tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Bliuzo improvizacijų tęsinys

Benedikto Januševičiaus iliustracija
Benedikto Januševičiaus iliustracija
Lapkričio 8 dieną Ričardui Gaveliui būtų suėję 61 metai. Šiemet pasirodė romano „Vilniaus pokeris“, 1989 m. tituluoto „literatūrine bomba“, ketvirtas leidimas, palydėtas skambiomis citatomis iš atsiminimų, laiškų ir eseistikos knygos „Bliuzas Ričardui Gaveliui“ (2007). Mirusio rašytojo kūrybos gyvasties siūlelį palaiko draugai, pakartotinai išleistos knygos, rečiau – kritikai, dar rečiau – netikėti atradimai. Rašytojo kūrybinį palikimą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos rankraštynui 2010 m. perdavė rašytojo žmona Nijolė Gavelienė (fondo numeris LLTI BR, F. 112), kurį laiką jis tyliai glūdėjo nejudintas, kol Virginijus Gasiliūnas susidomėjo storu aplanku. Ten pasirodė besąs 374 puslapių mašinraštis. Žalias sovietinis aplankas su raišteliais, gerokai aptriušęs, ant jo viršelio tušinuku autoriaus užrašyta „Gavelis Ričardas“, o viršuje kaligrafiškai – „SZPILKI“ (anuomet jo mėgtas lenkų humoro savaitraštis); braižas stulbinamai pedantiškas, tai matyti ir iš mašinraščio taisymų. Nėra titulinio lapo, bet, laimė, gale yra parašymo data: 1973 m. spalis–1976 m. rugsėjis. Nesunku identifikuoti, kad tai pirmas nespausdintas R. Gavelio romanas, rašytas pagrečiui su publikuotu debiutiniu apsakymų rinkiniu „Neprasidėjusi šventė“ (1976). Kūrinio finalinis skyrius „Postliudija“ yra originalus viso teksto autorinis komentaras, iš kurio aiškėja, kad romanas turėjo (galėjo) vadintis „Concerto grosso“ (it. didysis koncertas). „Didysis“ turbūt dėl neįprasto romano užmojo – aprėpti vieno namo (šešiasdešimties butų blokinio penkiaaukščio Žirmūnuose) gyventojų likimų ir santykių sampynas, atsiradusias „be jokio logiško pagrindo“ (p. 365). Aliuzija į muzikinę struktūrą – ir pirmas skyrius „Uvertiūra“, ir autoriaus remarka tekste, kad kiekvienas veikėjas groja „savu instrumentu“. Namo gyventojų knibždėlyną iš medinės bakūžės (statant Žirmūnus viena kita liko) stebi toks keistuolis, finale tituluojamas orkestro „dirigentu“ (pasakotojo alter ego).

Romane regime daug įvairių socialinių sluoksnių personažų – mokytojai, inžinieriai, mokslininkai fizikai, docentas, fotografas, žurnalo redaktoriaus pavaduotojas, prekybos bazės darbuotojas, rašytojas, spekuliantas užsienio valiuta, jų žmonos, dukterys, sūnūs, nuomininkai. Kiekvieno veikėjo linija plėtojama kaip gana savarankiška, kaitaliojant pasakotojų pozicijas, pasitelkiant vidinio monologo techniką, paisant konkretaus „instrumento“ melodijos. Namo gyventojus labiau sieja kaimynystė, smalsumas, apkalbos, o ne įvykių dinamizmas. Kaimynai bendrauja butuose (ir svetimose lovose), laiptų aikštelėse, kieme ant suoliuko, juos vienija laidotuvės ir kažkieno išsikraustymai. Namas neva „prakeiktas“: jaunuolis susižaloja avarijoje, miršta Ispanijos karo veteranas, o nuo kriminalinio aborto žūsta dvidešimtmetė Nijolė, suvedžiota kaimyno. Veiksmas, anot autoriaus, vyksta 1972–1974 metais. Romanas epiškai išsišakojęs, problematikoje neišvengta tipiškų aštuntojo dešimtmečio pradžios prozai moralinių dilemų ir banalokų štampų. Antroji kūrinio pusė stipresnė, akivaizdu, kad berašant tekstą profesionaliai bręstama, kondensuojamas ir moderninamas pasakojimas, stiprėja veikėjų savianalizė (per jų vidinius monologus).

Nepavyko aptikti informacijos, ar romaną ketinta spausdinti; galbūt autorius pats laikė jį silpnu kūriniu ir niekam nesiūlė net ištraukos? Įdomiausi man pasirodė skyriai, kur kalbama jaunų savo kartos žmonių vardu (fizikų, rašytojų), ten jaučiamos būsimo gaveliško pasakojimo užuomazgos. Nors tada R. Gavelis, bičiulių liudijimu, žavėjosi F. Kafka, bet romane dažniau pataikoma į anuomet populiarių romanų tematikos ir stiliaus „vidurkį“, o intelektualesnių veikėjų žvalias įžvalgas blukina realistinis panoramiškumas. Romane esti draminio dialogo forma sukurtų intarpų, nes paraleliai R. Gavelis rašė pjeses ir scenarijus. Iš aštresnių vietų – užuominos apie pokario kovas, puslapėlis apie homoseksualus (atsaini, ironiška pozicija atitinka to meto standartus), dažnai šmėsčioja garsios pavardės: Platonas, Sokratas, Čechovas, Bodleras, Dostojevskis, Kafka, Boldvinas, Džoisas, Vonegutas, esama mitologinių inkliuzų (Gorgonė, Persėjas, Belerofontas, Kretos labirintas), lotyniškų, ispaniškų, prancūziškų frazių ir posakių. Romano audinys didžiagabaritis, įvairialypis, todėl atrodo kaip žanro partitūros išbandymas, kaip ilga ir prasminga repeticija (daugelis įdomesnių leitmotyvų vėliau bus išplėtoti „Jauno žmogaus memuaruose“). Šiame nespausdintame romane vaizduojama klampi ir be perspektyvų sovietmečio buitis, dėstomas prisitaikymo elementorius, prieš postliudą „prabyla“ Nijolės dvasia iš anapus: negi gyvenimas – tik „darbas, vaikai, pinigai“? Keliems veikėjams egzistencijos imperatyvas yra „pasigerk ir negalvok“. Jauni konstruktorių biuro inžinieriai, protingi ir imlūs, greit tampa „skeptikoslunkiais“, karjeros ir gerovės adeptais; tai deklaruojama gana tiesmukai: „kas stiprus – prisitaiko. Kas prisitaiko – stiprus“ (p. 226). Nomenklatūrinio tėvo vienturtis sūnus Leonardas, suvedžiojęs Nijolę, samprotauja: „pabėgti, pasislėpti, atsiriboti nuo visko, dar ne šiandien, vėliau, šiandien dar palaukti, gal ryt, vėliau, tik ne šiandien, mes bijome sprendimų“ (pabraukta – R. G., p. 343). Šis moliusko būvis – kad nereiktų spręsti bei ryžtis, nes gal viskas „susiklostys savaime“ – buvo aktualizuotas tuometėje Mykolo Sluckio, Leonido Jacinevičiaus, Vytauto Bubnio prozoje, o plaukimo pasroviui devizas charakterizavo gyvenamą metą.

Romanas „Concerto grosso“ suskirstytas į 18 skyrių. Čia pateikiamos ištraukos iš kūrinio vidurio, kur pasakojama apie R. Gaveliui artimiausią fizikų ir rašytojų aplinką, atsiskleidžia aistringas mąstymo poreikis ir autorinio stiliaus „šarmas“, bei finalas „Postliudija“, struktūriškai valdingai užbaigiantis romaną. „Postliudijoje“ suvedamos visos siužeto linijos, galima susidaryti įspūdį apie bendrą romano išklotinę.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)