos aprašymą, paėmęs jį iš kažkokio žinyno. Tad teko praprusti geologiškai.
Apskritai vertimas reikalauja enciklopedinių žinių, nes tavęs bet kur gali tykoti tokio tipo netikėtumai.
Kartais vis perskaitau apie vienokią ar kitokią vertimo mokyklą. Ar laikai save kažkokios mokyklos atstovu? Jei taip, kokios?
Savo didžiąją mokyklą – „Vagos“ kabinetų ir koridoriaus – jau aprašiau anksčiau skelbtuose tekstuose. Ir kokį savo šlubumą nuolatos gydau – minėjau. Dar gera mokykla yra kitų vertimai, kuriais apsikraunu dirbdamas. Pavyzdžiui, versdamas „Skardinį būgnelį“ žvalgiausi į bulgarišką ir lenkišką vertimą, o versdamas R. Musilį – į rusišką ir lenkišką. Kai kas pasakys, kad taip negalima, – viskas galima, kad tiktai gerai išeitų.
Rusų poetas modernistas Saša Čiornyj pradėjo rašyti eilėraščius vaikams, kai niekas nespausdino jo avangardistinių tekstų. Tad tai buvo priverstinis žingsnis. Kas Tave pastūmėjo link vaikų literatūros (juolab kad abi knygos išleistos jau po Atgimimo)?
Aš visuomet turėjau darbo kaip vertėjas. Ir man nereikėjo jo ieškoti kitur. O jeigu pasitaikydavo kokių netoleruojamų, bet man rūpimų temų, pasistengdavau ką nors tokio surasti ir išversti iš kitų literatūrų. Jeigu kas nors kada nors pasidomės, ką kada verčiau, aptiks įdomių dalykų. O tas dvi vaikiškas knygeles parašiau savo anūkui. Ir jis jas įvertino. Dar esu – ano režimo laikais – parašęs kelis komiksus, kurie išėjo 100 000 egz. tiražu ir buvo mamų išpirkti. Juos, manau, būtų galima pakartoti, nes moko, kaip teisingai pereiti gatvę ir gerti vaistus.
Jau dvidešimt penkeri metai esi profesionalus literatas, nevelkantis privalomo tarnybos jungo. Kaip susidoroji su neišvengiama vienatve? Kuo ją kompensuoji?
Netikėtas klausimas, nes su, kaip Tu sakai, neišvengiama vienatve susidoroju lengvai. Aš jos net nepastebiu – iki 15 valandos dirbu, o paskui einu sportuoti, pasivaikščioti arba ko nors atsigerti. Kartais susapnuoju, kad vėl kažkur tarnauju, ir tai būna košmariškas sapnas, tokių turiu dar du – jog kažkodėl vėl esu paimtas į sovietų kariuomenę ir reikės laikyti algebros egzaminą.
Ko palinkėtum (perspėtum) jaunimui, taip mazochistiškai žengiančiam į literato tremtį?
Vieną tokį jaunikaitį neseniai teko konsultuoti, mat jis tas pats anūkas, kuriam paskyriau savo knygeles. Jis dabar jau baigė mokyklą ir nori būti dailininku, poetu, dainininku, muzikantu. Patariau ko nors išmokti, kad turėtų iš ko pelnytis duoną. Tikiuosi, kad bus nepakankamai mazochistas ir paklausys. O jeigu pakankamai? Kas tada? Tada nueis mūsų keliais, kurie veda velniaižin kur.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)