Julius Keleras. „Metų“ archyvo nuotrauka
tada mano pirštai
suaižėjęs, nusitrynęs, užmirštas kelias:
kurgi ta perėja į kitus pasaulius
kurgi siaura, jau nematoma įlanka,
pirštų pusiasalis, kur tilpom tik dviese
gal liko kvėpavimo skiautė, bent viena,
nors kreivai sudygsniuota, nors ir juodais rėmeliais
gal liko nukritęs kur tavo žingsnis, trečdalis
tavo šešėlio, ranka klausiamai ant kelio
gal liko kur bučinio drėgnis, suknelės tavo dirželis,
krūtis, išsigandus sargo prožektoriaus (tai buvo tik mėnuo, kvailute)
gal liko kur nors balta kojinaitė tavo,
kurią kaip Viešpaties kūną glaudė tada mano pirštai
iš atminties
kada nors parsivesiu tave į miestą, kur vis tebedūžta
mus menantys veidrodžiai, kur griuvėsiuos
dar ilsis išsklaidyti, tušti patalai
kur vėtrungės jau nebegirgžda, bet prie sienos
ausį priglaudus išgirstum – aprūdijęs ventiliatorius
užrakintam kažkieno kambary vis dar nenoriai sukas
kur kažkas, susirangęs ant sofos, susisupęs į apklotą,
dar tebežiūri „Limonadinį Džo“ ir juokias, vieną po kito
čiulpdamas barbarisus, tai ne tu, tu grakščiau suriesdavai kojas
kur ant palangės, anapus užuolaidų, snaudžia fikusas,
apsnigtas nuvargusiom dulkėm, stebinčiom plazdenamą
tiulio nuometą, vaizdą už upės, pravertas balkono duris
kur nėra, nebebus manęs, netgi stovinčio čia, paauglystėje,
prie atviro lango, bet aš to taip ir nesužinosiu, tikėdamas,
jog tai tu vis dar palieti kaktą, kai karščiuoju
kada nors parsivesiu tave iš atminties į miestą,
kaip iš prieglaudos kartais pasiima vaiką,
o jis, žiūrėk, ir prigyja
skirtinguos puslapiuos
skausmo enciklopedijoj mes labai vieniši:
niekas neras mūsų pėdsakų ties jokia,
netgi atversta, raide, ties jokiu juodu atverstu
skaičiumi palaiminimui niekas nelaukia
ties palange, kur niekad nesubrendo jokia,
net mažiausia, sėkla, ties durimis, kurios
niekad taip ir neatsivėrė, ties aprūdijusiu vaikišku
vežimėliu, kur niekad negulėjo tavo išmaitintas kūdikis,
be to, nesu tikras, kad mes tikrai pažįstami:
iš abejonės balse, iš to, kaip užsisegi paskutinę palto sagą,
kaip bučiuoji atsisveikindama, kaip ištrauki savo ranką
ir į ją, kaip apsvaigus parašiutininkė, nusileidžia snaigė,
nesu tikras, kad esam toj pačioj enciklopedijoj,
tam pačiam puslapy, tam pačiam tome, tam pačiam
kambary, toj pačioj scenoj, nekalbant apie krėslus,
kurie kažkada lietėsi drėkstančiais ranktūriais
nesu tikras, kad tai tu atrakini mano duris, palieti kaktą,
kad tai tu naktį atriši mano valtį, norėdama patekt
į mano miegą, kur plazdančios burės užstoja tau veidą,
ir vėl, kaip visad: atsiduriam skirtinguos puslapiuos
matyti neužsimerkus
reikia išmokti žiūrėti tyloj
į degtukų dėžutę,
kuri neturi sparnų, todėl
niekaip negali pakilti
su bundančiais mudviejų pirštais
ir kristi tolyn, kur nėra nedegios
ateities, ten, kur tik spindi
užmigusi moteris ir užsimerkęs
apžiojęs krūtį jos vaikas,
nė vienas nežino, kaip reikia žiūrėti
į laužą, į liepsną, į mažą, dar neužaugusį
kūną degtukų dėžutės, ant kurios
dar nieko nėra įskaitomai parašyta
vasaros pabaiga
boružė, žiūrinti į ugnį,
ramiai, nemirksėdama
atlaiko raudoną, skaistų,
vėjuotą jos žvilgsnį
jai jau metas žengti
ant ešafoto, o ji vis dar žvelgia
į liepsną – tarytum paskutinę
akimirką pagaliau įskaitytų apokrifą
tarytum beprotiškai geistų akimirkai
tapti mažyte ugnies moterim,
kuri moka sekmadieniais, miegant visiems,
ant nugaros plaukti nuoga per lietų
kuri moka kalbėti maldas tiems,
kurių nebėra, kurie liko tik spinduliu,
susigėrusiu į jau nebesvetimas
ašaras
tarytum norėtų ta moteris
atsisveikindama pasisupti tamsoj,
užmiršus visai tarpdury
lūkuriuojančią seserį giljotiną
tik dėl to
1
įsimylėjusi vyšnia
gali netekti proto,
todėl kažkam ten reikės budėti,
kol pagaliau pražys
kol varnėnai pritūps
tarpšakiuos, ieškodami
nuotykio, ieškodami
raudonai nušvitusių kupolų tavo
ieškodami vingiuoto liemens
vertikalės, kurią nematomas
gūsis bandys parsigriaut
ant sustingusios žemės
ieškodami pastėrusių tavo šaknų,
skirdusių įšalui gulant gilyn:
ten, kur tamsiuos kambariuos
judviejų niekas negali sutikti
ten, kur tavo raudoni žiedai
pagaliau nebus vieniši, o pernykščiai
kauliukai sudygs ir sunku bus
atskirti, kieno pirmasis ten žiedas
ten, kur jis tave palytės kaip kadais
nugalėtą pasaulį, kuriame tiktai tu
ir tik jis, vyšnia raudona, Ieva, gatvėj
pagimdžius hiacintą, tarp atšalusios nuorūkų saujos
jei suprastum, ką padarei, ką atvėrei,
kokią ietį metei nepažinusiems
meilės, nepažinusiems sielvarto įsčių,
jei suprastum, bausmė būtų žymiai didesnė
2
tik dėl to ten įjungiam elektros pjūklą,
pjaustyt neklusniems, tave apkabinantiems
pirštams, tik dėl to, mieloji,
mūsų budeliai niekad negali užmigti
tik dėl to mūsų kirviai ten myli tave
tamsoj, myli prieblandoj,
myli netemstant,
mieloji, ten
myli valtyse, kurios kelia
per tirpstančius ežerus,
kruvinom bėga per ižą,
ten nešdami tavo žiedus
seserie vyšnia, tik dėl to
mes apkalam tave erškėčių pastoliais,
tik dėl to sukaustom grandinėm
ir sušeriam tavo kaulus šunims
tik dėl to odą tavo mes sukūrenam,
tavo žiedus išdžiaustom pavėjui,
kol tu vėl įstengsi pražysti
niekam nebesuskaičiuojamą kartą
ničnieko apie mane
prisistatau pilių ir visose
noriu gyventi, gyvent iškart
visose – be menkiausio pasigailėjimo –
kaip rimbas per skubinamo žirgo nugarą
be baimės kaip vasarą žaidžiančios parke
burnoj čiulpinukas, be nuoskaudos – kaip tavo
„taip“, be kartėlio – kaip „ne“ – nusviestas
kaip pajaco kaukė paskutiniam veiksme ant ramentų
prisistačiau pilių, bet aušra nepakito:
tebebuvo viena, vienintelė, jokių kitų, o lova rytais
vis dar girgždėjo kaip didelis prisukamas žaislas,
kurio kažkada negavau dovanų ir turbūt nebegausiu
vis dar čiulbėjo rytais kaip neišmiegojus lakštingala,
o vieniši, suglamžyti, beveik svetimi mano rūbai ant taburetės,
nekalbant jau apie po stalu tebestovintį virdulį,
kaip ir anksčiau, nepasiekė žvilgtelt nė pro vienos pilies langą
taip ir gyvenau tame kambary, ilgai gyvenau be tavęs
su vienišais savo rūbais, savo svajonėm kada nors pristatyti pilių,
o pilys irgi gyveno, tik kitą, man nežinomą, nepažįstamą, savą gyvenimą,
ničnieko nenujausdamos apie mane
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)