romas gudaitis      Romano fragmentas











       Menu akimirką žavingą, kadangi orus žilabarzdis daktaras Faustas myli grakščią jaunučiukę madam Bovari kūniška meile, rūmų grindys išklotos knygelėmis „Ustav strojevoj služby“, gi kolonos apvyniotos raudonais audeklais, izučil naizust’ moral’nyj kodeks stroitelej komunizma, šaukia zampolitas majoras Paškulskis, gauni dvigulę lovą, o mums ir be lovų gera, tegyvuoja Valpurgijos naktis, atsako idėjiškai įsismaginęs vergų choras, vieną antpetį Paškulskiui plėšia basas generolas Smolenskas, kitą kažkoks mažas, bet lietuviškas velniukas be karinio laipsnio, ir kūningos Rubenso moterys, liulėdamos rožinėm grožybėm – sustok, akimirka, kokia tu graži! – lipa pas mane iš bronzinių paveikslų rėmų, karšta, lipnu, saldu ir visa kita, tie olandai flamandai stačiai pakvaišę dėl eroso, piktinasi Talevas, gindamasis nuo gražuolių ustavo knygele, bet kur tu nuo jų apsiginsi – supančiojo vargšą ilgais plaukais, o Juras, priešingai, nesigina, ustavus trenkęs Paškulskiui, užsiima, žaltys, laisva meile, nors tai prieštarauja jo vakarykštei logikai – moteris graži ne kūnu, ne grakštumais apvalumais, o savo siela, va Ticiano Flora, žiūrėk, pas tave, Simai, nusileidžia, irgi iš paveikslų, bet ji ne krūtis, ne visas kitas pagundas tau kiša, o savo gražų, savo nuostabų vidinį pasaulį, main bon ami Simai, tikrai – Flora paima mane už rankos, priekaištingai pažvelgia man į akis: kaip tu galėjai, Simai, kaip tau ne gėda, Simai Lietuvaiti, man sinjoras Ticianas sakė, kad tu geras, tu nekaltas berniukas, įsimylintis kas pavasarėlį po gražuolę Vilniaus mieste, ir išsiviepusiems amūrėliams snukius išdaužyti maža, nors čia Valpurgijos naktis:

       – Karas!

       Mes, trisdešimt septyni kareiviukai, išmuštruoti žaliūkai – štai kas mes, vanas, teisingai kala man į galvą Juras, ritamės nuo geležinių dviaukščių lovų per saldų sapną, per miego duobę. Karas tai karas, bet gera buvo Valpurgijos naktelė, tik karas ją tvykst pribaigė – šviesą uždegęs majoras lauko uniforma, rebekė, štabo žiurkynas, tas tai jau tikrai nemiegojo, laukė, satrapas prakeiktas, progos versti iš lovos kaip tik tada, kada alpuliuoji saldžiausiam įmygy ir žmoniškai gražius, menu akimirką žavingą, sapnus sapnuoji. Viršila Žerebcovas, net pajuodęs nuo soldafoniško uolumo, davęs gerą niuksą verčia čiuvašą Solomkiną iš lovos, mano tautietis iš Žemaitijos Dikis, žiovaudamas tanką prarytų, kasosi pažastis, Talevas, prie lovos lyg grandinėm prirakintas, stena iškriošęs, senučiukas, o dar prieš kelias akimirkas, matėm puikiai, apšluostė nosį daktarui Faustui, nukamuotam Flobero gražuolės. Solomkinas miega visur, saldžiausiai – rikiuotėj, Dikis paskelbęs bado streiką ir tikisi greitai, iki bulviakasio, grįžti pas mamą, Talevas apskritai nelinkęs tarnauti – jis Sibiro bulgaras, ir tuo pasakyta viskas apie skolą, kurią Maskva brangiai užmokės už jo kančias Sofijai, kada ta pati Sofija su tūkstančiais gražiausių, rožių žiedlapių aliejais išsikvėpinusių merginų bus po jo, Talevo, kojom, o jis...

       – Karas! – baubia majoras. – Užtemdyt langus!

       – Karas! – šaukia seržantai, vakar po vakarienės vyko Juro inspiruota diskusija, kuo skiriasi seržantai nuo šakalų, kol mūsų trečias būrys ginčijosi, mudu su Juru susiėmėm ne juokais – jis sakė, kad šakalai neišplito Lietuvoje Algirdo ir Kęstučio laikais, geriausiu atveju jie pasiekė Volgą, aš – kad virto šeškais ir seržantais, pasiekė Kaliningrado srities garnizonus, ir vis tiek Jurui liko neaiškios diskusijos objekto paralelės su uoliais Žerebcovo ir Lapšino snukiais.

       Kareivinėse batų bilsmas, durų trenksmas, prislopinti riksmai. Prietemoje blyksi rankiniai prožektoriukai, į mus, taikinį, lekia raketa su bombele (atomine! avigalvi tu! – aiškino dar vakar man kumščiu panosėj grūmodamas avių piemuo Safar ogly Safarovas, mano skyriaus seržantas, jebitute, tai Nato ir amerikiečiai per mus naktim nemiega, draugas seržante! – stebiuosi, o jam žadą atima dėl mano susirūpinimo). Visuose trijuose aukštuose triukšmas, skubėjimas, komandos, kyla mūsiškis batalionas, „prašo ugnies“, nors taip saldu būtų pakirmyti iki ryto. Kitose pulko kazarmose toks pat pragaras, jau seniai pabudę raudonplyčiai korpusai, visi laukė trevogos, kai kas net apsirengęs miegojo, o šiknabrūzdis užgriuvo, kai mažiausiai lauki. Visi išrupūžėję, snukius košėm atganę, trudno v učenije – legko v boju, ir visiems reikia karo, kadangi be karo, kaip kala į mūsų politiškai nebrandžias makaules zampolitas majoras Paškulskis, nėra taikos tarybiniams žmonėms, tai yra nei po alyvomis (mačiau tokį italų filmą mokydamasis Tabalėnų septynmetėje), nei po Vilniaus liepomis, nei šitame susmirdusiame pulke. Žygiuosim Baltijos pakrante link Danijos ir Olandijos, kur molinės pypkės, porcelianai, marcipanai, kanalai, lig ragų raudonai žydinčiuose vešliuose dobiluose žalos karvės, duodančios lygiai po šimtą litrų pieno, nė gramo mažiau, ir vėjo malūnų sparnai tenai smagiai sukasi, tra ta ta, marš, nepobedimaja, tų šalių gyventojai vėpso dėbso laukdami tankų ir katiušų, Pabaltijo karinė apygarda yra La Manšo frontas, tokia karinė doktrina, keiksimės trijų aukštų rusiškais keiksmais, europiečiai išsižios, vietoj Nato bus matas, rusiškas, o tada forsuosime tą La Manšą ir pasieksime rūkuose paskendusius Albiono krantus, kur vis dar konstitucinė monarchija, arbata su saldžia grietinėle, ledi džentelmenai špacyruoja po Haidparką, yra snobų (taikos forposte – TSRS jų nėra), o naktim laksto fosforu švytintis Baskervilių šuo. Brrr... Šalta. Tuoj bus jums karšta, kapitalistiniai išperos, o mums – taikos sargyboje, jebitute, budintiems – užkulniai užsidegs!

       Černiachovskas, o vokiškai Instenburgas, o lietuviškai Įsrutis, aidi, gi Pisos upė, gi ana pusė Dunojėlio patvinsta nuo keiksmų, tikras Propojskas, niurna Juras. Rusiškai visus veiksmus armijoje galima pavaizduoti keiksmažodžiais iš trijų žodžių, sąvokos irgi trys, kilusios nuo moters ir vyro intymiausios vietos bei tų jų santykių, kurie tarybinėje armijoje svarbesni už visus ginklų arsenalus kartu sudėjus. Galinga geismo ir keiksmo jėga ši armija gyva, tokia buvo nuo Stalingrado iki Berlyno su milijonu išprievartautų moterų po trečiojo reicho sostinės šturmo, nuo Kutuzovo, kuris mėgo gražias jaunas merginas, Filių kaime prieš Borodino mūšį jaunam kornetui įsakė atsisegti mundurą, sveika akim, vienaakis, išvydo stamantrias maskviškės grafaitės krūtis, su ja pasrėbė kopūstų ir nulindo gultis pas tarakonus ant krosnies, tą akimirką Napoleonas žlugo be jokių Vaterlo, ir Suvorovo, kuris moterų nemėgo, tačiau labai mylėjo nuogus kareivius brrr atata lediniame vandenyje. Tiesa, dar minima motina, bet čia jau atskira šneka apie mongolų–totorių jungą, šliaužiojantį ant kelių prieš Aukso Ordos chaną Aleksandrą Nevskį ir Novgorode atrastas beržo tošeles, kur minima ta motina. Neduoda miegot, ch... p... bl... j... – iš to, iš vienaaukščių keliaaukščių keiksmažodžių visos armijos gyvenimo sąvokos ir terminai, o Černiachovskas juose maudyte maudosi – mat’ tvaju! Tre-vo-ga! Aliarmas!

       – O mogučij ruskij jazyk! – sušunka Juras. – Kur mano vienas autas? Umom Rosiju ne poniat’, bet viršilą Žerebcovą, vanas, aš suprantu!..

       – Molči, ch... p!.. – atsišaukia Žerebcovas, kumščiais darydamas šiokią tokią tvarką. – Aš tau parodysiu Puškiną, Aleksandrą Sergejevičių, salaga voniučiaja, bl!.. Pirmyn!

       Miestui aliarmai ne naujiena. Stūkso Instenburgo pilies griuvėsiai, stirkso varnalėšos, kiečiai, žiurkiauna alkanos katės, neradusios valerijonų, tenkinasi tirštu pelynų kvapu. Komtūrai ir riteriai išmanė, kas yra aliarmas ir signaliniai laužai. Čia kalino Kęstutį, o jis ėmė ir paspruko. Ir tada pasitaikydavo žioplių, komtūras Dumkopfbergas buvo vėpla, grįžęs iš kryžiaus žygio lošdavo kauliukais su žvalgais lietuviais, ir tada buvo šnipų, vienas šunsnukis, Simai, buvo iš tavo gimtųjų Tabalėnų, o du iš tavo gimtųjų Pypkių – atkertu, abu labu tokiu, jų verkė kartuvės Trakuose, vakar aiškino man Juras, rengdamasis bulvių skusti, nariad vne očeredi, Kęstutis to tik ir telaukė, dėjo į kojas. Černiachovskas pritutintas armijos, prismardintas tankų, autų, maršų ir patrankų, čia vargu ar surasi dešimtį žmonių, kurių nemaitintų armija ir šauni jos netvarka, čia ir didžiausia psichuškė, ir hauptvachta, kokios, sako, net Karaliaučiuj nėra. Kaip Stalinas Potsdame pajudino ūsus – iskono ruskije zemli, tai ir aidi Herkaus Manto žemėj mat’ peremat’!.. Pasak Juro, čia pats didžiausias galindų, bartų ir sūduvių paniekinimas, todėl kai išsižioja gerklės jooo..., tai Juras keikiasi lietuvišku pakaitalu – ji būt mane mylėjus, o aš tą jooo... keičiu į jebitute, nekalčiausią susumuotą ištiktuko je ir bitute pilkoji, iš kur medų nešioji, santrumpą, bet esu vis tiek pasmerkiamas Juro už seniausios indoeuropiečių kalbos kompromisą su peremat’. Šunų lojimas, riksmai, motorų gausmas – armija kyla, kadangi „ch... voina – glavnoje maniovry“, „nesokrušimaja ir legendarnaja“ mokosi pulti, ji nesigins ir nebėgs kaip per aną karą, apsikeisim branduoliniais bach smūgiais bac, fronto nėra, užnugaris susimaišęs, amerikiečiai lauks ovacijų, bet įsimurkdys į supuvusių bulvių košę, tai yra į monolitinę tarybinių tautų vienybę, šestaja čiast’ mira, visur desantai, diversantai, smūgiai bronetankovymi vojskami, okružonyj protivnik skuba pasiduot į nelaisvę tūkstančiais, greita pergalė, kadangi karo sąlygomis vodkos nuo radiacijos kenksmingumo bus į valias, visi laks aliumininiais katiliukais ir prisisriaubę bus narsūs ivanai muromcai ar susaninai. Rusiška tvarka – tvarkos motina! Armija – mat’ poriadka! Nevarka siaubinga: šarvuočiai, sunkvežimiai ant trinkelių garažuose, visa sutepta, sutvarkyta, perdažyta, per patikrinimus tikrinta ir pertikrinta, dulkės nuvalytos, dabar neužsiveda, byra akyse, kas kaltas, rastreliat’ kanalju, podonka, o kaltų, aišku, nėra. Kaltas eilinis Ivanovas, o jis jau Vladivostoke krabus gaudo ir į tekančios saulės šalį spokso. Įdomiausia, per tą skubėjimą kad užsikimš durys, kad susiūbuos žemė nuo keiksmų, man įbruka ne mano kalašnikovą, aš mėginu protestuoti, pats tepu, valau, užmerktom akim sudedu per dešimt sekundžių, jis anava ten, Safarovo užkaborėly numeris devintas, ir gaunu nuo seržanto Lapšino į dantis: „Molčat’, suka!“ Trečia kuopa bilda džeržgia laiptais žemyn, automatai, kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai tik šmėžuoja, apsiginklavę iki dantų, mataruoja kariška pilka masė, akyse žalia, duokit priešą – šalmais apmėtysim, kareivinių kiemas ir asfaltuota aikštė, vadinama vokiškai – placu, kaip per didįjį tautų kraustymąsi, chaosas, komandos, keiksmai, vadovauja viršilos ir seržantai, nuo riksmo pajuodęs Žerebcovas kriokia, Lapšinas kulia Solomkiną, Safar ogly rikiuoja, visokiausias rikiuotes jis dabar mėgsta labiau už kalnus, kur uolos be tvarkos ir rikiuočių, su Juru, Kudrėnu ir Talevu seržantams grynas vargas, kažkuris, įtariu – Juras, niūniuoja v Kaliningrade na bazare, bitute, botinki, ai ai ai, ji būt mane mylėjus, priamo iz korzinki, dar tik vienas kitas užsimiegojęs karininkas atlekia, o štai ir kiti pribėga iškišę liežuvius. Pirmas diržais nesuveržiamą pilvą atkišęs kombatas Liapovas, giriasi ėmęs Berlyną ir laipiojęs ten stogais, tačiau stavka verchovnovo glavnokomandovanija atsiuntė jį į Kionigsbergą imti tvirtovės ir požeminių karinių fabrikų, mes jį vadinam Matvaitaku – jis kartą girtutėlis kaip dūmas atlingavo į kareivines tiesiai iš namų, kur kiaurą dieną kilnojo artipilnes stiklines be užkandų, v tvojo zdorovje, slavnyj frontovik, podpolkovnik Liapov, pakėlė batalioną „Po trevoge“, pats stovėjo tribūnoje, vaidino karvedį Bagrationą, kartą išnirusį žiemą iš jūros prie Stokholmo per sušalusią jūrą ir pabeldusį špaga į karaliaus rūmų langą, o mes mušėme koja į koją, kalbėjomės apie karvę ant ledo, ir jis rėkė pragertu balsu: „Šaunuoliai, liapoviečiai! Ereliai, matvaitak!“ Liapovas kilęs iš Uljanovsko, jo vardas Vladimiras, kaip ir kito Volodios, kuris su Kerenskiu žaidė vienoje smėlio dėžėje, Juras ten dirbo mėnesį internacionaliniame studentų būryje, taigi Liapovo gimtasis miestas – žemčiužina na rvanoj rubache, o apie patį kombatą dažnai šnekučiuojasi Čiapajevas su savo ordonansu Petia ir pranešinėja Jerevano armėniškas radijas. Matvaitakas tik papulkininkis, nors seniai turėjo būti generolas – sukliudė kažkuri pergalės šventė, nusivaišinęs susilažino, girdi, ant vyriško pasididžiavimo galįs pastatyti pilną, kaip pridera frontovikui, degtinės stiklinę, žygiuoti strojevym šagom ir nenulaistyti anei lašo, nualpo tankų pulko vado žmona, kilo skandalas, Liapovą jau siuntė prie Amūro, dūdų orkestras grojo maršą „Proščianije slavianki“, bet maršalas Vasilevskis kad žiebs, kad trenks kumščiu į stalą, sudaužė grafiną – čia Liapovas nuryja seiles, Juras kumši man pašonėn – ir apygardos politinė valdyba paskyrė zampolitu majorą Paškulskį, kad Liapovas, Juro, Talevo, armėnų radijo ir Čiapajevo su Petia nuomone, naudotų stiklines tik griežtai pagal paskirtį. Paskui pasirodė pirmos kuopos vadas vyresnysis leitenantas Smolenskas – mano sapne pabuvęs generolu, – kresnas, paniuręs, juodbruvis soldafonas, niekada nesame girdėję jo kalbant lietuviškai, mūsų, lietuvių, jis paprasčiausiai nepastebi, nors mes erzindami tyčia maišomės po akių garsiai pliurpdami visokius niekus lietuviškai, garsiau nei reikia mudviem su Juru lietuviškai šnekant, nudelbia akis, nors, Kudrėnas pasakojo, Kaune turi senutę motiną ir dvi gražias seseris, vieną ypatingai – pienas ir kraujas, su jomis, girdi, per atostogas, būna, pasišneka zanavykų tarme, o paskui burną užsisiuva, tai toks rupūga žalio medžio moka zanavykiškai, mums užkanda žadą iš nusistebėjimo, mūsų būrio vadas čiuplutis leitenantėlis Barčenka, kuris vartosi ant gimnastikos prietaisų kaip voverė, kiti karininkai.

       Gražią naktelę mums užtaisė soldafonai, kad jie prasmegtų gyvi skradžiai su savo tankais patrankom! Kol amerikiečių raketa skrenda į puikiausią taikinį, o mums jau atrodo, kad ji seniai turėjo atlėkti, visas Černiachovskas jau ištaškytas su štabais, pulkais, keiksmažodžiais, supuvusiais raugintais kopūstais ir vojentorgais, viskas, net soldatskaja čiajnaja – pelenai, mes – dausose, per atominį karą užsisiausk palapinę apsiaustą ant ausų, tik užpakalį palik pliką, kad ant jo ramiai, tykiai radioaktyvios dulkės nusėstų, ir šliaužk tiesiai į kapines, šisai patarimas yra geriausias, vzryvnaja volna poražajet protivnika, matvaitak, o mūsų, stebisi Juras, ne poražajet, mes ir kapuose nugalėsim, anava mėlynberečiai desantininkai su raudona vėliava Niujorke, motopechota – koroleva polej ant Laisvės statulos užsirioglinusi nuterlioti ją pergalingais užrašais a la reichstagas – imperskaja kanceliarija, mat’ tvaju, anava Brukline soldatskaja kuchnia vkusno pachnet, lapatuodami ausim ryja košę iš katiliukų amerikonai, o amerikonės, etot čudesnyj platoček, moja skarelėm gvardijos liapoviečiams, ir žygiuoja, tilindžiuodami medaliais ir didvyrių aukso žvaigždėm, nusipenėję nuo dyko gyvenimo zampolitai, o Liapovas priiminėja paradą, – nuriaumoja nužlegsi tankai, nuūžia šarvuočiai, ir mūsų batalionas nugarma į juodai tepalinę, šmeras, spjaudosi Juras, Černiachovsko tamsą. Rusiška netvarka išplinta laukuose, kur jos nekantriai laukia generolai lauko uniforma, sunku juos atskirti tamsoj nuo karininkų, ir šuniškas armijos gyvenimas. Kakoj zbrod vediote, tovarišč leitenant? Tretja rota, tovarišč general armii. Vperiod, gvardeicy! Vperiod! Uraa! Nesokrušimaja i legendarnaja...

       Šlumšt į šlapius krūmus, išgąsdintas paukštukas gailiai piepsi, Juras sako – juodasis vandens strazdas giesmininkas, bet aš tuo netikiu, nes visi strazdai, kiek man žinoma, nekenčia patrankų, čia greičiau koks kikilis, kuris čiulba sau ant vamzdžio – pakukuok tu jam kad gudrus. Pats tu kikilis, čia devynbalsės, murma Juras, eik gult su savo devynbalsėm, kad neduoda, tai užčiaupk duoninę, Jurai, bet man įdomiausi, main bon ami Simai, paukščiukai yra kėkštai, tie rupūžiokai riešutus kaupia po samanom, neprikosnovennyj zapas per atominį karą. Kalename dantimis, uniformos permirkusios, vakar krovėm anglis, išsiterliojome kaip negrai iš „Dėdės Tomo trobelės“, maudėmės upely, aš tris kartus perplaukiau, o ketvirtą plaukdamas murkt ir ėmiau burbuliuoti, Kudrėnas ištraukė lyg kačiuką, kai ėmiau dėkoti – parodė kumštį ir ėmė tirliuoti Eilio Preslio dainelę. Jis visada tirliuoja tas daineles panosėj, kai kada raito kojas visokiausiais rokenrolais ir bugivugiais, kai kada kaptiorkoj (jos raktus gavo per keletą Stakliškių midaus butelių Žerebcovui) džiazuodamas užstaugia vienas už visą orkestrą, todėl jam tarnyba grynas juokas: žiema – vasara, žiema – vasara, ir aš vėl Kaune, vyručiai, Žaliakalny! Sutiksiu Smolenską siauroj Moniuškos gatvelėj, vošiu į tarpuragį, kad kojom, išgama, užsiklotų ir dar paklausiu: kaip tarnyba, drauge vyresnysis leitenante, kaip karjera, kaip tavo išsvajota, rupūže, majoro žvaigždė ir kiek tu, subingalvi uniformuotas, gavai Judo sidabrinių už Kauno išdavystę? Kudrėnas yra Kauno patriotas, ąžuolynas ir sporto halė jam – švenčiausios kalvarijos, dvi dienas nekalbės, skersakiuos išgirdęs užuominą apie sostinę, ir dar laikinąją. Kai mudu su Juru pasipasakojom, atvėrėm širdį dėl savo stileiviškumo – siaurų kelnių, aptemptų blauzdų, ilgų plaukų, tarkavimų komjaunimo susirinkimuos, girdi, mudviem irgi Preslis – labai labai, Kudrėnas kaip su kuoka tvojo: judu, salagos, niekada nebuvot tikri stiliagos ir nelįskit man į akis! – bet painiotis tau po kojom tai galim, Kudrėnai, kas kitas, be mūsų, tau papasakos apie laikinąją sostinę? Kodėl apygardos štabas Rygoj, armijos štabas Kaliningrade, divizijos štabas Černiachovske parinko tokį palankiausią kinkoms ir visiems kitiems kaulams drebinti laiką ir kodėl, main bon ami, nederino šio klausimo su gvardijos eiliniais Simu Lietuvaičiu, jebitute, ir Stepu Juru, ji būt mane mylėjus, dabar kiurksok kaip kokia kaliausė su mokomuoju automatu, vamzdis pergręžtas, kadangi komandoras, vanas, gali paklausti don Žuano apie istorinį determinizmą ir nepasirašyti jam įskaitos.

 

       Juras pasakoja savo romano siužetą. Visus jo rankraščius atiminėja zampolitas majoras Paškulskis, Lapšinas nenuleidžia akių, krausto spintelę, Žerebcovas griozdžia po pagalve ir po lova, o jis vis rašo ir rašo laisvo laiko nugriebęs. Iš kur jis jo randa, to laisvo laiko? Vaiko jį daugiausia, nosim šaudyklą ir placą aria daugiausia, po plastunski, salaga, išsivoliojęs purvynuose, šlaputėlis kaip ciuckis, šiepia retus dantis, štoby služba miodom ne kazalas’, salažonok, bulves skuta ir virtuvę liuobia daugiausia, kartą, nuslydęs nuo taburetės, apsišutino rankas į garinio katilo sieneles dėl to, kad jam įkvėpimą sukėlė zampolito majoro Paškulskio pagraudenimai apie tai, kas atsitinka kareiviams, kada smunka jų idėjinis-moralinis lygis, zarubi na nosu, salaga, tak točno, ar tu kartais nežinai, Simai, kodėl toks įkvėpimas mane apsėda šliaužiant ir matant uniformuotų asilų gausybę.

       Dabar jo romano veikėjas kažkoks lietuvis, kuris atsibasto į Maskvą ir ketina nudobti tironų tironą Staliną, susipažįsta su diktatoriaus sūnum Vasilijum, kuris, vos ūsai nuo pieno pradžiūvo, tapo generolu, tada kažkokioj aludėj su Fadejevu, skinemsia, bratok, na dvoich, plempia degtinės ir šampano kokteilius „Severnoje sijanije“, su pastaruoju atranda bendrų temų šnekalams apie literatūrą, kuri gali būti kuriama tik socialistinio realizmo metodu... Žodžiu, teigiamas herojus, pagal metodą – tipiškas herojus tipiškomis aplinkybėmis. Įsidarbina šlavėju, makaluojasi gatvėm, po Arbatą, ak, Arbat, moj Arbat, ty moja religija, tuda siuda braklinėja, šlavinėja, šniukštinėja, kokiomis gatvėmis dieną po naktinių orgijų su sėbrais važiuos į Kremlių Stalinas, o tada dar malūnsparnių nebuvo, bet vokiečių belaisviai ir zekai statė daugiaaukščius, iš kur taip patogu, vanas, pykštelt iš snaiperinės vintovkėlės diktatoriui į kaktą, nukeptas it kurapka baisiausias tironas žmonijos istorijoje gargaliuoja kaukaziška tartimi priešmirtinį monologą, kad vieno gailisi – kam pasiuntė pėstininkų divizijas į Lietuvą, kitas Baltijos valstybes keturiasdešimtaisiais, birželio kaitra, pagirios, Molotovas skubino – Koba, imkim Lietuvą, gerai jau, gerai, pypkė paf paf, Molotovai, akmenine tu mano sėdyne ištikimoji, tik paskambink susimildamas į Vatikaną Romos popiežiui ir pasakyk: jei neturi nė vienos divizijos, tai aš, Koba, Marijos žemę okupuoju basom divizijom, paf paf, ir faneriniais lėktuvais, štai dabar susilaukė atpildo, o dar galėjo sukelti trečią pasaulinį karą, sumanęs jo gaisre palaidoti imperializmą kaip paskutinę kapitalizmo stadiją paf paf, – ne, main bon ami Simai Lietuvaiti, vieną gražią dieną tam tipiškam herojui turėjo pasisekti planas su granata ir istorijos ratas būtų pašėlusiai įsisukęs pasiutusia spirale dėl tos granatos ir dėl siužeto vingių, kurie, ji būt mane mylėjus... Bet geriau nutinka štai kas: per pūgą įklimpsta kortežas, kareiviai stumia mašiną, amerikonišką „pakardą“, tavo žiniai diktatorius iškiša nosį pro šarvuotas duris, tuomet, savaime aišku, mano herojus išneria iš sniego sūkurių su smėliuku, granata ir papirosu „Belomor“ dantyse – ir še tau, kraugery, dovanėlė nuo lietuvių tautos!..

       – Tironas mirtinai sužeistas, bet dar gyvas, Simai, aš leidžiu jam, korifėjui nauki, nusibaigt apsisiusiojus, kelnes prisidirbus ant kilimo, herojus vėl su Fadejevu, žilu žilu, veidas violetinės spalvos, skandina sielvartą, kadangi kažkoks niekšas kėsinosi nužudyti visų epochų ir tautų vadą, neaišku, ar liks gyvas, o jei liks, tai paklaus, ką aš rašau, o aš nieko nerašau... Apie tą žygdarbį skelbia pasaulio spauda, praneša „Amerikos balsas“, kairuoliškuose, sukomunistėjusiuose Europos intelektualų sluoksniuose sąmyšis... Ko nepadaro amerikonai ir visokiausi ten intelidženservisai, tą įvykdo lietuvis – paprastas bernas su labai, perkūniškai labai turtingu vidiniu pasauliu, kovotojų už taiką judėjimas nuleidžia raudonas vėliavas, purpt purpt į padangę kyla balandžių pulkai, Korėjoje taika, visi tik nusiginkluoja ir nusiginkluoti negali, o tas bernas, tegyvuoja pasaulinis jaunimo festivalis, broliaujasi su Poliu Robsonu ir klausosi, kaip Vain Klaibernas skambina Šopeną, ne tą, kuris Vilniuje turėjo mėsinę, alaus daryklą ir kurio vardu pavadinta gatvė prie geležinkelio stoties, kur buvom šokiuose ir movėm nuo chuliganų kaip zuikiai, o tą tikrąjį, sukūrusį aibę noktiurnų, mazurkų ir laidotuvių maršų! Tokios vizijos romano pabaigoje, intriga prikausčiusi skaitytoją lyg replės ir nepaleidžia – meistriškumas, main bon ami! – myliu paradoksus, Simai, čia pasiučiau negu Diurenmato ar Bernardo Šo paradoksai, nei Kaukazo kreidos ratas ir motušė Kuraž, ponas Puntila tararam ant kojų nesilaiko ir bara savo ant kojų nesilaikantį tarną Matį, herojus vis dar su Fadejevu, pro jo akis filmo kadrais lekia siaubas Stalino akyse, priėjo liepto galą, niekšas, tokia koncepcija įtaigi psichologiškai, o jau apie meninę vertę nėr ko šnekėt! Kaip autorius, jis susiduria tik su viena sunkiai sprendžiama problema – labai niežti pavadinti herojų Simu, bet kadangi vienas Simas jau naikina jo nervines ląsteles metrais, tai herojus laikinai lieka herojumi be vardo, vardas Tavo – nežinomas, žygdarbis Tavo – amžinas, svarbiausia – kad jis yra tipiškas ir tipiškomis aplinkybėmis.

       – Nesąmonė! Mes prekiniais vagonais atbildinti Sibire taigą kertam, moterys lesopovaluos kamuojasi, barakuose gyvenam, balanda mintam, o tu su savo herojum valkiojiesi po Maskvą! – kritikuoju aš Jurą. – Saugumiečių kaip šunų ant kiekvieno kampo! Tūkstančiai kareivių enkavėdistų! Tavo veikėjas būtų suimtas per penkias minutes! Tavo realizmas supuvusio kiaušinio nevertas! Smėliuku po ratais – melas! Granata – melas!

       – Bet kokia detalė – suseiliotas, va šitaip, „Belomorkanalo“ ar pričiulptas „Kazbeko“ papirosas dantyse! Iš pavydo, iš Saljerio, vanas, komplekso prie genialaus kūrinio kabiniesi, Simai! Aidi didingi, epiniai akordai, vaizdų upė neša dėkingą skaitytoją, nardina, skandina emocijose ir vėl grąžina į tikrovę, kur nieko nėra – tik šis romanas prieš tavo akis!.. Majore Paškulski, nors tu ateik man į pagalbą, tik tu gali teisingai įvertinti kūrinį, kuris sukirptas pagal visus, chren redki ne slašče, dėsnius!.. Balzakiškos manieros – šalin, orgijų Stalino viloje atspindys ant gryno chromo diktatoriaus aulinių per šimtą puslapių – ir kontrapunktu, Simuk, main bon ami, smėlio sauja, kurią herojus žeria apsaugai į akis iš lietuviškų savo delnų... Viskas tik iš pažiūros paprasta, o juk šį mano kūrybos aktą lydėjo kruopščios istorinės autentiškos medžiagos studijos, konsultacijos per aną mano nariad vne očeredi su Otaru Abašidze ir Jaša Finkelšteinu dėl Džiugašvilio pavardės etimologijos, dėl gatvių pavadinimų Gorio mieste, kur gimė šis šiaučiaus ir skalbėjos išpera, kalės vaikas...

       – Nudobti patį Staliną ir dar kam – lietuviui?! – aš beldžiu krumpliais į plieninį šalmą, po juo šito fantazuojančio asilo, šito švirkščiančio idėjas raganosio makaulė. – Tai melas, Jurai. Įsivaizduok, kad mudu dabar atsitupiame prie Kremliaus sienos ir, dėkodami už laimingą gyvenimą tarybinių tautų šeimoje ir kad statome komunizmą, nusimauname kelnes. Milicija žiūrėtų ir dviem broliams lietuviams galvytes glostytų, ai, molodcy, rebiata, čto Kreml’ obosrali. Ir jokių kokteilių nebuvo. Fadejevas parašęs „Razgrom“, todėl maukė stiklinėm tik stoličnaja degtinę. Gal Suslovo neskaitei „Pravdoj“, kodėl Fadejevas nusišovė Peredelkine. Iš nevilties, kad Nikita tėvelį Staliną demaskatuoja. Meluok, Juruk, sveikas, bet turėk nors kruopelę sąžinės! O jau pasikėsinimas – tai šyvos kumelės sapnas!

       – Mano melas – šventas, – ginasi jis. – Skaitei, Simai, Gorkį? O Furmanovo „Čiapajevą“ ar skaitei? Žinoma, tau koks Gerasimas iš „Mumu“ brangesnis už kojas užvertusį generalisimą, kurį Nikita, tak jemu ir nado, podlecu, naktį užkasė prie mauzoliejaus su gerasimo siuvinėtu mundierium, tik auksines sagas išlupo. Ginti socialistinio realizmo principus ir kovoti su jumis, užsikrėtusiais revizionizmo ir buržuazinio nacionalizmo bacila – štai mano misija. Renegatai, Kautskio išgamos prakeikti. Brrr... Aš toks vienišas ir niekas manęs nesupranta, bet toks jau kūrėjo gyvenimas, tokia dalia, net žmogus, kurį laikei draugu, iš pasalų smeigia peilį į nugarą... Bjauru.

       – Jurai, užsičiaupk. Tuoj čia iš helikopterių nusileis amerikonų desantas, gal ir koks brolis lietuvis nutūps, atveš linkėjimų nuo dėdės iš Čikagos.

       – Nutūps. Lauk ir susitrauk. Visus kaulelius gelia, ji būt mane mylėjus, dešinė ranka pamėlus, amputuos – kuo tada rašysiu.

       – Išmesk tą romaną iš galvos.

       – Nesulauksi. Pirma dalis vadinsis – „Nudvėsusio liūto spardymas“, čia aš turiu omeny asmenybės kultą, kurį Nikita, kai jam pačiam svilo padai dėl kovų su Bendera – pasiklausinėk Mikolos Sysojaus, demaskatavo dvidešimtame suvažiavime, antras tomas, pala... Kokie kūrybinės psichologijos paradoksai, Simai, kairį čebatą apsiaunu – spardau nudvėsusį liūtą, kai dešinį – užsinoriu, nors gyvas į žemę lįsk, pavadint savo šedevrą „Nudvėsusios hienos spardymu“, iš pradžių hienos labai garbina liūtą, bet paskui staugia prie jo dvėsenos, tačiau hiena kelia nelabai malonias asociacijas, main bon ami, be to, ji tik Kauno zoologijos sode pastebėta, nors aukštuosiuose valdančiųjų sluoksniuose, kad ir tame pačiame Kremliuj, senos hienos, nesakyk, vis dėlto yra populiarios. Viena sena hiena visados staugs prie nusibaigusios kitos senos hienos – toks dėsnis, ji būt mane mylėjus.

       Juras – Liuobynės bendrabučio aristokratas, Tauro bendrabučio masonų ložės tikrasis narys (ar sąžiningai ir energingai mūrysi, broli, klausia su kelne per fuksų krikštynas Juro didysis meisteris Simas Lietuvaitis, o jis atsako, kad bus doras mūrininkas ir mūrys), visų mano valdiškų ir samdytų kambarių draugas (čia, kaip ir Vilniuj, mes jo nevadinam Stepu, pavardė seniai atstoja vardą) lemena apie romano estetiką, neva herojus ne skystas spanguoliukių kisielius, o per velnią sudėtingas ir net tragiškas, vanas, su katarsiukais charakteris, tik, žinote, laiko trūksta meistriškai pavaizduoti Stendalio maniera, bet iš bėdos kareivinėse tiks ir Zolia „Aš kaltinu“.

       Štai šaltai mirksi Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai, anava melsvai spingsi ryški žvaigždė, patėmykim, kur Marsas – raudonoji planeta, susigiminiavusi su romėnų karo dievu, ir kur Venera, Černiachovske triperis sietinas su prasta šios planetos reputacija, kaukia staugia šunys, mes, universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų absolventai, dėl kvailos Chruščiovo užgaidos, jį patį ištrenkė po velniais, murkdomės čia, prakeiktoje armijoje, gaištame brangų laiką, tarnaujame metus, kiti pila dvejus, mūsų laukia laisvas vėjas, romantiškos perspektyvos, o Juras perka už paskutines kapeikas storus sąsiuvinius, pieštukus, suka draugams galvas ir volioja apvalainą durnių. Ir viskas dėl to, kad užgaišome metus, draugai kolegos jau pernai atpylė tarnybą ir dabar juokiasi iš mūsų susirietę, į laiškus neatsakinėja, mat neturi laiko, jei ir parašo, tai nuduoda metus Kaliningrado poligonuose košės neėdę, keiksmų ir parako tvaiko neuostę.

       Aš ir Juras sumanėm pasimuliuoti, jam reikėjo atsikratyti paskyrimo į archyvą, man – aštuonmetės mokyklos. Juras pasisiūlė nuvežti mane į Liepinius, atšvilpėme vyšninės spalvos „Java“, Juras pavėžėjo už nugaros pasisodinęs jauną mokytoją, aš lingavau rydamas dulkes priekabos lopšyje, pusiaukelėje Juras papasakojo bendrakeleivei, kad mano žmona mirė gimdydama, taigi esu jaunas našlys, auginantis dvynukus, kurie šiuo metu geria pašildytą pienelį mano tetos Veronikos namuose, Tabalėnuose prie Tabalinės upės ir to paties pavadinimo ežero, kur pasiučiausios savo paplakt giedojimais lakštingalos, pats balčiausias ievų žydėjimas, tie vaikeliai leidžia burbulus – už tuos burbulus ir lakštingalas aš slapčia nuo mokytojos pasukioju smilių ties smilkiniu, – aštuonmetės direktorius sutiko lyg ir draugiškai, Juras nuėjo pas pavežtąją mokytoją gerti čiobrelių arbatos su medaus koriu, kai paklausiau direktoriaus apie istorijos pamokas, tai išgirdau atsakymą, kad tas pamokaites jau turinti jo žmona, man gi pradėjo siūlyti matematiką ir braižybą. Direktorių aš perkandau per pusvalandį – baigęs kūno kultūrą Kaune neakivaizdiniu būdu, mano vizito proga prisisegęs rombo formos mėlyną aukštojo mokslo ženkliuką, dreba, žmogelis, kad tik diplomuotas istorikas Simas Lietuvaitis iš tikrųjų neatsibelstų į Liepinius, nesudarytų jam konkurencijos, nesivaržytų dėl direktoriaus pareigų, kurių našta, triskart pakartojo, sunki net jo treniruotiems pečiams. Ir dar šis Liepinių atlantas, ant kurio pečių aštuonmetės remontas, teiraujasi, ar aš neketinąs stoti į partiją, mat jiems stinga trečio, kad aštuonmetėje būtų pirminė organizacija, o aš jam atsakau, kad mielai stočiau, bet bijau įstoti į šūdą, mano atsakymas yra paskutinis pokalbio akcentas, – niekados Simas Lietuvaitis neatvyks į Liepinių aštuonmetę mokyklą, neatsiveš dvynukų su pieno buteliukaičiais ir niekas jo čia nepasiges, o direktorius ilgai stebėsis, kad tokių abejotinų idėjinių-moralinių savybių jaunuolis yra baigęs tarybinį universitetą, iš kur tokia smulkiaburžuazinė panieka braižybiniam cirkuliui ir aštuonmetei mokyklai. Juras pasišovęs nakvoti Liepiniuose, jį jau veikia čiobreliai ir mokytojos akys, kurių žydroje bedugnėje jis, Juras, matąs save, nakvojantį kaimyniniame kambaryje, atšlepsintį lyriškoj mėnesienoj papasakoti mokytojai apie Meilės salą, kurioje jis, viešėdamas pas našlį Simą Lietuvaitį Tabalėnuose, parašė to paties pavadinimo eilėraščių ciklą, vos ištempiu kazanovą už čiuprynos ir mes išlekiame iš Liepinių, palikdami dulkių sūkurius.

       Aš laisvas, Vilniuje šlifuoju baltais čekiškais puspadžiais gatves, užsimuštinai ieškau darbo, profesorius Bliūdžius „Neringos“ kavinėje ir užkandinėse plačiai aiškina, girdi, rusiška armija jaunam vyrui išeisianti į sveikatą, kam čia vaidint rekrūtą iš metų ir dviejų mėnesių, girdi, sužinosiu, kas yra socializmas, teorijos ir praktikos dialektika, mat armijoje ryškiausiai atsiskleidžia socializmo prieštaravimai, kad jie sudegtų, kaip lengva juos profesoriui įžvelgti ir kaip sunku profesoriui moksliškai dėl totalaus laiko trūkumo – buriavimas, Kolumbo karavelių, galerų modeliai, „Neringa“, Stepukas su Juruku, Tabalėnai su teta Veronika – aprašyti. O man tie prieštaravimai atsiskleidžia gaisravietėm, žioravo baisios, tuščiose kišenėse ir Juro monologais, kad tavęs, main bon ami, laukia graži ateitis, jei klausysi tikrų draugų ir išnaudosi šimtą vieną būdą išsisukti iš armijos. Kelis kartus maudžiausi žiemą Nery, taip pat Žaliuosiuose ežeruose eketę išsikirtęs, net slogos negavau, Juras vaidino nevisprotį, mėgino vaikščioti taisyklingais kampais, aiškinti neva jo išrastą amžiną karinės sėkmės formulę, kurią reikia užpatentuoti gynybos ministerijoje ir paslėpti už Uralo požeminiame mieste, vien raktą jo pižamos kišenėje palikti, būtinai kairėje kišenėje, bet kariniame komisariate, komisijoje, jaunos daktarės griežtai liepė atidengti tai, ką mudu su Juru droviai slėpėme dokumentais prisidengę, visa gydytojų baltais chalatais gauja tik nusikvatojo: tinkami, štampuku čiaukšt – goden k strojevoj službe, marš, ir mudu, šaunūs simuliantai, atbildėjom į Černiachovską su kirpta skusta naujokų pamaina, susemtais užsilikusiais simuliantais (vienas jų – studijų bičiukas Minalga) ir utėlėm.

       Bet ne kas kitas, o tik Juras suprato mano dvasinę krizę, be darbo, po susitikimų su vienu kitu draugu, visi Vilniuje pakenčiamai įsitaisę, Liuobynėje fuksų pamaina pagarbiai spokso į tave, o tu negali jiems pasirodyti priėjęs liepto galą, todėl vienas bastaisi, stovi prie Gedimino aikštės, atsisėdi ant grandinių, skiriančių judrią kryžkelę nuo aikštės, proletaras neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines, ką tik iškeptam diplomuotam inteligentėliui, kurio lagamine tik vienos atsarginės kelnės ir tos pačios pratrintos – daili paguoda, pažiopsai į bokštą, pamąstai apie Jogailą, paskutinius tris rubliukus kišenėj, nors eik prie Neries spjaudyt ir gaudyt, o čia šmirkšt pašmirkšt čiūžteli juoda „volga“ ir Juras – kaip pranašas dykumoje, j o dukružėlę lydi, burkuoja, galant, vaidina Žaką Sorelį, Žerarą Filipą ir Pjerą Bezuchovą, kilnus, žaltys, vaišina „Literatų svetainėj“ keptu karbonadu per visą lėkštę su pipiriukais, girdo rūgštutėliu kaip actas rislingu, tempia į „Tarybinio švilpuko“ redakciją, o ten mūsų laukia, nes vyriausiajam redaktoriui skambino j i s, todėl prieš armiją abu pradėjom mikliai bendradarbiauti geležinkelininkų spaudoje – jis parašė tris apybraižas apie jaunas vagonų palydoves, buvo produktyvus kaip Diuma (tėvas), aš vargau dėl korespondencijų apie vagonus ir dar bėgius su spartuoliais, honorarus paleidom vėjais, antikvariate prisipirkom knygų, Juras tampė tai pas Pilmeisterytę, tai pas Šliomą Fogelmaną, kuriems žydų brigada kalė medines dėžes kelionei į Izraelį, taupiai kalė, net pašluostės ir užcinuoti puodai tilpo, pigiai išsinuomoti kambarį, tos derybos tęsėsi, Pilmeisterytė ir Šlioma vaikščiojo dokumentų, aš vis dar gyvenau dėl savo ypatingų nuopelnų Liuobynei slaptame komendanto kambarėlyje, Zabiela, žinodamas mano apverktiną padėtį, o gal Bliūdžiaus paprašytas, siūlė ir toliau gyventi Liuobynėje, Juras suspėjo pakeisti keletą kambarių, tai nuoma per brangi, tai dar koks biesas, tai nuomojamas kambarys per toli nuo Liuobynės, kurią lankyti, net universitetą baigus, yra jo pašaukimas, galiausiai grįžo, ir Zabielos buvo užkištas į tą slaptą kambarėlį pas mane.

       Į karinį komisariatą ėjau apsiskarmalavęs, tokie visi šaukiamojo amžiaus vaikinai iš visų Lietuvos kampelių, todėl į niaurius kazematus Totorių gatvėje nudriskusias ir kauštelėjusias gaujas veda varo ankstyvais rytais, kad savo drapanom netrikdytų taikaus tarybinių žmonių darbo, o Juras atvyko į kariškių nagus lyg į nuosavas vestuves juodu kostiumu, nublizgintais batais ir, aišku, baltais nailoniniais marškinėliais su kaklaraiščiu, saulė, palmė, gražuolė kreolė – aš norėčiau sugrįžt į Jamaiką, tuo baisiai išgarsėjo tarp naujokų. Juras tauškė apie sociologinius tyrimus (apie sociologiją buvom miglotai girdėję, šnekėti apie tyrimus madinga, niekas nežinojo, kas tie tyrimai ir kam, šaip jie prakeikti kaip idealistiški, kažkas labai panašaus į kibernetiką, kuri esanti klastingos imperialistų užmačios, kad užkirstų kelią milžiniškoms skaičiavimo spintoms, pagamintoms negailint ketaus Čeliabinsko traktorių fabrike, kaip nutarėm naktį Liuobynėje mirtinai susiginčiję, ar tos mašinos kurs poeziją, aš – kad idėjiškus eilėraščius pirmam „Tiesos“ puslapiui, Juras – kad jis nenorįs sulaukti dienos, kuri reikš meno mirtį, va sociologijai tos spintos gal ir tiks). „Kvailystės! Kas tau armijoj leis, durniau tu neraliuotas!“ – vieningai pasišiaušėme mudu su Minalga, ir baigėsi viskas, kuo ir turėjo baigtis – jau kitą dieną Juras, šnarpšdamas nuo neapsakomo dvoko, šluotražiu kuopė pulko tualetą ir apie tyrimus nė mur mur.

       Taigi Juras – teigiamas herojus, dabar kremta tą pačią plutą, pabarstytą rupia druska, labai vertina filosofinę maksimą „soldat spit – služba idiot“ ir sako, kad rusai ją pasiskolinę iš Aristotelio, Hegelio ar Kafkos, o gal iš visų drauge. Be to, aš esu Tabalėnų žvirblis, šie paukščiukai, kaip visiems žinoma, kiemų dulkėse prausiasi, o Juras kėkštas iš Pypkių, prakilnesnis paukštis, tinkantis į bajorų herbus, ir todėl, main bon ami, man piršto į burną nekišk – nukąsiu ir nueisiu sau švilpaudamas, na neišsigąsk, Simuk. Mane išaugino teta Veronika, Jurą – tėvai, jis didžiuojasi savo Pypkiais, o Tabalėnus laikytų labiausiai nusususiu kaimu, jei ne duonkepy kepti tetos Veronikos bulviniai blynai ir dažalas iš grietinės ir spirgučių – Lietuva, aišku, dar dėkos Pypkiams, kad padovanojo jai Stepą Jurą, todėl užrūkom, papypkiuojam į sveikatą, nors tu, Simai Lietuvaiti, sušvampei visas mano cigaretes.

       Juras įstojo į universitetą metais anksčiau studijuoti prekybos ekonomikos, dėl jo varžėsi Maskvos ir Varšuvos universitetai, gerą pusmetį rektoriai prakaituodami susirašinėjo, tas vyko komplikuotai, nes Lietuva – LTSR, Lietuvos laisvos nebėr, be Stepo Juro jie, kaip suprantate, niekaip negalėjo pradėti mokslo metų, maskviškis rektorius laimėjo, bet Maskvą Juras trenkė dėl Tėvynės ilgesio – papasakok, Jurai, kaip tu atsisveikinai su mauzoliejum, lįsdavau aš į dūšią žmogui Liuobynėje retais vakarais, kai į tą dūšią apskritai galima įlįsti, – Vilniuje, ekonomikoj, vėlgi ėmė džiūti nuo sausų tarytum kerpės disciplinų, negelbėjo nė ekonomikos istorijos kursas, kurį linksmai skaitė profesorius Bliūdžius su visokiais anekdotiškais pavyzdėliais, pradėjo merdėti iš literatūros ilgesio, prie filologijos, ko liūdi, berželi, ko liūdi, svyruonėlio nusprendė studijuoti istoriją, atėjo į mūsų kursą stebuklingai be konkursų, tačiau su neišlaikytom prekybos ekonomikos skolom – sveiki, fuksai nekrikštyti, aš jūsų dėdė! – ir kartu su manimi vieną ir tą patį vakarą Liuobynėje (bendrabučio pavadinimo etimologija: nuo liuob šokt, liuob dainout, karlamarlą studijout, tam ir profesorius Balčikonis, ir Zinkevičius su Kazlausku pritaria) beprotiškai įsimylėjo tą pačią merginą, vardu Žiogas. Ne mudu pirmi, ne mudu paskutiniai įsimylėjom tą mergiūkštę, tokių verterių su apseilėtom nelaimingos pirmosios meilės dramom buvo ciūgai – aplinkui Liuobynę eilės trys. Visiems Žiogas taikė tą pačią metodiką – jei įsimyli mane, žioply, tai tampi mano adjutantu, mano portfeliuko su knygom ir sąsiuvinėliais nešiotoju, ir laikaisi nuo manęs, savo objekto, per pagarbų atstumą, o prisiartini tik man leidus vieną kitą žodį leptelti. Per tas mėlynas Žiogo akis, per geltonas kasas, kurios buvo nukirptos su visom iškilmingom ceremonijom, nuneštos į kirpyklą, veltui atiduotos vedėjai Pilmeisterytei, ak, mergaite tu mano gražioji, na ir kam tu nusikirpai tokias kasas, iš kurių mes dabar darysim šinjoną, per tuos paskirtus Žiogo pasimatymus Petro Cvirkos aikštėj man ir Jurui lygiai tryliktą valandą nulis nulis, ir dar vienam žiopliui iš Liuobynės – Arnukui Žibūdai, apsvaigusiam nuo Vilniaus architektūros muzikų ir geriausios Žiogo draugės Jurgos, ji – ta velnių prisiėdusi Žiogas – tupėjo su liudininkėm alyvų krūmuose, Juras, jos laukdamas žvelgė į senamiestį, Simas, jos laukdamas, į Tauro kalno pusę, stvėrėm vienas kitą už atlapų ir... persirgom meile Žiogui kaip tymais be jokių skiepų, iš pikčiausių priešų tapom tuo, kuo dabar esame. Toji mūsų Žiogas seniai nustriksėjo į vaikų literatūros šlovę ir kitur, visur Žiogo pilna, o mudu žiūrim vienas į kitą, atsistebėti nepaliaujam, kaip mes, vyrai mūrai, galėjom įsimylėti šitą Žiogą, gal laibiausio liemens Vilniuje mergučė bus kliūstelėjusi mudviem į arbatą kokio apžavų trunko. Tokį vyrą iš Pypkių Jurą, tokį vyrą iš Tabalėnų Simą suraityt ir dar chi chi, cha cha su pajodžarga kokete Jurga gandus paleist per visą fakultetą, kad Juras, užmušt per maža velniūkštes, mėgino priburbuliuoti Vilnelės žiotyse, o Simas jį gelbėjo, šunelį iš sielvarto apsikabinęs, šuo, pasižiūrėkit, mergos – suakmenėjo, Simas liko ir dabar verkauja, matot, jo nemyli, o už ką jį mylėt, liurbį tokį.

       Mudu gydėmės žygiuodami nuo Gedimino kalno papėdės į Žvėryną ir Vingį, čia mums labai padėjo visokiausi eiliuoti Bloko laiškai Puikiajai damai ir prapuolusi mieste su jo pagundom kaimo berniokėlio Sergejaus Jesenino auksinė galva, ant kurios vis krinta – į mudviejų žingsnių taktą – balti vyšnių, rožiniai obelų žiedai, tikra, vanas, pūga, auksiniai plest klevų plest lapai ir pavojai būti nusmeigtam prie smuklės suomišku peiliu – neskamba, pod serdce finskij nož – ak, kaip skamba, griebia stačiai, rrraptum už širdies ir verčia ieškoti smuklių, o jų Vilniaus centre pagal Jurą dvi dešimtys ir viena, neskaitant „Literatų svetainės“, kur geriau nekišk nosies – pilna pažįstamų, honorarus laistančių, ir visi šaukia iš tabako dūmų debesų: prisėsk, Jurai, su mumis šlakelį, Jurai, o Juras neturi laiko, tuo net „Literatų svetainės“ bufetininkės stebisi, galiu supažindint, main bon ami.

       Smarkus vyras Juras, o vieną kartą verkė. Kai aš nuo tų tymų jau buvau pasigydęs, o jis, matyt, dar ne visai. Pas Žiogą į Liuobynę atklydo studentas iš Jerevano, vardu Surenas, ji kelis vakarus strikinėjo su juo, maišėsi mums po kojom – tas armėnas jai pasakojo apie daugybę genocidų ir tūkstančių metų senumo rankraščius, suslėptus olose, o Juras verkė prausykloje pasikūkčiodamas, garsiai šniurkščiodamas nosim kaip mažas vaikas Pypkiuose, kai iš jo atima žilvičio dūdelę ir jis turi išsidrožti naują, nulupęs žalią brazdą antgaly, ašarėlė pirma kapt – nusišluostė, o kitos – sūrios ir kompromituojančios tokį vyrą, tokį vyrą, ašaros jau tekėjo kaip norėjo, aš tą regėjau nuosavom akim, bet nemačiau, ir niekas, net plaušinės, nematė, pakračiau, papurčiau pypkietį tabalėniškai – didelio čia daikto, bus dar tų mergų kaip šieno! – išėjo Juras iš ledinio dušo – ir jokių tymų anei kiaulytės, sveikutėlis kaip ridikas. Na kad kaip ridikas – nesakyčiau. Žiogas dar bandė pavedžioti už nosies, kaipgi – visi žavisi jos grožiu, talentais ir mergišku avantiūrizmu, tik Juras ir Simas, tie užsispyrę ožiai – ne, bet mudu buvome kieta uola, kiekgi prometėjams gali lesti kepenis nelaiminga meilė, ir Žiogui teko susitaikyti, kad nors dviem įsikliopinusiais durneliais turtingoje jos kolekcijoje bus mažiau. Tada Žiogas pastojo kelią Minalgai. Šiltas vasaros lietutis permerkė kiaurai, ji – ta velnio nešta ir pamesta Žiogas – trenkia į balą basutes ir sukrykštusi laumės laimingu balsu – gaudyk mane, Minalga! – pasileidžia bėgti žemyn, Kalinausko gatve, tiesiai į Liuobynę, bėga neatsigręždama, o Minalga ramiausiai apsigręžia ir taško balas atgal į Tauro bendrabutį. Šį nuotykį Juras smulkiai aprašo „Liuobynės almanache“ – vaizdelio formos apybraižėlėje apie Ž. K., jis gali, juk almanacho ats. vyr. redaktorius yra Stepas Juras. Nelaiminga meilė Žiogą varo iš proto, tai padraikai taip ir reikia, be to, Minalga garsus visame universitete: jis vienintelis nuo Liuobynės iki Dzeržinskio konservatorijos perėjo prospektą basas, jis vienintelis universitete likęs ilgaplaukis ir su bitniko barzda, visi tie svarstymai dekanate, komjaunimo komitetuose Minalgai kaip nuo žąsies vanduo. Tada Žiogas išteka už Apolono išvaizdos dailininko Benedikto Klišonio, languotas švarkas, pypkė, juoda garbana iš po juodos beretės blyno, dažyta skroblo lazda su variniu bumbulu, vaidina, snobas, Paryžiaus madų ragavusį arsininkų epigoną, Juras kyšteli nosį jo parodon ir apskelbia: terlius, Modiljanio motyvus be talento ir sarmatos teplioja, na ir atstriksėjo Žiogas, pakliūtų Benediktas mums į rankas tamsiam Adomo Mickevičiaus skersgatvy! – duso gerbėjai, o mudviejų pirmosios meilės mūza ant primuso virė kavą tam savo Klišoniui, suokė ditirambus apie jo priplėkusius paveikslus ir rašė eilėraščius į „Genį“. Gražūs tokie eilėraštukai apie paukščiukus, drugelius ir už rankučių į ratelį susikibusius tarybinius vaikučius, tarsi be jokio idėjinio pamušalo, tarsi – su. O iš tikrųjų toji Žiogas už Benedikto Klišonio nustriuokė iš apmaudo – mylėjo tik save ir Minalgą, vyrą iš stuomens ir liemens, juoda barzda, susivėlusių plaukų kupeta, dabar – nukirptą trumpai, žygiuojantį su mumis ir klausantį Safar ogly komandų, mylėjo ir mėgino kviesti į pasimatymus, bet Minalga mylėjo tik kuprinę, žygio batus, dainas iki užkimimo, keliones po Lietuvą, Baltarusiją ir Sibirą lietuvių pėdom, tad Žiogui neišdegė, o mums, Žiogo atstumtiems, ta jos nelaiminga meilė teikė nemažai saldaus kerštingo džiaugsmo.

       Išlydėdama Jurą ir Simą, – kad matytų Minalga ir apsižliumbtų kareivinėse, – Žiogas abiem padovanojo po „Genio“ numerį su spalvotom iliustracijom, girdi, kad mudu skaitytumėm – vaikiškus tavo eilėraštukus bei pasakaites, kurtizane tu prakeikta! – ir ją prisimintumėm. Iš keršto mudu kadaise kvietėm Minalgą pasivaikščioti pro Klišonio dirbtuvę, kad toji dama su kamelijom raičiotųsi po žemes, plūstų savo Benediktą, dvėstų, sprogtų iš pavydo, jog Minalgai ji – tuščia vieta, ir graužaties, jog kankino Stepą Jurą ir Simą Lietuvaitį, deja, turistas ekonomistas pasiuntė mudu po velnių ir išbildėjo traukiniu į Daugpilį ieškoti sėlių salų. Juras – už savo ašaras ir norą nusiskandinti Nery – neliko skolingas: girdi, jis kviečiąs Žiogą į savo dramos „Geismų traktorius“ premjerą, drama įteikta, Akademiniame furoras, režisuos Kazimiera Kymantaitė, aktoriai vos nesusimušė dėl pagrindinio vyro vaidmens, jis, Juras, nukirto kaip kirviu: vaidins talentingasis savamokslis Henrikas Kurauskas, net Faustą dėl to užmetęs, ir basta, arba baigtas kriukis, Henrikai Vancevičiau, nesipainiok po kojom Kazimierai, traukis iš kelio, Saja, išniręs iš nežinios talentingasis Stepas Juras dabar diktuos madas, o jūs visi dar pašokinėsite, patrepsensite krakoviaką pagal jo dūdelę! Girdėjau apie tokią dramą, nudžiugo Žiogas, bet ją parašė Tenesis Viljamsas apie žaviąją šviesiaplaukę Blanšą, jos garbanos kaip mano, ir pasiutėlį, baisų pavyduolį Kavalskį, ir vadinasi šis kūrinys, Juruk, „Geismų tramvajus“. Nežinau apie jokius tramvajus, „Geismų traktorių“ parašė Stepas Juras, mano herojai turi prototipus, – tai gal aš, Stepuk, toji Blanša? – norėtum, aš tau šios paslapties neatskleisiu, rimtas pokalbis vyksta prie bendros Liuobynės virtuvės, kur svyla Simo Lietuvaičio bulvės keptuvėje, o jis pats ginčijasi antikinės filosofijos temomis su veikalų neskaičiusiais šios filosofijos žinovais, Pypkių estetas egzistencializmo pamušalais išdabinta kūrėjo aureole išdidžiai įsispendė rankom į šonus prieš Žiogą: galėsi nemokamai žiūrėt su savo che che genijum kiek įsigeisi! – tai buvo karti taurė, kurią turėjo išgerti Žiogas, bet toji nenaudėlė tik šaipėsi ir be jokios sarmatos savo būsimą snobą vyrelį piršo į scenografus, tačiau autorius a priori atmetė idėją užtempti tikrą tepaluotą ir smala dūmijantį „stalinecą“ ant scenos, kur dėsis tik kameriniai ir baisiai subtilūs lyriški dalykėliai, o į juos per visą spektaklį dinamiškai ir ekspresyviai spoksos Churgino išverstas don Kichotas ir Sanča Pansa, begėdiškai sugadinti „Lenfilmo“ ekranizacijoje personažai, mat Grigorijus Kozincevas nepaklausė vyruko iš Pypkių nuomonės, ką daryti, tada, kai tas vyrukas bene pirmą kartą buvo užsimovęs ant kaulėtų blauzdų ilgas ilgas milines a la Pypkiai kelnes, kokias, kaip liudija archeologiniai tyrimai, net tikri bajorai nesidrovėję nešioti, ir kaimo bibliotekoje-skaitykloje įsispitriojo į titulinį Servanteso puslapį, iš kurio jam viskas pasidarė, vanas, aišku. Geismų traktorius yra geriau už geismų tramvajų, gynėsi Juras, kai aš jį kaltinau begėdišku plagiatu, Tenesis Viljamsas niekados nesužinos apie jo dramą, o kai sužinos, bus vėlu pavyduliauti šlovės: kol tarnausime armijoje, „Geismų traktorius“ su didžiausiu triumfu apkeliaus visą pasaulį, užtemdys „Geismų tramvajaus“ pasisekimą, o Juras už honorarus nusipirks juodą „volgą“, dvi raudonas „javas“ su lopšiais atsargai ir apmokės smulkias Simo Lietuvaičio skolas Vilniaus lombardui, nuo kurio naftalino dvokas sklinda iki „Pergalės“ kino teatro, per tuos bjaurius kvapus žmogus ramiai pasižiūrėti detektyvų negali.

       Įkvėpimo Jurui ir kūrybinio šišo suteikė ne meilė Žiogui, tegu ją griausmas, o Froido psichoanalizės teorija ir Minalga, kuris štai užrietė nosį uniformuotas Černiachovske ir spjovė į senus draugus ir brangiausius idealus. Minalga buvo sukišęs nosį į savo užrašus su maršrutais, jam rūpėjo žygiai po armijos, į juos jis Juro ir Simo neims – ba skystablauzdžiai ir pliurpaliai, todėl pakėlė akis ir pasukiojo smilių ties smilkiniu: atseit kuoktelėjai, Jurai, mali niekus, Simai, – ir po šių žodžių akimoju užmiršo mudu, ir buvo per velnią teisus.

Minalga iš aukšto žiūri ne tik į Jurą, bet ir į mane, kaltina mus susmulkėjimu, banalumu, kompromisais ir dar septyniolika kitų smulkesnių nuodėmių. Kai pirmame kurse vėlų rudenį prisiekėme Lietuvai ant Gedimino kalno, ar girdi, Tėvyne, ar jauti mūsų žingsnius ir balsus, o tie balsai suskystėję nuo graudulio ir rislingo, kai tvirtai apsikabinome su Juru ir prisiekėme iki grabo lentos darbuotis tik Lietuvos naudai ir šlovei, kad nė trupinio aukso, nė gardaus valgio šaukšto, pajutome ir Minalgos ranką ant savo didžiavyriškų pečių – jis buvo trečias, tą vakarą prisiekęs Lietuvai, tik gal be garsių žodžių ir eilių, visokių ten žydras žydras kaip vyšnios viršūnė ir kur lygūs laukai snaudžia tamsūs miškai. Kur neprisieks – Tauro bendrabutyje knarkė sugrįžęs iš Baltarusijos salų, ten visaip guodė nutautėjusius jotvingius ir gudus baltarusius, kad jų atlietuvėjimo valanda nebe už kalnų, todėl mudu su Juru pasišaukėm porą vyrukų į talką ir užkriokėm Minalgą su geležine lova ir matracais kuprinėm iš antro aukšto į ketvirtą, paguldėm ir išėjom į paskaitas, dėjo į akį parą vyras, o tai letargo požymis, kadangi Jurui teko jį žadinti iš konservatorijos studentų, tegyvuoja tarybinių studentų draugystė, pasiskolintu būgnu.

       Per gegužės pirmąją snigo, drėbė ant orkestrų ir demonstrantų stambiais sniego kąsniais, šiandieną taip e-le-gan-tiš-kai sninga, deklamavo kalendamas dantim Miškinį Juras, aš įbrukau fuksams raudoną vėliavą, Juras – Brežnevą, Minalga – šūkį „Tegyvuoja“, tik pasaugokit, vyručiai, rektoratas šaukia ekstrrra pasitarimą, o patys tekinom – į Liuobynę gerti raudonųjų serbentų vyno, Anglijos karalienės markė, tada aš – traukiniu į Tabalėnus, Juras – pakeleivingais sunkvežimiais išdardėjo į Pypkius, o Minalga per miškus, turistą žygeivį ne kompasas, o žvaigždės veda, patraukė į Gardino pusę, į lietuviškas salas, triukšmas, svarstymai komjaunimo komitetuose, grasinimai atimti stipendijas, bendrabučius (iš Liuobynės mudu išgrūdo, ačiū slapčia atgal priėmusiam komendantui Zabielai, kuris, pro akinius pasižiūrėjęs į prasižengėlius, pasigremžė plikę, išdavė švarią patalynę ir neleido pražūti), nekaltai žvelgiančios mūsų akys – smagumėlis, sakau, iš tokio gyvenimėlio.

       Aš nepataikauju Minalgai, išdeginusiam Simą Lietuvaitį laužo žarija iš draugų rato, o Juras vis lenda į akis gerindamasis, šunuodegaudamas – girdi, Urale, kaip ten atsidūrė – paslaptis, susitiko lietuvius, jie pradeda gyventi kiekvienais metais nuo vienintelio bulvių gorčiaus, prasigyvena, juos išbuožina, tada vėl gorčius, vėl buožinimas ir taip toliau, jie laukia, kad Minalga pas juos atsibelstų su turistais, arba pasakoja apie galindus, kurie visi per tautų kraustymąsi nusitrenkė Ispanijon, kas antras ispanas dabar turi galindų kraujo, o štai rytiniai liko prie Okos, jam pačiam teko bendrauti su paskutiniu galindu, gi šis yra sėdėjęs vienoje kameroje su Solženicynu, o baltiškoje pirkaitėje per karą įsirengė savo štabą Rokosovskis, ir tas galindas, įsivaizduokit, mes įsivaizduojam, bet galindo nematom – nors užmušk, patarė sudaryti „Bagrationo“ operacijos planą – tankus įmaklinti į Pripetės pelkes, kur vokiečiai jų visai nelaukė, ir darosi visai neaišku – tankų ar galindų, tačiau tas paskutinis galindas vis žiūri į Lietuvos pusę, tam za lesom Litva, ir uodžia turistinio Minalgos laužo dūmą, bet Minalga susirūpinęs kitom nutautėjusiom ir atskilusiom nuo lietuviškojo kamieno atplaišėlėm, kurias vėl sulietuvinti yra didžioji mūsų pareiga, tik bėda su talkininkais, jie kažkokie miesčioniškai susmulkėję.

       Minalgos filosofija įdomi: mes, vyrai, dabar esame suknistoje tarybinėje armijoje, ir netgi jis sukandęs dantis tai pripažįsta, bet kadangi pašaukti prievarta – tai knisk mūsų neknisęs, objektyvi tiesa tokia: mūsų armijoje nėra. Nėra! Kaip nėra, pasišiaušiame su Juru, mes dabar čia, štai, jebitute, placas, kur marširuojame, valgykla, kur gauni košės, tvora, kurios peršokti nevalia, ji būt mane mylėjus, įsižnybk į blauzdą, Minalga, tą net Kamiu, net Felinis pripažintų, jei matytų talentus kerziniais ir lauko uniformom, kurias plaunam ūkiniu muilu ir šveičiam batų šepečiu, kur, po galais, main bon ami, maniškė Aristotelio „Logika“, aplenkta laikraščiu, kad odiniai viršeliai liktų sveiki, aš knygų branginimo išmokau iš bukinisto profesoriaus Beržerė, iš Anatolio Franso, Minalga, griozdžia ieško dviejų aukštų geležinėse lovose Juras, o be to, tarnyba tarybinėje armijoje pagal Stalino konstituciją tokia garbinga ir savanoriška, visi čia tokie laimingi, vanas, laisvanoriškai keikiasi... Savanoriška, murma Minalga, laisvanoriška, košia pro dantis Minalga, o dabar dinkit, plevėsos, man iš akių! Abudu, išgamos! Nes tu, Simai, esi tėviškės nelaimė, o tu, Jurai – bėda, siurbėlė ant Lietuvos kūno, ir visa laimė Lietuvai, kad tokios dėlės dabar lindi Černiachovsko dumble! Joms ten ir vieta, užsiknisa grabais!

       Šita tarnyba, Minalga, bus visai pakenčiama, jei paniūniuosi žygeivių turistų himną, prisimeni, Minalga, pamerkęs man, Juras niūniuoja, Laurensija vienas, Laurensija du, kada gi, Laurensija, būsim kartu, kodėl nedainuoji, Minalga, Simai, šitas drignių apsiėdęs prekybos bazės direktorius įmanytų mane savo kukulakiais gyvą suėstų, Laurensija, ir gyvenimas, Minalga, atgauna savo žėrinčias impresionistines, ak, Dega, vanas, ir van Gogas, spalvas, ir tu suvoki, jog pasaulyje, Minalga, yra tik du amžini dalykai – meno kūrinio ir moters grožis abu tau, Minalga, neįkandami, nes tu tingi pajudinti kojos pirštelį, kad aš apšviesčiau, va šitaip, Minalga, tamsą, kurioje skendi tavo dvasia, esu vienintelis, kuris, Simas gali paliudyt, kuris dėl to draskosi, kuris...

       Ak, Laurensija, Minalga, buvo puikus šokis ir taip gera buvo jį sušokti dainuojant aplinkui Stalino paminklą Vilniaus geležinkelio stotyje, kol vieną dieną tam paminklui – amen, nė Laurensija nepadėjo, grįžom, prisimeni, Minalga, nusidainavę, sušokam, sakau, Laurensiją, o Stalinas išgaravęs nakčia – tuščia, ir mes grįžtam į Liuobynę be jokios Laurensijos, užtat, Maritana, brangi Maritana, aš niekados niekados nepamiršiu tavęs, niūniuodami, Jurui prireikia gitaros, bet jo žvilgsnis užkliūva už mūro prie „Aušros“ kino teatro, ir Jurą jau neša srovė, ir mes net išsižioję klausomės, niekas nedrįsta įsiterpti, kai ta tėkmė jį pagavusi, susirūpinimo tėkmė menkai teišlikusia istorine Vilniaus miesto siena ir sienomis tarp žmonių, kurias reikia išsprogdinti, kad niekados niekados nebūtų jokių sienų nei tarp žmonių, nei tarp valstybių, o Kenedis apkabintų Nikitą, o kadangi jam bjauru – tai tegu užsirišęs akis žmonijos ir Liuobynės labui apkabina kukurūzninką. Buvo trys draugai, pagal Remarką, Minalga, o liko du. Kadangi prie antipartinės Molotovo grupės, Minalga, Šepilovas prisišliejo, tai ir tu prie mūsų prisišliesi, Minalga, prieš dembeliuką mes visi trys užsiželdinsim hemingvėjiškas barzdas, Liuobynėje surengsim fiestą (trijų rūšių sausas vynas, šiukštu spirituoto moldaviško, Juro, žinomiausio vynų eksperto, paskaita apie vyndarystę, jos stebuklus, degustavimus užsikandant sūriais, kurių skonių bukietus jis žinąs iš gausios specialios literatūros, o ji yra specfonde ir išduodama su rektoriaus leidimu, kad Lietuvaitis Simas nosies į tuos fondus be reikalo nekaišiotų, kiaušinienė, lašiniai, vengriški farširuoti pipirai „Lečo“ ir deserto, vanas, bulgariškas abrikosų konfitiūras), vieno aš gailiuosi, Minalga, kad per Žiogo ir Klišonio vestuves, prisimeni, tenai už sienos buvo karstų dirbtuvė, mes nenugirdėm sargo ir nesuguldėm į grabus nusivaišinusių pabrolių – dovanot sau to negaliu! – o gal mes vis dėlto tą padarėm, juk sąmyšėlio būta neblogo, ir aš, vanas, didžiuojuosi mūsų žygdarbiu, kuris bus aukso raidėm įrašytas į Liuobynės analus! Be to, Minalga, aš buvau bambizą sargą užverbavęs, už tris „rašalo“ butelius jis būtų supylęs purgeno ar efektyvesnių vidurius liuosuojančiųjų visiems vestuvininkams, bet šitas Tabalėnų žvirblis, šitas sudavatkėjęs Simas neleido!

       – Kur dabar tu, Minalga, ir kokį Liapovo įsakymą vykdai? Ar amerikonai per žemės palydovą mato, kaip tu kaleni dantim, sušalęs, sustiręs lyg ciuckis, kaip tu nenori tarnaut, Minalga, varge tu mano? Tavo katiliuke atsispindi svajonės, ant šalmo – prarastos iliuzijos, o dujokaukėje – prekybos bazė, kurioje tu, Minalga, dirbsi ekonomistu pagal paskyrimą ir pagal Raikiną – kai aš girdžiu apie etatų mažinimą, matau, kaip įneša naujus stalus. Tu netarnauji pagal savo filosofinę sistemą, tavęs nėra šitame pulke, Minalga, tačiau pagal Šopenhauerį – kuo idiotiškesnis įsakymas, tuo uoliau privalai jį vykdyti, tą pasakytų ir Zaratustra, jei savo vizijose, ką pasakė zampolitas majoras Paškulskis, regėtų visus idiotus, su kuriais vienaip ar kitaip reikia turėti mums čia tiesioginių reikalų, – dūsauja susigraudinęs Juras ir aiksi: – Genialu! Siužetas toks: Koba ruošiasi plėšti banką, na jaunas Stalinas, Kaukazo kalnuose toli jis gimė kaip kiekvienas, žydri žaibai žymėjo jį – jis grūdinos lyg plienas, Stalinas, Simai, susitinka jauną Pypkių apylinkėse gimusį lietuvį architektą, kuris projektuoja ir stato tiltus per Kaukazo tarpeklius, nuo Elbruso iki Kazbeko, juodu abu kalbasi, geria jauną Tašetijos, jauną Svanetijos vyną iš ėriukų odos burdiukų, jaunas vynas pats geriausias, main bon ami Lietuvaiti, kalbasi, kas įvyks po keturiasdešimties metų Kaune, Dekanozovas, liaudies entuziazmas, atvešime jums Stalino saulę, o aš pastatysiu jums tiltą nuo Baltijos jūros iki Maskvos, o tu nepastatysi, vienas kauštelėjęs rėkia – aš pastatysiu, kitas pavėpęs šaukia – aš pastatysiu, ir panašiai, pastatysiu – nepastatysi, kaip du avinai surėmę ragus, tas jaunas architektas stveria Kobą už gerklės, nori atimti stambaus kalibro revolverį „Mauzer“, palikti bolševikus, už kiekvieną kraujo lašą bolševikai atkentės, Ženevoj ir Briusely be pragyvenimo lėšų, juodu susistumdo, raičiojasi ant uolos krašto, dabar jau lyg du kačiukai, ir Koba, tas jaunas Stalinas, ereliams kleketuojant, garma į bedugnę, kur jo laukia užkeiktieji, į akmenis pavirtę vienuoliai, bet išlieka gyvas tik... čia intriga, karamba, vanas. Pala, main bon ami, užkliūva už uolos diržu, maniškis jaunas lietuvių architektas primygia tą diržą lakuotu štiblietu, dabar jo rankose tironas ir kruviniausi dvidešimto amžiaus istorijos puslapiai. Tokio siužeto ir Viktoras Hugo nesugalvotų. Per daug genialu.

       – Neblogai, Jurai, – pagiriu, tačiau genijus reikia stabdyti, pareiga, kad neužriestų nosies, – bet gal per daug šitame siužete jaunystės – visi jauni žali ir dar tas jaunas vynas...

       – Įsivaizduok, Kanto diedukas prūsas, Bretkūno antros eilės dėdė, Kantas mąstė lietuviškai ir vokiškai filosofines kategorijas, vargšelis, tik kaip sunkius akmenis kilnojo, atsimeni nuorūkas ir užrašą ant jo kapo Karaliaučiuj, zdes’ byl ja, stolevar Ivan Tarakanov, kosmogoninė teorija ir būtis, kuri valdo sąmonę... O gal atvirkščiai, velnias, užmiršau, bet tai neturi didesnės reikšmės. Pamiršau Meškausko paskaitų konspektą į Černiachovską pasiimt, – Juras kuičiasi, lyg būtų kokia viltis atrasti tą rūsčiojo filosofo paskaitų konspektą. Aš žinau, kad tose paskaitose jis būdavo retas svečias, tačiau gavo penketą ir ilgai mojavo mums po nosim savo studijų knygele – tik jis ir Meškauskas mąsto originaliai, laužo scholastikos ledus kaip ledlaužiai, o visi kiti – Sachara. Tiesa, kai kurie, kaip, pavyzdžiui, Simas – Karakumai. Jie nesupranta genijų, jiems nusispjaut į kūrybos aktą, kuris čia, Propojske, main bon ami, turi kai kurių specifinių bruožų.

       – Geriau rašyk laiškus mergoms, Jurai.

       Kol mudu simuliavom, draskėm plėšėm į smulkiausius skutelius karinio komisariato kvietimus predlagaju javitsia ir leidom pavėjui kartu su potekste – kružka, ložka, kotelok, Juras rudenį ir pavasarį tamsiai vyšninės spalvos „Java“, šalmas, odinės pirštinės, žvilgsnis iš padilbų pro apdulkėjusius akinius, davėsi po Lietuvą, lankė merginas ir šokius miesteliuose, vis pažintys, visur laukia, neaplankyti, kada dėl tavęs, žmogau, akys pražiūrėtos, paprasčiausiai neturi teisės, o teritorija – nemaža, išraizgyta pamazgyta: kelelis dulka tolumoj – pabudę kaimo šunes loja, pribėgsiu aš prie lango tuoj – gal mylimasis atvažiuoja, karamba, vanas.

       Atsakė man žmogus, giliai susimąstęs:

       – Šiam epistoliniam žanrui šiąnakt aš neturiu įkvėpimo. Teisybė, žanras teikia kūrybinio džiaugsmo, bet juk kūrėjui šalta, gelia kojas ir snapelį, ji būt mane mylėjus...

       Juras kupinas įkvėpimo, siuto ir azarto visiems kitiems žanrams ir veikloms, tik laiko jam amžinai trūksta. Einam, būdavo, su Bliūdžium į antikvariatą. Bliūdžius griebia kokią knygą, skaito, iš po tankių antakių siurbia traukia į save, kas ten parašyta, jis žaibiškai ryja knygas – ir Juras žaibiškai skaito, tik Bliūdžiui ilgai įdomu antikvariate knygas skaitinėti, Juras žvilgteli, ir visi lobiai žibit smegeninėje, perskaityti, suvirškinti, o netrukus ir išpopuliarinti tarp neskaičiusiųjų. Mūsų, istorikų, seminaruose ši savybė išaiškėja greitai ir netgi pertraukiama per dantį, gi fakultete ir Liuobynėje, kur vyrauja lituanistai, kur poetų kaip šieno, kur literatūrines ambicijas nors vežimu vežk, Juras yra pasiutiškai originalus.

       Tos Paryžiaus intelektualinės mados, pavardės, citatos, tie universiteto bibliotekos lobiai žaibiškai užvaldo Jurą, užtenka jam tik kyštelėti nosį, prabėgti pro skaityklą, kur kelnes pratrina studentai ir kur tiek gražių studenčių akyse žudo žydinčią jaunystę, pro šiugždančią knygų, žurnalų lapais orią profesorių skaityklos rimtį, pro fondus, kur reikia specialių leidimų, vyrukai su panelėm vargsta prie knygų kaugių, prie užrašų vakarais, gi Juras tik praeina pražygiuoja – ir jau perskaitęs viską, išvėtęs lyg grūdus nuo pelų tikras, reikalingas žinias nuo menkaverčių, nuo balasto. Mudu su Juru prisipirkom antikvariate senų knygų, net lotynų kalba, kai kurias parodom draugams, kitos dulka ant Liuobynės ar Tauro bendrabučių aukštų, aš jas dar skaitysiu, o Juras – jau perskaitęs (nors dar dorai nepavartęs), jam viskas aišku, žinios įsiurbtos vienu atsikvėpimu, o pažinimas gurkšteltas ir dabar dosniai, imkiet mane ir skaitikiet, dalijamas visiems norintiems. Aš atėjau į universitetą su nuosava biblioteka, visiems pasakoja Juras. Kada nors studentų ir profesorių kartos naudosis unikaliu turtu, samstys žinias samčiais ir tas fondas, Simai, vadinsis Stepo Juro fondu, o ekslibrise bus Pypkiai, spinduliai ir mano profilis tobulai graikiška nosim, Lietuvaiti.

       Mes, istorikai, vargstam archyvuose ir rankraštyne ieškodami medžiagos pirmiems savo darbeliams, o Juras švystelia kaip meteoras ir sugeria sau reikalingas žinias, datas ir faktus, tada nuvėdaluoja fantazijos sparnais į kūrybą, kuri, main bon ami, yra dieviška, o jūsų buitis yra priplėkusi. Viso to reikia priešgyniavimams – Juras visada neigia, ką teigia kiti. Tarkime, visiems žinoma, ir daugelis istorikų mano, kad senoji Lietuva buvusi tarp Kernavės, Vilniaus ir Trakų, Juras įrodinėja apsiputojęs, kad prie Pypkių, ir spjauna į draugų argumentus, jog Pypkiai turėję atsirasti tik po to, kai Kolumbas pargabeno iš naujojo pasaulio tabako, – nieko panašaus, esą karžygiai rūkę sutrūnijusias pintis, lygiom dalim sukrandžytas su vyšnių lapais dar Mindaugo laikais, ir į Vorutą šią tabako manufaktūros produkciją gabenę iš Pypkių. Karalienė Bona turėjo rezidenciją Tabalėnuose, tarp Tabalinės upės ir paežerės pievų kadaise plytėjusiame ežere buvusi sala, mėginu atvesti jį į protą, o Juras vis savo giesmelę gieda – Pypkiuose italė, žinai, jauna, temperamentinga, pienas, vanas, ir kraujas, dailių bajorų apsupta, ką veikti jai su tuo sukriošusiu Žygimantu, pelenai iš kelnių byra, Senuoju, pasistatė mūrinę renesanso stiliaus pilį, pagal sumanymą turėjusią užtemdyti Trakus, iš ten siuntinėjo prakeiksmus švento Petro sostą uzurpavusiems ir kraujo tvane Italiją paskandinusiems Bordžijoms, nebuvo Bonos rezidencijų nei Dubičiuose, nei Tabalėnuose, kadangi nuodai Barborai Radvilaitei buvo maišomi Pypkiuose, supilstyti ir patiekti gerti, prašome, maloningoji mūsų marčia, ragauti šio žalio vyno iš paauksuotos taurės, kurią jūsų mylistai tiesia, meiliai maloningai šypsosi iš šermuonėlių mantijos su žemčiūgais ta profesionali nuodytoja Sforca, pšeprašam, taurininkas Jurovskis, ir jis tai įrodysiąs moksliniais Pypkių seniūnijos ir Bario kunigaikštystės ryšių tyrinėjimais.

       Iš Juruko išeitų geras istorikas, bet jį reikia grandinėm prirakinti prie darbo stalo, burba Bliūdžius, iš retežių nieko doro neišėjo, tūkstantis knygų ir tavo, Juruk, viena naktis, tas gerai, kol jaunas, o broli, bet mokslas atsiranda tik sistemišku darbu ir atkakliomis, sakyčiau – prometėjiškomis pastangomis. Eikš, Jurai, štai retežiai, gaudau Pypkių kėkštą aš, Bliūdžius namuose iš kartono ir visokiausių medgalėlių pasidaręs galerą, štai, Jurai, įsivaizduok, kad tu moksle kaip galeroje grandinėm prirakintas irkluoji per audringą jūrą... Bliūdžius pažvairuoja viena akim į savo kortelių ant grindų krūvas, jos turi virsti moksliniu veikalu, įrodančiu vieną tezę – Marksas klydo, o Bliūdžius – ne, be to, dar pagrindžiančiu planinės ekonomikos blefą, furoras bus neapsakomas, draugai užu balos (taip Bliūdžius vadina Ameriką) aiktels ir prisimins Vytauto Didžiojo universiteto korporantų himną su priedainiu „Kram krim krambamboli“. Bliūdžius draugams, „Neringai“, Kolumbo karavelėms, kasdieniam apetitiškam, jebitute, sultingo karbonado su pipiriukais valgymui, kavos gėrimo ritualui, mudviem su Juru atranda laiko, kortelėms – nelabai, todėl aš neguldau galvos ir dėl epochinės svarbos mokslinio profesoriaus darbo, dėl kurio sudrebės Kremliaus pamatai, ir dėl Juro retežių...

       Prirakinsi tu Jurą, jo pėdos seniai ataušusios! Mudu su Bliūdžium, abu su knygom po pažastimis, kėblinam gatve – aš pageidaučiau į Liuobynę, gal, sakau, kur nors pamatysiu tas Juro pėdas, Bliūdžius mane tempia į Podhalės turgų. Nusiperkam karštų žirnių, susipilam į kišenes, šildomės sužvarbusias rankas. Aš kalbu apie aistringą Juro meilę universiteto bibliotekai ir koks jis nuostabus bibliofilas, Bliūdžius kraipo galvą. Kur tu, Jurai, auu... Juk vakarais Liuobynėje, gurkšnodamas iš puslitrinio stiklainiuko pašildytą džiovintų obuolių kompotą be cukraus, Juras piešia mums vaizdą, kokia būsianti jo biblioteka ir darbo kabinetas: juodmedžių raudonmedžių įstiklintos spintos, kareliško beržo lentynos, knygos – antikvarinės graikų, lotynų, Vakarų Europos autorių tvarkingai sudėliotos tviska, Homeras, Rablė ir Servantesas po ranka, Euripidas ir Moljeras užkišti tolėliau, nors ir jų tomų nugarėlės paauksuotos, Romenas Rolanas su Sienkievičium per vidurį, anei dulkelės, Simai, o lietuvių, vokiečių ir rusų autoriai susimaišę su rankraščių šūsnimis, kokį atverstą Sirokomlę, tarkim, rasi prie pusiau skaitytų „Budenbrokų“ ar kasdien paskaitomos Tekerėjaus, vanas, „Tuštybės mugės“, darbingas chaosas, bronziniai kandeliabrai ir sietynai žėri prakilnia prabanga, bibliotekos-kabineto šeimininkas juodo aksomo chalatu, avikailinėm šliurėm šlept šlept žiū atšlepsi pernakt, ak, tos titaniškos, įkvėpimo kupinos, naktys, nusidirbęs ir atsidrėbęs fotely rūko pypkę, kvapnus turkiškas tabakas pif paf urduliais, kambarinė baltu iškrakmolytu, Simai, kyku stypčiodama, išraudusi iš drovumo, neša padėklą, Meiseno porceliano puodukas su Radvilų, na to Boguslavo, trijų valstybių magnato, herbu, garuoja kava, bet įsiveržia JI, atlasinis chalačiukas atsilapojęs, pati tą puoduką su kvapnia garuojančia arabiška, Simai, kava tiesia prie kabineto-bibliotekos šeimininko lūpų, siunčia kambarinę į cukrainę pirkti prancūziškų bandelių ir medaus, klausykite visi atidžiai – ir tada JIS pasako, jog visus šiuos lobius – kaip ir Tadas Vrublevskis – padovanos Vilniaus miestui, žinoma, su sąlyga, Simai, kad tie lobiai nebus išdraskyti. Tada įvyksta visa kita, o kas – nepasako, tik pabrėžia – po darbų Lietuvai ir pasauliui gali būti, tau tik žvengt, Simai, ir terūpi, visa kita. O po šimto metų koks nors studentėlis iš alma mater, vanas, vilnensis vartys skaitys tas knygas ir spoksos į ekslibrisą – jaunas vyrukas mirko kojas vandenyje, bliūde iš Liuobynės, Zabielos sandėlio, inteligentiškas bernėkas iš Pypkių lygumų šilų atsirėmęs į knygų stirtą, ir kuklus, main bon ami, lakoniškas, profesoriau, užrašas išraižytas EX LIBRIS STEPO JURO. Klausydamasis apie vyruko iš Pypkių dovaną Vilniui, aš negailiu spalvų Juro kilnumo charakteristikai, Bliūdžius kraipo galvą, karšti žirniai kišenėse atliko dvejopą funkciją: sušildė rankas ir pasotino, o Juro meilė knygoms ir bibliotekoms liko alkana.

       Po didžiojo universiteto bibliotekos gaisro, kada pilni kiemai buvo prikrauti apdegusių knygų, su draugais iš istorikų grupės atidirbinėjom privalomas akademines valandas – rankiojom sveikesnes, paišini kaip velniai nešėm į vidų, krovėm, ir tada paaiškėja, kad knygų, nepaisant nuostolių, vis tiek liko marios, nejaugi, sako Juras ir susiima už galvos, reikės perskaityt tokią gausybę, smegenys mano išdžius, nusiramink, Jurai, apsiribok tik specialybe ir kas tavo širdžiai didžiausia patieka, Juras dulpščia lyg susisielojusi bitelė, o kai mes užsinorime pasišnekėti apie Juro skaitymus – lieka tūkstančiai sveikų ir tūkstančiai apdegusių knygų, o Juro nebėr.

       Skaitydamas Juras geria puslapius lyg kempinė vandenį ir kritikuoja mane už lėtą skaitymą, mat jis – sakalas, o aš – tik sraigė nuosavam kiaute, mėgina mokyti: paimi, main bon ami, knygą, žurnalą – Juro kantrybė geležinė, ir tada va šitaip – tvykst akimis žibit, geri, trauki į save žinias tarsi gaivinančius gyvybės, ar gėrei kada, nabage, klevo sulą, syvus... Išpampsi nuo žinių, idėjų ir vaizdų, Jurai, nusprogsi nuo metaforų pertekliaus, Jurai, paaiškink, Jurai, nesupratau, kaip man ir ką skaityt, bet aiškinti nėra kam, kamparas išgaravęs. Jeigu jis taip lėtai skaitytų, jei jis būtų toks flegmatiškas lėtapėdis, ar taptų tuo, sakykite susimildami, kuo neabejotinai yra – žinomiausiu studentu eruditu, enciklopedinių žinių maišu, pagaliau fontanu, dosniai ir nesavanaudiškai švirkščiančiu menines, mokslines idėjas miriadais į visas puses, nes yra tūkstančiai knygų ir tik vienas Juras, nes pasaulyje egzistuoja daugybė nuostabiausių dalykų – ir tik vienas Juras, nes gyvenimas prabėga audringai, įvykis veja įvykį, visur reikia suspėti, visur dalyvauti, visur visas mylėti ir būti mylimam – o esi, deja, tik vienas Juras, tai kokią pražūties duobę iškastų, ta baisi duobė žarijų našlaitėlę ir prarijo, lėtas skaitymas, juk knygas skaityti – tai ne žolę rupšnoti, tą net visos Tabalėnų ožkos žino, o vienam užsispyrusiam Tabalėnų ožiui Simui by tik geriausiam draugui priešgyniauti. Štai Juras tik prabidzeno pro biblioteką – ir viską jau žino apie Lafajetą, išgarsėjusį Paryžiaus gatvės mūšiuose narsumu, arba Mirabo, kuris, vadovaudamas tai pačiai prancūzų revoliucijai, įsigudrino dar ir karaliaus šnipu būti, o koks Juras yra prancūzų, rusų, lenkų klasikos žinovas – tai nė neklausk, užčiaups tavo burną citatom ir faktais.

       Šalia šių mokslinių Juro ypatybių ir žvėriško žinių troškimo, kuris tik patvirtina nuojautą, jog šis vaikis dar nustebins Lietuvą, mane, Liuobynę, kurso draugus, visus prijaučiančius, žavi ūmūs pypkiečio šastelėjimai į Paryžių, į vienminčių egzistencialistų susibūrimus, į intelektualines idėjų puotas sriubčiojant jaunus vynus božolė ar bordo, ruduo, Paryžiuj šlapia, bulvaruose šviesu, į Londoną pas misterį Dombį ir jo sūnų – abejonės dėl šių šastelėjimų realumo išsklaidomos vienu vieninteliu žodžiu: durniai. Tyliai ištartu. Tik labai įkyriai kamantinėjamas, kai rioglinamasi ant kupros arba lendama į sielą purvinais batais, atšauna: netikintys tuo, kuo, Jurai, prašom pasakyt, netikintys tuo tamošiai bekepuriai yra materialistai, o jis operuoja tiktai vienu daiktu – amžina idėja, kadangi yra idealistas ir tuo didžiuojasi. Amžina! Idėjai, minčiai, kūrybai, menininkų, vienminčių draugystei pagaliau neegzistuoja valstybių sienos, geležinė, vanas, uždanga! Deja, mudu su Simuku vėpsojom į pokario tikrovę – jis Tabalėnuos, aš Pypkiuose – ir niekaip negalėjom pamėtėti Čerčiliui idėjų, todėl jo kalba Fultone apie geležinę uždangą išėjo tokia vienpusiška ir nevaizdinga, ji būt mane mylėjus! Jis, Juras, sutinkąs – armija tuos jo šastelėjimus su amžinomis idėjomis pas brolius egzistencialistus šiek tiek apriboja, bet užtat yra Marselis Prustas, vidinis jo monologas, main bon ami, ir polemika dėl idėjų, praturtinta placo šlavimo, ustavų ir taip pat idėjiškų pašnekesių su kareiviais, iš kurių jis išskiriąs du – primityvų materialistą Simą Lietuvaitį ir sveikos, košer, mąstysenos skeptiką, filosofinės stoicizmo mokyklos atstovą Jašą Finkelšteiną, kuris užmigo jaukiame butelyje, esančiame Vilniaus Aguonų gatvėje, o atsibudo Černiachovske, antrame kareivinių aukšte šalia geležinių Simo ir Juro lovų, ak, kokia laimė paprastą mėsos kapotoją aplankė – jis jau Propojske, apsuptas šitokių, matvaitak, draugų. Jūs visi žūstate, kadangi neturite idėjų, todėl klausykite to, kuris nežus, kadangi gali, kilniadvasiškai, be procentukų, main bon ami, paskolinti jums savo nemirtingų idėjų ir, be to, – meninių, o jos Propojske yra aukso vertės!

       Ir dar tu esi didysis Vilniaus keliauninkas, tą net Minalga, sukandęs dantis, skruostikauliuos gūbriai, pripažįsta, o Minalga, main bon ami, yra indoeuropietiškas tipas. Juras aukštesnis, prakaulesnis, kojos jo ilgesnės, kažkoks užslėptas organizme motorėlis be garso tvaksi, o kur – nustatyti nepavyksta, verčia, gena jį vaikščioti, eiti, žygiuoti, keliauti, dangintis ir vis po Vilniaus kalveles, kada mieste trošku pasidaro žmogui, jo sielai ir, vanas, main bon ami, poezijai, ji būt mane mylėjus. Mes svaigstame nuo Vilniaus architektūros muzikos, bet išreikšti tą prikimusiu balsu gali tik Juras. Vilnius – mūsų svajonių miestas – metafizikai nėra aprėpiamas, nes jis turi tik vieną Jurą. O tam Jurui reikia vestis drauge patapusią merginą būtinai į Markučius ir deklamuoti eiles prie to svyruonėlio, o ne prie kito beržo, mat jis svyra į Puškino muziejaus pusę, monologas apie Puškiną, kuris Vilniuje nesilankė, apie Adomą Mickevičių, kuris čia Odynecui deklamavo Marilei paskirtas eiles, tai yra poetiška ir mergaitėms patinka, aišku, toms, kurios nėra proziškos vėplos ir jaučia, kas yra polėkis bei širdies troškimai kilnūs, main bon ami Lietuvaiti. O tam Jurui užsimuštinai reikia per pusnynus nuklampoti į kažkokį šileliuose paskendusį nusususį Karoliniškių kaimelį ir tave nusitempti, lodyti šunis, gaila, dabar negaliu tau parodyti, Simai, ąžuolyno ir kad Vingis kaip ant delno, nes tenai, vanas, gyveno povų plunksnom apsikaišiusi viena panytėlė, kuri per krakosmetį vadovavo Panerių priekalnių plėšikams, juos dragūnai iškorė, o pas gražuolę atsibeldė piršliai iš garsios, main bon ami, Pypkių seniūnijos, ilgai ta žavinga plėšikų gaujos atamanė laužėsi, bet galiausiai buvo užburta narsaus Pypkių seniūno Jurovskio, kuris į ją žiūrėdamas laižėsi ir vis suko ūsus, jis jai neištikimas, ir tuomet ji persirengia husaro mentiku, iškviečia vyrelį į dvikovą, k barjeru, pan Jurovski, krinta ant žemės, kas krinta, gal tu, Simai, kvailiau gali paklaust, – kad išklausytum šią autentišką istoriją, privalai su Juru išmalti per sniegynus dvidešimt kilometrų ir nusivaryti nuo kojų neturi teisės, kadangi esi jo meiliai vokiškai prancūziškas main bon ami, o tai yra didi privilegija.

       Su didžiuoju vaikščiotoju keliauninku kiekvieną rudenį klaidžiojame po Vilniaus kapines, kiekviena žemės pėda – kapinės, main bon ami, man gi – sraigei, menkučiausios erelio, sakalo plunksnelės nevertai, norisi bent vienos pėdos, kuri gilybėse būtų laisva nuo kaukolių ir skeletų, išlandžiojame protestantų kapines ant Taurakalnio, Bernardinus, bet smagiausia Jurui rėžti monologus bastantis palei žymių žmonių kapus vis dėlto Rasose. Kartą tose lapų aukse paskendusiose Rasose sutikome trejetą normalios galvažudžių išvaizdos vyrų, jie buvo ką tik išlindę iš barokinio didžiūnų kapavietės rūsio, man, matant randus, tatuiruotes „liubi mamu radnuju“ ir panašius kriminalinių padugnių plėšikystės ženklus, sustingo kraujas, o Juras neprašomas paslaugiai siūlo jiems užsirūkyti ir ima pasakoti Korolenkos „Požemio vaikų“ siužetą, du požemio vyrai dūmydami įsistebeilija į Jurą, įžūliausio snukio bandos vadeiva užsikiša cigaretę už ausies, lėtai dėl akių pabindzenęs, aš raunu šalin – mat spėjau pamatyti kapavietės koplyčioj suverstus purvinus žmogystų migius, pasivijęs Juras koneveikia mane, esą sutrukdžius įdomią pažintį, kuri jam priminusi duobkasį „Hamlete“, varto žmogėnas išraustą iš žemės kaukolę, varto ir tais pačiais pirštais, žiūrėk atidžiai, Simai, va šitaip – įsimeta į burną šio to pakramtyti, su apetitu mm niam niam, gal kirminą, Jurai, nusispjaunu aš, gerkle kyla šleikštulys kaip Tabalėnuose, kai vyresnysis Žibūdukas – Mykolas, kuris dabar kolūkio pirmininkas, žiemą kluone pasakodavo, jog skaniausias daiktas pasaulyje yra maži akli peliukai su grietine, dabok, Simuk, kaip duobkasys žiaumoja, Stratfordas, Globuso teatras, gardumas to kąsnio, nes kaukolės laikymas tam filosofui, su kuriuo palyginus, main bon ami, Dekartas tėra liliputas ir gnomas, nesugadina, vanas, apetito, atvirkščiai – jis skaniai čepsėtų net į kapų kirminus žiūrėdamas, tamstelė visai neturi fantazijos – tie simpatiški vyrukai, jis galvą guldo, kurios nors Vilniaus gamyklos tekintojai darbo pirmūnai, o atsibastė jie į Rasas tiktai iš nostalgijos istorinei praeičiai, tai grįžk pas juos – gal sprandą nusuks, o tie vyrukai tom pačiom rankom krauna į krūvas kaukoles ir tom pačiom rankom, nežiaukčiok, Simai, po perkūnais, ima valgį, kramto, ryja, apžėlę Adomo obuoliai gurkt vagi šitaip kilojasi, bul bul bul geria iš butelių kakliukų, vėl čiupinėja kaukoles, piknikas che che Rasose, čia tiktų šekspyriškas monologas, Juzefas Pilsudskis, esu įsitikinęs, kad Rasose, sutikęs panašius iš kapų rūsio išsikepurnėjusius tipus, sumanė tapti Lenkijos maršalu ir valstybės viršininku, suplanavo žygį „Na Kovno“ ir suformulavo „Sredniaja Litva“ doktriną, jei Viktoras Hugo būtų panašiai mąstęs kaip tamstytė, mes neturėtume, vanas, Lietuvaiti, šiandien „Vargdienių“ – tuos tomus Juras gal bus vargais negalais įveikęs, bet pradedi tuom smarkiai abejoti, kai jis juose apgyvendina Kvazimodą, Žaną Valžaną išguja pas grafą Montekristą pasikalbėti apie Geležinę Kaukę, Mariją Antuanetę ir Bastiliją, o Gavrošą priverčia skambinti Paryžiaus katedros varpu.

       Juras temptų mane pėsčiom, tačiau į stotį jį šįkart tempiu aš, tipai iš kapinių, ačiū Dievui, nesiveja, įgrūdu į troleibusą, pats įsėdu – kaip ir visada, keleiviai iš tamsiai raudonų kepuraičių su žaliu apvadu ir juodu blizgančiu snapeliu, iš Juro garsingų kalbų turi, privalo sužinoti, kas mes tokie per paukščiai, ir kad studijuojame, ir kad gyvename Liuobynėje, taip pat nugirsti, bene gaila, vieną kitą idėjų, vaizdų, svajonių nuotrupą, tegu žino, kad teko jiems laimė nuo geležinkelio stoties iki prospekto keliauti su tokiais dviem įdomiais studentais iš Vilniaus universiteto, netrukus žydrai dryžas fanerinis troleibusas netveria iš mėlynos laimės, jog vienas studentas yra Stepas Juras, o kitas – Simas Lietuvaitis, bet pirmasis yra malonesnis ir protingesnis, o antrasis – nervingesnis ir piktesnis. Pakeliui į Liuobynę Juras graužia mane, kad, būdamas tulžingas ir pagiežingas – argi jis žinojęs, kad jo draugo tulžies pūslės sekrecija sutrikusi, – Rasose neleidau jam susipažinti su įdomiais vyrais, girdi, Rasų įspūdžiai negali būti apriboti Basanavičiaus, Čiurlionio kapais ir Pilsudskio širdimi, tos individualybės, laikyk maulę, main bon ami, be abejo, būtų išryškinusios Rasų archaiką ir dvasią, praturtinusios mano kūrybinius ieškojimus originaliais tipažais, o dabar jie – tie personažai – pragaišę visam laikui ir dėl to yra labai apmaudu turėti tokius draugus. Ir iš viso, vanas, kai pabendrauji su tokiais draugais ir jie spjauna tau tiesiai į dūšią – supranti, kad gimei ne laiku, jog kitose epochose būtum minties, sąžinės galiūnas, išgarsėjęs nemirtingais veikalais ir žygiais mitinis didvyris a la Heraklis iš Pypkių, išgarsinęs Jurovskių vardą, užtvenkto medvėgaliais Nemuno srauniais vandenim žžiibit išmėžęs visus Lietuvos tvartus, o dabar triniesi su kokiais nusmurgusiais tipeliais a la Lietuvaitis Liuobynės ar Tauro bendrabučiuose ir neturi kam išlieti širdies, neturi su kuo pasidalyti idėjomis, nuo kurių, pačiupinėk, Simai, sprogsta ši galva su aukšta genijaus, pačiupinėk, kakta.

       Ar prisimeni, kaip aš tau Pypkiuose, o man tie jo Pypkiai skęsta ūkanose, mat išbildėjom iš Vilniaus geležinkelio stoties ankstų rytą, o išlipome neprivažiavę Pypkių, vėliau Juras aiškins – kad aš iki valios prisivaikščiočiau trauklapiais kraujažolėm apaugusiais takais, kur bėgiojo jo basos kojos, temstant aprodė likusias Jurų sodybvietės liepas, čia, main bon ami, aš sunkias godas dūmojau, o žvaigždutė nušvietė likimą – Vilniaus universitetas, Liuobynė, draugystė su Lietuvaičiu Simu iš Tabalėnų, jam tas sodas tebėra, man jis – tik plynas laukas su keliais „stalinecų“ pasigailėtais medžiais, Pypkius pasiekiame jau visai sutemus, aš tyliu, Juras vis pasakoja apie ranetus, nuo Jurynės sodo ranetų – auksaspalvių, šiurkščia odele, išsilaikančių iki kitų ranetų derliaus, tokių ranetų visoje Lietuvoje, main bon ami, užsimušdamas nerasi – prakvipdavę visi Pypkiai, tamsoje dūliname palei tvirtovę primenančią bažnyčios tvorą, pasirodo, Pypkių senamiestis su pilimi, užsilikusį kuorą tau parodysiu, Simai, sudegė dar per pirmąjį maskvėnų antplūdį, likusią dalį pribaigė prieš šimtą metų kažkokios Pypkių gaspadinės noras iškepti šeimynai blynų, nuo tų užsidegusių taukų akimoju užsiliepsnojo šiaudiniai stogai et cetera, Juras vis pasakoja apie Jurovskius ir vieną jų giminės vyskupą, aš tyliu. Ką tik pastatytame vietoj melioracijos nušluotos Jurynės mūrinuke tyli tupinėdami apie mus senukai Juro tėvai, įsiterpdami vienu kitu žodžiu, stalas lūžta nuo vaišių, keptuvėje šviečia dvi dešimtys kiaušinių trynių, atsiklausyti sūnelio pagranduko negali, o Juras vis kalba ir kalba, kalba apie save ir Pypkius, senukai tirpsta iš laimės bijodami praleisti nors vieną mylimiausiojo užvadėlio žodį, aš negaliu atsistebėti, kaip du tokie tyleniai, kuklūs, dievoti pypkiečiai galėjo paleisti ant svieto visišką savo priešingybę – vėjų pamušalą Jurą, ir į ką, į kokius Pypkių viesulus jis galėjo atsigimti. Taip mes ir išvažiuojame atgal, o Pypkiai tą dieną ir visados vėliau man egzistuoja tik Juro pasakojimuose. Kadangi tie pasakojimai visados yra autentiški, tai autentiškas ir Pypkių vaizdas mano širdyje, ir bažnyčia, ir jos vieninteliai Lietuvoje paauksuoti altoriai, sumeistravoti Juro prosenelio. Pypkiai yra Juro altorius, o aš privalau džiaugtis turįs draugo teisėm privilegiją melstis tam altoriui ir į klausimus – ar prisimeni, main bon ami, kaip Pypkiuose – visada privalau atsakyti: taip, kol gyvas neužmiršiu (Vilniuje, Liuobynėje), tak točno (Černiachovske). Du vaizdus iš trumpos, bet amžinos Pypkių odisėjos nutyliu: pramerkęs akis, matau – motina glosto miegančio Juro plaukus, pataiso apklotą, vėl glosto, raudoni aušros pazarai šviečia pro langą, gieda gaidžiai, juda nuo rytmečio vėsos užuolaidos, palovy juodas kačiukas iš molinio sudaužyto puoduko šukės godžiai laka pieną – meluoji, main bon ami, pasakytų Juras, juk net kačiuko vaizdui jis suteiktų pritinkančią formą, kačiukas taptų dingstimi impresijų, kurios yra ne kas kita kaip improvizacijos, pastarosios savo ruožtu... Motina glosto miegančio Juro plaukus. Net stovėdamas priešais šautuvų vamzdžius ir laukdamas, kada pasigirs komanda: „Ugnis!“ – net ir tada aš, sukapok į gabalus, nepasakyčiau, kad tą rytmetį Pypkiuose, naujuose tėvų namuose, Jurui seilė buvo nusidriekusi ant pagalvės nuo įmygio saldumo, ir tada pasirodytų Juras su patenkintu mano malonės prašymu – atleisti nuo mirties bausmės Liuobynės idealų išdaviką! – ir primintų man, mosuodamas tuo brangiu popierėliu, kad už gyvybę tamstytė, main bon ami, privalai dėkoti pirmai ir paskutinei, tačiau nepakartojamai kelionei į Pypkius ir ypač ranetų iš senojo Jurų sodo skoniui, ji būt mane mylėjus. Keisčiausia, kad, apipindamas Pypkius – tuos Lietuvos Atėnus – visokiausių istorijų ir autentiškų nutikimų vainikais, barstydamas Lietuvos istoriją Pypkių didybės pipiriukais, Juras tyli apie tėvus, ir aš matau, kaip motina glosto Juro plaukus. Pypkiai – gražiausios lietuvių genties žemė, ir aš privaląs, neginčijamų argumentų priremtas prie sienos, sutikti, kad dorų, darbščių, dvasingų, gabių ir aistringų lietuvių protėvynė yra Pypkiai, na o dėl Tabalėnų – būk savikritiškas, Simai, ir aš prikandu liežuvį, juk buvau svetingai pamylėtas, nors taip maga kirstis dėl Tabalėnų ir kad jie nublanksta prieš Pypkius.

       Tąsyk grįžtant iš Pypkių aš sužinojau, ko dar nebuvau girdėjęs – įsimylėjo jis dešimties metų, ji buvo mokytoja, jis jai rašė laiškus eilėm ir proza, iš tų neišsiųstų laiškų, Simai, tu sudarysi padorų tomelį, šią valią jis pareikš testamente, Vilniuje – tu bėgi į Liuobynę, o jis žaibu kurna pas notarą tos paskutinės valios skelbti, ar pirmos meilės objektas bent nujautė jo kančias – paslaptis, šis siužetas neįkainojamas jokiais pinigais, o kulminaciją jis įvertintų milijonu, dolerių ar rublių nesvarbu, ir taip toliau – iki paskutinio vagonų ratų girgžtelėjimo Vilniaus geležinkelio stotyje Juras apsėstas įsiamžinimo idėjų, o aš matau, kaip motina glosto miegančio Juro plaukus.

       Beje, įsiamžinti ir tapti Europos, pasaulio garsenybe Juras pasiryžęs iškart, po kelerių balzakiškai titaniško darbo metų, nes keturiasdešimties metų, vanas, sulaukęs jis būtų sukriošęs iškvėšęs senis, o tokiam keturiasdešimtmečiui seniui, pats, Simai, pagalvok, – nereikalinga nei šlovė, nei pinigai, nei moterys, keturiasdešimtmečiai, Lietuvaiti, privalo rūpintis savo įkapėmis – štai tokią teoriją vėlų vakarą jis man išdėsto Tabalėnų geležinkelio stotelėje, – aš vėluoju jo pasitikti, traukiniui sustojus lekiu kiek įkabindamas, mane apakina šviesa, sustoju instinktyviai, vos nesitėškiau kakta į plieninį semaforo stulpą, Jurai, rupūžiokai, per tave vos neištaškiau smegenų, o jis, atsainiai kyštelėjęs ranką – paspausti jo delną, glebius pirščiukus yra malonė, – ramiai man būgnija tą savo ūmaus išgarsėjimo teoriją: tik dabar, tik šiandien, Simai, na ne šį vakarą, bet tučtuojau, o dabar vesk mane pas tetą Veroniką, aš jau užuodžiu jos blynukus, aš jau girdžiu jos balsą: Stepukas atvažiavo! Velnias, šiek tiek pavėlavau gimti, Simai, jei būčiau gimęs tamsiaisiais buržuazinės santvarkos laikais ir dvidešimt kelerių, main bon ami (tą vakarą pirmą kartą susimylėjo suteikti man malonę ir kreiptis šiuo savo sugalvotu kreipiniu, tik poliglotinių sugebėjimų kupinas Juras tam turi teisę, teta Veronika nuo to, main bon ami, kaito visą vakarą, taisėsi skarelę ir kaito), tos kelerių metų intensyvios kūrybos, kovoti, degti, nenurimti, būtų pakakę su kaupu natūraliai, nesistumdant alkūnėmis su Sofokliu ir Šekspyru, atsistoti šalia Tolstojaus ir Stendalio, šiokių tokių problemėlių kelia Čechovas – įsivaizduoji, tik sugalvoju kokį siužetą, tik sukuriu kokį nemirtingą charakterį, pasirodo tas Antoška Čechontė, nors ir sirgo atvira tuberkuliozės forma, jau suspėjęs čiaukšt braukšt tą padaryti, kartais netgi, koks begėdiškas įžūlumas, daug geriau už mane, nors dėl stiliaus, vanas, ir formos, tai zemstvos daktariukui iki manęs toli šaukia, na aš jam dar parodysiu, dar parrrodysiu! – ir trisdešimties jis, Juras, jau būtų lošęs su Vinstonu Čerčiliu kazino Monte Karle, kas tas ponas, klausia Remarkas Marlenos Dytrich, tai tu nežinai, Erichai Maria, čia paslaptingasis genijus iš Rytų Europos, iš tos šalies, kurią labai apytikriai pavaizdavo Merimė „Lokyje“, jį beprotiškai įsimylėjusios visos Žydrosios pakrantės moterys, įsivaizduoji, aš, niekada nepralošianti Marlen, jam apvalią sumelę prie kortų stalo prakišau, tu atsiskaitysi, – ir papsėdamas paauksuotus cigariukus jis, Juras, būtų be didesnių diplomatijų paklausęs jos didenybės premjero, tie anglai keturiasdešimt penktaisiais, pasirodė, besą nedėkingi paršai, neišrinko būsimo jo bridžo partnerio – antrojo pasaulinio karo laimėtojo, o pasirinko kažkokį nupiepusį leiboristą, kažkokia niekingai putlia Etlio pavarde, taigi jis, Juras, būtų tiesiai šviesiai paklausęs, kodėl, sere premjere, neiškėlėte Lietuvos, taip pat Tabalėnų ir Pypkių klausimo Jaltos ir Potsdamo konferencijose, o po to lošimo visą susižertą sumą ir dar honorarus būtų nusiuntęs Lietuvon, jei yra kažkoks Maršalo planas, tai kodėl negali būti Juro plano, tačiau susidurtų kaktomuša žžych su Maskvos klausimu, o kaip jį dabar išspręsti – neišneša mano galva, Simai Lietuvaiti. Ir mano, Jurai, jebitute.

       Po kojomis pasimaišo Safar ogly, šnypščia kreivą nosį, trečia kuopa atlieka itin slaptą užduotį N kvadrate, Liapovas jį siunčiąs pas pulko vadą, be jo kombatas – kaip be rankų, Juras, girdžiu, tyliai burblena, sučiuptam diversantui – jei draugas seržantas nori būti pristatytas didvyrio žvaigždei – reikia užkimšti koserę žole ir tą kliapą nešiotis kišenėj kaip narsumo įrodymą. Safarovas, vargais negalais įveikęs keturias klases, už dešimt avinų nusipirkęs vidurinės atestatą, apdovanotas medaliu „Už šaunų darbą“, iki armijos ganė avis ir žiopsojo į naftos gręžinių bokštus Apšerone, prie Baku, nežino, kad aš – kaip ir Juras – baigęs universitetą, užtat Juras šaudyklos balose šliaužioja dvigubai ir indus virtuvėje plauna trigubai (nuteliūškuoja šaltu vandeniu košės likučius) dažniau.

       – Jūs abu liekat saugot šio svarbaus objekto! – ir išnyksta.

       Objektas – kreivai šleivai sumūryta siena, mūrijo kelnės ir plaktuko neregėję ruseliai ir kirgizai, lietuviai visi kaip vienas atsisakė („Apgaus šunskumpiai, – sakė Kudrėnas. – Plušėsi kaip juodas jautis, prakaitą liesi cisternom, o jie vis tiek neišleis namo anksčiau kaip ant šventos Nigdės“), siena prišlieta prie vokiškos arklidės iš raudonų plytų, tie meistrai statė tūkstančiui metų, kaizerio ir Hitlerio laikais čia stovėta raitelių pulko, dėl to arklidės paverstos sandėliais, o kareivinių antrame aukšte, kur mes – trisdešimt septyni, kur aitriai dvokia autais, batų tepalu, prakaitu, komandom ir, suprantama, matvaitakizmais, gyveno tik septyni vokiečių kareiviai, tai liudijo lygiai septynios įdubos karabinų buožėms, viskas įkirsta su skrupulingu vokišku pedantizmu, tarsi tą būtų stebėjęs svarbiausias jų Pričkus – Fridrichas Antrasis, kuriam lietuvės merginos, Jurui pritrūksta žodžių iš įsiūčio, buvo panašios į kumeles, ta karaliaus panieka, ne kokie pralaimėjimai karuose, Bismarko godžiąją Prūsiją amžiams ištrynė iš žemėlapių. Svarbus karinis objektas galėtų būti ir anas gluosnis, ir upelaitė su gružliais vėžiais, ir kareiviška arbatinė, kur pardavinėjami sausainiai, gerai sūdytame vandeny išmirkyta dešra ir papirosai „Kazbek“, tačiau idealiausias – išvietė. Šnipinėjančius, ką mes čia veikiam, žemės palydovus išvietės labiausiai domina. Degtukai prie svarbių objektų uždrausti, tačiau, Juro nuomone, snargliu cigaretės neužsikursi, o Safar ogly kaip tik dabar užlaužinėja rankas diversantui, kuris zaunija apie dėsningą galą, į kurį atveda tarnyba imperialistiniams sluoksniams bei visokiausio plauko karo kurstytojams.

       – Main bon ami... – Juras ir vėl neduoda ramybės, jo herojus geria su Fadejevu, to veidas nuo orgijų net violetinis, Stachovičių pavaizdavo išdaviku, o Stachovičius ne išdavikas, o Stalinas kitoje naktinėje orgijoje, be teigiamiausiojo lietuvių herojaus, – užtat, vai kukurūzai, jūs Nikitos kukurūzai, juokdario vietoje Chruščiovas, klausia diktatorius, vanas, o už ką mes jums, draugas Fadejevai, davėm stalininę pirmo laipsnio premiją, rimtas pagrindas Fadejevui gerti dvi savaites besprobudno, o herojus tik apsimeta girtas, o Fadejevas jį nudangina, klausyk atidžiai, Lietuvaiti, o veiksmas vyksta viloje, kur vieni – palei stalą, o kiti – po stalu, o galiausiai atitempia pas girtutėlį kaip durpė Vasią Staliną, girdi, su lakūnų pulku nutūpusį Palangoje, todėl mokantį kelis žodžius lietuviškai, o jie visi geria su lakūnais, prisiplakėliais ir padugnėm, o – ir aš atsakau, o, – ir Juras net sudejuoja, koks svetimas man formos pojūtis. Gėrimą aš suprantąs tiesmukai, o juk tos orgijos – tik priemonė, ji būt mane mylėjus, giliausioms vidinėms dramoms pavaizduoti, bet kam jas vaizduoti atskiestas vodkom ir kitokiais gėrimais, atsiprašom – jebitute, bet Juras nepriima atsiprašymo, mat kūrėjo savimeilė yra kietas riešutėlis.

       Atnašavimas vyno dievui Bakchui tavęs, jaunuoli, prie gero neprives, Simai, prižiūrėk Juruką, sakydavo man profesorius Bliūdžius, nuolatos nešiojęsis kostiumo kišenėj flakonėlį ar alavinę plėčkelę su „Pliskos“ konjaku ir duodavęs paskanauti už šmaikštesnį posakį, aforizmą ir paradoksą kokioje diskusijoje, prie civilizuotų ginčų mus, geltonsnapius, pratino kantriai, ta rafinuota gėrimų kultūra yra sunkus mokslas, būdavo, dūsaujam abudu su Juru, tik kaip čia kaimo jurgius išmokysi – net prie prancūziško konjako plėčkelės pripuolę, užmiršę visus raginimus uostyti ir pagyrom apipilti prancūziškai napoleonišką Konjako provinciją, pagatavi prasčiokiškai prisisriaubti kaip šiaučiai, – vis dėlto profesorius Jurą vaišindavo rečiausiai ir atsargiausiai. Tegu neįjunksta vaikas. O kodėl, profesoriau, o todėl, Simuk. Liuobynės, Tauro bendrabučiuose vyrai, būdavo, iš neturėjimo kas veikia pripila butelį šalto vandens ir įkalbinėja Jurą visą vakarą, o šis jau davęs įžadą „Niekada niekada!“, zyzia, gundo, mefistofeliai, kol tas neapsikentęs maktelia, išsyk puola muštis, kyla linksmas ermyderiuks, kuris visados baigiasi šauniu pasiautimu studentiškoje kavinėje, toje pačioje, kur ant sienos ledynų medžiotojai su ietimis vaikosi bizonus ar mamutus, nesuprasi, Juras dėl tos meninės idėjos nusibeldė į Dailės institutą, bet supainiojo skulptorių Valaitį su Petru Repšiu, grįžo į Liuobynę susižavėjęs, mūsų meninės idėjos esą literatūriškos ir efemeriškos, o tie vyrai kala metalą, kala metalą ir dėl to jų idėjos, kala metalą, amžinos. Juras sakosi net su pačiu Pauliumi Širviu kažkokį šamarlaką gėręs pavartėj prie Knygų rūmų, o paskui atnešęs kopėčias, paklausęs, main bon ami, Pauliaus, ar jis, būdamas geras poetas, persikabariojęs per sieną, o kada atsklido – jau, Juruk, tai ramus parsibeldęs į Liuobynę ir todėl kaip lygus tarp lygiųjų įeisiąs į literatūros istoriją ir be romanų, jei šios epopėjos apie lietuvį, besimakaluojantį pokario Maskvoje, jam nebus lemta sukurti, vis per draugus, kurie, užuot padėję, tik kaišioja pagalius į ratus.

       – Mano epopėja, kaip ir Hugo „Vargdieniai“, vis dėlto susidės iš keturių tomų, Lietuvaiti... Anot Kanovičiaus, kuris per dantį Antaną Venclovą traukia, antras tomas bus netrumpas, nes netrumpas tomas pirmas, – jis švilptelia be jokių konspiracijų, ir tas tampa iškart žinoma Alenui Dalesui, kurį net susiriesdamas su Huveriu, FTB, imperializmu vienoj krūvoj keikia majoras Paškulskis, išvadindamas didžiausiu tarybinių žmonių priešu. – Keturi tomai, Simai.

       – Todėl esi piemuo, piemeniu ir liksi, tą pasakytų ir teta Veronika.

       – Netiesa! Tavo teta Veronika mane myli! Stepuk, per aną viešnagę kas man sakė, jau kad sunku buvo Simuką augint, kad sunku! Tik nespėk apsidairyt, o jis per tvorą į Žibūdų sodą, tas geras mano vaikas, tik pašmurkšt alyvinių – gal aš čia išsigalvoju, gal čia mano fantazijos, Simai, a? O piemenys, kaip tamstelei main bon ami žinoma, tampa literatūros klasikais, ir tai liudija Baltušio pavyzdys, o gražiausiai šį fenomeną įrodys apysaka, susidedanti iš puikių, ji būt mane mylėjus, vaizdingų, kerinčios, užburiančios sugestijos, duok patraukt dūmą, novelių, „Parduota draugystė varnalėšose“, Lietuvaiti.

       Su ta mano pavarde armijoje fain kaip linksma: rusiškai mane vadina Litvaičiu (kada nepyksta) ar Litraičiu (įsiutę). Safar ogly ir Lapšinas rimtais veidais man pasakojo, kaip jie Lietuvoje, kažkur prie Jurbarko, kasę bulves. „Znaješ, Litvaitis, v Litve, v každom chutore, pulemiot!“ Žinau, atsakiau, tuose vienkiemiuose ir minomiotų yra, Tabalėnuose patranka, Juro Pypkiuose haubica, paprašykit, kad jį išleistų atostogų, atveš dešros, skilandžio ir pasižiūrės, kiekgi milimetrų tos haubicos vamzdis. Tikrai? Tikrai. Jūsų, „labusų“ (mus, lietuvius, taip vadino nuo žodžio „labas“), be pusės litro nesuprasi, Litvaitis. Jie rimtai galvoja – kiekvienoje Lietuvos sodyboje ginklų arsenalas. Šitie jūsiškiai „labusai“ gyvena tikrame užsienyje. Ir dar raukosi nepatenkinti, fašistai, jiems, matote, brangesnis buržuaznyj stroj, da katites’ vy... Patys pasiprašėt, o dabar nuo mūsų snukius sukat, atskuba į pagalbą sėbrams Žerebcovas. Ne patys prašėm, įjungėt su tankais! – po šių žodžių jie stačiai pasiunta, tai atsijunkit, každaja respublika imejet pravo na samoopredelenije, k jedrionyfeni, labusi, be mūsų Rasiejai bus kajuk, prieštarauju. „Sami pripolziote! Na životach, Litraitis! – grasina man kumščiu Lapšinas. – Kiek vilką nešerk, o jis vis į mišką žiūri, Litraitis, štai majoras Paškulskis pasakojo, kad jūsų Palangoje net partijos komiteto nėra!“ – „Tambovskij volk vam drug ir tovarišč!“ Juras ateina man į talką: „Naš parovoz, vperiod leti, v komune ostanovka, drugovo net u nas puti, v rukach moich vintovka“ ir įpainioja Žerebcovą su Lapšinu į disputą, kodėl, artėjant prie komunizmo, každomu – po potrebnostiam, ot každovo – po sposobnostiam, pritilo kalbos apie komunas, kur bendras batų tepalas, puodai, machorka ir moterys, laisvos meilės žynės bendruose komunaliniuose barakuose bardakuose, o tie atkerta, kad taip yra dėl kulkosvaidžių kiekviename Lietuvos vienkiemyje slėpimo, o kaip yra kolūkinėse gyvenvietėse, tai jie nežino, bet įtaria, kad tas pats velnias, o dėl plačių komunizmo horizontų, tai štai atsakymas, salagi labusovskije, slušat’ moju komandu, tretja rota stroitsia!..

       – Jurai, jei tu dar man sykį prasižiosi apie tą savo romaną...

       Juras įsižeidęs šnarpščia nosim, man jo gaila – šiaip jis puikus vyras, tiktai smegeninėj keistas mišinys iš romantizmo ir ideologijos, Rytų – ex oriente lux visokio gėrio ir supuvusių Vakarų visokio blogio, kuris jam, jei išlipa iš lovos kaire koja, yra gėris, jei dešine – pasibaisėtinų žmogiškų aistrų ir ydų verpetai, tačiau jis tą klastą regi kiaurai, jo tvistas, supuvusio kapitalizmo skudurai, nemesk kelio dėl takelio, į šunkelius nenuves, nors, antra vertus, be Paryžiaus dugno, main bon ami, nepasieksi egzistencinės gilumos ir pilnatvės. Aš „Pulko sūnų“, visokias apysakas apie zojas, romanus apie jaunąsias gvardijas ir šachtose – po žemėm – internacionalą giedančius koševojus, siauruko geležinkelio statybose gaištančius pavkas korčiaginus seniai pamiršau, o jis prisimena. Žiūrėk, jau kliedi Pikadiliu, Haid parku, kur jo kaip dendžio laukia damos, Bairono maištu ir Valterio Skoto škotų klanais, jau stiliagiškai stypčioja siaurom kelnėm švytruodamas Eliziejaus laukais, jau suka galvą bukinistais, impresionistais ir Salvadoro Dali skustuvais – ir še kontrastas: „Stalingrado apkasai“, kokie nors „Du kapitonai“, „Apysaka apie Zoją ir Šurą“, Kubanės kazokai, kurie per filmavimus, vos režisierius Pyrjevas nusigręžė nusikeikti, lyg smakai surijo visą maistą nuo lūžtančių gėrybių stalų, todėl tokia neišsprendžiama šioje valstybėje yra maisto problema, pavyti ir aplenkti Ameriką – štai archisudėtingas uždavinys, brangūs draugai, audringi plojimai, visi atsistoja, ilgai netilstančios ovacijos, juk patys – Juras, Bliūdžius ir aš – grožėjomės ankstyvą spalio rytą Lenino paminklui po kaklu pakabintu įjuodusiu Nikitos batonu, būtų visai nieko, sakė Bliūdžius pakeliui į „Neringą“, bet kodėl imperija rupiai sumaltų vikių šiam kepiniui pagailėjo, atsikąstum žmoniškai ir pabarstytum propagandą, naše pokolenije budet žit’ v komunizme, vikiais. Ir šiaip Juro galvoje kaista verda viralas iš humanitarinių bei istorijos disciplinų, aukštų materijų, idealų, idėjų ir – šitokios lektūros, kurią dar neseniai pardavinėjo su žibalu, degtukais Tabalėnų ir Pypkių kaimų kooperatyvų krautuvėse: nori surūdijusios silkės – pirk „Kaip grūdinosi plienas“.

       Juras strimagalviais patiki visokiais vajais ir kampanijomis, dvidešimtu suvažiavimu, kaip kūjais priekalais kalė propaganda – „jo vaikais“ – Voznesenskiu ir Jevtušenka, kad Nikitą ištrenkė teisingai su visais jo kukurūzais ir komunizmo statytojų kodeksu, o štai dabartiniai – Kosyginas liūdnu buhalterio veidu ir Brežnevas styrinčiais kaip Budiono ūsai antakiais jam kelia kai kurių nelabai filosofinių minčių...

       O juk dar prieš universitetą Juras pašiurpino konservatorijos komisiją: būti ar nebūti – štai klausimas koksai, paliko aktorių ir režisierių žiedą suglumusį, jie mat tokio talentingo jaunuolio savo konkursuose dar nebuvo regėję, o jis, švystelėjęs lyg meteoras ekonomikos fakultete ir suguldęs ant menčių profesūrą, ne Bliūdžiaus, o savo iniciatyva nudrožė tiesiai į Sarbievijaus kiemą, pasišnekučiavo su visų studentų geru pažįstamu Pauga, kaimyninio kvartalo gyventoju, apie Bikfordo šniūrą, kurį tas Pauga šniaukštelėjo peiliu, ir universitetas, Juro ir mūsų laimei, neišlėkė į orą, beje, su tuo Pauga nesiginčijo, nors žinojo, jog uždegtą Bikfordo šniūrą nupjovė Liuobynės komendantas Zabiela. Be to, Juras rašo eilėraščius, tačiau jo stichija – poemos žanras, žada suskelti tokią trumpą publicistinę poemėlę apie mane, plakti mano nepraustaburniškumą, yra lankęsis teatruose, kino studijoje ir ketinąs parduoti ten savo menines idėjas. Juras yra matęs Aksionovą, Vasiai tiesiai šviesiai pareiškęs, kad „Kolegos“ ir „Žvaigždžių bilietas“ – neblogos knygos, tačiau jo estetiniam skoniui Paustovskis artimesnis, labiausiai, suprantama, žavisi egzistencialistais, vadina juos vardais: tas Alberas – lyg su Kamiu būtų barščius srėbęs, sraiges rijęs, tas Žanas Polis – lyg pro langą būtų žiūrėjęs, ką tas veikia su Simona Bovuar ir kaip atsiiminėja savo honorarus Litfondo buhalterijoje, beje, ir Felinis jam – Frederikas, ir Bergmanas – Ingmaras, labai smagu klausytis, kaip jis pasakoja „Saldaus gyvenimo“, „Aštuonių su puse“, „Septinto antspaudo“ turinį, nors tų filmų, kaip ir mes visi, nėra matęs. Juras pažįsta visus poetus, su daugeliu yra gėręs, „tas Miežis“ susitiko su juo prie centrinio pašto ir nusivedė į Totorynę, pokalbyje dalyvavo ir Krasauskas, kurio kažkodėl nepavadino Stasiu, reikalas buvęs svarbus – kaip spausdinti „Žmogų“, ir jis, jam kas, iš ekonomikos kurso žinių bagažo davė optimaliausią patarimą, Miežis už tuos patarimus išbučiavo, visur ieško Juro, o Juras Miežiui neturi laiko. Mano skeptiška pastaba, kad Totorynę jis bus supainiojęs su Liuobynės bendrabučiu, įvertinta kaip juodnugario mužiko iš Tabalėnų netaktas. Iš poetų Juras kaip nuluptą pažinojo tik Sigitą Gedą, „senos karvės prie Daugų badė debesis ragu“, yra bastęsis su juo, skolinęs knygų, iš prozininkų – tik Jacinevičių, su kuriuo aptarinėjo smūgius kaire ranka ir parodė jam rūgštynių lauką, tačiau Juro pasakojimų herojai buvo visi poetai ir prozininkai, vyresni ir jaunesni, nuskriausti liko kažkodėl tik dramaturgai, visiems jis galėjo neatlygintinai pamėtėti kokią asociaciją, idėją, metaforą pagaliau, visų jis buvo artimiausias bičiulis.

       Niekas geriau už Jurą nežinojo, kodėl skiriasi ir niekaip negali išsiskirti Juozas Baltušis su Monika Mironaite, ir mūsų širdys prisipildydavo virpulio ne tik dėl Bernardo Šo laiškų Monikai, jos ir Artiomo Inozemcevo „Dviese sūpuoklėse“, bet ir dėl savo draugo iš Pypkių, kuris su šiais dievaičiais gardžius barščius iš paauksuotų lėkščių sidabro šaukštais srebia ir šiomis žiniomis dalijasi su mumis, mirtingaisiais liurbiais, kuriems studentiškas tamsiai raudonas su žaliu tautišku apvadu kepuraites užsimaukšlinti, snapelius ant akių užsitraukti yra svarbiau, nei laiku nusikirpti nagus. Režisieriai, teatro ir kino, aktoriai, teatro ir kino, tik ir svajojo, kaip čia Jurą susitikti, pasitarti, konjako su kava pasriūbčioti. „Tas Žala“ – čia Juras teikiasi iš aukšto atsiliepti apie Žalakevičių, lyg kartu su juo kiaules būtų ganęs, o kai aš – nedėkingas, Juro charakterio gilumų neperkandęs tipas, – imu ir lepteliu, kad ta Juro pažintis su Žalakevičium susidėjo vien iš atsitiktinumo, mat Juras prapėdino gatve, kai Žalakevičius filmavo „Vienos dienos kroniką“, mano teorija, jebitute, kas stovėjo po medžiu filmuojant – asistente, koks ten pašalinis žioplys kadre, motoras! – dėl to filme Bronius Babkauskas vis klausia mūsų sąžinės, kodėl tu stovėjai po medžiu, ši kritika, išprovokuota Juro, labai patinka draugams Liuobynėje, – Juras įsižeidžia iki sielos gelmių, nutraukia su manim diplomatinius santykius ir tą patį vakarą kilniadvasiškai atleidžia man, girdi, viena jo misijų šioje žemėje yra šviesti Simą Lietuvaitį, gėda, sarmata Tabalėnams, ir dėl to patirti aibę skriaudų. Juras uždirbo ilgą rublį filmuojant „Marš marš tratata“, stumdėsi masuotėje, užtat čia buvo išraiškingiausiai charakteringiausias, todėl Raimondas Vabalas jam yra viso labo tik Raima, kuriam jis, žinote, mestelėjęs vieną kitą meninę idėją, bene gaila. Juras ėjo pro stomatologijos skyrių, o iš jo aimanuodami išvirto Miltinis ir Blėdis – mat abiem Juozams, ir dar įkaušusiems, išrovė po dantį ir to užteko Juro pasakojimams – valandiniams – apie Miltinį, jo metodą, raudoną vyną, Paryžių ir Baro, na tą patį Baro, kurį Juras bus matęs „Galiorkos vaikuose“, o mes, Liuobynės vaikai, tokių filmų su galiorkų aristokratais, aišku, nesame matę, blauzdos per skystos.

       Juras susižavi įvairiomis veiklomis kaip ir merginomis, kuo tik jis nėra buvęs studijuodamas ir draugaudamas su mumis, neprilygstančiais talentu ir gabumais: korektorium, sufleriu, asistentu, gaisrinės budėtoju, yra stumdęs filmavimo vežimėlį, padegęs pirotechninį užtaisą kumelei po uodega, patarinėjęs Žebriūnui Egziuperi „Mažojo princo“ ekranizavimo ir aktorių parinkimo klausimais, vienam storam žydukui, kuris rengėsi emigruoti į Izraelį, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, už tą darbą gavo keletą dolerių ir Liuobynėje pareiškė turįs taupkasėje sąskaitą ir savo skolas dabar išrašinėsiąs tik čekiais, ar skaitėt, mulkiai, Dreizerio „Finansininką“, visa nelaimė ir, mano nuomone, laimė – kad nuo visų šitų darbų, idėjų, užmojų Juras greitai atvėsta, jo laukia kiti darbai, kitos veiklos, kiti susižavėjimai, nes gyvenimas yra gražus, o Juras yra sukurtas šiam gražiam gyvenimui, ir ypač merginų meilei, kuri po nelaimingos meilės Žiogui suliepsnojo, išsiskleidė lyg kvapnių gėlių puokštė, sužėravo poetiškais fantazijų fejerverkais.

       Juras – grynas filomatas, kaip nuluptas filaretas, vis ieško savo Marilės ir neatranda, karštai įsimyli Vilniaus technikumų, dailės instituto ir konservatorijos šokiuose, draugauja su garsių Vilniaus žmonių dukrelėmis, tačiau su visomis išrinktosiomis draugauja vienodai lygiai po savaitę, taip atsitiko ir su j o dukrele, nors per tą draugystę jis atsitempė mane į „Tarybinį švilpuką“ – toks nepastovumas varo mus, draugus, į juodžiausią neviltį, mat niekada, žmogus, nežinai, ar mergina – jau buvusi Juro draugė, ar dar tik kandidatė į buvusias drauges. „Astorijos“ kavinėj mus, kelis Juro draugus, jo mergina padavėja mėnesį lepino bifšteksais su kiaušiniu, patiekalu bitočki v smetane su svieste pačirškintom bulvytėm, tas visai smagu, atpranti, žmogus, nuo prarūgusių kopūstų, kuriais lygiai per septynis kilometrus, Juras matavo, atsiduoda kiekviena Vilniaus valgykla, „Astorija“ – tikri Londono aristokratų namai, čia, matote, į Jurą, džentelmeną, kreipiamasi – malonėkite, ser, jūs toks galantiškas, milorde, o vieną gražią dieną – fortūna tokia permaininga – paaiškėjo, kad nemokamų bifšteksų daugiau nebus ir, be to, mergina mums pasirodė esanti užverktom akim, tokia ir paliko atminty baltu žiursteliu po apdulkėjusia pelargonija, ir vardas jos buvo Nina: labas, Nina, aš jūsų nepažįstu, jūs gi mūsų draugo Stepo Juro Nina iš „Astorijos“, aš ne Nina ir jokio Juro aš nepažįstu, kulniukais taukšt pataukšt į Modelių namus, tu – geriausias Juro draugas – stovi ir krapštaisi pakaušį, kadangi nesi paliktas kvailio vietoje.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)