Ažužadėjimas blogoms akims numarinti
Gesinti, gesinti žvilgsnį
žiūrint į ledą, žiūrint į sniegą
(nežiūrėk į save, nes iš karto sudegsi)!
Skandinti, skandinti žvilgsnį
upelėj ar pažliugusioj pievoj
(tegu baido žuvis, tegu baido varles, tegu...).
Išverkti, išverkti žvilgsnį,
įrišti į nosinę
(ir pakasti po žemėm, kad lyjant supūtų).
Išversti, išversti žvilgsnį
į gerąją pusę, galbūt siuvinėtą
(ir leisti vaikui priėjus paglostyt).
Pamesti, pamesti žvilgsnį
geriausia – kryžkelėj
(ir bėgti neatsisukant, kad nebepavytų).
Užtemdyt, užtemdyt žvilgsnį,
užmerkt akis
(su varpo skambesiu, žinok, apsivaloma).
*
Aš saugau, saugau bites,
O miegas lipnesnis už medų...
Rykštele pamoju prieš nosį
Ir nuveju miegą tolyn.
Aš saugau, saugau bites,
Per sodą prasliūkina katinas.
Rykštelė juodajam pagraso –
Tas dar tyliau slenka pasieniu.
Aš saugau, saugau bites,
Per žolę atbrenda tėvas,
Kartu pabeldžiam į avilius:
„Bitelės, mes pranešam Jums...“
Aš saugojau, saugojau avilius,
Šermukšninė mano rykštelė
Pabaido tik vištą ar katiną,
Bet nenubaido mirties.
*
Lietaus vanduo
senoj statinėj
pribėgo per liūtį
žiūriu ir žiūriu
o kas atsispindi
tik stogas ir šakos
ir lietvamzdžio galas
naktim galbūt žvaigždės
mėnuo nusimaudo
nuskęsta žiogelis
ir žiedas jazmino
įbersiu čiobrelių
įtrupinsiu žemės
tris lašus kraujo
iš delno įlašinsiu
žiūrėsiu žiūrėsiu
gal kas atsispindi
tik šakom ir stogu
atrieda mėnulis
nuskęsta statinėj
kaip žiogas ar žiedas
nušvinta truputį
senoji statinė
mėnuli mėnulaiti
dangaus karalaiti
drumstas vanduo
sugraužė it rūdys
tavąjį diską
ir kuo aš dabar
naktim pasišviesiu
kai lietūs iš naujo
statinę pripildys
*
Vaikystėj
visas ligas gydžiau serbentais
atrodė kad
rūgštumas viską sutraukia ir
paverčia dilgsėjimu žanduose
kurį tereikia išspjauti
ir pagyji
nuo bet ko net įsivaizduojamo
Labiausiai laukdavau čiobrelių
arba aviečių arbatos
bet galugerkly nusėsdavo
tik pelynų kartumas
Ir niekas netikėjo mano serbentais
Rūkė plunksnomis ir šuns plaukais
kai tikėdavo rimčiau susirgus
O aš bėgdavau į serbentynus
ir liesdama uogas it rožančiaus
karoliukus šnabždėdavau
net pačiai nesuprantamus žodžius
panašius į lapų šlamesį
ar rasos žvilgėjimą
Manęs ieškodavo nerasdavo
nes tikėjau kad serbentai
o jų net kvapas rūgštus
sutraukia mane iki dilgsėjimo
į mažą raudoną karolį
paukščio nesulesamą žmogaus nesuvalgomą
Vakarop parsiradus namo
iš plaukų pabirdavo lapeliai
juos po suolu paspirdavau koja
mama stebėdavosi juos radusi
kas jų čia nuolat pribarsto
man likdavo tylėti ir delnais
dengti žandus serbentų raudonumo
Jais gydžiau slogą ir mėlynes
galvos skausmą kiek paaugus
pirmąją meilę
Gydžiau, bet kaži kas nebeveikė
tad gyvenau
skaudančia širdim
retkarčiais galva
Ir tik tada kai tu manęs paklausei
ar tebetikiu pelynu
smilkymais ar vaiko
kišimu pro pavalkus
supratau ir kaipgi šitai begali veikti
jei aš pati
net savim nebetikiu
*
Sako, čia ragana kadaise gyveno.
O ana mokėjo užkalbėti
nuo gyvatės, nuo rožės,
nuo vėjo.
Matai, kur klevas nulūžęs?
Mano tėvas ten užkasė šulinį.
Ten žmogelis dar kryžių bučiavo,
bet po manęs ar kas čia jį beatmins?
Vaike, kelias tik tolyn veda,
neparveda.
Dievo kryžiuje jau neberasi.
Ir namai pamažu užsimerkia –
ne langinėmis, o lentomis.
Eikim, eikim, o ten gale lauko –
koplytėlės sukeltos į pušį.
Ech, mediniai,
mediniai dievukai,
ne šventieji jūs – tik išnarėlės...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)