tekstai.lt

Tamara Jablonskaja. Kelias ir iešmininkas. Skrydis. Ghadamis. Novelės.


jablonsk.jpg

       Kelias ir iešmininkas

       Nėra kada pakelti galvos. Nėra kada pažiūrėti, kaip nežinia kur driekiasi dūmais apsklidusi sankasa. Taigoje brėžiasi dvi melsvos juostos. Kaip venos.
       Gurgžda šiurkštus smėlis. Plačiu pabėgių grūstuvo noragu jis trombuojamas po pabėgiais, juo užpildomos tuštumos. Ant viršaus – žvyras. Kad tiktai kelias maitintojas laikytųsi. Jeigu jo nebus, tai šitų vietų niekas niekada nepasieks. Ir gyvenvietės išmirs. O žmones apniks juodos chaotiškos jėgos.
       Grūstuvas kurkia, murma, plėšiasi iš rankų. Nepaklusnus ir nerangus. Beveik kaip lemtis.
       Budrus ir visad teisingas Sidorčiukas įspėja:
       – Viskas. Tavo laikas baigėsi, perleisk kitam.
       Delsiu, laikau iš paskutiniųjų, o grūstuvas veržiasi į laisvę kaip riaumojantis lenktyninis motociklas.
       Tačiau bičiulės nerimsta:
       – Mesk, nebūk kvaiša. Vaikų negalėsi turėti.
       Gal ir teisybė? Atplėšiu nuo rankų ir neatsigręždama einu šalin. Sėduos ant stuobrio, tuščiomis akimis žvelgiu į medžius. Tyla užgula galvą, lenda į ausis, po oda. Dreba rankos ir pečiai. Tai ir yra sunkus fizinis darbas, kurio mieste bijomasi kaip ugnies.
       – Matai šitą bangą? – pirštu į dangų duria Sonia. – Keisis orai. Aišku kaip dieną…
       Kadaise ji šnekėjo: reikia išvažiuoti. Tenai, kur toli ir sunku. Nes kur sunku, ten tiesa. Užkasta, nuo visų paslėpta neprieinamoj vietoj. Kaip Kaščėjaus adata. Ir be jos tarytumei jau niekaip negalima toliau gyventi.
       Oras mainosi tiksliai taip, kaip numatė Sonia. Iš pradžių lengvo vėjūkščio liežuviai lyžteli veidą ir plaukus, paskiau ima badyti kaklą. Popiet tai jau ne vėjūkštis, o škvalo atbalsiai nuo ledinių jūrų.
       Ore lyg parašiutų desantas pasirodo sniegas. Viskas darosi greitai. Sniegas krenta delno dydžio snaigėmis, aptraukia baltą pasaulį, aplimpa figūras. Dirbti nebeįmanoma. Sidorčiukas plūstasi, o dėtis nėra kur. Sudedame instrumentus ant drezinos, ir ji nuvažiuoja; o patys, pasistatę apykakles, skuodžiam palei geležinkelį prie iešmininko būdelės. Prisispaudus prie sienos galima pasislėpti nuo vėjų. Kažkas prasmunka į vidų, bet, pažinodami Fediukiną, mes nesiryžtame. Šito jis nemėgsta.
       Lyg kokia balta statula nuo stoties pusės artėja paniuręs Sidorčiukas. Vadinasi, kol kas išvažiuoti nėra kuo.
       Kokio gyvesnio judėjimo šituo vienvėžiu geležinkeliu nebūna. Kartą per dieną, prisigrūdęs susirūpinusių keleivių juodomis jūrininkų uniformomis ir civilių, prašliaužia ilgas traukinys į Murmaną. Kartais jie pamojuoja mūsų pusėn. O kai grįžta prisigurkę druskų ir sočiai prisikvėpavę šiaurių, tai įžiūri tik artėjančios sostinės reginius, ir daugiau niekas jų nejaudina. Mums jokio dėmesio, nesvarbu jokios oranžinės liemenės. Be šito šventinio paveikslo, dar kursuoja menkesnis transportas – motovežis ir prekiniai, stabtelintys pagal susitarimą, bet visai nesustojantys, o tiktai leidžiantys mums įšokti.
       Džeržgianti trauklė važinėja pagal tvarkaraštį, ir jos laukti šlapiu vatiniu dabar reikės ilgai. Kaip amžiaus pabaigos.
       Bet atsiveria uždraustosios durys, pro jas išeina Stepanas, geras paniurėlis žmogus, ir pakviečia į vidų.
       – Fediukinas leido.
       Viduje kūrenasi krosnis. Stepanas atsargiai deda pliauskas. Pro krosnies plyšelius akinamai žėri ugnis. Skubinuosi nusimesti vatinuką ir spaudžiu jį prie krosnies – kamuoliais į viršų verčiasi garas. Paskui įsigudrinu jį ištempti ir laikyti prispaudus užpakaliu ir išskėstomis rankomis, o kartu džiovintis ir nugarą.
       – Kaip ne žmogus, vis ne kaip kiti, – burba Fediukinas, – kabink ant kėdės, pati sėskis.
       O kur toji kėdė? Kur čia tu gali sėstis – tarp tų susigrūdusių galvų, rankų ir kojų? Viskas čia kruta, murma, jau lošiama kortomis, kaži kam jas padėjus ant kelių. Tvanku. Kažkuris neatstoja:
       – Ir ko tu toks susisukęs, Fediukinai? Dėl ko už grotų tupėjai? Gal už buitinius?
       – Aš tau!.. Koks tavo reikalas dėl mano grotų? Užmigti negali? Tuoj visus išvysiu!
       – Liaukitės, vyrukai, atsibodo. Ir taip gyvenimo nėr…
       Už dviejų mažų langelių kaip siena krenta sniegas. Stiklai apsitraukia garais.
       – Kas apdžiūvot, einat į stotį.
       Pro suspaustas blakstienas matau visus, taip pat ir iš katiliuko murziną perlinę košę valgantį Fediukiną. Baigęs jis geria rudą kvepiančią arbatą, rankove nusišluosto burną ir, žybtelėjęs akimis, ilgai trina rankas, lyg būtų jas nusišaldęs. Greitai jam reikės pasitikti traukinį. O paskui ir mes išvažiuosim, nes iš paskos seks prekinis. Vasara baigėsi. Baigėsi nerūpestingi važinėjimai lengvu kaip žiogas motovežiu.
       Mažoj erdvėj nėra kuo alsuoti: sugėrėme visą deguonį. Atsargiai išsikraustome iš svetingos urkštynės, o taiga jau nusiblaivė ir įstriži spinduliai apšvietė sunkiu sniegu nuklotą grožybę.
       Apdaras visiškai sausas, galima pradėti iš naujo. Ir pėdinam sau nerūpestingai, godžiomis akimis gerdami pasikeitusį gamtos paveikslą. Slenkam paskui šmėžuojančią iešmo perkelti einančio Fediukino nugarą.
       Per du žingsnius nuo bėgių šėtoniški šabakštynai ir vėjavartos. Suomių džiunglės. Šakas aplipdęs sniegas paryškina gaivią žalumą. Pirmapradė tyla. Betgi ant kiekvienos šakos – nematomas paukštis. Jokio pėdsako, o už medžių liūdni žvėrys egzotiškais vardais klydinėja apimti žiemos rūpesčių. Nešasi ėdesio atsargas. Rausia olas, taiso urvus. Čia kaži kur užversta vargšė gyvenimo tiesa. Amžinoji tiesa, beprotiškoji Kaščėjaus adata. Jie gal bus ją atkasę.
       Į tankmę nubėga takas. Lenda gal trisdešimt metrų gilyn, pamažu prapuldamas, ir niekur jis nenuves. Tik paslėps trumpam po eglės letenomis – kadaise tai savo kailiu patyrė bėgliai iš lagerio.
       O kelyje ruošiamos permainos. Traukinys į Murmaną jau artėja, Fediukinas kažką buria su iešmu.
       Nuo visko atsiribojęs žmonių prikimštas tamsus vikšras šliaužia lyg koks sunkus vilkikas. Publika ieško, kur nukreipti be gyvos dvasios sulaukėjusį žvilgsnį, ir džiūgauja pamatę netikėtą žmoniją. Įdėmiai skaičiuojame vagonus, jų daug. Neskubėdami jie traukia į vėjuotą jūrų šiaurę. Jiems dar dvi dienos kelio, o gal ir trys. Pro sopkas, uolas, pelkes, ežerus.
       Tačiau – kas tai? Sonia skaudžiai baksteli į šoną, energingai linkteli ton pusėn, kur Fediukinas ir traukinys. Fediukinas kaip Fediukinas, mažumėlę trenktas seniukas, vos nešokinėja iš džiaugsmo, betgi traukinys… Kas darosi traukiniui? Nuo iešmo jis pasuka ne vienintele mūsų šiaurės magistrale, o brūžuoja ratais mirtina surūdijusia atšaka, dar neseniai visą žydinčią rausvomis ožrožėmis, ir dingstančią gūdžioje taigoje. Beje, toji atšaka, kaip ir tas takas, veda netoli, tuoj pat baigiasi. Kam ji kadaise buvo zekų pastatyta, matyt, tiktai lagerių valdžia ir težinojo.
       Traukinys mauna kaip „Titanikas“. Neišvengiama katastrofa, nesuvokiama žūtis! O tie sėdi viduje – kas valgo, kas šypsosi mums.
       Fediukinas, nejusdamas, kaip tąsom jį už rankovės, nulydi traukinį žvilgsniu. Jo veidas lygus, nušvitęs, vos ne išdidus.
       Traukinys pravažiuoja, ir jis atsigręžia. Stingstam nuo jo džiaugsmo. O jis, kaip žmogus, garbingai atlikęs pareigą, tvirtu žingsniu pasuka atgal prie būdelės.
       Dusdami puolame prie stoties – perspėti, papasakoti – ir iš visų jėgų klausomės, kas ten, už mūsų. O ten tylu – nei sprogimo, nei smūgių, nei geležies cypimo, nei šauksmų.
       Viršininkas Goša su raudona budėtojo kepure po pažastim – skeptikas. Niekaip negalime jo supurtyti. „Fediukiną pažįstu, liaukitės.“ Tačiau akys išsigandusios, abejonė pasėta, jis tikrina pats save.
       Sėdim kartu su Goša ir laukiame. Praėjo valanda, nieko.
       – Eime ten, – ryžtingai atsistojo Sonia.
       Einam einam, o ten – tylus miškas. Sušalusios ir pajuodusios ožrožės tebestovi kaip pirma.
       – Tai šit…
       Šaltą apniukusią dieną ilgai ir rūpestingai kūrėme ugnį, bet ji vis geso. Priėjo Stepanas. Ištraukė stagarą, pakišo mažų šakelių, ir žemutis laužas atgijo. Susispaudę, tiesdami į liepsną stirstančias rankas, susėdom ratu.
       Ugnis, net pati mažiausia, turi nuostabios vienijančios jėgos. Ir iš trijų – jau kolektyvas. Arba sekta. O gal ir masonų ložė.
       Stepanas dažnai ateina pas mus į vagonėlį, padeda pasiskaldyti malkų, moko galabyti blakes, klijuoti tapetus. Rodo fotografijas: čia – motina su tėvu, tie plačiaveidžiai – žmona ir sūnus. Žmona Naujųjų metų atvažiuos į svečius, susipažinsit.
       Niekam mes nieko nepasakojom, o šit čia atsileidome ir viską išdavėme. Žinojom, kad jis ne skuduras.
       Jis ilgai tylėjo sukiodamas ūsus, o paskui sumišęs prisipažino:
       – Panašiai ir aš mačiau.
       Pamažu atsivėrėme visai brigadai. Ir paaiškėjo, kad tai jau beveik ne paslaptis, kad Fediukinas traukinius mirties atšaka leidžia tiksliai nuo tada, kai atėjo dirbti prie kelio. Bent kartą tai matė kiekvienas ir negalėjo patikėti savo akimis. Traukiniai eidavo ir kaip šmėklos dingdavo juodoje tankmėje. Žolės ir šakos glaudžiai susispausdavo virš pravažiuojančių vagonų, o ant sutrūnijusių bėgių nelikdavo jokių pėdsakų.


       Skrydis

       Prasidėjus žiemai Anikinas liovėsi sapnavęs. Kitas to būtų ir nepastebėjęs, bet Anikino gyvenimas ėmė trūkinėti.
       Jis labai laukė žiemos, juk tai buvo mėgstamiausias jo metų laikas. Jis jausdavosi esąs penkiolikmetis, linksmas keldavosi penktą ryto, mankštindavosi, žvelgdavo į langą, į tamsumą, ieškodamas paukščių ir nedažnų praeivių – be jokio reikalo, tiesiog iš solidarumo jausmo, – po to lengvai, ne taip, kaip reikėtų dėl oro, apsirengdavo ir, visai ignoruodamas visuomeninį transportą, pėsčias bėgdavo į darbą. Iki vietos nukakdavo per pusantros valandos. Įeidavo žvalus ir energingai imdavosi darbo. Ir viskas buvo gerai iki tol, kol iš jo gyvenimo neprapuolė sapnai.
       Atsibudęs ir nieko neatkūręs iš nakties įspūdžių, jis baisiai nustebo, bet greitai tai pamiršo. Tačiau kita tuščia naktis jį trupučiuką pribloškė – ims staiga dabar taip bus ir toliau? Toliau atsitiko kaip tik šitaip. Sapnai visiškai pasitraukė. Ir tada ėmė aiškėti, kad jų baisiai trūksta, jie kažką reiškė, netgi ėmė rodytis, jog buvo savotiška parama.
       – Jūs kaži koks išsiblaškęs, – murmtelėjo vedėja, įtariai žiūrėdama, kaip jis sutrikęs vis trina ranka kaktą. Tai jis darė visai nejučiomis, tai buvo lyg koks nervinis traukulys, bet sudžiūvėlė skyriaus vedėja gražia gyvatės galvute ir plonomis sučiauptomis lūpomis pastebėdavo ne tokias detales. Ji akylai sekė, kad jos skyrius dirbtų kaip gerai suteptas laikrodžio mechanizmas, o kad netyčia nebūtų sutrikimų, kiekvieną dieną griebdavosi profilaktinių veiksmų, kurie bendradarbius skaudžiai žeisdavo.
       – Kas nors atsitiko? – neatstojo ji.
       Anikinas kilstelėjo akis, sutelkė jose apsaugos rūkelį ir nusišypsojęs papurtė galvą.
       Julijos, – toks buvo vedėjos vardas, – veide šmėstelėjo su pasidygėjimu sumišusi abejonė. Bet Anikinui tai buvo ne naujovė, vedėjos priešiškumas savo pavaldiniams buvo visiems žinomas ir į tai niekas nekreipdavo dėmesio, – ką padarysi, toks žmogus. Kaip reikalavo aplinkybės, Anikinas laikėsi ramiai, išlaukė, kada Julija pasitrauks, tyliai viduje nusikeikė pirmu pasitaikiusiu trumpu žodelyčiu ir paniro į savianalizę.
       Apskritai sakius jis žinojo, kad šituo dalyku užsiiminėti nereikia, kenksminga visais požiūriais, bet kad labai traukė. Pirmiausia, jis nekentė savo vidinio chaoso. O antra, sapnų reikalai pasidarė mįslingi ir, vadinasi, juos reikėjo įminti.
       Kad atrodytų užsiėmęs, Anikinas ėmė drožti pieštuką ir analizuoti galimas priežastis. Liga? Nepanašu į ligą, niekur nieko neskaudėjo. O gal tai pirmieji senatvės signalai? Trisdešimt dveji – kaip sykis tinkamas amžius.
       Anikinas padrožė pieštuką ir nusprendė pasamprotauti apie senatvę, juo labiau, kad kitų versijų nebuvo.
       Visą dieną jam norėjosi į tundrą. Kadaise jaunystėje teko tenai būti ir ji padarė jam nepaprastą įspūdį. Tokį stiprų, kad sunkiais savo gyvenimo momentais imdavo jos ilgėtis. Pernelyg apie tai nesusimąstydamas, tundrą nesąmoningai jis vaizdavosi kaip geriausia ir gražiausia, kas tiktai gali būti. Jis įsivaizduodavo stovįs milžiniškame vos vos apsnigtame tuščiame lauke, neužmatomai nusidriekusiame į visas pasaulio puses, ir viduje imdavo plūsti gyvas užmirštos laimės vanduo.
       Koridoriuje pasigirdo taksintys lyg ožkos žingsniai ir durys staigiai prasivėrė.
       – Anikinai! Ką tik paskambino iš departamento ir skundėsi. Kokius jiems davėte duomenis? Amžinai pripainiojat! Šit dabar važiuokite pats ir aiškinkitės! – įširdusi paliepė Julija.
       – Tiesiog dabar ir važiuoti? – dėl visa pikta pasitikslino Anikinas.
       – O kada? Po metų? Ir negrįžkit, kol neišsiaiškinsit! Man tai jau atsibodo.
       Anikinas paklusniai susiruošė, išėjo į koridorių, užsuko į gretimą skyrių, paskambino į departamentą, per porą minučių sutvarkė reikalus ir ramia sąžine patraukė paklaidžioti po miestą.
       Kadangi jokių svarbių planų tai dienai neturėjo, o laiką reikėjo praleisti protingai, jis nutarė užeiti į knygyną.
       Ant knygyno durų kabojo puikus plakatas – skarele apsigobusi jauna bobutė ir užrašas: Jeigu knygų neskaitysi, rašto tuoj neišmanysi. Rodos, dabar tai nelabai ką jaudino, nes pirkėjų buvo nedaug.
       Knygų krūvos įtraukė Anikiną ir sužadino žvėrišką apetitą visoms iš eilės. Tačiau stebėdamasis pats savim, jis abejingai praėjo pro stendą su matematikos ir statistikos leidiniais. Tai pasiliko praeity, kai jis pernelyg tikėjo, jog statistika pajėgi paaiškinti ir sutvarkyti pasaulį.
       Dabar tai kėlė pasibjaurėjimą.
       Žvilgsniu perbėgo per vieną, per kitą lentyną. Vis labiau jo dėmesį ėmė traukti tiktai viena knyga. Anikinas netrukus ją ir nusipirko.
       – Labai gera knyga, – norėdama pasakyti komplimentą gal Anikinui, o gal Freudui, knygos autoriui, pagyrė kasininkė.
       Anikinas linktelėjo galvą, trakštelėjo diplomato spynelę ir taikėsi išeiti, bet čia prie jo priėjo iš matymo lyg ir pažįstamas žmogus, kuris mandagiai prakalbo.
       – Pastebėjau, kad jūs domitės sapnais…
       Anikinas permetė jį akimis, nusistebėjo, kad šitaip susidėjo aplinkybės, bet apsimetė, jog nieko tokio. Žmogaus veidas kėlė pasitikėjimą.
       – Ar jūs nieko prieš, jei truputuką jus palydėsiu? Ar nelabai skubat?
       Anikinas dukart papurtė galvą. Jie ėjo greta vienas kito.
       – Matot, aš jau seniai domiuosi sapnų prigimtim. Tą knygutę, kur jūs nusipirkot, gerai žinau. Tačiau ten akademinis požiūris. O mane labiausiai domina tiesioginė nuoširdi recepcija. Ką jūs manote apie sapnus?
       Klausimas Anikiną tiesiog užklupo. Jis visai nebuvo nusiteikęs su pirmu sutiktu leistis į debatus ir mažumėlę sutriko. Nepažįstamasis akimis įsisiurbė jam į veidą, ir Anikinas, norėdamas atsikratyti, leptelėjo:
       – Na… Sapnai, kaip sakoma… antroji mūsų aš pusė.
       Pašnekovas niekinamai prunkštelėjo, tačiau tuoj pat paskubėjo pritarti.
       – Sutinku. Bet kaip jie mus veikia? Ir ar veikia? Šit jūs užmiegate – ir ką?
       Anikinas suprato įkliuvęs. Šisai tipas, matyt, yra baisus pliurpalius, kuriuo taip greitai neatsikratysi.
       Jis nervingai paspartino žingsnį. Nepažįstamasis skubinosi iš paskos. Ir čia Anikinui toptelėjo į galvą.
       – Tiesą pasakius, man reikia grįžti į darbą. Nelabai patogu paskubom tokiomis temomis kalbėtis.
       Žmogaus tai nesutrikdė.
       – Nieko, kol nueisim, pakalbėsim. Judėti netgi gerai, mintis gyvesnė. Atsimenat peripatetikus? Jie irgi vaikščiodavo vaikščiodavo, o vaikščiodami puikiai mąstydavo.
       Anikinas peripatetikų neatsiminė ir paniuręs tylėjo.
       Šaligatvis, kuriuo žengė, siaurėjo ir vingiavo, nes buvo nutiestas virš nerūpestingai užkastos kabelio tranšėjos. Eiti buvo nepatogu, bet Anikinas greičio nemažino, nusprendęs jei ir neatsiplėšti nuo įkyraus nepažįstamojo, tai mažų mažiausiai priveikti jį skubra. Betgi šito susidomėjimas miego problema buvo, matyt, rimtas, nes vyriškis nė nemanė atsilikti.
       – O ar jūs išvis sapnuojat? – pasidomėjo labai įdėmiai žiūrėdamas Anikinui į veidą.
       – Ne. Bet anksčiau sapnuodavau, – murmtelėjo Anikinas ir pajuto, kad darosi karšta.
       – Kaip čia dabar? – nustebo nepažįstamasis. – Pradingo sapnai? Ar tai įmanoma?
       Jis įdėmiai žiūrėjo į jį, kaip biologas tyrėjas žiūri į maitinamajame skystyje plaukiojančią infuzoriją, – toks jausmas staiga nusmelkė Anikiną.
       – Gal jūs paprasčiausiai juos užmirštate? Šitaip būna, kai ima streikuoti atmintis. Ar kartais nepastebėjote aterosklerozės požymių?
       – Ne! – riktelėjo Anikinas ir liūdnai pagalvojo: „Šit ir jis perprato. Sukis kaip nori, senatvė.“ Jis piktai krestelėjo galvą, norėdamas bent kiek atšlyti nuo pašnekovo, nevikriai pasisuko šonu, bet staiga paslydęs ėmė sprūsčioti vietoje, graibstėsi oro, bet neišsilaikęs mostelėjo rankomis ir išsitiesė ant slidaus asfalto. Griūta lemtingai, smarkiai užsigavo koją. Kai mėgino atsikelti, jį persmelkė nenumaldomas skausmas.
       Priblokštas nepažįstamasis puolė gelbėti, pagriebė už rankovės ir padėjo atsikelti, paskui nusikasti iki apsnigto suoliuko šalia namų ir mobiliuoju telefonu iškvietė „Greitąją“.
       Mašina pasirodė taip greitai, lyg būtų laukusi už kampo.
       Išvargusio veido jaunas gydytojas šnarpšdamas pro nosį pareiškė:
       – Lūžis. Važiuojam į ligoninę. – Ir ėmė dėti įtvarą.
       Nepažįstamasis netikėtai paklausė: „Ar galiu su jumis važiuoti?“
       – Važžž-iuokit, – sušalęs išdrebėjo gydytojas nepakeldamas galvos.
       Anikinas širdo, tačiau tylėjo, nes vis labiau skaudėjo koją.
       Vargais negalais atvažiavo iki ligoninės. Tarpais Anikinas nepažįstamajam buvo netgi dėkingas, kai tas laiku jį prilaikė, ištiesė ranką ir padavė diplomatą, bet širdies gilumoj buvo užstrigę: „Tai prisiklijavo…“
       Didžiulėje ligoninėje, kuri greičiau priminė didelį fabriką nei gydymo įstaigą, nepažįstamasis dar labiau ėmėsi Anikinui padėti. O Anikinas jau vien dėl moralinės dingsties negalėjo jausti kokių nors negerų jausmų.
       „Greitąja“ Anikinas stora sugipsuota koja ir kartu su nė per žingsnį neatstojančiu nepažįstamuoju buvo parvežtas į namus. Nepažįstamasis padėjo lipti laiptais ir kartu įėjo į butą.
       Pagaliau, kai nusirengę ir nusiavę abu persikraustė iš prieškambario į virtuvę ir įsitaisė prie viryklės su arbatinuku, nė kiek neabejodamas Anikinas sušuko:
       – Klausykite! Susipažinkim pagaliau!
       Abu patenkinti paspaudė vienas kitam rankas.
       Nepažįstamojo vardas buvo Vladimiras. Kuo griežčiausiai jis atsisakė arbatos, svetimoj aplinkoj staiga pasijuto nejaukiai, buvo įsitempęs ir ėmė skubintis namo.
       – Tai gal kada nors užsuksite? – viltingai paklausė Anikinas. Jam pasidarė liūdna dėl būsimos vienatvės.
       Vladimiras netvirtai linktelėjo ir išėjo.
       Keistas pajautas kėlė lūžusi koja. Netekusi būtinų funkcijų, tapo ne tik nereikalinga – nereikalinga negali būti jokia visumos dalis, nes kokia visuma be savo dalių! – ji tapo lyg kokia pusiau svetima, nesuprantama, neaiški. Matydamas priešais save virš antklodės ištiestą nevykusį priedą prie savo ištreniruoto, puikiai veikiančio organizmo, Anikinas ėmė savęs nebepažinti. Jis buvo tas ir ne tas tuo pačiu metu. Mintys buvo tokios pat kaip visada, įpročiai irgi, o šit pasaulio suvokimas pakito. Tiktai iškart nebuvo galima susigaudyti, į kurią pusę. Apimtas gilaus nerimo, Anikinas užmigo ir jam prisisapnavo, kad jis – visai ne jis, o didžiulis seniai išnykęs paukštis, kurio vardas pterozauras. Nors sunkus, jis mikliai skraidė, iš aukštybių kažko dairėsi, o ko – sapne aiškumo nebuvo, paskiau ėmė pleventi žemyn, nemikliai leisdamasis gąsdino menką aplinkumos gyvastį, sparnų šlamesiu priversdamas atkreipti į save dėmesį netoli besiganančius išdidžiuosius dinozaurus. Tačiau netgi tuos dinozaurus, o jau kitus žvėris neabejotinai – jis niekino. Jie buvo visai nesvarbu. Ganėsi, ir tiek. Jie galėjo egzistuoti tiktai čia, įsirėžę į primityvų, mažumą laukinį peizažą. Jų peizažą. Kas kita jis pats. Juk jis skraidė, atsiplėšdavo nuo žemės, matė tai, kas yra už horizonto. Jis jautėsi turįs daug jėgų ir tikriausiai galintis perskristi okeaną. Tačiau buvo vienas „bet“. Jo skrydžiai buvo netobuli. Kūno ir sparnų sąryšis netiko tobulybei, nes kūnas buvo pernelyg sunkus, o kartu su sparnais ir kojomis – netekęs aptakių formų. Visu tuo buvo sunku manipuliuoti skrendant, skaudėjo galvą.
       Atsibudo Anikinas išpiltas prakaito, prislėgtas ir pakirstas staiga atsivėrusios tiesos. Šit, pasirodo, kas yra iš tikrųjų… Sunerimęs jis apsižvalgė. Už lango šmėžavo pilkuma. Skambėjo ir skambėjo telefonas. Anikinas pakėlė ragelį.
       – Jūs jau išsimiegojot? Kaip jaučiatės? Ar sapnavote?
       Anikinas susivokė, kad jau rytas, ir prisiminė vakarykštį nepažįstamąjį, o šiandien beveik draugą – kaip buvo galima spręsti pagal intonacijas.
       – Skambina Vladimiras. Ar jūs mane pažinot?
       „Kaipgi“, – niūriai pagalvojo Anikinas, o garsiai tarė:
       – Žinoma. Taip. – Ir staiga pridūrė: – Sapnavau labai keistą sapną.
       Vladimiras nepaprastai pagyvėjo, lyg gavęs kokią dovaną, ir pasiūlė:
       – Gal užeisiu pas jus, atnešiu pavalgyti ir mes pakalbėsim.
       – Uhu, – dvejodamas sutiko Anikinas.
       Svečio ilgai laukti nereikėjo. Jis atnešė šviežių bandelių, pieno ir keptos žuvies. Kaip ir vakar, mielai ėmėsi šeimininkauti, išvirė arbatos, padėjo Anikinui nusiprausti, pasodino už stalo, žiūrėdamas, kad tam būtų patogu sėdėti ir kad jis gerai valgytų.
       Jisai pats, nors buvo daug kartų raginamas, valgio atsisakė, išgėrė tiktai karštos kavos, palaimingai laikydamas puodelį abiem rankom ir siurbčiodamas mažais gurkšneliais.
       – Skanu, – pagyrė Anikinas žuvį, svarstydamas, verta ar neverta pasakoti savo sapną.
       Kai baigė valgyti, Vladimiras sudėjo maistą į šaldytuvą, padėjo Anikinui nušuoliuoti iki lovos ir, atsisėdęs šalia ant skylėtos kėdės, pagaliau pasiūlė:
       – Jeigu jūs nieko prieš, tai pakalbėkim. Jūs sakėt, kad sapnavot labai keistą sapną. Kokį? Ar atsimenat?
       Nelabai suprasdamas, kodėl taip daro, Anikinas detaliai atpasakojo visą sapną, beje, pasakodamas jis vėl pasijuto esąs prieštvaninis paukštis ir ėmė nerimauti.
       Ankstesnieji sapnai jį visad apramindavo, visai būsimai dienai suteikdami stiprų impulsą. Jie būdavo jo gynėjai, ne sykį per dieną grįždavo atmintin, tarytum sakydami, kad jie čia, niekur nedingo, dirba savo darbą, saugo nuo pikta. Nesvarbu, kad tuose sapnuose nieko ypatinga neįvykdavo, nebūdavo tenai nei Julijos, nei apskritai ko nors, kas susiję su statistika. Dažnai jis paprasčiausiai matydavo saulės nutviekstą upelį, švytinčią pievą ar mirguliuojančią jūrą, ir tai turėdavo įtakos darbams – jie tapdavo ne tik jaukūs, bet vienijami savotiškos harmonijos. Kas tuose sapnuose būdavo jis pats, neįmanoma perprasti, nes neįmanoma konkrečiai išreikšti tai, kas egzistavo ir turėjo jausmų visai išskydusiame ir amorfiniame pavidale, kokiu naktimis tapdavo Anikinas.
       Ir tasai staigiai atsiradęs pterozauras su ryškiais plėviniais sparnais ir skraidymui pernelyg storomis kojomis negalėjo negąsdinti, ir su tuo niekaip nesinorėjo susitaikyti.
       Viską smulkiai papasakojęs Anikinas pastebėjo, kad Vladimiras rankose laiko storą sąsiuvinį ir skubriai į jį rašo.
       – Kodėl jūs užsirašinėjat? – įsižeidęs sušuko Anikinas. Vladimiras krūptelėjo.
       – Suprantat, tai yra svarbu. Aš užsirašau absoliučiai visus sapnus. Paskui juos klasifikuoju pagal savo paties sistemą.
       – Kam?
       – Tikiuosi surasti jiems raktą. Yra žmonių, kurie rausia iš kitos pusės. Antai sugalvojo NLP – neurolingvistinį programavimą. Patys programuojasi nakčiai. Sapnai pagal užsakymą! – Rodydamas retus dantis – lyg būtų dar ne visi sudygę – jis nusijuokė. – Čia visai ne tas. Manau, paslaptis kur kitur. Visa surašytos medžiagos gausa turėtų padėti atskleisti tiesą.
       – Skauda koją, – tyčia pasiskundė Anikinas žvilgteldamas į langą, kur pro užuolaidą matė giedrą ryto dangų. – Ir kokioj vietoj jūs mane savo klasifikacijoje padėjot? – nenuleisdamas akių nuo lango pasiteiravo jis.
       – Pagal viską sprendžiant – prie U.
       – Prie U? – nustebęs Anikinas įsistebeilijo į Vladimirą. – O ką tas U reiškia?
       – Tai reiškia ugdymą. Turiu galvoje asmenybės ugdymą. – Iš Vladimiro veido buvo galima suprasti, kad aiškinti jam malonu. – Lyginant su tuo, ką anksčiau sapnuodavot, dabar jums prisisapnavo reikšminis sapnas. Galima manyti, kad tai susiję su patirtu stresu,– turiu galvoj jūsų griuvimą,– savo raidoj jūs patyrėte šuolį: iš neapibrėžto kažko, kuo jūs iki šiol jautėtės, jūs susiformavote į konkrečią būtybę…
       – Tai aš, jūsų manymu, būtybė? – pagiežingai paklausė Anikinas. Staiga jis vėl panoro atsidurti tundroje. Ten, kur jis buvo tiktai kelias valandas. Trypčiojo mažyčiame pelkėtame keistos žemės plotelyje, dairėsi į visas šalis ir stebėjosi apstulbęs, priblokštas reginio – ten buvo pilna debesų, paukščių, mažaūgių berželių, aukštų gėlių. Ten viskas buvo vienoda ir baisiai marga. Tokių subtilių tonų, perėjimų iš vienos spalvos į kitą jis niekad nematė. Žmonių tenai nebuvo, tiktai tie, su kuriais jis važiavo, o žvėrių buvo. Girdėjo, kad ir paprastųjų, ir šiaurinių lapių, ir vilkų. Suprantama, ir elnių…
       Vladimiras matė, kad Anikinas pavargo, ir paslėpė sąsiuvinį.
       – Ko gero, aš eisiu, – taktiškai pasakė jis. – O jūs pamiegokit.
       Užklojęs Anikiną pledu, jis tyliai išėjo. Anikinas vangiai stengėsi įveikti snaudulį, mėgindamas prisiminti viską, ką buvo skaitęs apie pterozaurus. Paskui vėl užplūdo tundros prisiminimai. Jos pilkai vienodas ir tuo pat metu įvairiaspalvis horizontas viliojo ir žavėjo.
       Apačioje, netoli nuo namo, troleibusų stotelėje, tirtėjo Vladimiras. Pūtė šaltas vėjas, iš mėlyno dangaus virste virto sniegas, o troleibuso vis nebuvo. Vladimiras gailėjosi, kad išėjo iš šilto kambario, juk niekas nevarė, jei ne ta prakeikta įgimta inteligencija – kokių tik negerumų ji nėra jam pridariusi. Kai niūrių minčių susikaupė pernelyg daug, pagaliau pasirodė troleibusas, ir, priešingai, negu galėjai nujausti, nebuvo perpildytas. Pavyko netgi atsisėsti prie lango. Jau vien dėl to beregint ėmė šilti kojos. Troleibusas pajudėjo, ir Vladimiras, pravažiuodamas pro namą, kur pasiliko Anikinas, pajuto užplūstant gerą nuotaiką ir tylų džiaugsmą. Jis žvilgtelėjo į Anikino langus. Tuo metu vienas jų staigiai atsivėrė ir pro jį išvirto, – kitaip nepasakysi, būtent išvirto į orą,– kaži koks sunkus paukštis keistais sparnais, kuriais tuoj pat ėmė iš visų jėgų mosuoti. Paukštis apsuko ratą, negrabiai ir greitai persimetė į kitą pusę nuo troleibuso, todėl ir Vladimiras pašoko iš savo vietos ir puolė prie priešingo lango. Stumdydamas keleivius ir riesdamas kaklą, kad pažiūrėtų, kas dedasi danguj, jis pamatė, kaip prieštvaninis pterozauras, – o tai buvo iš tikrųjų jis, – pakibęs vienam taške, tarytumei norėdamas susivokti, kokioj vietoj esąs, staiga apsisprendė, tvirtai ir plačiai suplasnojo sparnais ir ėmė kabintis vis aukštyn, orientuodamasis į priešingą pusę nuo saulės – tiesiai šiaurėn.


       Ghadamis

       Anąsyk balkšvas dangus atrodė apdegęs, lyg jį milžiniškas primusas daugybę mėnesių būtų svilinęs iš apačios. Snežana žvelgė į tirštą beribę platybę ir dideliais gurkšniais iš žalio plastmasinio butelio gėrė vandenį, nors jai ne vienas sakė:
       – Verčiau pakentėk, neprisiplempk. Palik mums. Čia tau, žinok, ne Maskva, gazuoto nenusipirksi.
       Ji mosikavo plastmasiniu buteliu.
       – Eikit sau! Aš tai galiu, bet odai reikia. Veidas pasidarys kaip sena bulvė…
       Šit kas jai buvo svarbu. Oda.
       Kad paslėptų savo šviesius plaukus, galvą ji mikliai apmuturiuodavo nei šiokiu, nei tokiu tiurbanu. Ant gilių, visada rimtų ir nesuprantamai liūdinčių melsvų akių užsidėdavo juodus akinius – užtvarą nuo kitų, apsaugą nuo pasaulio. O vis tiek, kai tik būdavo tarp žmonių, į ją smigdavo godūs žvilgsniai – ar tai būtų atkampioje gatvelėje, kur stovėjo viešbutis, ar Tripolyje, ar gaudžiančiame Romos oro uoste persėdant į lėktuvą. Ją nuolat kas nors užkabinėdavo. O ji nematydavo, neparodydavo dėmesio, eidavo sau, niekada iki galo neišklausydavo pataikaujamų komplimentų ir nestabteldavo nė valandėlei. Bet Loranas vis dėlto prasiskverbė pro tą abejingumą, pro akinius. Kažkuo jis ją patraukė. Sunku netgi įsivaizduoti, ką jis tokio galėjo sumanyti, kad atkreiptų jo dėmesį. Ligoninės teritorijoje jis pasirodydavo retai. Porą kartų atvežė instrumentus, vaistus, vieną sykį baldus.
       Kaip ir privalu, kelionė buvo suplanuota garsioj firmoj, ir viskas buvo vykdoma skrupulingai pagal planą, kad reikiamu laiku būtų atvykstama į numatytą vietą, o tenai jau žinodavo ir laukdavo su paruoštu maistu ir pastoge, su gražiais paaiškinimais, svarbiais perspėjimais ir nurodymais. Tai ir buvo tikrasis geras turistinis servisas.
       Kelią suplūkė daugybė ratų, važinėjama čia buvo kaip Rusijoj. Iš nuobodžiaujančio vairuotojo buvo galima matyti, kad dykumoj jis – ne pirmą kartą. Užtat keleiviai buvo prisiploję prie langų, godžiai gėrė pralekiančio peizažo egzotiką ir kaži ko laukė, lyg būsimas kilometras galėtų atskleisti kokią nors ne tik šitos kelionės, o galbūt ir visa ko prasmę. Nes kitaip iš kur tas troškulys važiuoti kaip tik čionai, o ne poilsiauti prie palaimingosios Negyvosios jūros, iš kur tie ginčai, kas užsirašė pirmas, o kas nespėjo, tie kone skandalingi aiškinimaisi su vyresnybe dėl begalės nesusipratimų?
       Peizažas buvo nykus. Kepino saulė, parudavusias uolas keitė pilkas smėlis. Tik vienintelį kartą sušmėžavo beduinai, susisupę tamsiais audeklais ir apžergę kupranugarius, romantiškieji liūdni keliautojai, nežinia kur lėtai traukiantys kietu ir lygiu gruntu.
       Naktį keturi vyrai, nepaisydami pavojaus, sugulė ant žemės autobusą palikę kitiems.
       Nečitailo stebėjo, kaip iš savo vietos atsistojo Snežana, susimurdė po pažastim miegmaišį ir išlipo iš autobuso. Žvaigždės mirkčiojo žemai, visai čia pat virš galvų.
       Ji atsigulė laisvoje vietoje tarp kažkieno nugarų. Šiugždėjo smėlis. Lyg čia pat šliaužiotų gyvatės.
       Juodas dangus atrodė sunerimęs, kibirkščiavo nuo žvaigždžių. Naktimis jame virė tai, kas paskui išsilieja į artimiausias šalis ir per vaizdingąją Viduržemio jūrą karštu alsavimu dvelkteli jaukiuose Europos pietuose.
       Šaltis brovėsi į miegmaišius, bet užmigti nesisekė ne tiek dėl šalčio ar įsivaizduojamų gyvačių, kiek dėl jaudulio ir nepripratimo miegoti ant žemės. Bet ekskursijų vadovas vakar paaiškino, jog tai visai normalu; vietiniai miega kaip tik šitaip, tiesiog ant smėlio, baimintis nėra ko, nes smėlis sterilus.
       – Dabar jau aišku, kas yra dykuma? Tai vieta, kur žmogui iš nieko nėra naudos.
       Taip keliais žodžiais paaiškino Zentara.
       Jis valgė mažai, tiktai savo įprastinį maistą, apelsinus, datules ir pistacijas, ir arogantišku žvilgsniu dairėsi aplink. Toks jis atrodė dėl rūpestingai nulipdytos subtilios ir tipiškai kumpos savo nosies. Dėl šitos jo nosies visi naujokai patylom domėjosi: ar jis vietinis?
       – Tačiau, kaip žinoma, nenaudingi daiktai būna patys svarbiausi, – sarkastiškai pridūrė jis.
       Tekėdavo ir leisdavosi šiurpi pakraujavusi saulė, dienomis įkaisdama iki baltumo ir deginanti akis. Buvo nepaprastai daug šviesos.
       Autobusas ilgai važiavo lyguma, ir monotoniškos kalvos, nusidriekusios tvarkingomis eilėmis, beveik varė iš proto. Gailėjosi, kad nevažiavo prie jūros. Negyva žemė buvo taip rūpestingai iki tuštumo nušluota, kad nebuvo kur užlaikyti žvilgsnio. Negalėjo būti didesnio absurdo, kaip važiuoti daugybę valandų, bet Zentara, košdamas pro dantis, ramino, jog greitai – Ghadamis.
       Staiga pro visa gožiančius plikus smėlius ir uolas ryškia dėme virpančiame ore pasirodė neįprastas miražas. Nuo horizonto artėjančios palmės žaliavo taip, lyg būtų be paliovos kieno nors laistomos.
       Snežana, dar neseniai šiame įkaitusiame pragare vadavusis mirtimi, nors autobuse ir veikė klimatizacijos įtaisai, dabar atsigavo.
       – Kokia laimė… – blizgindama degančiomis akimis tarė ji.
       – Kas? Medžiai? Vanduo? – nustebusi paklausė Nečitailo.
       – Ghadamis.
       – Betgi tu jo dar nematei…
       – Tai kas… Pasirodo, aš visą gyvenimą keliavau į Ghadamį. Nėra ko taip stebėtis. Gal aš čia gimiau kuriame nors buvusiame gyvenime…
       Vaikščiodami šiurpiais požeminiais koridoriais aikčiojo ir džiūgavo, kvėpdami jaukią vėsą, padovanotą švelnaus smiltainio, geradario sergėtojo nuo visa aprėpiančios saulės, akinanamai balto dangaus, nuo pasaulio sumaišties.
       Datulių žalumos apsuptame naujajame Ghadamyje buvo sudarytas norinčiųjų žmoniškai viešbutyje pailsėti sąrašas. Tačiau Snežana ir girdėti nenorėjo, ir Nečitailo nepavyko jos įkalbėti.
       Traukiant nakvynės druskingo, nematytais krūmais tankiai apaugusio ežero link, Zentara pritardamas dairėsi. Išpurtęs raudonas šviesulys prasmego smėliuose.
       Saugodamiesi nuo skorpionų ir kitokių čionykščių bjaurasčių, uždegė laužus ir sugulė ugnių rate.
       Šitos dienos ir naktys buvo išpjautos iš kaži kokios kitokios būties ir rėksminga dėme įklijuotos į margą kasdienį gyvenimą.
       Sakoma, jei nori suprasti savo tikrąją vietą supančiame pasaulyje, reikia pabūti vienam su gamta, nors vieną naktį praleisti vienumoj miške, pievoje, nesvarbu kur. O čia ne miškas, kur nuo pavojų galima įlipti į medį ar pasislėpti krūmuose, ne pieva su aukštomis apsaugoti galinčiomis žolėmis, ne vanduo, kuriuo galima nuplaukti pačiam nuo savęs. Čionai tik uolos, smėlis ir keistos mintys, iki šiol neateidavusios į galvą.

– Ten kažkur teka žydras El Fajum…
Atsigersi – ir vargo kaip nebūta.
Tiek mažai tereikės, kad nežūtum,
Tas gurkšnelis drumzlus – El Fajum.

      
       Atgalia ranka stuksendama į stiklą Snežana murmėjo nežinomą eilėraštį.
       – Gražu… O toliau?

– Mes nelaimės išvengėm. Tai ten,
Tai tenai toli paliktų
Smelkia speigas žiemos naktų,
Tik ne čia, ne prie šio vandens…

      
       – Toliau neatsimenu.
       Ji lėtai lyg pati sau kalbėjo:
       – Visur smėlis… Smėlis – visa ko pagrindas. Visai ne druska ir kas nors dar. Pasirodo, gyvenimas padarytas iš smėlio. Statomas ilgai ilgai, nes sumanymas grandiozinis. Kuo rūpestingiausiai tempiamas, kraunamas smiltelė prie smiltelės… Paskui visa tai subyra. Op! Ir kaip nebūta…
       Ji liūdnai šyptelėjo.
       Kaži kas ją buvo stipriai paveikęs, kaži kokia mįslė.
       – Kodėl čionai šitaip traukia?
       Grįžtant nusisukusi į langą ji verkė.
       Paskui išsiskyrė. Ir Nečitailo kelis kartus prašė:
       – Nesusidėk su Loranu. Apie jį niekas nieko nežino. Kai grįšim į tėvynę, tu netgi užmirši, kad jis egzistuoja. Aš tau garantuoju.
       Snežana lėtai ir abejingai pažvelgė į ją ir nusijuokė.
       – Juokauji. Kokia tėvynė… Mes tenai niekam nereikalingi.
       Ir nuėjo tempdama rankoje sunkų kelionės krepšį ir kaži ką savin paskendusi galvodama.
       Loranas buvo makedonietis. „Jis kariavo Serbijoje, o kai viskas baigėsi, atvažiavo čia pinigų užsidirbti. Bet ne sau… Ir apskritai – jis mūsiškis, supranti?“ – jaudindamasi kalbėjo Snežana, nežinia ką turėdama galvoj. Laukė prie lango, nužvelgdama pro saugomus vartus įvažiuojančias mašinas. Vos tik pasirodydavo chaki spalva aptemptas sunkvežimis, pašokdavo ir puldavo į kiemą.
       – Kas tenai, gaisras? – sykį nusistebėjo Zentara.
       Visi matė, kaip jie stovėjo prie vartų arti vienas kito, kaip šortos tarnautojas su pranešimu ėjo į kabinetą ir kad Zentara ima vis labiau niršti. Tuojau pat jis liepė pašaukti Snežaną, toji bėgo per smėlėtą kiemą gręždamasi į savo brangenybę, juodplaukį pabalusiais smilkiniais, kuris stovėjo atsirėmęs į bortą ir liūdnas dairėsi aplink: čia į puikų apelsinų sodą kairiau nuo pastato, čia į dangų.
       – Mes privalome jus išsiųsti atgal. Tokie čionykščiai įstatymai.
       Zentara tiriamai žiūrėjo į Snežaną.
       – Ką, gal jūs nežinote, jog bet kokie kontaktai su vyrais draudžiami? Čia musulmonų kraštas, ir jie nenori turėti problemų.
       Jis stengėsi būti griežtas ir vis kėlė balsą, kad užganėdintų greta kėdėj sėdintį šortos tarnautoją.
       Snežana paniurusi lingavo galvą ir žiūrėjo į grindis.
       – Kitą kartą – viskas! – karktelėjo Zentara, ir Snežana, išbėgusi iš kabineto, klusniai lėkė į medicinos seserų kambarį, o ne į kiemą, ir jos veide atsispindėjo tokia laimė, lyg būtų atgavusi ką nors brangiausia.
       Šitoj pasaulio dalyje vartojamos dvi kalbos: arabų ir anglų, bet angliškai susikalbėti buvo sunku.
       Nuostabu, kad dailiaodžiai arabai didelėmis šelmiškomis akimis viską iškart suprato ir nedarė kliūčių. Vizą išdavė labai greitai.
       – Ar, be dykumos, esi dar kur nors buvusi? – paklausė Zentara, trumpam ją paleisdamas, ir tiesiai iš kabineto baltu chalatu žengė jos palydėti. Šorta, vidaus policija, įdėmiai juos stebėjo.
       – Europoj.
       – Apie Europą tylėk. Čia tau ne Europa.
       Nečitailo pamojavo jam nuo vartų ir paskutinį sykį – lyg kokį gimtąjį namą – nužvelgė viešbučio pastatą už ilgos aklinos sienos.
       Tačiau šįsyk viskas buvo kitaip. Nors aiškių pavojų nelaukta, reikėjo būdrauti, nes, kaip perspėjo Zentara, kelias pats savaime yra potencialus pavojus.
       Sieną pasiekti buvo nesunku, atvežė taksi. Ten laukė autobusas. Jis išvykdavo nepatogiu laiku, artėjant nakčiai. Tačiau tai neturėjo reikšmės, reikėjo skubėti.
       Sieną pervažiavome naktį. Pasieniečiai, žibintuvėliais apšviesdami veidą, apstulbę žiūrėjo į pasą ir į ją: moteris? tokioj vietoj? viena?! Ji gailėjosi, kad neapsirengė pagal vietinius papročius.
       Naktis buvo šilta. Vėlei, kaip ir tąsyk, važiavo per didžiulę nežymiai kalvotą lygumą, iš visų pusių atvirą dangui, atsitiktinumams ir nelaimėms. Aplink driekėsi tuščia neaprėpiama erdvė. Nebuvo jokios tėvynės, jokio, bent jau išgalvoto, namo, nebuvo artimųjų. Rudaspalvė bekraštė vietovė, retas mieguistas alsavimas ir susikaupusios, įdėmiai sekančios, – netgi pro nuleistus vokus, – svetimos akys.
       Spėjo pavažiuoti, kai kažkas iššovė, autobusas pasviro ant vieno šono ir sustojo. Arabai kėlėsi iš savo vietų ir apspito vairuotoją. Reikėjo pakeisti ratą, tačiau instrumentų, kaip šitose vietose įprasta, neatsirado.
       Nečitailo priėjo ir labiau rankomis negu balsu paklausė:
       – Kada pajudėsim?
       Į ją sužiuro visų akys. Moterys apmirė kur stovėjusios ir įdėmiai įtempė klausą.
       – Mazal, – ramiai atsakė storas suprakaitavęs vairuotojas.
       Mazal arabiškai reiškė vėliau.
       Šituose kraštuose buvo įprastas lėtas gyvenimo ritmas ir skubėjimas nesuprantamas.
       – Vadinasi, mes pavėluosim? Bet man rytoj reikia būti sostinėje. Rytoj! – desperatiškai sušuko Nečitailo.
       – Bukra?– susimąstęs arabiškai perklausė vairuotojas. Angliškai jis truputėlį suprato, nors čia jau buvo prancūzakalbė zona.
       Užburti svetimos kalbos garsais, žmonės nė neketino pajudėti iš vietos.
       – Bukra, bukra! Nou bakbukra! – garsiai sušuko Nečitailo. Ir žodis bakbukra – poryt – sujudino vyrus. Poryt buvo vėlu ir jiems.
       Nesunkiai iš akmenų ir nežinia kaip užsilikusio tvirto stuobrio buvo padarytas pirmykštis domkratas. Po valandos viskas buvo sutvarkyta ir patraukta toliau.
       Vėlei ilgai važiavo per monotonišką pusdykumę, pakeliui pasitaikant retoms žolių salelėms.
       O paskiau nuo horizonto kilo tamsuma – lyg kokia neišvengiamybė. Žmonės baimindamiesi žvelgė į staiga grėsmingu tapusį dangų. Užgriuvusios vandens srovės grasė nuo žemės paviršiaus nuplauti ir kelią, ir autobusą. Šioms vietoms būdinga viską išdidinti: jei karštis – tai svilinantis, jei lietus – tai tvanas.
       Į pasaulio pabaigą panaši liūtis staiga liovėsi.
       Nečitailo užmigo ir miegojo visą likusį kelią, nepastebėjusi, kaip atvažiavo į vietą.
       Dideliame nepažįstamame mieste vargiai pagavo taksi. Tamsus ir šnekus taksistas be paliovos kalbėjo prancūziškai, ir ji gailėjosi, kad šitos kalbos niekada nesimokė. Kartkartėm iš mandagumo tekdavo linksėti veidrodžiui.
       Snežaną laikė šaltame kambaryje. Pervargęs žmogus lengvu pilko audeklo kostiumu, puikiai mokėjęs anglų kalbą, tiriamai žiūrėjo tiesiai į akis ir uždavinėjo konkrečius klausimus.
       – Jūsų draugė buvo medicinos sesuo? Kodėl ji viską metė ir išvažiavo iš šalies? Kokie jos ryšiai su mafija?
       – Su kokia mafija?
       – Štai tą mes ir aiškinamės. Nelegalūs ginklų, narkotikų pirkimai – tai jums ką nors sako?
       Ji buvo užmušta, tarė pareigūnas, veide rodydamas užuojautą – „per tragišką atsitiktinumą“, Loranas areštuotas, bet siūlai vedė dar kažkur, už apelsinų ir pistacijų giraičių. Į Makedoniją ar Rusiją.
       Nečitailo nieko vertinga nežinojo, nuo kiekvieno klausimo sutrikusi krūpčiojo, ir pareigūnas neslėpė pykčio.
       Stipriai trenkė karboliu, kuris dusino.
       Atnešė ryšuliuką su daiktais: dvi gražias sukneles ir itališką apsiaustą.
       – O pinigai?
       – Nebuvo jokių pinigų.
       Pinigų buvo. Snežana taupė ateičiai, svajodama apie laiką, kai nieko netrūks.
       Užaugusiai vaikų namuose, giminaičių neatsirado ir nebuvo kam rūpintis kūno pervežimu, tad laidoti buvo nuspręsta čia pat, vietinėse kapinėse. Neatlyžtant kamuoliukui gomury, Nečitailo ant paslaugiai pastumto popieriaus lapo nubraižė stačiatikių kryžių ir dosniai atlygino už palaidojimą ir paminklą. Laukti ji negalėjo, šeštą vakare autobusas išvažiavo atgal.
       Grįžtant iš dykumos pūtė stiprus vėjas, nešdamas karštą sausą orą ir smėlį. Smėlis lindo į nosį, akis ir ausis, gurgždėjo tarp dantų. Galvą ji apsivyniojo skara. Naktį, kai važiavo per sieną, kvėpuoti buvo neįmanoma netgi per skarą.
       Rytą atsidūrė bevėjėj juostoj. Priešaky virpėjo nuščiuvusi kaitra. Kelią kartkartėm kirsdavo į sniegą panašūs per naktį supustyto smėlio gūbriai. Tekdavo aplenkti. Akys, kaip praėjusią kelionę Snežanai, pavargo žiūrėti. Staiga per kelias sekundes karštame drykstančiame miraže lyg fotojuostoj ėmė ryškėti palmės ir statiniai, aiškūs, tikri ir graudžiai kažką primenantys. Arabai sujudo, nustebę ėmė šūkauti: Ghadamis! Ghadamis!
       Visi sujudo, ėmė rodyti pirštais. Palei drumzlino karščio išblukintą horizontą reginys be pėdsakų ištirpo. Lyg ir nebūtų apsireiškęs.
       Pačiai sau nelauktai Nečitailo pagalvojo: tai susiję su ja.

       Zentara buvo kabinete. Apsidžiaugęs paėmė rankinę, pasodino. Atnešė kavos. Atidžiai išklausė iki galo. Paskui tarė:
       – Ar esi tikra, kad jie viską padarys kaip reikiant?
       Nečitailo patraukė pečiais.
       Jis susigriebė ir kalta veido išraiška iš stalo stalčiaus ištraukė keturgubai sulankstytą popierių.
       – Ji tau kai ką paliko. Atsiprašau, kad iškart neatidaviau. Užmiršau. Susipainiojau…
       Pirmąsyk jis buvo išsiblaškęs.
       Ant suglamžyto popierėlio lygiai, gražia rašysena, buvo parašyta: „Pervesk mano pinigus vaikų namams. Atleisk, jei kas ne taip. – S.“
       O apačioje visai smulkiai dailiais stulpeliais: Ten kažkur teka žydras El Fajumas…
       Nečitailo akimis perbėgo iki galo.
       – Kas nors svarbaus? – pasidomėjo Zentara.
       – Prašo pinigus pervesti vaikų namams.
       Ji nutilo.

Ant smėlio padėsim gėlių.
Liko draugas tolybėj El Fajumo.
Kur rytojuj rasti tikrumo?
Ant smėlio padėsim gėlių.

      
       Kilstelėjo juodi kaip smala Zentaros antakiai.
       – Vaikų namams? Šit kaip… Vadinasi, kažką žinojo iš anksto. Ir buvo pasiruošusi.
       Nečitailo tik linktelėjo.
       Čia, kabinete, irgi pleveno karbolio kvapas.


       Iš rusų k. vertė JUOZAS APUTIS