tekstai.lt

Mes gyvename klastočių pasaulyje (pokalbis su Harukiu Murakamiu)

Haruki Murakami. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Haruki_Murakami
Haruki Murakami. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Haruki_Murakami




Japonų rašytojas Harukis Murakamis atsako į žurnalisto Johno Wray’aus klausimus.

 

Interviu išspausdintas 2004 m. „The Paris Review“, Nr. 170



Harukio Murakamio knygos – be abejonės, ne tik patys eksperimentiškiausi į anglų kalbą išversti japonų romanai. Jis yra populiariausias rašytojas visame pasaulyje. H. Murakamio knygos parduodamas milijonais tiražų. Geriausi romanai balansuoja tarp realizmo ir pasakos, detektyvinio romano ir mokslinės fantastikos. Pavyzdžiui, „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“ vaizduoja protagonistą, kuris turi dvi sąmones, o „Prisukamo paukščio kronikos“, ko gero, labiausiai už Japonijos ribų žinomas rašytojo kūrinys, prasideda proziškai – vyras ieško savo pradingusios žmonos, – paskui staiga mutuoja į keisčiausią nuo Laurence‘o Sterne‘o „Tristramo Šendžio“ laikų pasakojimo hibridą. H. Murakamio pasaulis – alegoriškas, sukurtas iš žinomų simbolių – tuščias šulinys, požeminis miestas, – bet tų simbolių reikšmės lieka hermetiškos iki pat galo.

H. Murakamis gimė 1949 m. Kiote, senojoje Japonijos sostinėje, viduriniosios klasės šeimoje, kuriai rūpėjo nacionalinė kultūra: jo tėvas buvo japonų literatūros mokytojas, senelis – budistų vienuolis. Kai rašytojui sukako dveji metai, šeima persikėlė į Kobę, ir būtent tas judrus uostamiestis, nesiliaujantys užsieniečių (ypač amerikiečių jūrininkų) srautai ryškiausiai suformavo būsimo rašytojo jauseną. Dar ankstyvojoje jaunystėje atmetęs japonų literatūrą, meną ir muziką, H. Murakamis vis labiau tapatinosi su pasauliu, esančiu už Japonijos ribų, pasauliu, kurį jis pažinojo iš džiazo plokštelių, Holivudo filmų ir pigių knygų minkštais viršeliais.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje studijuodamas Tokijuje, H. Murakamis išsiugdė polinkį į postmodernistinę literatūrą, kartu ramiai, bet prijaučiančiai stebėdamas, kaip šis judėjimas pasiekia savo aukščiausią lygį. Vedė būdamas dvidešimt trejų metų ir po to kelerius metus Tokijuje laikė džiazo klubą „Katinas Piteris“, kol spaudoje pasirodęs pirmasis rašytojo romanas suteikė galimybę gyventi iš rašymo. Romanas „Išgirsk dainuojant vėją“ buvo išverstas į anglų kalbą, bet autoriaus prašymu neplatinamas už Japonijos ribų, pelnė jam geidžiamą Gunzo literatūrinę premiją. kiekviena vėlesnė knyga didino rašytojo pripažinimą, jo populiarumas vis augo, o kai 1987 m. buvo išspausdintas pirmasis H. Murakamio realistinis romanas „Norvegų giria“, jis tapo literatūros megažvaigžde ir „savo kartos balsu“ – devintojo dešimtmečio japonišku J. D. Salingerio variantu de facto. Vien Japonijoje buvo parduota daugiau kaip du milijonai tos knygos egzempliorių, – po knygą kiekvienai šeimai Tokijuje.

Nuo tada H. Murakamis tapo garsenybe gimtojoje šalyje. Jis kartais metų metus gyvendavo užsienyje, kad išsaugotų tam tikrą atstumą nuo savo viešojo įvaizdžio. Pabuvojo ir Europoje, ir Amerikoje; pavyzdžiui, „Prisukamo paukščio kronikos“ buvo parašytos dėstant Prinstono ir Tuftso universitetuose. Nors rašytojas taip ir nebegrįžo prie atviro „Norvegų girios“ lyrizmo, jo romanų populiarumas auga ir toliau – naujojo romano „Kafka pakrantėje“ Japonijoje jau parduota trys šimtai tūkstančių egzempliorių, šiemet jis išeis angliškai. H. Murakamis – labiausiai skaitomas savo kartos japonų rašytojas užsienyje; jis laimėjo visas premijas, kokias tik Japonija gali pasiūlyti, neišskiriant nė didžiausios Yomiuri literatūrinės premijos. Be to, yra labai aktyvus vertėjas, pristatęs japonų skaitytojui tokius skirtingus rašytojus kaip Raymondą Carverį, Timą O‘Brieną ir Scottą Fitzgeraldą.

H. Murakamio biuras įsikūręs atokiau nuo pagrindinių gatvių, dūstančioje nuo krautuvėlių Aoyamoje, kuri yra Niujorko Soho ekvivalentas Tokijuje. Pats pastatas – žemas ir senamadiškas, sakytum, pokyčiai kaimynystėje įvyko be jo sutikimo. H. Murakamis nuomoja kuklaus dydžio kambarių anfiladą šeštame to pastato aukšte ir tie kambariai labai panašūs: paprastos medinės spintelės su stalčiais, sukamosios kėdės, polimeru dengti rašomieji stalai – trumpai tariant, raštinės baldai. Aplinka, atrodo, labai nesuderinama su rašytojo studijos samprata ir sykiu kažkaip prie jos deranti: dažnai kaip tik tokioje kasdieniškoje aplinkoje pristatomi jo personažai, kai juos pirmąsyk pavilioja sapnų pasaulis. Kaip paaiškėja, nors kartais jis čia ir rašo, pagrindinė biuro funkcija – būti H. Murakamio karjeros verslo ketinimų nervų centru. Ore tvyro rafinuoto darbo dūzgesys. Pro šalį kompetentingai praeina nematomai bent jau du padėjėjai elegantiškomis puskojinėmis.

Šio interviu, kuris vyko dvi popietes iš eilės, metu rašytojas juokėsi, nors tai maloniai nesiderino su biuro tyla. Jis – akivaizdžiai labai užsiėmęs žmogus ir, kaip pats prisipažino, nemėgstantis kalbėti, bet, prasidėjus rimtai šnekai, man pasirodė susikaupęs ir linkęs pasipasakoti. Kalbėjo sklandžiai, tačiau su ilgomis pauzėmis tarp pareiškimų, labai stengdamasis duoti kuo tiksliausią atsakymą. Kai kalba nukrypdavo į džiazą ar į maratono bėgimą, dvi jo aistras, lengvai būtum jį palaikęs dvidešimt metų jaunesniu žmogumi ar netgi penkiolikamečiu berniuku.

 

Johnas Wray’us

 

 

– Aš ką tik perskaičiau „Po Žemės drebėjimo“, paskutinį jūsų apsakymų rinkinį, ir man buvo įdomu stebėti, kaip laisvai realistines istorijas, parašytas, tarkim, jūsų romano „Norvegų giria“ stiliumi, jūs pinate su kitomis, kurios artimesnės „Prisukamo paukščio kronikoms“ ar „Negailestingai stebuklų šaliai ir pasaulio galui“. Ar jūs regite fundamentalų skirtumą tarp tų dviejų formų?

– Mano stilius, kaip aš jį suvokiu, – labai artimas „Negailestingos stebuklų šalies“ stiliui. Man asmeniškai realistinis stilius nepatinka. Mielesnis siurrealistiškesnis stilius. Tačiau rašydamas „Norvegų girią“ nusprendžiau sukurti šimtaprocentinį realistinį romaną. Tokio patyrimo man reikėjo.

– Ar ta knyga jums buvo stiliaus pratybos, ar turėjote papasakoti ypatingą istoriją, kurią geriausiai papasakoti galėjote realistiškai?

– Galėjau tapti kultiniu rašytoju, jei ir toliau būčiau rašęs siurrealistinius romanus. Bet aš norėjau įsilieti į vyraujančią kryptį, tad turėjau įrodyti, kad galiu parašyti realistinę knygą. Todėl ją ir parašiau. Japonijoje ji tapo bestseleriu, ir aš tokio rezultato tikėjausi.

– Vadinasi, iš tikrųjų tai buvo strateginis pasirinkimas?

– Tikrai taip. „Norvegų girią“ labai lengva skaityti ir suprasti. Ji daug kam patinka. Taip žmonės gali susidomėti kitais mano kūriniais, o tai labai paranku.

– Taigi japonų skaitytojai yra tokie patys kaip ir amerikiečių? Jie nori lengvos istorijos?

– Ankstesnės mano knygos „Kafka pakrantėje“ buvo parduota trys šimtai tūkstančių komplektų – ji dvitomė, žinote. Aš nustebau, kad jos buvo parduota tiek daug: tai nelabai įprastas dalykas. Pateikta istorija labai sudėtinga ir sunkiai suvokiama. Bet mano stiliaus proza skaitoma labai lengvai. Joje esama humoro, ji dramatiška ir pasižymi nenuslūgstančia įtampa. Tarp tų dviejų faktorių esama savotiškos magiškos pusiausvyros, gal tai kita mano sėkmės priežastis. Ir vis tiek ši sėkmė neįtikėtina. Aš parašau po romaną kas trejus ar ketverius metus ir žmonės jo laukia. Kartą ėmiau interviu iš Johno Irvingo ir jis man pasakė, kad geros knygos skaitymas – tai narkotikas. Į jį įnikę, žmonės visuomet laukia naujos porcijos.

– Jūs norite paversti savo skaitytojus narkomanais?

– Tai pasakė Johnas Irvingas.

– Ar tie du faktoriai – tiesus, lengvai sekamas pasakojimo balsas drauge su dažnai stulbinančiu siužetu – sąmoningas pasirinkimas?

– Ne, nesąmoningas. Kai pradedu rašyti, neturiu jokio plano. Tiesiog laukiu, kada istorija ateis. Aš nesirenku nei istorijos pobūdžio, nei to, kas nutiks. Aš tiesiog laukiu. „Norvegų giria“ – kitas reikalas, nes buvau nusprendęs rašyti realistiniu stiliumi. Bet šiaip jau aš nesirenku.

– O ar renkatės balsą, kuriuo tai sakoma, tą bejausmį balsą, kuriuo sekti taip lengva? Ar jį jūs renkatės?

– Aš sukuriu kelis vaizdus ir vieną gabalą jungiu su kitu. Tai istorijos kontūras. Paskui paaiškinu tą istorijos kontūrą skaitytojui. Ką nors aiškindamas privalai būti labai malonus. Jei to nepamiršti, tuomet viskas gerai; žinau, kad skamba labai arogantiškai. Paprasti žodžiai ir geros metaforos, gera alegorija. Tai ir darau. Aš aiškinu labai kruopščiai ir suprantamai.

– Ar jums tai išeina natūraliai?

– Aš nesu protingas. Aš nesu arogantiškas. Aš toks pat kaip ir žmonės, kurie skaito mano knygas. Kitados turėjau džiazo klubą ir maišiau kokteilius bei tepiau sumuštinius. Aš nenorėjau tapti rašytoju – tiesiog taip atsitiko. Tai savotiška dovana, suprantate, nukritusi iš dangaus. Todėl, manau, turiu būti labai kuklus.

– Kokio amžiaus jūs tapote rašytoju? Ar jums tai buvo staigmena?

– Dvidešimt devynerių metų. O taip, tai buvo staigmena. Tačiau apsipratau su ja iškart.

– Iškart? Nuo pat pirmos dienos, kai pradėjote rašyti, pasijutote patogiai?

– Aš pradėjau rašyti prie virtuvės stalo po vidurnakčio. Užbaiginėjau tą pirmąją knygą ištisus mėnesius; nusiunčiau ją leidėjui ir gavau kažkokią premiją, ir tai buvo tarsi sapnas – aš nustebau, kad taip nutiko. Tačiau netrukus pagalvojau: „Taip, tai atsitiko, ir aš esu rašytojas, kodėl gi ne? Tai taip paprasta.“

– Kaip jūsų žmona reagavo į pasiryžimą pradėti rašyti?

– Ji ničnieko nepasakė, o kai pasakiau, kad aš – rašytojas, nustebo ir lyg sutriko.

– Kodėl ji sutriko? Ar manė, kad jums nepavyks tapti rašytoju?

– Tapti rašytoju – tai savotiškai prašmatnu.

– Kas jums buvo pavyzdžiai? Kokie japonų rašytojai padarė jums įtakos?

– Kai buvau vaikas, ir netgi paauglystėje, skaičiau nedaug japonų rašytojų. Aš norėjau pabėgti nuo tos kultūros, man ji atrodė nuobodi. Pernelyg klampi.

– Ar jūsų tėvas nebuvo japonų literatūros mokytojas?

– Taip, buvo. Taigi mane veikė ir tėvo–sūnaus santykiai. Aš tiesiog žengiau Vakarų kultūros link: džiazo muzika ir Dostojevskis, Kafka, Raymondas Chandleris. Tai buvo mano pasaulis, mano fantazijų šalis. Jei panorėdavau, galėjau nuvykti į Sankt Peterburgą ar Vakarų Holivudą. Čia ir glūdi romano galia – gali vykti kur tik nori. Dabar lengva nuvykti į Jungtines Valstijas – visi gali vykti visur, kur tik nori, bet 1960-aisiais tai buvo beveik neįmanoma. Todėl aš tik skaičiau ir klausiausi muzikos, ir galėjau tenai nuvykti netiesiogiai. Tai buvo savotiška sąmonės būsena, kaip sapnas.

– Ir tai savaip paskatino rašyti?

– Taip. Kai man sukako dvidešimt devyneri, nei iš šio, nei iš to pradėjau rašyti romaną. Norėjau kažką parašyti, bet nežinojau kaip. Nežinojau, kaip rašyti japonų kalba – aš beveik nesu skaitęs japonų rašytojų kūrinių, – tad pasiskolinau stilių, struktūrą, viską iš knygų, kurias skaičiau, – amerikiečių knygų ar vakariečių knygų. Rezultatas – mano paties originalus stilius. Tokia buvo pradžia.

– Išėjo pirmoji Jūsų knyga, gavote premiją ir daugmaž suradote savo kelią. Ar pradėjote susitikinėti su kitais rašytojais?

– Anaiptol.

– Ar turėjote tuo metu draugų rašytojų?

– Nė vieno.

– O vėliau ar susipažinote su kuo nors, kas tapo jūsų draugu ar kolega?

– Anaiptol.

– Jūs ligi šiol neturite draugų rašytojų?

– Ne, manau, kad neturiu.

– Jūs niekam neparodote savo darbo, kol jis nebaigtas?

– Niekada.

– O žmonai?

– Na, aš parodžiau jai pirmąjį savo pirmojo romano rankraštį, bet ji tikina niekada jo neskaičiusi! Taigi, man regis, jis nepaliko jai jokio įspūdžio.

– Jis nepaliko jai jokio įspūdžio?

– Ne. Bet tai buvo pirmasis juodraštis ir jis buvo baisus. Aš perrašiau jį daug kartų.

– O dabar, kai rašote knygą, ar ji domisi tuo, ką jūs rašote?

– Ji – mano pirmasis skaitytojas kiekvienąsyk, kai rašau knygą. Aš ja pasitikiu. Ji – savotiškas mano partneris. Taip kaip ir Scottui Fitzgeraldui – jam Zelda buvo pirmasis skaitytojas.

– Vadinasi, jūs niekad, jokiu savo karjeros tarpsniu, nejautėte, kad esate rašytojų bendrijos dalis?

– Aš – vienišius. Nemėgstu grupių, mokyklų, literatų aplinkos. Prinstone buvo tokia valgyklėlė ar kažkas panašaus, kur buvau pakviestas pavalgyti. Ten buvo Joyce Carol Oates, Toni Morrison, ir aš taip išsigandau, kad negalėjau praryti nė kąsnio! Ten buvo Mary Morris, ji – labai malonus žmogus, beveik tokio pat amžiaus kaip aš ir mudu, sakyčiau, susidraugavome. Bet Japonijoje aš neturiu nė vieno draugo rašytojo, nes paprasčiausiai noriu laikytis... atokiau.

– Didelę „Prisukamo paukščio kronikų“ dalį jūs parašėte JAV. Ar tai, kad ten gyvenote, turėjo kokį nors aiškų poveikį jūsų rašymo eigai ar pačiam tekstui?

– Tuos ketverius metus, kai rašiau „Prisukamo paukščio kronikas“, gyvenau JAV kaip svetimas. Tas „svetimumas“ nuolat lydėjo mane kaip šešėlis, tas pat nutinka ir romano protagonistui. Jei, tarkim, būčiau rašęs kūrinį Japonijoje, galėjo išeiti visiškai kitokia knyga.

Mano svetimumas gyvenant JAV skyrėsi nuo svetimumo, kurį jaučiu būdamas Japonijoje. JAV jis buvo akivaizdesnis, leido man pažinti save daug geriau. To romano rašymo eiga buvo tolygi savotiškam mano apsinuoginimui.

– Ar dabar Japonijoje yra rašančių žmonių, kurių knygas jūs skaitote jausdamas pasitenkinimą?

– Taip, vienas kitas. Ryu Murakamis. Banana Yoshimoto – man patinka kai kurios jos knygos. Tačiau aš nerašau recenzijų ar kritinių straipsnių, nenoriu į tai įsitraukti.

– Kodėl?

– Manau, kad mano darbas – stebėti žmones ir pasaulį, o ne juos vertinti. Aš visuomet tikiuosi galėsiąs nusišalinti nuo vadinamųjų išvadų. Norėčiau viską palikti plačiai atvirą visoms pasaulio galimybėms.

Todėl renkuosi vertimą, o ne kritiką, nes verčiant beveik nieko nereikia vertinti. Aš tiesiog leidžiu mylimam kūriniui pereiti per savo kūną ir protą. Žinoma, šiame pasaulyje mums reikia kritikų, bet tai tiesiog ne mano darbas.

– Grįžkime prie jūsų paties knygų: tvirtai suręsti amerikietiški detektyvai jums aiškiai buvo vertingas šaltinis. Kada atsivėrėte tam žanrui ir kas link jo pastūmėjo?

– Dar vidurinėje mokykloje įsimylėjau kriminalinius romanus. Gyvenau Kobėje, uoste, kur lankydavosi daug užsieniečių, jūreivių ir jie parduodavo antikvariatuose savo knygas minkštais viršeliais. Aš buvau neturtingas, bet knygų minkštais viršeliais nusipirkdavau pigiai. Iš jų išmokau skaityti angliškai ir tai buvo labai įdomu.

– Kokia buvo jūsų pirmoji angliškai perskaityta knyga?

– Rosso MacDonaldo „Pavardė – Arčeris“. Aš daug išmokau iš tų knygų. Pradėjęs nebegalėjau sustoti. O tuo pat metu mėgau skaityti Tolstojų ir Dostojevskį. Tos knygos irgi pasižymėjo nenuslūgstančia įtampa; jos labai ilgos, bet aš negalėdavau nuo jų atsitraukti. Taigi man ir Dostojevskis, ir Chandleris – tas pat. Net ir dabar mano grožinės literatūros rašymo idealas – sudėti Dostojevskį ir Chandlerį į vieną knygą. Tai mano tikslas.

– Kokio amžiaus jūs pirmąsyk perskaitėte Kafką?

– Penkiolikos metų. Aš perskaičiau „Pilį“, tai buvo nuostabi knyga. Ir „Procesą“.

– Įdomu. Abu tie romanai liko nebaigti. O tai, žinoma, reiškia, kad jie taip ir neišsprendžia problemos; jūsų romanai – irgi to nepadaro, ypač paskutinė knyga „Prisukamo paukščio kronikos“. dažnai atrodo, kad kūrinys priešinasi tokiam problemos išsprendimui, kurio skaitytojas, regis, tikisi. Ar tai galėtų būti Kafkos įtaka?

– Ne tiktai. Jūs, aišku, skaitėte Chandlerio knygas. Jo knygos šiaip jau nepasiūlo išvados. Chandleris gali pasakyti: žudikas – jis, bet man nė motais, kas tai padarė. Howardui Hawksui kuriant filmą „Didysis miegas“ įvyko labai įdomus dalykas. Hawksas nesuprato, kas nužudė vairuotoją, tad paskambino Chandleriui ir paklausė, o šis atsakė: „Man tai nerūpi!“ Panašiai ir man. Išvada visiškai nieko nereiškia. Man nerūpi, kas yra žudikas „Broliuose Karamazovuose“.

– O vis dėlto noras sužinoti, kas nužudė vairuotoją, ir daro „Didįjį miegą“ nenuslūgstančios įtampos filmu.

– Aš asmeniškai rašydamas nežinau, kas tai padarė. Mudu su skaitytoju esame tame pačiame lygmenyje. Kai pradedu rašyti istoriją, aš visiškai nežinau, kuo ji baigsis, ir nežinau, kas nutiks kitą akimirką. Jei žmogžudystė įvykdoma knygos pradžioje, aš nežinau, kas yra žudikas. Rašau tą knygą todėl, kad noriu tai sužinoti. Jeigu žinočiau, kas yra žudikas, nebūtų prasmės rašyti tą istoriją.

– Ar tas nenoras paaiškinti neprimena sapno, kurį išanalizavus jis praranda savo galią?

– Malonus dalykas rašant knygas yra tai, kad gali sapnuoti būdraudamas. Jei sapnas tikras, tu negali jo kontroliuoti. Rašydamas knygą tu būdrauji: gali pasirinkti laiką, ilgį, viską. Aš rašau keturias penkias valandas iš ryto ir kai ateina laikas, liaujuosi rašęs. O kitą dieną galiu tęsti, ką pradėjęs. Tikrame sapne to padaryti negali.

– Jūs sakote, kad rašydamas nežinote, kas yra žudikas, bet man į galvą šovė galima išimtis: Gotandos personažas iš „Dansu dansu dansu“. Tame romane skaitytojas savotiškai ir sąmoningai rengiamas tai akimirkai, kai Gotanda prisipažįsta, – klasikiniu kriminalinio romano stiliumi jis mums pristatomas kaip mažiausiai įtartinas asmuo. Ar jūs nežinojote iš anksto, kad Gotanda – kaltas?

– Pirmajame juodraštyje aš nežinojau, kad tai Gotanda. Artėdamas prie pabaigos – po dviejų knygos trečdalių ar panašiai – jau žinojau. Kai rašiau antrąjį juodraštį, scenas su Gotanda perrašiau, žinodamas, kad tai jis.

– Ar tai ir yra vienas pagrindinių perrašymo tikslų – pasiimti tai, ką sužinojote iš pirmojo juodraščio pabaigos, ir perdaryti ankstesnes dalis taip, kad joms būtų suteiktas neišvengiamumo pojūtis?

– Tikrai taip. Pirmasis juodraštis – jovalas, aš turiu vis redaguoti ir redaguoti.

– Kiek juodraščių jūs prirašote?

– Keturis arba penkis. Šešis mėnesius rašau pirmąjį juodraštį, o paskui septynis ar aštuonis mėnesius perrašinėju.

– Gan greitas darbas.

– Aš – uolus darbininkas. Dirbdamas esu labai susitelkęs. Todėl, suprantat, tai nebūna sunku. Ir, kai rašau savo prozą, nedarau nieko kito.

– Kokia įprasta jūsų diena?

– Kai esu nusiteikęs parašyti romaną, atsikeliu ketvirtą ryto ir dirbu penkias šešias valandas. Po pietų – bėgu dešimt kilometrų arba nuplaukiu pusantro kilometro (arba darau ir viena, ir kita), paskui truputį paskaitau ir pasiklausau muzikos. Gulti einu devintą vakaro. Ir laikausi tos rutinos kasdien, nė kiek nuo jos nenukrypdamas. Pasikartojimas darosi svarbus pats savaime, tai hipnozės forma. Aš save hipnotizuoju, kad pasiekčiau gilesnę sąmonės būklę. Bet kad laikytumeisi tokio kartojimo taip ilgai – po šešis mėnesius per metus, – reikia daug protinių ir fizinių jėgų. Šiuo požiūriu romano rašymas – tarytum išlikimo treniruotė. Fizinė jėga būtina kaip ir menininko jautrumas.

– Norėjau paklausti apie jūsų personažus. Kiek jie būna realūs rašant? Ar jums svarbu, kad jie gyventų nepriklausomai nuo pasakojimo?

– Kurdamas savo knygų personažus, mėgstu stebėti tikrus žmones iš savo gyvenimo. Nemėgstu daug šnekėti, mėgstu klausytis kitų žmonių istorijų. Aš nesistengiu suprasti, kokie jie, tik stengiuosi mąstyti apie tai, ką jie jaučia, kur link jie traukia. Šį bei tą pasiimu iš vieno, šį bei tą – iš kito. Nežinau, ar tai „tikroviška“, ar „netikroviška“, bet man šie personažai – tikroviškesni už tikrus žmones. Tuos šešis ar septynis mėnesius, kai rašau, tie žmonės manyje glūdi. Tai savotiškas kosmosas.

– Jūsų protagonistai dažnai atrodo kaip jūsų paties požiūrio projekcijos į fantastinį jūsų pasakojimų pasaulį – toks sapnuotojas sapne.

– Prašom įsivaizduoti šitaip: aš turiu dvynį brolį. Ir kai man buvo dveji metai, vienas iš mudviejų – tasai kitas – buvo pavogtas. Išvežtas labai toli ir nuo to laiko mudu nesimatėm. Manau, kad jis ir yra mano protagonistas. Dalis manęs, bet ne aš, ir mudu nesimatėme labai ilgai. Tai savotiška alternatyvinė manęs forma. Pagal DNR mudu – ta pati būtybė, bet mūsų aplinka turėtų skirtis. Tad ir mūsų mąstysena bus skirtinga. Kiekvienąsyk, kai rašau knygą, įsispiriu vis į kitus batus. Nes kartais pavargstu būti savimi. Šitaip galiu nuo savęs pabėgti. Tai – fantazija. Jei neturi fantazijos, kokia prasmė rašyti knygą?

– Dar vienas klausimas apie „Negailestingą stebuklų šalį“. Joje esama tam tikros simetrijos, tam tikros formos, taip pat ir problemos išsprendimo pojūtis, ir tai skiria ją nuo vėlesnių knygų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Prisukamo paukščio kronikos“. Ar jūsų struktūros funkcijos ir jos svarbos romane supratimas kiek nors pasikeitė?

– Taip. Mano pirmosios dvi knygos nebuvo išspausdintos už Japonijos ribų, aš to nenorėjau. Jos – nebrandūs kūriniai, mano galva, – labai menkos knygos. Jos buvo trapios, jei tai tinkamas žodis.

– Kokie buvo jų trūkumai?

– Pirmosiose dvejose savo knygose aš mėginau dekonstruoti tradicinį japonų romaną. Sakydamas dekonstruoti, turiu omeny – pašalinti viską iš vidaus, palikti tik rėmus. O paskui tuos rėmus reikėjo užpildyti kažkuo nauju ir originaliu. Kaip tai padaryti sėkmingai, aš supratau tik po trečios savo knygos „Avies medžioklė“ 1982 metais. Pirmieji du romanai buvo naudingos pamokos – nieko daugiau. „Avies medžioklę“ laikau tikrąja savo stiliaus pradžia.

Nuo tada mano knygos darėsi vis storesnės ir storesnės, jų struktūra – sudėtingesnė. Kiekvienąsyk, kai rašau naują knygą, man patinka sugriauti ankstesnę struktūrą, sukurti naują daiktą. Ir, pradėdamas naują knygą, aš visuomet imuosi naujos temos arba naujo apribojimo, arba naujos vizijos. Aš visuomet galvoju apie struktūrą. Pakeitęs struktūrą, privalau pakeisti ir savo prozos stilių, o pagal jį ir personažus. Jei daryčiau tą patį kiekvienąsyk, pavargčiau. Man būtų nuobodu.

– Kai kurie jūsų kūrinių elementai pasikeitė, tačiau kiti vis dėlto išliko. Visi jūsų romanai parašyti pirmuoju asmeniu. Kiekviename jų vyras sukasi tarp įvairių moterų, jų santykiai kupini seksualinės įtampos; dažniausiai jis yra pasyvus tų moterų, regis, funkcionuojančių kaip vyro baimių ir fantazijų apraiškos, atžvilgiu.

– Mano knygose moterys – savotiški mediumai; mediumo funkcija – padaryti taip, kad jis išprovokuotų kokį nors vyksmą. Tai savotiškai patiriama sistema. Protagonistas visada yra kur nors mediumo vedamas ir tas vizijas, kurias jis regi, jam atveria moteris.

– Mediumai suprantami kaip Karalienės Viktorijos laikais? Psichiniai mediumai?

– Mano nuomone, seksas – tai toks aktas, kuris... toks savotiškas sielos pasišventimas. Jeigu seksas pavyko, tavo žaizda bus pagydyta, tavo vaizduotei bus suteiktas impulsas. Tai – savotiškas perėjimas į aukštesniąją sritį, ten, kur geriau. Savo požiūriu moterys mano istorijose yra mediumai – būsimojo pasaulio pranašai. Kaip tik todėl jos visuomet ateina pas mano protagonistą, jis pas jas neina.

– Regis, jūsų knygose esama dviejų skirtingų tipų moterų: tų, su kuriomis protagonisto santykiai rimti iš esmės – dažnai ta moteris dingsta ir jos prisiminimas jį persekioja, – ir kitokio pobūdžio moteris, kuri atsiranda vėliau ir padeda protagonistui ieškojimuose arba padeda pasielgti atvirkščiai – pamiršti. Tas antrasis moters tipas linkęs būti tiesus, ekscentriškas ir seksualiai atviras, tad protagonistas su ja bendrauja daug šilčiau, humoristiškiau nei su pradingusia moterimi, su kuria jis niekados nebūna visiškai susijęs. Kokį tikslą įgyvendina šie archetipai?

– Mano protagonistas – beveik visuomet įstrigęs tarp dvasinio ir realaus pa-saulio. Dvasiniame pasaulyje moterys arba vyrai – ramūs, protingi, kuklūs. Išmintingi. Realiame pasaulyje, kaip jūs jį vadinate, moterys yra labai aktyvios, komiškos, pozityvios. Jos turi humoro jausmą. Protagonisto sąmonė – suskaldyta tų dviejų visiškai skirtingų pasaulių ir jis nežino, kurį iš jų pasirinkti. Manau, kad tai vienas pagrindinių mano kūrybos motyvų. Šis susidvejinimas labai akivaizdus „Negailestingoje stebuklų šalyje“, kur protagonisto sąmonė yra iš tikrųjų fiziškai suskilusi. „Norvegų girioje“ irgi figūruoja dvi merginos, ir jis nuo pat pradžių iki galo nežino, kurią iš jų pasirinkti.

– Mano simpatijos, regis, visada linksta prie merginos, turinčios humoro jausmą. Skaitytoją lengviau įtraukti į santykius, kur humoras yra labai svarbus, daug sunkiau pakerėti skaitytoją atkakliu meilės romano aprašymu. „Norvegų girioje“ aš visąlaik „sirgau“ už Midori.

– Manau, kad dauguma skaitytojų pasakytų tą patį. Dauguma pasirinktų Midori. Ir pabaigoje protagonistas, aišku, pasirenka ją. Bet kažkuri jo dalis visuomet yra kitame pasaulyje ir jis negali jo palikti. Tai protagonisto dalis, esminė dalis. Kiekvieno žmogaus sąmonė yra negaluojanti. Ir tas ligos pakirstas plotas – taip pat žmonių dalis. Mes turime sveiką savo sąmonės dalį ir ligotą. Ir svarstome, kurią iš jų rinktis, aš tuo įsitikinęs. Ligotąją savo sąmonės dalį aš ypač aiškiai matau, kai rašau. Ligota – netikslus žodis. Neįprasta, nereali. Aš, aišku, turiu sugrįžti į tikrąjį pasaulį ir pasiimti sveikąją dalį. Bet, jeigu neturėčiau tos nesveikos, tos ligotos dalies, manęs čia nebūtų. Kitaip tariant, protagonistas yra palaikomas dviejų moterų, be kurios nors iš jų jis negalėtų žengti pirmyn. Šiuo požiūriu „Norvegų giria“ – labai tiesmukas pavyzdys to, ką aš darau.

– „Norvegų girioje“ įdomus Reiko personažas. Aš nelabai žinau, kaip ją identifikuoti, atrodo, ji stovi viena koja viename, antra – kitame pasaulyje.

– Jos sąmonė pusiau sveika, pusiau ligota. Tai graikų kaukė: jei žiūri iš vienos pusės – ji tragiškas personažas, jei iš kitos – komiškas. Taigi ji labai simboliška. Man tas personažas labai patinka. Jaučiausi laimingas jį kurdamas, tą Reiko-San.

– Ar jūs labiau mylite savo komiškus personažus – Midori ir Mei Kasaharas – nei savo Naokas?

– Man patinka rašyti komiškus dialogus, tai daryti smagu. Bet jei visi mano personažai būtų komiški, būtų nuobodu. Tie komiški personažai – savotiškas mano sąmonės stabilizatorius, humoro jausmas – labai pastovus dalykas. Privalai būti šaltakraujis, kad turėtum humoro jausmą. Kai esi rimtas, gali būti nestabilus, čia ir glūdi rimtumo problema. O kai turi humoro jausmą, esi stabilus. Bet kariauti šypsodamasis negali.

– Mano galva, nedaugelis romanistų užrašė ir perrašė savo obsesijas taip įsakmiai kaip jūs. „Negailestinga stebuklų šalis“, „Dansu dansu dansu“, „Prisukamo paukščio kronikos“ ir „Mylimoji Sputnik“ beveik prašosi perskaitomos kaip vienos temos variacijos: vyras buvo paliktas savo geismo objekto (arba pats jį paliko) ir negebėjimo jos pamiršti yra traukiamas į paralelinį pasaulį, kuris, regis, siūlo galimybę atgauti tai, ką jis prarado, galimybę, kurios gyvenimas, kaip vyras (ir skaitytojas) žino, pasiūlyti negali. Ar jūs sutiktumėte su tokiu apibūdinimu?

– Taip.

– Kiek jūsų prozai svarbi obsesija?

– Nežinau, kodėl aš nesiliauju rašęs tų dalykų. pastebėjau, kad Johno Irvingo kūriniuose, kiekvienoje jo knygoje, yra personažas, kuriam trūksta kurios nors kūno dalies. Nežinau, kodėl jis nesiliauja rašęs apie tas trūkstamas dalis, gal nepažįsta savęs. Panašiai darau ir aš. Mano protagonistui visą laiką kažin ko trūksta ir jis ieško to trūkstamo dalyko. Tai kaip Šventasis Gralis ar Philipas Marlowe (1).

– Negali griebtis detektyvo, kol nieko netrūksta.

– Būtent. Kai mano protagonistui ko nors trūksta, jis turi to ieškoti. Jis tarsi Odisėjas. Ir ieškodamas patiria tiek daug keistų dalykų...

– Stengdamasis sugrįžti namo.

– Jis turi išgyventi tuos patyrimus ir galiausiai atranda ko ieškojęs. Tačiau jis nėra tikras, kad tai kaip tik tas dalykas. Manau, kad toks yra mano knygų motyvas. Iš kur tie dalykai atsiranda? Nežinau. Man jie tinka. Tai mano istorijų varomoji jėga: stoka, ieškojimas ir radimas. Ir nusivylimas, savotiškas naujas pasaulio suvokimas.

– Nusivylimas kaip perėjimo ritualas?

– Būtent taip. Svarbu pats patyrimas. Visa tai patyręs protagonistas pasikeitė – tai ir yra svarbiausia. Ne tai, ką jis surado, o tai, kaip jis pasikeitė.

– Norėjau paklausti apie jūsų knygų vertimo procesą. Pats būdamas vertėjas, jūs, be abejonės, žinote, kiek rizikos esama tame darbe. Kaip pasirenkate savo kūrybos vertėjus?

– Aš turiu tris vertėjus: Alfredą Birnbaumą, Philipą Gabrielį, Jay‘ų Rubiną, o taisyklė yra tokia – versti gauna tas, kas pirmas pasisiūlo. Mes draugai, todėl jie yra labai sąžiningi. perskaito mano knygas ir vienas jų pagalvoja: „Puiki knyga! Norėčiau ją išversti.“ Ir imasi versti. Pats būdamas vertėjas aš žinau, kad entuziastingai priimta knyga – pagrindinis gero vertimo veiksnys. Jeigu geras vertėjas, bet knyga jam nelabai patinka, – sakyk sudie geram rezultatui. Vertimas – labai sunkus darbas ir jam reikia laiko.

– Ar vertėjai niekada tarpusavy nesusipeša?

– Ne. Jie turi savas preferencijas, jie skirtingi žmonės, skirtingų charakterių. Pavyzdžiui, „Kafka pakrantėje“ patiko Philui ir jis apsiėmė ją versti. Jay‘us nevertino knygos taip entuziastingai. Philas – labai kuklus, švelnus žmogus, o Jay‘us labai kruopštus, tikslus vertėjas. Jis – stipraus charakterio. Alfredas – savotiškas bohemos atstovas, net nežinau, kur jis dabar. Jis vedė moterį iš Mianmaro, o ji – aktyvistė. Kartais juos sulaiko valdžia. Jis – iš tokių. Kaip vertėjas jis elgiasi savotiškai laisvai, kartais pakeičia prozą. Toks Alfredo stilius.

– O kaip jūs bendradarbiaujate su vertėjais? Kaip tas procesas vyksta?

– Versdami jie daug ko klausia ir kai baigia pirmąjį juodraštį, aš jį perskaitau. Kartais pateikiu jiems šiokių tokių pasiūlymų. Angliškasis mano knygų variantas labai svarbus: mažos šalys, kaip antai Kroatija ar Slovėnija, verčia iš anglų kalbos, o ne iš japonų. Todėl tas vertimas turi būti labai tikslus. Tačiau daugumos šalių vertėjai naudojasi japoniškuoju originalu.

– Jūs pats, regis, linkęs versti realistus – Carverį, Fitzgeraldą, Irvingą. Ar tai atspindi jūsų kaip skaitytojo skonį, ar tai jums kaip rašytojui padeda pasinerti į kažką visiškai skirtinga?

– Visi rašytojai, kurių kūrybą verčiau, parašė knygų, iš kurių aš galiu ko nors pasimokyti. Tai svarbiausia. Iš realistinių rašytojų aš daug mokausi. Kad galėtum jų darbus išversti, reikia labai atidžiai perskaityti ir aš pamatau jų paslaptis. Jei man reikėtų versti tokius postmodernistinius rašytojus kaip Don DeLillo, Johnas Barthas arba Tomas Pynchonas, būtų katastrofa – mano ligotumas susikirstų su jų ligotumu. Aš, aišku, žaviuosi tuo, ką jie daro, bet vertimui renkuosi realistus.

– Apie jūsų kūrinius kalbama kaip apie amerikiečių skaitytojui prieinamiausią japonų literatūrą, o jūs pats apibūdinamas kaip vakarietiškiausias iš šiuolaikinių japonų autorių. Man įdomu, kaip jūs vertinate japonų kultūrą.

– Aš nenoriu rašyti apie svetimšalius svetimose šalyse, noriu rašyti apie mus. Aš noriu rašyti apie Japoniją, apie mūsų gyvenimą čia. Man tai svarbu. Daug kas sako, kad mano stilius prieinamas vakariečiams; gal tai ir teisybė, bet mano istorijos yra mano paties istorijos ir jos nėra suvakarietintos.

– Be to, daugelis nuorodų, kurios amerikiečiams atrodo tokios vakarietiškos, – pavyzdžiui, „The Beatles“, – yra taip pat integrali japonų kultūros landšafto dalis.

– Kai rašau apie žmones, valgančius „Mc’donaldo“ žlėgtainį, amerikiečiai stebisi, kodėl tas personažas valgo žlėgtainį, o ne tofu? Bet valgyti žlėgtainį – mums labai natūralus, kasdienis dalykas.

– Ar manote, kad jūsų romanai tiksliai nupiešia šiuolaikinį Japonijos miesto gyvenimą?

– Tai, kaip žmonės juose elgiasi, kaip jie kalba, kaip jie reaguoja, kaip jie mąsto – labai japoniška. Ko gero, nė vienas japonų skaitytojas nesiskundė, kad mano istorijos skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Aš stengiuosi rašyti apie japonus. Aš noriu aprašyti, kokie mes esame, kur einame, kodėl mes esam čia. Manau, kad tai ir yra mano tema.

– Jūs, kalbėdamas apie „Prisukamo paukščio kronikas“, sakėte, kad jus domina jūsų tėvas, tai, kas nutiko jam ir visai jo kartai, bet tame romane, ir netgi visoje jūsų kūryboje, nėra tėvo personažo. Kur pačioje knygoje pasireiškia tasai susidomėjimas?

– Beveik visi mano romanai parašyti pirmuoju asmeniu. Pagrindinė mano protagonisto užduotis – stebėti aplinkui jį vykstančius dalykus. Protagonistas mato tai, ką turi matyti, ar manoma, kad turi matyti dabar. Jei drįsčiau taip pasakyti, jis panašus į Niką Keravėjų iš „Didžiojo Getsbio“. Yra neutralus, o tam, kad savo neutralumą išlaikytų, turi būti laisvas nuo bet kokio giminystės ryšio, nuo bet kokio ryšio su vertikalia šeimos sistema.

Tai gali būti laikoma mano atsakymu į faktą, kad „šeima“ turėjo pernelyg sureikšmintą vaidmenį tradicinėje japonų literatūroje. Aš norėjau aprašyti savo personažą kaip nepriklausomą, visiškai individualų. Jo, kaip miestiečio, statusas irgi nėra nereikšmingas. Tai toks vyro tipas, kuris renkasi laisvę ir vienatvę, o ne artumą ir asmeninius ryšius.

– Kai skaičiau „Supervarlė išgelbsti Tokiją“ iš paskutinio jūsų apsakymų rinkinio, kuriame milžiniškas požemių kirminas, gyvenantis giliai po miestu, grasina jį sugriauti, nesilioviau galvojęs apie mangą (2) arba senamadišką japonų monstrų filmą. Be to, egzistuoja tradicinis mitas apie milžinišką šamą, miegantį Tokijo įlankoje, kuris, pasak legendos, nubunda kas penkiasdešimt metų ir sukelia žemės drebėjimą. Ar kuri nors iš tų asociacijų jums atrodo logiška? Pavyzdžiui, manga? Ar jos siejasi su jūsų kūryba?

– Ne, nemanau. Nesu didelis manga komiksų fanas. Tie dalykai man įtakos neturėjo.

– O japonų folkloras?

– Kai buvau vaikas, man buvo pasakojama daug japoniškų liaudies pasakų ir senų istorijų. Tos istorijos svarbios, kol augi. Supervarlės figūra, pavyzdžiui, galėjo rastis iš to istorijų telkinio. Jūs turite savus amerikiečių folkloro telkinius, vokiečiai turi savus, rusai turi savus. Bet esama ir bendro telkinio, iš kurio galime semti: Mažasis princas, Mcdonaldas arba the Beatles.

– Pasaulio popkultūros telkinys.

– Pasakojimai – labai svarbūs mūsų laikais rašant knygas. Man nerūpi teorijos. Man nerūpi žodynas. Man svarbu tik tai, ar pasakojimas yra geras, ar ne. Mes turime naujos rūšies folklorą – tai mūsų internetinio pasaulio rezultatas. savotiška metafora. Mačiau tą filmą: „Matrica“ – tai liaudies pasaka apie šiuolaikinį protą. Bet čia (Japonijoje) visi skundėsi, kad jis nuobodus.

– Ar matėte Hayao Miyazakio animacinį filmą „Spirited Away“? Man rodos, jis savotiškai panašus į jūsų knygą, nes irgi šiuolaikiškai manipuliuoja folklorine medžiaga. Ar jums patinka šio režisieriaus filmai?

– Ne, animaciniai filmai man nepatinka. Mačiau tik nedidelę to filmo dalį, bet jis – ne mano stiliaus. Manęs tokie dalykai nedomina. Kai rašau savo knygas, sukuriu įvaizdį ir tas įvaizdis būna toks stiprus.

– Ar jūs dažnai einate į kiną?

– O taip. Nuolat. Mano mėgstamiausias režisierius yra suomis – Akis Kaurismäkis. Man patiko visi jo filmai. Jis visuomet neįprastas.

– Ir juokingas.

– Labai juokingas.

– Prieš tai jūs sakėte, kad humoras stabilizuoja. Ar jis gali būti naudingas dar kaip nors?

– Aš noriu, kad mano skaitytojai retkarčiais nusijuoktų. Daugelis japonų skaito mano knygas traukinyje, važiuodami į darbą ir namo. Vidutinis tarnautojas praleidžia dvi valandas per dieną kelionėje į darbą ir namo ir tas dvi valandas jis praleidžia skaitydamas. Kaip tik todėl mano didelės knygos spausdinamos dviem tomais: vienas būtų pernelyg sunkus. Yra žmonių, kurie parašo man laiškų ir juose skundžiasi, kad juokiasi skaitydami mano knygas traukinyje! Jie jaučiasi labai nejaukiai. Tie laiškai man patinka labiausiai. Žinau, kad parašiusieji juokiasi skaitydami mano knygas, ir tai puiku. Man patinka priversti žmones nusijuokti kas dešimt puslapių.

– Ar tai jūsų slaptoji formulė?

– Aš neužsiimu apskaičiavimais. Bet jei man tai pavyktų, būtų gerai. Kai buvau koledžo studentas, mėgdavau skaityti Kurtą Vonnegutą ir Richardą Brautiganą. Jie turėjo humoro jausmą ir sykiu tai, ką jie rašė, buvo rimta. Man patinka tokio pobūdžio knygos. Kai pirmą kartą perskaičiau Vonnegutą ir Brautiganą, buvau šokiruotas, kad esama tokių knygų! Tai buvo tarytum naujo pasaulio atradimas.

– Bet jums niekada nekilo pagunda parašyti ką nors tokiu stiliumi?

– Manau, kad jau pats šis pasaulis, šitas miestietiškas gyvenimas yra savotiška komedija. penkiasdešimt televizijos kanalų, kvaili žmonės valdžioje – tai komedija. Todėl stengiuosi būti rimtas, bet kuo labiau stengiuosi, tuo darausi komiškesnis. Mes buvom mirtinai rimti, kai man buvo devyniolika, 1968 ir 1969 metais. Tai buvo rimtas metas, ir žmonės buvo labai idealistiški.

– Įdomu, kad „Norvegų giria“, kurios veiksmas vyksta kaip tik tuo metu, ko gero, yra mažiausiai komiška iš visų jūsų knygų.

– Manau, mūsų karta yra rimta karta. Bet, atsigręžus į tas dienas, jos atrodo tokios komiškos! Tai buvo dviprasmiškas laikotarpis. mes, mano karta, manau, esam prie jo pripratę.

– Viena kardinalių magiškojo realizmo taisyklių – neakcentuoti fantastinių istorijos elementų. vis dėlto tos taisyklės nesilaikote: jūsų personažai dažnai komentuoja istorijos siužeto linijos keistumą, netgi atkreipia į jį skaitytojo dėmesį. Kokio tikslo tuo siekiama? Kodėl?

– Labai įdomus klausimas. Norėčiau apie tai pagalvoti... Na, manau, tai mano sąžiningas pastebėjimas, kad pasaulis yra labai keistas. Mano protagonistas patiria tai, ką patiriu aš rašydamas, bet kažką patiria ir skaitytojai, skaitydami knygą. Tai, ką rašo Kafka ar García Márquezas – labiau literatūra klasikiniu požiūriu. Mano istorijos – aktualesnės, šiuolaikiškesnės, jose daugiau postmodernistinių patirčių. Įsivaizduokite jas kaip kino filmą, kur viskas – visi ramsčiai, knygos prie sienų, lentynos – klastotė. Sienos – popierinės. Klasikiniame magiškajame realizme sienos ir knygos yra tikros. Jei kas nors mano grožiniuose kūriniuose yra klastotė, aš linkęs pasakyti, kad tai klastotė. Aš nenoriu elgtis taip, lyg tie daiktai būtų tikri.

– Jeigu pratęsime kino filmo metaforą, ar kameros atitraukimas turi tikslą parodyti, kas dedasi studijoje?

– Aš nenoriu įtikinti skaitytojo, kad tai tikras dalykas, aš noriu parodyti jį tokį, koks jis yra. Todėl aš sakau skaitytojams, kad tai tik pasakojimas, – klastotė. Bet kai klastotę suvoki kaip realią, ji gali būti reali. Tatai paaiškinti nėra lengva.

Devynioliktame amžiuje ir dvidešimto pradžioje rašytojai pasiūlydavo tikrą dalyką, tai buvo jų uždavinys. „Kare ir taikoje“ kovos lauką Tolstojus aprašo iš taip arti, jog skaitytojai mano, kad jis tikras. Bet aš taip nedarau. Aš neapsimetu, kad tai tikra. Mes gyvename klastočių pasaulyje, žiūrime suklastotas vakaro žinias. kariaujame suklastotą karą. Mūsų valdžia – klastotė. Bet šitame suklastotame pasaulyje mes surandame tikrovę. Ir mūsų pasakojimai – tokie patys; mes vaikštome po netikras scenas, tačiau mes patys, vaikščiodami po tas scenas, esame tikri. Situacija yra tikra tuo požiūriu, kad tai – įsipareigojimas, tai tikri santykiai. Kaip tik apie tai aš ir noriu rašyti.

– Savo kūryboje jūs vis sugrįžtat prie kasdienybės detalių.

– Man labai patinka detalės. Tolstojus norėjo kurti viską aprašydamas kuo smulkiausiai, mano aprašymas sutelktas į labai mažą plotą. Kai aprašinėji mažų dalykų detales, tavo fokusas vis labiau artėja, ir įvyksta priešingai negu Tolstojaus kūryboje – dalykas darosi mažiau realistiškas. Šito aš ir siekiu.

– Sufokusuoti iš taip arti, kad prašoktum realizmo zoną ir kasdieniai bei banalūs dalykai vėl taptų keisti?

– Kuo jie arčiau, tuo darosi mažiau realūs. Tai mano stilius.

– Anksčiau jūs paminėjote García Márquezą ir Francą Kafką kaip literaturos kūrėjus, kaip priešpriešą jūsų kūrybai. Ar jūs nelaikote savęs literatūros kūrėju?

– Aš – šiuolaikinės literatūros rašytojas, o tai visai kas kita. Tais laikais, kai rašė Kafka, jūs turėjote tik muziką, knygas ir teatrą, dabar mes turime internetą, kiną, nuomojamus videofilmus ir daugybę visokių kitokių dalykų. Dabar – didžiulė konkurencija. Dabar pagrindinė problema – laikas, devynioliktame amžiuje žmonės – aš kalbu apie nedirbančiųjų klasę – turėjo marias laiko, tad jie skaitė storas knygas. Jie eidavo į operą ir praleisdavo ten tris keturias valandas. O dabar visi labai užsiėmę ir tikros nedirbančiųjų klasės nebėra. Gera skaityti „Mobi Diką“ ar Dostojevskį, bet dabar žmonės tam pernelyg užsiėmę. Taigi pati grožinė literatūra drastiškai pasikeitė – mes turime čiupti žmones už pakarpos ir traukti juos vidun. Šiuolaikiniai rašytojai naudoja kitų sričių išraiškos priemones – džiazo, videožaidimų, ko tiktai nori. Mano galva, videožaidimai dabar arčiau grožinės literatūros nei bet kas kita.

– Videožaidimai?

– Taip. Aš pats nemėgstu žaisti videožaidimų, bet jaučiu panašumą. Kartais, kai rašau, jaučiuosi esąs videožaidimo kūrėjas ir tuo pačiu metu žaidėjas. Aš sukūriau programą ir dabar iš dalies ją įgyvendinau, kairė ranka nežino, ką daro dešinė. Tai savotiškas atsiskyrimas. Skilimo jausmas.

– Ar norite pasakyti, kad jūs, kai rašote, neturite jokio supratimo, kas nutiks netrukus, bet kita jūsų dalis tiksliai žino, kas tuoj nutiks?

– Matyt, nesąmoningai. Kai pasineriu į rašymą, žinau, ką jaučia autorius, ir žinau, ką jaučia skaitytojas. Tai gerai – tai suteikia mano rašymui spartos. Nes aš, kaip ir skaitytojas, noriu sužinoti, kas nutiks toliau. Bet kartais privalai sustabdyti tą srovę. Jei viskas vyksta pernelyg greitai, žmonės pavargsta ir jiems tai darosi nuobodu. Privalai priversti juos sustoti ties tam tikru tašku.

– Ir kaip jūs tai darote?

– Aš tiesiog tai jaučiu. Žinau, kad atėjo metas sustoti.

– O kaip apskritai džiazas ir muzika? Kiek jie naudingi jūsų darbui?

– Džiazo aš klausausi nuo trylikos ar keturiolikos metų. Muzika man daro labai stiprią įtaką: akordai, melodijos, ritmas, bliuzo pojūtis yra naudingi, kai rašau. Aš norėjau būti muzikantas, bet negalėjau groti labai gerai, todėl tapau rašytojas. Rašyti knygą – visai tas pat kaip groti: iš pradžių sugroju temą, paskui improvizuoju, o vėliau būna savotiška pabaiga.

– Tradiciniame džiazo kūrinyje prie pradinės temos paprastai sugrįžtama pabaigoje. Ar jūs sugrįžtate prie savosios?

– Kartais. Man džiazas – kelionė, mentalinė kelionė. Niekuo nesiskirianti nuo rašymo.

– Kokie jūsų mėgstamiausi džiazo muzikantai?

– Jų pernelyg daug! Man patinka Stanas Getzas ir Gerry‘s Mulliganas. Kai buvau paauglys, jie buvo patys nuostabiausi visų laikų muzikantai. Žinoma, mėgstu ir Milesą Davisą, ir Charlį Parkerį. Jei paklaustumėt manęs, ką dažniausiai dedu ant patefono disko, atsakymas būtų – Milesą, pradedant šeštuoju dešimtmečiu ir per visą septintąjį. Milesas visada buvo novatorius, žmogus, visada pasivydavęs savo paties revoliucijas – aš juo labai žaviuosi.

– Ar jums patinka Coltrane‘as?

– Na, pusėtinai. Kartais jis persistengia. Pernelyg įsakmus.

– O kitos muzikos rūšys?

– Mėgstu ir klasikinę muziką, ypač baroko. Ir mano naujoje knygoje „Kafka pakrantėje“ protagonistas, berniukas, klausosi „Radiohed and Prince“. Aš buvau taip nustebęs: kai kuriems „Radiohead“ nariams patinka mano knygos!

– Manęs tai nestebina.

– Anądien skaičiau japonų beisbolo žaidėjo pastabas apie Kid A, jis paminėjo, kad jam patinka mano knygos ir aš tuo taip didžiavausi.

– Ar galėtumėte tarti keletą žodžių apie „Kafką pakrantėje“?

– Tai sudėtingiausia iš visų mano parašytų knygų, dar sudėtingesnė už „Prisukamo paukščio kronikas“. Jos beveik neįmanoma paaiškinti.

Ten – dvi lygiagrečiai vykstančios istorijos. Mano protagonistas – penkiolikametis berniukas. Jis vardu Kafka. Kitos istorijos protagonistas – šešiasdešimtmetis vyras. Jis beraštis, nemoka nei skaityti, nei rašyti. savotiškas kvaišelis, bet geba kalbėti su katėmis. Berniukas Kafka buvo prakeiktas savo tėvo savotišku Edipo prakeiksmu: tu nužudysi mane, savo tėvą, ir mylėsies su savo motina. Siekdamas išvengti šio prakeiksmo, berniukas pabėga nuo tėvo ir nuvyksta labai toli, bet susiduria su labai keistu pasauliu, labai nerealiais, sapną primenančiais dalykais.

– Ar struktūrinis kūrinio slankiojimas pirmyn atgal, skyrius po skyriaus, nuo vienos istorijos prie kitos, neprimena „Negailestingos stebuklų šalies ir pasaulio galo“?

– Jūs teisus. Iš pradžių aš norėjau parašyti „Negailestingos šalies“ tęsinį, tačiau nusprendžiau parašyti visiškai kitokią istoriją. Bet stilius labai panašus. Dvasia labai panaši. Tema – šis pasaulis ir anas pasaulis: kaip gali vaikščioti tarp jų.

– Man labai džiugu tai girdėti, nes „Negailestinga šalis“ – mano mėgstamiausia jūsų knyga.

– Ir mano. Tai labai ambicinga knyga, ta naujoji, nes mano knygų protagonistai – visuomet jau perkopę antrąją ar trečiąją dešimtį. O šįkart jis – penkiolikametis.

– Kaip Holdenas Kofildas (3)?

– Taip. Buvo savotiškai džiugu rašyti tą istoriją. Kai rašiau apie berniuką, prisiminiau, kaip buvo, kai pats buvau penkiolikametis. Manau, atmintis – svarbiausias žmonių turtas. Tai savotiškas kuras: jis dega ir jus šildo. Mano atmintis – tarytum skrynia. Toje skrynioje tiek daug stalčių, ir kai man kyla noras būti penkiolikamečiu berniuku, aš ištraukiu vieną jų ir randu vaizdą, kurį mačiau Kobėje, būdamas mažas. Užuodžiu orą, galiu paliesti žemę ir matau žalius medžių lapus. Todėl ir noriu parašyti knygą.

– Kad sugrįžtumėte į tas penkiolikamečio pajautas?

– Sakykim, taip.

– Kiek jūsų išvystytam stiliui reikšminga tai, kad jūs užaugote Kobėje, o ne kur kitur Japonijoje? Kobė turi žemiškų malonumų ir gal kiek ekscentriško miesto reputaciją.

– Kioto žmonės keistesni negu Kobėje! Jie apsupti kalnų, taigi jų mentalitetas skirtingas.

– Bet jūs gimėte Kiote. Ar taip?

– Taip, bet kai man sukako dveji, mes persikėlėme į Kobę. Taigi aš – iš Kobės. Kobė – prie jūros ir šalia kalnų, ant savotiškos nerijos. Man nepatinka Tokijas: jis toks plokščias, toks platus, toks didelis. Man čia nepatinka.

– Bet jūs čia gyvenate! Neabejoju, kad galėtumėte gyventi bet kur, kur tik panorėtumėte.

– Todėl, kad čia aš galiu būti anonimiškas. Kaip ir Niujorke. Niekas manęs neatpažįsta, aš galiu eiti bet kur. Galiu sėsti į traukinį ir niekas manęs nevargina. Turiu namą mažyčiame miestelyje, Tokijo priemiestyje, ir ten mane visi pažįsta. Kiekvieną sykį, kai išeinu pasivaikščioti, mane atpažįsta. Ir kartais tai erzina.

– Anksčiau jūs paminėjote Ryu Murakamį. Jo, kaip rašytojo, dienotvarkė atrodo labai skirtinga.

– Mano stilius savotiškai postmodernistinis, jo – daugiau vyraujančios krypties. Bet kai skaičiau „Pinigų skrynelės vaikus“ pirmą kartą, buvau šokiruotas, pamaniau, kad norėčiau parašyti tokio stipraus poveikio romaną. Ir pradėjau rašyti „Avies medžioklę“. Vadinasi, tai savotiškos varžybos.

– Ar judu – draugai?

– Mudviejų santykiai geri. Mudu bent jau ne priešai. Jo talentas labai natūralus ir stiprus. Sakytum, jis po pat paviršiumi turi naftos šulinį. Mano nafta buvo taip giliai, kad man reikėjo gręžti ir gręžti, ir gręžti. Tai buvo tikra katorga. Ir užtruko, kol prie jos prisikasiau. Bet, kartą prisikasęs, tapau stiprus ir savimi pasitikintis. Mano gyvenimas įėjo į vėžes. Buvo malonu tolydžio gręžti.

______________________________

(1) Philipas Marlowe – Raymondo Chandlerio sukurtas romanų serijos personažas. Pirmąsyk atsiranda 1939 m. išspausdintame romane „Didysis miegas“.

(2) Japoniški komiksai.

(3) J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ protagonistas.

 

Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė



Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)