tekstai.lt

Aleksandar Hemon. Moneta. Apsakymas.


       A l e k s a n d a r a s  H e m o n a s  gimė 1964 m. Sarajeve, šio miesto universitete studijavo literatūrą. 1992 m. persikėlė į Čikagą, ten gyvena iki šiol.
 1995 m. pradėjo rašyti angliškai, ir kritikai pripažino, kad šią kalbą išmoko puikiai; šiuo požiūriu jis lyginamas su J. Conradu ir V. Nabokovu. Šis apsakymas paimtas iš 2000 m. pasirodžiusios rinktinės „The Question of Bruno“.

      

       Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

 

Skiriu Zrinkai

      
       Tarkim, yra taškas A ir taškas B, ir norint patekti iš taško A į tašką B reikia pereiti per atvirą plotą, gerai matomą įgudusiam snaiperiui. Iš taško A į tašką B reikia bėgti, ir kuo greičiau bėgsi, tuo labiau tikėtina, kad tašką B pasieksi gyvas. Atkarpa tarp taško A ir taško B primėtyta daiktų, kuriuos paliko skuodžiantys piliečiai. Juoda odinė piniginė, tikriausiai tuščia. Rankinukas, prasižiojęs it burna. Baltas plastikinis vandens indas su kulkos skyle viduryje. Žalias, raudonas ir rudas šalikas, nešvarus. Šlapias duonos kepalas, knibždynas skruzdžių, tartum piramidės statytojų. Sulaužyta vaizdo kasetė – kelios jos dalys dar sujungtos juoda susiraičiusia juosta. Tomis dienomis, kai snaiperiai būna ypač pasiutę, pasitaiko ir tysančių kūnų. Kai kurie būna dar gyvi – trūkčioja link tolimos priedangos palikdami kruviną šliūžę kaip kokios sraigės. Retai kas bando jiems padėti, nes visi žino, kad snaiperiai to tik ir laukia. Kartais snaiperis šliaužiantįjį gailestingai pribaigia. Kartais snaiperiai žaidžia su kūnu – peršauna kelius, pėdas arba alkūnes. Manytum, kad jie susilažino, kiek jis nušliauš, kol visai nukraujuos.

       Sarajevas – miestas be kačių. Taip yra todėl, kad žmonės negalėjo jų išmaitinti arba pasiimti bėgdami iš namų, arba jų šeimininkai žuvo. Todėl šunys, palikti nešeriami, jas medžioja ir ėda. Gatvėje tarp griuvėsių, po sudegusiais automobiliais arba įstrigusius vamzdžiuose dažnai gali pamatyti kačių griaučius arba galvas su mirties vypsniu, su iltiniais dantimis it mažyčiais durklais. Kartais gali išvysti du ar tris besipešančius dėl katės šunis, plėšančius žviegiantį kailio ir mėsos kamuolį.

       Aidos laiškai reti ir netikėti, jie ištrūksta iš apsiausties su JTO konvojais, užsienio korespondentais arba pabėgėlių transportu. Įsivaizduoju juos maiše, gale sunkvežimio, kurį vairuoja Pakistano arba Ukrainos kareivis, nematantis nieko, tik purviną kelią priekyje ir žvilgsnius pakelėje stovinčių barzdotų banditų, smiliais demonstratyviai liečiančių gaidukus; arba laišką žurnalisto krepšyje, atsainiai permestame per tatuiruotą petį, krepšio dugne draugijoje su ausinėmis, užrašų knygutėmis, prezervatyvais, duonos bei marihuanos trupiniais ir pinigine, prikimšta šeimos nuotraukų. Įsivaizduoju laiškus Zagrebo arba Splito, Amsterdamo arba Londono pašte, krūvoje laiškų, išsiųstų žmonėms, apie kuriuos aš nieko nežinau, žmonių, kuriems jie rūpi. Kartais jos laiškai mane pasiekia tik po kelių nykių mėnesių, ir kai atidaręs pašto dėžutę – ilgą tunelį su tamsaus kvadrato aklaviete, – randu Aidos laišką, mane ima krėsti šiurpas. Man klaiku, kad plėšiant išvargusį voką ji gali būti jau mirusi. Gali būti išnykusi, gali būti virtusi šmėkla, niekuo – fiktyviu personažu, taip sakant, – o aš skaitau jos laišką tarytum gyvos, man galvoje skamba jos balsas, prieš akis iškyla jos regėjimai, jos ranka raito raides. Man baugu bendrauti su savo atminties būtybe, su mirusiu žmogumi. Man šiurpu, kad gyvenimas visada lėtesnis negu mirtis ir kad aš, nors toks silpnas, esu išrinktas prieš savo valią būti šio neatitikimo liudytojas.

       Rugsėjį mirė teta Fatima. Ji jau seniai sirgo astma, bet rugsėjį tiesiog užduso mūsų bute. Ištisas savaites daužė artilerija ir net kai aprimdavo, visada tykodavo uolus snaiperis. Jis nužudė mūsų kaimyną, net neišėjusį iš pastato. Jis tik dirstelėjo pro atsargiai pravertas duris – kulka pataikė jam į kaktą ir jis bemat krito negyvas. Taigi tetai Fatimai baigėsi vaistai nuo astmos, o ji negalėjo išeiti. Langai jau seniai buvo išdužę. Ji nuolat šalo, kvėpavo šaltu oru, užterštu dulkių ir plevenančių griuvėsių dalelytėmis. Taip ir užduso – sušvokštė tą įkvėpimo, įsiurbimo garsą, bet nieko neįkvėpė. Negalėjome jos palaidoti ir netgi išnešti, nes artilerija ir snaiperiai taip tvatino, tarsi rytojus jau neišauš.

       Kevinas – amerikietis, iš Čikagos. Jis televizijos operatorius. Sakosi visko matęs. Su savo kamera buvęs Afganistane, Libane, Persijos įlankoje ir Afrikoje. Jis aukštas, o rankos – raumenų kalvelės. Akys žalsvos kaip išdžiūvusi velėna. Kairėje ausyje turi du lygiagrečius sidabrinius auskarus. Trumpai apsikirpęs. Plaukai žyla – kaktos link leidžiasi balkšvų plaukų pusiasalis. Lieknas vyras. Įsižiūrėjęs ties nosies pakraščiais matai purpurines sutrūkusias kraujagysles. Tai nuo kokaino. Daug vartojo Libane. Kokainas buvo pigus, ir jis palūžo. Nebegalėjo ištverti. Į jį šovė vaikas arabas – jam atrodė, kad žaisliniu ginkliuku. Ant šlaunies tebėra išlikusi rando raukšlė. Jis buvo naujokas, palūžo ir įjunko į kokainą. Dabar sakosi susitvarkęs. Man jis patinka, nes pasakoja istorijas. Visi jie pasakoja – visi tie žurnalistai ir fotoreporteriai, kurie yra visko matę. Bet visa tai klišės, tarsi jie būtų prisižiūrėję filmų apie užsienio korespondentus ir karo reporterius. Kevino istorijos kitokios. Visi kiti nuolat pasakoja apie kitus žurnalistus. Girtuoklis britas, vokietis buvęs nacis, amerikietė kekšė – tipiški personažai. Jie niekada nepasakoja apie vietinius žmones, nes tai – naujienų medžiaga, apie tai reikia pranešinėti. Kevinas pasakojo man istorijas iš Afganistano – apie tai, kaip su barzdotais sukilėliais gulėjo aukštikalnių pasaloje. Ir apie persigandusius rusų konvojus, šliaužusius šiurpiu kalnų keliu, žinojusius, kad yra stebimi. Apie tai, kaip rusų kareivis buvo gyvas pjaustomas į gabalus ir nerealiai žvygavo, kol gailestingas mula šovė jam į galvą. O jis filmavo, nors ir žinojo, kad juostą iš jo atims. Net jeigu nebūtų atėmę, jos niekas nebūtų transliavęs.

       Ji man atsiuntė nespalvotą nuotrauką: ji stovi ant nuolaužų krūvos Bibliotekos griuvėsių viduryje. Pamačiau kiaurymes, kur anksčiau buvo langai, ir kolonas lyg susvilusius degtukus. Fotoaparatas žvelgia į ją iš apačios: ji aukšta ir tiesi, tarsi ant kalno viršūnės, su neperšaunama liemene, kurią vilki atsainiai, lyg kokį maudymosi kostiumėlį.

       Įsidarbinau užsienio televizijos bendrovių grupės ryšininke. Ne tik padedu jiems susigaudyti pragare, prieiti prie valdžios pareigūnų ir papirkti juos, susirasti reikiamus žmones, bet ir montuoju filmuotą medžiagą, jų susuktą mieste bei apylinkėse. Paskui siunčiu ją per palydovą į Londoną, Amsterdamą, Liuksemburgą arba galai žino kur. Kasdien gaunu dvi, tris valandas medžiagos. Daugiausia tai būna kraujas, m~ėsos ir nutrauktos galūnės. Sukarpau iki penkiolikos dvidešimties minučių, jas persiunčiu nematomiems žmonėms, kurie, jeigu būna verta, suredaguoja iki vienos dviejų minučių žinių reportažo. Iš pradžių stengdavausi parinkti įspūdingiausius vaizdus – kad būtų kuo daugiau kraujo ir žarnų, strampų ir vaikų lavonų. Stengiausi sukelti užuojautą, supratimą arba skausmą, ar dar ką nors, bet tose vienoje ar dviejose minutėse, kurias vėliau atpažindavau kaip mano montuotas, būdavo tik saikingai šiurpių vaizdų. Paskui pakeičiau požiūrį. Lioviausi sijojusi siaubą, kai pamačiau juostą, kur negyvą moterį nešė keturi vyrai. Ji gulėjo kniūbsčia jiems ant rankų lyg ant katafalko. Nešant galva buvo atsilošusi, nusvirusi žemyn. Kaukolė buvo prakirsta šrapnelio. Kaukolės atplaiša buvo atvipusi su odos lopinėliu. Ją paguldė į lavonų krūvą sunkvežimio gale. Galva tebebuvo atsivėrusi. Mačiau tik kruviną ertmę, ne smegenis. Tada vienas vyras uždengė tą ertmę – įstatė atplaišą į vietą, tarsi dangtį uždėjo. Padarė tai su netikra pagarba, lyg būtų uždengęs jos nuogą kūną, lyg matyti žmogaus galvos vidų būtų kažkaip nepadoru. Aš iškirpau visa tai ir įdėjau į atskirą juostą. Nuo tada iškirpdavau visas tokias siaubingas vietas. Dėjau visa tai į vieną juostą, kurią slėpiau po savo pagalve, suklostyta iš drabužių. Buvo toks jausmingas idiotiškas filmas – „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“, kur kino mechanikas laikė visus bučinius, išcenzūruotus kunigo. Tad savo juostą pakrikštijau „Inferno“ kino teatras“. Jos visos dar neperžiūrėjau. Kada nors žiūrėsiu ir ypač kreipsiu dėmesį į tai, kaip veikia mirties atrakcionų montažas.

       Sapnavau moterį – vieną švytinčiame ekrane, prieš kurį iškastas griovys, o už griovio – belangis kambarys, pilnas žmonių. Ji vaidina mane, įveiksmina mane. Aš sėdžiu salėje, eilėje, kuri yra jos žvilgsnio gale, ties tamsos riba. Ji tai daro netinkamai. Aš ne taip jaučiausi, tai ne mano skausmas. Noriu atsistoti ir sušukti, pasakyti jai, kad per daug į mane įsijautė. Net įgavo mano formas, veidą, balsą. Noriu padėti jai išeiti iš manęs. Bet nieko negaliu padaryti. Ji – lengvas miražas. Negaliu atsistoti, nes nežinau, kas gi negerai. Ir tada suvokiu – tai kalba. Aš uždaryta kitoje kalboje.

       Galima pamatyti gaujomis arba rečiau pavieniui lakstančių grynaveislių šunų. Matai vokiečių aviganius, airių seterius, belgų kolius, rotveilerius, pudelius, čiau čiau, dobermanus, kokerspanielius, malamutus, Sibiro eskimus ir visokius kitokius. Po kelerių metų apsiausties, žinoma, yra daug mišrūnų. Kai kurios veislių kombinacijos šunų ekspertą nustebintų arba išgąsdintų. Žiemą, kai visos gyvos būtybės badauja, šunys paprastai buriasi į gaujas ir dažnai puola naudodami bendrą strategiją kaip vilkai. Pasitaiko, kad neįtikėtinas šunų rūšių mišinys užpuola vaiką arba silpną pagyvenusį žmogų. Vokiečių aviganis griebia už gerklės, o pudelis dreskia mėsą nuo blauzdų.

       Parašęs jai laišką su banaliais prisiminimais, užsinoriu papasakoti jai viską apie save – dalyvauju įsivaizduojamuose pokalbiuose su ja, darau realias grimasas, gestikuliuoju realiomis rankomis. Galvoju apie viską, ką galėjau arba turėjau jai pasakyti: kaip kebliai ir varganai kalbu angliškai, mano sakiniai bejėgiškai makaluojasi it skęstančio vaiko rankos; apie Bacho „Pasiją pagal Matą“; apie viltį, kad į mano gyvenamą erdvę ateis vorai – nirtūs tarakonų žudikai; apie tai, kad neturiu jokių santykių, netgi ryšių, su moterimis; apie vienišą imigranto gyvenimą; apie „Headline News“ kanalą, kurį vis žiūriu laukdamas, kad bent minutėlę parodys Sarajevą; apie mano langą į vakarus su vaizdu į banalius saulėlydžius ir tolimą O'Hare oro uostą, kur naktį lyg pavargę jonvabaliai leidžiasi lėktuvai; apie nevalingą prisiminimą, kaip tėvas semtuvu sutraiškė pelių jauniklių gūžtą; apie tai, kad beveik nieko, ką norėjau jai pasakyti, laiške nėra; apie netekties jausmą ir drėgnų pašto ženklo klijų skonį, tvyrantį burnoje dar kelias valandas po to, kai laišką įmetu į pašto dėžutę. Anksčiau tikėjau, kad žodžiai gali viską perteikti ir išreikšti, bet jau nebetikiu, jau nebe.

       Pamėgau Keviną, nes jis niekada atvirai nerodė savo jausmų man. Tiesiog pasakodavo istorijas. Netgi pilname žmonių kambaryje žinodavau, kad tos istorijos skirtos man. Jis man patiko, nes buvo toks atsainus. Sakė, kad tai „operatoriaus sindromas“ – visada žvelgti į šalį nuo pasaulio. Mudu nesame įsimylėję – meilės čia negali būti. Niekas neįsimyli šiame Dievo apleistame mieste. Mudu tiesiog domimės vienas kitu. Pasakojame vienas kitam istorijas ir pamažu patys tampame pasakojimu. O šis pasakojimas gali baigtis bet kurią akimirką. Kai mylimės – tamsoje, juk elektros nėra, – tai šiurkščiai ir žiauriai, tarsi kautumėmės, nes iš savo iškamuotų kūnų turime išspausti meilės blyksnių ir džiaugsmo. Niekada nekalbame apie jo būsimą išvykimą. Jo pėdos sudiržusios nuo žygių Afganistano kalnais.

       Po groteskiškų laidojimo apeigų tetą Fatimą įtaisėme mano kambaryje. Jis netrukus tapo jos kambariu. Niekas nenorėjome ten eiti. Kai ko nors iš jos kambario prireikdavo – šaliko, apkloto, nuotraukos, – kas nors tardavo: „Jis Fatimos kambary“, – ir tai reikšdavo, kad paimti negalima. Vis dar tikėjomės galėsią ją palaidoti, bet praėjo savaitė, o ji tebebuvo ten pat – mano dvokioji teta.

       Antradienį apėmė jausmas (haliucinacija?), kad mano blauzdomis skuodžia tarakonai – matyt, kraustausi iš proto dėl tos vienatvės ir savo gyvenimo tuštumos. Tas jausmas apėmė roko koncerte, kai vaikinai ir merginos purtė galvas it barškučius. Maniau, kad tai mano naminiai tarakonai – kad netyčia atsinešiau juos iš savo buto. Kitą dieną paprašiau Arto, savo namsargio, pagalbos, ir jis davė man tų tarakonų motelių, į kuriuos jie priviliojami saldžiu sirupu, o tada prilimpa prie klijų. Sakykime taip: Artas apgyvendina šlykščius vabalus, Artas pribaigia tarakonus.

       Neapkenčiu Kevino. Jis atnešė dar vienų skerdynių juostą: žmonės ropoja savo kraujyje, beveidės kaukolės, išsimėčiusios galūnės ir panašiai. Ten buvo tokia moteris su nutrauktomis rankomis. Matėsi du atspurę, krauju čiurškiantys strampai. Ji kėlė savo buvusių rankų kruviną jovalą prie Kevino kameros. Kevinas filmavo stambiu planu jos veidą – dar ištiktą šoko, dar nejaučiantį skausmo, dar ne berankį. Stambus planas truko bent penkias minutes, kaip sušiktas Tarkovskis. Paklausiau Kevino, kodėl jis nemetė tos suknistos kameros ir nepadėjo moteriai. Jis atsakė nieko negalėjęs padaryti. Sakė esąs operatorius, tai esąs jo darbas ir taip jis padedąs žmonėms. Pasakiau, kad nereikėjo filmuoti to stambaus plano. Jis atsakė ir nefilmavęs. Filmavusi jo kamera, o jis ją tik laikęs. Aš vis tiek iškirpau. Įklijavau į „Inferno“ kino teatro“ juostą. Niekas nematė to vaizdo, tik aš. Kevinas toks atsainus ir toks apsisaugojęs.

       Miegu buvusioje televizijos studijoje, šalia montažinės. Patalpa, žinoma, be langų, apsaugota nuo artilerijos, jeigu ji nešaudo betoną pramušančiais sviediniais. Nors tokiais kažkodėl šaudo retai. Manau, kad net ir toks sviedinys mūsų iš karto neužmuštų. Tik pramuštų skylę kitiems sviediniams. Aš norėčiau mirti iš karto. Studijoje yra nedidelė scena, kur nemąstantys liaudies dainininkai vaidindavo savo daugkartines meilės kančias. Ten mes ir miegame, kaip ant plausto – scenoje, permirkusioje nuo netikrų ašarų ir tikro prakaito. Studijoje tebėra kelios kameros, jų objektyvai nulenkti žemyn žvelgia sau tarp ratų, tarsi susigėdę. Studija didžiulė ir labai tamsi. Apšviečiame ją dviem strategiškai išdėstytom žvakėm. Aišku, pastate yra elektros – ją gamina čiaudintis benzininis generatorius, bet elektros mums reikia vaizdams gaminti ir transliuoti. Krapinėjame po studiją kaip akli, turėdami ją atmintyje lyg žemėlapį. Kamerų nejudinam, kad paskui neatsitrenktumėm į jas ir nesusižeistumėm. Bet kažkodėl jos vis pasipina po kojomis, tarsi vogčia judėtų mums už nugarų filmuodamos mus.

       Siunčiu jai laiškus neaiškiais Raudonojo kryžiaus kanalais – užtrunka keletą mėnesių, kol Raudonojo kryžiaus konvojus pasiekia Sarajevą, ir dar ilgiau, kol mano laiškai pasiekia ją. Ji gauna juos jau pasenusius, jie išreiškia ne mane, o kažkokį kitą žmogų, blaivesnio proto – svetimą ne tik jai, bet net ir man pačiam. Rašydamas tuos laiškus turiu susitaikyti su savo bejėgiškumu, turiu pripažinti, kad juos rašo kažkas kitas, naudodamasis mano kūnu, mano parkeriu „Pelikan“, mano nerangia dešine ranka. Kad ir ką rašyčiau, jaučiu, kad tai netiesa, nes tai bus netiesa po dienos kitos, o gal ir po vienos kitos akimirkos. Kad ir ką sakau, meluoju arba sumeluosiu. Laiško lapuose – rašalu suteptoje popieriaus baltumoje – nyki dabartis grimzta į rūškaną praeitį. Štai kodėl aš linkęs rašyti apie tai, ką ji jau žino, – pasakoti istorijas, nutikusias prieš visus karus. Elgiuosi bailiai, prisipažįstu, bet tiesiog stengiuosi sukurti iliuziją, kad mūsų gyvenimai, nors ir kaip tolimi vienas nuo kito, dar gali vykti kartu.

       Kad ir ką darėme, kvapas iš Fatimos kambario vis tiek prasismelkė. Skudurais kamšėme plyšius tarp durų ir staktos. Mirkėme tuos skudurus acte ir nebereikalinguose kvepaluose („Obsession“, „Magie Noir“). Tačiau dvokas neišnyko – salstelėjęs, sodrus, mėsiškas puvimo kvapas. Vieną naktį per retą trumpą apšaudymo atvangą nusprendėme išmesti ją pro langą, nes mama pabudo šaukdama susapnavusi, kad iš jos sesers akiduobių šliaužia kirmėlės.

       Kevinui pasakojant istorijas mudu prisigeriame burbono, kurį jis visada iš kažkur tempia. Tada jis man pasakoja, jo nuomone, intymius dalykus: apie savo ilgalaikę draugę, kuri dirba nekilnojamojo turto agente ir svajoja tapti Kongreso nare. Ji gyvena vietovėje, vadinamoje White Pigeon, Mičigano valstijoje, penkiasdešimt kilometrų į pietus nuo Kalamazu. Jam būnant prie Persijos įlankos, ji paliko jam atsakiklyje žinutę, kad palieka jį, nes jis esąs „savanaudiškas įsisvajojęs idiotas“. Pasakoja man viską matąs pro vaizdo ieškiklį. Kameros objektyvu jis pasitiki. Su kamera jam jauku, nes „su kamera aš viską matau ne vienas“. Visada mato dar viena pora akių, sako jis.

       Viena draugė paprašė manęs identifikuoti kai kuriuos apgriautus Sarajevo pastatus – atsiuntė man nuotraukų, tikėdamasi, kad aš tuos pastatus atpažinsiu, bet jie man buvo nepažįstami. Visi atrodė vienodai: su išdužusiais langais – juodomis skylėmis, tarsi būtų išluptos akys, o aplinkui riogsojo nuolaužų krūvos, tarsi kas nors būtų kūręs griuvėsius iš sveikų pastatų; niekur nesimatė žmonių. Nuotraukose buvo ne pastatai, juo labiau ne tie pastatai, į kuriuos būčiau galėjęs įeiti arba išeiti, – nuotraukose buvo tai, ko jose nebuvo: nuotraukos užfiksavo visišką išnykimo proceso pabaigą, pačią nebūtį.

       Žmonės stovi eilėje taške A laukdami, kada jiems reikės perbėgti. Atėjus eilei, negalima laukti, reikia dumti, nes kuo ilgiau lauksi, tuo geriau snaiperis pasiruoš. Be to, nesinori jausti bendrą neapsakomą laukiančios minios baimę. Kai pirmą kartą bėgau iš taško A į tašką B, tikrai neapsakomai bijojau. Pilvą suka, lyg vidurius gramdytų didelis plieninis rutulys. Kaklo venose tvinkčioja kraujas. Kojos tirpsta – bėgant vis labiau. Skruostais žliaugia prakaitas lyg miniatiūrinė šiurpo lavina. Prieš akis nematai vykstančio gyvenimo. Matai tik vieną ar du metrus į priekį – visus mažmožius, už kurių galėtum užkliūti. Girdi visus menkiausius garsus. Iš po padų žyra žemės ir nuolaužos. Tolumoje girdisi sprogimai. Šaukia išsigandę ir sužeisti žmonės. Švilpia atšokančios rikošetu kulkos. Tau už nugaros kriokia mirštantysis.

       Čia aš Bibliotekos liekanose. Jeigu šią nuotrauką būtų galima smarkiai padidinti, matytum aplink mane levituojančias dulkeles – šaltus knygų pelenus. Fotografuota tą dieną, kai gavau neperšaunamą liemenę. Tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime – šiame gyvenime. Neperšaunama liemenė reikšmingai padidina tavo (tai yra mano) šansus išgyventi. Snaiperis turi pataikyti į galvą, kad nužudytų. Todėl taip trumpai nusikirpau plaukus – kad galva būtų mažesnė. Kartais jaučiuosi kaip sumauta Žana d'Ark, tik kad neturiu kariuomenės ir negirdžiu pamokančių balsų.

       Mama su tėte įsupo tetą į paklodę, paskui į dar vieną ir dar vieną, jų veidai buvo iškreipti noro vemti. Negalėjau žiūrėti, kai jie ją stūmė per palangę, bet išgirdau dunkstelėjimą. Pagalvojau, lyg prisimindama citatą iš filmo: „Jos gyvenimas baigėsi dunkstelėjimu.“

       Nuo balandžio nebegaunu Aidos laiškų. Nuo tada tenka pačiam sugalvoti jos laiškus, rašyti juos už ją, įsivaizduoti ją, nes tai vienintelis būdas apsiausčiai pralaužti ir palaikyti su ja ryšį. Aš įsitikinęs, kad ji gyva, neabejoju, kad artimiausiomis dienomis visa šūsnis jos laiškų bus sukišta į mano pašto dėžutę, neabejoju, kad ji kaip tik dabar juos rašo.

       Šis karas, mano drauge, – vyrų reikalas. Aną dieną išgirdau „anekdotą“: „Kas yra moteris?“ – „Daiktas aplink pizę!“ Vyrams maskuojančiomis uniformomis tai atrodė taip juokinga, kad jie ėmė belsti į grindis automatų buožėmis. Aš supratau, kad anekdotas skirtas man. Mes turėtumėm tylėti, praskėsti kojas, priveisti daugiau karių ir mirti su motinų orumu. Ko gero, labiausiai bijau būti išprievartauta. Kai pataiko snaiperio kulka, tavo kūnas ir tu pats mirštate kartu. Žinoma, jeigu žūni tuoj pat – dažniausiai taip ir būna, nes tie bybiai puikūs šauliai. Bet aš nenoriu, kad mano kūnas būtų luošinamas, maitojamas, niekinamas. Nenoriu būti to liudytoja. Išeidama norėčiau pasiimti kūną su savimi. Ar tu girdėjai apie žaginimo lagerius?

       Gavusi šitą darbą, persikėliau į televizijos pastatą ir namo pareinu tik retkarčiais – patikrinti, ar tėvai gyvi ir sveiki. Paprastai eidavau sekmadienio popietę, po to, kai rytą persiunčiame likučius iš penktadienio. Bet paskui lioviausi, nes suvokiau, kad manęs laukia mano vietinis šaulys. Prieš man bėgant buvo tylu, ir keletas žmonių pralėkė ta automobilių stovėjimo aikštele neapšaudyti. O kai aš pasileidau per ją, kulkos zvimbė aplink mane kaip pasiutusios bitės. Jis stebėjo mane. Žinojo, kad aš ateisiu. Laukė manęs ir paskui žaidė su manimi. Dabar aš juos lankau vis kitu laiku, paprastai einu kitais keliais, kaskart stengiuosi kitaip atrodyti, kad manęs neatpažintų tas šaulys, kuris gali būti vienas iš buvusių mano vaikinų – ką gali žinoti.

       Kai mano galva dar ilsėjosi ant pagalvės ir staigus pabudimas dar nebuvo visai ištrynęs sapnuoto košmaro, atsimerkiau ir pamačiau, kaip nuo viryklės pilkomis virtuvės grindų plytelėmis bėga tarakonas – užskuodęs ant kilimo sulėtėja, tarsi smėlyje, palenda po kėde, įstrižai artėja, aplenkia mano šliures ir nori pasiekti saugią vietą po mano čiužiniu. Stebėjau jį: bėgo greitai, nė kiek nestabtelėdamas, šovė tiesiu taikymu nedvejodamas. Nuo ko jis bėgo? Kas varė tą varikliuką? Gyvenimo geismas? Mirties baimė? Instinktyvus – gal net molekulinis – suvokimas, kad jį stebi didysis snaiperis? Koks siaubingas pasaulis, galvojau aš, jei kiekvienas gyvas padaras gyvena ir miršta baimėje. Pasiekiau savo kairę šliurę, bet tarakonas jau buvo po čiužiniu.

       Snaiperiai dažnai nušauna šunis – dėl pramogos. Kartais jie rengia šunų šaudymo varžybas, bet tik tada, kai gatvėse nėra taikinių žmonių. Matyt, nušaudamas šunį į galvą gauni daugiausia taškų. Dažnai gali pamatyti šuns lavoną sutrupinta galva, lyg sutraiškytu pomidoru. Kai snaiperiai šaudo į šunis, su snaiperiais kovojantys patruliai juos palieka ramybėje, nes čia nuolat gresia pasiutligės epidemija. Kai neįgudęs, naujas arba nerūpestingas snaiperis tik sužeidžia šunį ir šuo paklaikęs blaškosi į visas puses taškydamasis kraujais, staugdamas, kandžiodamasis, kad tik prislopintų skausmą ir baimę, su snaiperiais kovojančio patrulio narys kartais net nušauna šunį taikydamasis, kaip visada, į galvą.

       Aną dieną vedžiojausi Keviną po savo mėgstamiausias Sarajevo vietas. Jis pasiėmė kamerą. Man Kevinas patinka tuo, kad jam nereikia visko aiškinti. Jis tiesiog pamato tai, ką tu nori, kad pamatytų. Maža to, jis nesako suprantąs. Tiesiog žinai, kad supranta. Pavyzdžiui, mudu abu žinojome, kad mūsų ekskursijos vietos yra arba atminties dalykas, arba virtusios vien nuolaužų krūva ir niekuo daugiau. Kamera fiksavo išnykimo procesą. Šiuo metu čia galioja paliaubos, o tai mane visada truputį baugina. Iš dalies todėl, kad tyla dažnai būna baisesnė už pažįstamą nepaliaujamą kanonadą. Iš dalies todėl, kad aš bijau, jog Kevinui nusibos ir jis išvyks. Matyt, todėl vedžiausi jį į ekskursiją. Jis sekė mane su kamera it šešėlis. Parodžiau jam mūsų mokyklą. Stovėjau sugriautame mūsų klasės lange, o jis filmavo mane rodydamas į objektyvą. Atsistojau gatvės kampe, iš kurio Principas paleido tuos istorinius šūvius. Mano pėdutės, kaip visada, tilpo į jo pėdų betonines formas. Nuvedžiau jį į keletą mūsų pamėgtų barų. Kai kurie buvo uždaryti – žuvo šeimininkas ar dar kas atsitiko, o kai kuriuose buvo pilna juodosios rinkos prekeivių ir uniformuotų vyrų, kurių ginklai matėsi padėti ant baro. Nusivedžiau jį į parką, dabar jau be medžių – dėl desperatiško malkų stygiaus, – kur vesdavausi berniukus ir leisdavau jiems glamonėti savo krūtis, mat ko nors daugiau jie nesiryždavo. Visa tai pasakiau į kamerą, o jis suko ratą aplink mane pritūpęs, tarsi keliaklupsčiaudamas. O paskui pasakiau jam, kaip dabar sakau nematomam tau, kad esu nėščia.

       Paskui virš tos baltos krūvos, kuri anksčiau buvo mano teta, budėjome prie lango, nematomo snaiperiams. Stebėjome suirusio kūno gniutulą tarsi šermenyse, bet kažkieno kito, ne tetos Fatimos, šermenyse, ir vis tiek transcendentiškai svarbiose. Budėjome paeiliui, pamainomis. Perimdamas pamainą tėvas netgi paklausė manęs, ar viskas gerai. Aš atsakiau: „Ne, niekas niekada nebebus gerai“. Mane ima siaubas nuo tos ramybės, tegu tik tariamos, su kuria visa tai pasakoju tau. Jaučiu, kad galiu tuojau išprotėti.

       Mano kambario kampuose yra įmantrių voratinklių, bet vorų niekada nemačiau. Atrodo, kad tų voratinklių funkcija grynai simbolinė – jie turi priminti man, kad esu pagautas ir kad bet kurią akimirką dantis arba geluonis suleis man į kūną nuodų ir tada išsiurbs mano kraują. Mano gyvenamoji erdvė tampa manimi – kambarys byloja apie mane, tarsi sienos būtų knygos lapai, o aš – herojus, personažas, kas nors.

       Taigi aš budėjau rytą. Ir vos išaušus pamačiau artėjančią šunų rują. Ten buvo rotveileris, pudelis ir keletas mišrūnų. Jie nuplėšė paklodes, o aš nusigręžiau, bet negalėjau išeiti. Prisimenu tik tiek, kad galvojau apie slidinėjimą. Regėjau save, besileidžiančią šlaitu, – lekiu labai greitai, oras plazda man skruostais, o slidžių, šluojančių sniegą į šonus, garsas – lyg pagreitintas bangų mūšos įrašas. Vėl pažvelgusi pro langą, negalėjau žiūrėti į tą vietą, kur buvo lavonas. Dairiausi aplinkui, tarsi darydama kompromisą. Pamačiau, kaip nubidzena rotveileris su plaštaka nasruose. Gaila, kad neturėjau kameros – būtų nereikėję prisiminti. Apgailestauju, kad turiu tau tai pasakoti.

       Mano plaukai dabar visai žili. Kaip Čikaga? Rašyk, net jeigu tavo laiškai manęs negali pasiekti.

       Žaibišku rankos judesiu, tobulai valdydamas peilį, perskėliau tarakoną į dvi dalis: priekinė pusė dar pabėgėjo kelis centimetrus, o paskui ėmė pašėlusiai suktis apie galvą; užpakalis tiesiog sustojo vietoje, tarsi nustebęs, sunkdamas glitėsius.

       Pabudau kraujuodama krauju permirkusioje lovoje prie Heathrowo oro uosto brangiame blankiame viešbutyje, pralaukusi Kevino daugiau kaip savaitę. Kevino, kuris man net nesiteikė paskambinti. Bandžiau susisiekti su juo Amsterdame, Paryžiuje, Atlantoje, Niujorke, Kipre, net Johanesburge palikdama žinutes ir prakeiksmus. Bet paskui tiesiog nusišluoščiau ir grįžau į Sarajevą, palikusi krūvą kruvinų rankšluosčių ir patalų, tuščią gėrimų bariuką ir nesumokėtą sąskaitą Kevino vardu su jo Kipro adresu. Tai štai aš, nenėščia, žvali kaip visada, liūdna kaip niekada.

       Nusipirkau fotoaparatą „Polaroid“, kad tyrinėčiau savo nebuvimą, kad sužinočiau, kaip atrodo erdvė ir daiktai, kai aš jiems neprimetu savo buvimo. Pyškinau nuotraukas – blizgias sustingusias akimirkas su tamsesniais nei vidurys kraštais, tarsi viskas būtų nykę, fotografavau savo butą ir jame esančius daiktus: štai apmiręs mano lubų ventiliatorius, štai mano neužimta kėdė, štai mano čiužinys – atrodo, lyg kažkas nuo jo ką tik pakilo, štai mano tuščias vonios kambarys, štai sudžiūvęs tarakonas, štai stiklinė su nejudančiu niekieno negeriamu vandeniu, štai mano tušti batai, štai mano neįjungtas televizorius, štai žybsnis veidrodyje, štai niekas.

       Kai pasieki tašką B, adrenalino antplūdis būna toks stiprus, kad jautiesi per daug gyvas. Viską matai aiškiai, bet nieko nesuvoki. Pojūčiai taip perkrauti, kad viską užmiršti nė nespėjęs įsisąmoninti. Iš taško A į tašką B bėgau šimtus kartų, ir jausmas visada toks pat, bet aš jo būnu niekada nepatyrusi. Ko gero, dėl tokio didelio jaudulio spaudimo žmonės taip sparčiai kraujuoja. Mačiau marias kraujo, plūstančio iš liaunų kūnų. Moterį, kuri laikėsi įsikibusi rankinuko, jos kūnui purtantis mirtinais traukuliais. Mačiau kraujo čiurkšles, šaunančias iš nustebusių vaikų, o jie žiūri į tave, lyg būtų prasikaltę – sudaužę brangių kvepalų flakoną ar panašiai. Bet nubėgus į tašką B viskas bemat išgaruoja, tarsi nė nebuvę. Susikaupi ir sugrįžti į savo apsiausties būvį laimingas, kad esi. Nubrauki šlapią sruogą nuo kaktos, giliai įkvepi ir įkiši ranką į kišenę, kur rasi arba nerasi bevertę monetą – kažkokią monetą.