tekstai.lt

Petras Venclovas. Šmėklos. Raudonoji tamsa. Apysaka (2)

 


       IV

 

       Laura sėdi palatoje prie senelio lovos ir skaito knygą. Tikriausiai meilės romaną, nes jos galvoje dar švilpauja vėjai: iki brandos egzaminų – metai su trupučiu, paskui aukštoji, gal net universitetinė, jeigu nepaklius į valstybės finansuojamą vietą, mokės nemažus pinigus, bet vis dėlto studijuos, nes jų giminėje gėda neįgyti aukštojo mokslo. Pinigų jai pakanka, nes motina Airijoje kepa bandeles ir kas mėnesį siunčia po kelis šimtus eurų. Laura gali pirkti jai patikusius „skudurus“, madingus batus ir batelius, įvairius dažus, lakus ir „šešėlius“. Žodžiu, kas tik šauna į galvą. Motina baigusi inžinerinius mokslus, bet sako, kad dirbti Airijoje labiau apsimoka: Lietuvoje už tokį darbą gautum minimumą, o ten visiškai padoriai atlygina. Tėvas? Tėvas jas paliko, kai Laurai buvo dešimt metų. Nuo to laiko matė jį tik kelis kartus, dabar, atrodo, irgi uždarbiauja užsienyje, rimto darbo turbūt neranda, nes pernelyg mėgsta alų ir degtinę. Tai ir buvo oficiali tėvų skyrybų priežastis. O kaip buvo iš tikrųjų, ar gali kas žinoti: tėvas kaltino motiną per dideliu dėmesiu svetimiems vyrams. Mama Airijoje turi vedusį draugą, jos nuomone, tai geriau nei gyvent su alkoholiku, nes tas žmogus ją myli, o alus ir degtinė iš tėvo išvilioja pinigus, išsunkia paskutinę sveikatą. Laura dar nė karto nebuvo rimtai įsimylėjusi; pasitaikė tik trumpų susižavėjimų, tuomet koks nors vaikinas pirkdavo jai kavos, vyno ir ledų, sakydavo meilius pagiriamuosius žodžius ir bučiuodavo į lūpas, bet daugiau ji nieko neleisdavo daryti, nors mėgėjų kaišioti rankas, kur galima ir kur negalima, buvo ne vienas. Motina, sužinojusi, kad seneliui nupjovė koją, kasdien skambina ir reikalauja išsamios ataskaitos. Tad, norom nenorom, tenka trintis po ligoninę. Anas dvi dienas senelis jos nepažino, tad nebuvo jokio reikalo prie jo sėdėti, šiandien, atrodo, prisiminė turintis anūkę Laurą. Jos pusbroliai Arnas ir Mantas gyvena Kaune, tad atvažiuotų gal tik į laidotuves, nes visko gali būti. Jų motina Danguolė pyksta ant visos Kemežių giminės, tad vargu, ar parodytų akis. Jos, Lauros, mama Skaistė, atvirkščiai, labai myli savo tėvą ir sako, kad, jeigu jis mirs, ji atsiprašys iš darbo ir kelioms dienoms parskris į Lietuvą.
       Kai senelis pro miegus ima aimanuoti, šūkauti ir kartkartėm keiktis, mergaitė nuleidžia knygą ir žiūri į jo veidą. Ką jis slepia? Kas buvo jo praeityje, tikriausiai jaunystėje, nes, kam nors apie tai užsiminus, jis visada paniurdavo. Kažką žinojo senelė Elzbieta, tačiau mirė net vaikams nieko nepasakiusi. Tiesa, dėdė Eduardas tada jau buvo žuvęs mįslingomis ir šiurpiomis aplinkybėmis... Dabar seneliui likusi tik ji viena: nebe vaikas, bet dar ir ne visai suaugusi. Nors jai atrodo, kad aštuoniolika metų – gana solidus amžius.
       Vytautas Kemežys dar nepabudęs jaučia, kaip kažkur giliai, tikriausiai viduriuose, ima diegti ir dilgčioti, netrukus skausmas pradeda plisti į kairę koją, paskui persimeta į dešinę, kurią nupjovė rusai nerusai, tada pagauna šėlti po visą kūną. Tarsi kas įkaitinta geležimi degintų padus, papilvę, delnus, daužytų lazda galvą, laužytų šonkaulius, leistų elektros srovę per nugarkaulį. Jis pats nesupranta, kodėl skausmas, kol neatima proto, vis sukelia, atrodo, seniai pamirštus prisiminimus. Ir, žinoma, iškraipo pagal savo logiką. Nes argi taip buvo? Argi jis, tada dar Stanislovas Baltrėnas, sėdėjo saugumo majoro kabinete Šiauliuose ir klausėsi rusų kariškio postringavimų: girdi, dabar, kai jis suprato klydęs, turi nuoširdžiai atgailauti ir savo kaltę išpirkti tarnavimu sovietinei liaudžiai, tai yra pagelbėti MGB struktūroms? Ką konkrečiai turės daryti? Ogi nukakti, tarkim, į mišką Dzūkijoje, susipažinti su banditais, įgyti jų pasitikėjimą, tada susitikti su pareigūnu, teikti jam visokias žinias, o atėjus laikui, padėti sunaikinti „buržuazinių nacionalistų irštvą“. Tai tau nepriimtina? – stebisi majoras, žilstelėjęs, storu raudonu sprandu ir suktomis akimis vyras, ant stalo žaidžiantis valteriu PPK. Niekas neklausia tavo nuomonės, vaikine, sako jis. Arba ištikimai dirbi mums, arba vėl stoji prie sienos ir kasi sau duobę... Kito tokio pasiūlymo gali ir nebesulaukti, grėsmingai ir piktai priduria. Privalai ryžtis! Gal jie ir neturi teisės taip paprastai, be jokio teismo, pastatyti prie sienos, tačiau kas gali supaisyti šeimininkais besijaučiančius okupantus. Tuo metu žmogaus, juolab buvusio partizano, likimą užkariautojai galėjo spręsti vienu piršto krustelėjimu: šitą sušaudyti, o šitam leisti „ištikimai tarnauti liaudies ir partijos reikalui“. Tačiau jo, jau tapusio Vytautu Kemežiu, neišsiuntė į Dzūkiją: vietiniai partizanai jį, nemokantį dzūkuoti, būtų iš karto įtarę; po pusmečio išsigydžiusį žaizdas paleido Šimonių girioje, netoli Viešintų. Jo tikslas buvo įgyti „Šarūno“ rinktinės vado Klevo pasitikėjimą. Buvo ankstyvas pavasaris, jis klaidžiojo po girią, kartkartėmis užsukdavo į kokį kaimą, kalbindavo žmones, atsargiai klausinėdavo apie miškinius, prisipažindavo norįs įstoti į kokį nors būrį, nes vienas nesitikįs ką nors nuveikti. Atsargūs kaimiečiai išklausydavo jo pasakojimų apie miškinius, turėjusius bunkerį Puznos miške, netoli nuo Alizavos, prasidėjus žiemai, tikriausiai pagal pėdsakus juos užtiko kareiviai, tik jam vienam pasisekė pasprukti, per šalčius gydėsi žaizdas pas gerus žmones; išklausydavo, palinguodavo galvą, įdėdavo lašinių bryzą arba virto kumpio ir prisipažindavo nieko nežiną apie žaliukus. Sykį jį, matyt, kažkas paskundė Kupiškio stribams, jis vėl atsidūrė areštinėje, buvo mušamas ir spardomas, pagiringas čigoniško gymio „liaudies gynėjų“ vadas statė jį prie sienos ir kaišiojo po nosimi pistoletą, tad, norom nenorom, teko prašyti MGB pareigūnų pagalbos. Turėjęs su juo palaikyti ryšį saugumietis buvo velniškai piktas, dar pridėjo „nuo savęs“ už tokį žioplumą, griežtai prisakė „neplepėti, ko nereikia“ ir vėl paleido į girią... Vytautas Kemežys girdi miško ošimą, godžiai traukia pavasarišką jo kvapą, svaigsta galva nuo dangaus žydrumo ir greitai lekiančių debesų, kurie bežiūrint sudryksta į skutus ir krinta anapus horizonto linijos. Jis nusitveria beržo kamieno, kojos mirksta baloje, žemė siūbuoja, čia pat pokšteli šūvis, rankos atsigniaužia, skausmas atima dešinę, ne, kairę koją... Atsigosta nuo savo aimanos, kuri veržiasi iš krūtinės, tarsi purvinas vanduo sunkiasi pro sukąstus dantis. Vėl mato gretimoje lovoje tūnantį kaimyną, kuris, šiaip ar taip, panašus į Antaną Mikulskį. O kas tas Antanas Mikulskis? – niekaip negali prisiminti Stanislovas Baltrėnas, tikriau, Vytautas Kemežys. Vardai ir pavardės slidūs nelyg vijūnai, kuriuos jis vaikystėje gaudydavo galulaukės duobėje, skirtoje gyvuliams girdyti. Rusvai gelsva žuveliotė cypdavo saujoje, rangydavosi it gyvatė, vaiką nupurtydavo šiurpas, jis sviesdavo gyvį į krantą, bet žolėje dažniausiai neberasdavo, gal ta gyvatžuvė įlįsdavo į žemę. Kas tas Antanas Mikulskis? Studijų universitete draugas? Ne, ne! Tai jis įspausdavo į delną tuos išdavystės prakaitu dvokiančius rublius su Lenino atvaizdu... Jie degindavo pirštus, spurdėdavo piniginėje, gal net cypdavo tartum pypliai, tad reikėdavo jais kuo greičiau atsikratyti. Tikriausiai už tuos cypsinčius leninus jis vaišino kavinėje Austėją, kai ji universiteto koridoriuje įpuolė jam į glėbį. Kas po galais buvo ta Austėja, kad jis niekaip negali jos prisiminti? Atmintyje išlikęs tik neįprastas vardas, kvepiantis pievomis ir žiedais, gal net šviežiu medumi. Juk už jo turėtų būti mergina mėlynom ar rudom akim, juodais ar šviesiais plaukais, o lūpų kampučiuose tikriausiai žaisdavo mįslinga šypsena. Tačiau išlikęs tik vardas, tarsi etiketė ant suknelės, tabaluojančios ant pakabos... Kada mintyse ėmė rastis vardų makalynė: Elzbieta, Eduardas, Skaistė, Danguolė, Austėja?.. Ar tik ne nuo to laiko, kai jis buvo priverstas atsisakyti savo vardo bei pavardės ir tapti Vytautu Kemežiu? Tarsi būtų įlindęs į kokio nors šliužo odą ar šarvus. Jam visą laiką trūkdavo oro, ne tik dabar... Ir skausmas... Jis nebeprisimena savęs be skausmo... nebeįsivaizduoja... Kartkartėmis jis nuslūgdavo, sumažėdavo, apsitraukdavo luobu, vos vos tvinkčiodavo, bet tikriausiai tik tam, kad vieną dieną tarsi užgauta votis nusmelktų iki pat kaulų smegenų, išsiveržtų į viršų ir pradėtų maitoti susigūžusią dvasią bei viską užmirštantį kūną. O tam dažnai pakakdavo užklydusio prisiminimo, iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltos asociacijos, kieno nors nelyg užuominomis tarp eilučių pasakytos minties.
       Valandėlę Vytautas Kemežys guli pusiau pravertomis akimis, bet apkvaitusiu protu, įtariai dėbso į merginą, sėdinčią prie jo lovos ir skaitančią knygą, kol galiausiai besipinančiu liežuviu sušvebeldžiuoja:
       – Kas tu tokia?
       – Ir vėl manęs nepažįsti, seneli? – juokiasi šviesiaplaukė. – Aš tavo anūkė Laura. Buvai užsnūdęs?
       – O kas jis toks? – rodo kaulėtu blyškiu pirštu į kaimyną.
       – Jis toks pat ligonis. Jau sakiau...
       – Jis tik apsimeta ligoniu, iš tikrųjų jis – Antanas Mikulskis... taip, Mikulskis!
       Žmogelis pageltusiu raukšlėtu veidu spokso į grėsmingai iškeltą pirštą.
       – Ko jis nori? – klausia iššiepdamas kelis dar užsilikusius dantis.
       – Senelis klausia, kas jūs toks? Gal kartais Antanas Mikulskis?
       – Nepažįstu jokio Mikulskio! – pasipučia senis. – O tavo diedas kalbasi su anuo pasauliu. Jį papjovė daktarai. Lietuvių daktarai. Jie meluoja, kad čia nėra nė vieno lenkų daktaro, ir juokiasi, kai sakau, kad lietuviais nepasitikiu. Jie tik ir laukia progos su manimi susidoroti!
       – Kodėl? – apsimestinai nustebusi kraipo galvą mergina. – Ar jums svarbu – lietuvis ar lenkas?
       – Ė! – iškiša apšerpetojusį liežuvį Andžėjus Levanovičius. – Tu jauna ir durna. Manai, kad jie nežino, jog buvau Armijos krajovos kovotojas? Viską jie apie mane žino! Skalpelį į rankas – ir jau rakinėja...
       – O kas ta „Armija krajova“? – domisi Laura.
       – Tylėk! – sušnypščia žmogelis ir užsidengia veidą. – Jie tuoj ateis! Ir sienos turi ausis. – Ir, rodos, iš tikrųjų įsiklauso į įprastus ligoninės garsus. Po valandėlės apsiraminęs paslaptingai sušnabžda: – Mūsų šūkis buvo „Volnošč i nepodleglošč“. Mes norėjome atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę. Vilna buvo mūsų ir bus. Supratai? Lietuviai – okupantai!
       Mergina pritariamai linksi galvą, nors, be abejo, nieko nesupranta. Kam jai gilintis į „dūšią tuoj Dievui atiduosiančio“ žmogelio mintis. Kažkas su kažkuo kariavo, šaudėsi, nekentė, keršijo, o juk „yra taip, kaip yra“. Tie seni žmonės gyvena vis dar įstrigę savame laike. Jei nebūtų tokie beviltiškai sukriošę, būtų iš tiesų juokingi.
       – Aš esu tikras lenkas, – pučiasi Andžėjus Levanovičius. – O ne koks sulenkėjęs baltarusis, kaip jie sako. Dar neduok Dieve pavadins lietuviu.
       – Argi taip blogai būti lietuviu? – juokiasi Laura. – Baltarusijoje, sako, diktatūra, nėra laisvės...
       – Nieko tu nesupranti, – įsižeidžia senis. – Man nerūpi Baltarusija. Ja jestem polak! Lietuvis yra chlopas, o mes, lenkai...
       Mergina jo nesiklauso, nes senelis piktai mykia ir rodo, kad nori gerti. Tačiau, pajutęs sulčių skonį, vėl prunkščia.
       – Argi nebėra tikro vandens?! Nueik ir parnešk tikro vandens iš šulinio! Aš nenoriu šitų pamazgų. Atiduok jas lenkui, šitam nusmurgėliui šlėktai. Tegu paspringsta!
       – Seneli, jūs abu niekus kalbat, – subara jį mergina, – rado dėl ko pyktis.
       – Jis tik apsimeta esąs lenkas, – nesutinka Vytautas Kemežys, – nors iš tikrųjų...
       Laura išsitraukia iš spintos striukę ir rengiasi. Lenkas išsigandęs spokso į ją.
       – Eisi manęs įskųsti?
       – Kam? – šypteli kresteldama plaukus.
       – Lietuviams. Laurinkui. Jo tėvas buvo plechavičiukas. Aš žinau. Lietuviai nekenčia manęs: jei daktarai nepapjaus skalpeliu ar lazeriu, tai jų seselės nunuodys kokia nors tručyzna. Čia blogiau nei kalėjime... niekam nepasiskųsi.
       – Einu nupirksiu šaltinio vandens ir truputį pasivaikščiosiu, – sako mergina Vytautui Kemežiui.
       Šiek tiek prablaivėjusiu protu jis mėgina atrinkti vardus ir pavardes. Pirmiausia Stanislovas Baltrėnas – tai jis pats. Paskui Elzbieta... Ne, ji atsirado vėliau, kai jis jau buvo baigęs universitetą... išstypusi, stambių kaulų, baugščių giliai įkritusių akių, tačiau nerodanti moteriško smalsumo, mėgstanti skaičius, panyranti į jų magiją, net sapnuojanti juos. Vieną kartą pasakojo sapnavusi dvejas šakes, panašias į ketvertus, ir kaip tik tuo metu jai sukako keturiasdešimt ketveri. Ir tarsi tomis šakėmis kažkas taikėsi ją persmeigti. Bet prieš tai buvo Aldona Jašiūnaitė, juočkė komsomolka, kurią jis grumdė rudenio arimų vagoj – net priemolio skonis burnoje išlikęs; paskui, tikriausiai nieko neįtardama, atsidavė jam viename universiteto bendrabutyje: putli, minkšta, virpančiais krūtų speneliais, nuo stalinės lempos rausvomis apvaliomis šlaunimis – atkakliai grūdo jam į burną liežuvį it kokį glitų gyvį, besirangantį ar net besitaikantį įgelti, ir vis įžūliai spoksojo jam į akis, kuriose jis tarėsi gerai paslėpęs panieką ir stipresniojo jausmą, kuris savaime randasi, kai glėbyje gniaužai nuogą moterį, apie kurią paslapčiomis svajojai žiūrėdamas į rudens nakties tamsą ir stipriai spausdamas prie šono šautuvo buožę. Daugiau jie nesusitiko ir turbūt nenorėjo susitikti, nes Vytautas Kemežys patenkino kelerius metus jį kamavusį geismą, o Aldona, ko gero, pasijuto vėl gimtinės miškelyje pliekiama pančiu: nors šį kartą raumenų gėla, kraujo urduliavimas, inkštimas ir gilūs atodūsiai buvo saldesni ir smarkiau jaudrino visą kūną. Tatai abiem buvo išsipildymas, pusiausvyros atstatymas, nebereikalaujantis tęsinio... Bet tarp tų dviejų epizodų, tame kelerių metų tarpsnyje turėtų rasti sau vietą Antanas Mikulskis, ilgšis su odine kepure ir odiniu kaklaraiščiu, apšepusiu pasmakriu ir atsikišusiomis ausimis. Akys – apsiblaususios, dažnai pagiringos, pašaipios, tačiau jose bet kurią akimirką gali pašokti pyktis ir agresija. Tikriausiai jis irgi buvo pasikeitęs vardą ir pavardę, nes jo kalbėsenoje jautei rusišką akcentą; gal tai buvo jo tarnybinis slapyvardis, o lietuvį vaidino vien tik tam, kad įgautų didesnį Vytauto Kemežio pasitikėjimą. Matai, mes abudu lietuviai, kovojame už naują Lietuvą. Nors kas gali paneigti, kad jis buvo lenkas? Tarsi ištikimas šuo sekiojo iš paskos net ir būdamas paliegęs, o Sąjūdžio laikais nepasikuklindavo paskambinti ir po vidurnakčio, vis lyg netyčia užsimindamas apie nuvertėjančius rublius, kuriuos jis galįs pakeisti į tvirtesnę valiutą. Tačiau vis tiek, nors ir pažeminęs balsą, atkakliai tvirtindavo: „Visa tai baigsis, neabejok! Mums labai reikalingi patikimi žmonės. Tokie kaip tu. Nejaugi nesupranti, kad tai katės ir pelės žaidimas? Tegu landsbergininkai išplaukia į paviršių – mes juos capt, ir į belangę. Maskva, žinok, budi, ji tuoj pakels leteną!“ Penkiolika metų jis buvo dingęs, prasmegęs, nuskendęs į Letos upę, pamirštas it nakties vaiduoklis išaušus dienai, o štai dabar kažkoks tipas, labai panašus į jį, atsigula gretimoje lovoje, apsimeta esąs lenkų nacionalistas, nors aiškiai matyti, kad kailis išverstas į kitą pusę...
       Valandėlę Vytautas Kemežys snaudžia, nors protas nuodugniai tyrinėja, kur yra įstrigęs skausmas ir kur jis slenka: taip, kryžkaulyje, plokščia galva nukreipta į dešinę koją, o uodega maskatuoja stubure. Metas išsiaiškinti, kas buvo ta Austėja. Jis net nežino, tikriausiai ir nežinojo jos pavardės. Ji tarsi koks simbolis: nerūpestinga jaunystė, žvitrios akys, liemuo it širšės, aukštakulnių batų kaukšėjimas, užkrečiantis juokas. Taip ją įsivaizduoja dabar: tarsi žiūrėtų iš viršaus į penkiasdešimties metų gilumo šulinį. Iš tikrųjų metų, o ne metrų, nors būtų galima vienus metus sulyginti su vienu metru į gilumą, tai yra į praeitį. Kokia gi buvo iš tiesų? Žinoma, galėjo eiti ilgu universiteto koridoriumi ir praeiti pro šalį, nors ir žvalgydamasi atgal. Tačiau jis tąsyk – keista – pasistengė, kad įpultų tiesiai jam į glėbį. Ji turėjo nustebti, pasipiktinti, burbtelėti šiurkštų žodį. Jis taip manė. Bet taip neatsitiko. Gal jai nulūžo batų kulniukas, o jis čia pat jį pataisė? Gal mergina jau anksčiau buvo įsidėmėjusi šiek tiek vyresnį pailgo blyškaus veido jaunuolį aukštyn sušukuotais plaukais, tad, pajutusi jo rankas, nė kiek nesuirzo? O gal tiesiog tą dieną jos nuotaika buvo puiki? „Aš – Austėja, – tarė ji, kai juodu jau sėdėjo tuometinės Gorkio gatvės kavinėje, – o jūs?“ – „Vytautas, – atitarė jis, žemai nulenkdamas galvą, kad mergina nepastebėtų, kaip jis paraudo, bet tuo pat metu grūmėsi su noru pasakyti tikrąjį savo vardą. – Trečio kurso istorikas.“ Ir lygiai tą pačią dieną, gal ir minutę Austėja dingsta iš jo atminties ir daugiau nebepasirodo. Lieka tik neaiškus medaus kvapas, gal dar bičių dūzgimas vidurvasario liepose, tačiau jau jo gimtinėje vaikystės metais. Nuojauta kai ką šnibžda, nors, atrodo, pati savimi abejoja: tai gali būti vaizduotės kūriniai, atsiradę vėliau, daug vėliau, gal net tada, kai jis jau buvo vedęs Elzbietą, o jų „medaus mėnuo“ buvo senokai pasibaigęs. Juodu su Austėja guli aukštoje žolėje užmiestyje, gal kur prie Vilnelės, netoli geležinkelio, ir žiūri į artėjančios vasaros dangų. Nieko daugiau nėra: nei Stepono Švėgždos, būryje vadinto Uosiu, nei MGB leitenanto, dvokiančio prastais papirosais, nei Antano Mikulskio, kurio kišenėse visada rasdavosi suglamžytų popierėlių su proletariato vado atvaizdu, nei Aldonos Jašiūnaitės su jos gyvatišku liežuviu, mėginančiu įsibrauti į jo vidų, nei senmergiškai pavargusios mokytojos Elzbietos, nes dar ne laikas jai pasirodyti. Tik jie vienu du. Ir dar žemės bei suvešėjusios žolės kvapai, lengvas vėjo atsidusimas, dangaus šviesa su vakaruose kybančiu balsvu debesiūkščiu. „Norėčiau, kad tai niekada nesibaigtų, – sako jis, – juk galėtume laikydamiesi už rankų taip gulėti visą amžinybę.“ – „Žolė mus peraugtų, apraizgytų mūsų kaulus ir širdis, – šypsosi Austėja, – vėjas apdangstytų pūkų ir sėklų kilimu, smilkiniuose prasikaltų ir sužydėtų laukų neužmirštuolės, o vabaliukai mūsų plaukuose įsirengtų sau namus.“ – „Kaip manai, kokius drabužius vilki laikas? – klausia jis. – Tikriausiai labai prašmatnius, karališkus?“ – „Jeigu jis vilkėtų net ir gražiausius, ploniausius drabužius, mes jį matytume. Nors jis yra visur: kiekviename mūsų žodyje, mintyje ir judesy, net ore, betgi mes jo nematome.“ – „Tačiau neabejojame jį esant? Kodėl?“ – „Nes turime laikrodžius, kurie mums jį rodo“, – juokiasi Austėja. „Laikrodyje yra tik skaičiai, o ne paties laiko atvaizdas. Tad kodėl daug žmonių netiki Dievu, nors turime daugybę netiesioginių jo įrodymų: kryžių, rožančių, medalionų, rūpintojėlių, bažnyčių, paveikslų, Šventąjį Raštą?.. Yra net aiškiaregių, kurie matė Mergelę Mariją ir net gali pasakyti, kaip ji apsirengusi. O juk laiko niekas nematė ir net nepagalvoja, ką jis dėvi.“ – „Todėl, kad jis juda. Tarkim, gimsti taške A, o miršti taške B.“ – „O kodėl nemanai, kad mes jame judame, o jis stovi vietoje?“ – „Visa, kas gyva, juda.“ – „Vadinasi, tau laikas – gyva būtybė: eina, keliauja, pavargsta, pasensta...“ – „Tada grįžta atgal ir vėl atjaunėja“, – smagiai šypsosi mergina. „O man laikas yra Dievas, – visiškai rimtai sako jis, Vytautas Kemežys. – Arba atvirkščiai: Dievas yra Laikas. Visur esantis, viską pastebintis ir viską atsimenantis, lydintis mus nuo pirmo iki paskutinio atodūsio...“ Tačiau dabar jis žino, kad laikas leidžia ką nors pamiršti arba tyčia užmaršina. Kad ir Austėją. Kodėl jo fantazija neišgriebia iš laiko gelmės kokių nors šiurkštesnių, kūniškesnių vaizdinių? Negi Austėja niekuo nebuvo panaši į Aldoną arba į nuovargio kamuojamą Elzbietą? Argi gali taip būti, kad jie niekados nebuvo užsirakinę bendrabučio kambaryje, nuogi suvirtę į lovą ir mėginę patirti viską: nuo saldėsio lūpose iki pat kojų pirštų virpulio, nuo geismo sutilpti vienas kito saujoje iki visiško susiliejimo, nuo beprotiško širdžių tvaskėjimo iki pat proto aptemimo? Argi jie niekados nekalbėjo apie nuogą, drabužius nusimetusį laiką? O tuo metu kažkas vis garsiau beldžia į duris: komendantė, dekanas, prorektorius, milicija ar net pats KGB viršininkas. „Pavojus, pavojus! – šaukia jie. – Studentų bendrabutyje užtikti du įsimylėjėliai, kurie iki užsimiršimo svaiginasi vienas kitu ir kalbomis apie Dievą bei laiką. O mes privalome būti budrūs, visą laiką budėti, nes ir Vakarų priešas nesnaudžia!“ Ar gali būti, kad viso to nebuvo? Negi Austėja – tai nelyginant bitė, kurią jauti esant, net girdi dūzgiant liepos žiede, tačiau nematai jos, nes ji gali rinkti medų pačioje viršūnėje, kur tik saulė ir vėjas arba netyčia pasiklydęs lengvas debesiūkščio šešėlis? Ir gali paliesti ją tik mintimis, mintyse, atmintyje... Ir net įgėlimo skausmas gali tave apgauti: gal tai skauda dvasią nuo tuštumos pojūčio. Nuo pojūčio, kad galėjo taip būti, tačiau nebuvo...

 

       V

       Nežinia, kaip jis vėl atsiduria Šimonių girioje. Siūruoja eglės, po kojomis virvena ištirpusio sniego upeliukas, kvepia beržo tošimi ir pasiruošusiais sprogti pumpurais. Netoliese pokšteli šūvis, tarsi kas būtų pliaukštelėjęs botagu. Vytautas Kemežys įsiklauso: kas gali miške šaudyti? Žingsniuoja ten, kur retėja medžiai. Galop prieš jo akis atsiveria žvyrduobės. Traukia šnervėmis orą, kol užuodžia parako tvaiką. Susikiša į burną keturis pirštus ir sušvilpia. Niekas neatsiliepia. Vėl klampoja per tvanksančias balas. Staiga išgirsta šakos trakštelėjimą ir dar nespėjusį grįžtelėti į šalį jį užklumpa griežta komanda: „Stok! Rankas aukštyn!“ Daro, kas liepta. Atsargiai dairosi, tačiau nieko nepamato. „Kas esi?“ – vėl klausia tas pats balsas. „Meldas“ iš Kunigaikščio Gedimino būrio.“ – „Ginklą turi?“ – „Turiu.“ – „Mesk ant žemės!“ Vytautas Kemežys ištraukia iš milo puspalčio kišenės valterį ir padeda ant samanų, o pats žengteli šiek tiek į šoną. Iš už storaliemenės eglės išlenda berniokas, užsimaukšlinęs žieminę kepurę. Jo rankose automatas PPD. Valandėlę nepatikliai vienas į kitą žvairuoja. Vaikinas įsikiša į nudrengtos rudinės kišenę Vytauto pistoletą. „Kur tavo vadas? – pasijutęs vyresnis klausia Kemežys. – Vesk pas jį.“ – „Pirmiausia aš tave ištardysiu, o jau paskui nuspręsiu, ką su tavimi daryti“, – narsinasi vyrukas, kas kelintas žodis trūkteldamas slogos užgulta nosimi. „Jau sakiau: esu „Meldas“ iš Gedimino būrio. Rudenį, grįždami į bunkerį, užšokome ant kareivių pasalos. Visi žuvo, kulkos išvengiau tik aš.“ – „Mūsų vadas kiaurai mato, – perspėja jaunasis miškinis. – Jeigu esi provokatorius, nudės vietoje.“ – „Kiek jau tokių nušovė? – šypteli Vytautas Kemežys. – O mūsų vadas yra sakęs, kad „Bitinas“ – protingas vyras, savų nešaudo ir juo galima pasitikėti.“
       Kalbėdamas su pačiu „Bitinu“, maždaug trisdešimtmečiu kresnu vyriškiu, kurio vienas skruostas apdegęs, o gal gribštelėtas granatos skeveldros, Kemežys mėgina nuspėti, ką šis galvoja. Gana įtikinamai pasakoja, kas jam buvo prieš mėnesį įkalta į galvą Vilniuje, majoro Sokolovo vadovaujamoje provokatorių mokykloje. Klaidžiodamas po girią, turėjo laiko viską pakartoti, atmintinai iškalti slapyvardžius, vietoves, rėmėjų ir ryšininkų pavardes. Jis žino net kelias „Bitinų“ pravardes, kurias jam neva pasakė rudenį žuvęs būrio vadas „Adomas“. „Bitinas“ pritariamai linkčioja, bet staiga, blykstelėjęs rudomis akimis, nutraukia įsismaginusį Vytautą Kemežį: „Esu kelis sykius susitikęs su „Adomu“, bet jis niekada neminėjo, kad jo būryje būtų „Meldas“. Kemežys gūžteli pečiais, tačiau iš anksto žino, ką reikia sakyti: „Būryje buvau apie metus, nelabai kuo pasižymėjau... kartą buvau sužeistas, ilgai gydžiausi...“ „Bitinas“ nuodugniai klausinėja apie mūšį, per kurį žuvo penki Kunigaikščio Gedimino būrio kovotojai, o liko gyvas tik jis vienas, „Meldas“. Matyt, yra kažką apie tai girdėjęs. Atrodo, kad atsakymai jam nesukelia įtarimo, bet ar gali būti tuo įsitikinęs? Juk jau penkiasdešimtieji metai, ir į išlikusių partizanų būrius skverbiasi daugiau provokatorių nei tikrų kovotojų, pasiryžusių pakloti galvas už Lietuvą. Nebent jie jau kovėsi kokiame nors būryje, partizano priesaiką laiko šventa ir nebeįsivaizduoja kitokio gyvenimo. Arba pridarę nemažai piktadarysčių: juk dažnai žmogus, turintis ginklą, pradeda įsivaizduoti esąs pranašesnis už kitus, paklūsta ne savo, bet automato valiai. Vytautui Kemežiui artimesnis idealizmas, kuriuo susidomėjo baigęs gimnaziją. Tad jam, regis, visiškai neblogai sekasi atkurti ano meto būsenas, mintis, žodinę patetiką. Jis net pats ima abejoti, ar ne geriau „spjauti saugumiečiams į snukį“ ir vėl pasidaryti tikru miškiniu. Tačiau tada jis būtų visiškai pasmerktas: kagėbistai paskleistų partizanams informaciją, kad jis parsidavėlis, ir kaip išdaviką sušaudytų arba vieni, arba kiti. O po to rytmečio Glikmano kieme jis pradėjo vertinti savo gyvybę. Reikia kaip nors ją išsaugoti, kol viskas pasibaigs. Pabaigą jis įsivaizduoja tik vieną: partizaninis judėjimas pralaimėjo, anksčiau ar vėliau jis bus sugniuždytas, daug žadėję Vakarai užsiėmė savo reikalais ir numojo į Lietuvą ranka. Tad jo paaukota gyvybė jau nieko nebereikš. Gal geriau ją išsaugoti bet kokia kaina?
       Naktį susapnuoja, kad jis yra vabalas, tyrinėjamas didinamuoju stiklu. Susigaužęs lekia ir šen, ir ten, bet nėra jokio plyšelio, kuriame galėtų pasislėpti. Jie pamatys subadytas papades, galvoja jis, jau nekalbant apie nulupinėtus nagus ir sutraiškytus pirštus. Ir tada girdi piktdžiugišką „Bitino“ juoką: „Pakliuvai, šunsnuki, bolševikų išpera“, – jis ir liepia „Vapsvai“ nuvesti jį prie ąžuolo ir sušaudyti. Išsivaro jį į nakties tamsą basą ir vienmarškinį. O tartum būtų ne pavasaris, bet gili žiema. „Sakiau, kad mūsų vadas kiaurai mato, – garsiai traukdamas panosėje nutįsusį snarglį tyčiojasi vaikinas, – tu manei jį apgausiąs. Rankas aukštyn, niekše!“ Kojų jis nebejaučia, o rankos neklauso, kad ir kaip jas keltum. Ūmai kulkos pradeda smigti į nugarą, papades, pakinklius, sėdynę, nors automato tratėjimo negirdi. Jo gyvybė yra tarsi zylutė, spurdanti tarp delnų. Neišleisk jos, neskėstelėk rankomis, kad ir koks skausmas plėšytų raumenis ar kas tvatintų lazda per galvą. Riksmas įstringa gerklėje, jis dusdamas gargaliuoja, kol galiausiai rankomis užsidengia išžiotą burną... Pabunda išsigandęs, kad išmetė iš rankų savo gyvybę. Karštligiškai ieško jos ant pūtuojančios krūtinės. Tačiau pabunda dabar, ne prieš penkiasdešimt penkerius metus.
       – Ko žviegi kaip skerdžiamas?! – piktinasi kaimynas.
       – Ir tu žviegtum, – atsigosdamas murma Vytautas Kemežys, – jei tokį sapną susapnuotum.
       – Ir protas leisti nurėžti visą koją. Jiems kad tik pjaustyti... Vieną kitą pirštą, bet kad visą koją...
       Kemežiui vis labiau trūksta oro, nors šnopuoja plačiai išsižiojęs, širdis nukritusi po krūtine, šonkaulius surėmęs skausmas, nugarkauliu vinguriuoja ugnies gyvatė. Nejaugi mirštu? – šmėsteli mintis.
       – Pakviesk seselę... daktarą... – švokščia lyg iš po žemių.
       Andžėjus Levanovičius paspaudžia raudoną mygtuką, koridoriuje pasigirsta šaiži sirena, ir netrukus į palatą įlekia rausvažandė seselė.
       – Kas čia daros? Kuriam bloga?
       – Jam, – mosteli į Vytautą Kemežį kaimynas. – Žviegė kaip skerdžiamas meitėlis, o dabar neatgauna kvapo. Pažiūrėk, sesele, baltas kaip avižinis šūdas.
       Mergina pasilenkia prie dūstančio senio, uždeda ranką ant krūtinės, paskui sugraibo riešą ir tikrina pulsą.
       – Ko taip išsigandęs, Kemežy? Gausit vaistukų, ir viskas susitvarkys. Nesiblaškykit ir ramiai alsuokit. Aš tuoj.
       Ji iš tikrųjų greitai apsisuka. Suleidžia vaistus į veną, ir ligonis pradeda rimti. Regis, ir širdis sugrįžta į savo vietą. Ateina ir gydytojas. Fonendoskopu pasiklauso, kas dedasi Kemežio krūtinėje, porą kartų linkteli galvą, lyg pats sau pritartų.
       – Kada mane operuos? – domisi Andžėjus Levanovičius.
       – Nežinau, – žvilgteli į jį gydytojas. – Aš – terapeutas, ne chirurgas. Klauskit savo palatos daktaro.
       – Aš neleisiu kojos nupjauti. Nenoriu būti invalidas, kaip šitas, – rodo į Vytautą Kemežį. – Tegu vaistais gydo. Ir kad mane operuotų lenkas. Tikras lenkas. Argi visoj ligoninėj nėra daktaro lenko?
       Vytautas Kemežys klausosi nurimstančios širdies. Nejaugi mirtis buvo priėjusi taip arti? Dar arčiau nei Glikmano kieme? Vaikšto sau po ligoninę ir net nepasibeldusi užsuka į kurią nors palatą. Aš negaliu taip paprastai numirti! Kažkas turi atsitikti! Kas nors neįprasto, netikėto... O gal jau atsitiko, pagalvoja po valandėlės. Tik aš nepastebėjau. Ne dabar, anksčiau. Tai kada? Jaunystėje? Kodėl jaunystėje, tarsi nebūčiau gyvenęs dar pusšimčio metų? Tačiau nereikia prisiminimų, jokio sąžinės perkratymo. Ką dabar begali pakeisti? Juk tie penkiasdešimt metų nebuvo visiškai tušti. Gal tik pastarieji šešeri ar septyneri: apdujęs, praradęs protą, niekuo nebesidomintis, netgi naktimis girdintis butelio ir taurelės skambėjimą... O prieš tai? Universitetas, mokykla, šeima, vaikai, anūkai... Sąjūdžio laikais norėjai visur eiti, dalyvauti, būti minioje, gėrėtis pagražėjusiais žmonėmis, apsikabinti, dainuoti. Ak, kaip tąsyk veiduose švietė viltis ir vis drąsesnis tikėjimas ateitimi. Tačiau vakarais paskambindavo Antanas Mikulskis arba kas nors kitas. „Taip, taip, – sakydavo anonimas, – mes tave matome, bet tu visur eik, žvalgykis, klausykis kalbų, įsidėmėk veidus, sužinok pavardes... neabejok, tavo žinių mums tikrai prireiks...“ Tarsi būtų įmurkdytas į pamazgų duobę. Kieno ateitimi jis tikėjo? Žinoma, ne savo, bet... Net Elzbietai negali visko pasakyti. Reikėtų kažkur nueiti, papasakoti, prisipažinti... Bet ar kas supras? Ar pateisins? Be abejonės, ne! Juk esi okupantų pakalikas, niekingas jų tarnas. Gal landsbergininkai tokius sodins į kalėjimą? Tėvynės išdavikas! Koks baisus kaltinimas. Prieš keturiasdešimt metų juo buvo švaistomasi į visas puses. Ne tokie seni laikai, kad niekas to neprisimintų. Bet juk tokių turi būti daug. Kur dar visa valdžios nomenklatūra, nuolankiai vykdžiusi Kremliaus nurodymus? Ką jie daro, kaip elgiasi? Dar negirdėti, kad kas į Rusiją bėgtų. Gal ir ten bus tas pats? Tyli ausis suskliaudę, niršta įlindę į kampą ir laukia, kol bus įvesta tvarka? Arba atvirkščiai – vaidina didžius patriotus, šaukia, kad jiems buvo sunkiausia, jiems labiausiai skaudėjo, bet jie ištvėrė. Girdi, mes buvome tylioji, pasyvioji rezistencija, ardžiusi Sovietų sąjungą iš vidaus, mes nė kiek ne mažiau rizikavome nei anie rėksniai iš Laisvės lygos, dabar atėjo mūsų metas... O gal iš tikrųjų galima sugrįžti į bažnyčią, pasijusti tikru lietuviu, pasmerkti praeitį? Tikriausiai atsirastų tokių, kurie paliudytų, kad jis, Vytautas Kemežys, tikroji pavardė – Stanislovas Baltrėnas, aktyviai dalyvavo partizaniniame judėjime. Tačiau KGB, žinoma, netylėtų: išdavikų ji nemėgsta, su jais vienu ar kitu būdu susidoroja. Ko gero, iš karto būtum užčiauptas, ir visi tavo juodi darbai būtų išviešinti. Tad tylėk ir, kaip sakoma, Dievą mylėk, nes būsi nušluotas kartu su okupantais. Ir Vytautas Kemežys niekur nėjo, niekam nieko neprisipažino. Kam suteršti visos giminės vardą? Juk nuo jo sūnaus Eduardo ir dukters Skaistės visi nusisuktų, gal net ir juos tautos išgamomis apšauktų. O dar auga vaikaičiai... Mano nuodėmės, aš ir atkentėsiu. Mano gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos, niekam tikęs eilinio prisitaikėlio, drebančio prieš valdžią, gyvenimas... ir aš tik vienas už jį atsakingas. Tačiau ar čia tik mano kaltė? Juk norėjau tik gyventi, išlikti gyvas. Žmonės pirmiausia turėtų pasmerkti tą aklą jėgą, laužiusią mūsų nugarkaulius, gniuždžiusią mūsų dvasią ir pavertusią mus aukomis, kuri dabar suabstraktėjo, daugelis veidų susiliejo į beveidę masę, ir nebėra kam atsakyti už įvykdytus nusikaltimus. Jiems svetima gyvybė buvo nelyg mikroskopu matomas vabalas, tinkantis jų didžiajam komunizmo eksperimentui. Aš, eilinis žmogus, pasidaviau gyvybės instinktui išlikti. Kas būtų pasikeitę, jeigu tą rytą Glikmano kieme nebūčiau iškėlęs rankų? Nieko, beveik nieko... Jeigu rankas būtų iškėlęs ir Steponas Švėgžda? O jeigu ir kiti – sušaudyti, nukankinti, ištremti, prievartaujami, be jokios kaltės pakliuvę į sovietinę „mėsmalę“? Negi ir per tokias laikų pervartas individas nevisiškai praranda savąją vertę? Iškėliau rankas ir savo gyvybei laimėjau per pusę šimto metų. Beveik keturiasdešimt dirbau mokyklos direktoriumi, auginau vaikus, rūpinausi vaikaičiais. Tačiau kokia nauda būtų buvusi, jeigu mano kaulai jau penkiasdešimt penkerius metus pūtų žydo Glikmano patvartėje? Kaip Stepono Švėgždos? Argi, jam žuvus, lietuvių tautoje neatsirado mažytės, nors akimi ir nepastebimos, tuštumos? Kur jo žmona, vaikai? Nebent būtų išlikusi jo nemirtinga siela? Ar ne ji neduoda man ramybės, graižo smegenis, lupinėja užgijusias žaizdas, sukelia nakties košmarus?
       Atrodo, Vytautas Kemežys pamiršta, kad nuo to laiko praėjo per penkiolika metų, kad niekam neberūpi jo mąstymai ir kančios, jo bjaurėjimasis savimi ir žmogiškas savęs teisinimas, kad dabar jis tik ligonis, besigalynėjantis su giltine. Tačiau praeitis ir šią valandą nepasitraukia nuo jo, praėjęs laikas – skylėtas, tarsi nudėvėtas drabužis, o pro tas skyles lenda pasąmonės fantomai, nebepaklūstą logiškam protui. Sąmonę užtraukia migla, jis ginasi iš visų jėgų, tačiau praeities šmėklos atkaklios ir netgi karingos; jis maldauja, kad atmintis užsiblokuotų, kad jį ištiktų amnezija, šioje laiko sienos pusėje liktų tik dabartis, tik ligoninė su šmižinėjančia po palatas giltine, su raudonskruoste sesele ir velniaižin kokiu kaimynu, niekinančiu lietuvius ir jų nekenčiamu. Prasigrūda pro kitus ir Vytautui Kemežiui prieš akis išsiskleidžia pats nuožmiausias vaizdas: prabangus ąžuolinis karstas, apstatytas vasaros gėlėmis, jame pajuodusiu veidu guli jo vyresnėlis Eduardas, juodai nuo galvos iki kojų apsirengusi marti Danguolė šniurkščioja nosimi jam prie šalies, abiem rankom susiėmusi galvą rymo Elzbieta, jos akys baisios, kaltinančios visą pasaulį ir, žinoma, jį, Vytautą Kemežį; jaunėlė Skaistė mėgina ją guosti, aplinkui sukiojasi neįprastais tamsiais drabužiais dėvintys vaikaičiai; daug nematytų, nepažįstamų žmonių, turbūt Eduardo bendraamžių, o jam prieš dvi savaites sukako trisdešimt treji; tikriausiai yra ir marčios giminaičių, tačiau jie neprieina prie velionio artimiesiems skirto suolo, nepasako nė vieno užuojautos žodžio: turbūt yra įsitikinę, kad visa Kemežių giminė kalta, jog Danguolė, dar tokia jauna, tapo našle. Jį pykina aitrūs gėlių kvapai, nuo baltųjų lelijų svaigsta galva. O kur dar kvepalų, odekolonų, losjonų, galai žino kokios kosmetikos ir parfumerijos dvokas? Kas galėjo pagalvoti, kad toks tvirtas, energingas ir žvalus vyras, prieš kelias dienas užsukęs pas tėvus ir sklaistęs krūvas dolerių, netrukus gulės karste? „Iš kur tie pinigai?“ – pašiurpusi klausė Elzbieta. „Verslas, mama, – juokėsi Eduardas. – Šiais laikais reikia būti apsukriam. Argi nesidžiaugi, kad tavo sūnus turtingas?“ – „Greitai ateinantys pinigai negali būti dorai uždirbti, – pasakė Vytautas Kemežys. – Nenorėčiau, sūnau, kad pakliūtum į bėdą.“ Banalus, beveik idiotiškas juokelis, matyt, labai populiarus Eduardo aplinkoje, skaudžiai grybštelėjo tėvą. „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, – kvailai vyptelėjo vyresnėlis. „Ar tik nebūsi susidėjęs su reketininkais?“ – krūptelėjo ir susikūprino motina. „Geriau jums to nežinoti, – grūsdamas į kišenes pinigus, sumurmėjo Eduardas. – Dabar visi taip daro.“ – „Kas tie visi?“ – griežtai paklausė Kemežys. „Per anksti pasenote, mano brangieji gimdytojai, – vėl juokėsi sūnus. – Žaliakalnyje nusižiūrėjau namą. Ne namas, o saldainiukas: dviejų aukštų, arkos, kolonos, švediškų čerpių stogas, veja ir fontaniukas. Bet dar šiek tiek trūksta... Gyvensim kaip balti žmonės.“ Gyvenimas – tarsi krištolinis rutulys: neatsargiai paimi, jis išslysta iš rankų ir sudūžta. Eduardo ne tik veidas pajuodęs, visa nugara sprogmens sudraskyta. Vos tik įjungė BMW variklį – ir sprogo. Vaikų ir Danguolės akivaizdoje. Gerai dar, kad nesudegė su visa mašina, kad dar pajėgė išgriūti lauk, o kaimynai nutempė į šalį. Žinoma, policija ir prokurorai klausinėjo ir tėvų: kas, kodėl, už ką? Betgi iš kur tėvai gali žinoti? Vargšė Danguolė, gal ji ką nors pasakė, kad vos ištrūko palaidoti vyro... Ar gali kas nesuprasti, koks skausmas tėvams laidoti savo vaiką? Elzbieta liovėsi naktimis miegoti, vis verkia įsikniaubusi į pagalvę: jos pirmagimis, mylimiausias, senatvės užuoglauda. Kaip džiaugėsi jo sulaukusi: jau šypsos, žengia pirmą žingsnį, sako „ma-ma“, juokiasi, pakeltas ant rankų... rudakis, panašus į ją, vikrus it žebenkštis, nepasėda... mokykloje susimušė, mėlynė po akim, kaimynams į langą akmenį metė, kam pabarė... vaikiškos išdaigos, mat didžiuojasi esąs mokyklos direktoriaus sūnus, paūgės, ateis į protą... atrodo, surimtėjo, baigė aukštuosius mokslus, pradėjo dirbti... ir nuo tada viskas ėmė verstis aukštyn kojomis, gamykla bankrutavo, kažkas ją nupirko, eik kur nori, ačiū, mums tavęs nebereikia... Vytautas Kemežys negali klausytis žmonos rypavimų, keliasi, eina į virtuvę, dantyse cigaretė, niekada tiek nerūkydavo, įsipila stiklelį degtinės, alkūnėmis atsirėmęs į stalą snaudžia. Kada čia apie save begalvosi, jeigu ir jam trumpas sūnaus gyvenimas pirmyn ir atgal prieš akis laksto... sustoja, išsiplečia į šalis, tačiau kartu įgyja konkrečių detalių: štai jis, Eduardas, dirbantis gamykloje inžinieriumi, užsuka pas juos į svečius, smagus, patenkintas, energingas: „Įkūrėme Persitvarkymo sąjūdžio kuopelę, – žvilga jo akys. – Kad tu žinotum, tėve, koks tai jausmas! Lietuva laisvėja, vaduojasi!“ Gal tą akimirką kažkas dunkstelėjo į Vytauto Kemežio sąžinės dugną – po daugelio metų, kai jis buvo viską pamiršęs, nugrimzdęs į kasdienį gyvenimą, mokyklos direktoriaus rūpesčius, šeimos rutiną; susitikimai su Antanu Mikulskiu vis retėjo, paskui jis dingo, tikriausiai jam paskyrė personalinę pensiją už nuopelnus Tarybų Lietuvai; vėl atsirado įsisiūbavus Sąjūdžiui, tačiau tik kaip telefoninis pašnekovas, raginantis neprarasti budrumo, visada prisiminti, su kuo jis, Vytautas Kemežys, kadaise buvęs Stanislovas Baltrėnas. Vėliau juodu su Elzbieta sūnų pamatė televizoriaus ekrane: buvo devyniasdešimt pirmųjų sausio dvylikta, šeštadienis, Eduardas stovėjo minioje prie Parlamento ir apsikabinęs su draugais dainavo; pirmą akimirką Vytautas Kemežys nepatikėjo, bet kai operatorius „pritraukė“ barzda apšepusio sūnaus veidą, abejonių neliko. Turi kažkas atpirkti mano kaltę, pagalvojo jis. Kas daugiau, jei ne sūnus; aš jau per senas, gal jau pernelyg atsargus, baikštus, be to, nesijaučiu turįs teisę būti ten, kur spiečiasi dori, švarios sąžinės žmonės... Tačiau praėjo tik keleri metai, o Eduardas, žarstydamas dolerius, jau tyčiojosi iš nepriklausomos Lietuvos. Jo sūnus, kurį tikėjosi išauginęs tikru patriotu. Bet argi galėjo kitaip būti? Argi Judo nuodėmė, neatsikartojusi vaikuose ir vaikaičiuose, galėjo išnykti per vieną generaciją? Ar Eduardo žūtis nebuvo dangaus bausmė už išdavystę, padarytą prieš keturiasdešimt penkerius metus? Juk ir Biblijoje pasakyta, kad Dievas kantrus, bet neužmaršus... Kodėl ne aš, o mano kraujas kenčia, kam ir už ką paaukojamas mano vienintelis sūnus, mano nuskaidrėjimo viltis ir atpirkimas? Paaukojamas tuštybei, smurtui, nes štai jo karstą neša ir prie duobės braunasi kažkokie „keturkampiai“ vyrukai bukais veidais ir bereikšmiais žvilgsniais, vienas jų net iškilmingai pasako, kad Eduardas žuvo garbingoje kovoje ir už jį bus atkeršyta. Ar ne taip po karo per stribų laidotuves postringaudavo politrukai? Taip, tada buvo susirėmusios dvi Lietuvos: „smetoninė“, kaip jie vadino, ir okupantų Lietuva, sovietinė. O kas dabar kariauja, kokia Lietuva prieš kokią Lietuvą?.. Kokią jėgą sudaro tamsūs, beveidžiai, kostiumuoti, vienas į kitą panašūs vyrai? Kam jie atstovauja? Kur ta jėga dėsis, ar ji kada nors išsisklaidys?
       Dar pavasarį planavęs mokyklos darbus, artėjant rugsėjui Vytautas Kemežys nuėjo pas Švietimo skyriaus vedėją ir pasiprašė išleidžiamas į pensiją. „Tegu dirba jaunesni, – pasakė jis. – Aš jau pavargau.“ – „Girdėjau, sūnus žuvo. Užjaučiu, – tarė žilstelėjęs vyriškis, pakildamas iš už popieriais apkrauto stalo. – Per keturiasdešimt pedagoginio darbo metų visi jus gyrė. Dar galėjote padirbėti. Tuoj mokyklose vyrų nebeliks.“ – „Man atrodo, kad dabartinį jaunimą reikia kitaip auklėti ir mokyti. Pasenau, nebespėju su gyvenimu, vedėjau.“ Išėjęs į pensiją, Kemežys pasijuto uždarytas tarp keturių sienų, niekam nebereikalingas. Kam tokiam žmogui begyventi? – klausinėjo pats savęs. Turėjo laiko tiems keturiasdešimčiai pedagoginio darbo metų prisiminti. Rodos, viską darė, kaip priklausė, stengėsi, domėjosi, rūpinosi, pasižymėjo tolerantiškumu, nepriekabiavo be reikalo, mylėjo mokinius, ypač gabiausius, nebuvo pernelyg „raudonas“, nors priklausė komunistų partijai. Tačiau visą tą laiką jautė už nugaros „šešėlį“. Ne tik beveik simbolinį Antaną Mikulskį, bet ir juodą mistinę dėmę, sekiojančią jį nuo pat jaunystės: turbūt teisybę Biblijoj rašo, kad visi žmogaus darbai, geri ir blogi, būna su juo iki paskutinės valandos. Kartais tuščio laiko prisiminimai pasiekdavo ir universitetą, vaikystę, tad nenuostabu, kad įpuldavo ir į jaunystės metus. Tada Vytautas Kemežys pasistatydavo butelį degtinės, arčiau prisitraukdavo cigaretes ir paskęsdavo dūmuose. Aitriuose, kvapą gniaužiančiuose, atskiriančiuose nuo žmonių ir esamojo laiko. Tuo metu jo žmona Elzbieta, pakirsta sopulio, jau vaikščiojo pas gydytojus ieškodama būtų ir nebūtų ligų, nes jos sveikata kasdien šlijo, blogėjo.