tekstai.lt

Philip Larkin. Eilėraščiai

Philip Larkin. Fay Godwin nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Philip_Larkin
Philip Larkin. Fay Godwin nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Philip_Larkin
        Philipas Larkinas (1922–1985) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės anglų poetų. Be oficialių apdovanojimų, 2003 m. Ph. Larkinas autoritetingos Didžiosios Britanijos Poezijos draugijos (Poetry Book Society) buvo išrinktas populiariausiu pastarųjų 50 metų britų poetu, o 2008 m. šalies dienraščio „The Times“ paskelbtas geriausiu „pokariniu“ britų rašytoju. Poetinį Ph. Larkino palikimą sudaro pustrečio šimto eilėraščių; poetinio pasaulėvaizdžio kvintesencija – vienatvė ir frustracija pasaulyje, senatvė ir mirtis kaip vienintelė gyvenimo perspektyva. Visą gyvenimą dirbęs bibliotekininku, viešo literatūrinio gyvenimo vengęs rašytojas dar yra išleidęs porą romanų, kurį laiką (septintąjį dešimtmetį) viename šalies dienraščių recenzavo naujus džiazo įrašus.


        Spausdiname pluoštelį nerimuotų Ph. Larkino eilėraščių, pirmieji du – chrestomatiniai.

 


               Aukšti langai


        Pamatęs jauniklių porą
        Ir numanydamas, kad jis ją dulkina, o ji
        Ryja tabletes arba turi įsistačiusi gaubtuką,
        Žinau, jog tai rojus,

 

        Apie kurį visi sẽniai svajojo visą gyvenimą –
        Įsipareigojimai ir ceremonijos nustumtos į šalį
        Lyg atgyvenęs kombainas,
        Ir visi jaunieji ritasi ilgiausia pakalne

 

        Į laimę, be galo. Įdomu, ar prieš
        Keturiasdešimt metų kas žvelgdamas į mane
        Galvojo: Va čia tai gyvenimas,
        Daugiau jokio Dievo, jokio prakaitavimo tamsoj,

 

        Drebant dėl pragaro, ar būtinybės slėpti,
        Ką manai apie kunigą. Su
        Savo šutve jis risis ilgiausia pakalne
        Laisvas kaip paukštis, kad skradžiai! Ir kaipmat

 

        Vietoj žodžių mintyse iškyla aukšti langai:
        Saulę sugobiantis stiklas,
        O anapus jo – sodri žydrynė, kuri nebyloja
        Nieko, kurios nėra, kuri begalinė.

 

               1967

 

 

               Sprogimas

 

        Sprogimo dieną
        Šešėliai rodė į šachtos angą:
        Saulėje snaudė šlako krūsnis.

 

        Keliuku artėjo vyrai auliniais batais
        Krenkštimas keiksmais aprantuota kalba ir pypkės dūmas
        Gūždamies nuo išgrynėjusios tylos.

 

        Vienas nusivijo triušius; nepagavo;
        Grįžo su vieversių lizdu ir kiaušiniais;
        Aprodė; paslėpė žolėse.

 

        TAIP jie įžengė barzdoti ir moleskino kelnėmis
        Tėvai broliai vardai vardeliai kvatojimas
        Pro aukštus pravirus vartus.

 

        Vidudienį – tirtesys; karvės
        Akimirką nustojo rupšnojusios; saulė
        Apsisiautusi tarsi garo migla apsiblausė.

 

        Išėjusieji pirma mūsų
        Sėdi Dievo padangtėje
        Juos dar išvysime...

 

        Paprastai nelyg koplyčioje iškaltais žodžiais
        Buvo pasakyta ir vieną mirksnį
        Žmonos išvydo sprogimo vyrus

 

        Didesnius nei buvo gyvenime –
        Aukso veidais tarsi monetose ar žengiančius
        Kaži kaip iš saulės jų link:

 

        Vienas jų rodė nesugurusius kiaušinius.

 

               1970

 

 

               Pašnekesys lovoje

 

        Pašnekesys lovoje turėtų būti lengviausias.
        Dviejų žmonių gulėjimas kartu nuo seno
        Yra atvirumo vienas kitam emblema.

 

        Tačiau vis daugiau laiko praslenka tyliai.
        Lauke nerimstantis vėjo nepasitenkinimas
        Telkia ir išsklaido debesis danguje.

 

        O niūrūs miestai užgriozdina horizontą.
        Niekam mes neįdomūs. Nieks nebyloja, kodėl
        Būnant šituo nepakartojamu atstumu nuo vienatvės

 

        Vis sunkiau ir sunkiau atrasti
        Žodžius – tiesius, bet nuoširdžius,
        Arba kurie nebūtų netiesūs ir nenuoširdūs.

 

               1960

 

 

               Dienos

 

        Kam skirtos dienos?
        Dienose mes gyvenam.
        Jos ateina, pažadina mus
        Dar ir dar kartą.
        Jose turim būti laimingi:
        Kur, jei ne dienose, gyventi?

 

        Ak, sprendžiant šį klausimą
        Pasirodo ilgaskverniai
        Kunigas su gydytoju,
        Atskuodžiantys per laukus.

 

               1953

 

 

               Poreikiai

 

        Už viso to – noras būti vienam:
        Tačiau kvietimų atvirukai užtemdo dangų,
        Tačiau laikomės lyties įspaustų priesakų,
        Tačiau šeimos fotoportretai su vėliavų stiebais fone...
        Už viso to – noras būti vienam.

 

        Po visu tuo – užmaršties troškulys:
        Nepaisant apgaulingo kalendorių tąsumo,
        Gyvybės draudimo, surikiuotų vaisingumo apeigų,
        Brangiai atsieinančio akių sukimo nuo mirties...
        Po visu tuo – užmaršties troškulys.

 

               1950

 

 

               Žoliapjovė

 

        Žoliapjovė užgeso, dukart; priklaupęs radau
        Ežį, įstrigusį tarp ašmenų,
        Nebegyvą. Tūnojusį aukštoje žolėje.

 

        Buvau jį matęs, netgi šėriau, kartą.
        Dabar sumaitojau nepastebimą jo pasaulį
        Nepataisomai. Pakasynos nepadėjo:

 

        Kitą rytą aš pakilau, o jis ne.
        Pirmoji diena po mirties, nauja nesatis
        Visados tokia pat. Turėtume būti atidūs

 

        Vienas kitam, turėtume būti geri,
        Kol dar yra laiko.

 

               1979

 


               *

 

        Pradėjau sakyti
        „Ketvirtis amžiaus“
        Arba „prieš trisdešimt metų“
        Apie savo gyvenimą.

 

        Tai užima kvapą,
        Lyg kristum ir atitoktum
        Plačių kilpų mostuose
        Tuščiame danguje.

 

        Visa, kas belaukia,
        Tai kelios mirtys (tarp jų ir mano).
        Dar lieka sužinoti
        Jų eiliškumą ir būdą.

 

               1971

 

 

               Träumerei

 

        Sapne, kuris mane persekioja, aš priklausau
        Tyliai miniai, traukiančiai pasieniu
        Iš futbolo rungtynių, o gal iš teatro parterio.
        Visi juda ta pačia kryptimi. Netrukus
        Iš dešinės priartėja antroji siena, priversdama
        Susispausti. Dabar mes tartum
        Betoniniu koridorium varomos kiaulės. Pakėlęs
        Galvą, matau, kad sienos nustelbė saulę
        Ir kad šviesa šalta. Milžiniška baltutėlė M
        Išryškėja ant antrosios sienos, bet pernelyg aukštai,
        Kad ją atpažintų: aš laukiu I,
        Stebiu, kaip ji priartėja ir nutolsta. Dabar
        Mes jau nustoję eiti ir garmame stačiai žemyn,
        Nelyg vanduo nutekamaisiais vamzdžiais, nepaisant
        Žingsnių, aidinčių tarsi priekalas
        Iš po žirgliojančios R. Ranka
        Prisidengiu veidą, nes turime prasmukti
        Po didžiuliu nukirsdintu kryžiumi,
        Balta T ant sienos, ir aš neįstengiu sustabdyti
        Tų žingsnių, jų dūžių, tai mano širdis,
        Mano kambario sienos iškyla, naktis dar,
        Aš vėl pabudau, tam žodžiui dar nesusidėjus.

 

               1946


        Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas


        Versta iš:
        Philip Larkin. COLLECTED POEMS. London: Faber and Faber, 2003

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)