tekstai.lt

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai


tautvyda%201.jpg
Z. Baltrušio nuotr.



Zlata Prahos įsčios

Tu saugiai miegi manyje, tu dar
Tiktai formuojies, bet man tai prilygsta
Visuomeninei formacijai, tarkime, feodalizmui
Pilietinės revoliucijos išvakarėse, nors išorėje
Jau informacijos amžius su išsprogusiais informa-
Tikos kapiliarais kompiuterių tinklalapiuose,
Kai tavo trapioji tinklainė dar tik rezgasi
Ir raizgosi, kad prisitaikytų prie naujų
Masinės komunikacijos priemonių ir išmoktų
Žvelgti faktams tiesiai į akis;
Autobusas linguoja ir supa,
Raminamai lyg žarnos burzgia motoras,
Ir aš taip pat jaučiuosi lyg šiuolaikinio
Pasaulio gimdoj, nors jau senokai
Iš jos išvaryta;
Mes trenkiamės per Europą,
Ir aš tau rodau Zlata Prahą, po kurią
Mus svetingai vedžioja lietuvių poezijos
Ambasadorius Čekijoje
Almis Grybauskas, ir tu žvelgi į viską
Pro neužsiveriančią mano bambos akutę
Taip godžiai, kad žinau, jog būtinai atvyksi
Jau be manęs, vos apsukusi savo pirmąjį Dharmos
Ratą, vos ištvėrusi tą siaubingai ištįsusį, kaip
Ir man likusį ligi tavęs laiką, ligi Zlata Prahos
Bokštų išnirimo horizonte,
                Lyg iki susitikimo su savimi pačia
Motinos įsčiose.

2006. IV. 10


Nedraugaujančios knygos

 

Dvi knygos,
Kurias skaitau tuo pačiu metu
Ir guldau vieną šalia kitos kaip lėles
Vaikystėj, kad jos susidraugautų, kai manęs
Nebus kambaryje,

Papūtę lūpas
Žiūri priešingomis kryptimis.
Viena iš jų apsimeta ieškanti Dievo
Buvimo ženklų (pasitelkdama net krikščionišką
Atributiką – Šv. Gralį, –

Taurę, iš kurios
Gėrė Kristus per Paskutinę
Vakarienę ir į kurią Juozapas iš
Arimatėjos po Nukryžiavimo surinko Jo kraujo
Lašus) ir pati suabejoja,

Regis, ne tik taurės
Paskirtimi. Dėl įdomumo ji
Pasitelkia net skaitytojams patogų
Detektyvo žanrą, užmezga intrigą, pina siužetą,
Ir aš nenoriai ją imu,

Stumiama veikiau
Smalsumo nei kitokių jausmų,
Nors taip įmanoma arba prarasti nekaltybę
Jaunystėje, arba prasigerti brandos amžiuje, nors
Iš tikrųjų pasąmone trokštu

Knygos, kurios Herojus,
Atsidūręs daug blogesnėse sąlygose,
Negu buvo Judas, išduodamas Kristų, iš savęs
Reikalauja maksimalios jėgų įtampos, ne mažesnės
Nei siekiant Idealo tam,

Kad nepaniekintų kito
Žmogaus, nes iš tikrųjų regi jame
Dieviškumo atvaizdą netgi tada, kai pats
Vos nekalamas prie kryžiaus, kad tik atsisakytų
Jaunystės maksimalizmo

Ir pasitikėjimo žmonėmis,
Ir to tyliai, kaip ir pokalbio su
Aukščiausiuoju pradžioje išsakomu
Žegnonės pavidalu „vardan“, – – – – –
Tad vardan ko – vėl klausiu

Pačios savęs – mes gimstame,
Gyvename ir esam pasiruošę netgi
Mirti dėl Šventosios Dvasios, kad ji pati
Tik nepaliktų mūsų sielos – niekados, ne, niekados
Kartu negali būt abi šios knygos.

 


2006. VIII. 10


Ar dar tebešlami?

„Homo animal sociale est“ –
tą pripažino jau romėnai,
vienu laikotarpiu

 

labiau pabrėždami

gyvulišką, o kitu –

 

 

visuomeninę

žmogaus prigimties pusę.
Jau net nenuostabu, kad žmonės
ne tik sugyvulėja,

 

 

 

bet ir sužvėrėja
socialinių sukrėtimų laikotarpiais,

 

 

 

 

 

įsikabindami

 

 

 

 

vieni kitiems į gerkles

 

 

 

dėl tų pačių dalykų –

 

 

 

 

dėl valdžios, dėl turtų,

 

 

 

 

 

 

dėl šlovės.

Tačiau nuostabu
yra tai, kad Gamta
visada elgiasi natūraliai,
nes jeigu tu pats sveikinsiesi
su visais sutiktais augalais,

 

juos atpažindamas

ilgame kelyje praslenkančioje

 

 

belaisvių kolonoje,

ir pašauksi juos vardu:
    – Ar dar tebešlami, Šlamuti?
    – Ar dar nenudžiūvai nuo
Saulės blakstienų,

 

 

Saulašare? –

Ištikimesnių už juos būtybių

 

 

nerasi

netgi tada,

 

kai koks sukrėtimas

bus iškreivinęs tavo suvokimą

 

 

ir tu manysi,

 

 

 

kad Gamta –
tai tik sugeriamasis popierius

 

 

 

 

tavo kraujui,

 

 

 

kad Dievo vietoj

 

 

 

 

Visatą valdo kancleris,

 

 

 

šuns veislę primenančiu vardu –

 

 

 

 

 

Kohlis,

 

 

 

lygiai taip pat,
kaip kanceliarinių prekių parduotuvę
gyvybės rašalu

 

 

 

 

ir mirties trintuku

 

 

 

prekiaujančią
už itin prieinamą kainą.


2006. IX. 3