tekstai.lt

Asta Skujytė. Eilėraščiai

Asta Skujytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Asta Skujytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

 

      










       Ažužadėjimas blogoms akims numarinti


Gesinti, gesinti žvilgsnį

žiūrint į ledą, žiūrint į sniegą

(nežiūrėk į save, nes iš karto sudegsi)!

Skandinti, skandinti žvilgsnį

upelėj ar pažliugusioj pievoj

(tegu baido žuvis, tegu baido varles, tegu...).

 

Išverkti, išverkti žvilgsnį,

įrišti į nosinę

(ir pakasti po žemėm, kad lyjant supūtų).

 

Išversti, išversti žvilgsnį

į gerąją pusę, galbūt siuvinėtą

(ir leisti vaikui priėjus paglostyt).

 

Pamesti, pamesti žvilgsnį

geriausia – kryžkelėj

(ir bėgti neatsisukant, kad nebepavytų).

 

Užtemdyt, užtemdyt žvilgsnį,

užmerkt akis

(su varpo skambesiu, žinok, apsivaloma).

 

 

       *

 

Aš saugau, saugau bites,

O miegas lipnesnis už medų...

Rykštele pamoju prieš nosį

Ir nuveju miegą tolyn.

Aš saugau, saugau bites,

Per sodą prasliūkina katinas.

Rykštelė juodajam pagraso –

Tas dar tyliau slenka pasieniu.

Aš saugau, saugau bites,

Per žolę atbrenda tėvas,

Kartu pabeldžiam į avilius:

„Bitelės, mes pranešam Jums...“

Aš saugojau, saugojau avilius,

Šermukšninė mano rykštelė

Pabaido tik vištą ar katiną,

Bet nenubaido mirties.

 

 

       *

 

Lietaus vanduo

senoj statinėj

pribėgo per liūtį

žiūriu ir žiūriu

o kas atsispindi

tik stogas ir šakos

ir lietvamzdžio galas

naktim galbūt žvaigždės

mėnuo nusimaudo

nuskęsta žiogelis

ir žiedas jazmino

įbersiu čiobrelių

įtrupinsiu žemės

tris lašus kraujo

iš delno įlašinsiu

žiūrėsiu žiūrėsiu

gal kas atsispindi

tik šakom ir stogu

atrieda mėnulis

nuskęsta statinėj

kaip žiogas ar žiedas

nušvinta truputį

senoji statinė

mėnuli mėnulaiti

dangaus karalaiti

drumstas vanduo

sugraužė it rūdys

tavąjį diską

ir kuo aš dabar

naktim pasišviesiu

kai lietūs iš naujo

statinę pripildys

 

 

       *

 

Vaikystėj

visas ligas gydžiau serbentais

atrodė kad

rūgštumas viską sutraukia ir

paverčia dilgsėjimu žanduose

kurį tereikia išspjauti

ir pagyji

nuo bet ko net įsivaizduojamo

 

Labiausiai laukdavau čiobrelių

arba aviečių arbatos

bet galugerkly nusėsdavo

tik pelynų kartumas

 

Ir niekas netikėjo mano serbentais

 

Rūkė plunksnomis ir šuns plaukais

kai tikėdavo rimčiau susirgus

 

O aš bėgdavau į serbentynus

ir liesdama uogas it rožančiaus

karoliukus šnabždėdavau

net pačiai nesuprantamus žodžius

panašius į lapų šlamesį

ar rasos žvilgėjimą

Manęs ieškodavo nerasdavo

nes tikėjau kad serbentai

 

o jų net kvapas rūgštus

 

sutraukia mane iki dilgsėjimo

į mažą raudoną karolį

paukščio nesulesamą žmogaus nesuvalgomą

 

Vakarop parsiradus namo

iš plaukų pabirdavo lapeliai

juos po suolu paspirdavau koja

mama stebėdavosi juos radusi

 

kas jų čia nuolat pribarsto

 

man likdavo tylėti ir delnais

dengti žandus serbentų raudonumo

 

Jais gydžiau slogą ir mėlynes

galvos skausmą kiek paaugus

pirmąją meilę

 

Gydžiau, bet kaži kas nebeveikė

tad gyvenau

skaudančia širdim

retkarčiais galva

 

Ir tik tada kai tu manęs paklausei

ar tebetikiu pelynu

smilkymais ar vaiko

kišimu pro pavalkus

supratau ir kaipgi šitai begali veikti

jei aš pati

net savim nebetikiu

 

 

       *

 

Sako, čia ragana kadaise gyveno.

O ana mokėjo užkalbėti

nuo gyvatės, nuo rožės,

nuo vėjo.

Matai, kur klevas nulūžęs?

Mano tėvas ten užkasė šulinį.

Ten žmogelis dar kryžių bučiavo,

bet po manęs ar kas čia jį beatmins?

Vaike, kelias tik tolyn veda,

neparveda.

Dievo kryžiuje jau neberasi.

Ir namai pamažu užsimerkia –

ne langinėmis, o lentomis.

Eikim, eikim, o ten gale lauko –

koplytėlės sukeltos į pušį.

Ech, mediniai,

mediniai dievukai,

ne šventieji jūs – tik išnarėlės...

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)